– Aleksandras Lukašenka pasirašė du įstatymus. Vienas skelbia, kad bus nusavintas bet koks turtas asmens, kuris yra A. Lukašenkos režimui nedraugiškos valstybės pilietis. Pagal antrą, nuo vasaros režimas panorus galės atimti pilietybę iš pačių baltarusių, nuteistų pagal „ekstremistinius“ kaltinimus. O šiuos kaltinimus režimas primeta visai Baltarusijos opozicijai. Kokios Lietuvoje apsistojusių baltarusių nuotaikos? Ką atskleidė tyrimas?
– Šiuo tyrimu norėjosi paneigti keletą mitų. Vienas iš jų, kuris dažnai buvo propaguojamas, kad į Lietuvą atvykstama tik todėl, kad niekur kitur nepriima. Tyrimo metu kalbant su žmonėmis ir nagrinėjant jų atsakymus, paaiškėjo, kad tai netiesa. Pagrindinė priežastis, kodėl pasirinko Lietuvą, buvo sėkminga Vyriausybės politika. Prasidėjus 2020 metų įvykiams ji iš tikrųjų norėjo suteikti galimybę atvykti žmonėms į Lietuvą ir išvengti nepagrįsto įkalinimo. Atvykusieji iš Baltarusijos vardija, kad pakankamai aišku, kaip gauti vizą, leidimą gyventi Lietuvoje. O kita priežastis gal daugiau emocinė. Žmonės jaučia ryšį su Lietuva, kažkada čia buvę, turi draugų, kažkokių ryšių. Todėl Lietuva yra viena iš tokių krypčių, kurią žmonės renkasi savanoriškai, o ne tik iš bėdos. Tyrimo metu žmonės kalbėjo ir apie tai, kad būna situacijų, kai tu negalvoji ir nesirenki, tiesiog kilus grėsmei važiuoji ten, kur yra galimybė.
Visas LNK reportažas – vaizdo įraše:
– Kokie baltarusiai čia atvyksta?
– Tyrimas atskleidė, kad daugiau kaip 80 proc. baltarusių atvyksta dėl politinio persekiojimo savo šalyje. Arba patys yra persekiojami, kai buvo susidūrę per represijas, arba artimoje aplinkoje yra persekiojamų žmonių, todėl ir jiems kyla grėsmė būti suimtiems. Amžius labai įvairus, bet didžiausias migruojančių asmenų segmentas – 30–40-ečiai, nes jiems paprasčiau išvažiuoti nei vyresnio amžiaus žmonėms. Pastarieji labiau baiminasi, ar jiems pavyks integruotis svetur. Ir didesni, žinoma, sveikatos iššūkiai. Kalbant apie žmonių užimtumą, atvyksta labai įvairių profesijų atstovų: ir nepriklausomų leidinių žurnalistų, ir nevyriausybinių organizacijų aktyvistų. Bet jei žiūrėtume į pačius protestus, juose dalyvavo praktiškai visų socialinių grupių atstovai. Tad atitinkamai ir Lietuvoje turime žmonių, kurie dirbo gamyklose, programuotojais, auklėmis, taip pat studentų.
– Vadinasi, užteko nors vieną kartą sudalyvauti proteste, kad visi, nepaisant jų profesijos, ką veikia gyvenime, atsidurtų režimo rankose. Ar čia atvykusieji baltarusiai naudojasi Lietuvos teikiamomis kažkokiomis socialinėmis programomis, ar patys bando susirasti darbą ir save išlaikyti?
Saugumo pojūtį Lietuvoje visi tyrimo dalyviai praktiškai įvertino 8–9 balais iš dešimties.
– Iš tikrųjų integruojasi labai gerai. Iš tyrimų rezultatų matosi, kad tik apie 10 proc. jų naudojasi kažkokiomis socialinės paramos programomis. Iš jų ketvirtadalis naudojasi pagalba, kuri teikiama nevyriausybinių organizacijų. Taigi tik nedidelis procentas žmonių, kurie tarsi „gula“ ant biudžeto pečių. Apie 70 proc. atvykusių baltarusių tvirtino, kad turi stabilų pajamų šaltinį. Ketvirtadalis norėtų patys susikurti sau darbo vietą ir kitiems, pradėti savarankišką veiklą ar verslą. Taigi atsiskleidžia ir toks momentas, kad norėjo geresnių sąlygų savo verslumui realizuoti.
– Ar bandėte aiškintis, kokia jų pozicija dėl Rusijos sukelto karo Ukrainoje?
– Vienintelis su tuo susijęs klausimas buvo apie tai, kaip karo Ukrainoje pradžia pakeitė jų situaciją. 60 proc. atsakė, kad situacija pasikeitė neigiamai. Apie 4 proc. žmonių teigė, kad situacija pasikeitė teigiamai, nes tai paskatino labiau įsitraukti į kai kurias veiklas. Pavyzdžiui, važiavo savanoriauti Lenkijos–Ukrainos pasienyje. Iš atsakymų galima spręsti, kad tas karas ir Baltarusijos režimo pozicijos smarkiai pasikeitė procentą žmonių, pasiruošusių grįžti atgal į Baltarusiją pasikeitus situacijai. Per interviu daugelis akcentavo, kad jie per savo gyvenimą šios dėmės neištrins. Turima galvoje ir moralinė pasekmė, kad Baltarusija prisidėjo prie Rusijos agresijos. Turint galvoje ir vėlesnes ekonomines pasekmes, nes vėliau šaliai teks įdėti daug pastangų atkuriant savo reputaciją. Taigi, vienareikšmiškai galima teigti, kad nėra tarp tų žmonių, palaikančių karą Ukrainoje, visi vienaip ar kitaip yra nukentėję nuo savo šalies režimo.
– Ar patys baltarusiai jaučiasi Lietuvoje saugūs?
– Beje, reikėtų pastebėti, kad saugumo pojūtį visi tyrimo dalyviai praktiškai įvertino 8–9 balais iš dešimties. Bet, atsižvelgiant į tai, kad labai didelė dalis jų nenustojo dalyvavę veiklose, kurios įgalintų Baltarusijos režimo pokyčius, įvardija, kad konsulinės paslaugos yra naudojamos kaip papildoma politinio spaudimo priemonė. Jie tai jaučia. Jei kalbėtume apie praėjusios savaitės sprendimus dėl galimo pilietybės panaikinimo asmenims, Baltarusijoje nuteistiems pagal tam tikrus Baudžiamojo kodekso straipsnius, tai akivaizdu, kad režimas negali pasinaudoti tokiais įrankiais kaip Interpolas. Todėl ieško kitų būdų, kaip daryti spaudimą, kaip sukelti diskomfortą užsienyje esantiems baltarusiams ir aktyvistams.
– Dauguma ukrainiečių sako, kad kai karas baigsis, jie grįš namo. Ką sako baltarusiai?
– Manau, kad iki karo pradžios būtų kitoks atsakymas. Dabar labai didelė dalis – apie pusė iš jų, negali atsakyti į šį klausimą. Apie 30 proc. žmonių užtikrintai sako, kad įvykus kažkokiems kardinaliems pokyčiams, grįžtų namo. Apie 20 proc. sako negrįšiantys į Baltarusiją.
