Įkvepia savo pavyzdžiu

Gavę daugiau nei 100 paraiškų, iš jų svarstę vienuolika paveldo objektų, tiek pat asmenybių, šešiolika iniciatyvų ir darbų, besibaigiant rugsėjui „Paveldo DNR“ organizatoriai apdovanojo labiausiai nusipelniusius – Lietuvos Respublikos prezidentūroje vykusiuose Valstybinės kultūros paveldo komisijos apdovanojimuose asmenybių kategorijos laureatais tapo K. Banys ir P. Gaidamavičius. Įvertinimo juodu sulaukė už Art Deco ir Amsterdamo mokyklos muziejų įrengimą savo jėgomis ir lėšomis, taip pat unikalių erdvių atvėrimą visuomenei.

„Ar buvo netikėta? Tikrai taip. Apdovanojimai vyko pirmą kartą, todėl nesupratome, pagal kokius kriterijus bus vertinama ir apskritai, kaip galima palyginti, kas pavelde yra vertingesnis“, – anot P. Gaidamavičiaus, intrigą organizatoriai išlaikė iki paskutinės akimirkos, todėl tik atvykę į prezidentūrą ir išvydę mažiau statulėlių, nei yra nominuotųjų, juodu ėmė įtarti apdovanojimų baigtį.

Kalbėdama su Karoliu ir Petru supratau, kad tradicinis klausimas apie apdovanojimus, kurie įpareigoja, o neretai ir slegia pečius – ne jiems. Art Deco ir Amsterdamo mokyklos muziejus juodu įkūrė iš aistros, negalvodami, kiek tai kainuos, kad ateis diena, kai muziejai išlaikys patys save.

„Kultūros ministras savo kalboje pabrėžė, kad tai viena iš tvarios ateities galimybių. Muziejai gali patys generuoti lėšas ir uždirbti pinigus. Dauguma vis gyvena valstybiniais projektais, galvoja, kaip panaudoti lėšas. Mūsų muziejai kilo ne iš projekto, ne iš ES, o iš didelio noro ir jie neišlaikomi valstybės. Šiandien muziejai puikiai save išlaiko ir padeda vystytis kitiems kultūros projektams“, – K. Banys ir P. Gaidamavičius vylėsi, kad Art Deco ir Amsterdamo butai-muziejai savo pavyzdžiu įkvėps kitas kultūros įstaigas.

Teigiamų pokyčių jie esą jau pastebi. Kai kurie muziejai pamažu griauna neliečiamųjų statusą ir tampa labiau prieinami žmonėms. Juose vyksta patirtinės ekskursijos, atsiranda naujų erdvių, kuriose nelieka vitrininių stiklų, skiriančių lankytojus nuo eksponatų.

Įvertinti: tuo, kad taps asmenybių kategorijos laureatais, Karolis ir Petras negalėjo patikėti iki paskutinės minutės. / L. Mykolaičio, „Paveldo DNR“ organizatorių, R. Tenio nuotr.

Butai virto potyriais

Pirmą kartą Amsterdamo mokyklos muziejuje buvau dar tada, kai jis neturėjo muziejaus statuso. Matę serialą „Černobylis“, ko gero, žino, kad scenos, atkūrusios mokslininko Valerijaus Legasovo namus, buvo filmuotos Vytauto pr. 58 namo bute, kurio slenkstį per pastaruosius metus mynė tiek svečių, kiek kiti nesulaukia per visą gyvenimą.

„Kokios erdvės, kokios detalės“, – vaikščiodama iš kambario į kambarį, kur dar visai neseniai buvo įrengta filmavimo aikštelė, nuoširdžiai pavydėjau tiems, kurie čia įleis šaknis.

Anot Karolio ir Petro, toks ir buvo pirminis planas – butą juodu pirko sau, svajojo jame apsigyventi, rytais terasoje gerti kavą, mėgautis bundančio Žaliakalnio vaizdu. Atlikę istorinius tyrimus ir atkūrę interjerą, suprato, kad pasilikti butą vien tik sau būtų pernelyg savanaudiška, todėl įkūrė muziejų ir atvėrė jį žmonėms. Todėl antrą kartą 6-ojo buto slenkstį myniau jau šį pavasarį. Girdėjusi draugų ir bičiulių atsiliepimų supratau, kad nenueiti būtų nuodėmė, tiesa, sunkiai suvokiau, ką ten veiksiu dvi valandas. Būtent tiek laiko, o gal ir šiek tiek daugiau, truko patirtinė ekskursija, mane ir likusius pakeleivius sugrąžinusi į 1928–1939 m., kai prabangiame 136 kv. m bute su penkiais kambariais, virtuve, vonios kambariu, svečių tualetu, pora balkonų ir terasa į Žaliakalnį gyveno kaunietis žydas Henochas Pumpianskis. Istorijų nepasakosiu – verčiau užsukite patys. Pasakysiu tik tiek, kad laiko pritrūkau, o impozantiško ilgaplaukio gido žodžius rijau kaip ir „Rūtos“ triufelius, kuriais vaišinomės patirtinės kelionės metu. Žinau, tokius pačius įspūdžius su savimi kaskart išsineša ir Kauno centre esančio Art Deco muziejaus – sėkmingiausio praėjusių metų turizmo objekto Lietuvoje, lankytojai. Butą Gedimino g. 48 name Karolis ir Petras apsisprendė pirkti praėjus vos 10 minučių nuo skelbimo pasirodymo internete.

„Atsimenu, žiūrėjome filmą „Erkiulis Puaro“, kai telefone pasirodė naujas skelbimas. Pamatę jį, o paskui ir butą, supratome, kokia tai retenybė ir vertybė“, – Art Deco buto-muziejaus priešistore dalijosi P. Gaidamavičius.

Detalės: Art Deco ir Amsterdamo mokyklos muziejai į lankytojus prabyla daiktais ir istorijomis. / L. Mykolaičio, „Paveldo DNR“ organizatorių, R. Tenio nuotr.

Dėmesys tvarumui

Karolis ir Petras pasakojo, kad prieš įsigydami nekilnojamąjį turtą Vytauto prospekte ir Gedimino gatvėje aplankė ne vieną senos statybos butą, kurį ištiko liūdnas likimas. Supraskite, neliko nei gražiųjų langų, nei durų, nei sienų, nei kitų detalių.

„Mums natūraliai atrodo, kad tai, kas sukurta anksčiau, sukurta gerai, todėl nereikia kišti rankų. Pas mus išlikę ir durys, ir stiklai, ir parketas. Nenorėjome nieko keisti, norėjome atkurti taip, kaip buvo“, – K. Banys tikino, su viską draudžiančiais paveldosaugininkais, apie kuriuos nesiliauja kalbėti žmonės, juodu nesusidūrę. – Visuomenėje vis dar yra labai daug mitų apie paveldo institucijas ir pačius paveldosaugininkus. Jeigu jūs sugalvosite, kad Lietuvos istorijai svarbus pastatas nieko vertas ir nuspręsite jį nugriauti, tuomet tikrai susidursite su problemomis. Beje, taip ir turėtų būti. Tačiau jei jūs darysite tai, ką darome mes, – saugosite, dalysitės įkvepiančiais atradimais, būsite neįdomūs jokiems paveldosaugininkams.“

Šiandien muziejai puikiai save išlaiko ir padeda vystytis kitiems kultūros projektams.

Kurdami muziejų interjerą, Karolis ir Petras labai daug dėmesio skyrė tvarumui – senų daiktų gaivinimui, bet ne naujų gaminimui. Parketą jie restauravo – naujų medžių nepjovė. Sienoms naudojo tik silikatinius dažus, o baldus antram gyvenimui prikėlė natūraliais audiniais, todėl tarnavę maždaug 100 metų jie galės tarnauti dar bene tiek pat.

„Tvarumas Lietuvoje kartais suvokiamas neteisingai. Užuot restauravę seną daiktą, žmonės ima gaminti naują. Tačiau gaminti naujus daiktus yra labai netvaru, o kai kuriais atvejais ir brangiau. Tarkime, norite atsikratyti senu tinku – jums kainuos jį išdaužyti, išvežti ir, žinoma, naujas tinkas. Čia kalbame apie interjero sienas. Baldų restauracija nėra pigi, bet reikia žiūrėti į ilgalaikę perspektyvą. Žinoma, visada galima nerestauruoti ir džiaugtis tokiais baldais, kokie jie yra“, – įsitikinęs P. Gaidamavičius.

L. Mykolaičio, „Paveldo DNR“ organizatorių, R. Tenio nuotr.

Lemtingi atsitiktinumai

Eksponatai į namus-muziejus atkeliavo iš antikvariatų, mugių, per skelbimus, su pačiomis įvairiausiomis istorijomis.

Tarkim, Amsterdamo mokyklos muziejaus miegamojo baldus Karolis ir Petras įsigijo nemačiomis. Susiliejusios nuotraukos, kurias jie išvydo, buvo labai neinformatyvios, o apsispręsti reikėjo greitai. Tiesa, pirkinys buvo labai sėkmingas – baldai idealiai tiko prie išskirtinio pastato fasado.

„Lova buvo su bangavimais! Tokiais pačiais kaip ir fasade“, – ne mažiau, anot K. Banio, nustebino ir įrašas, liudijantis, kad į žydų daugiabutį riešutmedžio baldų komplektas atkeliavo iš Mažeikiuose buvusio žydų fabriko. Į Art Deco butą-muziejų baras-transformeris atkeliavo iš Panevėžio. „G. Marconi“ firmos radijo imtuvą Karolis ir Petras nupirko iš privataus kolekcininko Radviliškyje. Visai neseniai juodu įsigijo ir viryklę, kuri stovės Amsterdamo mokyklos muziejaus virtuvėje.

„Art Deco bute-muziejuje labiau išvystyta virtuvės programa, todėl Amsterdamo mokyklos muziejuje norėjome akcentus sudėti kitose vietose. Nepatikėsite, kai tik tuo metu atsirado įspūdingos viryklės skelbimas. Lietuvoje naudota, Žaliakalnyje rasta, su trimis orkaitėmis, pašildymo stalčiumi, instrukcija. Kaip iš kokio filmo! Dabar ji restauruojama, – P. Gaidamavičius tikino besimėgaujantis tokiais lemtingais atsitiktinumais ir į daiktų komplektaciją įeinančiomis istorijomis. – Kartą vykome apžiūrėti staliuko, tačiau pasirodė, kad jis ne tarpukario gamybos. Šeimininkė mums parodė seną spintą. Pasirodė, kad ankstesnioji baldo šeimininkė buvo odontologė, ir yra išlikęs odontologo darbo rinkinys. Jį parsivežėme kartu su spinta.“

L. Mykolaičio, „Paveldo DNR“ organizatorių, R. Tenio nuotr.

Istorijos padeda tobulėti

Atsitiktinumai atsiuntė ne tik daiktų, bet ir žmonių, kurie pasidalijo savo istorijomis. „Esame susipažinę su Prano Gudavičiaus brolio Izidoriaus anūkais Algimantu Gudavičiumi ir Dalia Gudavičiūte, mūsų vedamose ekskursijose po muziejų lankėsi ir Sofijos Smetonienės giminaitė“, – jų pasakojimai, pasak P. Gaidamavičiaus – aukso vertės.

Dabar jie ir visi kiti keliauja iš lūpų į lūpas ir atlieka švietėjišką misiją – primena, kaip puikiai lietuviai gyveno prieš 100 metų ir padeda pakelti savivertę.

„Antrasis pasaulinis karas, sovietmetis vis dar įsismelkę mūsų kultūroje, o identitete palikę gilią žaizdą. Todėl muziejų lankytojams primename svarbių faktų“, – kai kuriais jų, anot K. Banio, žmonėms būna sunku patikėti. Lankytojai stebisi, kad prieš 100 metų balkonuose veikė kištukiniai lizdai, kursavo traukinys „Kaunas–Paryžius“, o langai iki pat grindų šalyje atsirado Pirmosios Lietuvos Respublikos laikotarpiu. Kai kas nustebina ir Karolį su Petru.

„Tik pradėjus veiklą į vieną ekskursiją atėjo tokia ponia. Ji ėmė pasakoti, kad jos tėvelis savo vestuvių dienai gėles į Lietuvą gabeno lėktuvu iš Nyderlandų. Pagalvojome, kad šiek tiek perspaudė pasakodama. Po savaitės minėta ponia padovanojo mums dvi 1933 m ir 1938 m. knygas, kuriose aprašyti maršrutai autobusais, lėktuvais ir garlaiviais. Sužinojome suaugusiųjų, vaikų bilietų ir bagažo kainas“, – pasakojo K. Banys.

Muziejų sienos kalba ne tik apie to meto estetiką, bet ir apie čia gyvenusių žmonių pažiūras. Antai, apsilankę Gedimino gatvėje, be visų kitų istorijų, sužinosite, kad anuomet šis namas priklausė laisvamanių organizacijos įkūrėjams, kurie daug ir garsiai kalbėjo apie civilinę santuoką, apie ekologiją. Užsukę į Amsterdamo mokyklos muziejų išgirsite pasakojimų apie tai, kad vienas iš namo savininkų buvo LGBT žmogus.

„Muziejuose natūraliai galima paliesti tam tikras temas ir per architektūrą žmones edukuoti įvairiausiais klausimais, nes ten gyvenę žmonės ir jų istorijos įkvepia!“ – pokalbį baigė muziejų įkūrėjai.

Net 18 metrų ilgio vėliava nuspalvino Kęstučio g. ir I.Kanto g. sankirtoje esantį pastatą. Idėjos sumanytojai, save vadinantys ne tik gimtojo miesto, bet ir paveldo, kultūros mylėtojais, tokiu būdu Kauną skelbia pagarbos kiekvienam simboliu.

„Šiemet Lietuvos valstybingumo proga kėlėme 18 metrų ilgio Lietuvos trispalvę visų svarbiausių švenčių metu, o kadangi šiandien yra Tarptautinė atsiskleidimo diena, nusprendėme pasikabinti namų balkone vaivorykštės vėliavą. Juk mūsų miestą nuo seno kūrė lietuviai, žydai, vokiečiai, rusai, lenkai, totoriai. Manome, kad jį ir toliau kurs patys įvairiausi žmonės, todėl turime būti tolerantiški kiekvienam“, – teigia verslininkai.

Asmeninio archyvo nuotr.

Pasiteiravus, kaip kilo mintis pakabinti būtent šią vėliavą, K. Banys ir P. Gaidamavičius tikina tokiu būdu skatinantys toleranciją: „Gyvename mieste, kuris sparčiai auga. Gatvių, parkų, fasadų tvarkymas, naujų verslo centrų statyba ir verslo plėtra yra gera pradžia. Mes savo simboliniu žingsniu kviečiame diskutuoti apie įvairovę ir pagarbą visiems žmonėms. Įvairovė mums yra stiprybė. Pagarba žmogui – didžiausia vertybė. Norėdami augti kaip asmenys ir kaip visuomenė, turime kalbėti atvirai ir dalintis savo istorijomis.“

Pačiame miesto centre atsiradusi vėliava jau sulaukė aplinkinių reakcijos. Idėjos autoriai tikina, kad tokio didelio susidomėjimo nesitikėjo.

„Sulaukėme ypatingai pozityvių reakcijų bei laimingų žinučių. Tas tik patvirtina – visi norime, kad gyventume tik geriau. Tikriausiai tai puiki proga mums visiems pasitikrinti, kiek vis dėlto gerbiame patys save ir kiek gerbiame kitus“, – samprotauja verslininkai.

Asmeninio archyvo nuotr.

Spalio 11-ąją visame pasaulyje minima Atsiskleidimo diena. Jos metu gėjai, lesbietės, biseksualai, translyčiai raginami atskleisti savo seksualinę orientaciją ar lytį, taip pat prisidėti prie LGBT bendruomenės kovojant dėl lygių teisų visuomenėje.

Atsakomybė savo noru

Du jauni, veržlūs ir architektūra besidomintys verslininkai modernizmo epochą menančio buto ieškojo net kelerius metus, kol galiausiai jį aptiko žymaus tarpukario architekto Edmundo Alfonso Fryko suprojektuotame daugiabutyje Gedimino g. 48.

Įsigyti butą į paveldo sąrašus įtrauktame pastate – didelė atsakomybė. Tačiau verslininkai sako norį suteikti galimybę modernizmo pastatus aplankyti ir su jų interjeru susipažinti platesnei visuomenės daliai. "Tai nėra verslas, tai mūsų indėlis miestui. Savo duoklę Kaunui norime atiduoti sukurdami galimybę susipažinti su miesto architektūra ir būdingais tarpukario laikotarpio interjerais", – tikina bičiuliai.

Tiesa, prieš atveriant duris visuomenei, buto dar laukia nemenkos permainos. K.Banys ir P.Gaidamavičius nori butui grąžinti, kaip patys teigia, pirminę būseną, restauruoti jį taip, kad šis atrodytų kaip anuomet, tarpukariu. Todėl artimiausiu metu plastikinius langus keis dvigubo medžio langai, šiuolaikiškus radiatorius – senoviniai, ketaus, tik jau kiek ekonomiškesni.

"Tikimės tapti pavyzdžiu kitiems paveldo savininkams. Galbūt ne visi į paveldo sąrašus įtrauktų namų ir butų savininkai turi galimybių domėtis interjero subtilybėmis, todėl dažnai paveldo objektai yra niokojami, o ne restauruojami. Nors iš tiesų tai gana paprasta", – pabrėžia kauniečiai.

Tikimės tapti pavyzdžiu kitiems paveldo savininkams. Galbūt ne visi į paveldo sąrašus įtrauktų namų ir butų savininkai turi galimybių domėtis interjero subtilybėmis, todėl dažnai paveldo objektai yra niokojami, o ne restauruojami.

Nekurs muziejaus

Tarpukario butams būdingu funkcionalumu besižavintys jaunuoliai įsitikinę, kad gyventi apsuptiems XXI a. patogumų galima ir negriaunant praeities. Tai įrodyti – vienas esminių bičiulių siekių: "Nenorime buto paversti muziejumi, norime jį restauruoti ir pritaikyti žmonėms."

Tai autentiško buto savininkai daro itin atsakingai, gilindamiesi į buto istoriją, nepraleisdami nė vienos istorinės smulkmenos. Jau kuris laikas jie renka išlikusias buto nuotraukas ir ieško pasakojimų apie tai, kaip jis atrodė anksčiau.

"Kauno regioniniame valstybės archyve pavyko rasti buvusio pastato savininko Prano Gudavičiaus bylą, kurioje deklaruotos jo pajamos iš nuomos. Pirmajame pastato aukšte P.Gudavičius buvo įkūręs savo kliniką ir gyveno pats, o visus kitus aukštus nuomojo. Bute, kurį įsigijome, buvo įsikūrusi Kauno apskrities mokesčių inspekcija ir inspektoriaus butas", – buto istoriją pasakojo verslininkai.

Sužinoję, kad buto sienas kadaise galbūt puošė sieninė tapyba, K.Banys ir P.Gaidamavičius planuoja atlikti cheminius tyrimus. "Šį butą pasirinkome dėl gerai išlikusių vertingųjų savybių ir nepakitusio funkcionalaus išplanavimo, bet net negalėjome įsivaizduoti, kad trijuose kambariuose po keliais dažų sluoksniais slepiasi skirtingais art deco ornamentais tapytos juostos, tai tikras lobis", – džiaugiasi buto šeimininkai.

Pavyzdys užkrės ir kitus?

2018-ųjų pradžioje restauruotą butą visuomenei pristatyti besiruošiantys šeimininkai ir toliau medžioja tarpukario epochos modernizmo stiliaus butus.

"Tai mums tapo savotiška popamokine veikla", – juokauja verslininkai.

Jiedu įsitikinę, kad laikinoji sostinė šiuo metu išgyvena savo renesansą ir iki 2022 m., kada miestas taps Europos kultūros sostine, susidomėjimas Kaunui būdinga tarpukario modernizmo architektūra tik augs. Kas žino, gal iki to laiko Kaune atsiras ne vienas toks žmonėms ir kultūrai atviras butas?