Tiesa, ne visi žmonės tiksliai žino, kaip elgtųsi mobilizacijos atveju ar ką turėtų ir galėtų daryti kilus ginkluotam konfliktui. Pasak politologės Ievos Petronytės-Urbonavičienės, dalis žmonių, kurie nežino, ką darytų kilus pavojui tėvynei, arba nėra apsisprendę, kaip prisidėtų prie pilietinio pasipriešinimo, arba dar neturi visos reikiamos informacijos, arba negali nuspėti savo reakcijos kilus neramumams.

„Žmonių, kurie nežino, ką darytų kilus neramumas arba kaip į juos reaguotų – gana nemažai. Galimai tai susiję ir su pasirengimu reaguoti ir kitais dalykais. Todėl, matyt, reikia dar aiškesnės, lengviau gaunamos informacijos. Atrodo, kad informacijos yra, bet ji nebūtinai pasiekia visus piliečius“, – pranešime sakė politologė, politinės sociologijos specialistė Ieva Petronytė-Urbonavičienė.

Anot politologės, natūralu, kad kylant neramumams žmonės nežino, ką daryti, kaip jaustis, dalis jų negali nuspėti savo reakcijų, todėl apklausos duomenys rodo, kad 40 proc. apklaustųjų jaučiasi ne iki galo žinantys apie savo galimybes prisidėti prie pilietinio pasipriešinimo. Dar 22 proc. teigia visiškai nieko apie tai nežinantys.

33 proc. apklaustųjų jaučiasi pakankamai informuoti apie savo galimybes prisidėti prie pilietinio pasipriešinimo, o 34 proc. sako žinantys, kaip reikėtų elgtis mobilizacijos atveju.

Atrodo, kad informacijos yra, bet ji nebūtinai pasiekia visus piliečius.

„Visgi nežinojimas, ką daryti ir kaip prisidėti prie pilietinio pasipriešinimo, nebūtinai reiškia, kad žmogus negintų tėvynės, nedalyvautų pasipriešinime. Dažnai žmonės tiesiog nežino, kaip reaguotų. Nežinojimas nebūtinai yra negatyvus, nors neužtikrintumo ir yra“, – svarstė I. Petronytė-Urbonavičienė.

Pasak jos, visuomenės tyrimus ir apklausas darantys mokslininkai pastebėjo, kad žmonių nusiteikimas ginti tėvynę, dalyvauti pilietiniame pasipriešinime didėja kartu su kylančiomis geopolitinėmis įtampomis.

„Grėsmės suvokimas veikia mobilizuojančiai. Žmonių, kurie neramiais laikais yra linkę laikytis nuošalyje, sumažėja. Taigi, auga tiek nežinančių, kaip galėtų prisidėti prie pilietinio pasipriešinimo, tiek ketinančių prisidėti procentas“, – sako politologė.

Lietuvos užpuolimo atveju 61 proc. žmonių dalyvautų taikiame pilietiniame pasipriešinime, 11 proc. imtųsi iniciatyvos organizuoti tokį pasipriešinimą. Tai, pasak politologės, didelio aktyvumo potencialas.

„Karas verčia žmones apie save galvoti kritiškai, vertinti ir suvokti visas aplinkybes ir sąlygas. Akivaizdu, kad Lietuvoje žmonės supranta, kodėl reikia gintis ir dalyvauti pilietiniame pasipriešinime“, – sakė I. Petronytė-Urbonavičienė.

„Gal norėtųsi, kad prisidedančių skaičius būtų dar didesnis, bet realiai vertinant skaičiai yra nemaži. Taip, iniciatyvių, organizuojančių pasipriešinimą žmonių dalis visuomenėje visada mažesnė (11 proc.), nes organizuoti pasipriešinimą reikia žinių, psichologinių savybių. Prisidedantys yra reikšmingiausia dalis, ta dalis, kurią visuomenėje mes norime auginti“, – svarsto politologė.

Apklausoje dalyvavę žmonės nurodė, kad agresijos prieš Lietuvą atveju taikaus pasipriešinimo būdai, jų manymu, būtų gana įvairūs. Vieni leistų dronus, kiti naikintų kelio ženklus ir statytų barikadas, treti rūpintųsi kariais. Be to, žmonės priešintųsi grupėse ir nepaklustų okupantų reikalavimams ar agituotų, kovotų su dezinformacija, taip pat – rinktų informaciją apie užpuolikus.

I. Petronytė-Urbonavičienė įsitikinusi, jog itin svarbu sudaryti visas sąlygas, kad kai žmogus nutars prisidėti prie pilietinio pasipriešinimo, jis turėtų visas galimybes ir informaciją tai padaryti.

Tokiai minčiai pritaria ir krašto apsaugos viceministras Žilvinas Tomkus, pabrėždamas, kad valstybės gynyboje svarbus kiekvienas.

„Labai svarbu suvokti, kad kiekvieno visuomenės nario veikla būtų reikšminga – dalis gintų būdami ginkluotųjų pajėgų dalimi, kita dalis – prisidėtų remdami kariuomenę. Girdime, kad daugelis klausia, ką reikėtų daryti karo atveju. Atsakymas paprastas – užtikrinti, kad valstybė nenustotų egzistuoti ir gyvenimas joje nesustotų. O tam, be ginkluotos gynybos, bus būtina pasirūpinti artimųjų saugumu, atlikti kasdienius darbus ar, pavyzdžiui, prisistayti į komendantūras. Galiausiai, turime nepamiršti, kad esame 75-erius metus švęsiančio NATO aljanso dalis. Kolektyvinės pastangos reiškia visų pastangas – nuo piliečio iki sąjungininkų“, – įsitikinęs viceministras Ž. Tomkus.

„Pasirengimo veiksnys yra labai svarbus, nes norisi pasirūpinti savimi ir savo aplinka. Kartu tai duoda psichologinį ramumą. Nes pasaulis aplink mus kuo toliau, tuo labiau kelia nerimą“, – sakė politologė I. Petronytė-Urbonavičienė.

Pilietinis pasirengimas, užtikrintumas, žinojimas, ką daryti – suteikia ramybės. Žinojimas yra svarbus ne tik kalbant apie dieną „X“, bet ir apie mūsų dabartinę situaciją.

„Mes turime gebėti „pašiaušti dyglius“, kad niekas nenorėtų prie Lietuvos artintis. Todėl pilietinio pasipriešinimo koncepcija yra labai natūrali kalbant apie tai, kaip svarbu nebūti lengvu grobiu. Tai vienas iš svarbių ir reikšmingų kelių didinant pilietinį atsparumą ir visuomenės saugumą“, – įsitikinusi politologė.

Visuomenės apklausą Krašto apsaugos ministerijos užsakymu 2023 metų gruodžio 15–23 dienomis atliko visuomenės nuomonės ir rinkos tyrimų bendrovė „Spinter tyrimai“.

Galima ir susideginti

Krašto apsaugos ministerijos tinklalapyje yra skyrius, skirtas pilietiniam pasipriešinimui.

Ten pateikti trys elektroniniai leidiniai, kuriuose – patarimai visuomenei, kaip elgtis karo atveju.

Leidinyje „Ką turime žinoti apie pasipriešinimą: aktyvių veiksmų gairės“ yra gana vertingų patarimų, pradedant tuo, kaip išgyventi lauko sąlygomis ir suteikti pirmąją medicininę pagalbą, iki to, kaip atskirti pasipriešinimo kovotojų karinės technikos skiriamuosius ženklus nuo agresoriaus.

Dar viename leidinyje „Ką turime žinoti apie pasirengimą ekstremalioms situacijoms ir karo metui: rimti patarimai linksmai“, kuris išleistas 2022 m., galima rasti patarimų, kaip šeimai pasirengti nelaimės atvejams ar evakuacijai, kaip rūsį paversti slėptuve, ką daryti išgirdus kaukiančią sireną, kaip elgtis, jei priešo kariai tikrina patalpas ir reikalauja parodyti dokumentus, kaip elgtis, jeigu agresoriaus karinės pajėgos laikinai įsitvirtino jūsų gyvenvietėje ar mieste ir įsteigė okupacinę administraciją.

„Pilietinio pasipriešinimo abėcėlėje“ patariama, kaip su okupantais kovoti be ginklų. Variantų čia yra keli šimtai.

Lietuvos piliečiams pateiktose rekomendacijose, kaip elgtis šalį okupavus agresoriams, rašoma apie taikius piliečių protestus, sėdimąją ar stovimąją demonstracijas, neišlipimą iš transporto, ekonominius streikus, boikotus, viešas bado akcijas, viešus pasisakymus, atsisakymą mokėti mokesčius okupantams, neprievartines eitynes, reikalaujant grąžinti nuosavybę.

Siūlomas neprievartinis lėktuvo skraidymas oponento draudžiamoje teritorijoje, neprievartinis ėjimas į uždraustą priešininko teritoriją, kelių blokada, nesibaigiantis kalbų sakymas, saviveikliniai spektakliai gatvėse, neišėjimas pasibaigus darbui, neprievartinis žemių užėmimas, politiškai motyvuota netikrų pinigų gamyba, įspėjamasis masinis strategiškai svarbių prekių supirkimas, brangenybių užgrobimas, galiausiai – susinaikinimus protesto vardan, įskaitant viešą susideginimą.

Dauguma rekomendacijų šiandien skamba absurdiškai, nes, kaip rodo Ukrainos atvejis, vietos gyventojai labai greitai susidūrė su siaubingomis okupantų represijomis ir teroru, tad tokie pilietinio pasipriešinimo patarimai būtų tiesiog beprasmiai ar pavojingi protestuotojų gyvybei.

Teorija neatspindi realybės

Savo akimis nuo pirmųjų dienų Rusijos plataus masto invaziją Ukrainoje matęs ir karo siaubą išgyvenęs politologas Alvydas Medalinskas teigė, kad, kalbant apie pilietinį pasipriešinimą, vieno recepto nėra.

Praktika: politologas A. Medalinskas, asmeniškai išgyvenęs rusų okupantų įsiveržimą į Ukrainą, teigia, kad taikūs piliečių pasipriešinimo būdai buvo veiksmingi tik pirmosiomis okupacijos dienomis, kol okupantai nepradėjo represijų prieš protestuotojus. T. Urbelionio / BNS nuotr.

Būtent Ukrainos atveju šie patarimai veiksmingi buvo tik pačioje pradžioje, kol okupantai neįsisiautėjo.

„Kiekvienoje šalyje situacija gali būti visiškai kitokia. Bet grėsmės akivaizdoje valstybės gana rimtai rengiasi tokiam iššūkiui. Ir čia labai svarbų vaidmenį įgauna procesas, kuris vadinamas karinių-civilių bendradarbiavimu. Ir Lietuva, ir kitos NATO šalys šitą procesą vienaip ar kitaip vysto ar bent jau privalo įgyvendinti“, – kalbėjo A. Medalinskas.

Anot politologo, buvo manoma, kad nemažą vaidmenį, prasidėjus Rusijos invazijai, suvaidins Ukrainoje veikusios tarptautinės organizacijos, kai kurios jų veikė net ir Donbase po 2014 m., tačiau labai greitai paaiškėjo, kad jomis buvo galima pasiremti tik iš dalies.

„Viena tų organizacijų – Raudonasis Kryžius, bet jiems teko daug kritikos dėl to, kad, gelbėjant civilius, jie tik formaliai atliko savo pareigą. Todėl faktiškai visą darbą turėjo padaryti Ukrainos valstybinės institucijos“, – kalbėjo A. Medalinskas.

Kalbant apie pilietinį pasipriešinimą, anot politologo, Ukraina dar prieš invaziją labai daug investavo į teritorinę gynybą, jie rėmėsi Estijos teritorinės gynybos principais.

„Civilių evakuacija ir galiausiai teritorinė gynyba yra patys svarbiausi dalykai. Todėl organizacijos, kuruojančios šiuos dalykus, pilietinio pasipriešinimo atveju turi labai aiškiai pasakyti, kur kiekvienas žmogus turės būti, ką daryti, kur yra ginklai, atėjus dienai X. Taip pat ir valstybės institucijos turi žinoti, ką kiekviena jų privalės daryti, kalbant apie civilių žmonių evakuaciją, apsaugojimą, gynybą“, – dėstė A. Medalinskas.

Trumpas „švelnusis“ etapas

Pasiteiravus, ar visi civiliai turi būti evakuoti iš okupuotų teritorijų, politologas pabrėžė, kad prievartos negali būti, o žmonių neturi likti tuo atveju, kai tose teritorijose prasideda mūšiai, nes pavyzdžiai Bachmute, Marijinkoje ir kitur parodė, kad neįmanoma išgyventi fronto linijoje.

„Tačiau buvo vietų, kur net tokiais atvejais žmonės išgyveno, kalbu apie Mariupolį, nors ten buvo košmaras. O, sakykime, Donecko ar Zaporožės srityse, kol atėjo rusų kariuomenė, funkcionavo Ukrainos policija, karinė-civilinė struktūra, kuri padėjo žmonėms evakuotis. Žinoma, tiems, kurie norėjo išvykti. Tam tikras prievartos elementas atsiranda, kai matoma, kad iš gyvenvietės ar miesto gali nieko nelikti, tada bent jau vaikai išvežami į saugią vietą“, – teigė A. Medalinskas.

Karas A. Medalinską užklupo Berdianske, Zaporožės srityje, ir jis savo akimis matė, kaip veikė okupantai ir kaip tam bandė priešintis paprasti Ukrainos piliečiai.

„Išskirčiau du okupacijos etapus, kuriuos teko patirti. Pradžioje, kai atėjo ne tik reguliarioji kariuomenė, bet ir čečėnų daliniai. Prasidėjo vaikščiojimas po butus, plėšikavimai. Pirmosiomis dienomis vienas žmogus buvo nušautas – jis neatidavė mobiliojo telefono. Okupacinė valdžia šio incidento tarsi išsigando, nes pradžioje jiems dar buvo svarbu parodyti, kad nesielgia blogai su gyventojais. Tą metą vadinu švelnios okupacijos laikotarpiu“, – pasakojo A. Medalinskas.

Tuo metu mieste netgi buvo leista dirbti Ukrainos valdžios institucijoms, kurios buvo atsakingos už gydymo įstaigas, už tvarką gatvėse. Bet pamažu okupantai viską perėmė į savo rankas.

„Šio švelnaus okupacinio laikotarpio periode jie net nebuvo nuėmę Ukrainos vėliavos nuo miesto administracijos pastato, žmonės protestavo gatvėse. Man pačiam teko ten dalyvauti, pagelbėti jiems, nes turėjau Sąjūdžio meto patirties tuose dalykuose. Teko eiti kartu su protestuojančių žmonių minia pro automatais ginkluotus Rusijos karius, ir ta okupacinė valdžia pradžioje nežinojo, ką daryti, buvo kiek sutrikusi. Bet tuo pat metu mieste prasidėjo dokumentų tikrinimas ir jei jiems kas nors nepatikdavo, žmogų suimdavo ir jo tolesnio likimo mes jau nežinome“, – kalbėjo A. Medalinskas.

Ėmė atiminėti butus

Anot politologo, šis agresyvusis periodas jau buvo nerimastingas, nes išėjus iš namų nebuvai tikras, kad sugrįši.

Per kelias savaites tų dokumentų patikrinimų lietuviui pavyko išvengti, nors nuolatos matydavo, kaip okupantai sustabdo vieną ar kitą žmogų gatvėje.

„Pradžioje tik stebėjusi procesus, okupantų kariuomenė vėliau buvo aktyvuota. Miesto administracija išvaikyta, užimtas administracijos pastatas, perimta miesto kontrolė. Pradžioje jie iškėlė Rusijos vėliavą, paskui – vadinamosios Donecko liaudies respublikos, vėliau – vėl Rusijos. Iš pradžių buvo juntamas okupantų veiksmų neužtikrintumas. Bet vėliau pradėjo veikti užtikrintai, jie pradėjo suiminėti mitingo organizatorius, prasidėjo represijos, ir tada mano bičiuliai informavo, kad aš esu tame sąraše ir turiu pusę dienos išvykti iš Berdiansko, nes galiu būti suimtas“, – įtemptą laikotarpį okupuotame Ukrainos mieste prisiminė A. Medalinskas.

Lietuviui pavyko išvykti. Apie tolesnį okupantų terorą žinios A. Medalinską pasiekė paskui.

Šiame etape pilietinio pasipriešinimo patarimai jau tapo pavojingi, žmonės, kurie turėjo verslą, bet okupantams nenorėjo mokėti mokesčių, buvo suiminėjami, jų verslai atimami, atiminėjami gyventojų butai, užimami pasitraukusių žmonių namai.

„Okupantai traktavo, kad tie butai ir namai neturi šeimininkų. Buvo atiminėjami ir automobiliai. Prasidėjo represijos tiek aktyvistų atžvilgiu, tiek spaudimas visiems gyventojams, kurie nenorėjo bendradarbiauti su okupacine valdžia“, – pabrėžė A. Medalinskas.

Dalį žmonių likviduotų

Dienraščio žiniomis, Ukrainos pajėgoms neseniai į nelaisvę pateko vienas Rusijos kariuomenės karininkas, kuris, kaip paaiškėjo tardymo metu, dalyvavo mokymuose Kaliningrade, kur buvo mokoma, kaip elgtis okupavus Baltijos šalis.

Esą yra parengti aiškūs planai, kaip pirmiausia palaužti karinį pasipriešinimą ir per kelias savaites klasifikuoti okupuotos teritorijos gyventojus.

Jie jau turi sudarę sąrašus asmenų ir eitų iš namo į namą po butus, kad sulaikytų jiems nepalankius asmenis, kurie galėtų potencialiai organizuoti pilietinį pasipriešinimą.

Vertėjas, dokumentinių filmų kūrėjas, filologas, švedų žurnalistas ir ukrainiečių kariams pagalbą teikiančios organizacijos „Blue/Yellow“ įkūrėjas Jonas Ohmanas įsitikinęs, kad Baltijos šalių okupacijos atveju būtų panašiai kaip Ukrainoje.

Anot J. Ohmano, teroras yra Rusijos metodas, jų kovos standartinė priemonė, pradedant oro atakomis ir baigiant gyventojų represijomis.

„Yra išsiaiškinta, kad pusantrų metų iki plataus masto įsiveržimo Charkovo srityje apsigyveno tam tikras skaičius niekuo neišsiskiriančių žmonių, atvykusių iš Rusijos. Jie niekur per daug nesireiškė, tačiau, užėmus teritorijas, tapo okupacinės valdžios atstovais. Tam buvo ruošiamasi iš anksto. Esu įsitikinęs, kad tam tikri principai galioja ir mums. Okupantai puikiai supranta, kad geriausiai būtų, jei valdžią perimtų „vietiniai“ žmonės“, – teigė J. Ohmanas.

Kolaboruoti okupuotos šalies gyventojai paprastai priverčiami juos įbauginant, terorizuojant jų šeimas, artimuosius ar pažadant kokias nors išlygas.

„Ir, deja, žinant žmonių prigimtį, dalis jų sutinka bendradarbiauti su priešu. Tačiau yra kategorija asmenų, kurie okupantams yra nepatikimi, tokie paprastai likviduojami. Tai yra sena rusų praktika. Neabejotinai, mums galios tas pats. Yra kelios grupės žmonių, tarp jų ir žurnalistai, kuriems likti okupuotoje teritorijoje būtų be galo sudėtinga, ir nereikėtų turėti jokių iliuzijų, nebent tektų priimti labai sunkų kompromisą su savo sąžine“, – teigė J. Ohmanas.

Dėl kolaboravimo – klausimai

Vis dėlto be vietos gyventojų palaikymo ir bendradarbiavimo su okupantais jų veikla okupuotoje teritorijoje būtų buvusi labai sudėtinga.

Kalbant apie kolaboravimo mastus, politologas A. Medalinskas tikino, jog plataus masto kolaboravimo bent jau pradžioje tikrai nebuvo.

„Kai okupantų administracijai reikėjo surasti žmogų, kuris su jais bendradarbiautų, nepaisant to, kad Berdiansko miesto valdžia buvo Viktoro Medvedčiuko, tai yra prorusiškos partijos rankose, nė vienas miesto deputatas nesutiko bendradarbiauti. Bet kolaboruojančiųjų su okupantais buvo iš įvairių struktūrų, net ir iš policijos ar savivaldybės įstaigų. Dalis mokytojų, pagrasinus atleidimais, pasirašė, kad vaikus mokys pagal okupacinės valdžios programą, kai kurie verslininkai, bijodami netekti verslo, bendradarbiavo su okupantais“, – vardijo A. Medalinskas.

Kolaboravimo klausimas Ukrainoje svarbus nuo pat 2022-ųjų vasario.

A. Medalinskas teigė, kad per tą laiką, kai jam pavyko pasitraukti iš Berdiansko, jis ne kartą dalyvavo Ukrainoje rengtose konferencijose, kur apie kolaboravimą diskutavo visuomenės atstovai, teisininkai, ekspertai.

„Kas tas kolaboravimas? Ar tai tik bendradarbiavimas su politine okupantų valdžia? Ar mokytojas, neatsisakęs mokyti vaikus pagal okupacinės administracijos nurodymus, ar mokyklos direktorius, ar verslininkas, sutikęs mokėti mokesčius okupantams, yra kolaborantai? Šiuo klausimu nuomonės išsiskiria, yra švelnaus požiūrio šalininkai, yra griežto požiūrio šalininkai. Tas klausimas teisinėje plotmėje Ukrainoje dar svarstomas“, – teigė A. Medalinskas.

„Negalima nieko nedaryti“

Lietuvos žmonėms parengtos pilietinio pasipriešinimo rekomendacijos, kuriomis jie turėtų vadovautis okupacijos atveju, paruoštos dar prieš plataus masto Rusijos invaziją į Ukrainą, šiandien, regis, kertasi su realybe, su tuo, ką išgyvena okupuoti ukrainiečiai.

Nes vadinamojoje pilietinio pasipriešinimo abėcėlėje neįvertintas vienas esminis momentas – nuožmus okupantų teroras okupuotų teritorijų gyventojų atžvilgiu.

Tad ko tuomet vertos pilietinio pasipriešinimo abėcėlės, skirtos visuomenės parengimui?

Anot J. Ohmano, nepaisant nieko, pasipriešinimui ruoštis yra būtina.

„Negalime nieko nedaryti. Yra 1940 m. Lietuvos okupacijos pavyzdys. Negalima nesipriešinti, bet šalies valstybingumas bus kvestionuojamas. O tai yra vienas Rusijos standartinių argumentų, kad neva niekas nesipriešino ir „laukė išvaduotojų“. Todėl pokario lietuvių kova yra labai svarbi, nors valstybės jau nebebuvo, bet žmonės vis tiek priešinosi. Tai yra unikalus, ne tik simbolinis, bet – politinis veiksmas“, – pabrėžė J. Ohmanas.

Yra kelios grupės žmonių, tarp jų ir žurnalistai, kuriems likti okupuotoje teritorijoje būtų be galo sudėtinga.

Priešintis esą galima įvairiai, tai rodo Ukrainos pavyzdys, kur pasipriešinimas okupuotose teritorijose yra gana efektyvus, nors ir brutalus.

Šįkart yra viltis

„Niekada nežinai, kas bus. Ypač kai prasideda rimti reikalai, įvykių dinamika tokia, kad jos negali numatyti, tačiau yra svarbus niuansas, jei žmogus ruošiasi tokiems išbandymams, pasipriešinti su ginklu ar be jo, tada yra gerokai paprasčiau, prasidėjus tiems įvykiams, nuveikti kažką prasmingo. Kad Ukraina atsilaikys, supratau 2022 m. vasario 27 d., kai į Charkovą įsiveržė Rusijos specialiosios pajėgos ir jos buvo visiškai sunaikintos. Tai padarė vietinių ukrainiečių savanorių dalinys, kuris buvo tam pasiruošęs, ir, noriu pažymėti, su nemenka parama iš „Blue/Yellow“, – kalbėjo J. Ohmanas.

Anot J. Ohmano, dažniausiai teorija, neišskiriant ir pilietinio pasipriešinimo, kertasi su realybe, tačiau blogiausiam atvejui yra būtina ruoštis.

Ir Lietuvoje bendras šaukimas visiems, taip pat ir merginoms, esą būtų vienas tų esminių dalykų.

„Nebūtinai visi turėtų griebtis ginklų, galima būtų pasirinkti kitą tarnybą. Tai būtų tam tikras visuomenės užgrūdinimas, kad žmonės žinotų, kaip elgtis krizės metu. Bet politikai tuo klausimu tik kažką šneka, bet realiai nieko nedaro. Ar kas nors mūsų klausė, kai buvo rengiamos pilietinio pasipriešinimo instrukcijos? Atsakymas – ne. Didžiulė problema Lietuvoje, kad visi mano, jog viską supranta. Realiai pasipriešinimas turi ateiti iš ten, kur jo nesimato, tai yra neviešas bendradarbiavimas, kiti dalykai. Galiausiai turi būti priimti politiniai sprendimai – rengti bado akcijas ar sprogdinti kolaborantus“, – teigė J. Ohmanas.

Pozicija: ukrainiečių kariams pagalbą teikiančios organizacijos „Blue/Yellow“ įkūrėjas J. Ohmanas teigė, kad priešintis galima išradingai, tai rodo Ukrainos pavyzdys. P. Peleckio / BNS nuotr.

Ukrainiečiai pasirinko brutalius metodus, nes kitos išeities neturi.

Tačiau jų padėtis, pasak J. Ohmano, geresnė, nes jie turi erdvės atsitraukimui.

Lietuvos atvejis kitas, atsitraukimams erdvių čia nėra.

„Svarbu suprasti, kad ne viskas, net kalbant apie konfliktą, būna blogai. Žinau, kad Lietuvoje yra daug iniciatyvų, žmonės daug daro, ruošiasi, mokosi, rengiasi krizei. Nėra viskas taip jau beviltiška. Svarbu nepamiršti, kad pasipriešinimas visada turi spontaniškumo elementą. Vis dėlto karas priartėjo, ir mes turime tam rimčiau ruoštis. Kiekviena šalis, kiekviena situacija, kiekvienas metas turi savo specifiką. Šįkart Lietuvos specifika ta, jog tikėtina, kad šį kartą turėsime didelį palaikymą iš Vakarų“, – išreiškė viltį J. Ohmanas.

Už tokią pataisą antradienį balsavo 108 Seimo nariai, „prieš“ buvo vienas, 15 politikų susilaikė.

Ginklų ir šaudmenų kontrolės įstatyme įtvirtinta, kad norėdami gauti leidimą A ir B kategorijų ginklams ar juos pratęsti asmenys turės išklausyti pilietinio pasipriešinimo kursą.

„Šis įstatymas yra žingsnis link visuotinės gynybos, žingsnis viename iš visuomenės sluoksnių. Visuotinė gynyba remiasi trimis esminiais ramsčiais: pirmiausia, valia priešintis, valia gintis, tai yra patriotizmas, širdis (...), antras ramstis yra įgūdis ir trečias ramstis yra vieta gynybos plane“, – sakė vienas iš pataisos iniciatorių Seimo Nacionalinio saugumo ir gynybos komiteto (NSGK) pirmininkas Laurynas Kasčiūnas.

„Pilietinio pasipriešinimo kursai tikrai padės ginklų savininkams aiškiau žinoti savo vietą ginkluotos gynybos kontekste“, – pridūrė jis.

NSGK vadovas pabrėžė, kad kursai ginklų savininkams bus nemokami.

Kitas NSGK narys, buvęs kariuomenės vadas Arvydas Pocius ragino ginklo savininkus iš anksto apsirūpinti šaudmenimis, nes kai prasidės karas, to padaryti nebebus galima.

Tikrai rekomenduoju asmenims, turintiems leidimus šaunamiesiems ginklams, būtent dabar įsigyti ir dėtuves, ir šaudmenis.

„Tikrai rekomenduoju asmenims, turintiems leidimus šaunamiesiems ginklams, būtent dabar įsigyti ir dėtuves, ir šaudmenis“, – teigė jis.

„Darbietis“ Andrius Mazuronis nuogąstavo, kad privalomi kursai nebūtų rengiami ir baigiami formaliai. Anot jo, neretai pasitaiko, kad tokie kursai neduoda pridėtinės vertės, o tik tampa jų organizatorių pragyvenimo šaltiniu.

Vyriausybės duomenimis, ginklų savininkų rengimas pilietiniam pasipriešinimui per metus kainuotų apie 20 tūkst. eurų, o kursą išklausytų lygiai tiek pat asmenų.

Pagal Vidaus reikalų ministerijos informaciją, leidimus laikyti ginklą turi beveik 57 tūkst. asmenų, pernai tokie leidimai išduoti 8061 asmeniui – apie tris kartus daugiau negu ankstesniais metais. Kasmet apie 12 tūkst. piliečių privalo pratęsti turimą leidimą ginklui.

Įstatyme būtų numatyta išlyga, kad pilietinio pasipriešinimo kurso nereikėtų išklausyti šauliams, esamiems ir buvusiems specialiojo statuso subjektų pareigūnams, profesinės karo tarnybos kariams, kariams savanoriams ir kitiems savanoriškos nenuolatinės karo tarnybos kariams.

Pernai mobilizacijos ir pilietinio pasipriešinimo kursą išklausė 3 tūkst. žmonių.

Pataisos dėl prievolės išklausyti pilietinio pasipriešinimo kursą ginklų savininkams įsigalios nuo kitų metų sausio.

„At­spa­rūs ir stip­rūs bū­si­me tiek, kiek tu­rė­si­me va­lios priešin­tis, įgū­džių ir vie­tą gy­ny­bos pla­nuo­se. Kuo daugiau žmo­nių vi­suo­me­nė­je ži­nos, ką da­ry­ti ka­ro pa­dė­ties, kri­zės atveju, tuo būsime stipresni“, – sakė L. Kasčiūnas, šią savaitę pristatydamas projektą Seime.

Po pateikimo už jį balsavo 105 Seimo nariai, susilaikė devyni parlamentarai. Toliau projektą svarstys Seimo komitetai.

Valstybės tarnybos įstatymo pataisa numato, kad mobilizacijos ir pilietinio pasipriešinimo mobilizacijos ir karo metu mokymo programų anksčiau neišklausę tarnautojai tai padaryti privalėtų per metus nuo priėmimo į valstybės tarnybą.

Konservatorius L. Kasčiūnas siūlo, kad tokia nuostata įsigaliotų nuo kitų metų sausio.

„Valstietis“ Stasys Tumėnas NSGK vadovo klausė, ar valstybė turi tiek specialistų, kad visi valstybės tarnautojai galėtų išklausyti pilietinį pasipriešinimo kursą, kiek tam reikėtų lėšų.

L. Kasčiūnas teigė, kad projektui prašys Vyriausybės iš­va­dos, nes jo įgyvendinimui reikės finansų, bet sakė nemanantis, kad tai būtų gynybos biudžetui nepakeliami pinigai.

„Čia nė­ra koks nors di­de­lis, pra­ban­gus pir­ki­nys, efek­ty­vios, sa­ky­ki­me taip, ginkluo­tės sis­te­ma, ku­ri tu­ri di­džiu­les kai­nas. Ne apie tai kal­ba­me, kal­ba­me tie­siog apie investiciją į protus, investiciją į žmones. Ma­nau, kad čia yra iš es­mės ke­lių mi­li­jo­nų klau­si­mas, ne dau­giau“, – sakė NSGK vadovas.

Pataisos aiškinamajame rašte nurodoma, kad Krašto apsaugos ministerija mokymus apie pasirengimą mobilizacijai, priimančios šalies paramos teikimą, pilietinį pasipriešinimą organizuoja nuo 2006 metų, tačiau jie privalomi tik į civilinio mobilizacinio personalo rezervą įtrauktiems asmenims.

Dokumentas suskirstytas į keturias kryptis, kurios apima atsparumo ir pilietinės valios stiprinimą, žinių ir įgūdžių, reikalingų tiek ginkluotam, tiek neginkluotam pilietiniam pasipriešinimui, teikimą ir ugdymą.

2023–2025 metams iš viso numatyta apie pusšimtį uždavinių ir dar panašiai tiek priemonių, detalizuojančių dalies uždavinių įgyvendinimą.

Priemonės apima bendradarbiavimą su mokslo institucijomis, siekiant išanalizuoti priemonių efektyvumą, didinti gebėjimus atpažinti informacines grėsmes, komunikacinių projektų įgyvendinimą, mokyklų turinio tobulinimą, nuosekliai integruojant pilietinio ir patriotinio ugdymo nuostatas.

Plane taip pat numatyta skatinti Šaulių sąjungos veiklas, stiprinti valstybės ir savivaldybių institucijų ir įstaigų bendradarbiavimą su švietimo įstaigomis, tęsti valstybės švenčių, istorinių datų, nusipelniusių asmenybių jubiliejų minėjimų, partizanų pagerbimo, kariuomenės ir visuomenės vienybės dienos renginių organizavimą.

Jame numatoma nuolat atnaujinti išsamią informaciją piliečiams apie jų vaidmenį esant skirtingoms situacijoms (ekstremaliajai situacijai, krizei, mobilizacijai, karo padėčiai), galimybes prisidėti prie šalies gynybos, bendradarbiaujant su mokslo institucijomis ir tyrimų centrais, organizuoti nacionalinio saugumo ir gynybos, civilinės saugos mokymus valstybės tarnautojams, nevyriausybininkams, žiniasklaidos, verslo atstovams.

Be kita ko, planuojama populiarinti tarnybą kariuomenėje, rengti verbavimo kampanijas, tobulinti savanoriškai karo tarnybą pasirinkusių piliečių motyvacines priemones.

Anot Krašto apsaugos ministerijos, planui įgyvendinti šiemet reikės 31 mln. eurų, kitąmet – 38,8 mln. eurų, o 2025 metais – 43,4 mln. eurų.

Ministerija taip pat nurodo, kad atitinkamą planą reikės parengti dar dviem laikotarpiams: 2026–2030 metams ir 2031–2035 metams.

Lietuvos piliečių rengimo pilietiniam pasipriešinimui strategiją Seimas priėmė pernai gegužę.

Strategija numato, kad pilietinis pasipriešinimas yra svarbiausio Lietuvos gynybos principo – visuotinės gynybos – dalis.

Išskirtinis vaidmuo pilietiniame pasipriešinime suteikiamas Lietuvos šaulių sąjungai – ji rengiasi ir okupacijos sąlygomis organizuoja rezistencinį judėjimą.

KAM siekia, kad piliečių, nusiteikusių ginti šalį ginklu, dalis nuo 44 proc., remiantis 2020 metais ministerijos užsakytos apklausos duomenimis, augtų iki 60 proc. 2035 metais.

Atitinkamai siekiama, kad neginkluotame pilietiniame pasipriešinime dalyvauti nusiteikusių piliečių dalis didėtų nuo 54 proc. 2020 metais iki 70 proc. 2035 metais, o istorinės atminties įprasminimo renginiuose dalyvaujančių piliečių dalis atitinkamai kiltų nuo 37,6 proc. iki 46 procentų.

Norima, kad visuomenės dalyvavimas savanoriškoje veikloje augtų nuo 14,5 proc. (2019 metų Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos apklausos duomenys) iki 25 proc. 2035 metais.

Dokumentas suskirstytas į keturias kryptis, kurios apima atsparumo ir pilietinės valio stiprinimą, žinių ir įgūdžių, reikalingų tiek ginkluotam, tiek neginkluotam pilietiniam pasipriešinimui, teikimą ir ugdymą.

2023–2025 metams iš viso numatyta apie pusšimtį uždavinių ir dar panašiai tiek priemonių, detalizuojančių dalies uždavinių įgyvendinimą.

Priemonės apima bendradarbiavimą su mokslo institucijomis, siekiant išanalizuoti priemonių efektyvumą, didinti gebėjimus atpažinti informacines grėsmes, komunikacinių projektų įgyvendinimą, mokyklų turinio tobulinimą, nuosekliai integruojant pilietinio ir patriotinio ugdymo nuostatas.

Plane taip pat numatyta skatinti Šaulių sąjungos veiklas, stiprinti valstybės ir savivaldybių institucijų ir įstaigų bendradarbiavimą su švietimo įstaigomis, tęsti valstybės švenčių, istorinių datų, nusipelniusių asmenybių jubiliejų minėjimų, partizanų pagerbimo, kariuomenės ir visuomenės vienybės dienos renginių organizavimą.

Jame numatoma nuolat atnaujinti išsamią informaciją piliečiams apie jų vaidmenį esant skirtingoms situacijoms (ekstremaliajai situacijai, krizei, mobilizacijai, karo padėčiai), galimybes prisidėti prie šalies gynybos, bendradarbiaujant su mokslo institucijomis ir tyrimų centrais, organizuoti nacionalinio saugumo ir gynybos, civilinės saugos mokymus valstybės tarnautojams, nevyriausybininkams, žiniasklaidos, verslo atstovams.

Be kita ko, planuojama populiarinti tarnybą kariuomenėje, rengti verbavimo kampanijas, tobulinti savanoriškai karo tarnybą pasirinkusių piliečių motyvacines priemones.

Anot Krašto apsaugos ministerijos, planui įgyvendinti šiemet reikės 31 mln. eurų, kitąmet – 38,8 mln. eurų, o 2025 metais – 43,4 mln. eurų.

Ministerija taip pat nurodo, kad atitinkamą planą reikės parengti dar dviem laikotarpiams: 2026–2030 metams ir 2031–2035 metams.

Lietuvos piliečių rengimo pilietiniam pasipriešinimui strategiją Seimas priėmė pernai gegužę.

Strategija numato, kad pilietinis pasipriešinimas yra svarbiausio Lietuvos gynybos principo – visuotinės gynybos – dalis.

Išskirtinis vaidmuo pilietiniame pasipriešinime suteikiamas Lietuvos šaulių sąjungai – ji rengiasi ir okupacijos sąlygomis organizuoja rezistencinį judėjimą.

KAM siekia, kad piliečių, nusiteikusių ginti šalį ginklu, dalis nuo 44 proc., remiantis 2020 metais ministerijos užsakytos apklausos duomenimis, augtų iki 60 proc. 2035 metais.

Atitinkamai siekiama, kad neginkluotame pilietiniame pasipriešinime dalyvauti nusiteikusių piliečių dalis didėtų nuo 54 proc. 2020 metais iki 70 proc. 2035 metais, o istorinės atminties įprasminimo renginiuose dalyvaujančių piliečių dalis atitinkamai kiltų nuo 37,6 proc. iki 46 procentų.

Norima, kad visuomenės dalyvavimas savanoriškoje veikloje augtų nuo 14,5 proc. (2019 metų Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos apklausos duomenys) iki 25 proc. 2035 metais.

„Šiandien buvo pristatytas pats projektas ir Nacionalinio saugumo komisija pritarė planui“, – po posėdžio sakė krašto apsaugos viceministras Žilvinas Tomkus.

„Artimiausiu metu (planas – BNS) pateks į Vyriausybės darbotvarkę ir labai tikimės, kad turint šį pritarimą mes patvirtinsime priemonių planą“, – pridūrė jis.

Lietuvos piliečių rengimo pilietiniam pasipriešinimui strategiją Seimas priėmė pernai gegužę.

„Plano tikslas – įgyvendinti nacionalinio saugumo darbotvarkę, susijusią su piliečių rengimu pilietiniam pasipriešinimui, kur keliamas tikslas – kurti atsparesnę, stiprios pilietinės valios visuomenę, turinčią žinių ir įgūdžių pilietinam pasipriešinimui“, – kalbėjo Ž. Tomkus.

Strategija numato, kad pilietinis pasipriešinimas yra svarbiausio Lietuvos gynybos principo – visuotinės gynybos – dalis.

„Priešintis agresijai ir okupacijai turi būti pasiryžęs kiekvienas pilietis, nepriklausomai nuo amžiaus ir gyvenamosios vietos, visos civilinės valstybės ir savivaldybių institucijos ir įstaigos, ūkio subjektai, visuomenė, piliečių bendrijos ir organizacijos“, – sakoma dokumente.

Strategijoje numatyta ugdyti atsparumą, pilietinę valią ir įgūdžius, kurie užtikrintų piliečių pasirengimą ir dalyvavimą atsakant į nacionaliniam saugumui kylančias grėsmes, priešintis agresijai ir okupacijai.

Anot viceministro, planas stiprins komunikaciją tarp valstybės institucijų ir visuomenės.

„Pagrindinės priemonės: tai yra tiek atskirų nuotolinių platformų sukūrimas, kur bus organizuojami mokymai pilietinio pasipriešinimo, mobilizacijos klausimais, civilinės saugos, pasirengimo ekstremalios situacijoms klausimais“, – sakė viceministras.

„Taip pat pilietinės pasirengimo tarnybos sudarymas, kur galės prižiūrėti ir įsitraukti į priemonių įgyvendinimą nevyriausybinių organizacijų atstovai, Lietuvos piliečiai“, – teigė Ž. Tomkus.

Išskirtinis vaidmuo pilietiniame pasipriešinime suteikiamas Lietuvos šaulių sąjungai. Plane nurodoma, kad ji rengiasi ir okupacijos sąlygomis organizuoja rezistencinį judėjimą.

Ž. Tomkaus teigimu, tikimasi, jog įgyvendinant strategiją suaugusių šaulių padaugės iki 10 tūkstančių.

Pilietinis ugdymas turėtų būti įtrauktas į formaliojo ir neformaliojo švietimo sistemą, nacionalinio saugumo ir krašto gynybos mokymas būtų privalomas pagrindinio ir vidurinio ugdymo programoje. Pasak dokumento, šiam mokymui reiktų užtikrinti tinkamą pedagogų rengimą, stiprinti jų kompetencijas, spręsti pedagogų trūkumo problemą pritraukiant buvusius karius ir pareigūnus.

Strategijoje taip pat numatoma stiprinti istorinės atminties įprasminimo iniciatyvas, skatinti kultūrinius projektus, skiepijančius pasididžiavimą Lietuvos valstybe.

Dokumente nurodomas siekis, kad piliečių, nusiteikusių ginti šalį ginklu, dalis nuo 44 proc., remiantis 2020 metais Krašto apsaugos ministerijos užsakytos apklausos duomenimis, augtų iki 60 proc. 2035 metais.

Atitinkamai bus siekiama, kad neginkluotame pilietiniame pasipriešinime dalyvauti nusiteikusių piliečių dalis didėtų nuo 54 proc. 2020 metais iki 70 proc. 2035 metais, o istorinės atminties įprasminimo renginiuose dalyvaujančių piliečių dalis atitinkamai kiltų nuo 37,6 proc. iki 46 procentų.

Norima, kad visuomenės dalyvavimas savanoriškoje veikloje augtų nuo 14,5 proc. (2019 metų Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos apklausos duomenys) iki 25 proc. 2035 metais.

„Įgyvendinus priemones apie 50 tūkst. gyventojų padidins kompetencijas dezinformacijos ir kibernetinio saugumo klausimais, daugiau nei 100 tūkst. įgis žinias apie pilietinį pasipriešinimą ir mobilizaciją“, – kalbėjo Ž. Tomkus.

Dalis politikų kritikavo Vyriausybę, kad pilietinio pasipriešinimo strategijos įgyvendinimo planas rengiamas pernelyg ilgai.

„Išspręsti tuos klausimus, kas yra neaišku, tikrai galima. Nėra taip, kad ten yra baltas popieriaus lapas. Jisai yra parengtas. Tai jeigu liko dar kokių neaiškumų, juos reikia ištiesinti, pasitvirtinti ir judėti. (...) šiuo atveju mes turime planą, patvirtiname, judame į priekį ir įgyvendiname, ir matuojame, kur mes esame kitais metais“, – LRT radijui pirmadienį kalbėjo patarėjas.

Jo teigimu, „nėra gerai“, jog planas iki šiol nėra patvirtintas.

Daliai politikų raginant Krašto apsaugos ministeriją (KAM) greičiau patvirtinti planą ministerija yra pažymėjusi, jog svarbu parengti kokybišką dokumentą.

„Tačiau šioje situacijoje aš manau, kad jį reikia tvirtinti, įgyvendinti, žiūrėti, kas mums nesiseka, kas mums sekasi, ir judėti į priekį, nes ir pati strategija, ir planas tai nėra kažkoks pusmečio ar metų darbas, kurį padarei ir palikai. Tai yra didelis valstybės susitelkimas, paruošti visus mus, kad visiems būtų aišku, kas ką daro“, – sakė K. Budrys.

Lietuvos piliečių rengimo pilietiniam pasipriešinimui strategiją Seimas priėmė pernai gegužę.

Seimo Nacionalinio saugumo ir gynybos komiteto (NSGK) vadovas Laurynas Kasčiūnas BNS yra sakęs, kad daugiau nei metus nepatvirtintas pilietinio pasipriešinimo strategijos įgyvendinimo planas turėtų būti priimtas iki rudens.

KAM yra teigusi, jog įgyvendinimo planas svarstyti Nacionalinio saugumo komisijai pateiktas liepos mėnesį. Anot ministerijos, šiuo metu projektas tikslinamas pagal komisijos pateiktus pasiūlymus, taip pat konsultuojamasi su NSGK. Šioje Vyriausybės sudarytoje komisijoje dirba Vyriausybės, Prezidentūros, žvalgybos atstovai.

Priešintis agresijai ir okupacijai turi būti pasiryžęs kiekvienas pilietis.

Dokumentas numato, kad pilietinis pasipriešinimas yra svarbiausio Lietuvos gynybos principo – visuotinės gynybos – dalis.

„Priešintis agresijai ir okupacijai turi būti pasiryžęs kiekvienas pilietis, nepriklausomai nuo amžiaus ir gyvenamosios vietos, visos civilinės valstybės ir savivaldybių institucijos ir įstaigos, ūkio subjektai, visuomenė, piliečių bendrijos ir organizacijos“, – sakoma jame.

Strategijoje numatyta ugdyti atsparumą, pilietinę valią ir įgūdžius, kurie užtikrintų piliečių pasirengimą ir dalyvavimą atsakant į nacionaliniam saugumui kylančias grėsmes, priešintis agresijai ir okupacijai.

Išskirtinis vaidmuo pilietiniame pasipriešinime suteikiamas Lietuvos šaulių sąjungai, nurodoma, kad ji rengiasi ir okupacijos sąlygomis organizuoja rezistencinį judėjimą.

Pilietinis ugdymas turėtų būti įtrauktas į formaliojo ir neformaliojo švietimo sistemą, nacionalinio saugumo ir krašto gynybos mokymas būtų privalomas pagrindinio ir vidurinio ugdymo programoje. Pasak dokumento, šiam mokymui reiktų užtikrinti tinkamą pedagogų rengimą, stiprinti jų kompetencijas, spręsti pedagogų trūkumo problemą pritraukiant buvusius karius ir pareigūnus.

Strategijoje taip pat numatoma stiprinti istorinės atminties įprasminimo iniciatyvas, skatinti kultūrinius projektus, skiepijančius pasididžiavimą Lietuvos valstybe.

Dokumente nurodomas siekis, kad piliečių, nusiteikusių ginti šalį ginklu, dalis nuo 44 proc., remiantis 2020 metais Krašto apsaugos ministerijos užsakytos apklausos duomenimis, augtų iki 60 proc. 2035 metais.

Atitinkamai bus siekiama, kad neginkluotame pilietiniame pasipriešinime dalyvauti nusiteikusių piliečių dalis didėtų nuo 54 proc. 2020 metais iki 70 proc. 2035 metais, o istorinės atminties įprasminimo renginiuose dalyvaujančių piliečių dalis atitinkamai kiltų nuo 37,6 proc. iki 46 procentų.

Norima, kad visuomenės dalyvavimas savanoriškoje veikloje augtų nuo 14,5 proc. (2019 metų Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos apklausos duomenys) iki 25 proc. 2035 metais.

Nors mobilizacijos ir pilietinio pasipriešinimo kursus jau išklausė 11 tūkstančių Lietuvos gyventojų, aiškaus supratimo, kaip elgtis kritiniu atveju, nėra. Plačiau – LNK reportaže.

Praeivių buvo paklausta, ar šie žino ką nors apie pilietinį pasipriešinimą ir ar kuo nors padėtų.

„Padėčiau, esu medicinos srities atstovas. Ginti šalį visada reikia“, – teigė vaikinas.

„Padėčiau viskuo, kuo galėčiau“, – antrino ir kalbinta moteris.

Visas LNK reportažas – vaizdo įraše:

„Aš esu patriotas, bet negyvenu Lietuvoje“, – pabrėžė dar vienas vyriškis.

„Pagal situaciją žiūrėčiau, kokios pagalbos reikia. Bendrai pagalvoji apie tokius dalykus, bet kol neatsitinka situacija, tol tai telieka tokie abstraktūs pamąstymai. Bet būtinai padėčiau, čia negali net kalbos būti“, – sakė praeivis.

„Darytume viską, kad apgintume savo šalį“, – dalijosi užkalbinta pora.

Ginklą savo rankose dalis Seimo narių laiko jau ne pirmą kartą. Tiesa, jei prasidėtų karas, Seimo nariui pirmiausiai reikėtų griebtis ne ginklo.

„Daugelis Seimo narių nežino, ką reikėtų daryti. Aš asmeniškai, galbūt žinau, nes mano praktika kita. Aš ir karinėje misijoje dalyvavau, bet tai nereiškia, kad žinau, ką turėčiau daryti kaip Seimo narys“, – teigė Seimo narys Dainius Gaižauskas.

„Parlamentarais amžinai gi nebūsi. Yra gerai mokėti ir kitus dalykus“, –  kalbėjo Seimo narys Aurelijus Veryga.

„Ką mums daryti, kokios mūsų pareigos, jei esame ir  šauliai, ir Seimo nariai“, – retoriškai klausė Dalia Asanavičiūtė.

„Žinau, ką daryti karo atveju – tiesiu taikymu į darbą“, – trumpai drūtai atsakė kitas kalbintas Seimo narys.

Visas LNK reportažas – vaizdo įraše:

Valdžią neseniai kritikavo už tai, kad per vienuolika mėnesių pastaroji nesugebėjo patvirtinti pilietinio pasipriešinimo įgyvendinimo plano. O specialius kursus pernai išklausė viso labo trys tūkstančiai žmonių. Tačiau kai laikas atėjo pavyzdį rodyti parlamentarams, į mokymus nesusirinko nei pusė Seimo narių.

Daugelis Seimo narių nežino, ką reikėtų daryti.

 

„Keturiasdešimt. O, visai skaitlingai“, – nesuprasi, ar rimtai, ar  juokais sakė Seimo narys Laurynas Kasčiūnas.

„Gaila, žinoma, nedaug susirinko“, – apgailestavo D. Asanavičiūtė.

„Nežinau, kur kiti Seimo nariai, kodėl nebuvo. Bet šių mokymų nepavadinčiau pratybomis“, – kritikos pažėrė D. Gaižasuaks.

„Sunku vertinti, ar pasiruošę. Tie, kurie yra šauliai, už juos galiu atsakyti. Bet yra dalis Seimo narių, kurie nesusiję su karyba. Tai jie galėtų padėti dalyvaudami pilietiniame pasipriešinime“, – komentavo Šaulių sąjungos vadas Linas Idzelis.

Kad iš 141 Seimo nario atėjo tik 40, Nacionalinio saugumo ir gynybos komiteto pirmininko nestebina.

„Žiūrėkite, – beveik tris kartus daugiau nei paskutinėje Vyriausbės valandoje. Visai neblogai, nors visada norisi daugiau“, – sakė L. Kasčiūnas. 

„Netgi viršijo lūkesčius, nes ryte L. Kasčiūnas sakė, kad laukiame trečdalio“, – teigė L. Idzelis.

O kai kurie skundėsi, kad pilietinio pasipriešinimo mokymai jų lūkesčių nepateisino. Esą parlamentarams reikia praktikos, o ne teorijos.

„Visiems tiems, kurie dabar peikia ir turi priekaištų, noriu palinkėti tik geros nuotaikos ir paklausti, ką jie darė, kad kažkas panašaus vyktų Seime“, – kalbėjo L. Kasčiūnas.

Tiesa. L. Kasčiūnas žadėjo, kad ateityje ir praktinių pratybų Seime bus daugiau.