-
„Pirmieji kovotojai su mafija“: „šeštokų“ pergalė (filmo recenzija) 3
Nostalgiją trijų dešimtmečių senumo laikams pabrėžė dar viena labai miela detalė: iš praviros automobilio bagažinės (tarsi anų laikų deficitinę prekę) praeiviams buvo siūlomos vaizdajuostės (būtent šios laikmenos anais laikais buvo vienintelė galimybė namuose pasižiūrėti „kažką tokio“) su „Pirmųjų kovotojų“ įrašais.
Tarsi vijurkas smalsuolių tarpe sukinėjosi pagrindinis šventinio šurmulio dalyvis – į kino režisierius (sakė, kad laikinai – aut.past.) persikvalifikavęs septynių kriminalinės tematikos bestselerių autorius Dailius Dargis, geranoriškai bendravęs su pakviestais žiūrovais. Iš improvizuotos minios savo santūrumu išsiskyrė keli „vyrai juodais drabužiais“, vadovaujami iš TV reportažų labiausiai pažįstamo ekskomisaro Visvaldo Račkausko. Jis ir dar vienuolika bendražygių pirmą kartą taip atvirai kino kamerai papasakojo, kaip jų Vidaus Reikalų ministerijos Šeštojo skyriaus būrys trejus metus Lietuvoje kovojo su organizuotu nusikalstamumu.
Vilmanto Raupelio nuotr.
Kaunas kaip Čikaga
Filmas „Pirmieji kovotojai su mafija“ prasideda kraupios statistikos skaičiais: iš viso per trejetą metų (1989–1992) visoje Lietuvoje buvo užregistruota 944 asmenų nužudymai, šimtai be žinios dingusių žmonių, daug sprogdinimų, vagysčių bei turto prievartavimo aktų. Visoje Lietuvoje tada veikė per šimtą (!) organizuotų nusikaltėlių grupuočių, iš kurių keturios dešimtys įžūliai veikė Kaune. Trys svarbiausios ir žmonėms labiausiai žinomos banditų gaujos – „Daktarų“, „Žaliakalnio“ ir „Centro“ – tik labiausiai matoma ledkalnio viršūnė.
Filmo autoriaus nuotr.
Tarsi patvirtindami seną priežodį „Kaunas yra Kaunas“ buvusios laikinosios sostinės nusikaltėliai išsiskyrė iš kitų konkurentų gimtajame mieste, kaip trečiojo dešimtmečio Amerikoje gangsterių sostine buvo tapusi Čikaga. Ši istorinė paralelė nėra vien tik graži metafora: seniai žinoma, kad jokių taisyklių nepripažįstančios gerai organizuotos nusikaltėlių grupuotės susiformuoja ir suklesti didelių ekonominių sukrėtimų laikais. Trečiojo dešimtmečio Jungtinėse valstijose gangsterizmo fenomenas subujojo „sausojo įstatymo“ ir Didžiosios ekonominės depresijos metu. Banditizmas Lietuvoje suklestėjo paskutiniaisiais griūvančios Sovietų imperijos metais, kai nebesustabdomai bankrutuojančios tarybinės sistemos valdžia jau fiziškai nebepajėgė sutramdyti trigalvio nusikalstamumo slibino.
2017 metais savo „Youtube“ kanale žurnalistas bei rašytojas D. Dargis pasidalino 1989-ųjų kovą filmuota archyvine vaizdo medžiaga. Pirmųjų Kauno reketininkų sulaikymai Vilijampolėje ir viename iš pramoninio rajono daugiabučio butų. Pasak D. Dargio, tais laikais šie vaizdai buvo rodyti tik per Pirmąjį Rusijos televizijos kanalą, bet palydėti išraiškingu komentaru, kad banditizmas Sovietų Sąjungoje prasidėjo ne kur nors kitur, o būtent Lietuvoje ir konkrečiai Kauno mieste.
Tąsyk socialinio tinklo „Facebook“ paskyroje D. Dargis rašė: „Su malonumu savo knygų skaitytojams bei gerbėjams viešinu tą vaizdo medžiagą, kurią dar prieš kelerius metus bandžiau pateikti keliems televizinių projektų laidų prodiuseriams, bet tada jiems pasirodė ji ne itin įdomi. Tiems, kurie domisi kriminaline istorija ir lietuviško banditizmo pradžia bei pirmųjų reketo atvejų įvykiais – šita vaizdo medžiaga galimai bus labai naudinga. Bet kuriuo atveju – tai unikali istorija, ir viskas dėjosi likus kone vieneriems metams iki Lietuvos nepriklausomybės atkūrimo – 1989 m. kovo 9 ir 23 dienomis, kai oficialiai buvo sulaikyti pirmieji šalies reketininkai – kauniečiai, vėliau plačiai išgarsėję senosios kartos banditų gaujose bei mafijozų pasaulyje“.
Šios unikalios vaizdo medžiagos kadrai panaudoti ir filme „Pirmieji kovotojai su mafija“. Bet šį kartą D. Dargis ėmėsi kitokios taktikos. Apie įvairias Lietuvoje veikusias kriminalines grupuotes jis parašė daug skaitytojų pamėgtų knygų. Žmonės panašią literatūrą su malonumu skaito ir dėl kriminalinių istorijų, ir dėl elementaraus smalsumo, ir dėl to, kad prisimena svarbiausius nusikaltėlių „žygius“, savo laiku aprašytus spaudoje ir komentuotus populiarių ano meto televizijos „veidų“: seanso metu kelis kartus per salę nuvilnydavo pritarimo reakcija, kai ekrane pasirodydavo anų laikų TV diktoriai Nemira Pumprickaitė, Rokas Petkevičius ar Algimanta Žukauskienė, pranešantys Lietuvos gyventojams aktualias naujienas iš kriminalinės kronikos (nusikaltėlių balius „Vilulos“ restorane, susprogdintos „Kolegų“ kavinės vaizdus ir pan.).
„Reikėjo ne rytoj, o vakar“
Prieš prasidedant „Pirmųjų kovotojų su mafija“ seansui D. Dargis ir Visvaldas Račkauskas pasidalijo labai įdomia informacija apie kai kurias filmo turinio detales. Ekskomisaras buvo itin šnekus: jis sakė, kad VRM Šeštojo – kovos su organizuotu nusikalstamumu – skyriaus įsteigimas 1989-aisiais metais buvo tikrai savalaikis, gal net truputį pavėluotas žingsnis. Anot vyriausiosios valdžios, „teigiamo rezultato reikėjo ne rytoj, o vakar“. Taip ir atsirado legendinis Šeštasis skyrius (jo nariai save vadino „šeštokais“), apie kurį visuomenė neturėjo nieko žinoti tuo metu ir ilgai nežinojo. Filmas „Pirmieji kovotojai su mafija“ po trijų dešimtmečių panaikino archyvinių bylų grifą „visiškai slaptai“ ir pirmą kartą parodė nemažą būrį nematomo fronto kovotojų. Būtent jiems pirmiesiems teko akis į akį susidurti su naujais iššūkiais – reketu, sprogdinimais, žmonių grobimu, narkotikų platinimu (nors žodis „narkotikai“ iš anų laikų VR ministro Marijono Misiukonio lūpų vienintelį kartą nuskambėjo paskutinėje filmo dalyje, po seanso šių eilučių autoriui Visvaldas Račkauskas patikino, kad ir kanapės tuo metu taip pat buvo reikšmingas kriminalinio „verslo“ komponentas).
Filmo autoriaus nuotr.
Dar prieš seansą ekskomisaras perspėjo, kad filmo autoriai vieną kartą peržengia konkrečias kovos su vidaus priešu ribas, kad primintų, jog tragiškomis sausio dienomis „šeštokai“ taip pat buvo pirmose kovotojų prieš sovietinės karinės agresijos gretose: be ginklų ir su vienintele misija – be baimės žvelgti agresoriams į akis psichologinės dvikovos tête-à-tête akistatoje ir dokumentuoti sovietinės karinės agresijos nusikaltimus prieš taikius Lietuvos gyventojus.
O kas dėl „šeštokų“ pagrindinio darbo, tai ekskomisaras tarsi paskaitoje populiariai išdėstė pagrindinius nusikaltėlių interesus: jie visais laikais yra tie patys – turtiniai interesai, valdžios bei dominavimo troškimas ir seksas. Klasikiniai „trys šaltiniai ir trys sudėtinės dalys“. Žinoma, buvo (ir yra) dar viena – jau aukštesnio lygio – nusikaltimų rūšis, vadinamieji intelektualūs nusikaltimai, kurių esmę sudaro jau nebe brutalios jėgos metodais pasiekiamas rezultatas (verslininkų reketas, „duoklės“ iš turgaus prekeivių ir pan.), o stambaus masto turto užvaldymas per sudėtingas kriminalines schemas ir milijonines finansines machinacijas per bankus. Bet tokie rafinuoto banditizmo atvejai prasidėjo vėliau, kai pasikeitus valdžiai Lietuvoje Šeštasis skyrius buvo išformuotas. Anot Šeštojo skyriaus vadovo Alvydo Sedecko, „viskas baigėsi, kai prasidėjo politika“.
Dar viena paralelė su JAV tiesiog prašyte prašosi būti įvardinta. Ir iš istorijos, ir iš filmų apie gangsterius žinome, kad gana ilgai net Amerikos pareigūnai negalėjo efektingai kovoti su nusikaltėliais dar ir todėl, kad banditai važinėjo naujausiais automobiliais, kurių mafijos medžiotojai tiesiog negalėdavo pasivyti.
Račkauskas filme atskleidė kelis pribloškiančius Šeštojo skyriaus arsenalo faktus. Kovai su organizuotu nusikalstamumu visoje Lietuvoje (o be Kauno dar operatyvininkams buvo ką veikti Vilniuje, Klaipėdoje, Panevėžyje ir kituose miestuose) buvo įsteigta 38 (!) etatai, informacijos banko dar nebuvo: ne tik kompiuteris, bet ir videomagnetofonai tada buvo retenybė ir brangiai kainuojantys „žaisliukai“, kuriuos, beje, nusikaltėliai neretai naudojo pareigūnų papirkimui. A. Sedeckas, neslėpdamas šypsenos, sakė, kad ypatingos rizikos zonose (kaip antai Gariūnų turguje) teko dažnai, praktiškai kas dvi savaites, daryti operatyvininkų rotaciją, kad kas nors nesusigundytų paimti solidų kyšį už tai, kad „nematytų“ kas ten darėsi.
„Šeštokų“ automobilių parke buvo… vienintelis „suvargęs žiguliukas“, o svarbiausi pareigūnų ginklai buvo „bloknotas ir pieštukas“. Todėl, anot V. Račkausko, efektyvi kova be informuotojų ir infiltruotųjų būtų neįmanoma.
Filmas „Pirmieji kovotojai su mafija“ baigiamas pergalingu akordu. Bet visiems aišku, kad tai tik sėkmingai pabaigtas mūšis, bet karas prieš nusikalstamumą dar nebaigtas. Anot D. Dargio, „ilgus metus Kauną valdžiusios Daktarų ir Daškinių gaujos – jau praeitis. Vieni jų lyderiai nužudyti, kiti susirgo ir mirė, emigravo iš Lietuvos arba pasodinti už grotų. Kauno kriminalinis jaunimas perėmė narkotikų, cigarečių ir alkoholio kontrabandos verslą. Pastaraisiais metais didelė dalis mafijos jaunimo buvo susitelkusi Vakarų Europoje, kur reketavo emigrantus lietuvius. Bet pasaulinė ekonominė krizė emigrantų bangą vis labiau gena namo.Kai 2007-ųjų pradžioje įsiplieskė jaunųjų Kauno gangsterių tarpusavio karas, aukščiausi Kauno policijos pareigūnai iškart kategoriškai paneigė kalbas, kad laikinojoje sostinėje prasidėjo kriminalinių gaujų karas“.
Filmo autoriaus nuotr.
Politikai, aišku visada stengiasi gesinti ne pačius konfliktus, bei jų išprovokuotą galimą rezonansą visuomenėje. O kas dėl 2007-aisiais metais Kauno gatvėse ryškiai padidėjusio kriminogeninio pavojaus, tai „tuometis Kauno policijos viršininkas Algirdas Kaminskas net pradėjo svarstyti: pasitelkti miesto policijai kariuomenę ar ne?“.
Bet tai jau, kaip sakoma, visai kita istorija. Tikriausiai, ji taps kitų D. Dargio filmų tema. Autorius prisipažino dabar turintis 3-4 siužetus naujoms knygoms, bet pažadėjo nepamiršti ir kino.
Nekantraudami lauksime naujų dokumentinių filmų.
