Ketvirtadienio vakaras į Santakos parką subūrė šimtus Jonų, Janinų ir jų artimųjų, pasišovusių rasti paparčio žiedą arba bent jau gerai praleisti laiką. Nemuno ir Neries upių pakrantėse išsibarsčiusiose palapinėse veiklos rado kiekvienas. Mažieji iš siūlų pynė lėlytes, spalvintais medžių lapais dekoravo atvirutes, iš tuščių stiklainių gamino žibintus. Bene didžiausios apgulties sulaukė vainikų pynėjos. Nenuostabu, kad jų turėtų gėlių ir kitos žalumos neliko vos per pusvalandį.
„Jei atsinešite savo gėlių, padėsime jums pasidaryti vainikus“, – pynėjos, ko gero, neįtarė kokiems veiksmams miestiečius pastūmės jų žodžiai.
Kas čia tokio? Vienas vainikas ir viskas. Neuždrausite man.
Paauglės, suaugusios moterys ir mamos su vaikais ėmė pešti ne tik žoles, bet ir plėšyti krantinėje augančius medžius. Nė motais joms buvo ir aplinkinių pastabos.
„Kas čia tokio? Vienas vainikas ir viskas. Neuždrausite man“, – rankoje laikydama tik ką nuplėštą lapingą šaką, mama su mažamečiu vaiku savo poelgio nei kiek nesigėdijo.
Mažasis nuo mamos neatsiliko – plėšė šakas ir metė jas ant žemės.
