Vienas pagrindinių parodos "Postidėja II. Atstatomieji darbai" tikslų – pasipriešinti tendencijai, kai viešojoje Lietuvos meno erdvėje vyraujantis vaidmuo suteikiamas vyrams kūrėjams. Sėdėti valdžios piramidės viršuje – dar nereiškia turėti realią valdžią, sako parodoje apsilankiusi menotyrininkė Nomeda Repšytė.

– Kokių įspūdžių paliko paroda "Postidėja II. Atstatomieji darbai"?

– Ačiū parodos dalyvėms, kuratorei Laimai Kreivytei ir Nacionalinio M.K.Čiurlionio muziejaus darbuotojams, kad paroda eksponuojama Kaune. Lietuvoje vaizduojamojo meno ekspozicijų darbo laikas yra orientuotas į nedirbančius ir dirbančius nestandartines valandas, tad statistiniam mokesčių mokėtojui nenoromis tenka praleisti kaip kurias vertingas parodas kituose miestuose. Visada įdomu pamatyti, kuo ir kaip gyvena vizualaus meno kūrėjai kitose Lietuvos vietovėse, kurios temos ir problemos bendros, o kurios – skiriasi.

– Kokia jūsų nuomonė apie lietuvių menininkų darbus?

– Tokia pati kaip apie menininkų: įvairūs, įdomūs, unikalūs kaip kiekvienas kūrėjas.

– Kaip manote, ar tiesa, kad moterys mažiau gerbiamos meno pasaulyje nei vyrai?

– Pagarba yra individui su visais jo pliusais ir minusais, o ne pase nurodytai lyčiai, ir tokiu principu turėtume vadovautis kiekviename pasaulyje, kuriame veikiame – meno, medicinos, žemės ūkio, viešojo transporto, bet kuriame. Kiek mes apskritai rūpinamės savimi ir vienas kitu, matome iš emigracijos, priklausomybių ir psichikos ligų, savižudybių statistikos, nenykstančių vaikų namų ir mūsų elgesio keliuose.

Kaune prieškario moterų dailininkių veiklą po Kovo 11-osios pratęsė kauniečių tapytojų grupė "Keturios" (Aušra Andziulytė, Elena Balsiukaitė-Brazdžiūnienė, Aušra Barzdukaitė-Vaitkūnienė ir Judita Budriūnaitė, dalyvaujant dailėtyrininkei Rasutei Andriušytei-Žukienei). Grupės 1990–2000 m. vykdyta veikla ir buvo tie kultūriniai karai tarp dailę kuriančių moterų ir vyrų; beje, kariauti santūriai ir be feministinio teorinio žargono. 1997 m. pradėjusi veikti Kauno tekstilės bienalė, kur dauguma autorių yra moterys, matyt, visiems laikams iškėlė baltą vėliavą tarp dviejų stovyklų bent jau Kauno dailės pasaulyje.

– Dažnai atsiranda teigiančių, kad moterys Lietuvoje užima svarbiausius valstybės postus, todėl šios nebeturi pagrindo jaustis visuomenės atskirtyje ar diskriminuojamos vyrų atžvilgiu.

– Neužsimirškime: Prezidentė Dalia Grybauskaitė ir 2008–2012 m. kadencijos Seimo vadovė Irena Degutienė tik tęsia Lietuvos moterų veiklą politikoje, kurios nuoseklumą laikinai buvo sustabdžiusi sovietinė okupacija. 1926 m. birželio 7 d. Steigiamojo Seimo rūmų salėje (dab. Maironio gimnazija) Felicija Povickaitė-Bortkevičienė (1873–1945) ir Gabrielė Petkevičaitė-Bitė (1861–1943) kandidatavo į Lietuvos Respublikos prezidento postą. Šie pavyzdžiai, be abejo, yra tik simboliniai, nes Lietuvos moterys politikoje veikė ir iki jų, ir po jų, – įstabių vardų yra daug, net jei tyrinėjimai ir jų populiarinimas vyksta vangiai. Tad Lietuvos moterys politikoje šiandien jokių amerikų neatradinėja.

Dėl demografinių ypatumų Lietuvoje moterų yra daug daugiau, ir jau vien dėl to jos turi daug galių. Tai jos, moterys, nusprendžia, ką deleguoti į Seimą, kokius produktus kurs gamintojai, kam atiteks Geriausio meno kūrinio diplomas, – jos yra pagrindinės rinkėjosi, vartotojos ir kultūrinių renginių lankytojos. Ne visada galios pozicija sutampa su piramidės viršūnės užgrobimu. Kita vertus, diskriminacijos priežasčių pašalinimas nebūtinai pakeičia asmens savijautą iš karto ir teigiama linkme.

– Yra stereotipas, kad vyrai skirti viešam gyvenimui valdyti, o moterys – privačiam: auginti vaikus, gaminti maistą, žodžiu, būti namų šeimininkėmis. Kaip manote, ar Lietuvos visuomenei tai taikytina, ar tai pasenusi nuostata?

– Lietuvos visuomenė – joks nevykėlių sambūris, kuriam reikia taikyti kokius nors stereotipus. Mūsų Konstitucija kiekvienam laiduoja lygias teises, ir ja turėtume vadovautis. Moterys, kaip ir vyrai, yra individai, o ne vientisa masė. Jos visos skirtingos, ir vieno, visoms tinkamo, gyvenimo scenarijaus nepavyks parašyti ir primesti. Šiandienos Lietuvoje kiekvienas turime galimybę pats sau atsakyti į klausimą: kuo būsiu, kai užaugsiu? Tiek laisvės ir galimybių turime jau ketvirtį amžiaus, belieka tuo pasinaudoti. Ir prezidentė, ir prezidentienė yra vienodai garbingi ir prasmingi užsiėmimai, jei jais užsiimi ne todėl, kad kažkas liepė, bet todėl, kad tam turi talento.

Vyrai medicinoje, politikoje, versle. Turbūt kiekvienas sutiks, kad stiprioji lytis dominuoja daugelyje viešojo gyvenimo sričių, ne išimtis ir menas. "Postidėja" griauna seną tvarką ir sugrąžina Lietuvos moteris menininkes į deramą poziciją.

Vien tik moterų darbai

"Postidėja – tai naujos idėjos, modernizmas, mėginimas sugriauti sena ir sukurti nauja", – pasakojo parodos "Postidėja II. Atstatomieji darbai" kuratorė Laima Kreivytė. Prieš metus vykusi pirmoji paroda atkreipė visuomenės dėmesį į netolygią moterų ir vyrų meninės kūrybos reprezentaciją muziejų ekspozicijose ir šiuolaikinio meno parodose. Šiandien pirmosios parodos tęsinys kalba apie tai, kad kažkas yra atkuriama. Kas? Parodos autorės atsako: minčių ir galios pusiausvyra.

"Dabar visi apsigyveno socialiniuose tinkluose ir kartais atrodo, kad nebeliko kam mąstyti", – teigia L.Kreivytė, pripažindama, kad, nepaisant šios tendencijos, visuomenėje vis dar išlieka poreikis spręsti esminius klausimus. Šis poreikis skatina analizuoti meną, jį vertinti ir kurti naujas idėjas.

Kartą vienas Stokholmo muziejaus kuratorius pastebėjo, kad daugiausia reprezentuojami vyrų menininkų darbai, tad nusprendė pirkti tik moterų menininkių kūrinius. Rezultatas buvo toks: liko tik moterų darbai. "Mes nieko nelaukdamos susirinkome tik moterų darbus ir surengėme parodą", – L.Kreivytė pripažino, kad buvo sekta Stokholmo muziejaus iniciatyva.

Ankstyvasis feminizmas

Paroda prasideda nuo istorijos aktualizavimo – rodomi ankstyvieji Karlos Gruodis ir Giedrės Lilienės, vienų pirmųjų šiuolaikinio Lietuvos meno feminisčių, darbai.

K.Gruodis žinoma ne tik kaip Kanados lietuvė, žurnalistė, bet ir lietuviškų feminizmo ekskursų sudarytoja. Autorė pristato du savo darbus: performansą, kuriam daugiau nei penkiolika metų, ir dailės kūrinius, pieštus tušu ir lietus vandeniu. Performansas atliktas 1995 m. Šiuolaikinio meno centre per parodą "Dėl grožio". Šalia performanso autorė pateikia dienoraštį, kuriame atsiskleidžia jos pojūčiai, vaikystės patirtis jaučiant ir šokant baletą. Naujausiuose dailės kūriniuose ieškoma vyro ir moters kūno linijų skirtybės interpretacijų.

"Abu darbai tyrinėja kūno patirtį, estetiką ir ką mes galvojame apie grožį. Nors juos skiria šešiolika metų, yra daug panašumų. Nenoriu daug kalbėti, noriu, kad žmonės patys juos patirtų tokius, kokie jie yra", – lakoniškai savo darbus pristatė K.Gruodis.

Skirtingai nei pastaroji, G.Lilienė savo piešinių cikle "5 vertikalūs" daugiau gilinasi į patriarchato simbolius. Vaizduojami ypač preciziškai pieštuku supinti penki vyriškumo ir valdžios simboliai: kaklaraištis, cigaras, falas, šautuvas ir popiežiaus tiara. "Kai atidarėme pirmąją parodą Vilniuje, tuo metu atsistatydino popiežius. Tikiuosi ne dėl to, kad buvo pristatytas šis kūrinys", – šyptelėjo parodos kuratorė L.Kreivytė.

Tobulybės paieškos

Parodoje gausu įvairiausių dailės interpretacijų, kurios iš pirmo žvilgsnio neturi daug bendro su feminizmo diskursu: architektūros ir tapybos perkonstruotoja Eglė Ridikaitė tapo iš natūros, pavyzdžiui – "Fluxus ministerijos" plytų sieną arba nufotografuotą, bet gyvai nepamatytą Laisvės statulą Niujorke.

Eglė Gineitytė tęsia architektūrinio (ne)reikšmingumo temą, tapydama tai, ko paprastai nefiksuoja žvilgsnis, naudodama sodrius mėlynos spalvos pustonius. Vienos menininkės vaizduoja moters kasdienybę, kaip tai darė dailininkė Ina Budrytė, kitos gilinasi į moters pradą ir klausia: ką reiškia būti moterimi?

Jaunoji menininkė Shaltmira meninėmis priemonėmis interpretuoja moters norą būti tobulai, gerai, kaip pati autorė minėjo, švariai.

"Moterimi būti sunku, norisi būti tobulai, gimdyti vaikus, bet aš tokias moteris pavadinčiau motinomis mazochistėmis. Taip, kūdikio laukimas ir gimdymas atneša džiaugsmą, bet kartu ir begalines fizines kančias", – savo darbus žodžiais bandė nupiešti Shaltmira.

Klausimas, ką reiškia gyventi moters kūne, taip pat jaudino menininkę Beatričę Vanagaitę. Ši autorė pasitelkė praėjusio amžiaus šeštojo dešimtmečio reklamos ir filmų vaizdinius apie tobulą moterį, ardydama tų vaizdinių paviršius ir perkurdama stereotipus.

Įkvėpimas – virtuali erdvė

Visų menininkių požiūris į pasaulį labai savitas. Parodoje eksponuojami kūriniai itin skirtingi: nuo drobių, kalbančių apie moters norą būti tobulai, iki videodarbų, sukurtų iš rastų svetimų kadrų, kurie į asmeninių išgyvenimų lauką perkelia svetimą patirtį ir kuria naujas prasmes.

Stebėdamos šiandienes aktualijas ar bendras tendencijas, supančias žmoniją, Lietuvos menininkės kuria tikslingą meną. Laisvydė Šalčiūtė savo darbų cikle "Individualios priešistorės" mėgino išanalizuoti teksto ir piešinio sintezę. "Savo darbams ieškojau tekstų internete ir tiesiog mėginau juos išpiešti, atrasti pusiausvyrą", – apie savo darbus pasakojo L.Šalčiūtė. Stebint autorės darbus atrodo, kad internete šmėžuojančios frazės, išreikštos ir lietuvių, ir anglų kalbomis, susiduria su dailės pasauliu, o viską jungia menininkės pasirinkta raudona linija.

Išryškinamos tokios prasmės kaip atvirumas, trapumas, pažeidžiamumas, genialumas.

Virtualios erdvės meniniams atradimams patraukė ir Laurą Zalą. Menininkė sukūrė šiuolaikinę lietuvių liaudies pasakų "Gulbė karaliaus pati" adaptaciją. "Kadangi esu fotografė, dažnai žiūriu į fotografijas socialiniuose tinkluose. Vienas mano pažįstamų po savo ir žmonos nuotrauka parašė: "Aš ir mano pati." Tuo pat metu išėjo ketvirtasis "Gulbė karaliaus pati" leidimas ir man kilo mintis sukurti šiuolaikinę lietuvių liaudies pasakų adaptaciją", – originalią idėją atskleidė L.Zala.

Autorė pastebėjo, kad šiandien retai kas žmonas vadina pačiomis, kadangi moterys yra savarankiškesnės. Tai paskatino L.Zalą perrašyti lietuvių liaudies pasakas ir jas transformuoti, o tam kūrėja pasitelkė interneto tekstus. "Knygos turinį užpildė tai, kas dabar yra pasakos – žmonių palikti komentarai iš naujienų portalų, kur kalba yra visiškai nekoreguota", – atskleidė L.Zala. Pasakoms pasirinktos temos, sulaukusios daugiausia komentarų: "Dalia Grybauskaitė aplankė ligoninėje gulinčią Juliją Timošenko", "Garliavoje Laimutei Stankūnaitei perduota mergaitė" ir kitos temos. Autorė taip pat pasirinko vieną temą, kuri nesulaukė jokių komentarų: "Moksleivių dainų šventė "Mūsų vardas – Lietuva" tęsia tradicijas".

Tekstas, keičiantis prasmę

Didelei daliai parodos autorių svarbus ne tik vizualumas, bet ir tekstualumas, gilesnės išgyventų istorijų interpretacijos. Scenografė, fotografė ir dažnai eksperimentuojanti menininkė Marta Vosyliūtė tęsia begalinę seriją "Lietuvos dailės istorija paveiksėliuose". Šiuose paveikslėliuose menininkė akvarele popieriuje vaizduoja gyvenimiškus vaizdus ir čia svarbų vaidmenį atlieka tekstas šalia paveikslėlio.

Dažnai stebinantis ar sarkastiškas autorės žvilgsnis ir žodis atskleidžia kartais nemalonią tiesą ar kasdien matomą, tačiau dažnai nepastebimą reiškinį: "Kaip kontrolierius asmeniškai pažymėjo talonėlį gražiajai Dereškevičiaus moteriai 5 troleibuse" arba "Kaip iš gėdos dėl Rožanskaitės atvejo raudo nacionalinių premijų komisija". M.Vosyliūtė taip pat pristatė atvirukų kolekciją "Atvirukai visiems gyvenimo atvejams", kuriuose įamžintos Nidoje darytos autorės fotografijos. Po kiekviena fotografija yra alternatyvus tekstas, kuris papildo ir dažnai netgi pakeičia fotografijos prasminius laukus.

Videodarbų gausa

Menininkės savo kūriniuose jungė skirtingas technikas. Jurgai Barilaitei svarbūs nedideli šviesos intarpai, plyšiai, iš vaikystės atėjusi skrydžio patirtis. Menininkė savo kompozicijoje "Tiek nedaug" sujungia videodarbus ir piešinius, vaizduodama paprastus momentus, mus supančius dalykus ir pirmąsias vaikystės patirtis. "Norėjau parodyti, kad viskas, kas mus supa, yra tas "tiek nedaug", kas ateina iš vaikystės ir yra kasdienėje aplinkoje. Tai yra paprasta ir kiekvieno išgyvenama asmeniškai", – apie savo idėją pasakojo J.Barilaitė.

Videodarbų nestigo visoje parodoje. "Cooltūrisčių" kolektyvas videoinstaliacijoje jungė atsikartojančių atspindžių virtinę. Šviesą ir istoriją transformuojantys atspindžiai patys tampa "Cooltūrisčių" videoinstaliacijos generatoriais. Dokumentas ir fikcija apsiverčia vietomis žvelgiant pro veidrodžius ir fotoaparatui sukūrus spalvotas veikėjų auras.

Istorijos pradas videoformate jaudino ir Pauliną Eglę Pukytę, pristačiusią kūrinius "Ištisai" ir "Prie fontano". Videodarbuose iš rastų kadrų galima įžvelgti svetimos patirties sukeitimą, pritaikymą sau, įdedant į moters lūpas numanomus žodžius ir dramatizuojant kasdienę rutiną. "Darbe "Prie fontano" norėjau sukurti apokalipsišką nuotaiką, baimės nuojautą. O ten tebuvo moterų rytinės mankštos kadrai, sujungti į vieną videodarbą ir įgarsinti nerimą keliančios muzikos. Tai tik parodo, kaip viskas gali atrodyti, bet nebūtinai tai turi būti tiesa", – teigė P.E.Pukytė.