Kaip pranešė Valstybinių miškų urėdija, šiais keturių hektarų plote pasodintais medžiais miškininkai rūpinsis drauge su kadetų licėjaus auklėtiniais, jie tradiciją vėliau perduos naujai kadetų licėjaus auklėtinių kartai.

Pasak Valstybinių miškų urėdijos vadovo Valdo Kaubrės, šie ąžuolai įprasmins P. Plechanvičiaus atminimą bei simbolizuos visų juos sodinusiųjų susitelkimą.

„Ši simbolinė ąžuolų giria, sodinama generolui Povilui Plechavičiui atminti, virto mūsų kovų dėl laisvės, ryžtingumo, ištvermės ir karingumo simboliu. Pasiaukojimas ir kova neleidžia jo pamiršti. Prisimindami svarbiausius valstybės kūrėjus, jų darbus – stipriname savo valstybę“, – sakė P. Plechavičiaus kadetų licėjaus laikinoji direktorė Ingrida Levickienė.

Pasak Valstybinių miškų urėdijos, ne vieną ąžuolų sodinimo projektą ji yra įgyvendinusi ir anksčiau. Per maždaug 15 metų miškininkai padidino ąžuolynų Lietuvoje nuo 16,8 tūkst. iki 24,2 tūkst. hektarų.

Šeštadienį ąžuolus Karalgiryje sodino Valstybinių miškų urėdijos darbuotojai, P. Plechavičiaus kadetų licėjaus auklėtiniai, visuomeninės organizacijos „LDK palikuonys“ nariai, Lietuvos kariuomenės atstovai bei Jungtinių Amerikos Valstijų kariai, atliekantys tarnybą Lietuvoje, Lietuvos Šaulių sąjungos nariai, visuomenės ir kultūros veikėjai.

Būsimasis generolas gimė 1890 m. vasario 1 d. Bukončių vienkiemyje, Židikų valsčiuje, Mažeikių apskrityje, ūkininkų ir bajorų giminės šeimoje. Jis buvo antras gausios šeimos vaikas –  turėjo penkis brolius ir šešias seseris.

Pradėjo mokytis Lietuvoje, toliau mokslus tęsė Maskvoje, kur 1908 m. baigė gimnaziją, 1911 m. – Komercijos institutą, 1914 m. – Orenburgo kavalerijos karo mokyklą. Tarnaudamas Rusijos kariuomenės 5-ajame kavalerijos pulke dalyvavo Pirmojo pasaulinio karo kovose, tris kartus buvo sužeistas. Tarnybą baigė turėdamas poručiko (jaunesniojo karininko) laipsnį. 1918 m. grįžęs į Lietuvą, apsigyveno Žemaitijoje, subūrė savanorių partizanų būrius, kovojo su bolševikais Sedos, Mažeikių, Kretingos ir Telšių apylinkėse.

1918 m. lapkričio 15 d. Lietuvos Valstybės Tarybos buvo paskirtas Sedos apsaugos vadu, pertvarkė Žemaičių partizanų rinktinę į savanorių dalinius, kurie kovojo su bolševikais, vėliau – su bermontininkais. 1919 m. vasario 18 d. buvo paskirtas Sedos, o lapkritį Mažeikių komendantu. 1920 m. sausį perkeltas į 5-ąjį pėstininkų pulką, kur buvo 7-os kuopos vadu, vėliau – 3-iojo bataliono vadu. 1920 m. vasario 13 d. jam suteiktas kapitono laipsnis.

Likvidavus bolševizmo pavojų Žemaitijoje, P. Plechavičiui buvo iškelta byla neva už per daug žiaurų priešų naikinimą. Kai žodis buvo suteiktas kaltinamajam, jis lakoniškai pareiškė: „Gerbiamas Teisme, jei tuo metu ten nebūtų buvę manęs ar kito panašaus asmens, tamstos šiandien čia nesėdėtumėte.“ Kaltinamasis buvo išteisintas. 1920 m. dalyvavo Nepriklausomybės kovose su lenkais prie Seinų, Augustavo miškuose ir prie Varėnos. Už kovas dėl Lietuvos laisvės buvo apdovanotas Vyčio Kryžiaus ordinu.

1921 m. gegužę paskirtas eiti 1-ojo raitelių pulko vado pareigas, o nuo 1922 m. kovo patvirtintas pulko vadu, tais pačiais metais pakeltas į majorus. 1924 m. P. Plechavičius baigė Aukštuosius karininkų kursus Kaune, 1926 m. – Generalinio štabo akademiją Prahoje, kurią pabaigus, jam buvo suteiktos generalinio štabo karininko teisės ir paskirtas Aukštųjų karininkų DLK Vytauto kursų lektoriumi.

Svarbu ir tai, kad jis tapo vienu iš 1926 m. gruodžio 17 d. valstybinio perversmo vadovų.  Nuo 1927 m. buvo Lietuvos kariuomenės vyriausiojo štabo viršininku, pakeltas į generalinio štabo plk. leitenantus. 1927 m. liepą paskirtas Kavalerijos viršininku, pakeltas į generalinio štabo pulkininkus. 1927 m. rugpjūtį paskirtas Vyr. kariuomenės štabo viršininku.

1929 m. vasario 10 d. pakeltas į generolus leitenantus (1936 m. – į brigados generolus), o vasario 15 d. paleistas į atsargą. Vėliau ūkininkavo savo Čiutelių ūkyje, netoli Šiaulių. Prasidėjus pirmajai sovietinei okupacijai suspėjo pasitraukti į Vokietiją, o prasidėjus Vokietijos–Sovietų Sąjungos karui, 1941 m. grįžo į Lietuvą. 1944 m. organizavo ir vadovavo Vietinei rinktinei, 1944 m. vasario 13 d. Rygoje su Pabaltijo valstybių ir Lietuvos vokiečių SS ir policijos vadais pasirašė sutartį dėl Vietinės rinktinės kūrimo.

1944 m. vasario 16 d. per radiją kreipėsi į Lietuvos vyrus ragindamas stoti į Vietinę rinktinę. Balandžio 15 d. vokiečiams panorus Vietinę rinktinę performuoti į SS dalinius, gegužės 9 d. įsakė batalionams klausyti tik jo įsakymų, o Vietinės rinktinės karo mokyklą paleisti. Jo pastangomis  buvo vilkinama, o vėliau ir sužlugdyta vokiečių reikalauta mobilizacija. Vokiečiams likvidavus Vietinę rinktinę, buvo suimtas ir išvežtas į Salaspilio koncentracijos stovyklą Latvijoje, po to – į Dancigą, Klaipėdą, o iš ten paleistas. Artėjant antrajai sovietinei okupacijai pasitraukė į Vokietiją. 1949 m. emigravo į Jungtines Amerikos Valstijas.

Gyvendamas Čikagoje, generolas domėjosi lietuviška veikla, kultūriniu gyvenimu, ypač lietuvių veteranų sąjungos „Ramovė“ veikla. Gen. P. Plechavičius mirė 1973 m. gruodžio 19 d., palaidotas šeimos kape Šv. Kazimiero kapinėse Čikagoje. Prie kapo duobės jo bendražygis gen. S. Dirmantas kalbėjo: „Kaip tikras karys, veiksmo, o ne žodžių žmogus, velionis nebuvo kalbus ir tomų neprirašė. Jo nuveikti darbai ir nepalūžtantis ryžtas yra sektini pavyzdžiai, kaip reikia aukotis už tautos idealus.“

Už nuopelnus gen. P. Plechavičius apdovanotas Vyčio Kryžiaus 5-ojo laipsnio (1923 m.), DLK Gedimino 2-ojo laipsnio (1928 m.) ordinais, Savanorių (1928 m.), Lietuvos nepriklausomybės (1928 m.), Latvijos gynybos sąjungos bronzos (1926 m.) ir Latvijos išsivadavimo karo 10-mečio medaliais (1929 m.), Italijos Karūnos 2-ojo laipsnio ordinu (1928 m.), Amerikos lietuvių legiono garbės ženklu (1952 m.), 2004 m. Vyčio Kryžiaus ordino Didžiuoju kryžiumi po mirties. Šį ordiną galite pamatyti Vytauto Didžiojo karo muziejuje.

Gen. P. Plechavičius virto mūsų kovų dėl laisvės, ryžtingumo, ištvermės ir karingumo simboliu, nors jam pavyko apsaugoti Vietinę rinktinę nuo fronto, tačiau pačiam vokiečių koncentracijos lagerio nepavyko išvengti. Vytauto Didžiojo karo muziejuje yra saugomos nuotraukos, kuriose atsiskleidžia generolo Povilo Plechavičiaus eitos pareigos, čia saugoma vainiko, kurį 1944 m. vasario 16 d.  brg. gen. P. Plechavičius padėjo prie Nežinomojo kareivio kapo, juosta, ekspozicijoje taip pat galima pamatyti kapsulę su žeme nuo brg. gen. Povilo Plechavičiaus kapo Čikagoje.

Nuožmus antibolševikas, pradžioje be gailesčio raudonuosius komisarus lupęs Rusijos pietuose, paskui jau – Žemaitijoje. Vieniems pas mus jis šiandien – tautos didvyris, kitiems – kariškis, nevengęs aršaus teroro.

Likvidavus bolševizmo pavojų, mažakalbiui tada dar būsimajam generolui net buvo iškelta byla už pernelyg žiaurų priešų naikinimą. Teisme suteikus jam žodį, P.Plechavičius lakoniškai rėžė: "Gerbiamas teisme, jei tuo metu ten nebūtų buvę manęs ar kito panašaus asmens, tamstos šiandien čia nesėdėtumėte."

Ką čia bepridursi, tai – svarus argumentas, kaltinamasis buvo išteisintas. Už kovas dėl Lietuvos laisvės 1923 m. P.Plechavičius apdovanotas Vyčio kryžiaus ordinu. Prieš 14 metų generolas pagerbtas ir Vyčio Kryžiaus ordino Didžiuoju kryžiumi.

Tuo jis veikiausiai būtų patenkintas, nes ne kiekvieną apdovanojimą priimdavo. A.Smetonos perversmui vadovavęs generolas 1928 m. atsisakė suteikto pernelyg menko, jo manymu, LDK Gedimino 2 laipsnio ordino, nes tai "žemina pagal pareigas kitų karių tarpe".

Ambicingas karys veikiausiai įsipyko ir pačiam prezidentui, tad, praėjus mažiau nei metams po incidento dėl ordino, P.Plechavičius prieš savo valią buvo išleistas į atsargą.

Tačiau jo misija tėvynės labui toli gražu nebuvo baigta. Baigiantis Antrajam pasauliniam karui, P.Plechavičius vadovavo Vietinei rinktinei, bet valstybės nepriklausomybė buvo nebe jo valioje.

Po karo garsiausias Žemaitijos generolas atsidūrė sąjungininkų užimtoje Vokietijos dalyje. Sovietai reikalavo, kad britai atiduotų P.Plechavičių kaip karo nusikaltėlį. Esą jis vadovavo sukarintų vienetų panaudojimui prieš žydus ir sovietus partizanus. Neatidavė.

Taigi, dėmesio, tiesos ieškotojai, štai jums masalas dar vienam šokiui ant kapų.

Praėjusį šeštadienį Kaune paminėtos Lietuvos vietinės rinktinės įkūrimo 70-osios metinės. 1944 metais į rinktinės vado generolo Povilo Plechavičiaus kreipimąsi bendrai kovai prieš sovietinę armiją ir Armija Krajova atsiliepė apie 20 tūkst. savanorių, per ganėtinai trumpą laiką buvo suformuota 12 batalionų.

Savaitgalį Kaune laikytos mišios Šv. Arkangelo Mykolo (Įgulos) bažnyčioje, padėtos gėlės prie paminklo generolui Povilui Plechavičiui Vytauto Didžiojo karo muziejaus sodelyje, vėliau minėjimo renginys persikėlė į Kauno įgulos karininkų ramovę. Susirinkusieji renginiuose galėjo pabendrauti su kariais, pažinojusiais gen. P. Plechavičių ir kartu su juo dalyvavusiais laisvės kovose.

Minėjimo renginiuose dalyvavo krašto apsaugos viceministras Marijus Velička, Lietuvos kariuomenės atstovai, Kauno miesto atstovai, kiti svečiai. Renginį suorganizavo Kauno įgulos karininkų ramovė, Lietuvos vietinės rinktinės karių sąjunga, Generolo Povilo Plechavičiaus Kadetų mokykla.

1944 m. vasario 16 d. generolas P. Plechavičius per radiją kreipėsi į Lietuvos jaunimą ir pakvietė savanorius į jo organizuojamą rinktinę. Kreipimams pabrėžė būtinybę kovoti su "raudonuoju banditizmu" ir Armija Krajova. Į generolo kvietimą greitai buvo atsiliepta: planuotas savanorių kontingentas surinktas per savaitę. P. Plechavičius per trumpą laiką suorganizavo 12 batalionų po 750 karių ir dalinius prie komendantūrų. Po Lietuvos vėliava į Vietinę rinktinę susibūrė maždaug 20 tūkstančių žmonių. Vietinės rinktinės kariai vilkėjo vokiškas uniformas, skiriamieji ženklai buvo antsiuvas su trispalve ant rankovės su užrašu "Lietuva".

Tąkart Vietinės rinktinės vadas generolas P. Plechavičius skelbė: "...Į Stalino pasikėsinimą mus išnaikinti – visi lietuviai buriasi į Vietinę Rinktinę. Tegu Maskva žino, kad nė vienos pėdos savo žemės lietuviai be kovų Maskvai neužleis, kad už kiekvieną pėdą Lietuvos žemės kris tūkstančiai bolševikų bandos galvų. Lietuviai per amžius gynė nuo priešų savo žemę ir šiandien visi kaip vienas pasiryžę ginti savo Tautos laisvę, garbę ir gyvybę. ...Lietuviai kariai! Kai tėvynė pavojuj, imkime tvirtai ginklą į savo rankas, kad visi susibūrę į Lietuvos rinktinę išvalytume savo žemę nuo visų tų iš Rytų beslenkančių banditų, kurie žudo mūsą brolius, niekina mūsą moteris, plėšia ir degina mūsą turtą O tu Lietuvos jaunime, kuris neturėjai ginklo rankose, seki savo vyresniąją brolių pėdomis." (Kalba netaisyta).

Generolo P. Plechavičiaus įkurtos Vietinės rinktinės atminimą puoselėja Lietuvos vietinės rinktinės karių sąjunga. 2002 metais sąjunga įamžino žuvusiųjų karių atminimą pastatydama paminklus Ašmenoje, Baltarusijoje, 2004 m. – Paneriuose, Vilniuje.

2008 m. sąjungos pastangomis įrengtas atminimo paminklas generolui P. Plechavičiui Karo muziejaus sodelyje Kaune. Kauno ramovėje Lietuvos vietinės rinktinės karių sąjunga įrengė patalpas, kurias suremontavo už savo lėšas, ir prižiūri ramovėje esančią ekspoziciją, skirtą pagerbti Rinktinės įkūrėją ir vadą gen. P. Plechavičių.

Šiemet sukanka 70 metų, kai gen. ltn. Povilas Plechavičius per labai trumpą laiką suorganizavo Vietinę rinktinę (VR) – 13 batalionų, dalinius prie komendantūrų – maždaug 20 tūkst. žmonių. Iki šių dienų likusių gyvų plechavičiukų gyvenimai atskleidžia tragizmą, kuris lydi į istorijos labirintą patekusio žmogaus gyvenimą.

Apstulbino patriotizmo mastai

Antrajam pasauliniam karui artėjant į pabaigą, didžiulių karinės jėgos nuostolių patyrusi Vokietija reikalavo, kad Lietuva organizuotų SS dalinius, tačiau lietuviai boikotavo šią užmačią, nutarę kurti savas karines pajėgas.
Tuo metu dalelė Lietuvos gyventojų būrėsi į sovietinės pakraipos diversines grupes, remiamas iš Rytų ir nukreiptas ne tik prieš vokiečių karinius objektus, bet ir neįtikusius vietos gyventojus. Be to, už Lenkijos nepriklausomybę kovojusi lenkų Armija Krajova, veikė ir Rytų Lietuvoje, kur jų kovines operacijas ir ekspansinius sumanymus lydėjo lietuvių kapų kryžiai. Tokią padėtį Lietuvoje sunkino pakilusi banditizmo banga.

"Štai tokioje situacijoje 54 metų gen. lt. P.Plechavičius 1944 m. vasario 16-ąją kreipėsi per radiją į tautą, kviesdamas vyrus imtis ginklo iškilusios Tėvynei grėsmės akivaizdoje", – prisiminė buvęs plechavičiukas Edmundas Barkauskas.

– Paskirtą dieną prie savanorių registracijos punktų nuo aušros driekėsi ilgos gimnazistų, studentų, miesto ir kaimo jaunimo eilės. Vokiečiai buvo tiesiog priblokšti tokio lietuvių patriotizmo. Numatytas surinkti kiekis karių į minėtus punktus atvyko per kelias dienas, bet jaunimas vis plūdo ir plūdo į registracijos punktus. Tuomet kovo 5-ąją P.Plechavičius įsakė nutraukti savanorių registraciją."

Improvizavo tardami priesaiką

"Iš 20 tūkst. įregistruotų savanorių per trumpą laiką buvo suformuota 13 batalionų, Marijampolėje įkurta Karo mokykla, į kurią nukreipta mokytis 2 000 jaunuolių. Į tą skaičių patekau ir aš", – prisiminė 88 metų kaunietis.
Netrukus savanoriai buvome aprengti vermachto uniforma su lietuviškais skiriamaisiais ženklais ant kepurės ir rankovės, ant kurios buvo prisiuvamas trispalvis trikampis. E.Barkausko teigimu, tai buvo daroma pagal P.Plechavičiaus sutartį su aukštais vokiečių kariniais vadovais.

Sutarties turinys, pašnekovo nuomone, buvęs gana palankus lietuviams: be P.Plechavičiaus sutikimo VR kariai negalėjo būti niekam panaudoti, o VR veikimo plotas – Lietuva. Be to, VR vadovavo tik lietuvių karininkai, vilkėję lietuviškas tarpukario uniformas.

"Kai atėjo metas mums, kariūnams, prisiekti ir priesaikos tekstą skaitęs karininkas priartėjo prie eilučių, kuriose buvo sakoma, kad mes, fiurerio Hitlerio vadovaujami, kovosime prieš raudonuosius, visi nuleidome tariant priesaiką pakeltą ranką, o po to, skaitant tekstą toliau, vėl ją pakėlėme", – E.Barkauskas pabrėžė: kariūnų nuostata buvo aiški – kovoti už Lietuvos, o ne už Vokietijos interesus.

Vokiečių išpuolis

Savanorius P.Plechavičius mylėjęs – aplankydavęs mokykloje, pakalbindavęs. Mylėję ir marijampoliečiai: vakarais rikiuotėje giedančių Lietuvos himną ir "Marija, Marija", paklausyti susirinkdavo daugybė žmonių.
Mokymų pabaiga atėjo greitai.

"VR vadovybė, supratusi, kad negalės pasipriešinti vokiečių mobilizacijos planams, įsakė kariūnams išsiskirstyti mažomis grupelėmis, tačiau ne visiems pavyko išvengti tarnavimo Vokietijos karinėse pajėgose", – pasakojo E.Barkauskas.

Kariūnai pakluso įsakymui – pažiro po gretimus Marijampolei kaimus, kur ėmė laukti tolesnių įvykių.Gegužės 15-ąją, vos auštant, E.Barkauskas nusprendė nueiti į Marijampolę, kad įvertintų padėtį, užsuktų į Karo mokyklą pasiimti civilinių drabužių.
Mokykloje dar buvę kariūnų, budėjo savi sargybiniai. Pašnekovą įleido, nes vilkėjo kariūno uniformą. "Kareivinėse susiradau paltą ir apsirengiau ant uniformos", – pasakojo E.Barkauskas.

Sugebėjo pabėgti

Kai buvo bežengiąs į mokyklos kiemą, neteko žado – kieme pamatė dvi tanketes, kulkosvaidžius ir esesininkus. Jie akimirksniu įsiveržė į mokyklą ir suėmė visus joje buvusius plechavičiukus – 8 karininkus ir apie 30 kariūnų.

Kariūnus, atskyrę nuo karininkų, nuvedė į uždarą Karo mokyklos maniežą, kur jau buvo apie 130 sugautų plechavičiukų. Ten visus laikė gal dvi paras, o paskui grupėmis – maždaug po 50 kariūnų nuvarė į vietos gimnaziją, kur perrengė vokiečių priešlėktuvinės gynybos uniforma.

"Mus, varomus gatve į gimnaziją, lydėjo marijampoliečiai. Moterys ir merginos verkė, vyrai stovėjo be kepurių... Aš, eidamas gatve, sugalvojau pabėgimo planą – įsikibau vienai merginai, kuri kartu su kitais marijampoliečiais lydėjo gatvės pakraščiu plechavičiukų koloną, į parankę ir dingau su ja minioje. Pasislėpti pavyko, nes vokiečiai negalėjo pastebėti mano uniformos – ji buvo po paltu", – pašnekovas prisiminė jo gyvybę išgelbėjusį pabėgimą. Vėliau tapo aišku, kad kas dešimtas sugaudytas plechavičiukas buvo sušaudytas Paneriuose.

Likimas vėtė ir mėtė

Minioje ištirpusį plechavičiuką pastebėjo vietos gimnazistas – nuvedė E.Barkauską į geležinkelio stotį, kur jis sutiko Karo mokyklos karininką, vilkėjusį geležinkelininko uniforma.
Pastarasis parūpino kariūnui dokumentus. Netrukus šis įšoko į pirmą pasitaikiusį prekinio traukinio vagoną, kuriame buvo šiaudų, – po jais ir pasislėpė. Netoli tilto Kaune traukinys stabtelėjo, ir kariūnas iššoko iš vagono. Persikėlęs keltu per Nemuną, atsidūrė Šančiuose, ties XIX krantu, kur gyveno.

Po kelių dienų E.Barkauskas išvažiavo į Žemaitiją, kur slapstėsi jo brolis Antanas, sykiu mokėsis Karo mokykloje. Abu broliai Mažeikiuose netruko įstoti į čia pradėtą formuoti Tėvynės apsaugos rinktinę (TAR), kurios tikslas buvo kovoti su puolančia SSRS kariuomene.

Kai E.Barkauskas nuvažiavo pas giminaičius į Akmenę drabužių, kurie būtų pravertę TAR, Lietuvos pajūryje pasirodė sovietų kariuomenė.

Laukė šūvio į pakaušį

Bėgdamas nuo sovietų kariuomenės, E.Barkauskas pasuko Latvijos link, tačiau ten pateko į vokiečių rankas – buvo aprengtas vermachto uniforma, apginkluotas ir SSRS kariuomenės (joje buvo ir 16-oji, lietuviškoji, divizija) apsuptyje po devynių mėnesių kartu su visa vokiečių Kuržemės grupuote sulaukė Vokietijos kapituliacijos.

Prieš pat karo pabaigą E.Barkauskas buvo sužeistas ir paguldytas į vokiečių ligoninę – čia jį užklupo sovietų kariai ir uždarė ligoninės rūsyje.

"Mane tardė ir tardė, versdami prisipažinti, kad esu šnipas. Aš tai atkakliai neigiau, nes toks nebuvau. Tuomet mane nuvedė prie iškastos duobės. Laukiau šūvio į pakaušį, bet išgirdau tik patyčių juoką. Likau gyvas, bet buvau išsiųstas į SSRS, į Podolsko, o vėliau – į Serpuchovo lagerius", – tęsė tiesiog neįtikimą likimo posūkių pasakojimą E.Barkauskas.

Prasilenkė su mirtimi

Serpuchovo lageryje kaliniai buvo marinami badu – vyrai tesvėrė 35–40 kg. Daugelis jų mirė. Kai nebeliko tokių, ant kurių sėdynių prižiūrėtojai užčiuoptų kokį raumenėlį, nebeliko kam dirbti – dauguma kalinių neturėjo jėgų eiti, galėjo tik ropoti. Tuomet šį lagerį uždarė, o šešis atrinktus iš gyvų likusių belaisvių išvežė į Maskvą. Tarp tų šešių klipatų buvo ir 19-metis E.Barkauskas.

"Gyvenome ir dirbome Raudonojoje aikštėje, kur statėme kažkokios ministerijos pastatą. Teritorija, kurioje dirbome, buvo aptverta aukšta aklina tvora, tačiau nuo aukšto pastato viršaus matėme Maskvos Kremliaus Spaso bokšto laikrodį", – mintimis į tragiškų išgyvenimo metus grįžo pašnekovas.

Šiose statybose dirbusius kalinius maitino daug geriau, tačiau tai ne itin gelbėjo: dauguma kalinių buvo labai išsekę.
Po to plechavičiukas buvo išvežtas į Balašichos lagerį, iš ten parašė mamai laiške ant kartono skiautės, kad nebeilgai gyvens ir paprašė atvažiuoti atsisveikinti.

"Mama atvažiavo į Maskvą, gulėdama ant karinio ešelono vagono (juose buvo vežama karinė technika ir kariuomenė Japonijos link) stogo drauge su kitais civiliais. Į tokias pavojingas civilių keliones sovietai anuomet žiūrėjo pro pirštus. Su mama pasimačiau prie spygliuotos lagerio tvoros, kuria buvo paleista elektros srovė. Mama manęs nepažino. Pagaliau supratusi, kad priešais ją vos ant kojų stovinti apgailėtina žmogysta – jos 19-metis sūnus, suakmenėjo, užsidengusi rankomis akis", – prisiminė E.Barkauskas, jau tuomet išvaikščiojęs Žemėje visus pragaro ratus.

Politkalinio etiketės jėga

Iškentęs lagerių baisumus, 1949 m. E.Barkauskas grįžo į Lietuvą ir nutarė mokytis – įstojo Kaune į aukštesniąją muzikos mokyklą.

Mokydamasis groti gitara, artimai bendravo su Miku Vaitkevičiumi ir su Juozu Tiškumi – netrukus išryškėjo pastarojo gebėjimai vadovauti muzikantų ansambliui.

"Prie mūsų prisijungė dar keli instrumentalistai, ir mes, vadovaujami J.Tiškaus, įkūrėme bene pirmąjį anuomet džiazo ansamblį. Beje, su M.Vaitkevičiumi uždarbiaudavome grodami Kauno restoranuose. Užbaigti muzikos mokyklos negalėjau – pasiūlė stoti į komjaunimą, ir aš, išsigandęs knaisiojimosi po mano biografiją, palikau mokyklą. Kadangi sovietmečiu studijuoti niekur negalėjau: politinių kalinių net Kazimieras Baršauskas negalėdavo į KPI priimti – visą gyvenimą dirbau paprastus darbus", – užbaigė savo gyvenimo pasakojimą buvęs plechavičiukas, užauginęs du sūnus ir sulaukęs trijų anūkų bei trijų proanūkių.