Tačiau ar tikrai visiems, laukiantiems eilėje, reikia kardiologo, kodėl tiems, kam paslaugos reikia skubiai, jos neįmanoma gauti laiku, LNK žurnalistas klausė kardiologo prof. Prano Šerpyčio.

– Žmonės skundžiasi, kad tenka ilgai laukti eilėje, kol papuola pas kardiologus. Ką jūs manote apie žmonių registraciją į eilę dėl eilės?

– Galvoju, kad dalį ligonių, kurie registruojasi pas kardiologą, iš pradžių galėtų apžiūrėti kiti specialistai: šeimos gydytojas, vidaus ligų gydytojas. Kad įvertintų ir nukreiptų pas kardiologą tuos, kuriems iš tiesų reikalinga kardiologo pagalba. Neretai registruojasi ir tie žmonės, kuriems iš tiesų reikalinga visai kito specialisto konsultacija. Taip ilginamos tos eilės. Pasigendu tarpsektorinio bendradarbiavimo.

 Visas LNK reportažas – vaizdo įraše:

– Ar dideli srautai? Kiek per darbo dieną jums tenka priimti pacientų?

Santaros klinikose mes turime 6–8 echoskopus. Manau, tai – nusikaltimas.

– Maždaug 20–30 ligonių. Šis skaičius normalus. Bet gydytojui kardiologui per 30 minučių reikia surašyti anamnezę, apklausti pacientą, jį apžiūrėti, įvertinti kardiogramą, padaryti ir kitus tyrimus. Pusvalandis yra labai nedaug. Jauni gydytojai, kurie dirba poliklinikose, neatlaiko tokio krūvio ir srauto. Be to, įkainis yra labai menkas. Dėl to susidaro tokios eilės, nes trūksta specialistų, nes niekas nenori eiti dirbti į valstybinę gydymo įstaigą. 

– Gal eilės susidaro todėl, kad žmonės gali pasirinkti, į kokį gydytoją kreiptis. Visi nori patekti pas geriausius, o kiti kardiologai gal tokio didelio krūvio nejaučia?

– Manau, kad visi kardiologai turi panašų darbo krūvį, kuris yra nemažas. Pavyzdžiui, didmiesčiuose – Vilniuje, Kaune – yra daug kardiologų, bet regionuose jų nėra. Reikėtų, kad jų būtų ir mažesniuose miestuose. Tai irgi padėtų spręsti šią problemą. Bet reikia kardiologus aprūpinti ir medicinine įranga, be kurios dirbti neįmanoma. Santaros klinikose mes turime 6–8 echoskopus. Manau, tai – nusikaltimas. Jei 800 mln. eurų ateina iš struktūrinių fondų, kodėl neskyrus didelės dalies ir kardiologijai, kad būtų sukurtos sąlygos dirbti, nes kitaip kardiologų nepritrauksime. Mes žinome, kad nuo širdies ir kraujagyslių ligų mirštamumas yra vienas didžiausių. Tai – nusikaltimas prieš Lietuvos žmones.

„Karščiuodami netenkame skysčių, sutrinka elektrolitų pusiausvyra. Tai gali sukelti širdies ritmo sutrikimus. Bet blogiausia, kad įvyksta toksinis raumens pažeidimas - miokarditas. Mes kiekvienais metais turime tokių ligonių ir ne visus pavyksta išgelbėti. Gydymo sėmė priklauso nuo paciento amžiaus, būklės, kitų ligų, kuriomis jis serga“, - Eltai sakė Vilniaus universiteto Santaros klinikų kardiologas prof. Pranas Šerpytis.

Kaip pabrėžė kardiologas, į stacionarą patenka ir jaunų žmonių, kuriems nustatomas miokarditas.

„Dalį jų pavyksta išgelbėti, bet tai kainuoja labai daug pastangų ir pinigų. Todėl geriau, kad susirgę žmonės gydytųsi, paskambintų savo darbdaviui ir, jei blogai jaučiasi, neitų į darbą, užuot rizikavę užkrėsti kitus ir patys patirti sunkių komplikacijų“, - pabrėžė daktaras.

Miokarditas yra širdies raumens (miokardo) uždegimas.

Dėl sutrikusio širdies gebėjimo pakankamai stipriai susitraukti ir visaverčiai atlikti savo, kaip kraujo siurblio, funkciją vystosi širdies nepakankamumas. Priklausomai nuo miokardo pažeidimo vietos, gali sutrikti širdies ritmas, vožtuvų veikla.

Infekcinį miokarditą gali sukelti Koksakio, gripo, entero, adeno, ECHO ir kiti virusai, bakterijos (dažniausiai streptokokai, difterijos lazdelės, Laimo ligos sukėlėjas), taip pat pirmuonys, mikoplazmos, chlamidijos.

Toksinį miokarditą sukelia apsinuodijimas švinu, smalkėmis, ilgalaikis tam tikrų medikamentų vartojimas, spindulinis gydymas.

Autoimuninį miokarditą sukelia jungiamojo audinio ligos (sisteminė raudonoji vilkligė, reumatoidinis artritas, dermatomiozitas, šią ligą gali sukelti ir patirtas miokardo infarktas.

Iki trečdalio visų atvejų miokarditas praeina kliniškai nepasireikšdamas. Kiti pacientai gali justi karščiavimą, greitą nuovargį, bendrą silpnumą, skausmus širdies plote, širdies „plakimą“, dusulį, raumenų, sąnarių skausmus, pastebėti tinimus.

„Aukšta temperatūra - ne vienintelis simptomas, rodantis, kad žmogui reikia gydytis. Jei kosime, čiaudime, mūsų savijauta yra bloga“, - turime elgtis atsakingai - ir su savimi, ir su aplinkiniais“, - pabrėžė prof. P. Šerpytis.

Ypatingos rizikos grupei kardiologas priskyrė žmones, sergančius širdies ir kraujagyslių ligomis, tokiomis kaip išeminė širdies liga, kitos. „Širdis jiems - jautresnė vieta ir, jeigu dar prisideda infekcijos, tai gali labai pabloginti pagrindinės ligos eigą“, - atkreipė dėmesį kardiologas.

Kaip priminė Eltos pašnekovas, ne iki galo išgydytos infekcinės ligos gali paveikti ne tik širdį, bet ir komplikuotis į plaučių uždegimą, kvėpavimo nepakankamumą, kitus rimtus sveikatos sutrikimus.

„Užkrečiamųjų ligų piko metų kasmet turime labai daug ligonių. Intensyvios kardiologijos skyriuje gydėme pacientų su širdies ritmo sutrikimais, pneumonija - plaučių uždegimu, kitomis būklėmis, kurios pavojingos gyvybei“, - sakė daktaras, ragindamas su sveikata nejuokauti.

Prof. Šerpytis sutinka daug pasiskiepijimo nuo gripo skeptikų, tačiau pats toks nėra. „Aš galvoju, kad, jei ir susergama gripu nuo jo pasiskiepijus, persergama šiek tiek lengvesnėmis formomis ar, jei pasiseka, gripo epidemijos metu nesusergama. Visose gairėse kartojama, kad skiepai - efektyviausia apsaugos nuo gripo priemonė. Dabar skiepytis per vėlu, bet prieš gripo sezoną mes savo darbuotojus skatiname skiepytis, nekalbant apie rizikos grupės žmones“, - sakė prof. P. Šerpytis.

Užkrečiamųjų ligų ir AIDS centro (ULAC) specialistai primena, kad, sergant gripu, būtina gydytis namuose, laikytis gydytojo nurodymų ir jokiu būdu neiti į darbą ar ugdymo įstaigą. „Nesigydant ar gydantis netinkamai, gresia įvairios komplikacijos. Kai kurios jų gali pasireikšti jau išnykus gripo simptomams“, - įspėjo ULAC direktorius prof. dr. Saulius Čaplinskas.

Dažniausiai pasitaikančios gripo komplikacijos - virusinės arba bakterinės kilmės plaučių uždegimas, prienosinių ančių uždegimas (sinusitas), vidurinės ausies uždegimas, sepsis (kraujo užkrėtimas).

Retesnės, bet itin pavojingos komplikacijos - širdies raumens, smegenų uždegimas.

Gripo sukeltos neurologinio pobūdžio komplikacijos priklauso nuo gripo viruso štamo. Jeigu virusas linkęs žaloti nervinius audinius, gali komplikuotis meningitu arba dar pavojingesne komplikacija - encefalitu, dažniausiai susiformuoja po 1,5-2 savaičių, kai žmogus jau pradeda dirbti.

Širdies raumens uždegimas (miokarditas) dažniausiai pasireiškia jau išnykus gripo simptomams arba ligos pabaigoje.

Gripas pavojingiausias mažiems vaikams, seniems žmonėms, nėščioms moterims, lėtinių ligų turintiems asmenims. Tačiau nereikia užmiršti, kad mirtinai pavojingos komplikacijos gali susiformuoti ir jauniems, stipriems žmonėms netinkamai gydant gripą. Rizikos grupių asmenims pavojingiausios yra jau turimų lėtinių ligų paūmėjimas, komplikacijos ir galimi mirties atvejai nuo lėtinių ligų suaktyvėjimo.

Suaugę asmenys gripo viruso sukelta liga serga 5-7 dienas, o vaikai - 7-10 dienų. Visą ligos periodą gripo virusas išskiriamas į aplinką. Komplikacijų pavojus gerokai padidėja, jei ligonis nesilaiko rekomenduojamo lovos režimo arba nevisiškai pasveikęs eina į darbą. Po ūmaus ligos periodo, kuris trunka 3-7 dienas, ligonis visiškai pasveiksta tik per 7-10 dienų.

Komplikacijų grėsmė išlieka net susilpnėjus ligos simptomams, todėl būtina laikytis gydytojo nurodymų ir tinkamai gydyti gripą, ūmiu ligos periodu gulėti lovoje, neiti į lauką, kol visiškai nepasveikstama. Po sunkios ligos reikia stengtis nepervargti, vengti stresų, valgyti visavertį vitaminingą maistą.

Ligonio, sirgusio gripu, ligos pabaigą gali vertinti tik sirgusiojo šeimos gydytojas, įvertinęs ligos eigą, galimas komplikacijų grėsmes ir sveikatos būklę.

– Iki šiol aspirinas daugelio vartotas kaip geras profilaktinis vaistas, kas pasikeitė?

– Aspiriną klinikinėje praktikoje naudojame jau daugiau nei 100 metų. Daug tyrimų nurodo, kokios aspirino dozės gali sukelti tam tikrą pašalinį poveikį, virškinamojo trakto, kurį aspirinas dirgina, kraujavimą. Vis dėlto kalbama apie nedideles dozes, apie 75–100 mg.

Niekas nesako, kad reikėtų vartoti. Kiekvienas, neturintis išeminės širdies ligos ar insulto požymių, aspirino nevartos. Bet turintiems šių požymių aspiriną vis dėlto reikėtų vartoti, nes šiuo metu neturime kuo jo pakeisti.

Kartais vartojame ne vieną vaistą, bet kelis medikamentus. Tai vadinamoji antiagregantų grupė. Šie vaistai reikalingi. Ypač jei implantuojami vadinamieji stentai – širdies kraujagyslių vamzdeliai – būtinai reikia vartoti aspiriną. Jis vartojamas su kitu medikamentu. Tai kartais tęsiasi ne vieną mėnesį, o visus metus. Aspirinas paliekamas vartoti visam laikui.

– Ar pakanka pasitarti tik vaistinėje, ar reikėtų aspiriną vartoti tada, kai paskiria daktaras?

– Vaistininkai turi nemažai žinių ir kartais gali patarti dėl vaistų suderinamumo – ar derina, ar ne. Tikrai gali patarti, bet dėl ligos gydymo, kiek reikia vartoti ir kaip, reikėtų tartis su savo gydytoju ar gydytoju specialistu.

– Mokslininkai įspėja, neva aspirinas pavojingas. Ar tai tiesa?

– Taip. Jei nutrauksite vartojimą, aspirinas dar bus veiksmingas. Jis veikia kraujo kūnelių – trombocitų – funkciją ir išlieka veiksmingas net keletą dienų, iki savaitės. Dėl aspirino nutraukimo reikėtų tartis su specialistu.

– Medikai skiria aspiriną asmenims po insulto ar širdies priepuolio kaip kraują skystinančius vaistus, bet jo šalutinis poveikis – skrandžio kraujavimas. Koks būtų jūsų patarimas?

– Kiekvienas vaistas, kurį vartojame (ne tik aspirinas, bet jis labiau) dirgina skrandžio sieneles. Turime įvairių aspirino formų, kurios dirgina mažiau, galima pasirinkti. [...] Visada turi būti tam tikras balansas – ar iš naujo patirti besikartojantį širdies priepuolį, ar kartais paskirti apsaugą, kad nebūtų diskomforto ir pašalinio aspirino poveikio.

– Mokslininkai sako, kad asmenims nuo 75 iki 84 metų aspirino šalutinio poveikio skrandžiui rizika didėja. Ar tai tiesa?

– Taip, vyresnio amžiaus žmonėms [ši rizika didėja], bet jie dažniau turi išeminių širdies ligų. [...] Anksčiau vyravo nuomonė, kad aspiriną reikia skirti kaip prevencinę priemonę. Turintiems minėtų lygų požymių ir skiriama. Vyresnio amžiaus žmonėms visų vaistų šalutinių poveikių rizika didėja. Reikia žiūrėti į kiekvieną vaistą ir tai, kaip jis derinamas.

– Tai kokiais atvejais galima kalbėti apie visišką aspirino nenaudą žmogus organizmui?

– Jei pakenkta skrandžio gleivinei, atsirado kraujavimas, aspirino neskirsime. Skiriami prevenciniai, profilaktiniai vaistai, bet yra tokių būklių, kai būtina skirti aspiriną, nes kitaip pasekmės gali būti liūdnos.

Reikia atkreipti ligų neturinčių žmonių dėmesį – žmogui gali būti ir 70–75 metai, bet jis gali neturėtų minėtų ligų požymių. Jei arterinis kraujo spaudimas normalus, nėra jokių ligos požymių, jie vaistų tikrai turėtų nevartoti.

Kiekvieną pavasarį į gatves išrieda vis daugiau dviračių, dažniau eidami į darbą prasilenkiame su bėgikais, Vilniaus maratonas tampa vos ne nacionaline švente, o mažesnių sportinių ir sveikatingumo iniciatyvų net nesuskaičiuosi – nuo pirtininkų klubų iki gatvės gimnastikos. VU Santariškių klinikų kardiologas prof. Pranas Šerpytis sutinka, kad sveika gyvensena šiandien tapo beveik mados reikalu, tačiau neabejoja, kad su laiku ji taps bendros dvasinės kultūros dalimi.

Pranešime spaudai rašoma, kaip šiandien atrasti sau geriausiai tinkantį gyvensenos ir sveikatos palaikymo modelį.

„Būti nekultūringu šiandien tampa nemadinga“, – sako P. Šerpytis.  Džiaugdamasis vis įvairesnėmis sveikatingumo iniciatyvomis profesorius nori, kad jų būtų kuo daugiau. Pasak P. Šerpyčio, kad sveika gyvensenos mada taptų kultūra, turi susiformuoti kritinė masė gyventojų, kurie laikysis sveikos gyvensenos principų.

Anot P. Šerpyčio, sveikai gyvensenai labai padeda visuotinis palaikymas. Kuo daugiau aktyvių žmonių aplink mane – tuo daugiau įkvėpimo gaunu aš pats. Negalima pasakyti, kuris fizinės veiklos būdas geriausias, svarbu pasirinkti pačiam.

„Jei du pirtininkai ginčijasi, kurio pirtis geriausia, tai čia ginčas dėl mados, kuris pritrauks gerbėjų, ir visai nesvarbu, į kurią pirtį eisite, nes iš tiesų abi geros. Kuo daugiau dviratininkų paliks automobilius garažuose, vadinasi, daugės dviračių takų, atsiras daugiau pagarbos ir dėmesio šiai fizinio aktyvumo veiklai. Galima turėti didžiausius namus, labai prabangias mašinas, bet jeigu nėra sveikatos, – tu nieko neturi,” – įsitikinęs medikas.

Jo žodžiais, pagaliau sveikata tampa sąmoningai suvokiama vertybe, kuri ima lenkti net ir turto siekimą. Pasak profesoriaus, 50 metų neturintis žmogus dar gali būti vadinamas jaunu, tačiau tarp pacientų nemažai tokio amžiaus žmonių, kurie yra dideli ligoniai.Žiniasklaidoje šiandien itin daug dėmesio skiriama sveikai gyvensenai: šimtai patarimų, kaip sveikai maitintis, mankštintis, pozityviai mąstyti. Nors informacijos netrūksta, kodėl medikai vis dar negali džiaugtis sparčiai gerėjančia Lietuvos gyventojų sveikata?

P. Šerpytis sutikdamas, kad patarimų netrūksta, yra įsitikinęs, kad kiekvienas žmogus laisvas pasirinkti, kas jam tinka geriausiai. Bet kuriuo atveju kiekvienas turime susirasti geriausiai tinkančią mitybą, judėjimo būdą, lygiai taip pat, kaip renkamės drabužius ar bet kurį kitą daiktą.

„Juk negalime įsakyti, kad dabar visi privalo važinėtis dviračiu. O gal kažkam labiau tinka stalo tenisas, lauko tenisas arba joga? Nekintanti taisyklė – sveikame kūne yra sveika siela – iš principo reiškia, kad norėdami būti sveiki, privalome dėti pastangas ir daryti tai sąmoningai ir nuosekliai. Vieną dieną laikytis vienos dietos, kitą – kitos, nėra veiksminga. Bet fizinis aktyvumas yra būtinas. Švedijoje atliktas tyrimas patvirtino, kad vaikų, kurie dažniau užsiima fizine veikla, mokymosi rezultatai geresni, jie pasiekia daugiau negu tie, kurie linkę užsisėdėti prie stalo“, – pastebi specialistas.

– Ar valstybė turėtų padėti piliečiams ir įvesti tam tikrą sveikatingumo tvarką?

– Sveikatingumo biurai veikia prie kiekvienos savivaldybės, tačiau be aiškios programos.  Be abejo, jie reikalingi, bet reikia ir tam tikrų metodikų, kad būtų galima nuveikti kažką apčiuopiama. Kita vertus, aš tikrai pasigendu įvairių informavimo priemonių – skrajučių, reklamos, informacijos. Kasdien gauname lankstinukus, kada bus išpardavimai prekybos centruose, bet neturime rimtų leidinių apie sveikatą, jos saugojimą, stiprinimą. Tokie leidiniai turėtų būti finansuojami iš valstybinių programų, ir jei ne šiandien, tai rytoj grąžos vis vien sulauksime.

– Nors trūkumų yra daug, kokius teigiamus pokyčius visuomenės sveikatingumo veikloje įžvelgiate, kurie prisideda prie sveikos gyvensenos kultūros formavimo? 

– Padaryti reikia dar labai daug. Štai Vilnius – sostinė, o net neturi nei gero baseino, nei reprezentacinio stadiono. Bet juk tai – kultūros dalis! Manau, kad šiandien fizinio aktyvumo pamokų mokyklose per mažai – o juk jos tokios pat svarbios kaip anglų, fizika, matematika ar biologija. Asmenybės ugdymas neatskiriamas nuo kūno kultūros. Pradėti reikėtų nuo šeimų – dalyvaudami įvairių šeimų turnyruose, vaikai nuo mažų dienų ugdytųsi sportišką dvasią, kurią vėliau išsineš ir į savo pačių šeimas.

Fiziniam aktyvumui puikus miestas – Druskininkai: ten visada yra ką veikti. Ignalina taip pat garsėja kaip sportinis miestas, Anykščiai lyg ir turi baseiną, nebloga vieta – Birštonas. Kiekviena savivaldybė galėtų pagalvoti, ką dar galėtų nuveikti savo bendruomenės sveikatos labui. Dar labai trūksta bendros savivaldybių, vadinasi, valstybės strategijos.

Smagu, kad Lietuvoje išpopuliarėjo šokiai, dailusis čiuožimas. „Namie ankšta ‒ lauke daryk mankštą!” kvietimą matau jau trečius metus. Labai sveikintina iniciatyva, kurią iš savivaldybių perėmė privatūs rėmėjai. Kiek stebiu mankštas prie Baltojo tilto Vilniuje, dalyvių skaičius kasmet auga. Šią sveikatingumo iniciatyvą „Geros sveikatos klubas“ organizuoja farmacijos kompanija „GlaxoSmithKline Lietuva“ kartu su sporto klubais „Impuls”, kurios be savo tiesioginės veiklos skatina ir organizuoja papildomą veiklą, kad žmonėms nereiktų vaistų.

Dažnai tenka bendrauti su kolegomis iš užsienio. Po kelių dienų į konferenciją atvažiuos vokiečiai, kurie prašys dviračių. Lengva užimti tokius svečius – jie, pavyzdžiui, visiškai nenori, kad vežčiau juos į kokį prabangų restoraną.

– Bet toks supratimas tikriausiai ateina tik su amžiumi? Nejaugi pats  būdamas devyniolikos buvote toks aktyvus, kaip kad raginate kitus?

– Devyniolikos metų buvau gana savarankiškas ir labai aktyvus – šokau, dainavau, dalyvaudavau bėgimo varžybose. Be to, dirbdavau visokius ūkio darbus, nes tėveliai buvo labai darbštūs. Taigi savo supratimą atsinešiau iš šeimos.