Ką apie tai mano Prezidentas, kodėl Vyriausybės sudėtis tokia, o ne kitokia, kokių Prezidento iniciatyvų galima laukti jau netrukus, kokį įspūdį susidarė apie aukščiausio lygio politinę virtuvę ir apie kauniečių desantą prezidentūroje – "Kauno dienos" interviu su Prezidento vyriausiuoju patarėju, Vidaus politikos grupės vadovu 32-ejų Povilu Mačiuliu, iki tol devynerius metus dirbusiu Kauno vicemeru.
Nedirbančius siūlys keisti
– Iš pradžių valdantieji norėjo, apeidami Konstituciją, patvirtinti tą pačią Vyriausybę pakeisdami vieną ministrą, o paskui jau keisti, ką tik sugalvoję. Dabar rado landą ir įgaliojimai atnaujintai Vyriausybei suteikti Seimo protokoliniu sprendimu. Kaip tai vertina Prezidentas?
– Prezidentas laikosi nuostatos, kad negalima improvizuoti interpretuojant Konstituciją, todėl bandymai ieškoti, kaip apeiti Konstituciją, netoleruotini. Kalbant apie trumpą ir ilgąjį Vyriausybės įgaliojimų suteikimo variantus, Prezidentas nepritarė, kad būtų pakeičiamas vienas ministras, o kitu du – jau po Seimo balsavimo. Dėl sprendimo Vyriausybei įgaliojimus suteikti protokoliniu nutarimu yra Seimo atsakomybė.
– Ar jus, kaip Prezidento Vidaus politikos grupės vadovą, tenkina Vyriausybės sudėtis?
– Jeigu būčiau premjeras, Vyriausybės sudėtis būtų visai kitokia. Tačiau reikia suprasti, kad Vyriausybės sudėtis užprogramuota 2016 m. Seimo rinkimų, nes būtent Seimo dauguma paskiria premjerą, kuris formuoja ministrų kabinetą. 1998 m. Konstitucinis Teismas išaiškino, kad, remiantis parlamentinės demokratijos principais, Prezidentas negali laisvai pasirinkti premjero ar ministrų kandidatūrų, nes visais atvejais jų skyrimas priklauso nuo Seimo pasitikėjimo ar nepasitikėjimo jais. Taip, Prezidentas turi politinio poveikio galimybių ir jomis naudojasi. Tačiau remdamasis Konstitucijoje suteiktais įgaliojimais turi tai daryti taip, kad būtų sudaryta daugumos remiama, veiksminga Vyriausybė.
Kodėl jos sudėtyje neliko Roko Masiulio, nepaisant to, kad Prezidentas jį vertina kaip gerai dirbantį ministrą? Todėl, kad jis neturėjo palaikymo nei Vyriausybėje, nei Seime. Esant tokiai situacijai, ministras, kad ir koks geras būtų specialistas, dirbti normaliai negali. Jis tarsi politinės situacijos įkaitas: turi gerų idėjų, tačiau jos specialiai blokuojamos Seime, nes tai jo iniciatyvos.
– Kiek Prezidentas siūlė premjerui savo kandidatų į ministrus?
– Pirminė Prezidento pozicija buvo, kad reikia išlaikyti du ministrus: krašto apsaugos – Raimundą Karoblį ir užsienio reikalų – Liną Linkevičių, nes krašto apsauga ir užsienio politika pagal Konstituciją yra pagrindinės Prezidento veiklos sritys. Užsienio reikalų ministras tiko ir Prezidentui, ir valdančiajai koalicijai, bet dėl krašto apsaugos virė rimtesnės diskusijos.
Prezidentas buvo pasirengęs pateikti po dvi kandidatūras – vyro ir moters – į visas ministrų pozicijas. Viena Prezidento sąlygų buvo, kad turi atsirasti bent viena moteris. Šį lūkestį išpildė Lenkų rinkimų akcija-Krikščioniškų šeimų sąjunga, pasiūliusi Ritą Tamašunienę į vidaus reikalų ministres.
Kodėl kiti ministrai išliko savo pozicijose? Prezidentas, susitikęs su ministrais, diskutavo. Visi be išimčių pateikė konkrečius planus, kaip per artimiausius metus ketina prisidėti prie gerovės valstybės kūrimo. Taigi jie gavo pasitikėjimo kreditą, taip pat įsipareigojo atlikti konkrečius darbus. Jeigu darbai nevyks – Prezidentas pasirengęs keisti ministrus dar iki 2020 m. Seimo rinkimų.
– Kodėl Prezidentas prieštaravo, kad Jaroslavas Narkevičius taptų vidaus reikalų ministru?
– Prezidentas norėjo, kad Vyriausybėje būtų bent viena moteris.
– Ar Prezidento mintis, kad reikėtų sujungti Sveikatos apsaugos ministeriją su Socialinių reikalų ir darbo, gali būti įgyvendinta dar šią kadenciją? Ar tai ir būdas vietoj dviejų daug klausimų Prezidentui keliančių ministrų paskirti kitą?
– Šios kadencijos Vyriausybė ir Seimas dar toli gražu neįgyvendino daugybės užsibrėžtų struktūrinių pertvarkų, todėl ministerijų jungimas galėtų būti vienas darbų, kuris žymiai prisidėtų prie biurokratinio aparato optimizavimo. Šalyje yra per daug ministerijų ir kitų mažesnių institucijų, įstaigų, todėl jų stambinimas yra neišvengiamas. Vargu ar iki Seimo rinkimų pavyks ministerijas sujungti, tačiau ši Vyriausybė tikrai gali pakloti tam pamatą. Reikia tik politinės valios.
Tai labai neparanku tiems, kurie įpratę žaisti šachmatų partijas po kilimu.
– Ar dalyvavote visose derybose dėl Vyriausybės? Kaip apibūdintumėte aukščiausio lygio politinę virtuvę? Ar joje lieka vietos vertybėms vardan tos…?
– Dalyvavau visose derybose. Nors į Prezidento komandą atėjau iš savivaldos, labai gerai pažinojau daugumą partijų lyderių. Pažinojau ne iš laikraščių ar interneto, su dauguma jų buvau susidūręs sprendžiant konkrečius Kauno miesto klausimus. Taigi puikiai žinau, kas iš jų daugiau kalba, o kas daugiau daro. Žinau, kas iš tikrųjų yra žodžio žmonės, o kas tokiais tik apsimeta.
Politikoje labai daug nepasitikėjimo. Tik naujai atėję lyderiai gali į politiką įnešti naujos pasitikėjimo ir pagarbos kultūros. Toks ir yra naujasis Prezidentas, kuris užduoda toną atvirai, pagarbiai diskusijai, ir tai labai neparanku tiems, kurie įpratę žaisti šachmatų partijas po kilimu.
– Ar jūs manote, kad parinkome geriausią įmanomą kandidatą į Europos Komisiją?
– Prezidentas tarp esamų ministrų įvardijo tris favoritus, kurie galėtų pretenduoti į šią poziciją, Virginijus Sinkevičius buvo vienas iš jų. Įvertinant, kad kandidatui turi pritarti Prezidentas, Vyriausybė ir Seimas, manau, kad V.Sinkevičiaus kandidatūra atrodo logiškiausia. Tikiu, kad, nepaisant jauno amžiaus, jis gali pretenduoti į svarbią poziciją Europos Komisijoje ir būti įtakingas komisaras.
Nuo pagalbos skurdžiausiems
– Ar keturi veto per pirmą mėnesį rodo Prezidento galios demonstravimą, ar Seimo teisėkūros beviltiškumą?
– Pirmiausia noriu pabrėžti, kad Prezidentas nesiekia primityviai demonstruoti galios, o jo veikla grįsta pagarbos ir bendradarbiavimo vertybėmis. Šie vetuoti įstatymai dar buvo parengti iki Gitano Nausėdos kadencijos pradžios, todėl Prezidento komanda neturėjo galimybės dirbti su Seimo nariais jų pirminėje rengimo stadijoje. Bendraujant su Seimo nariais, kai kurie jų pripažįsta, kad veto buvo teisingas, o pateikti įstatymai taisytini, turėjo nemažai silpnų ar abejotinų vietų. Prognozuoju, kad Seimo rudens sesijoje vetuojamų įstatymų stipriai sumažės, nes Prezidento patarėjai užmezgė ryšius su komitetais, frakcijomis ir aktyviai dalyvaus kuriant įstatymus.
– Kokius konkrečius reikalavimus Prezidentas kels ir pasiūlymus teiks kitų metų biudžetui?
– Pagrindiniai reikalavimai yra du: užtikrinti, kad biudžetas turėtų pajamų nelygybės ir socialinės atskirties mažinimo poveikį ir kartu atitiktų finansinio tvarumo reikalavimus.
Bendradarbiaudami su Finansų ministerija ir Seimo Biudžeto ir finansų komitetu ieškosime būdų, kaip žingsnis po žingsnio padėti jautriausioms žmonių grupėms, pavyzdžiui, kaip mažinti santykinį senyvo amžiaus žmonių skurdą, kuris tarp visų amžiaus grupių yra didžiausias. Tik taip galėsime artėti prie pagrindinio siekio – gerovės valstybės link.
Socialinės atskirties mažinimui reikia ne vienos, o kompleksinių priemonių – kalbėti reikėtų ne tik apie minimalaus mėnesinio atlyginimo (MMA) augimą, vaiko pinigų didinimą, bet ir, pavyzdžiui, apie neapmokestinamojo pajamų dydžio didinimą (NPD) diferencijuojant pagal šeimos padėtį. Progresinės mokesčių sistemos tobulinimas taip pat nėra tabu, tačiau jis turi būti gerai pasvertas, pirmiausia sutvarkant apmokestinimo sistemą. Taip pat reikėtų grįžti prie principo, kad skirtingi tarifai būtų taikomi ne pajamoms pagal kilmę, o pajamoms pagal dydį.
Matome, kad gerovės valstybės idėja tampa dominuojančia partijų pasisakymų tema, todėl tikimės, kad tai nebus tik kalbos, o 2020 m. biudžeto įstatymas taps postūmiu socialinei atskirčiai mažinti. Jei Vyriausybei ar Seimui tam pristigtų valios, Prezidentas galėtų inicijuoti atitinkamus įstatymus.
– Ar G.Nausėda aktyviai naudosis įstatymų iniciatyvos teise?
– Prezidentas tikrai bus aktyvus teikiant įstatymų projektus. Tačiau dauguma iniciatyvų į Seimą atkeliaus bendradarbiaujant su ministerijomis. Netrukus Prezidento komanda bus pasirengusi pasiūlyti konkrečių sprendimų siekiant teisingesnės mokesčių politikos, stiprinant savivaldybes ir sprendžiant miškų problemas – pavyzdžiui, Prezidentas siūlo perpus sumažinti maksimalius plyno lauko kirtimo plotus nuo 8 iki 4 ha.
– Ką konkrečiai Prezidentas siūlys įgyvendinant penkias kryptis siekiant gerovės valstybės?
– Prezidentas pirmojoje kalboje Seime išskyrė penkis rodiklius, kuriais remiantis bus vertinama ne tik progresas kuriant gerovės valstybę, bet ir valstybės institucijų bei pareigūnų veikla. Pagal pirmą numatyta nuo 7,3 iki 5 kartų sumažinti pajamų skirtumą tarp daugiausia ir mažiausiai uždirbančių gyventojų, taip artėjant prie Vokietijos ir Skandinavijos šalių lygio. Antras rodiklis numato nuo 30 proc. BVP iki 35 proc. padidinti biudžeto pajamas, siekiant ES vidurkio – 40 proc. Tai yra maždaug 2,2 mlrd. eurų papildomų lėšų socialinei apsaugai, sveikatai, kultūrai, viešosioms paslaugoms, atlyginimams. Trečiasis skirtas skirtumui tarp atlyginimų sostinėje ir regionuose mažinti – mažesnėse apskrityse pajamos turėtų pasiekti 85 proc. sostinės regiono vidurkio. Ketvirtas rodiklis – 1 mlrd. ES fondų lėšų, kurių vykdomoji valdžia nepanaudoja, skirti konkurencingumui didinti ir kovai su regionine atskirtimi. Penktuoju matuojama švietimo kokybės pažanga: pagal švietimo kokybės ir moksleivių gebėjimų rodiklius Lietuva turi patekti tarp 20 geriausių valstybių pasaulyje. Dabar mes – 55-i tarp 72 šalių.
Tai penkerių metų tikslai, prie kurių įgyvendinimo, manau, prisidės ir dabartinė, ir būsimos Vyriausybės. Todėl formuojant ministrų kabinetą ir kalbantis su ministrais bei premjeru buvo aptarti veiksmai, kurių galima būtų imtis artimiausiu metu.
Pirmieji žingsniai turėtų būti susiję su vargingiau gyvenančių žmonių pajamų didinimu. To, manome, reikėtų siekti auginant MMA, vaiko pinigus, taip pat didinant pajamų apmokestinimo progresyvumą, diferencijuojant NPD. Prezidentas yra pabrėžęs, kad labai svarbu, jog mažiausiai uždirbančių pajamos, atskaičiavus mokesčius ir pridėjus socialines išmokas, augtų greičiau nei daugiausia uždirbančių žmonių pajamos. Biudžeto pajamos pirmiausia turėtų būti didinamos apmokestinant pajamas ne pagal kilmę, o pagal jų dydį, taip pat stiprinant kovą su šešėline ekonomika. Regioniniams skirtumams mažinti Prezidentas planuoja inicijuoti Regionų forumą ir nepanaudotas ES lėšas skirti tai atskirčiai mažinti.
– Ką konkrečiai ketinate patarti Prezidentui sprendžiant švietimo problemas?
– Švietimas, kaip ir kiti sektoriai, turi trumpalaikių ir ilgalaikių problemų. Trumpalaikėms ieškoti sprendimo privalo Švietimo, mokslo ir sporto ministerija, o ilgalaikėms reikia nacionalinio susitarimo, kuris apimtų ne vieną Seimo kadenciją. Jame turi būti įvardyti apčiuopiami rodikliai, apibrėžiantys švietimo kokybę, mokytojų darbo užmokestį ir pan. Apie tokio susitarimo būtinybę G.Nausėda kalbėjo jau rinkimų kampanijos pradžioje. Panašiai galvoja ir Socialdemokratų partija bei Valstiečių ir žaliųjų sąjunga. Net neabejoju, kad, nepaisant artėjančių Seimo rinkimų, šiuo klausimu Prezidentui pavyks susodinti prie vieno stalo visas parlamentines partijas.
P.Mačiulis neslepia apsidžiaugęs, kai G.Nausėda pakvietė tapti vyriausiuoju patarėju.
– Ar jūs pritariate Kazio Škirpos gatvės pervardijimui, Jono Noreikos memorialinės lentos nuėmimui? Kaip įsivaizduojate žadamą formuoti nacionalinę istorinės atminties koncepciją?
– Čia nėra vienareikšmio atsakymo, nes į šią temą galima pažiūrėti skirtingais aspektais. Vienaip daugelis žmonių mato žiūrėdami per Lietuvos istorijos prizmę, tačiau bendrai sutarta, kad holokaustas negali būti vertinamas vienos šalies kontekste – tai tarptautinė tragedija. Galiu tik aiškiai pasakyti, kad tikrai netinkamas būdas, kai atminimo lentos yra nuimamos naktimis, slapta, be jokios diskusijos. Dar blogiau, kad istorinė atmintis tarsi tampa vieno mero, vienos savivaldybės sprendimų lauku. Kaip atrodys, jei visos 60 savivaldybių savaip interpretuos, kas yra tautos didvyriai, o kas nusikaltėliai. Tai veda prie dar didesnio tautos susipriešinimo. Būtent todėl Prezidentas inicijavo Kultūros forumą, kurio tikslas – susodinti prie vieno stalo savo sričių profesionalus: istorikus, paveldosaugininkus, holokausto tyrinėtojus. Pasiekti rezultatą nebus lengva, tam reikės laiko. Tačiau negalime leisti, kad tokia situacija pasinaudotų Lietuvos nedraugai, kurių tikslas – visuomenės kiršinimas.
Tarp Kauno ir Vilniaus
– Ar daug skiriasi Prezidento patarėjo ir Kauno vicemero kabinetas – dydžiu, darbo trukme, susitikimų skaičiumi, santykiu su vadovu ir vadovo santykiu su komanda?
– Man svarbu turėti ne kabinetą, o bent kelias pasitarimų sales, nes prezidentūroje, kaip ir savivaldybėje, daug darbo vyksta organizuojant pasitarimus tarp komandos ir kviestinių asmenų. Tačiau darbas čia ir savivaldybėje labai skiriasi, nes Kaune koncentravausi į konkrečius infrastruktūros projektus, o čia mastelis visai kitoks – gilinamės į nacionalines temas, įstatymus, daug laiko praleidžiame su Vyriausybės nariais. Prezidento ir Kauno mero vadovavimo stiliai skirtingi, tačiau abu juos vienija gebėjimas sujungti savo komandą bendram darbui ir uždegti siekti rezultatų.
– Kodėl vidaus politikos grupėje vis dar esate vienas? Ar geidžiami žmonės nesutinka jungtis į komandą?
– Vidaus politikos grupė nebus didelė: aš ir dar du patarėjai, taip pat vienas visuomeninis konsultantas tautinių mažumų klausimais. Klaidingas įspūdis, kad grupės vėluoja susiformuoti: per pirmą mėnesį suformuoti du trečdaliai patarėjų korpuso, sutarta ir su kitais būsimais komandos nariais, tačiau dalis jų darbą pradės rudenį, nes nori užbaigti ligšiolinius suplanuotus darbus.
– Kodėl prezidentūra taip lengvai suformavo tokį gausų Viešųjų ryšių skyrių ir taip stringa kai kurių kitų formavimas? Be kita ko, tarp vyriausiųjų patarėjų neišlaikyta ir Prezidento deklaruojama lyčių pusiausvyra.
– Jeigu Prezidentas nebūna išvykęs iš Lietuvos, jo rytas prasideda nuo pasitarimo Žaliojoje salėje, kuriame dalyvauja vyriausieji patarėjai ir prezidentūros kanclerė – keturios moterys ir šeši vyrai. Prognozuočiau, kad patarėjų komandoje bus išlaikyta lyčių pusiausvyra.
Komunikacijos grupė suformuota greičiausiai, nes jau rengiantis inauguracijai reikėjo atlikti daug darbų, o jų profesionalumas garantavo puikų Prezidento darbo viešinimą per pirmą veiklos mėnesį. Beje, komunikacijos grupės dydis yra išlikęs toks pats, kokį turėjo D.Grybauskaitė – 12 patarėjų ir specialistų. Šios grupės nariai rengia informaciją Lietuvos ir užsienio žiniasklaidai bei socialiniams tinklams, joje dirba atstovas spaudai, nuotraukas bei vaizdo medžiagą Lietuvos ir užsienio žiniasklaidai rengiantys fotografas bei operatorius, taip pat kalbos redaktorė, pirmosios ponios Dianos Nausėdienės patarėja, besirūpinanti jos komunikacijos klausimais, taip pat patarėja, koordinuojanti prezidentūros kuruojamus visuomeninius bei socialinius projektus.
– Beje, kaip Kauno dailės gimnazijos ir Dailės akademijos absolventas, gal inicijuosite, kad į prezidentūrą grįžtų Šarūno Saukos paveikslas?
– Š.Saukos paveikslas negrįš, tačiau Prezidento iniciatyva bendradarbiaujant su Lietuvos dailės muziejumi atsiras daugiau paveikslų, kurie papuoš prezidentūros sales ir kabinetus. Man labai patinka, kad Prezidentas vertina ne tik istorines knygas, bet ir žino profesionalaus meno svarbą bei vertę visuomenei.
Pirmieji žingsniai gerovės valstybės link turėtų būti susiję su vargingiau gyvenančių žmonių pajamų didinimu.
– Ar jautėtės išaugęs vietos valdžios marškinius ir bet kuriuo atveju norėjote dirbti prezidentūroje, jei įsijungėte iš pradžių į Vygaudo Ušacko, o šiam iškritus iš rinkimų kovos – į G.Nausėdos komandą?
– Mane labai domina rinkimų kampanijos, jų organizavimas. Būtent dėl šios patirties aš ir atsiradau G.Nausėdos komandoje praėjusių metų gruodį. Buvo puikus pusės metų bendro darbo laikotarpis, kurį vainikavo laimėti rinkimai. Visada sakau, kad geriausiai žmogų pažinsi per darbą. G.Nausėda turėjo galimybę įvertinti mano galimybes, stipriąsias ir silpnąsias puses. Turbūt jums bus sunku patikėti, tačiau niekada neturėjau tikslo dirbti prezidentūroje. Visada norėjau dirbti tokį darbą, kuriame galėčiau kurti didžiausią vertę. Ir tai neturi nieko bendro su institucija, sektoriumi ar konkrečia pareigybe. Mano manymu, esant dabartinėms aplinkybėms, būtent eidamas Prezidento patarėjo pareigas galėsiu daugiausia sukurti vertės Lietuvai. Todėl, pasakysiu nuoširdžiai, apsidžiaugiau, kai G.Nausėda pakvietė tapti vyriausiuoju patarėju.
– Ar tebebendraujate su Kauno meru? Ar sulaukiate pastabų ar patarimų iš savo buvusio politinio bendražygio?
– Bendravimas dėl laiko stokos ir didelio užimtumo stipriai sumažėjęs. Vis dėlto nors ir daugiau laiko praleidžiu Vilniuje, atidžiai stebiu, kas vyksta Kaune. Po truputį jaučiu, kad pasiilgstu ir savivaldos problematikos. Vis dėlto į Kauno miesto temas gilinausi beveik devynerius metus, tai svarbus ir reikšmingas etapas mano gyvenime.
– Ar esate savotiškas Kauno lobistas prezidentūroje?
– Prezidento komandoje mane visi žino kaip tikrą kaunietį. Tačiau eidamas šias pareigas turiu būti objektyvus, rūpintis, kad Prezidento dėmesio užtektų visiems Lietuvos miestams ir miesteliams. Beje, patarėjų komandoje ne aš vienas kaunietis: Ekonominės ir socialinės politikos grupės vadovas Simonas Krėpšta, Užsienio politikos grupės vadovė Asta Skaisgirytė, generolas Vytautas Jonas Žukas taip pat bent dalį gyvenimo praleido laikinojoje sostinėje.
– Kas jūs dabar – kaunietis ar vilnietis?
– Esu kaunietis, kuris tris valandas per dieną praleidžia kelyje. Tenka labai anksti išvažiuoti, o grįžtu iš darbo apie 19–20 val. Darbas tikrai įdomus, tačiau jaučiu, kad per mažai laiko lieka šeimai. Esu sakęs, kad išsikraustytume į Vilnių tik todėl, kad daugiau laiko vakarais galėčiau skirti Birutei ir Jonukui.
