Kaip pranešė Klaipėdos apskrities policija, apie 7.57 val. į gydymo įstaigos Taikos prospekte kabinetą įbėgęs iš matymo pažįstamas 1987 metais gimęs vyras nuo stalo pagriebė stiklinį indą su minėtu vaistu ir pasišalino.

Pradėtas ikiteisminis tyrimas dėl narkotinių ar psichotropinių medžiagų vagystės.

„People“ skelbia, kad prieš kelis metus aktorius vos nemirė. Jis dvi savaites praleido komoje ir penkis mėnesius ligoninėje, nes jo žarnynas neatlaikė per didelio opioidų vartojimo. Beje, žinomas vyras devynis mėnesius turėjo naudoti kolostomijos maišelius, skirtus stomos turiniui (išmatoms) surinkti ir šalinti.

Kai jis pirmą kartą atsidūrė ligoninėje, gydytojai pasakė artimiesiems, kad šansai išgyventi yra du procentai.

„Mane prijungė prie aparato, kuris palaiko kvėpavimą, širdies ir plaučių darbą. Žmonės dažniausiai to neišgyvena“, – sakė aktorius. 

Jis teigė, kad tąnakt šis aparatas buvo prijungtas penkiems žmonėms, keturi iš jų mirė. 

„Esminis klausimas – kodėl? Kodėl būtent aš? Turi būti kokia nors priežastis“, – teigė aktorius, kuris nusprendė pagelbėti kitiems nelaimėliams, kurie turi priklausomybių.

M. Perry nuo narkotikų tapo priklausomas filmuodamasis seriale „Draugai“.

„Nežinojau, kaip sustoti. Jeigu į namus būtų atėjusi policija ir pasakiusi – „jei šiandien vartosi, uždarysime tave už grotų“ –, būčiau ėmęs krautis daiktus. Negalėjau sustoti, nes priklausomybė tik progresavo. Su amžiumi darosi tik sudėtingiau“, – pasakojo aktorius.

Knygą parašęs  M. Perry neslepia dėkingumo, kad yra gyvas.

Specialistai įspėja, kad nemažai gyventojų yra priklausomi nuo medikamentų. 200 tūkst. – tiek centrinę nervų sistemą slopinančių benzodiazepinų vaistų receptų išrašyta 2018 m. Šiemet šis skaičius – sąlyginai mažesnis. Per pirmąjį 2019 m. pusmetį išrašyti 74 tūkst. šių medikamentų receptų.

Dovydo istorija

29-erių Dovydo (vardas pakeistas) istorija paini ir skausminga. Jis ne vienerius metus vadavosi nuo įvairių priklausomybių. Šiuo metu jaunas vyras – kelyje pasveikimo link. Dovydas mano, kad priklausomybės šaknys glūdi vaikystėje. Jis augo problemiškoje šeimoje, santykiai su tėvais buvo įtempti. „Viskas prasidėjo nuo cigarečių“, – taip pažintį su priklausomybėmis prisimena jaunas vyras.

Vėliau sekė alkoholis ir žolė. Pastarąją keitė sunkesni narkotikai. Nenorėdamas leistis į detales, Dovydas pasakoja bandęs toli gražu ne tik amfetaminą ir haliucinogenus: „Galiausiai perėjau prie stipriausių. Visiškai nusivažiavau su narkotikais. Tuo metu buvo nesvarbu, gyvensiu ar mirsiu.“

Nesupratau, kad man prasidėjo abstinencija nuo vaistų. Maniau, išėjau iš proto.

Dovydas išvyko į Londoną. Neturėdamas nei tikslo, nei krypties. Kaip pats sako, norėjo nuo visko pabėgti. Deja, svetimoje šalyje vyras pateko į benamystės pinkles. Netrukus jį priglaudė medikai. „Paguldė į ligoninę, kai ištiko psichozės priepuolis. Gydytojas matė, kad man važiuoja stogas“, – pasakoja Dovydas ir priduria, jog tuomet juo rūpinosi gydytojas narkologas, dirbantis su socialinės atskirties veikiamais žmonėmis, įnikusiais į narkotikus ir alkoholį.

Nors šį gyvenimo etapą vyras prisimena lyg pro rūką, gerai pamena išrašytus vaistus. Jie nejučia tapo dar vienos priklausomybės tramplinu.

Galvojo, kad išprotėjo

Nepasiteisinus gyvenimui svetur, vyras grįžo į Lietuvą. „Dėl psichinės būsenos paguldė į Naujosios Vilnios psichiatrijos ligoninę. Ten prasidėjo tikroji priklausomybė nuo vaistų. Kurį laiką vartojau ir narkotikus, ir gydytojo išrašytus neuroleptikus. Galiausiai pasiryžau atsisakyti visų cheminių medžiagų: pirmiausia nutraukiau kvaišalus. Tačiau kai nustojau gerti ir medikamentus, viskas apsivertė. Lyg su pagaliu kas trenkė. Tai baisiausia, ką buvau gyvenime patyręs. Abstinenciją nuo narkotikų daugiau mažiau žinojau – palyginti su vaistais, ji ne tokia baisi“, – prisimena Dovydas ir neslepia, jog nutraukus vaistų vartojimą, kilo minčių apie savižudybę.

Apie tai, kad nuo vaistų gali išsivystyti priklausomybė, jaunas vyras nežinojo: „Nesupratau, kad man prasidėjo abstinencija nuo vaistų. Maniau, išėjau iš proto.“

Taip Dovydas vėl grįžo prie vaistų: išsyk pasijuto geriau. Būtent šis staigus pagerėjimas ir leido aiškiai suprasti, kad „įsigijo“ dar vieną priklausomybę. O medikai toliau išrašinėjo neuroleptinių vaistų receptus. Pretekstas – psichinei būklei palengvinti. Tačiau nuo neuroleptikų Dovydas tapo apatiškas, dingo motyvacija. Kaip pats prisimena, jautėsi lyg robotas. Vyro teigimu, apie vaistų poveikį su juo niekas nekalbėjo: „Tiesiog išrašydavo vaistus ir liepdavo gerti.“

Galiausiai giminaičiai Dovydui pasiūlė „paragauti“ benzodiazepinų. Manė, šie vaistai nesukels priklausomybės ir suteiks ne slopinimą, o ramybę. Receptus Dovydas gaudavo nelegaliais keliais – per tuos pačius giminaičius. Deja, nutiko dar blogiau. Vyras svaiginosi tablečių kokteiliais, o sveikata prastėjo.

Nelengvas sveikimo kelias

Kai benzodiazepino tablečių dozė padidėjo iki dešimties piliulių per dieną, Dovydas dar kartą mėgino vaduotis iš priklausomybės. Šį kartą suprasdamas, kad jo sąmonę temdo cheminės medžiagos.

Ieškodamas pagalbos, jaunas vyras kreipėsi į psichikos ligų centrą. „Mane, kaip priklausomą žmogų, norėjo guldyti į stacionarą“, – sako pašnekovas. Tačiau Dovydą baugino mintis apie skrandžio plovimą ir staigią abstinenciją, kurią jau buvo išbandęs savo kailiu. Teko pakeisti kelis gydytojus, kol sutiko medikę, su kuria rado bendrą kalbą. „Pagal planą ėmiau mažinti vaistų dozes, kol galiausiai beveik atsisakiau vaistų. Benzodiazepino visiškai negeriu jau devynis mėnesius, – pasakoja Dovydas, kuris paskatintas medikų išbandė ir pokalbių terapiją. – Kai papasakojau apie problemas šeimoje, nusiuntė į anoniminę alkoholikų vaikų grupę. Būtent dalyvaudamas šioje veikloje išgirdau, kad egzistuoja ir paramos grupė priklausomiems nuo vaistų.“

Dovydas džiaugiasi, kad atsirado saugi erdvė, kurioje gali išsipasakoti likimo draugams: „Kartais, garsiai išsakius mintis, iš naujo perkratai situaciją ir padedi pats sau.“

„Naujai atrasta“ priklausomybė

Socialinė iniciatyva „Tabletės valanda“ paramos grupėje vienija nuo medikamentų priklausomus žmones. Jungtinėse Amerikos Valstijose ši problema oficialiai pripažinta dar praėjusio šimtmečio pirmoje pusėje, o štai Lietuvoje tai dar nauja. Pagalbos grupė Vilniuje veikia tik trečius metus.

Kalbinta paramos grupės iniciatorė ir dalyvė Indrė (vardas pakeistas) pabrėžia, kad durys atviros visiems: „Paramos grupė – neformali bendruomenė. Neturime jokių apribojimų. Nei amžiaus, nei socialinės padėties. Vienintelė sąlyga – imti ir ateiti, kai žmogus sau prisipažįsta, kad turi problemų ir nori ką nors keisti.“ Anot Indrės, niekas nėra įpareigotas vaikščioti į grupės susitikimus, veikia visiškas laisvos valios principas.

Moteris džiaugiasi, kad priklausomybės vaistams problema jau pradedama identifikuoti. „Lietuva šiuo metu išgyvena etapą, kai atvirai pripažįstama – priklausomybė nuo vaistų, pavyzdžiui, benzodiziazepinų grupės vaistų, yra rimta problema“, – sako moteris.

Indrė pasakoja, kad grupės tikslas – ne kalbėti apie sistemines medicinos klaidas ar demonizuoti vaistus, o atsigręžti į save. Paramos grupės iniciatoriai atviri bendradarbiavimui su specialistais ir medikais. Indrės teigimu, pagrindinis paramos grupės veikimo principas – vieno priklausomojo pagalba kitam.

VšĮ Respublikinės Vilniaus ligoninės Ūminių apsinuodijimų skyriaus vedėja gydytoja toksikologė Gabija Laubner:

– Kuo priklausomybė vaistams yra specifinė?

– Ši priklausomybė ypatinga tuo, kad vaistus galima legaliai įsigyti su gydytojo išrašytu receptu. Žinoma, šiais vaistais piktnaudžiaujama, dažnai įsigyjama nelegaliais šaltiniais – turguose, internetu... Priklausomybė formuojasi nuo visų medžiagų, kurios turi įtakos mūsų psichikai. Pavojingiausios tos, kurios veikia centrinę nervų sistemą. Vartojami miegui, nerimui malšinti. Taip pat – opioidai, stiprūs nuskausminamieji vaistai sukelia priklausomybę, jeigu vartojami ne pagal gydytojo paskyrimus, ypač ilgesnį laiką.

– Tai – mažai dėmesio sulaukianti problema? Ar visuomenė jau pakankamai žino apie šią priklausomybę?

– Vaistų vartojimas Lietuvoje didelis. Natūralu, kad ir problemos mastas atitinkamas. Dažnai pacientai apie tai nesusimąsto, negalvoja, kad gali išsivystyti priklausomybė. Pavyzdžiui, kartais tikima, kad antidepresantai priklausomybės nesukels. Tačiau, pasikartosiu – visos psichoaktyviosios medžiagos šiuo atveju kelia pavojų.

Smagu, kad atsiranda vis daugiau žmonių, susimąstančių apie vaistų vartojimo įtaką. Kartais suvokiama, kad nerimo, depresijos priežastis lyg ir praėjusi, bet vaistų vartojimas tęsiasi ir toliau – metus ar dvejus. Informacijos šia tema daugėja, pagalbos išeitis siūlo tie patys gydytojai. Tačiau vis dar daug žmonių nesupranta, kad yra priklausomi.

– Kaip vyksta gydymas?

– Gydome ne vienkartinį apsinuodijimą, o lėtinę ligą. Skrandžius plauname tik esant ūmiam perdozavimui. Gydymas ilgas ir sudėtingas, nes apima daug gyvenimo sričių: nuo miego režimo iki socialinio gyvenimo. Pacientui tenka išgyventi abstinencijos laikotarpį. Jis, kenčiant nuo priklausomybės vaistams, būna itin sunkus, ypač, jei asmuo vartoja benzodiazepinus. Tiesa, simptomai mažai kuo skiriasi nuo kitų abstinencijų – kamuoja nerimas, prakaitavimas, nemiga, pykinimas, panikos priepuoliai, galvos, raumenų skausmai.

Detoksikacija – tik pirmasis žingsnis. Vėliau taikomas ambulatorinis gydymas, tęsiamas kitų vaistų vartojimas namuose, tačiau būtinai su medikų priežiūra. Žinoma, svarbi ir psichoterapija, socialinė integracija. Bene sunkiausia dalis – įpročių keitimas. Dažnai stresinės situacijos „gydomos“ piliulėmis. Prireikia nemažai ryžto – juk gydymas gali trukti ir kelerius metus.

Juose bus galima pasitikrinti dėl žmogaus imunodeficito viruso (ŽIV), hepatito C, panaudotus švirkštus, adatas bei tvarsliavą pasikeisti steriliais, taip pat gaus įvairiapuses konsultacijas, kaip pradėti aktyvų gydymąsi.

Kabinetai duris atvers Ukmergėje, Švenčionyse, Visagine, Vilniuje, Vilniaus rajone, Kėdainiuose, Alytuje, Kaune, Mažeikiuose, Klaipėdoje, Šiauliuose. Priklausomybę nuo narkotikų turinčių asmenų pagalbai trejiems metams iš viso skirta 1,4 mln. eurų – šie vadinamieji žemo slenksčio paslaugų projektai Europos Sąjungos lėšomis finansuojami pirmą kartą.

Pasak sveikatos apsaugos viceministrės Linos Jaruševičienės, taip siekiama padėti vartojantiems narkotikus nuo infekcinių ligų apsisaugoti patiems ir padėti apsaugoti artimuosius, taip pat daug dėmesio bus skiriama sergančiųjų skatinimui suprasti ligą ir priimti ryžtingą sprendimą gydytis.  

„Svarbu, kad žmonės, sergantys priklausomybe nuo narkotikų ir psichotropinių medžiagų, įvairiapusę pagalbą gautų kuo arčiau jų, atpažįstamose ir lengvai pasiekiamose vietose, kitaip tariant, kad sergantieji nejaustų baimės ar diskomforto peržengti stacionaraus ar mobilaus kabineto slenkstį, o atvirkščiai – suprastų, kad tai gali išgelbėti jų ir jų artimųjų gyvybes“, – teigė L. Jaruševičienė.

Įgyvendinant šiuos projektus, kabinetų darbuotojai taip pat skatins žmones atsisakyti narkotinių ir psichotropinių medžiagų vartojimo, sieks įtraukti juos į reabilitacijos, resocializacijos, metadono programas.

Sukrečianti jo istorija apie tai, kaip galima susigadinti gyvenimą ir, kaip surasti jėgų viską pradėti iš naujo.

Aurimas pirmą kartą narkotikų pabandė būdamas šešiolikos. „Tiesiog įdomu buvo išbandyt – kas per savijauta, kai pavartoji. Pabandžiau žolę ir patiko. Labai patiko. Net gi sakyčiau įsimylėjau tą narkotiką“, – laidoje „Laimingas, nes gyvas“, kuri bus rodoma šį šeštadienį 17.25 per TV3, atvirai kalba vyras.

Vienu pabandymu vaikinas neapsiribojo, rūkė dažnai, net eidamas į mokyklą. Baigęs mokyklą,  išvyko į Škotiją. Ten, kaip sako Aurimas,  įprastos dienos įprastą vakarą vienas pažįstamas pasiūlė pabandyti heroino. Pabandė. Patiko. Rūkymai dažnėjo, kol tapo kasdieniu įpročiu.

Škotijoje vyras, dėl nuolatinio narkotikų vartojimo, deja, neįsitvirtino, prarado darbą, išmetė iš buto. Grįžo į Lietuvą. Čia irgi sekėsi sunkiai –  dažnai keitė darbus, gaunamos algos užtekdavo trumpam, nes viską išleisdavo pražūtingam pomėgiui.

„Svarbiau būdavo nusipirkti narkotikų nei gyvent. Gauni algą – jos užtenka dviem dienoms. Paskui būdavo bloga, tiesiog nebegalėdavai dirbti. Pats organizmas reikalavo narkotikų. Vartodavau, nevartodavau kelias savaites, vėl vartodavau... Taip gyvenau penkiolika metų“, – pasakoja Aurimas.

Tuo metu net negalvojau, kas bus. Svarbiausia – reikia dabar pavartot, kad būtų gerai.

Galiausiai vyras pradėjo leistis heroiną. Tuomet jis visiškai prarado savikontrolę. Pradėjo vogti net iš pačių artimiausių žmonių. Prasidėjo teismai.

„Tuo metu net negalvojau, kas bus. Svarbiausia – reikia dabar pavartot, kad būtų gerai“, – baisią būseną prisimena vyras.

Galų gale artimiesiems pavyko įkalbėti Aurimą vykti gydytis į priklausomybių centrą. Ten jis rado tikrą pagalbą, paguodą ir palaikymą.

Gydymas buvo sunkus. Reabilitacijoje jis praleido net 19 mėnesių. Ne kartą norėjo viską mesti, bet kiekvieną kartą jį perkalbėdavo – už tai Aurimas dabar labai dėkingas.

„Pačiam išėjimui morališkai ruošiausi savaitę. Nedavė ramybės mintys apie tai, kaip teks gyventi išėjus, kas bus“, –  prisimena Aurimas.

Net baigus gydymo kursą ir išėjus iš reabilitacijos centro, negali atsipalaiduoti, turi nuolat save kontroliuoti.

„Bijau atkristi. Labai bijau. Tai didžiausias košmaras būtų. Viską darau, kad to neįvyktų. Neleidžiu sau nė alaus skardinės savaitgalį išgerti,  nei paprastos cigaretės surūkyti“, – sako vyras.

Kaip komentuoja psichologas Egidijus Meižinskas, bet kuri priklausomybė yra visam gyvenimui. Bet su ja galima išmokti gyventi pilnavertį gyvenimą. Bet tai  – ne mėnesio ir net ne metų įdirbis. Kiekvieną dieną turi priminti sau, kur buvai ir kur eini. Reikia daug valios, daug pastangų, kad pasikeistum, pamirštum buvusį gyvenimą. Bet tai įmanoma.