„Manau, kad Diana tobula. Ji buvo tokia graži, tiesiog mylėjo žmones. Ji dėl bet ko darė tai, ką galėjo. Ji mylėjo vaikus, savo berniukus, juos apgaubė meile“, – savo mintimis ir susižavėjimu dalijosi Margaret.

Margaret namuose – net 3 tūkst. su princese susijusių daiktų. Norėdama visus juos sutalpinti, moteris turėjo statyti priestatą. Meistras net specialiai sukūrė vitražus su Dianos portretu ir Bakingamo rūmais. Geriausia diena moters gyvenime – kai jai pavyko susitikti su princese.

„Pagaminau mažą rozetę. Man nelabai sekasi tokie dalykai, taigi tikrai nenorėjau, kad ji ją pamatytų, nes papuošalas nebuvo gražus, bet ji pastebėjo, prapliupo juoktis ir pasakė: „Tau nepavyko“, – šmaikščia istorija pasidalijo kolekcininkė.

Visas reportažas – LNK vaizdo įraše:

Moteris kaip šiandien prisimena po susitikimo užplūdusias emocijas.

„Aš buvau pakylėta, negalėjau patikėti, kad ją sutikau. Maniau, kad pagriebsiu ką nors gatvėje, jog tai pasakyčiau. Norėjau tuo pasidalyti. Paskambinau dukrai, ji paklausė, ar man viskas gerai. Pasakiau, kad ką tik sutikau Dianą. Dukra manė, kad mane ištiko širdies smūgis“, – pasakojo M.Tyler.

Vienas liūdniausių momentų kolekcininkei – diena prieš 25-erius metus, kai išgirdo žinią apie Dianos žūtį.

„Tą dieną mano sūnus buvo Amerikoje. Pusę šešių ryto man paskambino ir paklausė, ar jau pabudau. Atsakiau, kad ką tik pažadino. Jis pasakė: „Diana mirė“, – toliau pasakojo moteris.

Margaret visi eksponatai brangūs, bet vienas – ypač.

„Tai Dianos ir dviejų berniukų paveikslas. Juos dažnai jūs matote žurnaluose prie straipsnių apie ją. Žmonės manęs kartais klausia – jei kiltų gaisras, ką pirmiausia griebčiau. Visada atsakau, kad šį paveikslą“, – teigia Dianos supergerbėja.

Moteris jau seniai nustojo skaičiuoti, kiek išleido Dianos kolekcijai. Tačiau sako, kad niekada negėrė, nerūkė ir neatostogavo užsienyje, kad visus laisvus pinigus galėtų išleisti karališkajai aistrai.

Laikas atsiprašyti

Po George'o Floydo nužudymo JAV kilę protestai „Black Lives Matter“ (liet. Juodųjų gyvybės svarbios) vis dar drebina kolonializmo epochos paminklus ne tik už Atlanto, bet ir Europoje. Kai 2020-aisiais amerikiečiai liejo įtūžį dėl baltaodžio policininko mirtinų veiksmų prieš juodaodį vyrą, Belgijoje įniršio židiniais pirmiausiai tapo karaliaus Leopoldo II statulos. Šio monarcho valdžia buvo žiauri net ir pagal XIX amžiaus imperializmo standartus: karalius sugebėjo perimti Kongo – teritorijos, kuri yra 77 kartus didesnė už Belgiją, – kontrolę, pavergė tenykščius gyventojus, grobė vietos išteklius ir buvo atsakingas už milijonus žuvusiųjų.

„Jis taip pat buvo mano senelio dėdė“, – neseniai į tabu laužančią diskusiją apie Belgijos kolonijinius žiaurumus įsitraukė Esmeralda de Réthy, taip pat žinoma kaip Belgijos princesė Esmeralda, arba dar kitaip – Marie-Esmeralda.

Ji ragina mokyti tikrosios istorijos, atsiprašyti už ją ir atsakingai apsvarstyti reparacijų Kongui klausimą.

Kritikos senelio dėdės režimui negailinčiame atvirame laiške ji primena, kad nors Kongo Demokratinė Respublika (KDR) yra nepriklausoma nuo 1960 m., čionykštėse mokyklose vaikai esą tebėra mokomi apie Belgijos civilizacinę misiją buvusioje kolonijoje. Tačiau Leopoldas II turėjo ir kitą misiją: pralobti iš dramblio kaulo, medienos ir kaučiuko, o senos kongiečių su nukirstomis rankomis fotografijos byloja apie šiurpius čiabuvių darbo našumo didinimo metodus.

„Matau ryšį tarp kolonializmo, rasizmo ir klimato krizės, nes besivystančiose šalyse tarptautinės kompanijos vis dar grobia gamtos išteklius turtingų šalių vartotojų labui”, – savo laiške rašo princesė Esmeralda.

Ji ragina mokyti tikrosios istorijos, atsiprašyti už ją ir atsakingai apsvarstyti reparacijų Kongui klausimą. Tiesa, praėjusiais metais Belgijoje jau buvo sudaryta parlamentinė Tiesos ir susitaikymo komisija, kurios tikslas ir yra pažvelgti į šalies kolonijinę istoriją.

Teisingesnio pasaulio vizija belgų princesės gyvenime visada užėmė svarbią vietą, nors ji puikiai žinojo, kad aukščiausias monarchijos sostas, iš kurio teisingumą pasiekti galbūt ir būtų paprasčiau, jai nepasiekiamas ne tik dėl lyties, bet ir dėl fakto, kad buvo paskutinė iš visų šešių karaliaus Leopoldo III vaikų ir trečioji iš antrosios jo santuokos atžalų. Nė vienas po šių vedybų gimęs vaikas neturėjo teisės į sostą.

(Ne)aristokratiška realybė

Tauta princesės Esmeraldos tėvą vertino kritiškai, nes per Vokietijos invaziją 1940-aisiais jis užleido savo šalį atėjūnams, o tuometis premjeras Hubertas Pierlotas ir jo kabinetas, kuris persikėlė į Londoną siekdamas sudaryti tremties vyriausybę, paskelbė karaliaus aktą prieštaraujančiu Konstitucijai.

Leopoldui III ir jo šeimai buvo skirtas namų areštas, būtent jo metu ir įvyko antroji karaliaus ir Belgijos Réthy (ndr. Retie) princesės Lillian santuoka. Leopoldas III po Antrojo pasaulinio karo galiausiai buvo priverstas atsisakyti sosto Marie-Esmeraldos pusiau brolio Baudouino, kuris vėliau tapo karaliumi, naudai.

„Aš buvau paskutinis iš šešių savo tėvo vaikų. Atsiradau tuo metu, kai jis jau buvo visiškai nesusijęs su valdžios reikalais. Tuo ramybės laikotarpiu jis nusprendė atsidėti mano išsilavinimui“, – viename interviu VRT televizijai pasakojo princesė.

Ji, kaip tikra Europos aristokratė, mokėsi namuose, ir nors šeimos ryšys visada buvo stiprus, o vaikystę Marie-Esmeralda prisimena labai šviesią, princesė jautėsi vieniša – jai trūko bendraamžių kompanijos.

Atėjus laikui stoti į universitetą, mergina iš pradžių pasirinko teisę, tačiau greitai ją metė ir pasuko link žurnalistikos. „Mano tėvas žinojo, kad noriu studijuoti žurnalistiką. Nors spauda su juo elgėsi labai negražiai, keista, bet jis neprieštaravo, kad aš, kaip žurnalistė, elgčiausi sąžiningai ir stengčiausi rasti tiesą“, – dalijosi ji.

Universitete Marie-Esmeralda nebuvo priimta išskėstomis rankomis: studentai ir dėstytojai dažnai ją palydėdavo šaltu ir smerkiamu žvilgsniu. Tačiau tai tapo tikrąja pažintimi su pasauliu ir visiškai nesukliudė baigti mokslų ir pasinerti į darbus ir stažuotes žurnaluose „Figaro Magazine“ ir „La Libre Belgique“, kur ji rašė Esmeraldos de Réthy vardu.

Būdama žurnaliste ir rašytoja, ji taip pat skyrė laiko kūriniams apie savo šeimą, pavyzdžiui, knygoms apie tėvą, mamą ir senelius. Ji bendradarbiavo ir kuriant du dokumentinius filmus apie savo šeimą.

Mirus tėvui Leopoldui III, Esmeraldos mama Lillian nepalaikė dukters ir 12 metų už ją vyresnio Salvadoro Moncados draugystės, kadangi tikėjosi tinkamesnio žento. Tačiau Esmeralda, kaip galima nuspėti, nenusileido ir galiausiai ištekėjo, būdama penktą mėnesį nėščia, o jos vestuvėse Londone greta stovėjo ir brolis, tuometis karalius Albertas II, ir mama.

Marie-Esmeraldos vyras galiausiai gavo riterio titulą už indėlį į mokslo pažangą – jis farmakologas, Mančesterio universiteto vėžio srities tyrimų direktorius, todėl belgų princesė šiandien taip pat yra žinoma ir kaip ledi Moncada.

Areštuota maištininkė

Aristokratiškos kilmės, išsilavinusi ir realistišką žvilgsnį į pasaulį visada turėjusi dviejų vaikų mama Esmeralda tapo moterų teisių, čiabuvių bendruomenių ir kovos su visuotiniu klimato šiltėjimu šalininke. Ji netgi buvo suimta 2019 m. lapkritį Londono Trafalgaro aikštėje organizuotame proteste kartu su aplinkosaugos judėjimo „Extinction Rebellion“ (liet. Sukilimas prieš išnykimą) aktyvistais.

Sulaikyta, ji aiškiai išreiškė savo poziciją: atėjo laikas panaudoti pilietinį nepaklusnumą kaip pagrindinį įrankį kovoje su klimato kaita ir taip priversti politikus imtis veiksmų.

Sulaikymo metu jai buvo 63 metai, o paklausta, kokios jos mintys apie areštą, princesė sakė, kad tuo didžiuojasi: „Jauni žmonės atliko neįtikėtiną darbą, iškėlė klimatą į politinės darbotvarkės viršūnę ir tęsia savo judėjimą nepaprastai atkakliai, bet negali to padaryti vieni.“

Princesės Esmeraldos pareiškimai galimai prieštarauja Belgijos karališkosios šeimos požiūriui į panašias demonstracijas. Tais pačiais metais penki judėjimo „Extinction Rebellion“ nariai buvo areštuoti, kai bandė patekti į Karališkuosius rūmus ir įteikti Belgijos karaliui Philippui – princesės Esmeraldos sūnėnui – laišką, raginantį imtis ryžtingų veiksmų dėl klimato kaitos.

Tąkart princesė atsisakė komentuoti rūmų tylą. „Nesiruošiu to komentuoti, žinau, kad karalius labai nerimauja dėl klimato ir aplinkos, bet paremti demonstraciją – jam tai yra visai kas kita“, – sakė ji.

Esmeralda de Réthy yra Pasaulio gamtos fondo ambasadorė ir Leopoldo III gamtos tyrinėjimo ir išsaugojimo fondo prezidentė.

Neįprastas sprendimas

Danijos princesės Dagmaros pasaulis pasikeitė 1866 m., kai ji netikėtai ištekėjo už būsimo Rusijos caro Aleksandro III. Tada ji pakeitė ne tik tikėjimą, bet ir vardą – tapo Marija Fiodorovna. Kol jos vyras dar buvo tik sosto įpėdinis, buvusi Danijos princesė su vyru ir vaikais dažnai lankydavosi savo gimtojoje šalyje. Kelionės vykdavo jūros keliu imperatoriškuoju burlaiviu.

Po beveik penkiasdešimties laimingos santuokos metų Dagmara-Marija tapo našle. Tada ji priėmė neįprastą sprendimą – dalį turto, kurį sudarė brangenybės, skirti laivų statybai. Tai nenustebino, nes ji visada domėjosi jūriniais klausimais.

Asmenybė: Sankt Peterburge Ermitaže yra Henriko von Angeli 1874 m. tapytas princesės Dagmaros (Marijos Fiodorovnos) paveikslas. / Livejournal.com nuotr.

Nebesaistoma aukšto titulo, jos sūnui Nikolajui tapus Rusijos imperatoriumi, buvusi Danijos princesė iš dalies finansavo keturių transatlantinių lainerių statybą Škotijoje. „Rossija“ (1908 m.), „Kursk“ (1910 m.), „Carj“ (1912 m.) ir „Carica“ (1915 m.) papildė „Russian American Line“ bendrovės laivyną.

Iš Liepojos į Niujorką

1900 m. Liepojoje (tada Libava) pradėjusi veikti „Russian American Line“ buvo Kopenhagoje danų įkurtos laivininkystės „Det Ostasiatiske Kompagni“ dukterinė įmonė. Ji vertėsi keleivių pervežimu maršrutu Libava–Roterdamas–Kopenhaga–Niujorkas.

Iš pradžių linija plaukiojo anksčiau pirkti garlaiviai „Mitava“, „Dvinsk“ ir „Birma“, kurios kapitonu vienu metu buvo lietuvis Liudvikas Stulpinas. Vėliau prie jų prisijungė specialiai šiai daniškos kilmės laivybos bendrovei skirti laivai.

Istorija: šis laivas turėjo „Carica“, „Lituania“, „Kosciuszko“ ir „Gdynia“ pavadinimus. / Livejournal.com nuotr.

Didžiąją keleivių dalį sudarė ekonominiai ir politiniai emigrantai. Iki Pirmojo pasaulinio karo „Russian American Line“ bendrovės transatlantiniais garlaiviais kasmet naudojosi maždaug po 60 tūkst. keleivių. Didėjant jų srautui, Liepojoje buvo pastatyti 780 vietų emigrantų namai. Juose, laukdami maršrutinio laivo, būsimi keleiviai galėjo nemokamai gyventi 5 dienas, už kitas – po 25 kapeikas per dieną.

Kelionė per Atlantą užtrukdavo 10–11 parų. Bilietas į Niujorką emigrantų klasėje kainavo 85 rublius. Pirmos klasės keleiviai už kelionę mokėjo dvigubai daugiau.

Danijos ir Lenkijos vėliavos

Pasibaigus Pirmajam pasauliniam karui, keturi laivai iškėlė princesės Dagmaros gimtosios šalies Danijos vėliavą. Pakeisti ir jų pavadinimai.

„Kursk“ tapo „Polonia“ ir gabeno lenkų emigrantus į Ameriką, „Carj“ buvo pavadintas „Estonia“, „Carica“ – „Lituania“, „Rossija“ – „Latvia“. Jie visi priklausė tai pačiai bendrovei, bet po atgaivinimo ji vadinosi „Baltic American Linie“.

1930 m. visą liniją su trans-atlantiniais laineriais, išskyrus „Rossija-Latvia“, kuri jau buvo iškėlusi Japonijos vėliavą, perėmė Lenkijos bendrovė „Polskiego Transatlantyckiego Towarzystwa Okrçtowego“.

Kvietimas: 1913 m. „Russian American Line“ reklaminiame puslapyje buvo vaizduojamas transatlantinis laineris „Carica“. / Livejournal.com nuotr.

Iš pradžių laivuose buvo paliktos danų įgulos, kurias laikui bėgant pakeitė lenkų jūreiviai.

Trys buvę carinės Rusijos ir Danijos laivai tapo pirmaisiais Lenkijos vandenynų laineriais, kurie kursavo maršrutu Gdynė–Niujorkas.

Išskirtinė istorija

Iš šios trijulės išsiskiria prieš 105 metus Škotijoje Glazgo laivų statykloje į vandenį nuleistas 138 m ilgio plieninis šešių denių keleivinis laivas „Lituania“. Jis galėjo išvystyti 14 mazgų (26 km/val.) greitį, priimti 712 keleivių ir 290 įgulos narių.

Per 35 metus ne kartą keitėsi jo pavadinimai. Jis buvo pastatytas kaip „Carica“. Lenkai, iš danų nusipirkę garlaivį „Lituania“, nutarė jį pavadinti karo inžinieriaus ir Lenkijos nacionalinio herojaus Tadeuszo Kosciuszkos garbei.

Laivas beveik 10 metų praleido transatlantinėse linijose. Kilus karo su Vokietija grėsmei, „Kosciuszko“ buvo išsiųstas į Dartmutą. Ten, Anglijoje, nauju pavadinimu „Gdynia“ jis buvo paverstas Lenkijos jūrų pajėgų plaukiojančia baze. Prasidėjus karui, laivui buvo grąžintas ankstesnis pavadinimas. Didžiosios Britanijos vadovybė jį naudojo kaip karinį transportą Indijos vandenyne ir Viduržemio jūroje.

Interjeras: restorano salė laive „Lituania“. Praeitis: 1910 m. pastatytas vienas iš Danijos princesės laivų „Kursk“. / Livejournal.com nuotr.

Pasibaigus karui „Kosciuszko“ įgula atsisakė grįžti Lenkiją, kuri prarado nepriklausomybę, buvo sovietų okupuota. 1946 m. buvęs laivo savininkas Lenkijos bendrovė „Gdynia-American Shipping Lines“ pardavė „Kosciuszko“ Didžiosios Britanijos transporto ministerijai. Ant bortų atsirado naujas pavadinimas – „Empire Helford“. Atlikęs keletą kelionių Indijos vandenyne, jis grįžo į Glazgą, kur buvo pastatytas. 1950 metų vasarį buvusi „Carica“, „Lituania“, „Kosciuszko“ ir „Gdynia“ iškeliavo į laužyną.

52 metų Delphine Boel (Delfin Boel) po Briuselio apeliacinio teismo sprendimo patvirtinti DNR testų rezultatus tampa Delphine Saxe-Cobourg (Delfin Saks-Koburg), naujienų agentūrai AFP sakė advokatas Marcas Uyttendaele (Markas Eitendalė).

„Teismas patvirtina, kad karalius Albertas II yra jos tėvas“, – sakė advokatas. Tokią pačią informaciją pateikė ir šaltinis teismų sistemoje.

„Nuo šiol ji naudos patronimą Saxe-Cobourg. Taip pat patenkinti ir kiti jos prašymai: elgtis su ja taip pat, kaip elgiamasi su jos broliais ir seserimi“, – nurodė advokatas.

Albertas II valdė nuo 1993 iki 2013 metų, kai atsisakė sosto savo sūnaus Philippe'o (Filipo) – dabartinio šalies monarcho – naudai.

Skulptorė D. Boel nesantuokine Alberto dukra buvo vadinama nuo pat 10-ojo dešimtmečio, bet tik pernai teismas įpareigojo buvusį karalių pateikti DNR ėminį.

„Ji patenkinta teismo sprendimu, kuriuo užbaigiama ilga, jai ir jos šeimai itin skausminga procedūra, – sakė M. Uyttendaele. – Teisinė pergalė niekada nepakeis tėvo meilės, bet suteikia teisingumo jausmą, kurį dar labiau sustiprina faktas, kad daug daugiau panašius sunkius išmėginimus patyrusių vaikų gali pasisemti stiprybės.“

Pasak advokato, D. Boel kitą savaitę, sukaupusi jėgas, kreipsis į žiniasklaidą.

86 metų Albertas II sausio mėnesį, gavus teigiamą DNR testo rezultatą, pripažino, kad yra D. Boel tėvas, taip užbaigdamas septynerius metus trukusią kovą dėl tėvystės pripažinimo.

Tačiau byla tęsėsi, nes D. Boel siekė būti pripažinta „Jos Karališkąja Aukštybe Delphine de Saxe-Cobourg“.

Šaltinis teismų sistemoje AFP sakė, kad jos vaikai dabar bus vadinami Belgijos princu ir princese.

Rugpjūčio mėnesį D. Boel davė interviu AFP savo retrospekcinėje parodoje prabangiame Belgijos pajūrio kurorte Knokėje.

Nuo aštuonerių metų amžiaus ji su motina baroniene Sybille de Selys Longchamps (Sibil de Selis Lonšan) gyveno Londone ir laiko save angle ir belge. Angliškai ji kalba beveik be jokio akcento.

Labai anksti menas jai tapo „geru raminančiu vaistu“, o 1991-aisiais ji baigė prestižinį Čelsio meno koledžą.

Jos naujoje parodoje atsispindi ir ilgų kovų teismuose, prasidėjusių po nesėkmingo bandymo susitaikyti su biologiniu tėvu, skausmas.

D. Boel AFP sakė, kad pavėluotas Alberto sprendimas ją pripažinti pakeitė jos gyvenimą ir parodė tiems, kas abejojo jos pareiškimais, kad ją galima vertinti rimtai.

„Tvirta monarchistė“

Buvęs karalius apsigalvojo tik teismui nurodžius atlikti DNR testą ir paskyrus 5 tūkst. eurų baudas už kiekvieną jo atsisakymo tai padaryti dieną.

Dar 1999 metais vienas žurnalistas pranešė apie tuomet slaptos karaliaus dukters egzistavimą.

Tačiau Albertas, kurio romanas su S. de Selys Longchamps truko kone 20 metų, ir toliau neigė tėvystę, nors bendraudavo su D. Boel, kai ji buvo vaikas.

Nepaisydama patirtų išgyvenimų D. Boel lieka tvirta monarchistė ir sako, jog kaltinimai, kad yra priešingai, ją labai žeidžia.

„Su manimi nuolatos būdavo elgiamasi kaip su kažkokia antirojaliste, bandančia sugriauti tokią instituciją ir taip toliau, – sakė ji. – Ir man tikrai buvo skaudu, nes tai netiesa. Aš esu rojalistė.“

Prieš metus virtualiems pažįstamiems Dovilė išsiuntė kvietimą tapti meno kūrinio bendraautoriais. Atsirado daugiau nei 50 įvairaus išsilavinimo žmonių, skirtingo amžiaus, iš skirtingų socialinių grupių - menininkai, architektai, žurnalistai, verslininkai. Nė vienas iš jų nežinojo, kokia forma meno kūrinys bus realizuotas.

Švelnumas, šokoladas, žirnis, rožė, išlepinta, išdidi, dirbtina – tai švelnūs žodžiai, kuriais dalijosi feisbuko bičiuliai. Tačiau buvo ir tokių, kurių jie prisiminti nenorėtų. Visi jie, kartu su savininkų portretais rado vietą erotiškame Dovilės paveiksle, kurio pristatymas įvyko Dailės akademijos parodų salėse “Titanikas”.

Dovilės paveikslas iššaukė ne tik karštus meno gerbėjų, bet ir socialinės erdvės tyrinėtojų, filosofų ginčus. “Mano meninis tyrimas virto ne tik apie tai, koks yra princesės vaizdinys lietuvių sąmonėje, bet ir asmens elgesio virtualioje erdvėje analize. Kai kurie komentarai – aštrūs, bet aš nepabijojau panaudoti kiekvieną išsakytą viziją, net ir vulgarią”, - sako Dovilė ir priduria, kad paveikslo idėja kilo žvelgiant į dabar taip išplitusią interneto komentarų kultūrą. “Mano princesė nuoga, žmonės ją aprengia tuo, kuo jiems norisi. Rožė – tylėjimo simbolis, todėl įdėjau ją ten, kur ji turėtų būti. Noriu, kad žmonės suprastų, jog nereikia viduriuoti visų savo minčių į viešumą”, - kalba menininkė.

“Dovilė, pasisavindama, nors savo pačios inicijuotą, bet vis tik svetimą turinį ir sudalyvavusių žmonių avatarus, ryžtingai žengia žingsnį į nepaprastai smagų meninio nusavinimo lauką. Pasisavintą turinį ji kruopščiai pertapo, faktiškai išsiuvinėja, šitaip “Princesei”, suteikdama dar daugiau – rankdarbinio princesiškumo”, - parodos atidaryme sakė menotyrininkas Ernestas Parulskis.

“Princesės” pristatymas “Titanike” tapo interaktyviu performansu, smagiu susitikimu, kuriame bičiuliškai buvo dalijamasi idėjomis apie meną, internetą ir tai, kaip susiję vienas su kitu. Apie tai mintimis dalijosi netgi parodoje susitikę Prancūzijos, Izraelio ir Olandijos ambasadoriai Lietuvoje. Susirinkusiems svečiams dainavo Migloko.

Kembridžo kunigaikštienės padarytą nuotrauką Kensingtono rūmai išplatino pirmadienį, likus dienai iki princesės antrojo gimtadienio.

Nuotraukoje Charlotte matoma sėdinti ant žemės prie namų nuošaliame Anmer Hole Norfolke Rytų Anglijoje, kur šeima praleidžia daug laiko. Mergaitė dėvi gelsvą megztuką, puoštą avelių atvaizdais.

Artimiausiais metais princo Williamo šeima turėtų daugiau laiko leisti Londone, Kensingtono rūmuose.

Vyresnysis Charlotte brolis George‘as (Džordžas), kuriam liepą sueis ketveri metai, rugsėjį turėtų pradėti lankyti mokyklą Londone.

Didžiosios Britanijos princo Andrew (Endriaus) ir Jorko kunigaikštienės Sarah Ferguson (Saros Fergiuson) dukra Beatrice (Beatris), kaip pranešama, išsiskyrė su savo vaikinu, su kuriuo drauge praleido dešimt metų, praneša britų bulvarinio dienraščio „Daily Mirror“ naujienų svetainėje.

Pasak žiniasklaidos, princesė ir Dave'as Clarkas (Deivas Klarkas) pasuko skirtingais keliais po kurį laiką trukusių diskusijų dėl galimybės susituokti.

Kaip rašo „Daily Mirror“, 27 metų Beatrice jautė nusivylimą, kad 32 metų D. Clarkas jai taip ir nepasipiršo, nors princesė persikėlė su juo į Jungtines Valstijas, kai Dave'ui buvo pasiūlytos aukštesnės pareigos paslaugų bendrovėje „Uber“.

„Po dešimties kartu praleistų metų Beatrice ir Dave'as uždavė sau klausimą, kodėl jie nesusituokę“, – sakė vienas porai artimas šaltinis.

„Jie nuodugniai tai apsvarstė ir priėmė sprendimą pabūti atskirai ir pagalvoti apie ateitį. Jie liko draugais, o sprendimas išsiskirti buvo abipusis“, – pridūrė šaltinis.

Artimieji sukrėsti

Pasak bulvarinio laikraščio „The Mail on Sunday“, Beatrice sesuo ir tėvai buvo sukrėsti dėl poros išsiskyrimo. Princesės motina S. Ferguson esą sakė savo draugėms, jog jaučiasi taip, tarsi netektų sūnaus.

„Sarah laiko Dave'ą šeimos nariu. Jai labai liūdna, kad Beatrice ir Dave'ui nepavyko. Jie kartu buvo ilgiau nei trunka nemažai santuokų“, – leidiniui sakė viena šaltinis.

Bakingamo rūmų atstovas spaudai nepaneigė, kad pora išsiskyrė.

Pritarė ne visi

Tačiau ne visi karališkosios šeimos nariai pritarė Beatrice ir D. Clarko draugystei. Kalbėta, kad nors porą supažindino Kembridžo kunigaikštis, princas Williamas (Viljamas), jis nepritarė šiai draugystei ir netgi nepakvietė Dave'o į savo vestuves 2011-aisiais.

Iki princesės Charlotte (Šarlot), Williamo ir jo žmonos Kate (Keit) antrojo vaiko gimimo, Beatrice buvo šeštas žmogus eilėje į Didžiosios Britanijos sostą, todėl santuokai jai būtų reikėję karalienės Elizabeth II (Elzbietos II) leidimo.

Būgštauta, kad monarchė, atsižvelgusi į Williamo nuomonę, nebūtų sutikusi su šia santuoka.

Gimus Charlotte Jorko kunigaikštytė nukrito į septintą vietą eilėje paveldėti sostą ir jai nebereikia karalienės leidimo susituokti, todėl laukta, kad D.Clarkas jai galų gale pasipirš.

Dave'o tėvas yra pasiturintis amerikiečių advokatas Michaelas Clarkas (Maiklas Klarkas), vadovaujantis bendrovės „Cadbury Schweppes“ teisininkų komandai.

2010-aisiais maratoną drauge bėgusi pora buvo laikyta neišskiriama. Dave'as dažnai dalyvaudavo įvairiuose karališkosios šeimos šventėse, pavyzdžiui, princesės Eugenie (Judženi) gimtadienio pokyliuose, keliuose S. Ferguson organizuotuose labdaros renginiuose bei Karališkosiose Askoto žirgų lenktynėse. Jis kartu su karališkąja šeima atostogavo Bahamose ir Verbjė slidinėjimo kurorte Šveicarijoje.

Beatrice išvyko paskui Dave'ą į Ameriką, kur jis nusprendė siekti karjeros „Uber“. San Franciske, kur įsikūrusi „Uber“ būstinė, princesė lankė finansų paskaitas, o vėliau įsidarbino vienoje Manhatano investicinės bankininkystės bendrovėje.

Praėjusią savaitę buvo pranešta, kad Beatrice prieš mėnesį, maždaug tuo metu, kai išsiskyrė su Dave'u, paliko darbą. Ji liko gyventi Niujorke ir šiuo metu dirba draugų konsultacinėje įmonėje.

Šaltiniai sakė, kad nors princesė ir D. Clarkas retkarčiais pasikalba, mažai tikėtina, kad jiedu galėtų vėl tapti pora.

Irano princesė Ashraf Pahlavi (Ašraf Pahlavi), iškalbinga ir žavi nuversto šacho sesuo dvynė, mirė Monte Karle būdama 96 metų.

Velionio šacho Rezos Pahlavi (Rezos Pahlavio) sūnus Reza Pahlavi II apie princesės Ashraf mirtį paskelbė savo „Facebook“ paskyroje ketvirtadienio vakarą, neįvardydamas mirties priežasties.

Po to, kai jos brolis buvo nuverstas per Irano islamo revoliuciją 1979 metais, princesė Ashraf gyveno Paryžiuje, Niujorke ir Monte Karle. Prancūzijos žiniasklaida ją praminė „La Panthere Noire“ (Juodąja Pantera).

Tuojau po perversmo ji išleido atsiminimų knygą ir dažnai viešai pasisakydavo, bet ilgainiui pasitraukė iš visuomenės akiračio.

Kitais metais vizito į Lietuvą turėtų atvykti Tailando karališkosios šeimos narė princesė Maha Chakri Sirindhorn (Maha Čakri Sirinton).

Tikimasi, kad jos apsilankymas sustiprins šiuo metu ne itin glaudžius dvišalius Lietuvos ir Tailando santykius, antradienį rašo „Lietuvos žinios“. Tailando princesės vizitą planuojama surengti 2016-ųjų pirmoje pusėje.

Užsienio reikalų ministerijos (URM) teigimu, Tailando princesės viešnagė prisidėtų prie palankios aplinkos kuriant tolesnį Lietuvos ir Tailando bendradarbiavimą. Nurodoma, kad mūsų šaliai ypač svarbu plėtoti su Tailandu ekonominius ryšius: skatinti prekybą ir eksportą.

Ingrida Kazlauskaitė skaudžiai reagavo sulyginta su išlepinta princese. Iššūkį pagyventi taip, kaip paprasti Lietuvos žmonės BTV laidoje „Išgyvenk, jei gali” priėmusi Ingrida daugeliui neprasprūdo pro akis, kai išsirengė į užmiestį avėdama aukštakulniais ir tempėsi pilną drabužių rožinį lagaminą.

Prie tvarkos, erdvių namų, patogaus gyvenimo pripratusi dainininkė kraustysis į greta Vilniaus esančius Miškinius.

Sodų bendrijoje stūksantis namelis, kuriame teks savaitę gyventi pedantei I.Kazlauskaitei, iš karto sukėlė siaubą. Negana to, dar reikės rūpintis visa Natalijos ir Dariaus šeima, kurioje – net šeši vaikai.

Dainininkų Livetos ir Petro Kazlauskų dukra, viešai linčiuota išpaikinta princese, skaudžiai sureagavo į "komplimentus" ir pasiguodė savo socialiniame puslapyje "Facebook" svetainėje.

"Išlepinta princesė", "princesė Ingrida" (nuo kada ir kas mane taip titulavo?! Labai įdomu sužinoti ir man!) Rožinis lagaminas ir t.t. eilinį kartą. Liūdna. Koks skirtumas – lagamino spalva?!?! Svarbiausia, ką nuveiki! Ta "išlepinta princesė" nemažai nuveikė šios daugiavaikės šeimos naudai ir... Aukštakulniai? Visa komanda žinojo, kad atskubu iš koncerto, laukti vėluojančių niekas nenori. Liūdna, kai stengiesi daryti gera ir darai tai iš širdies, visada atras nereikšmingas smulkmenas, kurios taps svarbesnės už esmę ir nubrauks ("nunulins") viską, ką padarei gero. Tiesiog nebegalėjau nutylėti ir eilinį kartą sutikti būti kažkokios kvailelės vietoje."