– Kas yra psichodrama?
– Psichodramos pradininkas gydytojas Jacobas Levy Morenas (1892–1974) darė prielaidą, kad kiekvienas žmogus, nepriklausomai nuo amžiaus, turi natūralų sugebėjimą žaisti ir vaidinti. Mes esame žaidžiantys žmonės. Taigi, psichodrama leidžia ir skatina eksperimentuoti su realiais ir nerealiais vaidmenimis, kūrybiškai spręsti savo problemas ir konfliktus.
– O kas yra Vida ir koks jos santykis su psichodrama?
– Esu moteris. Vaikai jau užaugę, tad dabar yra nuostabus laikas. Myliu save ir savo amžių. Moku nieko neveikti ir man niekada nebūna nuobodu. Moku džiūgauti ir stebėtis. Moku žaisti. Man visas pasaulis yra gyvas ir aš galiu ramiai pasišnekėti ne tik su savo kate, bet ir su visokiais vabaliukais, paukštukais, žolynėliais ir akmenukais. Visada įdomu, kaip jie jaučiasi. Man patinka mano darbai. Esu teatro ir retorikos mokytoja ekspertė, lektorė, psichodramistė, režisierė, dramos terapeutė.
Psichodrama į mano gyvenimą atėjo netikėtai, bet nėriau stačia galva, nemąstydama, kad mokslai tęsis ilgai ir brangiai kainuos. Tai yra meilė iš pirmo žvilgsnio, kai nėra jėgų mąstyti, svarstyti ir abejoti. Niekada nesigailėjau. Man ši psichoterapijos kryptis tinka ir patinka. Stebiu, kaip veikia žmones, kaip nuneša stereotipinį supratimą apie psichoterapiją. Psichodrama geba nuspalvinti gyvenimą, leidžia prabusti mumyse tūnančiam kūrybiškam vaikui ir niekada neskatina snūduriuoti ant sofkutės.
– Štai, mes dabar kalbamės ir, jei sugebame klausyti, viena kitą girdėti, tai reiškia, kad vienaip ar kitaip darome įtaką viena kitai. O šiandieniame pasaulyje kasdien susiduriame su daugybe nuomonių, kurios paskęsta socialinių tinklų srautuose. Ar buvome tam pasiruošę? Ar tie pirmieji mūsų pasaulyje dievai ir autoritetai – tėvai, galėjo mus tam paruošti? Kokią įtaką mūsų kasdienybei turi tėvų ir vaikų santykiai?
– Egzistuoja tik viena, bet griežta taisyklė – jeigu tavęs prireikė vaikui, tu privalai būti laisvas! Privalai! Bet, juk tu esi darbe ir tame darbe tikrai dirbi... Dar turi būti drąsus su vaiku: turi būti atviras, jeigu nori, kad vaikas būtų atviras tau; turi nebijoti būti netobulas ir silpnas; turi žaisti, o negrūzyti artimųjų.
Aš galvoju, kad kartais iš vaikų atimame poreikį pasirūpinti savimi, nes viskuo jau pasirūpinome. Paskui stebimės, kodėl tam vaikui niekas neįdomu ir nieko nenori, tik sėdi prie kompiuterio. Mes taip užsiėmę sukurti saugų pasaulį savo tariamai lepioms atžaloms, kad pamirštame joms leisti gyventi ir pažinti.
Linkiu kartais tiesiog neskubėti ir leisti sau patirti gyvenimą. Nes visa visata dažniausiai telpa viename žmoguje, tereikia pajausti.
Pasaulis visada keisdavosi ir mainydavosi, tačiau dažnai mėgindavome iš kartos į kartą perduoti gebėjimą jausti. Ne žinojimą, kaip tiksliai iššluoti aslą, nuausti audinį, pasėti rūtą, bet pajautimą apie besikeičiantį gyvenimą ir vaikus, kurie yra šalia. Tad joks internetas nėra XXI a. baubas. Tiesiog mes per dažnai prarandame ryšį ne tik su vaikais, bet ir su pačiu savimi. O nepasitikinčios, nuolat besigąsdinančios dėl ateities, stabilumo nejaučiančios asmenybės dažnai sukuria alinančias šiltnamio sąlygas ir vaikams. Visais laikais troškome, kad vaikai gyventų geriau, nei gyvename patys, ir kūrėme potencialų ateities modelį: baik universitetą ir įsigyk išsilavinimą. Tai mantra, kurią kartojo visiškai neseniai vaikus auginusi karta. Tačiau dabar išsilavinimo nebeužtenka, dabar vaikai turi būti kūrybiški, skubėti į nesuskaičiuojamą kiekį būrelių. Norėdami būti idealūs tėvai ir auginti idealius vaikus, galų gale užsmaugiame tiek save, tiek ir šeimą. Mums trūksta lengvumo ir gebėjimo tiesiog jausti, o ne sustyguoti.
– Koks jūsų, kaip pedagogės, žvilgsnis į šiandienius tėvų ir vaikų santykius?
– Stereotipinė situacija: "Aš, vaikeli, dėl tavęs viską padarysiu, tik tu mokykis, siek ir visko pasieksi!" Šiame sakinyje yra trys auklėjimo klaidos. Trys dalykai, kurie vaiką daro arba padarys nelaimingą, nes perteklius žlugdo kūrybiškumą. Nors labai dažnai dabar kūrybiškumo poreikis visuomenėje yra eskaluojamas. Auga karta "viskas įskaičiuota", tokie vartotojukai, turintys viską gauti, nes jau "apmokėta". Bet čia ne vaikų kaltė. Vaikai, jaunimas yra puikūs, labai įdomūs, daug žinantys, daug sugebantys, laisvi ir atviri. Iš tikrųjų aš labai džiaugiuosi, kad esu pusamžė moteris, nes augome kaip ir visi, vaikus auginome, kaip išmanėme, ir jie augo laisvi. Sociumas nekėlė tokių griežtų reikalavimų arba aš tiesiog tų reikalavimų negirdėjau... Dabar augti ir auginti vaikus atrodo kur kas sunkiau, vien kiek apribojimų yra tėvams ir vaikams.
– Atsigauti, pamėginti išsivaduoti iš kartais taip mus saistančių pančių galime psichodramos kelionėje. Kaip jai pasiruošti? Ką turėti su savimi ar savyje?
– Svarbiausia, kad norėtumėte keliauti. Neturėkite lūkesčių, kad nereikėtų nusivilti. Neplakite savęs, neprievartaukite. Švelniai pakvieskite į kelionę savo širdį. Protą nuraminkite ir pažadėkite grįžti.
Tad galite ruoštis kelionei, galite ieškoti atsakymų savyje arba tiesiog vieną vakarą, peržvelgę naujienas laikraštyje imti ir susimastyti, kas buvo, kas yra ir kas dar bus. Psichodramos reiškinys, kaip ir pati pasąmonė, nėra gimęs prieš tūkstančius metų, tačiau po truputį įsiliejantis į Lietuvos psichologinę ir kultūrinę padangę. O kas gi, jei ne kultūra, gali paveikti kartais taip greitai skubantį pasaulį. Tad linkiu kartais tiesiog neskubėti ir leisti sau patirti gyvenimą. Nes visa visata dažniausiai telpa viename žmoguje, tereikia pajausti.
