– Vasarą įprasta sieti su  jėgų antplūdžiu, geresne fizine ir emocine sveikata, tačiau daliai žmonių  būtent vasara, o ne šaltasis ir tamsusis sezonas,  tampa sudėtingiausiu laikotarpiu. Ar išties saulė ir karštis gali išprovokuoti vadinamąją „vasaros depresiją“?

– Iš tiesų kai kuriems žmonėms sunku patikėti, kad tuo metu, kai šviesu, šilta ir spalvinga, kažkam galėtų atsirasti ar paūmėti depresija. Deja, taip yra. Paaiškinti, kodėl ji vystosi būtent šiuo metu, nėra paprasta, greičiausiai čia veikia ne vienas faktorius, nes mūsų nuotaiką apsprendžia tai, kaip funkcionuoja vadinamieji neurotransmiteriai – medžiagos, atsakingos už  pačius įvairiausius  procesus smegenyse. Karštis, drėgmė, ilgesnės dienos irgi atlieka savo vaidmenį. Dar pridėčiau ir alkoholį; vasaros metu jo tikrai daugiau. 

Kai kuriuos žmones gali neigiamai veikti ir tam tikri psichologiniai, sociologiniai faktoriai. Pvz., paauglys, kuris neturi draugų artimiausioje aplinkoje, o socializuojasi mokykloje, vasarą gali pasijusti  vienišas ir apleistas. Tokia savijauta gali turėti įtakos depresinių simptomų formavimuisi. Kitiems žmonėms vasara reiškia rūpestį dėl mažamečių vaikų, kurių „nėra kur dėti“ arba nusivylimą savimi dėl prastos finansinės padėties, kuri neleidžia ilsėtis pačiam ir sudaryti sąlygų savo šeimos nariams ilsėtis tokia apimtimi, kaip tai daro kiti.

Kokie „vasaros depresijos“ simptomai? Tokie patys, kaip ir visų depresijų, o tai reiškia, kad jie gali būti labai įvairūs. Nebūtinai tai bus liūdesys ar prislėgtumas, gali būti sudirgimas, nerimastingumas. Reikėtų vertinti miego, apetito kokybę, energijos lygį, norą daryti mėgstamus ir įprastus dalykus, gebėjimą džiaugtis ir netgi kognityvines funkcijas – trumpalaikę atmintį, dėmesio koncentraciją, sprendimų priėmimą. Jei liovėtės norėti daryti dalykus, kurie patiko, jei paskambinus žmogui, kurį mėgstate, žiūrite į ekraną ir nenorite atsiliepti, jei atsitikus džiugiam įvykiui protu suprantate, kad tai turėtų džiuginti, bet džiugesio jausmo nėra, verta pagalvoti apie depresiją.

O kaip įvertinti, kad tai yra būtent „vasarinė“ depresija? Visų pirma reikėtų stebėti, ar ji kartojasi tuo pačiu metų laiku – vėlyvą pavasarį ar vasarą. Jei tai vienkartinis epizodas, nedrįsčiau teigti, kad tai „vasarinė“ depresija, nes tai gali būti tiesiog depresija, prasidėjusi vasarą. Tik atkreipčiau dėmesį, kad kalbant apie sezoninę depresiją svarbus ne tiek žodis „sezoninė“, kiek žodis „depresija“.

– Ką reikėtų daryti žmogui, kaip elgtis? Ar yra būdų padėti sau? Žiemą rekomenduojama daugiau būti gryname ore, didinti fizinį aktyvumą, praktikuoti šviesos terapiją, o vasarą?

– Nors egzistuoja daug įvairių pasiūlymų, ką reikia daryti depresija sergantiems asmenims, vieno recepto visiems nėra. Paprastai visada vertinu ir akcentuoju kelis dalykus. Visų pirma, jei turime reikalo su bent jau vidutinio sunkumo depresija, medikamentai yra labai rekomenduotinas dalykas. Visi pasakymai „gydykite mane ne chemija“ man skamba keistokai, nes žoliniai preparatai taip pat susideda iš „chemijos“, kuri kartais gali būti ir labai pavojinga, bet jos kažkodėl niekas nebijo. O šiuolaikinių antidepresantų, kurie dažniausiai yra saugūs ir puikiai toleruojami, kai kurie žmonės vengia. Taigi, visų pirma, žmogus turi pripažinti, kad jam reikia pagalbos ir leisti tam, kuris moka tą pagalbą teikti, ją suteikti.

Kitas svarbus aspektas, įvertinus, kad depresija irgi yra bio-psicho-socialinė liga, – tai įvairių psichikos sveikatai naudingų dalykų darymas. Ir čia daugelis neišvengia klaidų: jie ima daryti kitų žmonių rekomenduotus dalykus, kurie gal buvo naudingi tiems, kurie juos siūlo, tačiau visiškai nereiškia, kad padės kitam žmogui. Žinoma, tai, ką rekomenduoja pažįstami, jums gali puikiai tikti, kaip tiko ir jiems, tačiau gali būti ir atvirkščiai. Mano pasiūlymas būtų pažvelgti, kas gerai veikia konkrečiai jus, ir daryti būtent tai. Jei jums niekada gyvenime nepatiko būti sanatorijoje, tai greičiausiai bendros savijautos ji jums nepagerins, nors jūsų bičiulis pasakos, kaip jis iš jos sugrįžo „it naujai gimęs“. Bet jei jums gera pabūti miške vienam, jei mėgstate važiuoti dviračiu ar skaityti „nerimtus“ žurnalus, tą reikia ir daryti. Taigi rekomendacija būtų atsigręžti ir įsiklausyti į save, prisiminti, kas jus „atgaivina“ ir gerai veikia.

Dar pridėčiau, kad reikėtų vengti „nesveikų“ laisvalaikio praleidimo priemonių: alkoholis šiuo atveju nėra tinkamiausiai vartojimui medžiaga, nes gali padidinti impulsyvumą ir vesti prie savižudiškų tendencijų.

Taip pat rekomenduočiau neužmiršti santykių. Mes esame ir socialinės būtybės, aplink mus yra žmonių, su kurias mums gera ir jiems su mumis gera, todėl verta tuos žmones turėti savo kasdienybėje.

Na, o kalbant apie konkrečią „vasarinę“ depresiją, kuri yra viena sezoninio afektinio (nuotaikos) sutrikimo formų, sunku ką patarti. Keli mano pacientai sako, kad jie vengia saulėtą dieną eiti į lauką. Keli netgi užsitamsina langus, kad sumažintų šviesos srautą. Esu girdėjus ir apie labai smagų, bet ne visiems prieinamą sprendimą, – keletui mėnesių išvykti į šiaurinius kraštus. Taigi žmonės ieško sprendimų ir „prisimatuoja“, ar jie jiems tinka.

Jei būsena kartojasi metai iš metų, svarbu ją įvertinti ir laiku imtis tų priemonių, kurios veikia.

– Kai kurie šaltiniai teigia, kad lyginant su vadinamąja „žiemos depresija“, būtent vasaros afektinio (nuotaikos) sutrikimo kamuojamiems žmonėms yra didesnė savižudybės rizika. Ar išties? 

– Depresija visada susijusi su didesne savižudybės rizika. Jau senieji psichiatrijos autoriai atkreipė dėmesį, kad nors žmonės dažniau skundžiasi bloga nuotaika tamsiuoju metų laiku, savižudybių daugiau vėlyvą pavasarį ir vasarą. Sunku pasakyti, kodėl taip yra, juo labiau kad priežastys gali būti kelios. Gali veikti net ir tai, kad vasarą lengviau prieinamos savižudybės priemonės. Įtakos gali turėti   alkoholis, na, bent jau Lietuvoje. Galimai vienatvė ir liūdesys vasarą, kai visi džiugūs ir patenkinti, ypač sunkiai pakeliami, o mintys nutraukti kančią – intensyvesnės.

Greičiausiai veikia skirtingų faktorių derinys, kiekvienu atveju kitoks. Taigi apibendrintai: tai pavojinga.

– Kada reikėtų kreiptis į specialistą?

– Manau, kad jei jau kyla minčių, ar nereikėtų kreiptis į specialistą, tai į tą specialistą ir vertėtų kreiptis. Kai esame sveiki, paprastai negalvojame apie vizitus pas medikus. Jei tokios mintys atsiranda, jos, išskyrus labai retus atvejus, turi realų pagrindą. Tai gali būti prastesnė bendra savijauta, krentantis darbo efektyvumas, sutrikęs miegas, aukštesnis nerimo lygis ir pan.

Nebūtinai iš karto turi atsirasti savižudiškos mintys ar prasidėti nenutrūkstamas verkimas, kad reikėtų pasirūpinti savo psichikos sveikata, nes pastarieji du pavyzdžiai rodo jau pažengusį ligos procesą. Jei jaučiate energijos stygių, vargina liūdesys (net jei džiugūs įvykiai jį dar pajėgia prablaškyti), trinka dėmesys, darbinė atmintis, nesinori ryte keltis ir „eiti į gyvenimą“, vertėtų užduoti sau klausimą: „Ar man ne depresija?“.  Jei nesate tikras, internete galima lengvai rasti ir atlikti paprastus depresijos vertinimo testus, jie kai kuriems nepatikliems žmonėms suteikia tam tikrą „skaitinę“ problemos išraišką. Tačiau mano rekomendacija būtų – kreiptis į specialistą. Jei jis paneigs jūsų įtarimus ir ras kokią nors kitą jūsų blogos savijautos priežastį, jūs bent jau žinosite, kas jums yra ir ko nėra.

– Kur konkrečiai kreiptis supratus, kad vasara vis labiau slegia arba kelia nesveiką susierzinimą, nerimą? Ar reikia šeimos gydytojo siuntimo?

– Kreipimasis į specialistą priklauso nuo būsenos ūmumo ir skubumo. Kai kuriais atvejais reikia kreiptis į psichiatrinių įstaigų priėmimo-skubios pagalbos skyrius, kur visą parą budi psichiatrai. Jie gali įvertinti būseną ir pateikti rekomendacijos, kurios kartais – deja – gali apimti ir gydymą psichiatrijos ligoninėje. To nereikėtų bijoti, nes ūmios būsenos reikalauja skubaus ir intensyvaus įsikišimo, o jei ieškotume paralelių su kitomis organizmo būsenomis, tai bandysiu pateikti tokį pavyzdį: ūmaus apendicito atveju niekam nekyla minčių gydytis jį namuose ambulatoriškai. Tas pats yra ir su kai kuriais psichikos sutrikimais.

Jei situacija krizinė, galima kreiptis Į psichinės sveikatos krizių centrą, nes tokiuose centruose visų pirma orientuojamasi į psichologinę bei psichoterapinę pagalbą, nors, aišku, tai neekskliuduoja medikamentų.

Na, o jei būsena nėra ūmi ir reikalaujanti skubios pagalbos, galima kreiptis į psichikos sveikatos centrą, kuriame esate registruotas; juose dirba psichiatrai, medicinos psichologai, kiti specialistai, galintys padėti. Tačiau nustatyti sutrikimą ir paskirti gydymą gali tik gydytojas, šiuo atveju – tai gydytojas psichiatras. Kai kuriuos sutrikimus gali diagnozuoti bei paskirti jiems gydymą ir šeimos gydytojai, taigi galima kreiptis į juos,  jei taip patogiau ir drąsiau. Jei jiems bus kas neaišku, jie nukreips gydytojui psichiatrui.

Pokalbis apie tai – su Lietuvos sveikatos mokslų universiteto (LSMU) Kauno ligoninės Psichiatrijos klinikos vadove, gydytoja psichiatre, psichoterapeute Ramune Mazaliauskiene.

– Kaip, kalbant apie psichikos sveikatą, apibūdintumėte šiandienę mūsų visuomenės situaciją?

– Ko gero, turiu dvi žinias: vieną – geresnę, kitą – prastesnę. Pradėsiu nuo gerosios. Gana daug metų stebiu, kaip visuomenė priima pačią psichikos ligos koncepciją, koks pokytis įvykęs kalbant apie aktyvias pagalbos sau paieškas, drąsą, nesigėdijimą kreiptis į gydymo įstaigą, psichikos sveikatos specialistą. Taigi, vertinant šį pokytį, galiu pasakyti, kad visuomenė padarė didelę pažangą. Žmonės dabar žymiai laisviau kalba apie psichikos sveikatą ir nesveikatą, kur kas aktyviau, drąsiau kreipiasi pagalbos. Tai labai pozityvus, sveikintinas žingsnis.

Prastesnė žinia, kad gyvename psichikos gerovei nepalankiu metu. Dveji epidemijos metai tikrai paliko įspaudą mūsų visuomenės psichikos sveikatoje. COVID-19 epidemiją pakeitė mūsų pašonėje prasidėjęs karas, kuris, viena vertus, kelia nuolatinį nesaugumo jausmą, nes ta grėsmė labai artima, kita vertus, mes labai atjaučiame tuos žmones, kuriuos karas paveikė tiesiogiai, fiziškai, nepaprastai skaudžiai. Ta kančia negali mūsų neveikti. Ir dar greta viso to – energetikos krizė, didžiulė infliacija, užsidarantys verslai, prarandami darbai, nežinia, susirūpinimas dėl savo ateities. Tokiame fone reikėtų suvokti, kad mūsų visuomenės psichikos sveikata nėra ir negali būti tokia gera, kokios norėtųsi.

– Ar fiksuojate išaugusius pacientų srautus?

– Pacientų srautai yra dideli, nemažai yra atvykstančių ir į ambulatorinės psichikos sveikatos įstaigas, daug žmonių kreipiasi į psichologus, nemažai ieško pagalbos privačiuose centruose. Kartais girdžiu iš pacientų, kad eilėje, norint gauti psichoterapinę pagalbą, net privačiame sektoriuje tenka laukti po kelis mėnesius. Išaugęs poreikis rodo, kad visuomenės psichikos sveikata nėra pavyzdinė.

– Jei mūsų visuomenės psichikos sveikatai dabar rašytumėte pažymį, koks jis būtų?

– Aš šią dešimtbalę pažymių sistemą naudoju dirbdama su pacientais. Sakau, na, jeigu jums reikėtų pažymiu įvertinti savijautą per pastarąsias septynias dienas, kokį pažymį sau parašytumėte? Turiu tokią vertinimo sistemą: 10 – „ūmi meilė“, arba hipomanija, 9 – „didžiulė sėkmė“, 8 – „gyvenimo norma“. Jeigu taip pažiūrėjus į visuomenės dvasinę sveikatą, aštuntukas būtų gyvenimiška norma, kai gali būti ir blogų, ir gerų dalykų, tai šiuo metu... Dabar galvoju, koks pažymys galėtų būti. Turbūt koks šešetas.

– Ką patartumėte žmogui, kuris jaučia, kad šis laikas su visais vykstančiais procesais, bauginančios informacijos srautais, nežinia dėl ateities, net pačios artimiausios – kaip išgyventi žiemą, jį gniuždo, kelia nuolatinę įtampą, nerimą?

– Pagalvokime, o kiek istorijoje buvo gerų, ramių laikų? Blogų, ko gero, buvo kur kas daugiau. Kai situacijos negali pakeisti, turi išmokti prisitaikyti, padėti sau išgyventi. Ką būtų galima daryti šiandien, jeigu tikrai labai daug įtampos, lėtinio streso, neramių minčių apie savo, savo šeimos ateitį? Dažniausia mano rekomendacija yra daryti paprastus dalykus.

Pirmas – tiesiog kažkuo užsiimti. Ar tai būtų darbinė, ar kažkokia visuomeninė veikla, ar pareigos šeimai. Tiesiog, nepaisant nieko, daryti šiuos dalykus, nes veikla dažniausiai atitraukia mintis ir, jeigu įsijauti į veiklą, pamiršti nerimą.

Ramunė Mazaliauskienė: toks paprastas dalykas kaip režimo laikymasis yra labai naudingas tiek fizinei, tiek psichikos sveikatai, nes viena su kita yra labai susijusios. / Vilmanto Raupelio nuotr.

Kitas svarbus ir veiksmingas dalykas, kurį išgirdę mano pacientai net nustemba, – susitvarkyti gyvenimo režimą. Laiku gulti, laiku keltis, laiku maitintis, sąmoningai per dieną keliskart pailsėti, – tai labai svarbu darboholikams. Iš tiesų toks paprastas dalykas, kaip režimo laikymasis, labai naudingas tiek fizinei, tiek psichikos sveikatai, nes viena su kita yra labai susijusios.

Na, ir turbūt dar vienas dalykas – išlaikyti santykį su kitais. Mes vis dėlto esame bendruomeniškos būtybės, mums reikia kitų žmonių, kad galėtume ir save matyti, ir save priimti, ir gauti atsaką iš kito žmogaus. Reikia bendrauti su tais žmonėmis, kurie padeda atsigauti.

– Ar tiesa, kad per karus nebūdavo depresijos?

– Gal greičiau tiesa, kad nebuvo, kas depresiją diagnozuotų, statistiškai fiksuotų atvejus? Sakyčiau, būtent todėl galbūt manoma, kad, vykstant karui, depresija išnyksta. Žmonės depresija vadina labai daug dalykų, kartais ja kai kurie vadina savijautą, kai jaučiasi tiesiog nelaimingi. Jaučiuosi nelaimingas ir sakau: tikriausiai man depresija. Bet yra klinikinė depresija, pasikartojantys jos epizodai, yra bipolinė depresija, yra depresija sergant šizofreniniais sutrikimais. Ir kartais yra paprastesnės depresinės būsenos, kurios vystosi kaip reakcija į kažkokius gyvenimo įvykius, nebūtinai dideles tragedijas, – tai gali būti ilgalaikis, nuolatinis nepasitenkinimas, lėtinis stresas. Depresija yra tarsi skėtinė sąvoka, po kuria telpa labai daug įvairių dalykų. Aš manau, endogeninės depresijos (depresijos, nulemtos daugiau vidinių, biologinių priežasčių, – red. past.) turbūt pasikartoja vienodu dažniu, nepriklausomai, ar yra karo, ar taikos metai. Jų dažnis panašus įvairiose kultūrose, taigi manau, kad šis rodiklis išlieka pastovus.

Kas galbūt keičiasi, tai, sakykim, vadinamajam neuroziniam spektrui priskiriamos depresijos – kartais depresinė reakcija gali būti esant adaptaciniams sutrikimams, kartais depresija būna kartu su nerimu – vėlgi kaip atsakas į tam tikrus gyvenimo įvykius. Šių depresijų karo metu galbūt santykinai galėtų mažėti, nes, susidūrus su išgyvenimo klausimais, su pavojumi gyvybei, psichika reaguoja kitaip – dažniau atsiranda ne depresinės, bet ūmios reakcijos į labai traumuojančias situacijas.

– Kiek išgyvenimai turi įtakos psichikos sutrikimams? Žlunga verslas, neturiu iš ko susimokėti už šildymą, alkani vaikai šaltame kambaryje –  nematau išeities. Ar tokia situacija gali paveikti psichiką?

– Lėtinis stresas kartu su kitais nepalankiais veiksniais gali vesti psichikos sutrikimų link, kad ir prie vadinamojo adaptacijos sutrikimo. Kaip atsakas į lėtinį stresą gali įvykti žmogaus išsiderinimas.

Vis dėlto, jei žmogus patiria ilgalaikį stresą, daug ką lems jo asmenybė. Vienas sėdės su alkanais vaikais šaltame kambaryje ir nematys išeities, o kitas galbūt eis į mišką ir parsineš malkų. Vieni linkę nieko nedaryti, kiti – aktyviai imtis kažkokių veiksmų. Be asmeninių žmogaus savybių, kurių reikšmė įveikiant stresą labai didelis, daug kas priklauso nuo paramos sistemos – visuomenės, bendruomenės požiūrio. Jausdamas palaikymą, bendrystę žmogus lengviau toleruoja ilgalaikį stresą. Na, ir dar viena dedamoji yra genetika, nes mes paveldime tam tikrus mechanizmus, kurie turi įtakos mūsų smegenų veiklos mechanizmams, taigi ir tam, kaip tvarkomės su stresu.

Žmonės depresija vadina labai daug dalykų, kartais ja kai kurie vadina savijautą, kai jaučiasi tiesiog nelaimingi.

– Kada reikia suvokti, kad būtina specialisto pagalba?

– Sudėtingas klausimas. Kai vystosi ūmi psichozė ar, sakykim, alkoholio vartojimo sukeltų psichozių atvejais būtinybė ieškoti specialisto pagalbos dažniausiai būna aiški: susijaudinimas, agresija, elgesio pakitimai aplinkinius verčia labai greitai reaguoti ir žmogų vežti į gydymo įstaigą. Tačiau didžiajai daliai psichikos sutrikimų būdinga tai, kad jie vystosi pamažu. Galų gale, ta pati depresija. Niekas neprabunda vieną rytą gilios depresijos būsenos. Tai sutrikimas, kuris vystosi pamažu, savaitėmis, mėnesiais, kartais – metais. Procesų, kurie vyksta pamažu, žmogus dažniausiai nefiksuoja, jis tiesiog nepastebi to virsmo, nebent kartais gali pamatyti palyginęs save prieš kažkiek laiko ir dabar. Aš kartais klausiu pacientų: sakote, kad nustojote skaityti knygas. O kada paskutinį kartą jūs dar skaitydavote jas? A, prieš dvejus metus... Ir tu suvoki, kad greičiausiai proceso pradžia buvo tuomet, prieš tuos porą metų, nes žmogus jau tada liovėsi užsiimti jam malonia veikla. Artimieji, kurie mato tą žmogų kiekvieną dieną arba bent jau gana dažnai, irgi daugeliu atvejų pokyčio gali nepastebėti. Todėl neretai pagalbos  kreipiamasi pernelyg uždelsus.

– Į ką vertėtų atkreipti dėmesį?

– Jeigu jau kalbame apie depresiją, sakyčiau, kad reikėtų atkreipti dėmesį į keletą dalykų. Aišku, jeigu trinka miegas, žmonės dažnai reaguoja ir kreipiasi pagalbos gana greitai; kiti požymiai gali tęstis ilgai ir iš lėto kankinti, sekinti. Depresija nėra vien sėdėjimas kampe ir verkimas. Tai labai sudėtinga būsena ir reikėtų atkreipti dėmesį į tai, kad krinta energija. Nebėra noro veikti. Ar atsikeli ryte ir nori gyventi? Jeigu atsikeli ir nenori, ir tai kartojasi diena iš dienos, reikėtų pagalvoti, kas vis dėlto tau yra.

Dar vienas dalykas – džiaugsmo praradimas. Depresijai būdingas toks simptomas – anhedonija. Tai nesugebėjimas jausti gyvenimo džiaugsmo. Žmonės kartais labai atvirai sako: aš lioviausi džiaugtis, manęs nebedžiugina nei mano vaikų pasiekimai, nei dukros piešinys, nei vyro padovanotos gėlės, nei santykis su artimu ir mylimu žmogumi.

Yra žmonių, kurie labai jautriai reaguoja į dėmesio, trumpalaikės atminties sutrikimus, vadinamąsias kognityvines funkcijas, nes depresijos metu sutrinka ir jos. Jei tai kartojasi, jeigu tikrai nesugebi susikaupti, perkelti dėmesio, susikoncentruoti, galbūt reikėtų pagalvoti, kas už viso to slypi.

„Nepamenate, kada paskutinį kartą gyvenimas jums teikė džiaugsmą? Tai gali būti depresijos simptomas“, – įspėja R. Mazaliauskienė.

Milžinišką patirtį sukaupusi gydytoja pastebi, kad depresija tapo „madinga“ liga, kurią nuovargio ar blogos nuotaikos kamuojami žmonės mėgsta diagnozuoti patys sau. Dar blogiau, kai ir gydytis pradeda patys. Priklausomybė nuo raminamųjų ar migdomųjų vaistų po to gydoma ilgai ir labai sunkiai, o psichiatrams dar tenka išsiaiškinti ir pirminę negalavimo priežastį.

Situacija pablogino ir užsitęsusi pandemija, kurios sukeltą įtampą kai kurie „mažina“ besaikiu alkoholio vartojimu. Be to, psichiatrai jau susiduria su nauja psichoze, kuomet žmogus įtiki, kad serga COVID-19.

Tad „Kauno dienos“ studijoje – išsamus pokalbis apie mus kamuojančias baimes ir būdus su jomis tvarkytis.

Gydytoja psichiatrė ir psichoterapeutė Lietuvos psichiatrų asociacijos prezidentė LSMU Kauno ligoninės Psichiatrijos klinikos vadovė Ramunė Mazaliauskienė teigia, kad sergančiųjų šizofrenija išgyvenamos klausos ar regos haliucinacijos, kliedesiai dažniausiai yra nepavojingi aplinkiniams. "Dėl kažkokios minimalios agresijos tikimybės nereikėtų vengti žmonių su šizofrenijos diagnoze", – sako gydytoja.

– Kiek šiuolaikinė medicina gali padėti sergantiesiems šizofrenija? Ar šią ligą galima visiškai kontroliuoti vaistais?

– Šiuolaikinė medicina daug gali padėti asmenims, kuriems yra diagnozuota šizofrenija. Paprastai, kai kalbame apie psichikos sutrikimus, mes kalbame apie biopsichosocialinį modelį, t.y. ligos atsiradime svarbūs biologiniai, socialiniai ir psichologiniai faktoriai. Visi šie faktoriai yra svarbūs ir sveikime. Taigi, vaistai veikia biologinę dalį. Vaistų šiuo metu turime nemažai, dauguma jų modernūs, beveik nesukeliantys nepageidaujamų poveikių, kuriuos kai kuriems žmonėms sukeldavo ankstesni vaistai. Yra ir ilgesnio veikimo vaistų, injekuojamų kartą per mėnesį ar net kas tris mėnesius; tai žymiai palengvina sergančių asmenų gyvenimą, nes visą likusį laiką apie vaistus galvoti nereikia. Tačiau norisi akcentuoti, kad psichologiniai ir socialiniai faktoriai taip pat svarbūs: santykiai, užimtumas, prasmės gyvenime buvimas, reikalingumas kitiems, jautimasis bendruomenės nariu. Psichologinė ir psichoterapinė pagalba yra prieinama asmenims, sergantiems šizofrenija, kaip ir visiems kitiems asmenims, sergantiems psichikos ligomis, nors dėl būsenos sudėtingumo kai kurie psichoterapijos ar psichologinės pagalbos paslaugas teikiantys specialistai tokių pacientų vengia. Tačiau visada galima rasti specialistą, kuris padės. Taigi, apibendrinant, reikalinga biopsichosocialinė pagalba.

Psichiškai sveiki asmenys padaro žymiai daugiau nusikaltimų, o šizofrenija sergantys retai. Tačiau paprastai tokius nusikaltimus visi ilgai komentuoja, todėl susidaro įspūdis, kad jų daug.

– Kokie turėtų ar galėtų būti aplinkinių santykiai su sergančiuoju šizofrenija?

– Bendraukite priimdami žmogų ir elgdamiesi su juo kaip su sau lygiu. Nereikia kalbėti su sergančiu žmogumi, kaip su vaiku (jis ne vaikas!) ar suvokti negalinčiu asmeniu (dažniausiai jis viską suvokia puikiai). Nereikia perdėtai rūpintis, dažnai pažeidžiant ribas. Nereikia kalbėti piktai, iššaukiančiai, agresyviai. Bendravimas turi būti pagarbus ir atsižvelgiant į žmogaus norus, poreikius, lūkesčius. Jei žmogaus elgesys rodo, kad jam ar jai reikia pagalbos, drąsiai kalbėkite apie tai, išreikškite savo susirūpinimą. Niekas taip neerzina, kaip kvailas apgaudinėjimas ir apsimestinė užuojauta.

– Kokių būklių metu reikėtų vengti sergančiojo šizofrenija?

– Psichomotorinio sujaudinimo (dėl protinės įtampos, nerimo atsiradę betiksliai judesiai, blaškymasis – red. past.) metu reikėtų būti atsargesniam. Santūriai ir pagarbiai bandyti žmogų nuraminti, tačiau stengtis neatsukti jam nugaros, neužstoti durų, o ir pačiam apskaičiuoti saugaus atsitraukimo variantus. Tokiu atveju verta galvoti apie pagalbos iškvietimą. Jei asmuo elgiasi agresyviai, įspėkite aplinkinius, saugokite save ir, neabejotinai, iškvieskite pagalbą. Taigi, saugotis reikia elgesio, o ne pačios ligos, nes paciento išgyvenamos klausos ar regos haliucinacijos, kliedesiai dažniausiai yra nepavojingi aplinkiniams.

– Pacientai, sergantys paranoidine šizofrenija, pasakoja apie klausos ir regos haliucinacijas. Žinomi atvejai, kai haliucinacijų metu girdimi balsai liepė sergančiajam žudyti. Kaip aplinkiniams atpažinti tokias būkles ir kaip tuo metu elgtis?

– Taip vadinamos imperatyvinės haliucinacijos, juo labiau liepiančios agresyviai elgtis su kitais, nėra tokios dažnos. Be to, joms retai paklūstama. Aišku, pavienių atvejų pasitaiko, o dėl tos priežasties, kad tai labai išviešinama, akcentuojama, tuo bauginama visuomenė, susidaro įspūdis, tarsi jų būtų daug. Tačiau absoliučiai dominuojanti nusikaltimus įvykdžiusių asmenų dalis neserga jokia psichikos liga, jau nekalbant apie šizofreniją. Taigi, nusikaltimai – psichiškai sveikų žmonių veikla. O atpažinti potencialiai pavojingą būseną galima iš elgesio (kai žmogus yra įpykęs, kai grasinama žodžiu ar iš asmens veiksmų galima įtarti, kad jis turi negeranoriškų ketinimų – eina link jūsų sugniaužęs kumščius, grūmoja ir pan.). T.y. reikėtų saugotis ne diagnozės, o pavojų keliančio elgesio.

Ramunė Mazaliauskienė.

– Vadinasi, dėl tokių būklių grėsmės vengti visų sergančiųjų šizofrenija būtų netikslinga?

– Visų pirma, visų sergančiųjų šizofrenija jūs neatpažinsite. Yra daugybė žmonių, kurie serga šia liga, tačiau vadinamosios remisijos metu simptomų beveik nestebime. Bent jau jų nepastebės neprofesionalas. Taigi, tai įprastiniai žmonės. Būsenos, kai asmuo staiga tampa pavojingas aplinkiniams, taip pat nebūdingos šizofrenijai, sakyčiau, dažniau jos vystosi esant sąmonės sutrikimo būsenoms, tokioms kaip delyras piktnaudžiavimo alkoholiu metu ar prieblandinė sąmonės būsena sergant epilepsija ar po galvos traumų. Taigi, reikėtų vengti ne diagnozės, o elgesio, nes, kai į mus gatvėje bėga kirviu mojuojantis žmogus, mes negalvojame apie diagnozes. Beje, didesnė tikimybė, kad tas žmogus bus psichiškai sveikas, nes būtent psichiškai sveiki asmenys padaro žymiai daugiau nusikaltimų, o šizofrenija sergantys retai. Tačiau paprastai tokius nusikaltimus visi ilgai komentuoja, todėl susidaro įspūdis, kad jų daug. Taigi, atsakymas: dėl kažkokios minimalios agresijos tikimybės nereikėtų vengti žmonių su šizofrenijos diagnoze.

– Kaip aplinkiniai gali padėti sergančiajam šizofrenija?

– Jau minėjau, kaip reikėtų bendrauti – asmeniniu lygmeniu – su asmeniu, sergančiu šizofrenija. Tai ta pagalba, kuri prieinama kiekvienam. Valstybės lygmeniu reikia tinkamų teisinių aktų, kurie reglamentuotų reikiamos pagalbos prieinamumą, kai tos pagalbos reikia. Bendruomenės lygmeniu – įtraukti žmogų į bendruomenės gyvenimą jam priimtinu būdu.