Šio projekto metu žmonės su regos negalia galės susipažinti su Lietuvos architektūros raida nuo gotikos iki postmodernizmo.

Popietę prie Mykolo Žilinsko dailės galerijos būriuojasi grupelė entuziastų, susirinkusių patyrinėti postmodernizmo architektūros. Tačiau ši ekskursija kiek neįprasta – gidų net šeši. Tai menininkai ir architektai, pasiryžę padėti į parankę įsikibusiems akliesiems pažinti šį žaismingą ir provokuojantį pastatą.

Šalia – ir projekto autorė R.Chmieliauskaitė. Idėja dirbti su aklaisiais jai gimė tyrinėjant neretai abejingą gyventojų santykį su miesto aplinka. "Architektūra – labai daugiasluoksnis menas, bet kartu jis yra labai funkcinis ir neretai – buitinis. Jis yra būtinas ir reikalingas, visų pirma kaip stogas virš galvos. Tie, kurie mato, pirmiausia viską nuteisia vizualiai – 10 sekundžių pasižiūrėjai, įvertinai ir nuėjai. Tada nebekyla noro patyrinėti giliau, kadangi atrodo, kad jau matei ir supratai viską", – sako ji. Tokį paviršutinišką požiūrį į architektūrą ji vadina neteisingu. "Kitas architektūros sluoksnis – meno, idėjos – lieka nepažintas, neperskaitytas, taip stebėtojas-naudotojas praranda pažinimo malonumo galimybę. Vis dėlto yra žmonių, kurie kasdien susiduria su architektūra, tačiau jos niekada nemato. Ir būtent ši bendruomenė gali mums visiems matantiems padėti patirti architektūrą giliau", – įsitikinusi R.Chmieliauskaitė.

Anot jos, iki šiol nebuvo sukurta efektyvių priemonių, kaip pristatyti ir kalbėtis apie architektūrą nevizualiai – šiuo projektu ir bandoma sukurti tokią priemonę bei metodiką.

Visuma per detales

"Dabar išmatuokime platformą žingsniais. Apkabinkime koloną. Ji apvali, didelė ir aukšta – neina pasiekti jos viršaus. Pasisukus 90 laipsnių kampu yra laiptai. Ši salė ilga, stačiakampio formos. Siena lenkta. Šitas suoliukas medinis ir vingiuotas kaip gyvatė", – girdėti aplink vaikštinėjančių ekskursijos dalyvių pastabų nuotrupos.

Pasitelkę kūrybiškumą gidai bando kuo tiksliau papasakoti akliesiems apie juos supančią erdvę, bet užduotis ne iš lengvųjų. "Teko stabtelėti ir rimtai pagalvoti – ar tikrai gebėsiu taip giliai perteikti architektūros formas, mastelį, erdves ir detales neregiui, žmogui, kurio "matymo" laukas baigiasi ties jo ištiestos rankos pirštais, – prisipažino projekto dalyvė architektė Ligita Ažukaitė-Lileikė.

Ji sako jautusi ypatingą atsakomybę: "Rodos, nuo matančiojo ir pasakojančio tiek daug priklauso." Tačiau architektūra savaime pati yra labai iškalbinga. "Iš to, kaip stipriai aidi garsas, gali suprasti, kokio mastelio ir dydžio erdvėje esi, ar tave supa skliautai ar siauri koridoriai. Sienų tekstūros grubumas, smulkumas ir geometriniai raštai diktuoja skirtingas istorijas. O paviršių medžiagų galybė perduoti šaltį, šilumą ir kvapą, sufleruoja spalvos gamas. Mes nematome tiek, kiek mato neregys. Mes informaciją apdorojame akimis ir pamirštame, kiek daug gali papasakoti detalės", – įspūdžiais dalijosi architektė.

Beieškant maršruto

Drauge su architektūrologais rengdama edukacinę programą, R.Chmieliauskaitė ieškojo pastatų, kurie pasakotų apie savo architektūrinį stilių būtent per detales. Tokį architektūros pažinimą ji įvardijo kaip savotišką archeologiją: "Yra po žeme dinozauras, bet tu iš karto jo nematai. Pradedi ieškoti ir randi po kauliuką. Juos sudėjus, pajauti, koks tas dinozauras yra. Mūsų užduotis, rengiant programą, buvo parodyti, ko ieškoti, į ką atkreipti dėmesį, kad surinktume tą vientisą dinozaurą."

Akluosius į ekskursiją atlydėjusi Lietuvos aklųjų ir silpnaregių sąjungos kultūros ir meno projektų vadovė Lina Puodžiūnienė džiaugėsi originalia projekto idėja: "Kiekvienas toks projektas yra labai sveikintinas. Taip architektūros dar niekas Lietuvoje nebuvo pristatęs. Įsivaizduokite, kiek aklam žmogui prasiplečia pasaulio supratimas ir kaip tai prisideda prie jo asmeninio tobulėjimo."

L.Puodžiūnienė pabrėžė, kad architektūrai pažinti reikalingos ne tik detalės, bet ir pastato maketas. "Detalės yra labai svarbios, bet jei pažįstame tik jas, išeina kaip tame pasakojime apie neregius ir dramblį. Vienam dramblys atrodė kaip ilga virvė, kitiems – kaip kolonos. Tenka apgailestauti, kad Lietuvoje pastatų maketų yra labai mažai. Todėl labai sveikintina, kad kiekvienais metais vis daugiau kūrėjų ieško naujų kūrybinės raiškos būdų ir priemonių, kaip pagerinti meno prieinamumą neregiui."

Kūrybinės interpretacijos

Ekskursija apibendrinama kūrybinėse dirbtuvėse. Jose aklieji ir silpnaregiai turi galimybę interpretuoti gautas žinias ir pristatyti savo patirtį kitiems, suklijuodami skirtingų tekstūrų koliažą.

Keliuose pastatuose turėjome dirbtinio marmuro. Jo išvaizda labai panaši, tačiau akliesiems tai visai kita medžiaga, nė kiek neprimenanti marmuro. Jis yra šiltesnis ir liečiant jis visai kitoks.

"Man paliko įspūdį postmodernizmo architektūra. Šiame pastate jaučiasi daug detalių, kurių nejaučiau kituose. Įstrigo tai, kad viskas geometriška. Man, kaip matematinės sielos žmogui, tai yra svarbu. Kaip ir aišku, bet kartu ir sudėtinga", – džiaugėsi patirtimi būsimasis programuotojas Žygimantas Matusevičius, pristatydamas savo koliažą.

Neįprasta patirtimi stebėjosi ir Paulius Lėveris, taip pat pasirinkęs informacinių technologijų studijas: "Postmodernizmas patiko labiau nei brutalizmas, nes daugiau erdvės, įdomiau buvo žiūrėti. Labai įstrigo didelės kolonos. Aukštos ir masyvios. Besisukančios lenktos sienos sukūrė įdomų jausmą."

Šias ir kitas įžvalgas, išgirstas dirbtuvių metu, projekto iniciatorė ketina panaudoti kurdama leidinukus apie atskirus architektūrinius stilius akliesiems ir matantiems. "Vienas pagrindinių šio leidinio tikslų – sužadinti smalsumą ir išmokti patirti architektūros skaitymo malonumą. Dar anksti kalbėti apie galutinį rezultatą, bet manau, kad leidiniuose bus liečiamoji taktilinė dalis, aprašymas didesniu šriftu ir Brailio raštu. Svarbu, kad visi galėtų pajusti ir dalytis ta pačia priemone iš jos kažką pasiimdami. Nesinori sukurti produkto, atskiriančio matančius ir neregius. Priešingai, norėtųsi, kad jis apsigyventų įvairiose vietose ir įstaigose bei įkvėptų dalytis vienas kito patirtimi."

Skirtingas pasaulio suvokimas

Vienas įdomiausių šio projekto aspektų – suvokimo barjeras. Tai, kas architektūroje svarbu regintiesiems, nebūtinai svarbu neregiams. 11 metų su regos negalią turinčiais žmonėmis dirbanti L.Puodžiūnienė sako galinti tik spėlioti, kaip jie supranta juos supantį pasaulį.

"Mes visi gyvename tame pačiame pasaulyje, bet kartu mūsų suvokimas yra labai skirtingas ir individualus. Tačiau regintieji turi vieną juos vienijantį bruožą – vaizdą. Neregiai to neturi. Jeigu žmogus nematė nuo gimimo, tai jis atmintyje neturi pasaulio vaizdinio. Pavyzdžiui, jie neasocijuoja žmogaus su vaizdu. Tarkim, mes įsivaizduojame Petrą, ir štai atėjo į mintis žmogus Petras. Atsiranda žmogaus vaizdinys. Pas neregius kažkas kitas ateina. Kažkoks to žmogaus jausmas, nes vaizdo nėra. Kiekvienam jis skirtingas", – samprotavo L.Puodžiūnienė.

Pradėjusi dirbti teatro mokytoja aklųjų mokykloje ji sako supratusi, kad turimos žinios yra visai nenaudingos ir reikia ieškoti naujų priemonių. Teatras yra vizualus menas, jame kuriama per vaizdą, per kontaktą. O kaip ugdyti tą kontaktą, kai niekas nemato? "Buvo toks atvejis. Vaidinome negyvus daiktus, o vienas berniukas stovi ir trepsi. Galvoju, ką jis vaizduoja? Pasirodo, laikrodis. Ir tikrai – visiškai tiksliai laikrodžio ritmu trepsi. Nė vienas regintysis niekad taip nepavaizduos laikrodžio", – kardinalius aklųjų ir reginčiųjų pasaulių skirtumus iliustravo pašnekovė.

Savo įžvalgomis apie suvokimo skirtumus dalijasi ir R.Chmieliauskaitė: "Jeigu mums tam tikri elementai atrodo vizualiai tokie patys, per pojūčius jie gali būti absoliučiai skirtingi. Tarkim, marmuras. Dalyviai lietė tikrą marmurą Pažaislio ansamblyje, ir jiems paliko įspūdį, koks jis yra švelnus, gerai apdirbtas, kokio jis yra šaltumo. Keliuose pastatuose turėjome dirbtinio marmuro. Jo išvaizda labai panaši, tačiau akliesiems tai visai kita medžiaga, nė kiek neprimenanti marmuro. Jis yra šiltesnis ir liečiant jis visai kitoks."

Dialogo link

Anot L.Puodžiūnienės, pagrindinis iššūkis, su kuriuo susiduria aklųjų ir silpnaregių bendruomenė, – socialinė atskirtis. Technologijų pažanga atveria vis didesnes galimybes neregiams įsilieti į visuomeninį gyvenimą, tačiau dažnai susiduriama su etikečių klijavimu. "Yra daug aspektų, kuriais neregiai yra kitokie. Jų kūno kalba yra kitokia, nei mes įpratę. Neregiams aprangos stilius taip pat nėra toks svarbus. Visuomenė dėl šitų kelių keistų dalykų juos nuteisia. Ir tas vertinimas būna labai klaidingas", – dirbtinių barjerų kūrimą atskleidė pašnekovė.

Kita problema – perdėtas gailestis dėl fizinės negalios. "Nematantis žmogus tikrai kažko negali. Nematyti yra iššūkis ir prisitaikyti yra sunku, bet aš manau gerokai sunkiau yra pakelti visuomenės požiūrį. Per didelė globa irgi žmogų žemina – oi, jūs vargšeliai, jūs nieko negalite. Dabar įsivaizduokite, ką jums atsakytų jaunas žmogus, kuris yra programuotojas, teisininkas, baigęs du universitetus – tai gal tu pats vargšelis? Jie iš tikrųjų labai daug gali. Tik klausimas, kada pasikeis nuomonė mūsų galvose", – teigia ji.

Stereotipai laužomi tik per patirtį ir komunikaciją. Projekto metu naujomis patirtimis praturtėjo ne tik aklieji, bet ir jaunieji kūrėjai. "Pabuvęs ir patyrinėjęs architektūrą su neregiu, projektuodamas savo naujus kūrinius jis tikrai prisimins, kad aplinka turėtų būti draugiška visiems. Labai šilti ir jaukūs buvo šie užsiėmimai. Tas lygiavertiškumas ir pagarba žmogui praturtino abi puses", – įsitikinusi L.Puodžiūnienė.

Smalsumą parodė ir įstaigos, kurių erdvėse vyko projekto užsiėmimai. "Įstaigoms, kurios užsiima menine veikla, taip pat yra labai įdomu pritraukti naują auditoriją, ypač toms, kurios užsiima vizualiųjų menų veikla. Jos dar tik pažindinasi su žmonėmis, kurie nemato. Visa tai neįprasta, ir todėl labai įdomu. Reikia drąsiai bendrauti, kadangi tikrai turime ką duoti vienas kitam. Skirtingos perspektyvos ir suvokimo galimybės visada praturtina, reikia tik jų nebijoti", – teigė R.Chmieliauskaitė.

Kauno menininkų namai (KMN), prisidėdami prie šio projekto, toliau siekia pabrėžti kultūros prieinamumą. "Pastaruosius porą metų nemažai dėmesio skyrėme mūsų auditorijų plėtrai. 2018 m. pradžioje inicijavome bendradarbiavimą su Kauno kurčiųjų ir neprigirdinčiųjų bendruomene, dalis KMN internetinės svetainės turinio taip pat yra verčiama į lietuvių gestų kalbą. Šiais metais plečiame lankytojams su regos negalia teikiamų paslaugų spektrą, atveriame KMN duris dar vienai bendruomenei, kuriai gali būti įdomi įvairialypė kūryba", – teigė KMN vadovė Rūta Stepanovaitė.

Projekto rezultatų viešas pristatymas ir informacinė paskaita vyks lapkritį Kauno menininkų namuose ir gruodį Vilniuje, Nacionalinėje dailės galerijoje.

Projekto metu architektų, istorikų ir menininkų komanda vykdo istorinius tyrimus, renka pasakojimus apie buvusį aktyvų Panemunio miestelių gyvenimą, rengia ekspedicijas Nemune bei įgyvendina kūrybines dirbtuves su vietos jaunimu trijų Kauno rajono miestelių pakrantėse - Vilkijos, Kulautuvos ir Zapyškio. Vasarai baigiantis, link finišo juda ir šių metų projekto veiklos. Šiuo metu, po intensyvaus pasiruošimo liepos mėnesį,  „TẽKA“ suburta komanda darbuojasi Nemuno paupiuose ir kartu su vietos jaunimu ieško idėjų pakrančių gaivinimui.

Prisimenant pakrančių kultūrą

Dirbtuvės nebūtų įmanomos be atliktų namų darbų – istorinių tyrimų, gyventojų pasakojimų užrašymo bei ekspedicijos, leidusios praktiškai palyginti pasikeitusį panemunių vaizdą. Šių veiklų metu buvo ieškomas kontekstas esamoms ir būsimoms pakrančių vizijoms, žyminčioms tęstinumą bei buvusias (ir neretai išnykusias) vietos bendruomenių tradicijas.

„Žvelgiant istoriškai, kiekvienas paupio miestelis bei kaimelis čia egzistavo tik dėl Nemuno. Prekybos taškai, ar žvejų gyvenvietės – jų atsiradimą ir suklestėjimą lėmė upė. Kiek vėliau, išsivysčius poilsio industrijai, atsirado kurortai, kurie išnaudojo itin gražų panemunių kraštovaizdį,“ – upės privalumus čia besikūrusiems miesteliams vardija tyrimus atlikęs Paulius Tautvydas Laurinaitis.

P. T. Laurinaičio teigimu, apmaudu, kad dėl istorinių bei gamtinių priežasčių net ir kurortai nuo upės nutolo ir tik dabar po truputį bando susigrąžinti prarastą funkciją. „Pavyzdžiui, prabangiais vasarnamiais apaugusi ir sutvarkyta Kulautuva, kuri tarpukario Lietuvoje garsėjo kurortine infrastruktūra, apie tai gali tik prisiminti, bet upė ir vaizdai vis dar čia. Buvusiame pagrindiniame reguliaraus keleivinio bei krovininio transporto kelyje, jungusiame miestelį su tuometine sostine Kaunu, šiandien retai išvysite laivus,“ – pastebi vienas projekto dalyvių. Tuo pačiu pasakoja ir įdomų faktą, kad tada Nemune būdavo net pirataujama.

Istoriniai tyrimai leido palyginti ištuštėjusią šiandieninę upę su istorinėje ikonografijoje bei aprašymuose tebegyvuojančiu senuoju Nemunu Tuo metu jis buvo dieną ir naktį nemiegančia krovinių ir keleivių magistrale, kuria į gegužines Pakaunės miškuose plaukdavo studentai, krantai buvo nusėti žvejų valtelėmis, o pakrantėse nuolat vyko prekybiniai, socialiniai bei kultūriniai procesai.

Ieškant atminties ženklų

Dalis šių istorijų gyvos ne tik periodikos šaltiniuose bei knygose, bet ir vyresnių vietos gyventojų prisiminimuose. „Ne visados tikslūs faktologine prasme, autentiški žmonių pasakojimai perteikia asmeninį santykį su praeitimi ir leidžia suvokti, koks gyvenimas iš tiesų buvo (arba galėtų būti) Nemuno paupiuose. Išties, daugelis istorijų ir pasakojimų, užrašytų Vilkijos, Kulautuvos ir Zapyškio miesteliuose, vienaip arba kitaip yra susiję su Nemunu. Pavyzdžiui, Vilkijos istorijoje įrašyta Petro Kacinkevičiaus – valčių meistro, kūrusio unikalaus dizaino valtis – pavardė“ – apie upės vaidmenį bendruomenės gyvenime pasakoja projekto „TẽKA: [re]animacija“  vadovas Justinas Kalinauskas.

Įdomių istorijų „TẽKA“ komanda išgirdo visuose lankytuose miesteliuose. Pavyzdžiui, Kulautuvoje vietiniai gyventojai iki šiol atsimena senąją prieplauką bei buvusius keltininkus, kurie valtimis ne tik keldavo žmones per upę, bet ir tuometiniams vasarotojams iš kito kranto atgabendavo žemdirbių užaugintų produktų. „ Gaila, tačiau su laivybos nuosmukiu bei technologine kaita išnyko ir dalis upeivių profesijų. Vietos gyventojų pasakojimuose dar gyvi atsiminimai apie valtininkus, kurie kiekvieną vakarą plaukdavo uždegti bakenų (vandens kelią žyminčių plūdurų), anksčiau naudojusių žibalines, o ne elektros lemputes,“ – gyventojų prisiminimais dalijasi J. Kalinauskas.

Šių prisiminimų fiksavimas buvo vykdomas tiek komandai važiuojant į miestelius, tiek leidžiantis į ekspediciją laivu. „Ruošiantis ekspedicijoms, „TẽKA“ komanda per penkias savaites naujam gyvenimui prikėlė 7 dešimtmečio viduryje gamintą britišką pramoginį katerį, dabar paverstą plaukiojančiu kultūriniu štabu-ekspeditoriumi. Vykdydami veiklas vandenyje komandos nariai ieško būdų bendruomenių atmintį palyginti su realia pakrančių situacija,“ – teigia projekto vadovas.

Ruošiantis ekspedicijoms, „TẽKA“ komanda per penkias savaites naujam gyvenimui prikėlė 7 dešimtmečio viduryje gamintą britišką pramoginį katerį.

Pirmoji ekspedicija, startavusi rugpjūčio 9 d., vyko atkarpoje Kaunas-Vilkija, dalyvaujant tarpdisciplininei menininkų ir tyrėjų komandai, skirtingu žvilgsniu fiksavusiai upę, pakrantes ir jų kaitą istorijoje. Antroji ekspedicija vykusi Kulautuvos ir Zapyškio regione leido suvokti buvusios (ir dabar atkurtos) kurortinės zonos ryšius su upe. J. Kalinausko teigimu, šiuo metu tai yra itin aktualūs klausimai šiems miesteliams, iš naujo ieškantiems santykio su upe bei aktyvesnės rekreacinės funkcijos. Trečioji ekspedicija numatoma baigiantis rugpjūčiui, menine kalba interpretuojant upės klodus Kauno miesto prieigose ir ieškanti galimos tolimesnės kultūrinės perspektyvos upių projektams.

Kūrybinės dirbtuvės – duoklė bendruomenėms

Apibendrinus surinktą medžiagą ir ekspedicijų metu gautus duomenis, trijų miestelių pakrantėse vykdomos eksperimentinės kūrybinės dirbtuvės, į procesą įtraukiant vietos jaunimą, kuomet kartu su jais edukacinio-kūrybinio proceso metu kuriamas naujas ryšys su upe. Kiekviename miestelyje dirba keturių architektų ir menininkų komanda, kurie kartu su keliolika vietos moksleivių per tris dienas sugalvoja ir įgyvendina nedidelį mažosios architektūros objektą Nemuno pakrantėje. Dvi dirbtuvės jau įvyko Vilkijoje bei Kulautuvoje, o trečiosios – Zapyškyje – startavo šį pirmadienį.

„Mažosios architektūros kūrinys kiekviename miestelyje turi savo unikalią istoriją su vietos kontekstu. Vilkijoje jis primena unikalią perkėlos valčių istoriją, kuria abiejų krantų ryšį, o taip pat išnaudoja įspūdingai kalvotą miestelio reljefą. Tuo tarpu Kulautuvoje dirbtuvių komanda dirbo senosios keleivinės prieplaukos vietoje, šiek tiek į vakarus nuo dabartinės mažųjų laivų prieplaukos. Virš užliejamų pievų iškilusioje kalvelėje sukurtas suoliukas-gultas dviem žmonėms su puikia panorama į Nemuną bei kitą jo krantą, simbolizuojantis buvusią prieplauką ir keltininkus, kadaise valtimis jungusius abu krantus,“ – apie jau įvykusias dirbtuves ir sukurtus objektus pasakoja kūrybinių dirbtuvių kuratorė Rasa Chmieliauskaitė.

Zapyškio kūrybinė komanda pirmąją dirbtuvių dieną, taip pat kaip ir kiti miesteliai, pradeda apdorodami istorinę medžiagą, skaitydami gyventojų prisiminimus ir kartu su jaunimu generuodami idėjas, kaip sukurti dialogą tarp gyvenvietės ir jos krantus skalaujančio Nemuno. Rezultato Zapyškyje laukiama jau šio trečiadienio pavakarę.

„Dirbtuvių tikslas vis dėlto nėra vien pats pastatytas objektas, bet greičiau klausimas, kurį jis kelia - kaip gyventi prie upės, su upe, upei judant ir kvėpuojant - kaip miestelis dinamiškai priima tą judėjimą? Kokia būtų gyva, įdomi, įtraukianti šiuolaikinė miestelio pakrantė?“ – tokius klausimas kelia R. Chmieliauskaitė. „TẽKA“ komanda pabrėžia, kad mokantis iš istorinės patirties bei gyventojų atsiminimų nesiekiama įamžinti nostalgijos elementų, tačiau norima kurti tvirtą pamatą, ant kurio bendruomenė galėtų megzti ir vystyti naują šiuolaikinį santykį su upe, kitu krantu ir upės kaimynais.

Prie projekto įgyvendinimo prisideda Lietuvos Kultūros taryba, „Kaunas 2022“, Kauno rajono savivaldybė, VšĮ „Atminties vietos“, VĮ „Vidaus vandens kelių direkcija“, VšĮ „Strategijos miestui“, „Garant boats & yachts“, „Kauno diena“.

Leidęsi į kultūrinę tiriamojo-žvalgomojo pobūdžio ekspediciją šiuo metu remontuojamu TẽKA laivu organizatoriai kartu su vietos miestelių moksleiviais išsirinks vietas būsimoms kūrybinėms dirbtuvėms. Jų metu kiekviename iš paupių bus sukurti funkcionalūs ir susiję su Nemunu mažosios architektūros objektai. Rugsėjį "TẽKA: Reanimacija" įgyvendintus projektus perleis miestelių bendruomenėms, skatindami pačius gyventojus kurti savo pakrantes.

O kol kas laivo įgula tyrinėja žemėlapius, kviečia bendruomenių atstovus ir nagrinėja istorinę medžiagą. Nemuno pakrančių gyventojai dalijasi savo atsiminimais apie paupius ir pakrančių kultūrą bei laukia kūrybinių dirbtuvių. Projektą finansuoja Lietuvos Kultūros taryba.

Apie kolektyvo TẽKA misiją ir projektus pasakoja projekto vadovas Justinas Kalinauskas ir kūrybinių dirbtuvių vadovė Rasa Chmieliauskaitė.

– Kas yra TẽKA ir kokius žmones tai vienija?

J.K.: Iniciatyvą pradėjome prieš ketverius metus. Tuomet reagavome į Nemuno krantinių stagnaciją, jų urbanistinę atskirtį nuo miesto ir sudėtingą prieinamumą kauniečiams. Stebėdami paupių situaciją užsienio miestuose siekėme provokuoti diskusiją savo mieste ir ieškoti galimos funkcijos miestietiškai ir kultūriškai aktyviai pakrantei. Šiuo metu į iniciatyvą įvairiomis formomis jau yra įsitraukę keliolika įvairių profesijų ir kompetencijų dalyvių: architektų, istorikų, menotyrininkų, dizainerių, menininkų ir kitų. Praėjus keleriems metams prasiplėtė ir mūsų žvilgsnis – nuo Kauno krantinių įveiklinimo iki diskusijos apie per pastaruosius keliasdešimt metų iš kolektyvinės atminties ištrintą, šimtmečius Kauno regione gyvavusią upių kultūros tradiciją, kurią siekiame įprasminti ir (at)kurti naujame šiuolaikiniame kontekste.

TẽKA komanda siūlo vėl pažinti supančius vandenis, surasti santykį, naudotis begaliniu potencialu.

– Regis, ir pats pavadinimas slepia kažkokią kitą reikšmę nei vien "teka"?

J.K.: Pavadinimu "Tẽka" norime apibūdinti ne tik su paupiais susijusius kultūros procesus, bet ir gyventojų (bendruomenių) artėjimą prie upių panašiu principu, kuriuo mažesni upeliai suteka į didesnes upes – tai yra būrimąsi drauge.

– Kuo ypatinga Nemuno pakrančių problematika?

R.Ch.: Upė miestų ir miestelių fotografijose visada yra taip arti, tačiau realybėje – tikrai mažai ryšio. Kalbu ne tik apie fizinį buvimą upėje ar prie jos, bet ir upės – kaip daugialypės terpės pažinojimą. Pavyzdžiui, kaip atrodo miestai ar miesteliai, kokios jų panoramos nuo vandens? Kokie intakai maitina Nemuną ir kodėl kartais jie atiteka vamzdžiuose? Kokie garsai supa Nemuną? Ką reiškia keliauti upe?

Kalbėdami apie Nemuno pakrančių problematiką, kurią nagrinėjame "TẽKA: Reanimacija" projektu, kalbame ir bendrai apie upių kultūros problematiką Lietuvoje. Dar ne taip seniai Nemunas ir kitos upės vaidino svarbų vaidmenį šalies miestų ir žmonių gyvenimuose. O kapstantis dar giliau – upė juk buvo vienas svarbiausių miesto atsiradimo ir jo sėkmės garantų. Tai Nemunas su Nerimi pastatė Kauną.

TẽKA komanda siūlo vėl pažinti supančius vandenis, surasti santykį, naudotis begaliniu potencialu. O tam, kad tai netaptų viduramžių inscenizacija, bet atitiktų šių dienų kontekstą, šiuolaikinių žmonių ir miestų poreikius, reikia vėl pažinti upes, reikia jomis domėtis, tyrinėti, klausti. Svarbiausia – nebijoti sušlapti.

– Ką savo projektais norite parodyti ar pakeisti?

R.Ch.: Kalbame iš esmės apie du aspektus. Pirmiausia, apie upę kaip unikalią dimensiją – tiek gamtiškai, tiek fiziškai, tiek kultūriškai, istoriškai ar filosofiškai. Antra, apie upės pakrančių bendruomenes ir jų kultūrinę, urbanistinę aplinką. Manau, abiejų aspektų dinamikos yra labai įdomios, intriguojančios, o jų susilietimas, ryšys, bendradarbiavimas turi galimybę sukurti labai daug pridėtinės vertės. Savo projektais siekiame padėti žmonėms pamatyti tą galimybę ir ja pasinaudoti.

J.K.: Siekiame investuoti į gyventojų suvokimą apie upes, atkurti vandens krašto naratyvą. Lietuva yra viena iš Europos valstybių, upių ir kanalų sistema integruota į bendraeuropinį vidaus vandens kelių tinklą. Iš Lietuvos vandens keliais galime pasiekti Varšuvą, Berlyną, Reino žiočių valstybes: Nyderlandus, Belgiją. Šis pavyzdys kalba apie upes ne tik kaip apie rekreacijos objektą, bet ir kaip apie tinklą, kuris jungia skirtingus krantus, skirtingas bendruomenes, net skirtingas valstybes ir kultūras. Senais laikais tai buvo vienas informacinių kanalų, leidęs dalytis naujienomis ir idėjomis. Dabar upė galėtų būti suvokiama kaip daug didesnį potencialą teikianti terpė, kurią gyventojai turėtų išnaudoti įvairiais būdais. Pakrančių kultūrą ir tradicijas kuria pačios bendruomenės – savo veikla siekiame skatinti jų aktyvumą ir įsitraukimą.

Kviečia į kūrybines dirbtuves

"TẽKA: Reanimacija" įgula į pakaunės miestelius išplauks rugpjūčio 8 d. 19 val. iš buvusio valčių uosto Nemuno saloje (salos vakariniame smaigalyje). Pasak organizatorių, Nemuno krantuose įsikūrę Vilkija, Kulautuva ir Zapyškis – miesteliai, kurių pagrindinė gyvybės arterija ilgus šimtmečius buvo upė.

Vilkija yra žinoma dėl savo išskirtinio reljefo, dažnai vadinamo amfiteatru, kurį karūnuoja neogotikinė bažnyčia, o apačioje su Suvalkija vilkijiečius jungia vienas iš nedaugelio Lietuvoje išlikusių upės keltų.

Kulautuva – tarpukariu klestėjęs didžiausias pakaunės kurortas, matęs ištisas kartas besideginančių, besimaudančių ir pušų oru besidžiaugiančių kauniečių. Nors šiandien čia užsuka mažiau poilsiautojų, Kulautuva po truputį susigrąžina kurortinį gyvenimą.

Zapyškiui kaimynystė su upe tapo iššūkiu: kamuojamas daugybės potvynių miestelis vis slinkosi toliau nuo Nemuno, kol galiausiai didžioji dalis gyvenvietės atsidūrė ant kalno. Monumentas ilgamečiam Zapyškio ir upės bendravimui – viena seniausių Lietuvoje gotikinių bažnyčių, kuri vis dar stūkso buvusiose užliejamose pievose. Šiandien zapyškiečiai aktyviai bando susigrąžinti sunykusį santykį su upe.

"TẽKA: Reanimacija" kviečia gyventojus į kūrybines dirbtuves. Jos vyks Vilkijoje rugpjūčio 13–15 d. (tel. pasiteirauti 8 675 87 606, Vida Rainienė), Kulautuvoje rugpjūčio 20–22 d. (Dalia Šiušienė, tel. 8 37 543 223, seniunija@kulautuva.krs.lt), Zapyškyje rugpjūčio 27–29 d. (Daiva Vaišnorienė, tel. 8 673 27 274). Bendrą informaciją apie dirbtuves teikia Rasa Chmieliauskaitė e.paštu rasa.chmi@gmail.com.

Pusės tonos inkilas

Lietuvos kultūros tarybos remiamo projekto „Keliaujančios architektūros dirbtuvės: Kvadratu“ atidaryme kauniečiai ir miesto svečiai susipažino su projektu, įsitraukė į kūrybines dirbtuvėles, dalyvavo diskusijose su žinomais Lietuvoje architektais ir išlydėjo pirmąją projekto komandą į kūrybines dirbtuves Griškabūdyje.

Rotušės aikštėje žmonės dalyvavo kėdučių gaminimo dirbtuvėse, interaktyviame užsiėmime „Miesto žaidimas“, klausėsi architektų Lino Tuleikio, Rolando Paleko, menininkės Evelinos Šimkutės, sociologės Dalios Čiupalaitės diskusijų ne tik apie Kauną, bet ir mažųjų Lietuvos miestelių viešąsias erdves.

Aikštėje akis traukė iš medžio masyvo ir vidaus nuotėkų surinkimo vamzdžių įrengtas daugiau nei pusę tonos svorio bei šešių metrų aukščio "kultūros inkilas", kuris keliaus kartu su projekto dalyviais.

"Mes turime šio inkilo griaučius. Inkilas yra tarsi viešosios erdvės užuomazga. Visus kviečiame tuos griaučius aprengti, o koks bus drabužis, priklauso nuo mūsų visų, – simbolinę "kultūros inkilo" reikšmę aiškino projekto koordinatorė ir architektė Rasa Chmieliauskaitė. – Beje, inkilas turi tarsi dvi erdves. Viena, sauganti nuo lietaus, yra apačioje. O viršuje – tarsi nedidelė scena, kurioje vakarais koncertuos įvairūs atlikėjai."

Kurti patiems

"Keliaujančios dirbtuvės į geografinius kultūros pakraščius atneša geros kokybės kultūrinius žaidimus, žadinančius suprasti kūrybines bendruomenės galias. Tai – tas gerasis įvykių eksportas, galintis įkvėpti mažų miestelių žmones nesijausti mažais“, – formatą gyrė L.Tuleikis.

Architektas esmine šio projekto savybe laiko provincialumo laužymą, nešant žinią, kad kiekvienas žmogus gali būti didis kūrėjas ir tiki, jog šis projektas gali leisti žmonėms patikėti, kad jie yra pajėgūs kurti savo aplinką.

"Tai svarbus projektas, nes daugiau nei 90 procentų mus supančios aplinkos yra kuriama ne architektų rankomis. Mūsų pareiga – dalytis kokybiškos aplinkos kūrimo patirtimi, reikia tik fantazijos ir šiek tiek drąsos sulaužyti taisyklę", – pasakojo ne kartą šio projekto iniciatyvose dalyvavęs architektas R. Palekas, pabrėžęs, kad projekto žinia nukreipta į aplinką, kurią kokybiškai galime pakeisti mes visi.

Ne tik didieji miestai

Pagrindinė projekto „Keliaujančios architektūros dirbtuvės: Kvadratu“ veikla – kūrybinės dirbtuvės – bus įgyvendinamos moksleivių vasaros atostogų metu, rugpjūčio mėnesį.Šiais metais iš viso bus surengtos penkerios kūrybinės dirbtuvės, o vienų dirbtuvių trukmė pailgės iki 5 dienų.

Architektai ir menininkai paskutinį vasaros mėnesį lankysis Griškabūdyje (rugpjūčio 1 - 5 d.), Antanave (rugpjūčio 7 - 11 d.), Kaltanėnuose (rugpjūčio 13 - 17 d.), Zibaluose (rugpjūčio 19 - 23 d.) ir Naujajame Obelyne (rugpjūčio 25 - 29 d.).

"Lietuva nėra tik trys didieji miestai. Mažieji miesteliai yra svarbi, deja, dažnai užmiršta dalis, kurioje ryškiausiai matomi šalies savitumai“, – teigė projekto kuratorius Justinas Kalinauskas.

Visus penkis miestelius aplankys skirtingos architektų, tyrėjų, grafikos dizainerių, muzikos technologijų bei kitų krypčių menininkų komandos. Tikslas – kartu su miestelio gyventojais, o ypač vaikais ir jaunimu, sukurti architektūrinius, meninius objektus, kurie praturtintų miestelio viešąją erdvę.

Šiemet atnaujintoje programoje ne tik prailgintos kūrybinės dirbtuvės, bet ir paįvairinta komanda įvairių sričių menininkais, suprojektuotas transportuojamas kultūrinis inkubatorius, kuriame vakarais miesteliuose bus organizuojamos kultūrinės programos.

Daugelio šaknys – kaimeliuose

Kodėl po nedidelius Lietuvos miestelius keliaujantis projektas startavo didmiestyje – laikinojoje sostinėje? Projekto kuratoriaus teigimu, labai didelė kauniečių dalis turi šaknų mažuosiuose miesteliuose arba kaimuose, kuriuose gyvena jų dėdės, tetos, močiutės, pusseserės ar pusbroliai su šeimomis.

"Didmiesčių gyventojai per mažai gauna pozityvios informacijos apie procesus, vykstančius šalies regionuose. Dėl šios priežasties projektas startavo Kauno širdyje, taip atkreipdamas visuomenės dėmesį į mažuosius šalies miestelius", – tęsė J.Kalinauskas.

Kodėl projektas vadinasi "Kvadratu"?

„Žodis ,,Kvadratu“ nurodo išplėstą projekto skvarbą ir komandos spektrą. Šiais metais projekte dalyvausiančius architektus papildys su viešąja erdve dirbantys menininkai bei akademinio lauko tyrėjai, kurie projektui suteiks analitinių įžvalgų, padės Keliaujančioms dirbtuvėms dar giliau pažinti miestelius ir jų problematiką“, – pasakojo J. Kalinauskas.