– Kas lemia perdegimo sindromą?

– Pagrindinė perdegimo priežastis yra nuolatinis stresas, kurį jaučiame dėl per didelio informacijos srauto, per didelių reikalavimų, baimės suklysti. Trumpiau tariant, mums kiša koją mada būti sėkmingiems. Ilgainiui žmogaus resursų nebepakanka susidoroti su nuolat patiriamu stresu ir jis net negali suvokti savo jausmų ir tikslų.

– Ar perdegimą gali patirti tik dirbantys žmonės, ar, pavyzdžiui, ir paaugliai, ir net vaikai?

Iš tiesų suaugusieji nuo vaikų skiriasi tik gyvenimo patirtimi, tačiau būdingos lygiai tos pačios emocijos.

– Bet kas gali patirti perdegimą, su amžiumi ar profesine sritimi to nesieju. Žinoma, dažniau pasitaiko dirbantiems suaugusiems žmonėms, nes paauglys gali atsitraukti iš sociumo, užsidaryti, nebendrauti. Suaugusieji esame labiau įsprausti į tam tikrus rėmus, nes esame atsakingi už savo šeimą, socialinę padėtį, paskolas ir kt. Suaugęs žmogus yra labai stipriai apribotas – riboti ir jo pasirinkimai, tačiau perdegimą gali jausti ir paaugliai, ir vaikai, tik skirtingoms amžiaus grupėms jis pasireikš nevienodai.

– Kokie kūno siunčiami signalai įspėja apie perdegimą?

– Pirmiausia dingsta domėjimasis gyvenimu – abejingai vertiname tai, kas anksčiau teikdavo malonumą. Nebedžiugina maistas, muzika, veiklos, kurias mėgdavome. Atsainiai bendraujame su kitais, nebesuprantame humoro, negalime pasijuokti iš savęs be cinizmo, nebemokame džiaugtis. Jaučiamės taip, tarsi būtume antrame plane, klaidžiotume po rūką. Neretai tokia savijauta sutapatinama su amžiumi – neva suaugęs žmogus nebegali džiaugtis kaip vaikas. Iš tiesų suaugusieji nuo vaikų skiriasi tik gyvenimo patirtimi, tačiau būdingos lygiai tos pačios emocijos.

Apie perdegimą perspėja ir sunki pečių juosta, nerimas, miego sutrikimai, dažnesni peršalimai. Įtampa kūne neigiamai veikia limfotaką ir kraujotaką, todėl į organizmą patekusi infekcija greičiau pasklinda.

Požymis: sąmoningo gyvenimo trenerės R. Mažionienės teigimu, šiems laikams būdinga depresija su šypsena, kai žmogus gyvena du skirtingus gyvenimus – realybėje ir socialinėje erdvėje./ WOW universiteto archyvo nuotr.

– Kuo tai gresia, jei nepaisysime minėtų ženklų?

– Galimi įvairūs scenarijai, priklausomai nuo konkretaus žmogaus organizmo. Dažniausiai pasitaiko įvairių psichikos sutrikimų: apatija, depresija, nėrimas į darboholizmą. Šiems laikams ypač būdinga depresija su šypsena, kai žmogus gyvena du skirtingus gyvenimus – realybėje ir socialinėje erdvėje. Gali atsirasti įvairių fizinės sveikatos problemų: bene dažniausiai sutrinka virškinimas, taip pat neretai jaučiamas guzas gerklėje, kuris trukdo nuryti. Ilgainiui fizinė ir psichinė sveikata gali visai sugriūti, gerokai pakenkdama gyvenimo kokybei, – žmogus gyvena tik tam, kad spręstų problemas.

– Ar socialiniai tinklai taip pat gali būti viena iš perdegimo priežasčių?

– Taip, gali būti, tačiau tai priklauso nuo to, ką juose veikiame, kuo domimės, kaip reaguojame. Socialiniuose tinkluose galime pasisemti idėjų, gauti vertingų patarimų, panašiai kaip skaitant autoritetingų žmonių biografijas. Tai gali padėti spręsti įvairias problemas, plėsti mūsų supratimo lauką. Tačiau, jei lygiuosimės į kitus, bandysime atitikti tam tikrus standartus, siekti tų pačių rezultatų, o ne atsiskleisti, – jau atsiranda pavojus.

– Ką daryti, jei pastebėjome perdegimo ženklų?

– Kadangi perdegimo ženklai matyti mūsų kūne, tai nuo jo reikėtų ir pradėti. Visų pirma siūlyčiau pasidaryti išsamius kraujo tyrimus, kad išsiaiškintumėte, ar sklandžiai funkcionuoja hormoninė sistema, ir tai aptarti su gydančiu gydytoju.

Kūnui vienas efektyviausių dalykų yra klasikinis tailandietiškas masažas. Kadangi kūnas stipriai pertemptas, regis, net negali prisiliesti, todėl per drabužius atliekamas masažas yra labai geras pasirinkimas. Tailandietiško masažo metu išjudinama limfotaka ir kraujotaka, atpalaiduojami raumenų spazmai, pradingsta įtampa visame kūne.

Antras žingsnis būtų atkreipti dėmesį į tai, kas dar teikia malonumą, tikrą džiaugsmą. Galbūt artimi santykiai – tad daugiau laiko praleiskime šeimoje, atnaujinkime ryšį su draugais. Pasiklausykime mėgstamos muzikos, skanaukime patiekalus, kurie anksčiau teikė didelį malonumą. Bandykime sugrįžti į gyvenimą, kuris džiugino, tačiau sykiu atraskime ir naujų veiklų: nueikime į keramikos būrelį, čiuožyklą, dainuokime sutartines, mokykimės kitos kalbos. Taip praplėsime savo matymo ribas, sutiksime naujų žmonių.

Trečias svarbus dalykas yra disciplina. Reikia pasidaryti laiko analizę – kiek laiko skiriu sau, darbui, šeimai, draugams. Darbo metu dirba protas ir nukenčia jausmų sfera, nes jai skiriame per mažai laiko. Reikia surasti pusiausvyrą tarp pareigų ir malonumų. Sakyčiau, kad esame antžmogiai, nes net esant tokioms perkrovoms sugebame būti laimingi. Jei susikurtume pusiausvyrą, gyvenimas būtų nuostabus.

– Pasidalykite keliais patarimais, kaip sukurti daugiau pusiausvyros ir darnos gyvenime.

– Pirmiausia turime suvokti savo fiziologiją. Nors ir labai sudėtinga, mūsų visų fizika ir psichika yra vienoda – esame veikiami tų pačių hormonų, jaučiame tas pačias emocijas ir t. t. Priklausomai nuo to, ar mūsų gyvenimo būdas atitinka vidines vertybes, mąstymą, mūsų veiklos gali lemti džiaugsmo ar streso hormonų išsiskyrimą. Įvertinti, ar gyvename tinkamai, galime uždavę sau klausimą, ar tokį gyvenimą norėčiau perduoti savo vaikams, ateities kartoms. Jei kitiems tokio gyvenimo nelinkėtume, reikėtų prisiminti, kad visada turime bent kelias pasirinkimo galimybes, – visada galime kažką pakeisti, pasirinkti kitą kelią.

Pusiausvyra atsiranda tada, kai sujungiame protą, jausmus ir kūną. Tai padaryti padeda labai paprasta praktika. Siūlau vakare – galima ir dienos metu – atsigulti ir padėkoti kiekvienam savo organui: kad akys mato, kad protas mąsto, kad kojos neša ir t. t. Galvojant apie kiekvieną organą, siunčiant jam dėkingumą, meilę, šilumą, emocinį atsaką, nervų sistema ten siunčia maisto medžiagas – gerėja šių organų veikla, suderiname kūną, protą ir emocijas.

– Kaip žinoti, kad jau sveikstame nuo perdegimo?

– Nuo savęs vėl atsigręžiame į aplinką, bet tai vyksta nepamirštant savęs: kai mums gera, norisi ir kitą pakabinti, jam nusišypsoti. Po truputį pradeda grįžti pojūčiai – aplinkui darosi šviesiau, spalvos ryškesnės, garsai skambesni, kvapai stipresni. Tiesiog vėl norisi gyventi.

– Pamiršti save ypač būdinga moterims. Kaip sąmoningai to nedaryti?

– Ne visoms moterims patinka ši frazė, bet nereikia tapti vyru, kad būtum moterimi. Moterys neria į labai sudėtingus reikalus – konkurenciją, karjerą, pamiršdamos, kad veikla moteriai visų pirma turėtų teikti malonumą. Bėgame, norime būti savarankiškos, bet tai ne kas kita, kaip stresas. Ilgainiui prarandama pusiausvyra, nes moterims nebūdinga konkuruojanti energija, tada prasideda nepasitenkinimas šeimoje, sumenkiname partnerį ir imamės hiperbolizuoto motinos vaidmens – su antrąja puse elgiamės kaip su vaiku. Šlubuoja ir sveikata – atsiranda skydliaukės problemų ir „moteriškų ligų“. Tai šių laikų rykštė, bet dabar yra labai daug informacijos, gerų mokymų, todėl tikiu, kad susitvarkysime su šiuo žmonijos sąmoningėjimo etapu.

Kūne atsispindi viskas – jis nemeluoja, net jei žodžiai kalba netiesą. Ir jei kūnas siunčia nepatinkantį signalą, vadinasi kažkas gyvenime ne taip. Rodos, paprastas tiesas išdėsto vilnietė Rasa Mažionienė, užsiimanti gal kiek netikėtai ausiai skambančia – kūno psichoterapija ir nevengianti pacientų paklausti: ar žinai, kas yra laimė?

„Žmogus gali šnekėti metų metais, bet taip savęs ir nesuprasti. O jei mes savęs nesuprantame, neturime pamato po kojomis. Čia kaip kortų namelis – jeigu pagrindas yra neteisingas, statyk nestatęs – viskas byra. Ir su kiekvienu subyrėjimu žmogus turi vis mažiau jėgų atsistatyti. Kiti sugalvoja sakyti, kad jiems viskas gerai, kad jie laimingi – tik kažkodėl serga. Sakau – tai iš kur tos ligos? Tvirtina, kad viskas yra gerai, tik  truputį sprandą pertempė, vėjas perpūtė, kad praeis. O kai pradedi jų klausti, kas yra laimė, pasirodo, kad jiems nelabai aišku“, – pasakoja kūno psichoterapeutė R. Mažonienė.

Nemeluojanti sau ir neleidžianti to daryti kitiems R. Mažonienė netapatina laimės sąvokos su atitrūkimu nuo realybės. Be problemų, sako, gyventi neįmanoma, tačiau laimingi žmonės sugeba jas paversti užduotimis, be to, džiaugiasi tuo, ką turintys. Ir galbūt keista, kad ant masažo stalo kalbama apie laimės sampratą, tačiau kūno psichoterapija ir yra darbas per fizinį kūną su žmogaus psichika.

„Svarbu atsekti, ar žmogų kamuojanti įtampa yra fizinė, ar emocinė. Būna emocinė, bet atsiranda fizinis blokas, pavyzdžiui, reikia raumenį ištempti arba slankstelį į vietą pastatyti“, – aiškina moteris.

Kalbėdama apie susimąstyti verčiančius kūno signalus, R. Mažonienė įvardija balso prikimimą, akių traiškanojimą, klausos sitrikimus.

„Ypatingai gerai pajaučiami skrandžio spazmai, kelių skausmai, juosmens veržimas, tempimas tarp menčių – tokie simptomai. Dažniausiai tai yra ne tiek pečių juosta, kiek skrandis – todėl, kad tai yra vadinama egzistencinio liūdesio zona“, – sako R. Mažonienė.

Kūnas neleidžia bėgti nuo savęs

Ji naudoja gausybę įvairių masažo technikų ir daug kalbasi su žmonėmis – sako, tą verčia daryti jų kūno įtampos. Ašarų jos kabinete būna – ir neretai,  o žmogus susiduria su savimi tokiu, kokio nesupranta ir nepažįsta, mat iki šiol sėkmingai nuo savęs bėgo.

R. Mažonienė pabrėžia savęs pažinimo svarbą ir šypsosi – ši teorinė frazė skamba daug ir dažnai, tačiau kaip ją paversti realybe?

„Turi žiūrėti, kuo tu žaviesi, ko tu nekenti. Nebūna žmonių tik gerų ar tik blogų. Žmogus yra dualybė – kiek pas mus gėrio, tiek ir blogio. Pasaulis yra vienas visiems, taigi niekas nesikeičia. Kaip aš sakau –raudona tulpė vienam patinka, kitam ne, bet ji spalvos nuo to nekeičia. Taip ir su gyvenimu. Svarbu išsiaiškinti ir išmokti iš viso gyvenimo imti pliusą – reikia suvokti, kas man patinka, kelia džiaugsmą. Ir tada džiaugiesi iki kaulų, kaip aš sakau, kad net šiurpai per kūną bangom eitų“, – aiškina kūno psichoterapeutė.

Anot jos, jokiu būdu negalima ignoruoti to, kas erzina –  reikia išdrįsti laiku pasitraukti.

„Juk neatsiunčia mūsų į Žemę kankintis – reikia atskleisti savo potencialią. Jeigu tu nenori jo atskleisti – tai čia kaip vaiką – gi tave vers. Kaip vers? Kūnas sako: šeimininke, pagalvok, tu kažko nesupranti. Jis gi geriausias mūsų draugas. Jei tau gera, džiaugsminga, tai, ką tur darai, teikia jėgų, vadinasi, eini savo keliu. Jeigu neteikia jėgų, teikia didelį nuovargį, vadinasi kažkas ne taip. Neturi po geros darbo dienos jausti nuovargio. Gali fizinį nuovargį jausti, gali akių nuovargį jausti, bet tai normalu. Bet taip, kad visai nesinori kalbėtis, taip neturi būti“, – sako R. Mažonienė.

Besiskundžiantiems nugaros skausmais paprasčiausiai dėl sėdimojo darbo ji primena – kūnas kompensuoja pirmąją pusantros valandos, vėliau būtina 5–10 minučių paprasčiausia mankšta ir toliau tokia – kas valandą. Beje, ir sėdimas darbas biuruose, pabrėžia kūno psichoterapeutė, ne žmogaus kūrybingai prigimčiai, kuriai ten tiesiog per ankšta.

Neišgyventos emocijos palieka giliausius pėdsakus

Pasak R. Mažonienės, kūno veidrodis yra stiklas, sielos veidrodis – kitas žmogus. Todėl tik mylėdamas save, gali mylėti kitą žmogų. Ir priešingai – tik mylėdamas kitą, mylėsi save.

„Kiekviena emocija yra tam tikras hormonų derinys, o nuo hormonų priklauso visa biochemija. Ką tai reiškia – jei žmogus nesidžiaugia, tai yra vieni hormonai, kurie stabdo vidinius procesus organizme, ir tos liaudiškai vadinamos druskos kaupiasi, akmenukai, smėliukai, stingsta organizmas, judesiai darosi kapoti, mąstymas siaurėja, darosi griežtesnis. Jei žmogus džiaugiasi, skiriasi kiti hormonai“, – tikina kūno psichoterapeutė.

Nuo sunkių išgyvenimų nė vienas nėra apsaugotas, juos, pasak R. Mažonienės, svarbu leisti sau iki galo išgyventi ir neapsimesti stipriam it geležis – kas, pastebi pašnekovė, vis dažniau nutinka tarp moterų.

„Neišreikštos, neišliūdėtos, neišverktos, neišgyventos emocijos palieka giliausius pėdsakus. Iš pradžių tai yra kvėpavimo užspaudimas, gali būti kaip raumeninis spazmas. Jei žmogus sunkias emocijas slepia, jis po to visus pojūčius slepia. Tik dažnai fiksuoja oro trūkumą, padažnėjusį šlapinimąsi, padidėjusį prakaitavimą, kojų, rankų, liežuvio tirpimą, galvos svaigimą. Tokie žmonės nenori susidurti su savo išgyvenimais – jie tiesiog bėga. Jie bėga į darbus, veliasi į kitų žmonių gyvenimus. Jie būna darboholikais, visuomeniniais veikėjai. Sako: aš negaliu sėdėti namuose, – na tai kaip tu galėsi, kad tu su savimi negali būti“, – aiškina R. Mažonienė.

Aktyvumas neretai tampa prieglobsčiu ir sustoja žmogus, pasak Rasos,  tik tuomet, kai prasideda skausmai, o aplankytas gydytoja nustemba ir klausia: kur jūs buvote iki šiol?

Sveikimo procesas prasideda tada, kai suvokiama, ar galiu taip daugiau gyventi, ar nebe. O išgyvenimų ir užspaustų emocijų pasekmes R. Mažonienė vardija labai rimtas – onkologinės ligos, astma, psoriazės, išsėtinė sklerozė, cukrinis diabetas, didelė traumų tikimybė. Turinčių sunkių susirgumų ji niekada pirmiausia neguldo ant masažo stalo – o užduoda namų darbus: pastebėti, kiek pats žmogus džiaugiasi, ko gyvenime nori.

Savo kailiu perėjo ligų vargus ir džiaugsmus

R. Mažonienė anaiptol ne teoretikė. Savo kailiu perėjo ligų vargus ir džiaugsmus. Ir kai jos klausia – jūs turbūt daug apsiskaičiusi ir išsilavinusi, atsako – tam neturėjusi laiko. Buvo metas, kai šiai moteriai kiekvienai diena buvo lemtinga, ir ji Dievo prašė sužinoti, ką ir kaip jai reikia daryti. Pripažįsta – veikė ir vidinės ambicijos – negi pati sau negalėsianti padėti? Nuo mažens moteris sirgo nepagydoma liga – juveniliniu reumatoidiniu artritu, tad užaugo praktiškai ligoninėse ir sanatorijose, apsupta draudimų – negalima sportuoti, negalima maudytis vėsiame vandenyje ir pan. Paskutinį kartą R. Mažonienė medikų rankose  atsidūrė prieš keliolika metų ne savo noru, kai laukėsi ketvirtojo kūdikio ir kartu intensyviai ruošėsi stojamiesiems egzaminams į išsvajotąją stomatologijos specialybę. Pamena – siautė gripas, užsikrėtus juo išsivystė komplikacija – plaučių uždegimas, tačiau išsikviesti medikai diagnozavo nėštumo depresiją ir patarė gerti medų su citrina. Po kelių dienų, kai negalėjo nuryti vandens, R. Mažonienė pateko į reanimaciją. Sepsis, inkstų nepakankakumo trečias laipsnis ir duoti 50 procentų išgyventi. Gydytojai pateikė ultimatumą – atsisveikinti su kūdikiu ir leistis operuojamai, ar pasilikti mažylį, tačiau mirti.

„Tai buvo turbūt pats baisiausias laikas. Iš tikrųjų tada buvo pirmas kartas, kai aš sakiau – Dieve, tu geriau žinai. Ir tuomet prasidėjo mano ligos, suaktuvėjo artritas, išsipūtė sąnariai, punktuoti jų niekas nebegalėjo dėl to, kad buvau po sepsio. Sakė – šimtaprocentinis uždegimas ir operacija. Sėdėjau ir galvojau – tai kokios tos tikrosios viso to priežastys. Atsiminiau, kad buvau girdėjusi, kad tam tikros emocijos sukelia tam tikras ligas, prisiminiau, kad spintelėj turiu Louise Hay knygutę „Pamilk save“. Atsimenu, net jokių įvadų neskaičiau, aš griebiau iš karto – kokia emocija, kokia liga“, – prisimena moteris.

Buvo sudėtinga – nešvelnina praeities R. Mažonienė. Vedama skausmo, skaitė, ką tik rado, ir viską bandė pati.  Valė mintis, mažino įprastus aukštus reikalavimus sau ir aplinkai, meditavo, baigė Reiki kursus, mokėsi klasikinio masažo.

Nors dirba kitaip, tradicine medicina R. Mažonienė teigia nenusivylusi. Pati šiandien jaučiasi gerai, o  ligą vadina dovana. Dėl kelių priežasčių: ji nepalieka laiko elgtis kitaip ir antra – jei neteisingai elgiesi, tiesiog nesveiksti.