Kauno klinikų Endokrinologijos klinikos vadovė profesorė Rasa Verkauskienė tvirtina, kad endokrininės sistemos ligos – lyg chameleonas, nuolat keičiantis savo kaukę, todėl sunkiai diagnozuojamos, bet labai pavojingos.
– Rūpindamiesi sveikata siekiame išvengti vėžio, širdies infarkto, insulto, tačiau nė neįtariame, kad šias ligas gali išprovokuoti sutrikusi endokrininės sistemos veikla. Dauguma mūsų net nežinome, kas ta endokrininė sistema. Juk tai net ne organas?
– Tai organas, ir ne vienas. Endokrininę sistemą sudaro endokrininės liaukos, išsidėsčiusios įvairiose žmogaus kūno vietose. Tos liaukos nedidelės, bet labai galingos. Be jų koordinavimo darnus žmogaus organizmo funkcionavimas neįmanomas.
Hipofizė – maža liaukutė galvos smegenyse, ji nesiekia nė centimetro aukščio, bet koordinuoja visų kitų endokrininių liaukų: skydliaukės, antinksčių, lytinių liaukų veiklą. Ji išskiria hormonus, kurie pasklinda po visą organizmą ir stimuliuoja arba slopina kitų endokrininių liaukų, tokių kaip skydliaukė, antinksčiai, lytinės liaukos, veiklą. Tai turi įtakos daugybės organų, iš jų ir tokių svarbių kaip širdies, inkstų veiklai. Taigi, sutrikusi hipofizės funkcija gali neigiamai paveikti kraujospūdį, kvėpavimą, termoreguliaciją, reprodukciją, mitybą.
– Vadinasi, mūsų organizmą valdo ta maža liaukutė?
– Taip. Pavyzdžiui, jei hormono, kuris stimuliuoja antinksčius, išskiriama per mažai, ištinka antinksčių nepakankamumo krizė: krenta kraujospūdis, labai sumažėja cukraus kiekis, išsibalansuoja elektrolitai. Dėl to gali ištikti šokas ir mirtis.
– Visuomenei geriausiai žinomos endokrininės sistemos ligos – skydliaukės patologija ir diabetas, bet pirmųjų jų simptomų vis dar nemokame atpažinti, o tai provokuoja komplikacijas?
– Sutrikus skydliaukės veiklai dėl nepakankamo stimuliavimo iš hipofizės, kai pats skydliaukės audinys sveikas, ji tarsi miega ir skiria tik nedidelius kiekius hormonų, to neužtenka normaliam gyvenimui. Tuomet auga svoris, slopsta energija, trinka atmintis, slenka plaukai, lūžinėja nagai, užkietėja viduriai. Šis hormonų stygius gali lemti reprodukcinės sistemos sutrikimus, o laikui bėgant sunkiai sutrikdyti sveikatą.
Jei hipofizė nepakankamai stimuliuoja lytinę liauką ir ši skiria nepakankamai hormonų, sutrinka lytinė veikla: išsivysto nevaisingumas, išsiderina menstruacijų ciklas, dingsta libido.
– Tai vyksta pamažu ir tik visai nusilpę einame pas gydytojus. Ar įmanoma įtarti endokrininės sistemos sukeltas ligas jų pradžioje?
– Skydliaukės funkcijos sutrikimus ir diabetą įtarti ir nustatyti nesunku, tačiau yra retų ligų, kurios diagnozuojamos tik itin sudėtingais tyrimais.
Štai neseniai į mus kreipėsi jauna moteris dėl mėnesinių ciklo sutrikimo. Ji buvo liekna, sportavo, bet pradėjo augti svoris, padidėjo viso kūno plaukuotumas. Sutriko mėnesinių ciklas. Moteris gana ilgai vaikščiojo pas gydytojus: šeimos, ginekologus ir kitus. Jai buvo įtartas policistinių kiaušidžių sindromas – gana dažnas reiškinys, kai kraujyje atsiranda per didelis vyriškų lytinių hormonų kiekis. Tai lemia viso kūno plaukuotumą arba vyriško tipo nuplikimą, gali pažemėti balso tembras, beria odą, sutrinka mėnesinių ciklas. Kai pagaliau pacientė po kelerių metų gydymosi pateko pas mus, atlikus nemažai laboratorinių ir radiologinių tyrimų buvo diagnozuotas Kušingo sindromas. Jo priežastis – augliukas hipofizėje. Jis skyrė per didelį kiekį antinksčius stimuliuojančio hormono. Po kelių pacientės ligos aptarimų su neurochirurgais nutarta auglį pašalinti chirurginiu būdu.
– Laimė, kad moteris pateko pas jus. O jeigu liga nebūtų diagnozuota, kokie būtų jos padariniai?
– Kušingo sindromas – viena iš itin retų ligų. Negydoma ji gali sukelti sunkių komplikacijų. Jei Kušingo sindromą sukelia maža mikroadenoma, ją galima išoperuoti be sunkių padarinių. Tačiau būna invazyvių formų, kai adenoma perauga į sinusus ir jos pašalinti negalima. Tada taikoma spindulinė terapija arba gydymas Kauno klinikose neseniai įsigytu gama peiliu. Itin sudėtingas ektopinių židinių gydymas, kai antinksčius stimuliuojančių hormonų perteklių skiria ne pati hipofizė, o augliukas, susidaręs kituose organuose, dažniausiai – plaučiuose. Tai nustatyti labai sudėtinga, nes šie neuroendokrininiai navikai maži, be to, jie labai pikti. Šias patologijas diagnozuojame ir gydome kartu su onkologais.
– Dievų darbas aptikti tokius navikus?
– Kai dirbi šį darbą – randi. Retos ligos diagnozuojamos ir gydomos tik tretinio lygio gydymo įstaigose, vadovaujantis tarptautinių ekspertų parengtais protokolais. Pasaulyje daug nuveikta, aprašyta, tereikia laikytis standartų. Galima pasidžiaugti, kad Kaune ir Vilniuje turime galimybių ištirti visus hormonus, atlikti reikiamus mėginius. Endokrininės onkologinės ligos progresuoja lėtai, žmogus jaučiasi blogai, o simptomai – silpnumas, karščio pylimas, prakaitavimas, svorio kritimas, kraujospūdžio šokinėjimas yra būdingi daugeliui ligų. Jos pasislėpusios tarsi chameleonai. Kartais tenka atlikti detektyvo darbą, kol randame židinį.
Rasa Verkauskienė. Vilmanto Raupelio nuotr.
– Ar tiesa, kad hipertenzijos, kuri kankina daugybę mūsų šalies gyventojų, priežastimi gali būti endokrininės sistemos sutrikimai?
– Kas dešimtam ligoniui, kai kraujospūdžio neįmanoma sureguliuoti vartojant trejų atrinktų vaistų derinį, hipertenzijos priežastimi gali būti adenomos antinksčiuose. Augliukus, kurie skiria hormoną, didinantį kraujospūdį, nustačius ir juos pašalinus hipertenzija išnyksta.
– Būtų gerai ištirti visus hipertonikus? Jiems nereikėtų gerti vaistų...
– Tiriame hipertenzija sergančius pacientus, kurie atitinka nustatytus kriterijus: kai treji ir daugiau vaistų nekoreguoja kraujospūdžio, kraujyje mažas kalio kiekis. Tyrimai yra sudėtingi, invaziniai: jei vienkartiniai hormonų tyrimai ir dinaminiai mėginiai patvirtina esant auglį, atliekama antinksčių venų kateterizacija. Pasitvirtinus įtarimams, atliekama operacija – adenoma pašalinama.
Su amžiumi mūsų kūne atsiranda vis daugiau nefunkcionuojančių adenomų – moksliškai jos vadinamos incidenteliomomis. Tai senėjimo proceso dariniai, bet jie jokių funkcijų neatlieka, sveikatos problemų nesukelia. Būna, kad mums atsiunčia ligonių, kurių antinkstyje yra augliukas ir kraujospūdis padidėjęs. Tiriame, ar tas augliukas skiria hormonus, bet taip yra toli gražu ne visada. Gali būti ir taip, kad incidentelioma yra viename antinkstyje, o mažas piktas augliukas – kitame, bet jis, sukeliantis hipertenziją, nėra matomas. Dėl to reikalingi invaziniai tyrimai.
– Teigiama, kad kraujospūdį didina nutukimas, kurį gali lemti sutrikusi endokrininė sistema. Vadinasi, ne tik dėl skydliaukės ar diabeto, ką jau žinome, bet ir norint sulieknėti pirmiausia reikia eiti ne į sporto klubą, o pas endokrinologus?
– Nutukimas ir antsvoris Lietuvoje labai paplitę, bet skydliaukės veikla nėra pagrindinė to priežastis. Šeimos gydytojai gali įtarti skydliaukės funkcijos sutrikimą ir paskirti skydliaukės hormonų tyrimus, jei pacientui būdingas ne tik nutukimas, bet ir visas nusiskundimų kompleksas: šalčio baimė, svorio augimas, mažakraujystė, energijos stoka, plaukų, nagų lūžinėjimas. Tyrimais patvirtinus skydliaukės sutrikimą, tokie pacientai turėtų būti siunčiami konsultuotis pas endokrinologą. Gana dažnos yra autoimuninės skydliaukės ligos, kurių neįmanoma paveikti sveika gyvensena, bet jas lengva gydyti ir atkurti hormonų pusiausvyrą.
Belieka apgailestauti, kad Lietuvoje nekompensuojami vaistai tiems mažiesiems ligoniams, kurių žemaūgiškumo priežastis – per mažas nėštumo trukmei gimimo svoris ir (arba) ūgis (taip vadinama hipotrofija). Daugelyje išsivysčiusių šalių tai yra indikacija gydyti augimo hormonu, bet Lietuvoje – ne, nors gydymas tikrai veiksmingas.
– Jei priežastys autoimuninės, vadinasi, šios ligos neišvengiamos?
– Iš tiesų nėra prevencinių priemonių nei skydliaukės antikūnams, nei mazgams, nei vėžiui atsirasti, priešingai nei nutukimas, antrojo tipo diabetas – šių ligų iš dalies galima išvengti. Susirgus diabetu ir anksti jį diagnozavus, laiku pradėjus gydyti liga sėkmingai valdoma netgi vien šeimos gydytojams prižiūrint. Problema yra ta, kad pusės iš sergančių diabetu, o jų Lietuvoje – apie 120 tūkst., liga kontroliuojama nepakankamai. Būtina, kad pacientai apsilankytų pas gydytoją endokrinologą bent kartą per metus, kad su juo aptartų gydymo planą. Per pastarąjį dešimtmetį atsirado daug naujų inovatyvių vaistų, kuriuos reikia skirti ne tada, kai pasireiškia diabeto komplikacijos, o ligos pradžioje. Tie vaistai padeda nutolinti insulino skyrimo laiką, saugo nuo širdies ir kraujagyslių ligų. Yra nustatyta tvarka, kada pacientus dėl diabeto reikia siųsti į gydytojo endokrinologo konsultaciją ir kada skiriami kompensuojamieji vaistai, bet mes tokių pacientų sulaukiame per mažai, nepaisant to, kad padėti tikrai galime. Siekiame, kad būtų galima kuo anksčiau skirti ir naujuosius vaistus, nes ligai pažengus pernelyg toli ir jie nebėra efektyvūs. Tuomet jau gydome komplikacijas – infarktus, insultus, tam išleisdami daug daugiau lėšų, o gyvenimo kokybė lieka prastesnė.
– Bet pirmojo tipo diabetas, kuriuo serga vaikai, yra autoimuninė liga? Ar mažiesiems būdingi ir kitokie endokrininės sistemos sutrikimai?
– Taip, vaikai dažniausiai serga autoimuniniu pirmojo tipo cukriniu diabetu. Kitomis endokrininėmis ligomis vaikai serga rečiau. Viena tokių – augimo hormono išsiskyrimo sutrikimas, kurį kompensuojant žmogų galima užauginti iki normalaus ūgio. Sėkmė priklauso nuo ligos, jos diagnozavimo laiko: kuo anksčiau nustatoma, tuo daugiau laiko gydyti. Žmogus auga iki tol, kol užsiveria kaulų augimo zonos. Mergaitėms tai nutinka, kai kaulų amžius pasiekia 14 metų, berniukams – 16, o jaunuoliui gali būti ir 17 ar 20 metų. Kaulų amžius nustatomas pagal plaštakų rentgeno nuotraukas. Kai zonos tarp kaulų užsiveria – sukaulėja, gydymas nutraukiamas, nes jis tampa nebeefektyvus. Suaugusiesiems augimo hormonas skiriamas tik patvirtinus labai ryškų jo nepakankamumą, siekiant palaikyti metabolinių procesų pusiausvyrą. Ji reikalinga mažinant riebalinę ir stiprinant raumenų bei kaulų masę. Šiuos vaistus reikia vartoti bent iki 30 metų, ir vėliau – pagal situaciją, kai kam net visą gyvenimą. Hipofizė sveikiems žmonėms augimo hormoną išskiria visą gyvenimą, tik suaugus – daug mažiau, jis skirtas nebe augimui, o metabolinėms funkcijoms palaikyti.
– Kokio amžiaus vaikui nustatomas augimo hormono trūkumas?
– Augimo hormono veikimas išryškėja, kai vaikui sueina dveji metai. Gimus normalaus svorio ir ūgio, augimo hormono nepakankamumo atveju sulaukus dvejų augimas pradeda lėtėti, ūgis nebesiekia žemutinės ribos. Augimo hormono nepakankamumui nustatyti atliekama daug tyrimų, iš jų ir radiologinių, skirtų įvertinti galvos smegenų struktūrą, nes viena iš hipofizės veiklos sutrikimo priežasčių gali būti auglys. Nustačius priežastį, jei nereikia operacijos, skiriamas gydymas augimo hormonais, ir tai yra tikrai efektyvu. Džiaugiamės, kad jie kompensuojami, dėl Ternerio sindromo – chromosominės ligos mergaitėms, taip pat. Belieka apgailestauti, kad Lietuvoje nekompensuojami vaistai tiems mažiesiems ligoniams, kurių žemaūgiškumo priežastis – per mažas nėštumo trukmei gimimo svoris ir (arba) ūgis (taip vadinama hipotrofija). Didžioji dalis tokių vaikų iki dvejų metų ūgiu pasiveja bendraamžius, bet apie 10 proc. lieka žemi. Daugelyje išsivysčiusių šalių tai yra indikacija gydyti augimo hormonu, bet Lietuvoje – ne, nors gydymas tikrai veiksmingas.
– Tokių vaikų tėveliai Lietuvoje vaistus perka patys?
– Tai labai brangūs vaistai, siūlyti juos pirkti patiems būtų netgi neetiška. Tokių ligoniukų nedaug, valstybei nebūtų didelė finansinė našta juos aprūpinti vaistais. Rengiame dokumentus, vėl prašysime, kad jie būtų kompensuojami.
– Turbūt baisiausia, kai žinai, kad tavo vaikas gali užaugti didelis ir sveikas, bet neturi galimybių tokia medicinos pagalba pasinaudoti. Apskritai, norint būti laimingesniems, reikia pasikonsultuoti su gydytojais endokrinologais: juk jūsų kompetencijoje – ir laimės hormonai?
– Taip, jei net ir laikantis sveikos gyvensenos principų savijauta nėra gera – reikėtų pagalvoti apie galimus endokrininės sistemos sutrikimus.
