"Laukiame pavasario, kai galėsime plačiai atverti duris lankytojams", – sako Raudondvario dvaro menų inkubatoriuje (RDMI) įsikūrę menininkai ir amatininkai.
Nešiojasi gerąją bacilą
Kol kas čia dirba ir kuria penkiese: juvelyrė, medžio skulptorius, bičių vaško žvakių gamintoja, interjero dizainerė ir fotografas. Kitos menų RDMI esančios rezidencijų erdvės dar laisvos.
Juvelyrė Lina Paknytė-Šetkuvienė į mažą jaukią rezidenciją atsivežė nemažai gintaro ir iš jo pagamintų papuošalų.
"Šiuo metu man – apmąstymų, ką daryti, ką kurti, o ne konkrečių darbų etapas. Mintyse rikiuoju idėjas, planus. Gamybines patalpas turiu mieste – ten gaminame juvelyrinius gaminius iš gintaro. Čia norisi užsiimti kūryba, gal net kokio konceptualaus projekto imtis", – užsiminė pašnekovė.
Į rezidenciją ji atsivežė ir molbertą – čia tikisi ir tapyti. Stiklo studijų Vilniaus dailės akademijos Kauno fakultete (VDA KF) absolventė pastebėjo, kad daugelis jos buvusių kurso draugų po studijų nuėjo dirbti amatininkais – gamina suvenyrus ar užsiima panašiais darbais. "Tačiau mes visi nešiojamės gerąją VDA bacilą: mums norisi kurti meną", – sakė L.Paknytė-Šetkuvienė.
Su gintaru menininkė ėmė dirbti susižavėjusi fosilijomis, inkliuzais. Daugiausia jos vadovaujamos įmonės gintaro gaminių iškeliauja į Vokietiją ir Prancūziją. "Šių šalių gyventojai kaip ir visas likęs pasaulis labiausiai vertina tradicinį konjako spalvos gintarą. Lietuviams labiausiai patinka baltas ir juodas gintaras, – šlifuodama gintarą pasakojo juvelyrė. – Beje, anksčiau buvo galima patikrinti, ar gintaras tikras, jį padeginus – tuomet jis ima skleisti sakų kvapą. Tačiau dabar šiuo metodu pasitikėti nebegalima: kinai į padirbtą gintarą ir dirbtinio sakų kvapo prideda."
Pašnekovės žodžiais, patikimiausias būdas patikrinti, ar gintaro gaminys tikras – įdėti jį į vandenį. Tikras gintaras laikosi vandens paviršiuje, padirbiniai skęsta.
Ar atgaivins dinozaurus?
Rezidencija Raudondvaryje kulautuviškei L.Paknytei-Šetkuvienei yra strategiškai patogioje vietoje – pakeliui iš namų į gamybines patalpas Kauno senamiestyje. "Iš pradžių čia nenorėjau vežtis gręžtuvų, kitų gintarui apdirbti reikalingų įrankių – maniau, čia užsiimsiu tik kūryba. Vis dėlto po truputį ir kai kuriuos įrankius susivežiau. Tačiau idėjos dėl to nenukenčia. Dvaro aplinka labai kūrybiškai nuteikia – tiek idėjų kyla", – džiaugėsi menininkė.
Viena čia gimusių idėjų – parengti edukacinę programą apie gintarą vaikams. "Kalbant apie gintaro atsiradimą, galima apžvelgti nemažą priešistorinį etapą. Juk gintaras formavosi prieš 40–50 mln. metų. O, pavyzdžiui, dinozaurai išnyko prieš 60 mln. metų – toks palyginimas vaikams daro įspūdį. Beje, gintaras – puiki konservavimo medžiaga, joje labai gerai išsilaikė priešistorinių vabzdžių fosilijos. Turiu ir amonitų, trilobitų (priešistorinių jūros gyvūnų ir nariuotakojų fosilijos – red. past.). Jie formavosi prieš 300 mln. metų. Su vaikais diskutuojame, ar iš gintaro inkliuzų DNR būtų galima atkurti priešistorinius vabzdžius, iš dinozaurų DNR – dinozaurus", – pasakojo L.Paknytė-Šetkuvienė. Kol kas edukacinę programą ji išbandė tik su draugų ir savo vaikais – devynmete Erika ir dvejų Mantu. Šiai programai menininkė tikisi panaudoti ir vadinamąjį šviesos stalą, ant kurio vaikai galėtų kurti savo paveikslus iš gintaro. "Vaikams leisiu prisiliesti prie gintaro tiesiogine šio žodžio prasme", – planais pasidalijo pašnekovė.
Prisiima įsipareigojimus
Kitoje rezidencijoje įsikūręs medžio skulptorius Aidas Velžys – jis čia gamina drožinėtas medines baldų ir dekoro detales. Skulptorius apgailestavo, kad jam tenka konkuruoti su kompiuterizuotomis staklėmis, kurios, užprogramavus, visus drožinius gali išpjaustyti, o kaina – nedidelė. "Aš savo gaminius siūlau rankų darbą, ekologiją vertinančiam žmogui", – sakė pašnekovas. Rezidencijoje Raudondvaryje jis ruošiasi rengti skulptūros pamokas vaikams ir suaugusiesiems. A.Velžys pozityviai vertino tai, kad, nuomodamas rezidenciją, menininkas turi prisiimi ir tam tikrus įsipareigojimus: "Pavyzdžiui, kasmet turi pristatyti savo kūrybos rezultatus surengiant parodą ar kitu būdu. Tai padeda išstumti save iš komforto zonos."
Didžiuliu RDMI pranašumu rezidencijų menininkai vadina galimybę kurti šalia vienas kito. "Čia – panašiai kaip studijų VDA KF laikais: gauni studiją, dirbi, kuri, žinai, kad ir šalia kažkas kuria. Vaikštai vieni pas kitus, dalijiesi idėjomis. Tau pataria, pastabą pasako, tu taip pat pasakai. Juk kokia yra pirminė inkubatoriaus reikšmė? Tai – aparatas paukščiams dirbtinai perėti. O čia, galima sakyti, dirbtinėmis priemonėmis skatinama kūryba: sumetama krūva menininkų, kurie nori nenori bendrauja, šnekasi. Taip gimsta idėjos, bendri projektai", – užsiminė A.Velžys.
Trūksta avilio ir bičių
RDMI gimsta ir bendri projektai, gaminiai. Taip atsirado gintarėliais puoštos sojų vaško žvakės, kurias, pasikonsultavusi su L.Paknyte-Šetkuviene, pradėjo gaminti kita RDMI rezidentė – natūralaus vaško žvakių gamintoja Justina Rebždienė. Dar neįžengus į jos rezidenciją, nosį ima kutenti malonus bičių vaško kvapas. "Pagaliau turime savo nuolatinę vietą, kur galime rengti edukacijos užsiėmimus, lieti žvakes. Bitės, vaškas, žvakės domina visus, nuo mažiausių iki didžiausių – edukacijas rengiame ir darželinukams, ir suaugusiesiems. Čia atsivežėme korių, dūminę – vasarą, tikiuosi, dalį edukacinės programos bus galima rengti lauke. Dabar mums čia tik avilio ir bičių trūksta", – juokėsi su vyru Andriumi edukacijos programas rengianti J.Rebždienė.
Laukė trejus metus
Fotografas Liutauras Domeika RDMI įkurdino savo studiją. Čia dažniausiai atvyksta moterys – fotografas kuria jų portretus. Studijine fotografija jis susidomėjo prieš dešimt metų. "Viskas prasidėjo nuo senų studijinių lempų, įsigytų iš Romualdo Požerskio. Savo namų palėpėje įsirengiau pirmą fotostudiją. Kiek vėliau likimas suvedė su fotografe Svetlana Batura, kurios studijoje glaudžiausi keletą metų. Tačiau visada norėjau turėti savo kampelį. Esu raudondvarietis, tad žinia, kad Raudondvario dvaro sodybos arklidėse bus steigiamas menų inkubatorius, mane labai nudžiugino, – fotografas prisipažino galimybės išsinuomoti čia rezidenciją laukęs trejus metus. – Menininkams reikia savo kampelio, kur jie gali pasislėpti nuo realybės ar rutinos ir kurti. Ir man reikalinga erdvė, kur galiu atsiriboti nuo daugelio kasdienių dirgiklių ir susikoncentruoti sielą džiuginančiam darbui."
L.Domeika džiaugėsi, kad rezidencijos patalpos – palankios fotografuoti. "Čia aukštos lubos, viskas šiuolaikiškai įrengta, patogi vieta. Tiesa, mano pasirinktos patalpos gal kiek mažokos – fotostudijai turbūt nebūna per didelių patalpų. Deja, yra ir finansinė pusė. Kol kas negaliu daug investuoti į studiją", – prisipažino raudondvarietis.
Ateityje RDMI L.Domeika planuoja surengti savo sukurtų fotoportretų parodą.
Klasikiniai interjerai gydo
RDMI įsikūrusi ir interjero dizainerės Kristinos Grybaitės studija. Baldų kūrimą į interjero dizainą prieš dešimt metų iškeitusi kaunietė pajuto, kad šioje srityje gali visiškai save realizuoti, atsiskleisti. Per tą laiką moteris sukūrė daugiau kaip 100 interjerų.
Be daugybės privačių erdvių, ji yra sukūrusi Lietuvos futbolo federacijos biuro, Kauno senamiestyje esančios užeigos "Da Gida" interjerus. Ne vienas jos darbas yra tapęs interjero konkursų laureatu. "Mano mėgstamiausi interjerai yra klasikiniai, jie visiškai atitinka mano požiūrį į namus, erdves. Klasikiniai namai ir interjerai, mano manymu, pilni paslapčių, jie saugo, gydo ir globoja", – pasakojo K.Grybaitė. Tačiau pašnekovė prisipažino mielai kurianti ir jaukius, šiltus modernių namų interjerus.
Žavisi ir užsakovai
Anksčiau savo studiją turėjusi Kauno centre, interjero dizainerė jautė, kad ten – ne jos vieta. "Žaviuosi klasika, istorinėmis, išskirtinėmis vietomis. Antra vasara įsidedu į automobilį dviratį ir važiuoju Jurbarko keliu, ieškodama įdomių vietų. Jas radusi, traukiu dviratį iš bagažinės ir važiuoju ieškoti to, ko dar nemačiau. Šis kraštas kaip mažoji Italija – vis atrandi kažką nauja, – žavėjosi K.Grybaitė. – Tokių kelionių metu įsimylėjau Raudondvario dvarą ir, kai atsirado galimybė jame atidaryti savo kūrybinę studiją, nedvejojau. Ši vieta įkvepia, skatina žiūrėti į pasaulį kūrėjo akimis, sukelia teigiamų emocijų. Vis dar nesitiki, kad mano studija įsikūrusi vietoje, menančioje Renesanso laikus."
Pašnekovė užsiminė, kad Raudondvario dvaru, pilimi, parku, rezidencijomis žavisi ir jos užsakovai – dažnai paaiškėja, kad jie vienaip ar kitaip yra ar buvo susiję su šiuo miesteliu.
Gyrė pastato išorę
Moteris prisipažino, kad, turėdama galimybę, RDMI interjerą kurtų kitokį nei esamas. Ji abejojo, ar visas idėjas galėtų įgyvendinti, nes buvusio dvaro žirgyno pastatas, kuriame įsikūrusios rezidencijos, yra kultūros paminklo – Raudondvario dvaro sodybos komplekso – dalis. Atnaujinant tokius objektus taikoma daug apribojimų. "Pastato išorė yra fantastiška, nuostabi, jai – didžiausi komplimentai! O viduje, bendrosiose patalpose, aš asmeniškai pasigedau senumo dvasios. Viduje viskas labai modernu, šiuolaikiška, o man norėtųsi nelygių sienų, akmeninių laiptų su medžio turėklais, masyvių durų, gal net su kalvių darbo elementais, – užsiminė K.Grybaitė. – Aš kurčiau kitaip, ir tai yra žavu, nes visų mūsų, kūrėjų, tokia misija – turėti savo požiūrį, braižą."
Pasak interjero dizainerės, šiuo metu susiduriama su į rezidencijas vedančių paradinių durų problema. "Fantastinės kone 5 m aukščio durys. Bus sprendžiama, kaip jas pritaikyti šiuolaikiniam naudojimui", – užsiminė K.Grybaitė.
Laukia lankytojų srauto
Rezidencijose kuriantys menininkai laukia pavasario. "Esant geram orui dvare apsilanko daug žmonių. Didesnio lankytojų srauto tuomet tikimės sulaukti ir mes", – sakė L.Paknytė-Šetkuvienė.
"Norime savo darbus, kūrybą parodyti plačiau. Kiekvienas kūrėjas nori save parodyti. Kas sako, kad yra kitaip, – meluoja, – šypsosi A.Velžys. – Tai, kad Raudondvario dvaras, kuriame įsikūrusios rezidencijos, yra vieša, žinoma vieta – didžiulis pranašumas. Čia daug patogiau, paprasčiau priimti lankytojus nei, pavyzdžiui, namuose."
