Primename, kad autizmas nėra liga. Tai neurologinis raidos sutrikimas, pasireiškiantis tuo, kad autistiški žmonės turi problemų reikšti savo bei suprasti kitų asmenų mintis ir jausmus. Jiems sunkiau įsijausti į kito žmogaus būseną ir bendrauti taip, kaip daugumai yra įprasta. Specialistai sako, kad jeigu pažįsti vieną autistišką vaiką – pažįsti vieną. Vaikai labai skirtingi ir kas tinka vienam, gali būti visiškai nepriimtina kitam. Bet gal visgi yra tas vienintelis dalykas, kuris galėtų tikti visiems?

„Atsargiai sakome – galbūt tai gydytojas klounas? Šilo specialiojoje mokykloje turime kaskart pasikartojančią rutiną – pro duris žengia Džilda su Kazimieru rankose laikydami lagaminą. Vaikams smalsu, kas viduje, nes kaskart būna vis naujas daiktas. Užsiėmimo metu Kazimieras grodamas ukulėle palaiko bendrą nuotaiką, o Džilda eina su vaikais į asmeninį kontaktą – su kiekvienu vis kitokį: su vienu pašoka, su kitu kartu palinguoja, trečiam smalsu apžiūrėti klounų atsineštus daiktus, o kitas viską stebi iš po stalo, bet taip įdomu net akys spindi. Kiekvienas „pasiima“ klounų atneštą džiaugsmą sau patogiu būdu“, – dalinosi Indrė Mickevičiūtė-Petrauskienė, „Raudonos nosys Gydytojai klounai“ meno vadovė.

„Raudonos nosys“ nuotr. 

„Raudonų nosių“ apsilankymai Vilniaus Šilo specialiojoje mokykloje yra tarptautinio „Clownexus“ projekto dalis. Jau trečius metus net 40 menininkų ir kultūros vadybininkų 7 šalyse tyrinėja būdus, kaip praplėsti meninio klounavimo galimybes senjorams, turintiems demenciją, ir autistiškiems vaikams. „Raudonos nosys“ dalinasi atradimais, kas labiausiai padėjo užmegzti ryšį su autistiškais vaikais.

Sensoriniai objektai – skarelės, lagaminai, minkšti kamuoliai, muzikos instrumentai, pūkuotos pirštinės, skrybėlės, skėtis – tikrai padeda atkreipti autistiškų vaikų dėmesį. Kodėl? Mat šie daiktai sužadina pojūčius: vienam vaikui bus įdomu atrakinti lagaminą vien dėl spragtelėjimo, kitam patiks segioti užtrauktuką – och, tas mielas ausiai traksėjimas, kažką sužavės oranžinė spalva, kitam bus smagu pabarbenti į lagamino šonus. Pasiteisina tie daiktai, kurie gali „pakutenti“ pojūčius: regą, klausą, prisilietimą.

Judesys ir fizinė komedija ypatingi tuo, kad vaikai gali ne tik stebėti, bet ir patys įsitraukti, jeigu nori. Štai klounas Kazimieras eidamas į klasę vis atsitrenkia į duris. O tada jam nukrenta kepurė. Jis lenkiasi jos pakelti, užsideda ir ji vėl nukrenta. Lenkiasi pakelti, užsideda ir vėl nukrenta. Vaikai plyšta iš juoko. Šis pasikartojantis veiksmas nuostabus tuo, kad juokinga ir tuo pačiu galima padėti. Autizmo spektrą turintiems vaikams labai svarbi struktūra ir atsikartojimas – tai jiems suteikia saugumo jausmą. Fizinė komedija ypač patinka tiems, kurie vengia artimo kontakto, o mėgsta stebėti.

Veidrodžiavimas yra vaiko judesių atkartojimas. Vaikas linguoja ir klounas linguoja, tik klounas nebūtų klounas, jei ko nors neprisigalvotų. Džilda prisėda prie linguojančio vaiko, irgi pradeda linguoti, o tada paima į ranką skarelę ir ja mosuoja – taip praplečiamas kontaktas ir paprastas fizinis veiksmas panaudojamas žaidimui. Tai atliepia vaiko buvimą – šiuo veiksmu parodome, kad matome vaiką ir norime užmegzti ryšį naudodami jo unikalią „kalbą“.

Fizinis prisilietimas tikrai patinka ne kiekvienam, tačiau tai būdas padėti įsižeminti. Autizmo spektrą turintiems vaikams kartais sunku suvaldyti savo kūno koordinaciją, suvokti kaip juda rankos, kojos. Paėmimas už rankos, ar pėdos prispaudimas prie žemės padeda pajausti tvirtumą. Vienas berniukas klasėje nuolat laksto ir laksto, tad klounė Džilda pradėjo lakstyti kartu, paėmė už rankos, pradėjo daryti sukinius. Trečią, ketvirtą kartą berniukas jau pats ima už rankos – tai jų susikurtas individualus pasisveikinimas.

Muzika ir paprastos, aiškios dainelės. Kiekvienas gydytojų klounų apsilankymas pas vaikus vedamas pasakos principu. Pasikartojanti dainelė pradžioje, tas pats lagaminas, tik vis kitas daiktas jo viduje, individualus pasisveikinimas su kiekvienu vaiku, pasikartojanti dainelė atsisveikinant. Ritualą ir ritmą kuriančios dainos, aiški struktūra, padeda įrėminti užsiėmimą. Tokios dainos gali įrėminti ir dienos rutiną namuose, pvz. plaunant rankas, sėdant prie pietų stalo, vakare einant maudytis.

„Raudonos nosys“ nuotr. 

„Vis sulaukiame klausimo – kaip jums pavyksta? Manau, kad atsakymas – ateidami neturime lūkesčio, kad mums pavyks. Vieną kartą gali būti viskas it per sviestą, kitą kartą nepavyksta atrasti kontakto nei su vienu vaiku. Ir mes priimame tai kaip duotybę. Klounas dega noru bendrauti, bet tuo pačiu nieko nesitiki ir neprašo atgalios. Gana lengva neturėti lūkesčių valandą, tačiau visai kas kita – tėveliai, kurie nuolat rūpinasi vaikais, turinčiais autizmo spektrą. Priklausomai nuo spektro ryškumo tai tikrai kasdienis iššūkis. Gebėjimas su kiekvienu atrasti individualų kontaktą šiuos vaikus ramina, nes vaikai jaučiasi išgirsti ir suprasti. Manau, kad mūsų visuomenės atsakomybė suprasti – šie vaikai nori bendrauti, tik kitaip nei mums įprasta, ir ne tik jie turi prisitaikyti, turime ir mes“, – pridūrė Indrė Mickevičiūtė-Petrauskienė.

„Vaikystė - vienas nuostabiausių laikotarpių. Tačiau, vaikai, kurie patenka į gydymo įstaigas, yra priversti  pakeisti  juos supančią aplinką, iškeliauja  iš saugios savo kasdienybės ir  turi prisitaikyti prie visai nevaikiškų procedūrų. Vaikų ligoninėse dirbdami jau 11 metų galime patvirtinti, kad būtent šypsenos yra tas įrankis, kuris padeda palaikyti besigydančių vaikų emocinę gerovę ir gali prisidėti prie spartesnio gijimo proceso. Šiandieniniu sveikinimu mažiesiems ligoniukams norime padovanoti dar daugiau teigiamų emocijų su linkėjimais kuo greičiau pasveikti!“, – apie šventės idėją pasakojo organizacijos „RAUDONOS NOSYS Gydytojai klounai“ vadovė Aistė Lacitė.

Mažuosius pacientus kartu su gydytojais-klounais džiugino LR VRM Reprezentacinio pučiamųjų orkestro muzikiniai garsai ir iškilmingas paradas. Šventiškai nusiteikę orkestro muzikantai pradėję žygiuoti aplink Vaikų ligoninės chirurginį korpusą, pasirodymą tęsė pediatrijos korpuso kiemelyje. Vidiniame kiemelyje susirinkusių pacientų laukė net tik įspūdingas pučiamųjų orkestro parengtas pasirodymas, bet ir  dresuotų šuniukų šou bei žaismingas žonglieriaus numeris.

„Šiandien mums iš džiaugsmo spurda širdys, nes po ilgo laikotarpio vėl galime pamatyti vaikus, su jais pabūti ir jų veiduose įžiebti šypsenas! Džiaugiamės, kad suvieniję jėgas drauge su „Raudonomis nosimis“ galime pasveikinti vaikus gražios šventės proga ir paskatinti juos svajoti, palinkėti jiems greičiau pasveikti, o visų susirinkusiųjų dėka – įnešti šviesos, jaukumo, šilumos ir džiaugsmo į jų kasdienybę. Mūsų tikslas – kuo daugiau gražių emocijų ir nuoširdžių šypsenų – būtent tai šiandien visi kartu ir pabandėme sukurti!“ – emocijomis dalinosi Rimanto Kaukėno paramos grupės steigėjas Rimantas Kaukėnas.

Šventės kulminacija tapo vaikų itin mėgiamo atlikėjo Donato Montvydo pakilimas keltuvu prie ligoninės langų. Negali nusileisti į šventę ?  – Donatas pakils pas tave! Atlikėjas nekantravo  per langą pamojuoti  mažiesiems ligoniukams ir perduoti jiems linkėjimus. Visiems vaikams, net ir negalėjusiems dalyvauti lauko šventėje, specialias Birželio 1-ąją,  Tarptautinę Vaikų gynimo dieną, organizacija „RAUDONOS NOSYS Gydytojai klounai“ ir Rimanto Kaukėno paramos fondas bendradarbiaudami su Vilniaus universiteto ligoninės Santaros klinikų  personalu surengė džiaugsmingų emocijų pripildytą sveikinimo šventę  ir praskaidrino sergančių vaikų kasdienybę Vaikų ligoninėje Vilniuje. „Maxima“ partnerių įsteigtas dovanas ir geras emocijas į palatas pristatinėjo gydytojai-klounai, kurie jau nuo kovo mėnesio gyvai dalija šypsenas ligoniukams bei visam ligoninės personalui.

„Šios dienos „žvaigždės“ - vaikai.  Būtent jie tapo traukos centru dėl kurio susirinko visa ši spalvinga komanda. Nors vaikų ligoninę lankome reguliariai, tačiau norėjome, kad ši diena taptų ypatinga. Susitelkėme tam, kad vaikai galėtų pasinerti į spalvingą šventinį šurmulį - bent trumpam negalvotų apie artėjančią procedūrą ir nors akimirkai pamirštų ligą. - šventės įspūdžiais dalinosi organizacijos „RAUDONOS NOSYS Gydytojai klounai“ meno vadovė Indrė Mickevičiūtė-Petrauskienė.

Vaikus, kurie serga, ir jų artimuosius Raudonosios nosys džiugina jau aštuonerius metus.

„Mūsų tikslas - emocinė pagalba šeimoms tuo sunkiu metu, kai nutinka liga. Niekas nesirenka ligoninės savo noru. Net jei liga - trumpa, kad ir kaulo lūžis, sukelia daug streso pačiam vaikui ir jo artimiesiems, sutrikdo įprastą dienos ritmą, ką ir kalbėti apie lėtines ligas, kurios vaikus į ligoninę paguldo ilgam laikui“, - sakė organizacijos „RAUDONOSIOS NOSYS Gydytojai klounai“ vadovė Viltautė Žemelytė.

Klounai išsikėlė tikslą padėti vaikams sveikti. Jo siekti padeda gera nuotaika ir dosniai dalijama šypsena.

100 tūkst. vaikų - tiek per aštuonerius metus aplankė Raudonosios nosys - gydytojai klounai.

„Reguliariai lankome keturių ligoninių vaikus - Vilniaus universiteto ligoninės Santaros klinikų, Vilniaus miesto klinikinės ligoninės, Lietuvos sveikatos mokslų universiteto Kauno klinikų ir Klaipėdos vaikų ligoninės“, - vardijo V. Žemelytė.

Taip pat gydytojai klounai važiuoja į rajonų ligonines ir sanatorijas, lanko pabėgėlius Ukrainoje ir Lietuvoje, senelius senjorų globos namuose.

„Raudonųjų nosių veikla - plati, bet šiandien norėtume akcentuoti vaikų ligonines ir pristatyti kampaniją „Šypsenos padeda sveikti“, - sakė V. Žemelytė.

Klounų pagalba - labai reikšminga. Netgi moksliškai įrodyta, kad, procedūrose dalyvaujant klounams, vaikams sumažėja skausmas.

Vilniaus universiteto Vaikų ligoninės direktoriaus pavaduotoja dr. Sigita Burokienė dėkojo klounams už daug energijos reikalaujantį darbą. „Pati asmeniškai jaučiu, kaip medikams reikalinga socialinių klounų pagalba. Nes vaikai į ligoninę nevyksta kaip į šventę ar mokyklą. Susirgusiųjų ūmiai ar turinčių lėtinių ligų laukia nemalonios, kartais sudėtingos procedūros, tad baisu ne tik jiems, bet ir vaikų šeimoms“, - pastebi vaikų ligų daktarė.

Pasak D. Burokienės, kai pacientai įsibaiminę, tėvai neramūs, ir personalui sunkiau dirbti, nes tvyro nerimo atmosfera. „Čia klounų pagalba - labai reikšminga. Netgi moksliškai įrodyta, kad, procedūrose dalyvaujant klounams, vaikams sumažėja skausmas“, - sakė daktarė, pridurdama, kad gydytojai klounai padeda ligoniukus nuraminti prieš kraujo ėmimą, kateterio pastatymą ir kitas skausmingas procedūras.

Gydytoja klounė Bela (aktorė Joana Čižauskaitė-Narvidė) pastebėjo, kad sunkiausia klouno darbe - nieko nedaryti, būti čia ir dabar, kartu su vaiku, o ne jo liga, tam, kad jis pasijustų geriau.

Bela pasakojo, kad su vaikais, kurie patyrę lūžius, galima ne tik žaisti, kalbėtis, bet ir šokti - pirštais, akimis, nosimi ar kitomis kūno dalimis, jei tik nesugipsuotos.

Klounė yra lankiusi net reanimacijoje gulinčius ligoniukus, o neišnešiotų kūdikių skyriuje pastebėjo, kad į Raudonąsias nosis reaguoja patys mažiausieji ligoninių pacientai.

Pasak gydytojo klouno Bronso (aktorius Algirdas Urbonas), raudona nosis atveria netgi tų palatų duris, į kurias šiaip nepatektum.

„Vienas svarbiausių mūsų darbų - pajusti, ar pacientai ir jų artimieji pasiruošę su mumis bendrauti, todėl apie situaciją skyriuje, visų pirma, pasikalbam su skyriaus gydytojais“, - sakė jis.

Gydytojai klounai pirmuoju filtru vadino specialistus, kurių nuomonė svarbiausia, antrasis filtras - kaip, tyliai pasibeldus ir pravėrus duris, į raudonąją nosį reaguoja ligonių artimieji ir jie patys.

Kartais klounams net nieko nereikia daryti. Bronsui įstrigo lankytas 14-metis, kuris norėjo parodyti triukus su kortomis. Klounai buvo atidūs stebėtojai, ir to jaunuoliui buvo gana.

Bela pridūrė, kad klounams labai pasitarnauja astrologijos, biologijos ir visokiausios kitos žinios. Kaip prisiminė klounė, kartą prieš skausmingą procedūrą gulinčiam ir į lubas žiūrinčiam vaikui Bronsas, rodydamas į lubų lemputes, pradėjo pasakoti apie žvaigždynus, juos vardydamas, kol viskas baigėsi.

Kaip sakė organizacijos „RAUDONOSIOS NOSYS Gydytojai klounai“ vadovė V. Žemelytė, šypsenos iš tiesų padeda sveikti, o kad klounai galėtų kasdienybę praskaidrinti ne tik didžiųjų miestų vaikams, pasitarnauja geros valios žmonių parama, kuri nekainuoja, 2 proc. nuo sumokėto gyventojų pajamų mokesčio skyrus organizacijai „RAUDONOSIOS NOSYS Gydytojai klounai“.

Sekmadienį visame pasaulyje minimą Raudonosios nosies dieną švęsti, nusifotografuojant su raudona klouno nosimi ir pasidalijant asmenuke socialiniais tinklais su grotažyme #ŠYPSENOSpadedasveikti, kvietė kampanijos „Šypsenos padeda sveikti“ ambasadorė, dainų autorė ir atlikėja Ieva Narkutė.

Kaip spaudos konferencijoje sakė dainininkė, ji save laiko organizacijos „RAUDONOSIOS NOSYS Gydytojai klounai“ krikštamote ir fane.

„Buvau nuo pat jos pradžios ir visiems, ką tik sutikdavau, pasakodavau apie gydytojus klounus, tačiau visai neseniai pati patyriau, ką reiškia, kai pats atsiduri su vaiku ligoninėje ir sulauki žmogaus, kuris ne drebančiu balsu, kaip dreba tėčio ar mamos, pasako, kad viskas bus gerai“, - kalbėjo I. Narkutė.

Pasak dainininkės, buvo baisus gedulas, kai jų su dukra palatoje negalėjo aplankyti gydytojai klounai, mat į ligoninę pateko per gripo epidemiją, kurios metu net ir klounai negalėjo lankyti ligonių.

„Prieš mėnesį asmeniškai patyriau, kad, net ir labai stengdamiesi išlikti ramūs, susirgus vaikui mama ir tėtis visu savimi transliuoji baimę, nerimą. Kateterio statymas vaikui eina per tave patį ir žodžiai, kad viskas bus gerai, - kaip nuo žąsies vanduo“, - prisiminė I. Narkutė.

Viskas visiškai kitaip nušvinta, kai į palatą įsiveržia šventė. „Kiek teko matyti, gydytojai klounai - tikri profesionalai: seselės, draugai viename. Nes aš, pavyzdžiui, negalėčiau linksminti mažųjų, kuriems atliekamos medicininės procedūros“, - sakė dainininkė.

Kad šypsenos padėtų sveikti ir jų būtų daugiau, I. Narkutė kvietė visus prisijungti prie akcijos - įsidėti į savo paskyras socialiniuose tinkluose asmenukes su raudonomis klouno nosimis ir minėta grotažyme.

Tai padarė, ir, Ieva tikisi, dar padarys daug garsių Lietuvos žmonių, kuriuos ji asmeniškai kvietė prisijungti prie gydytojų klounų garsinimo ir visame pasaulyje minimos Raudonosios nosies dienos.

„Kaip gražu ir stipru, kad klounai ateina pas kenčiantį vaiką pabūti čia ir dabar su juo, be didelių tikslų, planų reorganizuoti, optimizuoti, pakelti“, - sakė „Šypsenos padeda sveikti“ ambasadorė, dainų autorė ir atlikėja I. Narkutė.

ELTA primena, kad Raudonos nosies diena pirmą kartą surengta Didžiojoje Britanijoje 1988 metais. Garsiausi tos šalies komikai parengė programą sergantiems vaikams, kuri sulaukė didžiulio pasisekimo.

Prie iniciatyvos prisijungę Robbie Williamsas, Victoria Beckham, Gordonas Ramzis, Eltonas Johnas, Paulas McCartney, Keira Knightley ir daugybė kitų žvaigždžių.

Lietuvoje gydytojus klounus vienija organizacija „RAUDONOSIOS NOSYS Gydytojai klounai“, kurios tikslas - lankyti sergančius vaikus ligoninėse ir dovanoti jiems šypsenas, padedančias sveikti.

Gydytojai klounai dirba vadovaudamiesi individualiu bendravimu su vaikais per jų fantaziją ir vaizduotę, prisitaikydami prie vaikų kasdienės aplinkos ir poreikių, glaudžiai bendradarbiaudami su ligoninės personalu, į procesą įtraukdami vaikų tėvus ir artimuosius.

„Gydytojų klounų komandos Kaune pradėjome ieškoti dar gruodį, bet pasirodė, kad nėra taip paprasta įsikurti čia – gal dėl to, kad mūsų branduolys yra Vilniuje. Kai darėme atvirus seminarus, matėme kauniečių susidomėjimą, tik kiek atsargų. Todėl bandysime dar kartą. Išankstinė registracija jau baigėsi, bet įšokantys tiesiai į atranką taip pat laukiami“, – „Kauno dienai“ sakė „Raudonos nosys / Gydytojai klounai“ meno vadovė Justė Liaugaudė ir kartu dvejojančius paragino tikėti savimi ir ryžtis.

Ji pati, suintriguota kvietimo apsilankyti seminare, sergančius vaikus ligoninėse ėmė lankyti kaip klounė Rožė ir, nepaisant pasitaikančių psichologiškai sunkių išbandymų, pajuto tokio darbo džiaugsmą.

„Prieš išeidami į ligoninę mokomės klounados ir darbo su vaikais, humoro suvokimo skirtingais amžiaus tarpsniais, įvairių taisyklių. Jau dalyvauti gydytojų klounų atrankose labai smagu, daug juoksitės iš savęs ir su visais. Ne vienas atėjęs aktorius sakė, kad būtent to trūko studijuojant. Taigi duosime tai, ką žinome, ir tai nieko nekainuos – ateinate ir paiimate“, – kauniečius skatina J. Liaugaudė.

Ko reikia norint tapti klounu? Pirmiausia – mylėti vaikus ir būti atviram emocijoms. „Yra buvę tokių atvejų, kuomet žmonės sako, kad nori kažkam padėti, be to, savanoriauja gyvūnų globos organizacijose. Ir puiku, kad jie tai tęstų, nes tokių žmonių labai reikia. Bet mes neiname nieko gelbėti. „Raudonoms nosims“ reikia žmonių, mylinčių vaikus, tvirtų psichologiškai, turinčių humoro pajautą, nebijančių rodyti savo kompleksų ir klysti, gabių aktorystei arba atvirų to mokytis. Jei gali iš savęs pasijuokti, gali tapti gydytoju klounu“, – aiškino „Raudonos nosys / Gydytojai klounai“ meno vadovė.

Gydytojų klounų atrankos vyks:

Vieta: „Šelteris“ (4 a.), Vytauto pr. 79, Kaunas.

I etapas – balandžio 22 d. nuo 10.30 iki 18.00 val.

II etapas – balandžio 29–30 d. nuo 10.30 iki 18.00 val.

Padeda kurti socialinius ryšius

Pačius klounus ar bent jau raudonas jų nosis yra matęs ne vienas. „Ne vienas yra ir ranka numojęs – atseit, kas čia ypatingo: visi gali užsidėti raudonas nosis ir eiti per palatas. Dar kiti klausia, ar čia politikai lankysis ligoninėje“, – apie skeptikus užsimena viena iš klounų judėjimo Lietuvoje įkūrėjų Indrė Vileitė. „Žmonėms vis dar trūksta suvokimo, kaip klounų buvimas padeda ir kiek daug reikia žinoti, kad galėtum prakalbinti sergantį vaiką“, – iš karto paaiškina pašnekovė ir įvardija pirmąją klounų naudą – klounai padeda kurti socialinius ryšius ligoninėje ir net už jos ribų. Pasak Indrės, klounai sustiprina ne tik vaikų ir gydytojų tarpusavio ryšius – klounai suartina net gydytojus ir tėvus! „Ir net personalą suartina“, – juokiasi laidos vedėjos matydamos, kaip klounai priverčia nusišypsoti iš pradžių kiek dėl triukšmo niurnėjusią valytoją.

Veikia kaip raminamieji

Klounų terapija jau daugelį metų nuolatos naudojama užsienyje. Kiekvienas klounų žingsnis, kiekvienas tikslas labai apgalvotas, o rezultatai patvirtinti įvairiais tyrimais. Štai vienas iš tyrimų parodė, kad grupė vaikų, kurie prieš operacijas bendravo su klounais, buvo lygiai taip pat nusiteikusi kaip ir grupė vaikų, kurie vartojo specialius raminamuosius. Panašiai teigiamai klounų buvimas veikia ir kituose ligoninės procesuose: „Yra netgi paskaičiuota, kad kartu su klounais ligoninėje sunaudojama mažiau pagalbinių medžiagų, pavyzdžiui, bintų ar švirkštų vien todėl, kad vaikai būna nusiraminę ir pasitiki suaugusiuoju“, – pasakoja kita idėjos puoselėtoja Viltautė Žemelytė.

Eina pas vaikus, o ne pas jų ligas

Paklaustos, kur slypi klounų žavesio paslaptis, organizacijos atstovės nedvejoja, kad svarbu neapkrauti vaiko savo, kaip suaugusiojo, baimėmis ir liūdnomis mintimis. „Nesvarbu, kokia sunki būtų situacija, mes visada stengiamės vaike įžiūrėti ne ligoniuką, o vaikiškumą. Juk einame pas vaikus, o ne pas jų ligas“, – šypsosi Viltautė ir prideda, kad vaikai ypač jaučia, kas vyksta tavo galvoje ir širdyje, todėl klounams galioja griežta emocinė higiena – jokių ašarų, jokių asmeniškumų. „Labai įdomus niuansas, kad esame vieninteliai, kurie suteikia vaikui teisę pasakyti savo nuomonę: juk ligoninėje niekas neklausia, ar nori gerti vaistus, ar nori keltis ir panašiai. O mes paklausiame, išklausome ir niekada neiname į palatą jeigu vaikas nenori. Psichologai teigia, kad netgi vaikui suteikta galimybė atsisakyti ir pasakyti NE, palengviną jo emocinį krūvį, jis pajaučia, kad kažkas gerbia jo žodį“.

Per mėnesį aplanko 1200 vaikų

„Raudonos nosys“ taip pat nėra vienkartinis ar kartą metuose vykstantis projektas. Per septynerius veiklos metus jau virš 50000 vaikų aplankiusių klounų kuratorės siekia, kad tai taptų ligoninės kasdienybe ir kuo daugiau mažųjų galėtų pabendrauti su klounais. Didžiųjų miestų ligoninėse klounai lankosi bent kartą per savaitę ir siekia tai daryti dar dažniau: „Tik vis dar trūksta klounų Kaune ir Klaipėdoje“, – atsidūsta Viltautė bei Indrė kviesdamos prisijungti visus turinčius aktorystės pagrindų bei meilės vaikams.

Klounai linksmins ir senolius

Sveiko juoko reikia visiems – ir mažiems, ir dideliems. Būtent todėl, remiantis Austrijos klounų patirtimi, ruošiamas naujas, pirmą kartą Lietuvoje pristatomas projektas, kurio metu klounai lankysis ir senelių ar slaugos namuose. „Tai būtų nuostabus žingsnis“, – merginoms rankas spaudžia laidos vedėja Renata ir ragina ruošis kartu keliauti į ligoninę.

„Tiek gėlių vaikų skyrius dar nematė“

„Tiek gėlių vaikų skyrius dar nematė“, – rankomis ploja seselės. Šventinį šeštadienį pamatysite ne tik kaip vaikai bendrauja su klounais, bet ir rekordinę floristinio deserto porciją – flortistikos dizainerė K. Rimienė kartu su vaikais pagamins net aštuonias nuostabias puokštes, o kita laidos vedėja Renata mokys sodinti pavasario gėles vazonuose.

Kaip kuriamas klouno personažas? Kaip žmogaus trūkumai klouno asmenybėje paverčiami privalumais? Ir kaip kartu su klounais linksminti vaikus sekėsi K. Rimienei bei R. Mikailionytei, bus galima pamatyti šį šeštadienį, TV3 laidoje „Pasaulis pagal moteris“.

Pasimatymas skiriamas rugsėjo 2 d. 19:00 val. „Menų spaustuvėjė“ (Šiltadaržio g. 6, Vilnius).

„Raudonos nosys Gydytojai klounai“ kvietimu Lietuvoje svečiuojasi kolegos gydytojai klounai iš Palestinos. Kartu su lietuvių komanda jie dalyvauja patirties mainų programoje, kuria siekiama padėti Palestinos gydytojams klounams tobulėti ir plėsti veiklą Palestinos teritorijoje esančiose gydymo įstaigose.

Renginio metu bus pristatomos lietuvių ir palestiniečių gydytojų klounų darbo subtilybės, skirtinga patirtis šalies ligoninėse, humoro niuansai šalies kontekste. Po pristatymo bus galima gyvai pabendrauti su svečiais prie puodelio kvapnios kavos iš Betliejaus.

Palestinos gydytojų klounų apsilankymas Lietuvoje − tęstinis projektas. 2015 m. lietuvių gydytojai klounai svečiavosi Palestinoje.

„Grįžome su mintimi, kad sergantis vaikas Lietuvoje ir sergantis vaikas Palestinoje yra sergantis vaikas, o galiausiai – tiesiog vaikas. Jie visi pažįsta tam tikrus universalius kodus, o juokas – vienas jų“, – sako Viltautė Žemelytė,  „Raudonos nosys Gydytojai klounai“ įkūrėja.

Tarptautinės organizacijos „Red Noses Clowndoctors International“, vienijančios 10 šalių, meno vadovas, „Rote Nasen Clowndoctors“, kuri Austrijoje veikia jau 22 metus, įkūrėjas Lietuvoje vieši burdamas didesnę gydytojų klounų komandą.

Tai yra profesionalūs aktoriai, kurie lanko sergančius vaikus šalies ligoninėse ir pasitelkdami triukus, muziką dovanoja juoką bei šypsenas.

G. Seeligeris pasidalijo mintimis apie patirtį, mažinančią stresą, nerimą, leidžiančią atsipalaiduoti vaikams bei jų artimiesiems, apie jausmus, užplūstančius dovanojant galbūt paskutinę džiaugsmo akimirką mirštančiam vaikui.

– Jau daugiau nei 20 metų mokote entuziastus tapti gydytojais klounais, rengiate psichologiškai nelengvam darbui su sergančiais vaikais. Kokios savybės būtinos norint tapti „Raudonų nosių“ misionieriumi?

– Būti linksmam gyvenime – ne tas pats, kas būti puikiu gydytoju klounu. Pirmiausia ieškome profesionalų, turinčių polinkį į meną: aktorių, komedijų aktorių, muzikantų, žonglierių, t.y., žmonių, kurie gyvenime jau turi amatą, kurie jau žino, ką reiškia būti scenoje ir bendrauti su publika. Tuomet jiems reikia mokytis būti klounais, prisijaukinti kitokį teatro meną ir perprasti publikos linksminimo taisykles, prajuokinti kitaip nei prajuokintum paprastą žmogų – visgi gydytojo klouno darbas yra specifinis žanras. Gydytojas klounas taip pat turi būti geras psichologas, bet pirmiausia jis turi būti geras klounas. Kad kiekvienas norintis gali būti klounu, neteigčiau, tačiau kiekvienas norintis gali pamėginti.

– Nors neretai manoma, kad gydytojo klouno darbas – tiesiog savanorystė, iš tiesų tai – profesionalus, atsakingas darbas, kuriam reikalingi specialūs mokymai, nuolatiniai tobulinimosi kursai. Koks yra gydytojo klouno kelias į ligoninę?

– Pirma, būtina norėti juo būti ir turėti tam reikiamų savybių. Antra, mokytis – nuo bendravimo metodų iki žonglieriaus triukų. Tuomet žmogus, lydimas vadinamųjų klounų trenerių, gali eiti į ligoninę ir pamokas pritaikyti praktiškai. Stebėtojas pagelbsti, kai to reikia, ir duoda pastabų po apsilankymo ligoninėje. Su labiau patyrusiais klounais aptariama, kas ir kaip pavyko, kas nesisekė, vyresnieji papasakoja, kaip išsisuko iš situacijos, susidūrę su abejingumu ar priešiškumu. Dalydamasis patirtimi mokaisi. Vėliau, pvz., susidūręs su tyliu priešiškumu, prisiminsi, kaip su tuo susidorojo kitas. Toks dalijimasis patirtimi „Raudonų nosių“ komandose paprastai rengiamas tris-keturis kartus per metus. Psichologinis vienas kito palaikymas arba psichologinė higiena yra svarbi gydytojo klouno darbo ir pasirengimo jam dalis.

– Ar susidurti su sergančio vaiko tėvų priešiškumu – klounui įprasta?

– Žinoma, žmonių reakcijos į gydytojus klounus būna pačios įvairiausios. Visi turi teisę reaguoti taip, kaip nori. Kasdien, pravėrę ligoninės duris, nežinome, kas laukia, su kokiais žmonėmis susidursime. Vieni, atviresnio būdo, greitai įsitraukia į žaidimą, kiti gal visą gyvenimą buvo uždari ir nepuls juokauti. Kita vertus, klounas pastaruoju atveju susiduria su įdomiu iššūkiu – pavyks ar ne tokį žmogų įtikinti trumpam atsipalaiduoti. Ne, tai ne, bet jokiu būdu negalima įkyriai lįsti. Ligoninėje dirbantis klounas turi pasižymėti ypatingu jautrumu, jausti tuos, kuriems ir skiria savo spektaklį. 

– Šypsenos, juoko dovanojimas, gyvenimo džiaugsmo sugrąžinimas – tai vieni pagrindinių gydytojų klounų tikslų. Bet apie kokį gyvenimo džiaugsmą kalbėti vaikui, kuris miršta?

– Neslėpsiu – mirtis sukrečia, tai viena sunkiausių gydytojo klouno darbo patirčių. Ir susidurti su ja reikia preciziškai ruoštis. Man yra tekę apsilankyti pas mirtinomis ligomis sergančius vaikus. Vienam jų iki išėjimo anapus buvo likusios gal pora-trys dienos. Negali likti abejingas. Visgi pasakysiu taip: galvoti apie mirtį sunkiau yra mums, suaugusiems, ar vaiko tėvams, o mirštantis vaikas yra vaikas – vaikas, kuris nori juoktis, šypsotis, net jei to nebegali daryti. Jei galime padovanoti jam akimirką tokio džiaugsmo paliekant šį pasaulį, esame laimingi. Žinoma, nekalbu apie agoniją, kai šalia vaiko turi būti tikrai ne klounai.

– Ar tokia akistata su mirtimi pakeitė jūsų požiūrį į ją?

– Tie patirti momentai, kuomet riba, gyvenimą skirianti nuo mirties, – labai neryški, labiau pakeitė mano požiūrį į gyvenimą. Ligoninė man suteikė galimybę įvertinti laiko švytuoklę. Mūsų gyvenimas – nuostabus, įkvepiantis, bet yra ir kitas pasaulis, kurį apraudoti būtų nederama. Taip pat tai davė suvokimą, kad visi turime daugybę ambicijų šiame gyvenime, bet sveikata yra svarbesnė už jas.

– Nutinka taip, kad užuot linksminę ir kvailioję klounai ligoninėse pravirksta?

– Žinoma, taip gali nutikti, bet tikiuosi, kad jie verkia paslapčiomis. Gydytojas klounas negali meluoti, apsimetinėti, bet kaip jis gali linksminti vaikus, taip gali ir susigraudinti. Jei visgi jį užvaldo gilios emocijos, jei jis pravirksta, svarbu rasti išeitį, paaiškinimą sergančiam vaikui, kodėl į jį žiūrėdamas verki. Tai gali būti kur kas sunkiau nei suvaldyti savo, suaugusiojo, jausmus. Net sunkiausiai sergančio vaiko akivaizdoje negali pulti į neviltį.

– Kokios patirtys, lankant vaikus, jums ilgam įsirėžė į širdį?

– Viena jų – Budapešto ligoninėje. Buvau nebe gydytojas klounas, o vadovas, stebėjęs dviejų naujokų veiklą. Priėjusi seselė paprašė ateiti į palatą, kurioje gulėjo sunkios būklės vaikas, visas apraizgytas laidais, prijungtas prie aparatūros. Jo tėvai buvo palūžę, išsekinti nerimo. Mūsų paprašė bent truputį praskaidrinti tokią aplinką. Palatoje surengėme pasirodymą, dainavome, žongliravome, improvizavome fejerverkus, stengėmės dėl vaiko. Jo tėvai, matydami, kad vaikas reaguoja, nukreipia dėmesį ir mintis nuo savo būsenos, buvo giliai sujaudinti ir jautėsi išties laimingi, pradėjo šypsotis, komentuoti tai, ką veikiame, įsitraukė į mūsų žaidimą. Tai buvo magiška, emociškai labai stipri akimirka, kuri ir mus padarė laimingus.

Kita širdį ypač palietusi patirtis buvo Kosovo karo metu. Dirbome su pabėgėliais, viltį praradusiais žmonėmis. Tuo metu jų iš viso buvo apie 36 tūkst. Tarp jų buvo gal 12-os metų berniukas. Jis tapo mano draugu, visur sekė mane, kad ir kur beeičiau, jis buvo patenkintas, laimingas, net saugojo mane nuo pavojų. Jaučiau jo buvimą šalia. Buvo nepaprastai sunku, kai reikėjo išvažiuoti. Įšokau į autobusą, o už jo langų, minioje vaikų, stovėjo jis. Tegalėjau padaryti vieną dalyką – pro atidarytą langą perdaviau jam savo raudoną klouno nosį. Laimei, turiu jo nuotrauką – ne vieno paties, bet jis irgi matyti minioje. Saugau ją savo biure.

– Kam labiau reikia gydytojo klouno pagalbos – sergančiam vaikui ar jo tėvams?

– Abiem, tik skirtingai. Gydytojo klouno darbas – kaip jausmų biliardas. Jei tėvai jaučia, kad jų vaikas bent trumpam pamiršta ligą, susidomi kažkuo, kad jo akyse blyksteli gyvybingumas, kad jis yra laimingas, jie taip pat būna laimingi, lengviau atsikvepia. Jei vaikas bijo, nenori žaisti, nesusidomi, gydytojai klounai pradeda žaisti su tėvais. Matydamas juos besilinksminančius vaikas taip pat pamažu atveria širdį.

– Ar gydytojas klounas ryžtasi linksminti, jei tai – tinkamas žodis kalbant apie vaiką, kuris paniręs į komą?

– Ką jaučia, ką girdi ar mato vaikas ar apskritai žmogus, ištiktas komos, negali atsakyti nei medicina, nei kas nors iš mūsų. Profesoriai vertina mūsų pagalbą gydant galvos traumas patyrusius pacientus, nes jiems atrodo, kad tokie komos būsenos ligoniai į mus reaguoja intensyviau nei į kitus stimuliacijos šaltinius. Varšuvoje mes turime specialų skyrių, kuriame mokoma darbo su ligoniais, panirusiais į komą.

– Kaip sugebėti prajuokinti vaiką, kurį nuskriaudė artimiausi žmonės, tėvai – sumušė, sužalojo, išprievartavo? Ir kaip reaguoti, jei tie žmonės tebėra šalia vaiko?

– Gydytojas klounas stengiasi atsiriboti nuo šeimos sistemos. Jo misija – suteikti vaikui laimės akimirką. Prieš ateidamas į palatą gydytojas klounas gali sužinoti, kodėl vaikas ten pateko. Kartais seselės užsimena turinčios įtarimų, kad šeimoje yra problemų, pasidalija nuomone, kad vaikas, esą, nukrito nuo laiptų, bet jos tuo netiki. Mes pasirašome dokumentus dėl medicininės paslapties konfidencialumo, be to, labai svarbu žinoti vaiko istoriją, kad išvengtume nemalonių patirčių, kad neįskaudintume, pvz., kad nepapasakotume istorijos apie futbolą vaikui, kuriam, deja, nupjauta koja, tačiau dėl dengiančios antklodės to nematome.

Klounas, prieš ateidamas į ligoninę, turi išmokti palikti savo asmeninį požiūrį prie durų. Jis ligoninėje yra tas, kuris nesiekia nieko konkretaus ar tikslingo – nei gydyti, nei mokyti, nei teisti, nei moralizuoti.

– Vieni gydytojai klounai šypsenas dovanoja vaikams, kiti – suaugusiems ar senyvo amžiaus ligoniams. Kuo ypatingas toks darbas?

– Pagrindinė gydytojų klounų misija – sergantys vaikai. Antroji, kol kas Lietuvoje kol nepraktikuojama, tačiau sėkmingai įgyvendinama keliose kitose šalyse – įvairaus amžiaus ligoniai reabilitacijos centruose. Čia neretai tenka įkvėpti viltį žmonėms, kurie patyrę įvairias traumas, netekę galūnių, kas negrįžtamai pakeičia jų gyvenimą. Medicininė misija baigta, o dabar reikia pradėti prisijaukinti kitokį gyvenimą, pvz., be kojos ar neįgaliojo vežimėlyje. Klounas susiduria su žmogumi, kuris dar negali pripažinti faktų, kovoja pats su savimi ar mano, kad jei labai stengsis, atsistos ant savų kojų. Trečioji misija – geriatrijos skyriaus ligoniai arba pagyvenę, seni žmonės, kurie dažniausiai kenčia nuo senatvinės demencijos ar Alzheimerio ligos. Tai žmonės, gyvenantys esamuoju laiku, netrukus mus pamirštantys ir kiekvieną susitikimą išgyvenantys lyg pirmą. Toks darbas turi savų niuansų, neretai į pasirodymus įterpiama muzikos, dainų iš tų laikų, kai žmonės buvo pačiame gyvenimo žydėjime.

– Kokių reakcijų sulaukiate dėl gydytojų klounų darbo pabėgėlių stovyklose?

– Įvairiausių, bet mūsų tikslas – dirbti žmonėms, kuriems to reikia. Susiduriame su vaikais, išgyvenusiais karą, kitas negandas, praradusiais namų ir apskritai saugią aplinką bei prieš savo valią per greitai užaugusiais. Jie išties nori vėl tapti vaikais. Ir jiems tokią galimybę suteikia klounas. Mažiau reikia kreipti dėmesį į politikos sroves. Darbas su pabėgėliais – ne politika, o žmogiškumas. Neklausiu žmonių, ar jie pritaria tokiai veiklai, ar ne. Nei jie teisūs, nei klystantys. Aš elgiuosi taip, kaip liepia širdis. Mūsų misija – padovanoti tai, ką žmogus manė praradęs, – džiaugsmą, šypseną.

– Kokius tabu turi gydytojas klounas?

– Mirtis, ligonio skausmas gydytojui klounui nėra tabu. Vienas tabu – seksualumas. Pvz., tokį darbą dirbanti mergina negali į save atkreipti dėmesio seksualiais drabužiais, iškirpte. Galima pajuokauti, paflirtuoti, bet neperžengti padorumo ribos.

Kitas tabu – sukelti sau ar partneriui skausmą, tiek fizinį, tiek moralinį. Gali vaizduoti, kad tau skauda, bet taip, kad būtų aišku, jog tik vaidini. Būti gydytoju klounu – tai būti komedijos aktoriumi: apsimesti įsižeidusiu, vaidinti nuskriaustą, skųstis skausmu, kai visiems aišku, kad tai – spektaklis.

– Kaip jūsų veiklą vertina šeima?

– Ir veiklą, ir dažnas keliones – teigiamai. Mano žmona, su kuria susipažinau filmuojant filmą, yra supratingiausia pasaulyje. Ji pati keliolika metų dirbo kino srityje. Mūsų vaikai jau suaugę, bet kai buvo maži, vis norėdavo būti šalia, tarp klounų ar mano glėby. Apskritai tėvų santykiai su vaikais nėra statiški, jie nuolat kinta – vienu periodu didžiuojiesi savo tėvais, o čia, žiūrėk, jau jų gyvenimas neatrodo sektinas pavyzdys. Bet džiaugiuosi, kad mano šeima mane palaiko.

– Pagalvojate, kur būtų nuvedę jūsų keliai, jei nebūtumėte susiejęs gyvenimo su gydytojais klounais?

– Norėčiau būti roko muzikantas. Stovėti scenoje prieš minią, uždegti žmones, įžiebti jų akyse šviesą turėtų būti nuostabu. Arba rašytoju – dėl aistros žodžiams. Kiekvieno galvoje sukasi daugybė minčių, bet ne visi geba jas perteikti, suteikti rafinuotumo, rasti tinkamiausius žodžius. Bet nesigailiu, kad esu tas, kas esu. Manau, kad būtina vystyti turimus talentus.

– Kas be darbo jus įkvepia?

– Sėkmė. Didžiuojuosi, kad gydytojų klounų veikla sėkminga. Šiuo metu jie dirba net dešimtyje šalių. Žinoma, turiu gyvenimą ir be darbo. Aš taip pat esu aktorius, o aktorius gali šaukti, žudyti scenoje, bet spektakliui pasibaigus vaidmenį scenoje ir palieki. Turėti gyvenimo skirsnį sau, tik sau – ne darbui, yra būtina. Ligoninė mane išmokė išlaikyti pusiausvyrą ir žinoti, kada „finita la comedia“.

O kalbant apie pomėgius, mano aistra – kelionės, nepažįstamų šalių, vietų atradimas. Labai mėgstu skaityti. Dievinu leisti laiką su draugais. 

Šiandien yra Tarptautinė šypsenos diena. Sakoma – reikia nedaug, kad sukeltum šypseną, ir pakanka šypsenos, kad viskas taptų įmanoma (Žilberas Sesbronas). Šia idėja savo darbe vadovaujasi gydytojai klounai, kurie jau penkis metus skleidžia geras emocijas Lietuvos ligoninėse. Šios nuotaikingos dienos proga klounai dalinasi patirtomis istorijomis, kai šypsenos padėjo greičiau sveikti.

"Raudonos nosys" gydytojai klounai reguliariai lankosi Vilniaus, Kauno ir Klaipėdos ligoninėse. Jie lanko vaikus palatose ir interaktyviai bendrauja pasitelkę triukus, muziką, mimikas – taip suteikia mažiesiems džiaugsmo, mažina stresą bei įtampą. Kiekvienas apsilankymas yra unikalus ir išskirtinis, nes neaišku, kokios emocinės pagalbos prireiks ligoniukams tuo metu. Klounai Rožė, Džilda ir Bela dalinasi akimirkomis, kurios įsiminė ilgam.

„Pamenu, kartą užsukome į palatą, kai vaikas gėrė vaistus ir jau greitai turėjo eiti į procedūras. Turėjome tik kokias 5 minutes, kol vaistai pradės veikti, tad surengėme krepšinio varžybas. Vienas klounas buvo teisėjas, antras laikė krepšį (tai buvo palatos šiukšlių dėžė), tėveliai tapo palaikymo komanda, kuri netgi turėjo skanduotę, o berniukas buvo pagrindinis šių varžybų žaidėjas. Su kiekvienu įmestu kamuoliuku (kuriuos darėme iš vienkartinių servetėlių), palaikymo komanda tiesiog pašėldavo. „Tos penkios laukimo minutės, buvo pačios geriausios pasaulyje",– sakė berniukas", – pasakoja Rožė.

Džilda ir Bela pastebi, kad kartais klounas gali ne tik praskaidrinti nuotaiką, bet ir pagelbėti gydytojams: „Atėjome kaip tik tuo metu, kai vienai mergaitei reikėjo išimti kateterį. Šios procedūros ji itin bijojo. Pradėjome žaisti, kad klounai irgi bijo, bet bijo labai juokingai. Mergaitė taip juokėsi, kad netyčia užkabino kateterį ir pati jį ištraukė. Tada pradėjo šaukti iš nuostabos: „Mama aš pati ištraukiau, mama aš pati ištraukiau!" Po tokio netikėtumo tėveliai nenorėjo mūsų paleisti, vis dėkojo".

„Kartą nudegimų skyriuje sutikome berniuką, kuriam buvo stipriai nudegusi rankos plaštaka. Kad geriau vyktų odos regeneracijos procesas, jam reikėjo daryti pratimus lankstant pirštus, o tai buvo labai skausminga. Pasiūlėme jam iš balionų lankstyti įvairius žvėrelius ir jo palatą paversti zoologijos sodu. Berniukas taip įsitraukė į žaidimą, kad net nejautė skausmo lankstydamas balionus ir tokiu būdu nejučia mankštindamas ranką", – prisiminimu dalinasi Džilda.

Gydytojai klounai taip pat veda kūrybines dirbtuves mažiesiems sanatorijose, gydymo įstaigose pristato išskirtinį muzikinį spektaklį "Keliaujantis klounų orkestras”, skirtą vaikams su proto negalia.