Romanas pasakoja apie mažo miestelio keistuolį Oskarą. Psichikos sutrikimą turintis vyras grumiasi su gyvenimo baime, bandydamas prisijaukinti supantį pasaulį ir žmones. Dėl gebėjimo įsiminti visus vardadienius kalendoriuje, jis miestelio žmonių ir yra pramenamas Kalendoriumi. Atviras ir naivus Oskaras galiausiai tampa svarbia figūra miestelio gyvenime – ima burti kitus visuomenės atstumtuosius, rūpintis jais.
Oskaro dienoraščio forma parašytas romanas, vos tik pasirodęs, Latvijoje, tapo kultinis. Šiandien jis inscenizuojamas teatruose, ekranizuojamas. Kauno literatūros savaitės svečias A. Kalnozols sutiko papasakoti apie sunkiu gyvenimo periodu gimusią knygą.
– Jūsų romanas „Mane vadina Kalendorium“ daugelio lyginamas su Winstono Groomo romanu „Forestas Gampas“. Forestas, kaip ir jūsų knygos herojus Oskaras, yra keistuolis, bet turi didelę širdį. Deja, visuomenėje įvaizdis dažnai kur kas svarbesnis už žmogaus vidų. Atrodo, savo knyga norėjote skaitytojams priminti tikrąsias vertybes. Kokia romano mintis jums pačiam atrodo svarbiausia?
– Nesu skaitęs W. Groomo romano, bet prisimenu pagal jį sukurtą filmą. Rašymo procese nesilyginau su kitais rašytojais ir nemąsčiau apie mano knygos panašumą su kitomis. Taip pat man nelabai rūpėjo idėjos ar konceptai, kuriuos romanas turėtų atskleisti. Rašymas labiau priminė gijimo procesą, tai buvo labai egoistiška kelionė.
Mintis apie Oskarą Kalendorių man kilo 2019-ųjų rugsėjo 24-ąją, kai gyvenau savo paskutines dienas ar mėnesius, kaip tada maniau. Po tėvo mirties, sunkaus emocinio perdegimo 2017-aisiais ir mamos netekties panirau į gilią depresiją, kuri truko dvejus metus. Man negalėjo padėti nei daktarai, nei ligoninės, nei draugai. Negalėjau miegoti, jei neišgerdavau daug alkoholio ir nesuvartodavau migdomųjų vaistų. Toks ritmas ilgai tęstis negalėjo. Tad buvau visiškai pasiruošęs mirti. Prisimenu naktį prieš rugsėjo 24-ąją. Ji buvo siaubinga – kamavo košmarai, o aš sau vis kartojau: juk turi būti kas nors gero, juk turi būti kas nors gero, prašau, padėkite man.
Kai pabudau, niekas nebuvo pasikeitę, jaučiau tą pačią tuštumą. Keliavau į biblioteką, pakeliui praėjau pro knygyną ir tada man netikėtai kilo idėja. Ji buvo tokia stipri, kad turėjau atsisėsti ant suoliuko netoliese buvusiame parke ir slėpti ašaras. Pagaliau įvyko kažkas gero – pajutau. Todėl sau pažadėjau tai užrašyti. Keliaudamas į biblioteką jau žinojau, kad tai turi būti dienoraštis. Žinojau ir pavadinimą „Mane vadina Kalendorium“. Po kelių valandų pirmasis knygos skyrius jau buvo baigtas. Labai aiškiai pajutau – turiu toliau tęsti, ši knyga man padės. Buvau tuo toks tikras, kad parašiau savo geriausiam draugui laišką, kuriame papasakojau, kad rašau romaną ir jis sulauks sėkmės. Draugas man atsakydamas atsiuntė besišypsančio veiduko jaustuką. Nemanau, kad patikėjo manimi. Tačiau aš savimi tikėjau ir išpildžiau sau duotą pažadą.
Pirmąją rašymo dieną aš sukūriau visiškai naują būdą žodžiams sudėlioti. Kalbą, kuri mane privertė nusišypsoti.
– „Mane vadina Kalendorium“ sulaukė didžiulio populiarumo Latvijoje, gerbėjų romanas turi ir Lietuvoje. Kaip manote, kodėl ši knyga taip išpopuliarėjo ir palietė skaitytojus? Galbūt giliai viduje visi esame keistuoliai, todėl knygoje atpažįstame save? Kiek Oskaro jūs turite savyje?
– Manau, kad skaitytojus traukia tai, kaip Oskaras tvarkosi su kasdienybe. Jo požiūris yra labai paprastas, beveik vaikiškas. Šio veikėjo dėka norėjau išmokti kitokios perspektyvos į pasaulį – man tai buvo gyvybės ar mirties klausimas. Pirmąją rašymo dieną sukūriau visiškai naują būdą žodžiams sudėlioti. Kalbą, kuri mane privertė nusišypsoti. Knygą pagaliau parengus, prasidėjo pandemija. Tad savaitę, kai romanas pasirodė, visi knygynai buvo uždaryti. Tačiau šviesa, kuri man buvo reikalinga depresijos tamsoje, mane išgelbėjo ir pandemijos metu. Tai yra tikrasis šviesos grožis – šis š... veikia bet kurioje tamsoje. Romano veikėja Janina galėtų pasakyti ką nors panašaus (juokiasi).
– Ar romano veikėjai turi prototipus realiame gyvenime? Galbūt įkvėpimo sėmėtės iš pažįstamų žmonių?
– Romano idėją man prišaukė staigūs vaikystės prisiminimai. Prisiminiau vieną vyruką iš savo gimtųjų Talsų. Žinojau, kad jis atmintinai moka kalendorių, o jo vardas Oskaras. Prisiminiau, kad jis nekalbėdavo daug – galbūt dėl tam tikro psichikos sutrikimo. Visa kita išgalvojau nieko nežinodamas apie jo tikrąjį gyvenimą. Buvo vienintelė abejonė, kurią jutau rašydamas: ar turėčiau atsisakyti bet kokių nuorodų į tą žmogų? Galėčiau pakeisti vardą, miestą ir niekas niekada nesužinotų tiesos. Tačiau būtent jis buvo mano mūza, tad man nesinorėjo tapti melagiu. Surizikavau ir pasielgiau teisingai.
Kai knyga pasiekė Latvijos knygynų lentynas, pirmą kartą gyvenime pasikalbėjau su tuo žmogumi. Paaiškėjo, kad jis gana plepus ir nuoširdžiai džiaugiasi knygos populiarumu. Kai lankausi Talsuose, mes kartais netyčia susitinkame, pasikalbame ir vėl išsiskirstome savais keliais.
Romano herojė Janina taip pat turi savo prototipą. Ji buvo mano vaikystės mokytoja. Vėliau, 2006-aisiais, būdamas jaunas ir nuotykių ištroškęs aktorius, ją radau apleistame miško namelyje. Šios ilgos istorijos dabar nepasakosiu, bet tai buvo išties galinga vasara. Ją ir praleidau tame apleistame namelyje. Vis dėlto rašydamas negalvojau apie mokytoją kaip apie Janinos prototipą. Tačiau mano draugas (tas pats, kuris atsiuntė šypsenėlę), perskaitęs knygą, man paskambino ir paklausė, ar Janina nėra buvusi mokytoja? Tada supratau, kad iš tikrųjų Janiną įkvėpė toji mokytoja.
– Esate aktorius, dramaturgas, tad rašymas jums nebuvo svetimas ir prieš romaną. Kaip atrodo jūsų kūrybos procesas?
– Nesvarbu, kur ir ką aš rašau, man labai svarbus tyras įspūdis. Niekada nebuvau tas aktorius ar dramaturgas, kuris sukuria kelias pjeses ar vaidmenis per metus. Dažniausiai tai būna viena pjesė per dvejus metus ar dar rečiau. Tiesiog neturiu jėgų vienu metu absorbuoti tiek daug medžiagos. Vieną kartą bandžiau, tačiau perdegiau. Tai man kainavo išties daug.
Dabar dirbu kur kas paprasčiau. Užuot vertęs save rašyti, tiesiog leidžiu sau tai daryti. Nerašau vėlyvais vakarais su nuolat smilkstančia cigarete tarp pirštų, kaip rodo Holivudo filmuose. Man patinka disciplina, tad dirbu bibliotekoje. Taip pat man patinka ir nieko neveikti, jau išmokau ištarti ne projektams, kurie, be pinigų ir populiarumo, man daugiau nieko neduos. Man to nereikėjo, kai miegodavau apleistuose namuose ir automobiliuose lyg benamis. Nereikia ir dabar, kai pradėjau gyventi sveikiau. Kartais įkvėpimas ateina iš sapnų. Kadangi man nebereikia vaistų ar alkoholio, kad užmigčiau, sapnuoju gilius mistiškus sapnus, po kurių pabudęs visą dieną galvoju apie gyvenimo stebuklą.
– Gimėte ir užaugote Talsuose. Jūsų romane Oskaras taip pat gyvena mažame miestelyje. Dauguma žmonių šiandien renkasi gyventi didmiesčiuose. Kita vertus, dalis jų vėliau grįžta į gimtąjį kraštą. Kaip jūs manote, kas ateityje laukia mažų miestelių?
– Pandemijos metai privertė mano draugus sugrįžti prie savo šaknų. Jie sugrįžo į Talsus ir dabar šis miestas išgyvena tam tikrą renesansą. Manau, kad tai nėra unikali patirtis, greičiausiai ir kiti mažesni miestai dėl pandemijos patyrė tam tikrą atgimimą. Girdėjau panašių istorijų iš įvairių miestelių ir kaimų. Tai skamba išties viltingai. O aš niekada nepalikau Talsų, nors bandžiau, bet man nepavyko. Kaip F. Kafka kitados sakė apie Prahą – šis miestas turi aštrius nagus.
Mačiau ir turtuolių, ir vargšų. Nepasakyčiau, kad skurdžiai gyvenantys žmonės visada linkę būti geresnės širdies.
– Jūsų knygoje Oskaras galiausiai aplink save suburia visus miesto keistuolius ir jais rūpinasi. atrodo, kad jie yra savotiškai laimingi. Kaip jums atrodo – galbūt žmonės, kuriems visuomenė klijuoja etiketę „kitoks“, išties yra laimingesni? Juk jie turi savitą pasaulį ir jiems negalioja taisyklės, pagal kurias gyvena kiti.
– Per savo gyvenimą mačiau ir turtuolių, ir vargšų. Nepasakyčiau, kad skurdžiai gyvenantys žmonės visada linkę būti geresnės širdies. Esu gyvenęs olose, traukinių stotyse, apleistuose namuose, drauge su nusikaltėliais. Nesakyčiau, kad tai yra vietos, tinkamos tyros sielos žmonėms. Manau, kad laimingas žmogus yra tas, kuris sugeba priimti gyvenimą tokį, koks jis yra. Būti laimingam – trokšti to, ką jau turi. Viena vertus, tai visiems įveikiama užduotis. Kita vertus, tai iš tikrųjų labai sunku suvokti.
– Romane Oskaras įsimena visus vardadienius kalendoriuje. Kiek žinau, vardadieniai yra labai svarbi latviškos kultūros dalis. Kiek jūsų knygoje apskritai yra latviškumo?
– Manau, kad mano knyga daugiau pasakoja apie mažų miestelių ir kaimų identitetą. Joje nėra daug kalbama apie Latviją, daugiau – apie pačią Rytų Europą. Juk knygoje aprašomų apleistų sovietinių pastatų gausu visame šiame regione. Romano veikėjai yra visuomenės paribiuose likę žmonės. Jie – lyg paralelė su posovietinėmis valstybėmis, kurios įstojo į ES ir nežinojo, kaip elgtis su likusiu sovietiniu palikimu. Šios traumos Vakaruose niekas nesuprato.
Prasidėjus karui Ukrainoje, mes geriausiai suvokėme liguistą agresoriaus mąstymą. Tad Rytų Europos valstybės ėmė vaidinti svarbų vaidmenį remiant Ukrainą. Labai didžiuojuosi Baltijos šalimis, Lenkija, Slovakija, Čekija. Šios šalys įrodė, kad laisvė ir žmoniškumas yra ne tik žodžiai ES dokumentuose. Tai vertybės, kurios turi būti įgyvendintos.
– Kuris Latvijos rašytojas jus labiausiai įkvepia? Kuris jų, jūsų nuomone, labiausiai nusipelno tarptautinio pripažinimo?
– Mano nuomone, geriausias Latvijos rašytojas yra poetas Marts Pujāts. Jis taip pat yra mano draugas ir svarbi figūra, dariusi man įtaką, kai buvau jaunas aktorius ir žengiau pirmuosius žingsnius literatūroje. Kalbant apie prozą, man patinka Jānis Joņevs. Jo pirmasis romanas „Jelgava 94“ (2013) sulaukė populiarumo ir paskatino mane Latvijos literatūrą matyti kaip modernią ir šiuolaikišką. Lietuvos skaitytojams, žinoma, turėtų patikti puiki rašytoja Nora Ikstena.
Kas? Kauno literatūros savaitė. Pasimatymai: susitikimas su A. Kalnozols. Skaitymus ir pokalbį moderuoja Sandra Bernotaitė.
Kur? Kauno menininkų namuose.
Kada? Gegužės 13 d. 19 val.
