Netikėta netektis yra itin sukrečianti gyvenimo akimirka. Dažnai artimieji dėl patiriamo streso negali priimti jiems tinkamiausių sprendimų, o gal net ir nežino, nuo ko pradėti. Pasak „Rekviem“ Kauno atsisveikimo namų vadovės Karolinos Jancevičiūtės, suderinti visas atsisveikinimo detales ir techninius klausimus – sudėtinga. Todėl ragina nebijoti ir konsultuotis su atsisveikinimo namų atstovais, kurie viską kruopščiai padės suplanuoti, nurodys veiksmus, kuriuos svarbu atlikti tam, kad velionio artimieji patirtų kuo mažiau rūpesčių sunkią akimirką.

Kalbėkitės su artimaisiais

Lengviausia priimti sprendimus ir organizuoti atsisveikinimą tuomet, kai artimieji žino velionio valią. Kartais artimieji žino tik esminius aspektus, pavyzdžiui, velionis norėjo būti kremuojamas ar laidojamas tradiciškai.

„Neretai žmonės pas mus ateina su labai aiškiais ir smulkiai išvardytais velionio pageidavimais, kuriuos jis išreiškė prieš mirtį. Vienu ar kitu atveju, tai labai palengvina sprendimų priėmimą ir nepalieka vietos artimųjų nesutarimams. Todėl rekomenduojame nebijoti kalbėtis šia tema, papasakoti patiems artimiausiems tai, kas išties svarbu“, – patarė K. Jancevičiūtė.

Karolina Jancevičiūtė. „Rekviem“ archyvo nuotr.

Pirmieji veiksmai

Netekę artimojo nedelsdami apie tai praneškite Bendrosios pagalbos centrui telefonu 112. Atvykę medikai ir policijos pareigūnai konstatuos mirties faktą, ir tik po to galite kreiptis į laidojimo namus bei šeimos gydytoją.

„Labai svarbu iškart susisiekti su pagalbos centru ir neliesti mirusiojo kūno, kol nėra konstatuotas mirties faktas. Atvykę medikai išrašys laikinąją medicininę pažymą, o gavę ją susisiekite su laidojimo paslaugas teikiančia įmone, kuri pasirūpins velionio transportavimu. Laikinąją medicininę pažymą turite pateikti šeimos gydytojui, kuris išduos medicininį mirties liudijimą. Vėliau galite kreiptis dėl vienkartinės laidojimo išmokos, kurią išduoda savivaldybės (seniūnijos), kur gyveno velionis arba kur gyvena laidojantis asmuo. Kreipiantis ne vėliau kaip per 10 dienų, pašalpa bus išmokėta per 24 val., tačiau tai galite atlikti ir vėliau, nes išmokai gauti numatytas 12 mėn. laikotarpis“, – komentavo atsisveikinimo namų vadovė.

Neslėpkite finansinės situacijos ar turimo biudžeto

Šiuo metu laidoti skiriama išmoka yra 392 eurai, tačiau tokio dydžio sumos laidotuvių išlaidoms padengti nepakaks. Yra ir kitų papildomų išmokų, kurias artimieji gali gauti, tačiau nemažai žmonių apie jas nežino.

Ji velionis buvo sulaukęs pensinio amžiaus ir gaudavo pensiją, artimiesiems skiriama vienos arba dviejų pensijų dydžio išmoka.

 

„Jei velionis buvo sulaukęs pensinio amžiaus ir gaudavo pensiją, artimiesiems skiriama vienos arba dviejų pensijų dydžio išmoka, tačiau viskas priklauso nuo to, ar už einamąjį mėnesį pensija velioniui jau buvo išmokėta, ar ne. Tikimybė, kad gautos išmokos padengs visas ar bent jau didžiąją dalį laidotuvių išlaidų, yra, tačiau laidojant darbingo amžiaus žmogų valstybės skiriama vienkartinė išmoka artimiesiems gali tik šiek tiek palengvinti finansinę naštą“, – komentavo K. Jancevičiūtė.

„Įprastai laidotuvės kainuoja 1000–2000 eurų, tačiau galima rasti ir pigesnių pasiūlymų, pavyzdžiui, mes esame parengę ekonominį laidojimo paketą, kuris suteikia galimybę pagarbiai ir gražiai atsisveikinti su artimuoju minimaliais kaštais. Bendra paketo kaina yra 792 eurai, bet išskaičiavus vienkartinę valstybės skiriamą laidojimo išmoką, klientui lieka mokėti tik 400 eurų. Todėl raginame neskubėti skolintis, neslėpti savo finansinės situacijos ir apie turimo biudžeto dydį informuoti atsisveikinimo namus ar neskubėti rinktis bet kurios pirmos pasitaikiusios laidojimo įmonės vien dėl nedidelio biudžeto“, – papildė K. Jancevičiūtė.

Į tokį laidotuvių paketą yra įskaičiuotas velionio kūno paėmimas Kauno mieste, transportavimas į krematoriumą, kremacija Lietuvos krematoriume Kėdainiuose, kremuotų palaikų parvežimas, itališka kapsulė kremuotiems palaikams, atsisveikinimo salė su vaizdu į Nerį parai, ekologiškas kremavimo karstas, organizavimo mokestis (į jį įeina nekrologas, dokumentų tvarkymas kremacijai, laidotuvių organizavimas), žvakių komplektas, šilko gėlių kompozicija, socialinės pašalpos dokumentų tvarkymas.

„Rekviem“ atsisveikinimo namų Kaune administracijos vadovė Karolina Jancevičiūtė teigė, kad palaikų kremavimas turi nemažai privalumų, lyginant su tradiciniu laidojimu karste. Pasak jos, laidojant kremuotus palaikus urnoje, artimieji turi didesnes galimybes sutaupyti, taip pat tai sprendžia laidojimo vietos trūkumo klausimą.

„Didžiuosiuose miestuose dažnai trūksta naujų kapaviečių arba veikiančios kapinės yra nepatogioje lokacijoje. Kadangi urnai reikia mažiau laidojimo vietos, ją galima laidoti jau turimose šeimos kapavietėse, talpinti kolumbariumo nišoje arba pelenus barstyti jūroje, ne arčiau kaip 5 kilometrus nuo Baltijos jūros kranto, upėse, išskyrus urbanizuotas teritorijas ar paplūdimius. Vis dėlto, atsisveikinimas su velioniu prie atviro karsto vis dar lieka pagrindine laidotuvių tradicija Lietuvoje“, – pasakojo K. Jancevičiūtė.

Karolina Jancevičiūtė/„Rekviem“ nuotr.

Vadovė išskyrė, kad kremuojant kūną, atsisveikinimo su mirusiuoju ceremonija dažnai būna privatesnė. Prieš kremaciją atsisveikinime dalyvauja tik patys artimiausieji, toks atsisveikinimas įprastai trunka iki dviejų valandų. Viešas atsisveikinimas organizuojamas su urna. Tiesa, velionio pelenai gali būti talpinami ir kitose, kiek originalesnėse vietose.

„Kremuojant kūną, asmens palaikai paprastai talpinami į urnas. Taip pat galime pasiūlyti galimybę pasigaminti stiklo dirbinį ar deimantą su velionio palaikais – tokiems dirbiniams reikia tik nedidelės dalies pelenų. Sulaukiame ir prašymų atskirti dalelę palaikų ir pripildyti jais medalioną ar mažą urnelę, bet tokie prašymai nėra itin dažni“, – teigė laidojimo namų administracijos vadovė.

Rinkoje daug aplinkai kenksmingų urnų

Žinomas urnų menininkas Algimantas Patamsis sakė pastebintis, jog rinkoje siūloma daug metalinių ir medinių, nuodingais dažais dažytų urnų, kurios yra žalingos aplinkai. Pats A. Patamsis kuria keramikines, įvairaus dydžio urnas, kurios yra ne tik draugiškos gamtai, bet ir gali išlikti tūkstančius metų.

Anot menininko, urnos kūrimo procesas tęsiasi mažiausiai dvi savaites – tiek užtrunka, kol urna yra suformuojama, išdžiovinama, deginama, glazūruojama, deginama su glazūra bei aušinama.

„Urnas gaminu iš akmens masės ir porceliano, jas glazūruoju pačia sudėtingiausia pasaulyje kristaline glazūra, todėl kiekvienas kūrinys, nepriklausomai nuo jo formos, yra unikalus. Urnos net iki 6 valandų ir daugiau dega 1270 laipsnių temperatūroje. Jeigu urnos yra nesudaužomos, jos gali išlikti tūkstančius metų. Apskritai džiaugiuosi, kad Lietuvoje didėja palaikų kremavimo paklausa. Žmonės pradeda suprasti, kad kremavimas yra daug geresnis ir lengvesnis pasirinkimas atsisveikinti su artimuoju“, – sakė A. Patamsis.

Populiariausi – pakabukai

Menininkė Irena Žukauskytė jau kone dešimtmetį užsiima papuošalų, skirtų mirusiojo palaikams laikyti kūryba. Moteris kuria seges, ant kaklo kabinamus medalionus, žiedus. Visi tokio pobūdžio papuošalai yra neatsidarantys.

„Yra žmonių, norinčių šalia savęs visuomet turėti artimojo dalelę. Papuošalai leido tai tauriai įprasminti. Galiu teigti, kad domėjimasis tokiais papuošalais per pastarąjį dešimtmetį padidėjo. Kuriu seges, žiedus, pakabukus. Būtent pastarieji sulaukia didžiausio susidomėjimo“, – pasakojo menininkė.

„Rekviem“ nuotr.

I. Žukauskytė savo kūriniams renka neiššaukiančias, ramesnes spalvas. Papuošalus ji kuria iš sidabro ir chromkobalto medžiagos, kuri kaitinimo metu įgauna specifinį – žalią, mėlyną – atspalvį. Menininkės kūryboje taip pat gausu simbolikos, augalinių, širdies motyvų. Tarp mėgiamiausių akmenų – gintaras ir granatas, kuris, kaip ji sako, yra bažnytinis akmuo, o jo sodri raudona spalva simbolizuoja kraują, meilę.

Menininkės papuošalų dirbtuvės įsikūrusios namuose. Nors tiesioginių užsakymų pasitaiko, ji stengiasi dirbinius perduoti krematoriumui bei laidojimo namams išvengiant bendravimo su mirusiųjų artimaisiais.

„Su artimaisiais bendrauju labai retai – tai man pernelyg sunku. Pamenu, dar pačioje kūrybos pradžioje į mane kreipėsi mamą palaidojusi mergina, kuri sau ir sesei norėjo užsakyti pakabukus. Man buvo labai sunku su ja bendrauti, aš išgyvenu, perimu žmonių emocijas. Būna, kad velionių artimieji patys mane susiranda, bet dažniausiai nė nežinau, kas perka mano papuošalus. Sukuriu juos savo nuožiūra ir atiduodu“, – tęsė ir tradicinius papuošalus kurianti I. Žukauskytė.

Pirmoji reakcija – emocinė

Nors kiekviena įmonė turi aiškius verslo interesus ir jos komandos tikslas yra pastarųjų siekti, visas organizacijas sudaro žmonių bendruomenės. Todėl apie tai kalbanti „Krizių įveikimo centro“ psichologė, psichoterapeutė Asta Groblytė pažymi – darbuotojus vadovo mirtis, pirmiausia, paliečia emociškai, nes sugriauna saugumo, užtikrintumo, situacijos kontrolės jausmą.

„Visi suvokiame, jog mūsų gyvenimas nėra amžinas. Todėl dažnai vyresnio amžiaus žmogaus mirtį priimame kaip neišvengiamybę ir su ja susitaikyti psichologiškai yra kiek paprasčiau. Tačiau mirus jaunam vadovui esame paveikiami labai stipriai. Juk įmonei vadovavusį žmogų pažinojome, jis teikė saugumo jausmą, užtikrino darbo vietą, nuo jo daugiau ar mažiau priklausė finansinis atlygis. O vadovo netekę, staiga tampame ir mažiau saugesni, ir prarandame gyvenimo kontrolės jausmą, nes pirmiausia kyla natūralus klausimas: kas būtų, jei taip nutiktų man?“, – sakė A. Groblytė.

Mirus jaunam vadovui esame paveikiami labai stipriai. Juk įmonei vadovavusį žmogų pažinojome, jis teikė saugumo jausmą, užtikrino darbo vietą, nuo jo daugiau ar mažiau priklausė finansinis atlygis.

 

Pasak jos, skirtingos darbuotojų reakcijos į vadovo netektį gali paveikti jų motyvaciją, gebėjimą susikaupti, priimti kokybiškus sprendimus. Norint to išvengti, pažymi psichologė, kiekviena organizacija privalo turėti krizių valdymo planą ir jį įgyvendinančią komandą. „Yra organizacijų, kurios pagal įstatymus arba vidines tvarkas tokius planus privalo turėti ir yra pasiruošusios. Tačiau daugumai įmonių tai gali būti kaip perkūnas iš giedro dangaus. O ir tos, kurios turi, dažnai būna numačiusios, kad vadovas turi vadovauti ir krizių valdymo komandai - kai jo nebėra, žmonės neretai nežino, kas turi imtis šios atsakomybės”, – pastebi su krizių įveikimu organizacijose dirbanti psichologė ir rekomenduoja visada krizių valdymo planuose numatyti pagrindinį vadovą ir jo pavaduotoją krizių komandoje.

A. Groblytės teigimu, tokią krizę, kaip vadovo mirtis, valdančiai komandai ypač svarbu sugebėti išlaikyti žmogišką santykį ir atsižvelgti į darbuotojų emocijas. „Pranešant apie tokį įvykį ir teikiant bet kokią informaciją darbuotojams labai svarbu parodyti, kad organizacija nuoširdžiai užjaučia, teikia paramą velionio šeimai. O kartu – dėkoja darbuotojams už rimtį ir sugebėjimą tęsti darbus. Kai perteikiamas toks požiūris, auga pasitikėjimas įmone, žmonės pajunta saugų pagrindą po kojomis“, – akcentavo ekspertė.

Su jos nuomone sutinka ir Kaune esančių atsisveikinimo namų „Rekviem“ administracijos vadovė Karolina Jancevičiūtė. Anot jos, mirus įmonės vadovui, itin svarbus yra visapusiškas organizacijos komandos, kuri buvo artima velioniui, įsitraukimas.

„Mirtis yra skausmingas, tragiškas įvykis. Todėl planuojant laidotuves didžioji dalis sprendimų yra labai asmeniški, priimami pačių artimiausių žmonių, šeimos narių. Tačiau įmonės prie to gali prisidėti moraline ir finansine parama. Taip pat vis dažniau kolegos velioniui paruošia jautrią atsisveikinimo kalbą, pasidalina gražiausiais prisiminimais, pasiekimais, o tai atsisveikinimo ceremonijai suteikia daugiau šviesos ir iškilmingumo“, – teigė K. Jancevičiūtė.

„Rekviem“. N. Tukajaus nuotr.

Svarbu ir kalbėti, ir girdėti

Užsiminusi apie svarbą velionio artimiesiems parodyti ne tik nuoširdų dėmesį, bet ir skirti finansinę pagalbą, K. Jancevičiūtė tęsia – piniginė parama netekties atveju yra jau seniai gyvuojanti tradicija daugelyje pasaulio šalių. Todėl, anot jos, paaukoti tam tikrą pinigų sumą galima tiesiogiai pastarąją įteikiant arba įdedant į aukų dėžutę, jei tokia yra.

Planuojant laidotuves didžioji dalis sprendimų yra labai asmeniški, priimami pačių artimiausių žmonių, šeimos narių. Tačiau įmonės prie to gali prisidėti moraline ir finansine parama.

 

„Žinoma, toks gestas nėra privalomas. Kiekvienas, atvykęs į laidotuves, tai turėtų įvertinti per asmeninę prizmę, atsižvelgdamas į savo bei velionio šeimos finansinę padėtį, ryšį su mirusiuoju ir jo artimaisiais. Mūsų patirtis rodo – kartais darbo kolegos užsako gėlių kompoziciją arba atneša vokelį su auka. Visi šie variantai yra tinkami ir geri, tačiau verta pagalvoti, kuris iš jų yra priimtiniausias konkrečiu atveju“, – pastebėjo atsisveikinimo namų „Rekviem“ atstovė.

Savo ruožtu A. Groblytė akcentuoja – velionio laidotuvės yra labai svarbi atsisveikinimo su mirusiuoju dalis, tačiau organizacija privalo valdyti ir vadovo netekties situaciją. Anot psichologės, viena šio valdymo pusių yra žmogiškųjų įmonės išteklių skyriaus veiksmai.

„Normalaus organizmo reagavimo į krizinį įvykį laikas – 4–6 savaitės. Tiek užtrunka, kol visiškai atgaunama psichologinė pusiausvyra. Tai nereiškia, kad vėliau nustojame gedėti ar pamirštame žmogų, kurio netekome. Verta žinoti, kad pirmąsias 4–6 savaites žmonės nėra normalios būsenos ir tuo pat metu nėra visiems vienodos būklės ar reakcijos. Tuo laikotarpiu labai svarbu išgirsti komandos poreikius. Galbūt vienam kolegai reikia laisvos dienos ar kelių, o kitas negali išbūti vienas su savo mintimis ir nori intensyviai tęsti darbus, nes taip geriau įveikia stresą ir nesaugumo jausmą. Personalo specialistai turėtų tuo laikotarpiu išgirsti poreikius ir pasiūlyti individualius sprendimus, o ne vieną veiksmą visai organizacijai“, – tikino A. Groblytė.

Pasak psichologės, atsižvelgus į emocinius poreikius ir pasiūlius pagalbą žmonėms, kuriems jos labiausiai reikia, krizių valdymo planuose paprastai numatomi ir tolesni veiksmai. Kiekvieną iš jų turi lydėti aiški ir greita komunikacija.

„Pirmiausia informuojame komandą ir, jei reikia, plačiąją visuomenę: kas įvyko, koks įmonės požiūris į šį įvykį, ką organizacija daro, kad atstatytų verslo struktūrą ir užtikrintų sklandžią veiklą. Informuojant iš karto užkertamas kelias gandams, baimių, netikrumo jausmo sukėlimui. Po bendro visų  informavimo krizių komandos žmonės turi imti kalbėtis su žmonėmis gyvai ar nuotoliniu būdu. Tačiau prieš tai svarbu, kad jie būtų atsakę sau į klausimą: kodėl aš tai darau? Bendravimas gyvai grąžina saugumą, juo galime suteikti žinių, pavyzdžiui, vidurinės grandies vadovams, ką jie gali pasakyti savo pavaldiniams, įtvirtina pasitikėjimą, jog situacija valdoma ir bus suvaldyta“, – patarė A. Groblytė. 

Svarbiausia – greitis, lyderystė ir psichologinė pagalba

Pavojų kiekvienai verslo struktūrai kelia komandos baimė, išgąstis imtis konkrečių veiksmų, nežinojimas, ką daryti, kaip valdyti chaosą, apėmusius stiprius jausmus. Anot A. Groblytės, pavojinga ir delsti perduoti aktualią informaciją ar imtis veiksmų – nes nežinia tik didina ir gilina krizę.

„Jei gaištame, prasideda gandai, o jie skaudina ir gąsdina žmones. Dažnai informacijos organizacijos nepateikia iš anksto, jei yra lyderystės stoka ar neaiškumas, kas turi valdyti šią krizę. Tai – gana pavojinga situacija. Tad informavimo greitis, lyderystė ir sugebėjimas užtikrinti emocinę ir psichologinę pagalbą netekus vadovo yra svarbiausi aspektai“, – teigė psichologė.

Karolina Jancevičiūtė, Kaune esančių atsisveikinimo namų „Rekviem“ administracijos vadovė, sako, kad pinigų aukojimas velionio artimiesiems pastaruoju metu vis labiau populiarėja. Su tuo gal būti susijusi kita vis dažniau pasitaikanti tradicija – pranešdami apie laidotuves, velionio artimieji neretai paprašo, kad vietoj vainikų ir gėlių krepšelių žmonės atneštų kelis gėlių žiedus arba ateitų be gėlių.

„Pavyzdžiui, jeigu urna yra talpinama į kolumbariumą, kapinėse nėra galimybės palikti gėlių – tokiu atveju susirinkusieji į atsisveikinimą sumą, kurią paprastai išleistų vainikui, skiria artimiesiems kaip auką“, – sakė K. Jancevičiūtė.

Karolina Jancevičiūtė. Įmonės nuotr.

Kiek įprasta aukoti?

Anot K. Jancevičiūtės, svarstant, kokią pinigų sumą aukoti, galima atsižvelgti į tai, kiek artimas ryšys tarp lankytojo ir šeimos, kokia asmeninė finansinė situacija ir t. t. Kitaip tariant, į paprastus žmogiškus veiksnius.

„Aukojamos sumos gali būti labai įvairios, jas konkrečiai įvardyti labai sunku, nes atsisveikinimo organizatoriai su šia laidotuvių dalimi nesusiduria. Manau, kad reikėtų apie viską galvoti paprastai ir žmogiškai. Eidami į laidotuves, dažniausiai žinome ar bent numanome, kokia yra velionio artimųjų finansinė situacija, kiek svarbi jiems bus skiriama auka, kokiomis vertybėmis jie vadovaujasi. Tikriausiai mažai tikėtina, kad paklausę, ar auka priimtina, sulauksime konkretaus teigiamo atsakymo ne tik dėl visuomenėje galiojančių mandagumo principų, bet ir dėl to, kad tokiu momentu artimiesiems tai nėra svarbiausias dalykas“, – pasakojo pašnekovė.

Neseniai Druskininkuose šeimos nario laidotuves organizavusi Simona pritaria, kad visi velionį lankę artimieji atsisakė didelių vainikų ir gėlių jūros – daugelis atsisveikinti atėjo su gėlės žiedu ir auka artimiesiems.

Sumos buvo įvairios, dažniausiai apie 100 eurų nuo šeimos. Suaukoti pinigai tapo didžiule parama šeimai ir beveik padengė laidotuvių išlaidas.

„Dauguma kaimynų, draugų, bendradarbių paaukojo pinigų. Sumos buvo įvairios, dažniausiai apie 100 eurų nuo šeimos. Suaukoti pinigai tapo didžiule parama šeimai ir beveik padengė laidotuvių išlaidas“, – pasakojo Simona.

Keletas apie pinigų aukojimą paklaustų vilniečių taip pat pritarė, kad auka gali palengvinti finansinę naštą organizuojant laidotuves. Aukojantiems tai yra būdas bent šiek tiek prisidėti ir palengvinti gedinčiojo kasdienybę.

„Tai – gera tradicija, nes laidotuvės nėra pigios. Mirtis dažnai ištinka netikėtai ir ne visi turi santaupų. Jei miršta šeimos išlaikytojas, per laidotuves ir po jų bendruomenė turėtų padėti šeimai“, – komentavo apklausti žmonės.

Jie įvardijo, kad aukos dydis priklauso nuo situacijos ir paprastai gali svyruoti nuo simboliškos 20 eurų sumos iki 200 eurų ir daugiau.

Renkasi aukų dėžutę

K. Jancevičiūtė pridūrė, kad diskutuodami artimieji dažnai kelia klausimą, kaip reikėtų priimti auką, kur įsidėti įteiktą vokelį, todėl vis populiarėjančiu sprendimu tampa salėje pastatoma aukų dėžutė, į kurią atvykusieji gali įdėti aukojamą pinigų sumą ar vokelį.

„Organizavome laidotuves žmogui, kuris labai mėgo keliauti. Vietoj įprastos aukų dėžutės salėje ant stalelio stovėjo mini lagaminėlis su užrašu „Paskutinei kelionei...“, kur žmonės galėjo paaukoti pinigų ir taip prisidėti prie laidotuvių išlaidų. Tai – puikus pavyzdys, kaip gražiai ir subtiliai informuoti susirinkusiuosius į laidotuves, kad piniginė auka yra priimtina. Aukų dėžutė supaprastina situaciją ir tais atvejais, kai užuojautą išreikšti atvykę žmonės nežino, kam įteikti auką, o galbūt net nepažįsta pačių artimiausių, – pasakojo „Rekviem Kaunas“ administracijos vadovė. – Kartais išgirstame komentarų, kad tokia dėžutė salėje – lyg netiesioginis artimųjų prašymas ar reikalavimas paaukoti pinigų. Bijodami tokio vertinimo, kai kurie žmonės kategoriškai nenori salėje statyti aukų dėžutės.“

Anot pašnekovės, jei artimieji atsisako salėje statyti aukų dėžutę, tai dar nereiškia, kad auka nebus priimta ar yra nepageidaujama – visada galima įteikti voką atėjus pareikšti užuojautos.

Specialistė sako, kad atvejų, kai aukos būtų pervedamos tiesiai į artimųjų banko sąskaitą, jos praktikoje kol kas nepasitaikė, tačiau organizuojant laidotuves buvo keli atvejai, kai piniginė auka buvo paskirta labdaros organizacijoms.

„Pavyzdžiui, buvo atvejis, kai velionis labai mylėjo gyvūnus ir nuolat įvairiais būdais remdavo vieną labdaros organizaciją. Artimieji labai aiškiai žinojo, kad velionis norėtų, jog auka nukeliautų būtent tai organizacijai, todėl salėje prie aukų dėžutės buvo padėta informacija apie organizaciją ir aukojimo būdus“, – prisiminė K. Jancevičiūtė.

Ne vien Lietuvoje

Pinigų aukojimas velionio artimiesiems nėra išskirtinai lietuviška tradicija. Kinijoje per laidotuves pažįstami skiria pinigų mirusiojo šeimai, kad finansiškai padėtų gedinčiai šeimai ir padengtų laidotuvių išlaidas. Žydiškoje tradicijoje įprasta pagerbiant mirusįjį paaukoti pinigų sinagogai, kurioje jis lankydavosi, ar labdaros organizacijai, ir taip padėti tiems, kuriems labiausiai reikia pagalbos.

„Budistinėse valstybėse, pvz., Singapūre, pinigų aukojimo praktika taikoma labai seniai – ja siekiama palengvinti finansinę naštą, užgulusią velionio artimuosius. Pinigai, kitaip nei pas mus, paprastai dedami į baltą voką, nes balta spalva simbolizuoja gedulą, o aukojama suma turi prasidėti nelyginiu skaičiumi: pvz., 30, 50, 90, 100 ir t. t. Kai kurios šeimos net registruoja aukojančiųjų pavardes ir sumas, o knygą su informacija saugo. Yra šalių, kuriose visiškai priimtina informaciniame pranešime apie mirtį paprašyti atvykstančių vietoj gėlių skirti piniginę auką“, – pasakojo K. Jancevičiūtė.

Kaune esančiuose „Rekviem“ atsisveikinimo namuose šių metų gruodį surengta beveik 50 proc. daugiau atsisveikinimų, nors išankstiniai duomenys rodo, kad praėjusiais metais tiek Lietuvoje, tiek Kauno mieste mirtingumas buvo sumažėjęs: per 2022-uosius šalyje mirė 40 325 žmonės, o užpernai mirusiųjų skaičius sudarė 47 746 atvejus. Kaune paskutinįjį praėjusių metų mėnesį užfiksuotos 375 mirtys, o per visus metus jų skaičius sudarė 3960“, – komentuoja Karolina Jancevičiūtė, „Rekviem“ administracijos vadovė.

Ji pasakoja, kad pernai laidotuvių kainos šalyje minimaliai kilo, jas augino bendra situacija rinkoje – infliacija, brangstančios žaliavos, energija. Dėl to tiekėjai kėlė urnų, drabužių, karstų kainas, o vartotojai stengėsi sutaupyti, mokėdami už laidojimo paslaugas: salių nuomos, atsisveikinimo ceremonijų organizavimo, transportavimo.

„2022 klientai neretai rinkosi minimalų paslaugų variantą, pavyzdžiui, dažnai nepageidavo į ceremoniją įtraukti atsisveikinimo su urna ar prie karsto. Reaguodami į besikeičiančią situaciją, pradėjome siūlyti platesnį paslaugų spektrą, tačiau užtikrinome kuo mažesnę kainą. Panašių kainų tendencijų tikimės ir šiemet, todėl iš anksto apgalvojome, kokia pagalba artimojo netekusiems žmonėms būtų naudingiausia. Pavyzdžiui, šiemet atsisveikinimo su artimuoju paslaugas užsakantiems klientams vieną iš „Rekviem“ atsisveikinimo salių nusprendėme pasiūlyti nemokamai. Norime, kad bendros kylančių kainų tendencijos nesutrukdytų žmonėms gražiai ir pagarbiai atsisveikinti su artimuoju“, –  sako K. Jancevičiūtė.

Ko tikisi šiemet

Anot K. Jancevičiūtės, šiemet „Rekviem“ atsisveikinimo ceremonijų kainos neturėtų smarkiai šauti į viršų, jei tik tiekėjai nebekels savo prekių ir paslaugų kainos.

„Laidotuvių kaina neturėtų daug augti, ji ir taip labai priklauso nuo pasirinkto paslaugų kiekio. Kuklią, minimalistišką atsisveikinimo ceremoniją šiuo metu galima suorganizuoti už 700-800 Eur, o neįprastas, daug pasiruošimo, atidos personalizuotoms detalėms reikalaujantis atsisveikinimas gali kainuoti ir daugiau kaip 2000 Eur. Iš praktikos matome, kad dažniausiai artimieji renkasi viduriuką – suasmenintas, tačiau jaukias, ne pompastiškas laidotuves. Vidutiniškai mūsų klientai joms skiria 1656 Eur“, – sako K. Jancevičiūtė.

Agnė Babelienė, septynis filialus Lietuvoje turinčio laidojimo namų tinklo „Amžinybė“ direktorė, komentuoja, kad kainą lemia ir miestas, kuriame laidojama.

„Šioje rinkoje mums svarbu išlikti lankstiems. Miestuose vidutinė laidotuvių kaina yra panaši, o  rajonuose laidotuvės visada atsieina apie 20 proc. pigiau, bet kainai įtakos turi ir tai, kad mažesniuose miesteliuose siūlome ir mažesnį paslaugų paketą. Tiek mūsų, tiek konkurentų kainos nuo sausio minimaliai augo dėl minėtų priežasčių – išlaidos elektrai, padidėjęs atlyginimo minimumas“, – vardija pašnekovė.

Domina ekologija

K. Jancevičiūtė sako, kad apžvelgiant atsisveikinimo ceremonijų tendencijas, artimieji vis dažniau domisi ekologijos klausimais.

„Pernai balandį Lietuvos krematoriumo užsakymu atliktas tyrimų bendrovės „BERENT Research Baltic“ tyrimas rodė, kad 76 proc. šalies gyventojų mirusiojo palaikų kremavimą vertina palankiai, o daugiau negu pusei gyventojų palaikų kremavimas tapo priimtinesnis nei įprastas laidojimas. Palankumas kremavimui labiausiai augo Kaune – kremavimą priimtinu įvardija 83 proc. apklaustų kauniečių. Su mirusiųjų artimaisiais organizuodami atsisveikinimo ceremonijas šią tendenciją galime patvirtinti. Vis daugiau žmonių renkasi kremavimui skirtus karstus, be to, didėja susidomėjimas ekologiškomis laidotuvėmis – pavyzdžiui, pageidaujama, kad kremuojant velionio kūnas būtų įvyniojamas į natūralų audinį“, – komentuoja K. Jancevičiūtė.

Ji pasakoja, kad dažniausiai artimųjų netekę žmonės apie ekologišką laidojimą daug žinių neturi, iš darbuotojų sužinoję apie tvaresnes alternatyvas domisi ir klausinėja. Vis dažniau teiraujamasi ne vien apie kremavimą, kuris laikomas ekologiškesniu atsisveikinimo būdu, negu įprastas laidojimas į žemę, bet ir apie ekologiškus karstus, drabužius, suyrančias urnas.

A. Babelienė papildo, kad iš esmės laidojimo tradicijos keičiasi gana lėtai.

„Mūsų tinklo patirtis rodo, kad kremuoti artimuosius nori apie trečdalis klientų, – pasakoja A. Babelienė. – Pastebime kitų tendencijų, pavyzdžiui, kad trumpėja atsisveikinimui skirtas laikas ir klientai vis dažniau nori greitesnio atsisveikinimo“.

Evelina Kotryna Gailė, Kaune įsikūrusių „Rekviem“ atsisveikinimo namų ceremonijų planuotoja, gražiausiomis ceremonijomis vadina tas, kurių metu žmonės subtiliai ir jautriai pagerbia velionio gyvenimą.

„Laidotuvės – svarbi gedėjimo proceso dalis. Atsisveikinimas su artimuoju yra labai jautrus ir kupinas emocijų procesas. Planuotojai į jį žiūri itin atsakingai – mėginame sukurti tokią atmosferą, kurioje žmogus jaustųsi saugus – nebijome kartu patylėti, duodame asmeninės erdvės ašaroms. Kai užmezgi žmogišką ryšį, paprastai klientai ne tik labiau pasitiki, bet ir patys noriau atsiskleidžia. Pavyzdžiui, „Rekviem“ namuose planuodami ceremoniją kartu su klientais pildome užsakymo lapus – juose susižymime pageidavimus, ceremonijos eigą ir kitas detales. Galiu pasakyti, kad dar niekada neteko susidurti su užsakymo lapu, kuriame nebūtų prirašyta kažkas papildomai ar bent šiek tiek nutolta nuo standarto. Todėl galima teigti, kad visos laidotuvės yra suasmenintos“, – atskleidžia pašnekovė.

Artimiesiems svarbu su mylimu žmogumi atsisveikinti nuoširdžiai, prisimenant, koks jis buvo gyvenime, ką veikė ir kiek jiems reiškė.

Anot jos, artimiesiems svarbu su mylimu žmogumi atsisveikinti nuoširdžiai, prisimenant, koks jis buvo gyvenime, ką veikė ir kiek jiems reiškė. Pavyzdžiui, artimieji atsisveikindami su Kaune gerbiamu gydytoju, salėje įrėmino Hipokrato priesaiką.

„Šaltą žiemos popietę laidotą mylimą vyrą ir tėvą artimieji norėjo apgaubti šiluma, todėl pasirūpinome, kad urna būtų laidojama ne tiesiai į žemę, bet nuleidžiama į ąžuolo dėžę išklotą aksomu. Kitos velionės anūkas neturėjo galimybės sudalyvauti močiutės laidotuvėse, todėl pasirūpinome, kad jo parašyto ir močiutei deklamuojamo eilėraščio įrašas nuskambėtų ir atsisveikinimo salėje. Šios ceremonijos metu pakylą, esančią šalia urnos, užklojome tos močiutės nerta staltiese, ant jos padėjome velionę primenančius daiktus – jos receptų knygą, mėgstamiausio šokolado plytelę ir kavos puodelį. Be to, prieš išlydėjimo ceremoniją visi susirinkusieji buvo vaišinami obuolių pyragu, iškeptu pagal velionės receptą”, – detalėmis, kurias į atsisveikinimo ceremoniją įpynė artimieji, dalinasi E. K. Gailė.

Apgalvotos detalės: nuo žodžių iki gėlių

Pasak jos, vienas paprasčiausių būdų suasmeninti atsisveikinimo patirtį yra sukurti tinkamą nekrologą.

„Ruošiame gana laisvos formos nekrologus, kurie suteikia erdvės kūrybai. Nekrologui ir velionio portretui naudojame skirtingas nuotraukas, todėl į nekrologą siūlome parinkti kuo šiltesnę, mažiau rimtą nuotrauką, kuri tikrai atspindėtų velionio asmenybę. Kartu su įprasta informacija apie atsisveikinimą nekrologe galima įrašyti ir pasirinktus žodžius, citatą, įdėti ranka rašytą atvirlaiškį ar eiles“, – pataria specialistė.

Suasmeninti ir subtiliai parodyti dėmesį galima ir savaip interpretuojant seniai egzistuojančias laidotuvių tradicijas. Pavyzdžiui, netikėtai mirus jaunam vyrui, artimieji norėjo parinkti gėles, kurios kuo labiau dvelktų natūralumu ir primintų gamtą. Todėl vietoj tradicinių laidotuvių puokščių atsisveikinimo namus papuošė lauko gėlių kompozicijos.

Urnos – nuo sportinės tematikos iki ekologijos

Urnų gamintojai taip pat palankiai žiūri ir į suasmenintus dizainus.

„Renkantis urną, klientams patariame atkreipti dėmesį į medžiagą, iš kurios gaminama urna – ar tai medis, marmuras, keramika, metalas. Tarkime, velioniui, kuris jautė artimą ryšį su gamta, galima parinkti medinę, greitai yrančią, ekologišką urną. Dabar galima rasti ir pagal individualius pomėgius sukurtų urnų – futbolo ar krepšinio kamuolio, motociklininko šalmo formos, papuoštų nacionaliniais simboliais, graviruotų, išmargintų piešiniais“, – vardija specialistė.

Suasmeninti galima ir išlydėjimo būdą, pvz. urną vežti ne katafalku, o velionio mėgtu motociklu ar automobiliu.

Vis dažniau artimieji vietoj tradicinės klasikinės ar rimtos muzikos renkasi velionio ar visos šeimos mėgstamos muzikos grojaraštį. Pasak E. K. Gailės, tai – graži idėja, tačiau ją reikėtų labai atsakingai apgalvoti – atsirinkus vien neįprastą, džiaugsmingą muziką rizikuojama nuvargti ir, susimaišius džiugioms bei gedulingoms nuotaikoms, patirti nerimą.

Nori nuoširdžios emocijos

Nors atrodytų, kad suasmenintos laidotuvės gali tapti didesniu finansiniu iššūkiu už įprastas, E. K. Gailė sako, kad jos gali kainuoti labai įvairiai. Ceremonija kainuos brangiau, jeigu artimieji turės labai specifinių pageidavimų: pagal užsakymą gaminama urna ar karstas, itin retos rūšies gėlės, netradicinio formato nekrologas ar kitos dekoracijos, kurias reikėtų gaminti pagal specialų užsakymą, išskirtinis transportas išlydėjimui.

Vis dėlto, dažniausiai suasmenintam atsisveikinimui naudojami tokie ištekliai, kurie nieko nekainuoja arba kainuoja tiek pat kiek tradicinis variantas.

Vis dėlto, dažniausiai suasmenintam atsisveikinimui naudojami tokie ištekliai, kurie nieko nekainuoja arba kainuoja tiek pat kiek tradicinis variantas – asmeniniai velionio daiktai, parenkamos jo mėgtos spalvos, muzika, deklamuojami eilėraščiai.

„Paprastai suasmenintų laidotuvių norintys artimieji trokšta ne pompastikos, o nuoširdžios emocijos. Jie nori atsisveikinimą paversti velionio gyvenimo švente ir perteikti tas emocijas, kurias jis spinduliavo būdamas gyvas. Tai reiškia, kad artimieji patys labai įsitraukia į tokios ceremonijos planavimą, nes tai žmonės, – kurie geriausiai pažinojo velionį. Personalas padeda viskuo, kuo gali, atlieka techninį artimųjų vizijos įgyvendinimą tiek, kiek artimieji patiki šią atsakomybę“, – pasakoja E. K. Gailė.

Tiems, kas norėtų personalizuoto atsisveikinimo ceremonijos sprendimo, bet nežino, nuo ko pradėti, pašnekovė siūlo užeiti į velionio kambarį – paieškoti jo drabužių, prisiminti, kokie buvo jo pomėgiai, kas jam sukeldavo šypseną. Jei sunkią akimirką sunku galvoti apie tai, ką žmogus mėgo, prisiminkite, ko vengė, kas jam nepatikdavo.

„Svarbu neskubėti priimti sprendimų ir savo širdies klausytis labiau, negu aplinkinių nuomonių. Jei trūksta artimųjų palaikymo ar nesijaučiate tvirtai, tarkitės su laidojimo namų kolektyvu – mes padrąsiname kiekvieną. Puikiai žinome, kad atsisveikinimas su artimuoju – itin svarbi diena, kurios niekada nepamiršite, todėl jos metu svarbiausi turėtų būti velionio ir jo artimųjų norai bei vizija, o ne kitų nuomonės ar baimės“, – užtikrina E. K. Gailė.

„Rekviem“ laukiami visi, norintys sužinoti daugiau apie atsisveikinimo namų teikiamas paslaugas, pasikonsultuoti su profesionaliais ceremonijų specialistais ar tiesiog apžiūrėti patalpas. Laukiame jūsų skambučių telefonu, užklausų el. paštu ar apsilankymo.

Daugiau informacijos:

„Rekviem“ Kaunas

Jonavos g. 41A, Kaunas

Tel. nr. +370 633 97799 arba 19211

El. paštas: kaunas@rekviem.lt

Įžvelgė pažeidimų

Į "Kauno dienos" redakciją parašęs Andrius pasakojo, kad pats susijęs su statybomis, todėl žino galiojančius įstatymus. Pasak kauniečio, upės krantinėje, 10 m nuo vandens negali būti vykdomos jokių statybų ar inžinerinių tinklų tiesimo darbų. Taip pat, pasak pašnekovo, tokia veikla negali būti vykdoma ir užliejamose pievose, o ši krantinė dažnai būdavo užliejama pavasarinio atlydžio metu.

"Jonavos gatvėje pastatytas naujas laidojimo namų pastatas. Jie ten išpjovė krūmus, gal ir medžius bei pradėjo kažkokį taką įrengti, tačiau leidimų neturi. Negali palei upę būti jokių statybų. Tai daryti draudžia aplinkosaugos įstatymas", – aiškino Andrius.

Justinos Lasauskaitės nuotr.

Leidimų nėra

Paaiškėjo, kad nei su savivaldybės specialistais, nei su aplinkosaugininkais tako įrengimo darbai nebuvo derinti.

"Minėtoje vietoje Aplinkos apsaugos skyrius leidimų neišdavė, o ir prašymų nebuvo pateikta. Ar čia buvo saugotinų želdinių, pasakyti negalime. Dėl galimai neteisėtai vykdomų darbų informacija perduota Aplinkos apsaugos departamentui", – komentavo Kauno miesto savivaldybės atstovai.

Aplinkosaugininkai nurodė, kad kauniečio pateikta informacija patikrinta šeštadienį. Specialistai rado pažeidimų.

"Aplinkos apsaugos departamento (AAD) Kauno aplinkos apsaugos inspekcija kartu su Kauno miesto savivaldybės administracijos atstovais atliko apžiūrą vietoje, kurios metu nustatė, kad yra įrengiamas pėsčiųjų takas. Patikrinimo metu nei užsakovas, nei rangovas suderintų ir nustatyta tvarka patvirtintų projektų minėtiems darbams pateikti negalėjo, todėl buvo duotas žodinis privalomas nurodymas darbus nutraukti", – nurodė AAD viešųjų ryšių specialiste Jurgita Jasiūnienė.

Rangovai darbus sustabdė, iš statybvietės pasišalino.

Aplinkos sergėtojai šiuo metu renkama medžiagą, kad būtų įvertinta padaryta žala. "Pirminiais duomenimis, buvo pašalinta keletas saugotinų želdinių, neturint nustatyta tvarka išduoto leidimo ir nesumokėjus atstatomosios vertės, kaip tai numato teisės aktai, taip pat bus vertinama, ar padaryta žala kraštovaizdžiui. Šiuo metu užsakovas bendradarbiauja su AAD ir sprendžia klausimą. Nežiūrint į tai, ar darbai bus įteisinti, žala aplinkai ir administracinis pažeidimas jau yra. Detaliau atsakyti bus galima surinkus visą reikiamą informaciją", – kalbėjo aplinkosaugininkai.

Norėjo pagražinti aplinką

Atsisveikinimo namų "Rekviem" vadovas Bernardas Vilkelis "Kauno dienai" sakė, kad norėjosi sutvarkyti Neries krantinę, kad žmonės galėtų pasivaikščioti, nusiraminti ir lengviau įveikti artimo žmogaus netekties skausmą.

"Visuomet rūpinamės prie savo objektų esančios aplinkos sutvarkymu ir puoselėjimu. Šiuo atveju, mūsų klientams ir bendruomenei iki metų pabaigos norime paruošti tvarkingą prieigą prie upės. Todėl savo iniciatyva išvežėme ten buvusias šiukšles, įvairias organines atliekas – šakas, nuvirtusius medžius, išlyginome žemę, keliose vietose sutvirtinome pagrindą, kad prie upės būtų galimybė saugiai prieiti bet kuriuo metų laiku. Taip pat esame numatę pasodinti daugiau nei dešimt naujų medžių, teritoriją nuolatos prižiūrėti", – savo viziją, kaip turėtų būti sutvarkyta aplinka ties atsisveikinimo namais, kalbėjo B.Vilkelis.