– Dėl to kaltas V. Putinas?

– Vienareikšmiškai. Ir ne vien V. Putinas – ir visa jo aplinka, visas nusikalstamas režimas kaltas dėl visų kančių, kurias sukelia Ukrainos tautai, visam pasauliui. Matome didelę įtaką maisto tiekimo grandinei. Kai kur žmonės badauja, nes iki karo Ukraina buvo viena didžiausių grūdų eksportuotojų ir Azijos bei Afrikos regionų maitintojų. Taigi šis režimas kada nors turėtų sulaukti pelnyto atsako.

– Ir tai, kad šiemet Vilnius šildėsi kūrendamas mazutą, – irgi nėra geras ekologiniu požiūriu sprendimas?

– Tai – nėra geras būdas, ne mazutas yra praeities kuras. Kituose miestuose mes sėkmingai įgyvendinome perėjimą prie atsinaujinančio, darnaus vietinio biokuro. Na, sostinė, sakykime,  pavėlavo dėl šių sprendimų, bet džiaugiuosi, nes tai buvo daroma paskutinį kartą. Rudenį jau pradės veikti Vilniaus kogeneracinės jėgainės biokuro blokas. Ir mes turėsime nebrangią, ekologišką šilumą.

Visas LNK reportažas – vaizdo įraše:

– Karas Ukrainoje irgi turi įtakos didėjančiai taršai?

– Be abejo, tai yra ypač svarbus klausimas, nes ši tarša ne tik – milžiniška, bet ir ilgalaikė. Reikia suvokti, kad vien fronto linija tęsiasi apie du tūkstančius kilometrų. Atstumas toks, kaip nuo Vilniaus iki Berlyno ir atgal. Tad kai mes kalbame apie neigiamą taršos poveikį, turime omenyje skaičius, kuriuos lietuviams gali būti sunku suvokti. Pavyzdžiui, yra užminuota apie 174 tūkst. kvadratinių kilometrų teritorijos. Beveik – kaip trys Lietuvos. Išminavimas turės tęstis dešimtis metų. Dar dabar randama nuo Antrojo pasaulinio karo nesprogusių bombų. Kaip tik turime du rastus sprogmenis, išminuotojai dirba. Dabar mes kalbame apie naujus ir galingesnius  ginklus. Šis karas toks žiaurus todėl, kad ginklai jau visai ne tokie, kokie buvo per Antrąjį pasaulinį. Mes kalbame ir tiesiogiai karo paveiktą 3 milijonų hektarų miško plotą. Tai yra pusantro karto daugiau nei sudėjus visus Lietuvos miškus. Mes šiandien kalbame, kad 812 saugomų teritorijų, kurių plotas daugiau kaip milijonas hektarų, – irgi tiesiogiai paveiktos. Okupantai mėgsta fotografuotis neva su trofėjais – saugomais nudobtais laukiniais gyvūnais. Žala faunai. Juodojoje jūros dėl karo keliamos taršos kenčia vandens gyvūnai. Pranešama apie tūkstančius negyvų afalinos rūšies delfinų, kurie yra nykstantys.

Užminuota apie 174 tūkst. kvadratinių kilometrų teritorijos. Beveik – kaip trys Lietuvos. Išminavimas turės tęstis dešimtis metų.

 

– Nukentėjo ir pačios Ukrainos infrastruktūra?

– Taip, aš jau nekalbu apie tą žalą, kuri padaryta tiesiogiai infrastruktūrai. Tarkim, pranešama apie paveiktą arba pažeistą 841 pramonės įmonę. Iš jų – užtvindyta apie 40 šachtų, tai reiškia, kad padaryta didžiulė žala požeminiams vandenims. Sunaikintos 36 naftos perdirbimo saugyklos. Vadinasi, degė tūkstančiai tonų naftos produktų. Nuodingos ir kenksmingos medžiagos – viskas pateko į aplinką. Apskritai Ukrainos aplinkos apsaugos ir gamtinių išteklių ministerijos vertinimu, dėl karo keliamos taršos papildomai į atmosferą išmesta apie 50 mln. tonų CO2. Čia kalbama apie pernai metus. Tai šiemet jau tas kiekis turbūt siektų ir šimtą milijonų tonų. Jeigu palygintume su Lietuva, tai pas mus per metus į atmosferą iš visų sričių išmetama 21–22 mln. tonų CO2.

– Ar gyvenantieji Lietuvoje greitai pajus tą karo taršą?

– Be abejo, mes pajusime tą taršą, nes karas neturi sienų. Įsivaizduokite, yra sunaikinta daugiau kaip 800 cheminių medžiagų ir atliekų saugyklų. Visa tai sudegė, pakilo į atmosferą, visa tai nešiojo vėjai. Kietųjų dalelių padidėjimas ir taršos pernaša yra didžiulė. Ukraina skaičiuoja, kad vien ekologinės taršos žala siekia 51 milijardą eurų. Tikiuosi, kad tai nebus pamiršta vertinant karo pasekmes ir sprendžiant, kaip bus atstatoma Ukraina. Kita vertus, kai sprendžiasi egzistenciniai klausimai, valstybės išlikimo klausimai, negali tikėtis, kad va dabar kažkas ims rūpintis – sarkastiškai pajuokausiu – kaip ekologiškai kariauti.

Anot R. Lapinsko, jo sprendimą dalyvauti sostinės mero rinkimuose lėmė šių dienų iššūkiai, ypač energetikos sektoriuje.

„Gyvename sudėtingais laikais, kai vyksta energetinis karas prieš Europą, kiekvienas savo kailiu jaučiame energijos išteklių kainų šuolį, infliaciją ir prekių kainų augimą. Kai kuriuos iššūkius galime spręsti savivaldos lygiu, pavyzdžiui, skatindami pastatų renovaciją. Tačiau per 32 nepriklausomybės metus Lietuvoje renovuota tik 10 proc. daugiabučių“, – partijos pranešime spaudai trečiadienį cituojamas R. Lapinskas.

Pranešime nurodoma, kad R. Lapinskas ketverius metus vadovavo Pasaulio biomasės energetikos asociacijai, dabar yra jos valdybos narys. R. Lapinskas taip pat yra įsteigęs ir koordinuoja Nacionalinio neliečiamojo miško paramos fondo veiklą.

Savo kandidatus į Vilniaus merus yra paskelbusios dauguma partijų: Laisvės partija kelia parlamentaro Tomo Vytauto Raskevičiaus kandidatūrą, Tėvynės sąjunga-Lietuvos krikščionys demokratai – dabartinį vicemerą Valdą Benkunską, socialdemokratai – parlamentarę Rasą Budbergytę, Demokratų sąjunga „Vardan Lietuvos“ – Seimo narį Luką Savicką, Lietuvos valstiečių ir žaliųjų sąjunga – europarlamentarą Stasį Jakeliūną.

Liberalų sąjūdis partijos kandidate į sostinės mero pareigas kelia nepartinę inovacijų ir technologijų ekspertę Eglę Radvilę, partija „Laisvė ir teisingumas“ – buvusį sostinės merą Artūrą Zuoką, Lietuvos regionų partija – buvusį kariuomenės vadą Valdą Tutkų, Nacionalinis susivienijimas – Vytautą Sinicą.

Toks gyventojų skaičiaus augimas pasaulio miestuose sukurs rimtų iššūkių: pradedant milžiniškais atliekų susidarymo mastais, transporto srautais ir baigiant išaugusiu energijos bei vandens poreikiu. Gera žinia ta, kad dalis sprendimų tvariam miestui vystyti jau egzistuoja. Štai dešimt žingsnių, kuriuos įkvėpė Žaliosios politikos instituto organizuotas renginys „Vilniaus aplinkos forumas 2020“.

Atsinaujinančioji energija

Energijos poreikio tenkinimas iškastiniu kuru keičia klimatą, todėl vienintelė išeitis – atsinaujinančiosios energetikos plėtra. Šiuo metu Lietuva ypač aktyviai skatina gyventojus ir juridinius asmenis energiją gaminti savarankiškai ir tai daryti gali jau ne tik individualių namų savininkai, bet ir žmonės, gyvenantys daugiabučiuose. Rezultatai kalba patys už save: 2019 m. gaminančių vartotojų skaičius išaugo tris kartus – nuo 1 098 iki 3 395. Manau, šią strategiją turėtų išnaudoti visi pasaulio miestai.

Kai kuriems miestams ne mažiau svarbus klausimas – šilumos energija. Kadangi iškastinis kuras darniam miestui nėra priimtinas šilumos gamybos būdas, šiuo metu realiausia alternatyva – biokuras. Daugumoje Lietuvos miestų jo naudojimas jau plačiai paplitęs.

Skatinama renovacija

Vis dėlto, net ir naudodami atsinaujinančiąją energiją šilumos gamybai, negalėsime pasiekti itin gerų rezultatų, jei neišspręsime energinio efektyvumo klausimų. Europos Komisijos duomenimis, šiuo metu 75 proc. pastatų Europoje nėra energiškai efektyvūs.

Renovacijos rodikliai kol kas itin prasti – kasmet Europoje renovuojama vos 1 proc. pastatų. Žaliąjį kursą įtvirtinusi ES išsikėlė ambicingą tikslą – per artimiausią dešimtmetį Europoje renovuoti 35 mln. pastatų. Lietuvai šis iššūkis ne ką menkesnis, nes iki 2050 m. planuojama atnaujinti 30 tūkst. daugiabučių, o kol kas renovuota tik maždaug 3 tūkst.

Draugiškas transportas

Negalima pamiršti ir transporto. Nors apie trečdalį Lietuvoje sunaudojamos energijos užima transporto sektorius, atsinaujinančiosios energijos naudojimo rodikliai čia itin žemi ir siekia maždaug 4 proc. Todėl svarbu skatinti aktyvesnį naudojimąsi viešojo transporto paslaugomis.

Tarptautiniai tyrimai parodė, kad statistinis vilnietis per metus kamščiuose prastovi 136 val. Manau, kiekvienas miesto gyventojas turėtų būti suinteresuotas mažiau laiko praleisti prie vairo, tačiau tam, kad išlaipintume gyventojus iš privačių automobilių, turime viešąjį transportą padaryti patrauklų, t.y. prieinamą, patogų, švarų ir efektyvų. Privalu investuoti į naujus elektrobusus, troleibusus ir atsinaujinančius degalus (biodyzelis, biodujos) naudojančias viešojo transporto priemones.

Teritorijos planavimas

Kai augantis miestas plečiasi į pakraščius, kyla ne tik susisiekimo viešuoju transportu problemos. Atsiranda poreikis asfaltuoti vis daugiau naujų gatvių, didėja pirmosios pagalbos (greitosios medicinos pagalbos, policijos, ugniagesių automobilių) sąnaudos ir daug kitų papildomų iššūkių.

Tvaraus miesto teorijos teigia, kad miestai turėtų būti koncentruojami mažesnėse teritorijose, o žemas gyventojų tankumas yra nedarnaus miesto vystymo ženklas.

Vandentiekio tinklas

Miestams sparčiai plečiantis, iškyla dar vienas iššūkis – vandentiekio ir nuotekų tinklo plėtra.

Nors dauguma miesto gyventojų yra aprūpinami geriamuoju vandeniu centralizuotai, priemiesčių gyventojams tenka naudotis vietiniais gręžiniais, o vandens kokybė juose ne visada puiki. Atsakomybė rūpintis jo kokybe krenta ant gyventojų pečių, tad kyla klausimas – kaip dažnai atliekami tokio vandens tyrimai? Neigiamos įtakos gali turėti net tame pačiame sklype netinkamai tvarkomos nuotekos.

Valdomos lietaus nuotekos

Kai kuriuose miestuose rimtų padarinių kelia ir prastas lietaus nuotekų valdymas. Užtenka prisiminti pastaraisiais metais sostinę ar kitus didžiuosius miestus kamavusias liūtis, kai automobiliai tiesiog plaukė gatvėmis.

Tai akivaizdus įrodymas, kad miestai turi pritaikyti infrastruktūrą prie besikeičiančio klimato. Labiau išnaudoti vandeniui laidžių dangų potencialą, pavyzdžiui, automobiliui statyti skirtas vietas kloti ne asfaltu, o laidžia danga, pro kurią dalis vandens susigertų tiesiai į žemę.

Turiu nuvilti visus skeptikus, teigiančius, kad tai – per brangus malonumas.

Puoselėti žaliąsias erdves

Planuojant miesto teritorijas būtina saugoti želdynus taip, kad žaliosios miesto teritorijos jungtųsi viena su kita ir sudarytų bendrą žaliąjį tinklą.

Per karščius miestas ilgiau vėsta, o gatvės, kuriose nėra medžių, neturi pavėsio ir tokiomis dienomis būna vargiai naudojamos.

Miesto valdžia turėtų aiškiai apsibrėžti priemones, kaip apsaugoti miestui svarbius želdynus ir užtikrinti, kad teritorijų apželdinimas neapsiribotų veja ar skalda su dekoratyviniais augalais. Būtina išnaudoti žaliųjų stogų, žaliųjų sienų, miesto daržų koncepcijas.

Saugoma biologinė įvairovė

Visa tai svarbu tiek dėl žmogaus gerovės, tiek norint išsaugoti biologinę įvairovę. Per pastaruosius 250 metų pasaulyje jau išnyko beveik 600 augalų rūšių – toks jų nykimo tempas yra 500 kartų greitesnis nei natūralus augalų nykimas be žmogaus įsikišimo.

Mažiausia, ką miestai galėtų padaryti, tai sumažinti ar visai atsisakyti cheminių pesticidų panaudos žaliosiose zonose. Tokia rekomendacija, be kitų, pateikiama ES biologinės įvairovės strategijoje, kuria buvo užsibrėžta iki 2030 m. visoje Europoje atkurti nualintas sausumos ir jūrų ekosistemas bei sukurti saugomas teritorijas, kurios apimtų bent 30 proc. Europos sausumos ir tiek pat – jūrų ploto.

Prioritetas – rūšiavimas

Kiekvienas darnus miestas dėl sparčiai didėjančio vartojimo masto turės išsikelti klausimą – ką daryti su susidarančiomis atliekomis. Darniame mieste prioritetas turėtų būti teikiamas atliekoms rūšiuoti jų susidarymo vietoje ir perdirbti.

Iki 2030 m. esame įpareigoti pasiekti, kad būtų perdirbama 70 proc. visų į rinką išleistų pakuočių. Norint, kad pavyktų pasiekti tokių rezultatų, gyventojams reikia sudaryti galimybę rūšiuojant sutaupyti ir suteikti sąlygas, dėl kurių rūšiuoti būtų patogu. Labai svarbu atskirti maisto atliekų srautą nuo perdirbimo potencialą turinčių pakuočių ir kitų atliekų. Dauguma surinktų atliekų gali būti prikeltos naujam gyvenimui, todėl būtina didinti perdirbimo pajėgumus.

Žiedinė ekonomika

Kiekvienas darnus miestas turėtų kuo efektyviau pereiti prie žiedinės ekonomikos. Turiu nuvilti visus skeptikus, teigiančius, kad tai – per brangus malonumas. Žalieji sprendimai gali būti net pigesni už tradicinius. Vėjo energija puikiai paneigia skeptikų teiginius, nes šiuo metu tai pigiausias elektros energijos gamybos būdas. Tuo pat metu atsinaujinantis biokuras – kur kas pigesnė alternatyva šildymui nei dujos. ES su žaliąja kryptimi sieja ekonomikos atsigavimo strategiją. Tad dabar yra pats tinkamiausias laikas miestams pasinaudoti proga ir diegti žiedinės ekonomikos sprendimus.

Kiekvienas miestas, efektyviai įgyvendinęs šiuos dešimt punktų, galėtų būti vadinamas išties žaliu. Esu įsitikinęs, kad netrukus visi miestai neišvengiamai privalės tokie tapti. O tie, kam pavyks įgyvendinti šią viziją pirmiesiems, įgis daug konkurencinių pranašumų.

Kaip tokių problemų pavyzdį R.Lapinskas nurodo prastą kelių infrastruktūrą. „Tarkim, Garliavoje yra tokia kuriozinė situacija: gražiai sutvarkytas šaligatvis staiga nutrūksta ir toliau tęsiasi senas, sueižėjęs, dešimtmečius neremontuotas takas. Dar toliau – vėl gražus šaligatvis. Kodėl? Pasirodo, ta šaligatvio atkarpa yra Lietuvos automobilių kelių direkcijos žinioje, jų balanse. Savivalda išspręsti šios problemos negali. Ir tokių pavyzdžių daug. Statant kelią „Via Baltica“ vietos gyventojams buvo pažadėta įrengti viadukus, kad galėtų pereiti autostradą. „Via Baltica“ seniai pastatyta, o viaduko pažadėtoje vietoje nėra. Žmonės, norėdami patekti į kitą kelio pusę, priversti eiti 3 km iki saugios perėjimo vietos. Vėlgi, savivaldybė, net ir norėdama, negali pastatyti viaduko virš respublikinės reikšmės kelio. Man teko rašyti raštus reikalaujant konkrečių atsakymų, ar į planus yra įtrauktas vienas ar kitas objektas, jo sutvarkymas ar remontas. Tikiu, kad toks konstruktyvus bendravimas gali paspartinti tuos darbus ir atsakyti į vietinių klausimą, kada viskas bus sutvarkyta.

Remigijus Lapinskas

Kaip Žaliųjų partijos atstovui, man labai rūpi ekologinė situacija, jos būklė. Lietuva, gavusi iš ES 3 mlrd. litų vandentiekiui ir nuotekoms tvarkyti, įsipareigojo, kad 95 proc. namų ūkių turi būti prijungti prie centralizuotų vandens ir nuotekų valymo sistemų. To nėra. Nėra ne tik Kauno rajone, bet netgi mūsų sostinėje. Vilniuje yra ištisi rajonai, kur tai dar nepadaryta. Kasmet 48 mln. kub. m ne iki galo išvalytų nuotekų patenka į aplinką, t.y. praktiškai pusė Lietuvos nuotekų išvaloma netinkamai. ES labai įdėmiai stebi Lietuvos situaciją ir jeigu ji ir toliau nesikeis, iš Briuselio galime sulaukti teisinių ieškinių. Tad šitas klausimas tikrai turi būti sprendžiamas artimiausiu metu.

Mes taip pat matome, kad mažuose miesteliuose, kur žmonės naudoja šulinių vandenį, dėl hidrografinės sausros išsenka šuliniai ir žmonės susiduria su vandens trūkumo problema. Reikalingi vietiniai, bet centralizuoti sprendiniai – gręžiniai, skirti miesteliui ar miestelio daliai su lygiai taip pat bendrais valymo įrenginiais. Garliavoje Maišiaus upelio vandens kokybė kelia susirūpinimą. Žmonės pasakoja apie paslėptus vamzdžius, kuriais nuotekos patenka į melioracijos griovius, o galbūt ir į upelį. Tokie dalykai turi būti neatidėliotinai sutvarkyti.

Garliavoje Maišiaus upelis keliose vietose užtvenktas, o prie tvenkinių įrengti parkai. Galbūt, sutvarkius vieną iš tvenkinių, išvalius jį, užtikrinus vandens ko-kybę, būtų įmanoma sukurti miestelio poilsio zoną vasarai, nes garliaviškiai to-kios zonos neturi. Norėdami laisvalaikiu pailsėti, saulėtą dieną jie priversti važiuoti kažkur toli, o galėtų ilsėtis Garliavoje puikiai sutvarkytoje teritorijoje, kur būtų įrengta vaikų žaidimų aikštelė, persirengimo kabinos, tualetai ir t.t. Tokį planą turime ir bandysime jį įgyvendinti.

Yra problemų ir dėl kai kurių bendrovių, žmonės praneša apie nemalonų kvapą, sklindantį iš kai kurių pramonės įmonių. Reikia tikrinti, ar įmonės laikosi sanitarinių apsaugos zonų ir veiklos režimo, nustatyto poveikio aplinkai vertinime ir integruotos kontrolės leidime. Žmonėms tuos atsakymus būtinai pateiksiu.

LŽP labai rūpi, kad žmonės valgytų iš tikrųjų sveiką maistą. Mes, kaip žalieji, pasisakome už trumpąsias maisto tiekimo grandines. Norėtume, kad vietiniai ūkininkai turėtų galimybę tiesiogiai pardavinėti žmonėms savo produkciją. Manome, kad miesteliuose tikrai galėtų veikti ekologiško sveiko maisto turgeliai. Kad tai taptų tradicija ir žmonės kiekvieną šeštadienį ir sekmadienį galėtų atvažiuoti ir iš pažįstamų gamintojų, kaimynų įsigyti šviežių daržovių, šviežio pieno ar mėsos produktų. Tokie turgeliai skatintų verslą ir bendruomeniškumą, pagyvintų miestelių gyvenimą.

Kauno rajonas yra gana didelis ir susisiekimas su Kaunu yra labai svarbus klausimas. Kai kur jis sprendžiamas tikrai gerai – važiuoja rajono organizuojami autobusai. Tačiau dėl nesutarimų tarp Kauno rajono ir Kauno miesto teritorijų administracinio valdymo kai kur kenčia viešojo transporto funkcionavimas. Kauno miestas pareiškė galįs didesnę dalį Kauno rajono priimti į savo glėbį ir savivalda tokiu atveju Kauno rajone taptų nereikalinga. Žmonės tokiems miesto planams stipriai pasipriešino ir šis nesusipratimas virto kažkokiomis ambicijų kovomis ar kerštu. Mes girdime iš žmonių, kad mažinami Kauno miesto autobusų, važiavusių į rajono teritorijas, maršrutai, jų kiekis, tankis ir panašūs dalykai. Žmonės man sako, kad neturint nuosavo automobilio susisiekimas su Kaunu tampa problemiškas. O tai yra ir vaikų švietimo bei ugdymo klausimas, yra sveikatos apsaugos reikalai – senoliai turi patekti į sveikatos apsaugos įstaigas ir pan. Seimo narys, išrinktas vienmandatėje apygardoje, tokioje situacijoje turėtų tapti tarpininku tarp nesusišnekančių valdžios institucijų ir išspręsti problemą bendruomenės naudai.

Kauno rajonas yra puikus, išskirtinis ir augantis regionas. Žmonės didžiuojasi gyvenimu jame. Kauno rajone yra daug veiksmo, daug verslo, daug įmonių, kurios kuria darbo vietas. Atvirai pasakius, kartais atrodo, kad būtų galima kurti dar vieną ekonominę zoną, kad būtų ne tik LEZ prie Karmėlavos. Tačiau, kalbantis su vietos gyventojais, tapo aišku, kad nėra daug vietos, ypač parengtos vietos, kur galėtų ateiti verslas. Aš manau, kad pramonės ir verslo vystymas rajone tikrai dar turi potencialo ir reikia dirbti šia linkme. Bet ir čia paaiškėjo visai Lietuvai būdinga problema. Kai verslas nori įsikurti kokiose nors teritorijose, labai dažnai iškyla problemų su vietos bendruomenėmis. Bendruomenės kartais nenori priimti įmonių dėl numanomos taršos ar triukšmo, intensyvesnio transporto ir pan. Todėl manyčiau, kad visos Lietuvos mastu turėtų atsirasti specialios zonos, skirtos pramonei ir verslui. Savivaldybės turėtų tinkamai parinkti tokias teritorijas ir rūpintis, kad aplinkinės bendruomenės sutiktų su verslo atėjimu ir vystymusi, nes visi suprantame, jog investicijos ir darbo vietos visiems reikalingos. Savivaldybės turėtų užimti aktyvią poziciją derinant šituos klausimus iš anksto, siūlant abiem pusėms priimtinus įvairius variantus. Aš manau, kad tai geriausias būdas ir sprendinys.

Dar viena ne tik Kauno rajono, bet ir visos Lietuvos problema – nežabojama invazinių augalų plėtra. Kauno rajone nevaldomai plinta Sosnovskio barščiai. Tai agresyvūs augalai, kurie gali būti pavojingi vaikams, praeiviams, gyvūnams. Dažniausiai jis plinta iš apleistų, neprižiūrimų sklypų. Bendraujant su vietos seniūnais, paaiškėjo, kad jie šioje situacijoje beveik nieko negali padaryti, nes neturi priemonių. Seniūnai geriausiu atveju gali surasti to apleisto sklypo savininką, išsiųsti jam įspėjimą ir jei sklypas ir toliau netvarkomas, skirti jam baudą. Surasti savininką būna sudėtinga, nes jie dažniausiai gyvena užsienyje. Ši procedūra trunka mėnesius. Manome, kad reikėtų stiprinti savivaldos poveikį sprendžiant tokius klausimus. Seniūnas turėtų įgyti teisę sutvarkyti apleistą sklypą iš anksto aptartais ir viešai paskelbtais įkainiais ir tiesiog išrašyti sąskaitą savininkui, kurią jis privalėtų apmokėti. Kartu, be abejo, reikia skirti baudą už tai, kad nebuvo tvarkomasi. Tačiau tokie sprendimai ne savivaldybės galioje. Atitinkamus įstatymus gali keisti tik Seimas.

Apskritai Lietuvos žaliųjų partija tvirtai pasisako už savivaldos stiprinimą. Mums svarbu, kad bendruomenės turėtų teisę inicijuoti pakitimus ir galėtų juos įgyvendinti. Ir šiam klausimu LŽP skirs tikrai didelį dėmesį. Esame už tai, kad žmonės turėtų didesnę sprendimo teisę parenkant seniūnus, nes nuo seniūno labai priklauso žmonių gyvenimo kokybė. Vieni rezultatai – jei jis yra aktyvus vietos gyventojas, žinantis bendruomenės bėdas ir rūpesčius, ir visai kiti – jei kitame miestelyje gyvenantis seniūnas, paskirtas iš aukščiau, tik atsėdi savo darbo valandas.

Pritariame dalyvaujamojo biudžeto modeliui, bendruomenės turėtų turėti teisę tą biudžetą panaudoti, paskirstyti savo reikmėms. Reikėtų pradėti, tarkim, nuo 10 proc. rajono biudžeto. Toks eksperimentas būtų prasmingas, nes mes turime statyti valstybę nuo pamatų į viršų, o ne atvirkščiai. Savivaldybių biudžetas Lietuvoje, lyginant su kitomis valstybėmis, yra labai menkas. Man teko dalyvauti konferencijoje savivaldybės klausimais, kurią inicijavo prezidentūra ir turėjome tarptautinį pašnekovą, kuris akivaizdžiais faktais, skaičiais ir grafikais ES statistikos apžvalgoje įrodė, kad Lietuvos savivalda yra neturtinga. Užimame vieną iš paskutinių vietų ES.“

Remigijus Lapinskas kilęs iš Garliavos, čia jo šaknys, jaunystės draugai, klasiokai, giminės, su kuriais palaiko glaudžius ryšius. Sėkmės versle pasiekęs LŽP pirmininkas niekada nepamiršo savo mokyklos – Jonučių gimnazijos, visuomet ją rėmė, jam ne kartą yra suteiktas Jonučių geradario ir Jonučių gimnazijos garbės mokytojo vardas. Pirmą kartą Seimo nario mandato siekiantis R.Lapinskas apsisprendė savo žinias ir patirtį skirti visiems šio Kauno regiono gyventojams.

Politinė reklama (bus) apmokėta iš Lietuvos žaliųjų partijos rinkimų sąskaitos. Užs. 1753502.

Jis taip pat kandidatuos Garliavos vienmandatėje apygardoje. Iš viso Lietuvos žaliųjų partijos rinkimų sąraše yra 131 kandidatas, tarp kurių – 56 vienmandatininkai.

Antroje sąrašo vietoje – Žaliosios politikos instituto direktorė Ieva Budraitė, trečioje – Seimo narys Algirdas Butkevičius, ketvirtoje – Panevėžio miesto savivaldybės tarybos narė Gema Umbrasienė, o penktoje – aplinkosaugininkas Laurynas Okockis.

Toliau pirmajame dešimtuke rikiuojasi Lietuvos mokytojų sąjūdžio pirmininkė Rūta Andriuškevičienė, kalbininkas Antanas Smetona, buvęs Seimo pirmininkas Vydas Gedvilas, Vilniaus universiteto teisės profesorius Vytautas Nekrošius ir Eksemigrantų asociacijos prezidentas Dovydas Petrošius.

„Ruošdamiesi Seimo rinkimams sutelkėme įvairių sričių ekspertus – nuo aplinkosaugos, sveikatos, švietimo, ekonomikos iki socialinių reikalų. Toks įvairus skirtingų sričių specialistų ratas rodo, kad esame sukaupę žinias visose valstybei svarbiose srityse. Tai patvirtins ir partijos rinkimų programa, kurią netrukus pristatysime“, – pranešime žiniasklaidai cituojamas R. Lapinskas.

Antrajame dešimtuke – Utenos rajono savivaldybės tarybos narys Sigitas Mecelica, buvusi švietimo ir mokslo viceministrė Svetlana Kauzonienė, Kaišiadorių rajono savivaldybės tarybos narys Virginijus Ceslevičius, ekonomistas Gintas Umbrasas ir buvęs sveikatos apsaugos ministras Raimondas Šukys.

„Mūsų rimtą požiūrį į valstybės valdymą ir siekį atstovauti mokslu pagrįstus siūlymus puikiai atspindi faktas, kad pirmajame partijos sąrašo dvidešimtuke net šeši kandidatai yra mokslų daktarai“, – teigė partijos pirmininkas.

Seimo rinkimai vyks spalio 11 dieną.

– Turbūt Lietuvoje nėra žmogaus, kuris nesistebėtų šia žiema, net vyresni asmenys neprisimena tokių šiltų žiemų. Kaip jūs vertinate šiuos klimato pokyčius?

– Praėję metai Lietuvoje buvo šilčiausi per visą matavimų istoriją, t.y. mažiausiai per beveik 250 metų. Šis sausis – net 6 laipsniais viršijo vidutinį daugiametį mėnesio temperatūros vidurkį. Tai rodo, kad turime galvoti, kaip prisitaikyti prie vis šiltesnių orų.

Dėl atslenkančių ir ilgai truksiančių karščio bangų neišvengiamai išaugs poreikis diegti oro vėsinimo sistemas, dėl augs elektros suvartojimas. Todėl būtina dar sparčiau vystyti atsinaujinančios energetikos projektus, kartu stiprinant miesto elektros infrastruktūrą, kuri leistų patenkinti tiek didėjančio oro kondicionavimo, tiek, pavyzdžiui, augančio elektromobilių skaičiaus poreikius.

Dabartinį ekonomikos modelį būtina revizuoti ir reformuoti kuo greičiau pereinant prie žaliosios ekonomikos.

Dėl vis stipresnių liūčių turime vystyti lietaus kanalizacijos sistemą miestų gatvėse ir aikštėse, o naujai formuojamose urbanistinėse teritorijose būtina numatyti laidžias šaligatvių, parkavimo aikštelių, pėsčiųjų ir dviračių takų dangas, kurios leistų lietaus vandeniui natūraliu būdu susigerti į žemę.

Klimato kaita veikia ir mūsų sveikatą. Staigios karščio bangos alina žmogaus organizmą, gali sukelti šilumos smūgį ir kitas gyvybei pavojingas situacijas. Ypač tai aktualu pagyvenusiems žmonėms. Dėl pasikeitusių klimato sąlygų daugėja alerginių ligų, jos labiausiai kamuoja vaikus, todėl ypač svarbu saugoti miestų medžius.

– Ką turėtume daryti, kad pasiruoštume artėjantiems pokyčiams?

– Atrodytų visiems suprantama, kad visuomenės, kiekvieno žmogaus sveikata yra neįkainojama, tačiau dažnai šalių Vyriausybės, tarp jų ir Lietuvos, vengia imtis aktyvių veiksmų stabdant klimato kaitą, teisindamos lėšų trūkumu. Toks požiūris, deja, yra trumparegiškas. Tai neseniai patvirtino Potsdamo klimato poveikio tyrimų institutas, kuris nustatė, kad klimato kaitos stabdymas ir pagrindinio Paryžiaus klimato kaitos susitarimo tikslo įgyvendinimas yra pigiausia mums likusi galimybė.

Laikas tokiems pasiteisinimams tiesiog išseko. Turime veikti čia ir dabar. Dabartinį ekonomikos modelį būtina revizuoti ir reformuoti kuo greičiau pereinant prie žaliosios ekonomikos, kuri yra natūralius gamtos išteklius taupanti, alternatyvius ir gamtai palankesnius gamybos būdus siūlanti, kiekvieno mūsų kitokį elgesį formuojanti ekonomika. Kartu būtų kuriamos naujos darbo vietos, skatinamos inovacijos bei smulkiojo ir vidutinio verslo vystymasis. Kodėl iki šiol šis ekonomikos modelis netaikomas Lietuvoje? Dėl šios srities žinių ir politinės valios stygiaus dabartinėje valdžioje.

R.Lapinskas įsitikinęs, kad aplinkos apsauga šalį valdantiems politikams nerūpi.

– Pastaruoju metu ypač aktyviai kritikuojama visa šalies aplinkos apsaugos sistema. Pastarųjų mėnesių įvykiai – "Grigeo Klaipėda" atvejis, Alytaus gaisras, į Nerį tekančios plastiko atliekos ar slaptas pavojingų medicininių atliekų sandėlis Utenoje… Kas atsitiko su aplinkosauga?

– Tai sisteminė aplinkos apsaugos problema, kurią sukūrė per didelis aplinkosaugos monitoringo ir kontrolės sistemos liberalizavimas. Aplinkosaugos struktūros ir jų darbuotojai buvo paversti bedančiais, neįgaliais statistais: jie neturi įstatymo suteiktų teisių efektyviai tikrinti potencialių teršėjų, neturėjo reikalingų priemonių objektyviai nustatyti taršos lygius (pavyzdžiui, sklindančių kvapų problema ir šiandien lieka labai probleminė) ir negalėjo efektyviai užkirsti kelio taršai, pavyzdžiui, stabdant gamybos procesus ar įrenginių darbą. Tokia situacija demotyvavo ir dezorganizavo aplinkosaugos pareigūnus ir, natūralu, vykusios aplinkosaugos struktūrų reformos situacijos nepagerino. Todėl, mano nuomone, būtinas logiškas aplinkosaugos struktūrinis sutvarkymas, darbuotojų motyvacijos, teisių ir finansinės gerovės užtikrinimas, suteikiant jiems naujausias ir geriausias technologijas aplinkosaugos kontrolei vykdyti.

Į mus, kaip žaliuosius, dažnai kreipiasi Lietuvos žmonės, žvejai ir gamtai neabejingi piliečiai, kurie praneša apie skriaudos gamtai atvejus. Lietuvos žaliųjų partijos vardu neseniai kreipėmės į Aplinkos apsaugos departamentą dėl Neries priekrantėse plūduriuojančių smulkių plastiko atliekų sankaupų, ilgametės Vievio ežero taršos, kurio prastą ekologinę būklę liudija ir valstybinio monitoringo duomenys. Deja, turime pastebėti, kad aplinkosaugos institucijos reaguoja vangiai ir joms akivaizdžiai trūksta operatyvumo.

Manau, kad šiuo metu saugojamos teritorijos yra nebūtinai saugojamos, o sutarimo su visuomene dėl ūkinių miškų kirtimo taip pat nėra.

– Tačiau dabar valdžioje yra Lietuvos valstiečių ir žaliųjų sąjunga, jie net delegavo savo atstovą į Europos Komisiją, kurioje jis yra atsakingas už aplinkos ir vandenynų apsaugą.

Šios ekologinės krizės ir vandens taršos problemos aiškiai rodo, kad aplinkos apsauga valdant "valstiečiams" buvo paskutinėje vietoje. Tuo nereikėtų stebėtis. Šioje partijoje žaliųjų praktiškai nėra. Tai stambių žemvaldžių partija ir atstovauja ji stambiems žemvaldžiams, ūkininkams ar tam tikrų verslo grupių interesams. Mėšlo išliejimas ant įšalusių laukų, nekontroliuojamas trąšų naudojimas, buldozeriu prastumta urėdijų reforma. Tai pavyzdžiai, akivaizdžiai atspindintys netinkamą požiūrį į aplinkos apsaugą.

– Jūs esate vienas iš biokuro verslo lyderių, pradininkų Lietuvoje. Neseniai įsteigėte "Nacionalinį neliečiamojo miško paramos fondą". Ar nebijote, kad būsite neteisingai suprastas? Sutikite, tai palanki galimybė jūsų oponentams politikoje apkaltinti jus išskaičiavimu ar asmeninės naudos siekimu.

– Daug metų dirbau darbą, susijusį su miškais ir atsinaujinančia energetika, dalyvavau šimtuose tarptautinių konferencijų, tad esu gerai susipažinęs su pasauline statistika ir tendencijomis – pavyzdžiui, kaip kertami atogrąžų miškai prisideda prie klimato kaitos procesų. Aktyvus gilinimasis į šias temas padėjo suvokti, kad ir čia, Lietuvoje, turime surasti pusiausvyrą tarp ūkinių miškų eksploatavimo medienos gavimo tikslais ir realios saugomų teritorijų apsaugos. Manau, kad šiuo metu saugojamos teritorijos yra nebūtinai saugojamos, o sutarimo su visuomene dėl ūkinių miškų kirtimo taip pat nėra, todėl šiais klausimais turi vykti plati diskusija.

O jei visuomenės standartai šioje srityje aukštesni nei valstybės ir negalime pakeisti valdančiųjų politikų požiūrio, belieka situaciją keisti asmeninėmis pastangomis. Visuomenė taip pat gali žymiai prisidėti prie miškingumo didinimo ir kovos su klimato kaita. Ši mintis ir paskatino mane įkurti Nacionalinį neliečiamojo miško paramos fondą, kuris sieks plėsti natūralius miškus, kuriuose nebus vykdomi kirtimai jokiais komerciniais tikslais. Norėčiau, kad tokia miškų gausinimo iniciatyva užkrėstų ir kitus bei nusiristų per Lietuvą žaliąja banga.

Ketinama finansinėmis priemonėmis skatinti daiktų taisymo veiklą. Kokia kitų šalių patirtis ir kaip ši priemonė prisidėtų prie išteklių tausojimo ir darbo vietų kūrimo?

Nacionaliniame energetikos ir klimato srities veiksmų plano projekte, kurį iki šių metų pabaigos Lietuva turi pateikti Europos Komisijai, teigiama, kad valstybė kurs finansines paskatas daiktų taisymo veiklai. Gyventojai bus skatinami neišmesti senų daiktų ir juos pakartotinai panaudoti. Tikimasi, kad sukūrus paskatas plėstis dviračių, batų, odos gaminių, drabužių, baldų bei panašių kasdienio naudojimo daiktų taisymo paslaugų sektoriui, sąvartynuose šalinamų atliekų kiekis kasmet sumažės 0,5 proc. O tai reiškia, kad ši priemonė padėtų sutaupyti 43,2 tūkst. t CO2 ekv. per 2021–2030 m.

„Panaši praktika jau paplitusi kai kuriose Europos šalyse. Pavyzdžiui, Švedijoje tiek avalynės, drabužių, tiek ir buitinės technikos taisymas skatinamas mokestinėmis priemonėmis. Daiktų taisymo paslaugoms galioja mažesnis pridėtinės vertės mokesčio (PVM) tarifas: vietoje tos šalies standartinio 25 proc. siekiančio PVM, daiktų taisymo paslaugoms taikomas 12 proc. tarifas. Paslaugos paklausa taip pat skatinama suteikiant galimybę vartotojui susigrąžinti pusę už paslaugos teikėjo darbą (atskaičius išlaidas detalėms) sumokėtos sumos per pajamų mokesčio lengvatą. Paskaičiuota, kad toks priemonių kompleksas daiktų taisymą atpigina net iki 87 procentų“, – pranešė Žaliosios politikos instituto vadovė Ieva Budraitė.

Ekspertės teigimu, lengvatinis PVM tarifas smulkioms taisymo paslaugoms (odos, avalynės, dviračių taisymui ar perdirbimui) taikomas ir Airijoje, Liuksemburge, Lenkijoje, Slovėnijoje, Suomijoje. Prancūzijoje ši lengvata galioja socialinėms dėvėtus daiktus surenkančioms ir jais prekiaujančioms įmonėms, kai jos įdarbina socialiai remiamus asmenis ar žmones su negalia.

Europoje taip pat populiarėja bendruomenių centruose įrengtos dirbtuvės, kuriuose nemokamai prieinami įrankiai ar net 3D spausdintuvai – gyventojai gali jais naudotis, atsispausdinti trūkstamą detalę.

Kol kas sunku vertinti, ar Švedijos bei kai kurių kitų šalių praktika prigytų Lietuvoje.

„Kol kas sunku vertinti, ar Švedijos bei kai kurių kitų šalių praktika prigytų Lietuvoje. Dažniausiai avalynės ir panašių gaminių taisymas priskiriamas prie smulkaus verslo, didelė dalis batsiuvių ar panašia profesine veikla užsiimančių žmonių dirba pagal individualios veiklos pažymą ir neturi PVM mokėtojo statuso. Tad šis konkretus siūlymas būtų aktualus tik didesnėms įmonėms, teikiančioms taisymo paslaugas. O Lietuvos parengtame plane iki šiol nėra numatyta, kaip finansinės paskatos atrodys. Neaišku, kokio tiksliai pobūdžio paslaugas lengvatos apims, kas galės jomis naudotis“, – pastebi I. Budraitė.

Anot Žaliosios politikos instituto prezidento Remigijaus Lapinsko, senų daiktų taisymas, o ne išmetimas yra vienas svarbiausių žiedinės ekonomikos principų. O perėjimas nuo linijinės prie žiedinės ekonomikos padėtų mažinti naujų žaliavų poreikį. Mokslininkai teigia, kad spartus žiedinės ekonomikos įgyvendinimas padėtų iki 2030 metų visų pasaulyje išgaunamų žaliavų kiekį sumažinti 10 proc. Tikimasi, kad metalo naudojimas susitrauks 27 proc., medienos produktų – 8 proc.

„Mokslininkai prognozuoja, kad per artimiausią dešimtmetį viso pasaulio pramonėje antrinių (perdirbtų) medžiagų dalis pakils iki 65 proc., o tai leis pirminių žaliavų dalį sumažinti iki 35 proc. Šiuo metu situacija priešinga – pirminės žaliavos sudaro maždaug du trečdalius. Žinoma, svarbu ir tai, kad būtų gaminami ilgaamžiškesni, patvaresni ir kokybiškesni daiktai. Perdirbtos ir perdirbamos medžiagos būtų integruojamos į naujus produktus“, – sako R. Lapinskas.

Remiantis mokslininkais, perėjimas prie žiedinės ekonomikos taip pat paskatintų 3 proc. didesnį užimtumo lygį, o žemos ir vidutinės kvalifikacijos reikalaujančius darbus gamybos ir kasybos sektoriuose keistų vidutinės ir aukštos kvalifikacijos darbo vietos paslaugų sektoriuje.

Tuo tarpu Lietuvos rengiamame Nacionaliniame energetikos ir klimato srities veiksmų plane numatyta parama daiktų taisymo veiklai, R. Lapinsko požiūriu, prisidėtų prie tokių sričių, kaip amatininkystė bei pameistrystė skatinimo ir smulkaus verslo plėtros. Be to, kuriant darbo vietas šiose srityse būtų galima didinti socialiai jautrių grupių užimtumą – vyresnio amžiaus ar žmonių su negalia.

„Daiktų taisymo, jų tobulinimo ir pritaikymo naujiems poreikiams paslaugos – tai puiki žaliosios ekonomikos veikimo išraiška. Ši veikla gali tapti puikia niša tiek socialiai jautrioms grupėms, tiek ir norintiems pradėti nuosavą verslą greitai besikeičiančioje ekonominėje aplinkoje“, – teigia R. Lapinskas.

Per šį laiką pasikeitė jau du aplinkos ministrai, tačiau, tenka apgailestauti, kad aplinkosaugos būklė per tą laiką nepagerėjo. Atvirkščiai – gaisras padangų perdirbimo bendrovėje Alytuje, plyni kirtimai Labanoro girioje ir Punios šile, rekordus mušantys taršos rodikliai Klaipėdoje – kone kasdien sužinome apie aplinkos būklei kritiškai svarbias situacijas, liudijančias ne apie pavienius aplaidumo atvejus, o apie sistemines ydas.

Atsižvelgiant į klimato krizės keliamus iššūkius ir rizikas, mums, žaliesiems, o taip pat, neabejojame, ir visai neabejingai visuomenės daliai, nerimą kelia žemiau išvardinti klausimai, todėl juos pateikiame viešai ir reikalaujame neatidėliotino atsakymo.

1. Ekstremalių situacijų valdymas. Kada Aplinkos ministerija bus pasiruošusi savo atsakomybės ribose tinkamai reaguoti į katastrofiškus padarinius lemiančias gamtos ir žmogaus sukeltas nelaimes, tokias kaip didžiuliai ir pavojingi gaisrai, liūčių sukelti potvyniai, cheminė ir radiologinė tarša ir pan.? Kada iš tikrųjų bus sutelkti atitinkamų sričių mokslininkai ir specialistai, paruošti reagavimo planai, įsigyta reikalinga ir tinkama laboratorinė įranga bei sutelkta padariniams šalinti reikalinga technika? Kada Aplinkos ministerija iš tikrųjų taps lyderystę demonstruojančiu, tikslias ir aiškias reagavimo schemas ir planus turinčiu, mokslinį ir techninį potencialą šioje srityje sukaupusiu ir valdančiu centru?

2. Ekologinė nelaimė Alytuje. Kada visuomenė gaus atsakymą apie tikruosius gaisro Alytaus padangų perdirbimo įmonėje padarinius: koks yra tikrasis vandens, dirvos ir oro taršos lygis? Kada bus parengtas ekspertine pozicija paremtas planas užteršto gaisro gesinimo vandens tvarkymui? Ką Aplinkos ministerija iš savo pusės ketina artimiausiu metu atlikti, kad užkirstų kelią panašių su dėvėtomis padangomis susijusių ekologinių bombų sprogimui ateityje? Ar ministrui yra žinoma, kaip masiškai padangų atsikratoma Lietuvos miškuose, pakelėse, ir kad, pavyzdžiui, jas renkantys miškininkai priversti didžiulius jų kiekius saugoti tam visiškai nepritaikytose vietose?

3. Atliekų tvarkymas. Kada bus užtikrintas skaidrumas atliekų tvarkymo sektoriuje ir teisinga bei rūšiuoti motyvuojanti mokesčio už atliekų tvarkymą sistema? Ar ir toliau bus palaikoma abejotinus rezultatus atliekų tvarkymo prasme teikianti ir atliekų tvarkymo kaštus didinanti regioninių mechaninio biologinio apdorojimo įrenginių sistema, sugebanti didžiąja dalimi gaminti tik KAK’ą (kietąjį atgautąjį kurą), kurio šiai dienai nėra kur panaudoti ir jis vežamas „saugoti“ į tuos pačius sąvartynus?

4. Oro tarša. Kada ministerija ne deklaratyviai, o iš esmės pradės kovoti su oro tarša ir klimato kaitą lemiančiais ŠESD (šiltnamio efektą sukeliančių dujų) išmetimais transporto ir žemės ūkio sektoriuose? Kada Aplinkos ministerija pradės planuoti ne didėjančius, o mažėjančius ŠESD išmetimus? Kada bus iš tikrųjų apmokestinama tarša, o ne siekiama pasipinigauti įvedant sunkiai suprantamus automobilio registracijos mokesčius?

5. Dirvožemio būklė ir vandens tarša. Kaip ir kada ketinama pažaboti besaikį dirvožemio pertręšimą mineralinėmis trąšomis, kasmet lemiantį vis blogėjančią Lietuvos vandenų būklę? Ar 2019 m. vėl leisite pilti mėšlą ir srutas ant įšalusio ir sniegu padengto dirvožemio? Kiek ilgai Aplinkos ministerija apsimetinės, kad Lietuvos upių tarša iš miestų valymo įrenginių, didelių gaisrų keliamos pasekmės ar nuolatinės „kvapų“ problemos yra ne jos, o tik savivaldybių kompetencijos ir atsakomybės sritis?

6. Užtvankų klausimas. Kada realiai ir praktiškai mažosios hidroelektrinės bus kontroliuojamos savavališko upės lygio keitimo atvejais? Kada hidroenergijos gamintojai bus įpareigoti valyti dumblėjančias užtvankas ar bent prisidėti prie bendruomenių poreikių turėti švarią užtvanką? Kada visos hidroelektrinės ir užtvankos turės žuvitakius? Kada nereikalingos, neprižiūrimos, keliančios pavojų užtvankos bus nugriautos ir atstatytos natūralios upių vagos?

7. Valstybinių miškų ūkio valdymas. Kaip bus užtikrintas Lietuvos valstybinių miškų valdymo efektyvumas, atsižvelgiant į nesėkmingos urėdijų reformos sukeltas pasekmes? Kada Aplinkos ministerija pasiūlys ilgalaikę nacionalinę miškų strategiją, kurioje bus tinkamai subalansuotos gamtosauginės, rekreacinės, ūkinės ir kitos miškų funkcijos? Kada atsiras už konkretaus miško būklę atsakingi pareigūnai, t. y. girininkams grįš pilnaverčiai įgaliojimai? Kada miškininko profesijai bus sugrąžintas prestižas ir jaunimas vėl pradės rinktis studijuoti miškininko profesiją, o valstybinių miškų sistema turės galimybę pasipildyti jaunais, motyvuotais ir savo darbą išmanančiais profesionalais? Kada pradės mažėti, kaip ir įrašyta šios Vyriausybės programoje, plynųjų miško kirtimų dalis valstybiniuose miškuose? Kada bus normalizuoti santykiai su Valstybinei miškų urėdijai paslaugas teikiančiais rangovais?

8. Saugomos teritorijos. Kada bus peržiūrėta ir optimizuota Lietuvos saugomų teritorijų sistema? Kada saugomos teritorijos taps iš tikrųjų saugomos? Kada jose bus uždrausti plynieji kirtimai ir sugriežtinta kita ekonominė veikla? Kada bus pateikti tikslūs ir aiškūs atsakymai visuomenei dėl NATURA 2000 ir europinės svarbos buveinių tinkamos apsaugos?

9. Miesto medžių apsauga. Kada Aplinkos ministerija pasiūlys Želdynų įstatymą, kuris realiai ir praktiškai sutramdytų brandžių medžių „genocidą“ Lietuvos miestuose?

Tokių klausimų, be abejo, gali būti gerokai daugiau.

Reprezentatyvi Lietuvos gyventojų apklausa rodo, kad aplinkosauga yra svarbi daugumai – 89 proc. – šalies žmonių. Tai privalo atsispindėti ir vykdomoje politikoje. Būtent jūsų, ministre, tvirta bei aiški lyderystė yra reikalinga su aplinkos, o tuo pačiu, ir mūsų visų gerove susijusioms problemoms spręsti. Nesislepiant po biurokratinių procedūrų skraiste, nedaugiažodžiaujant, o aiškiai deklaruojant, kokiais interesais vadovaujantis ir kokių prioritetų laikantis bus veikiama. Priešingu atveju, ministre, gamtosaugos klausimais susirūpinusi šalies dalis lauktų jūsų garbingo atsistatydinimo.