„Kiekvienam reiškiniui subręsti ir išlikti reikalingas laikas ir sąlygos. Jei mitą užkonservuosime kaip Kauno – Europos kultūros sostinės simbolį, jo neliks. Jei plėtosime jį įvairiais pavidalais, tuomet išliks ne tik proginiame kontekste, bet ir miesto naratyve“, – mano Z.Bružaitė.

Kompozitorė, kurios kūryba papuošė ne vieną programos „Kauno – Europos kultūros sostinė 2022“ renginį, panašiai mano ir apie kultūros sostinės metus, teigdama, kad kūrybinis bendradarbiavimas, kurį paskatino ir įgalino „Kaunas 2022“, tęsis. „Sutartis“ – didžiausias ir svarbiausias kultūros sostinės programai skirtas Z.Bružaitės kūrinys.

„Svajojau dalyvauti gimstant dideliam kūriniui, kuriame alegoriškai būtų perteikta Kauno dvasia, ženklai, istorija. Norą „padaryti kažką wow!“ sustiprino ir tai, kad pati gimiau ir gyvenu Kaune, šis miestas mane užaugino ir išaugino sparnus“, – sako kompozitorė ir primena, kad specialiai Europos kultūros sostinės uždarymui sukurtas kūrinys visas iš eilės – nuo pradžios iki pabaigos – bus atliktas tik renginio metu.

– Programą „Kaunas – Europos kultūros sostinė 2022“ uždarys „Sutartis“. Gal galite atskleisti šiek tiek renginio detalių? Kas jums pačiai atrodo įspūdingiausia?

– Visą laiką vengiu pristatymų, kuriuose kartojama „nauja“, „negirdėta–nematyta–nepatirta“ ir panašūs apibūdinimai. Tačiau faktas – naujas kūrinys, specialiai sukurtas Kauno – Europos kultūros sostinės uždarymui ir vientisas, kokį matysime lapkričio mėnesį, turės vieną du gyvenimus. Esu numačiusi, kad kai kurie renginio epizodai galės gyvuoti kaip atskiri muzikiniai numeriai, tačiau tokį, koks skambės per uždarymą, bus vienintelė proga pamatyti ir išgirsti.

Labai sunku įvardyti įspūdingumą, nes dar vyksta kūrybinis procesas, tačiau kai susijungs muzika, Mikalojaus Konstantino Čiurlionio ir įsivaizduojamo Mitinio Žvėries vaizdiniai, tekstas, medžiai, vanduo, solistai, šokėjai, choras, orkestras, šviesos ir bendra kūrinio emocija – turėtų atsirasti ir įspūdis, kuris (kartu su visa kūrybine komanda tuo tikime) visus pakerės. Kerai, istorija, paslaptis, energija, – štai ką mes norime su visa kūrybine komanda sukurti ir skleisti.

– Įprasta manyti, kad šiuolaikinė muzika skirta ne kiekvienam, ji tarsi meta iššūkį klausytojui. Kaip pasirengti priimti šiuolaikinę muziką? Kiek išsilavinęs turi būti jūsų klausytojas?

– „Sutartyje“ skambės ne tokia muzika, kuriai reikėtų specialaus pasirengimo ar atlikti kokius nors namų darbus, nes ji  pastatyta ant pamatinių polių – melodijos, harmonijos, susiliejančių ir energingai pulsuojančių ritmų. Visuose elementuose išgirsite ir šiuolaikiškesnį muzikos piešinį, ir džiazo, popmuzikos skambesį ar net operos elementų, sietinų su bel canto tradicija. Visą kūrinį rekomenduočiau žiūrėti ir klausyti kompleksiškai, kaip atėjus į kino teatrą. Juk žiūrėdami kino filmą mes neatsiejame muzikos nuo vaizdo, nes jei pabandytume tai padaryti – oi, kokių šiuolaikinių ir net radikalių garso srautų išgirstume. Tokių, kurie puikiai atspindi šiuolaikinės muzikos estetiką.

Tačiau kadangi pasirodyme jungsis daug kitų meninių sprendimų – stengtis įveikti muziką nereikės. Kai kurie muzikiniai fragmentai būtinai jums įkris į ausis ir išsinešite juos iš arenos savo mintyse. Taip, kaip ir kūrinyje nuskambėjusias ir librete esančias idėjas, vaizdo, šviesos, judesio vizualinius pakilimus ir atoslūgius. Nors tai yra naujas muzikinis kūrinys, tačiau klausytojui bus atpažįstamas, tarsi kažkur girdėtas, matytas ir vis dėlto – naujas.

Kerai, istorija, paslaptis, energija, – štai ką mes norime su visa kūrybine komanda sukurti ir skleisti.

– „Sutarties“ režisierius Gediminas Šeduikis teigia, kad jam, kaip operos režisieriui, muzikinis naratyvas svarbiau už tekstą. Kaip yra jums? Nuo ko pradedate kurti muziką?

– Tekstas man labai svarbus. Šiuo atveju – poetės ir dramaturgės Daivos Čepauskaitės nubrėžti istorijos ir prasmių punktyrai. Dar prieš atsirandant tekstams turėjau galvoje viziją, kurią labai nerišliais žodžiais bandžiau atpasakoti Daivai, paskui – Gediminui ir kitiems pasirodymo kūrėjams: dailininkei, scenografijos autorei Sigitai Šimkūnaitei, kostiumų dailininkei Sandrai Straukaitei, šviesų dailininkui Andriui Stasiuliui.

Kai pirmieji garsai gimsta galvoje ir kai jie galiausiai pradeda skambėti aiškiai ir garsiai kaip varpų dūžiai – tuomet imi ir užrašai... Iš pradžių po ranka svarbu turėti pieštuką ir popieriaus skiautę. Jau vėliau – technikos, amato ir technologijų klausimai.

– Atrodo, kad ne tik kūrėte muziką, bet prisilietėte ir prie teksto gimimo – procesas skamba labai organiškai. Kur ieškojote inspiracijų? Kas jus įkvėpė?

– Pabandysiu prisiminti pradžią. Tik reikia turėti galvoje, kad nuo pradžios iki finalinio brūkšnio ir spektaklio, būna, daug kas pasikeičia. Itin daug. Taip ir šiuo atveju – minčių raizgalyne išsikerojęs sumanymas keitėsi, tačiau idėjos šaknis pasiliko.

Artėjant Kauno – Europos kultūros sostinės metams ir programų sudarymui (tai buvo maždaug prieš trejus metus) pasvajojau, kad man būtų įdomu ir prasminga sukurti ar kitaip dalyvauti gimstant dideliam kūriniui, kuriame alegoriškai būtų perteikta Kauno dvasia, ženklai, istorija. Norą „padaryti kažką wow!“ sustiprino ir tai, kad pati gimiau ir gyvenu Kaune, dažnai kartoju, kad šis miestas mane išaugino ir suteikė  sparnus. Po truputį būsimos vizijos mozaiką pradėjau dėlioti nuo padrikų žodžių ir minčių – „Hanzos pasiuntinys“, „Mitinis Žvėris“, „pradžia, kai nebuvo Kauno ir gal net – Lietuvos“, „miesto kūrimasis“, „miesto pakilimai, klestėjimas ir audros“, „miestas ir žmonės“ ir panašiai. Šiuos raktinius žodžius suvaldė ir sukūrė nuoseklų turinį ir struktūrą jau mano minėta „Sutarties“ libreto autorė D.Čepauskaitė, kuri daug domėjosi Kauno istorija, ieškojo miesto tapatybės ženklų.

Labai svarbu buvo numatyti atlikėjus. Būsimo kūrinio idėja gimė dirbant koncertinėje įstaigoje „Kauno santaka“, todėl iškart dėliojosi ir instrumentinės, Kauno bigbendo, Kauno pučiamųjų instrumentų orkestro „Ąžuolynas“, Kauno muzikos ansamblio „Ainiai“ projekcijos. Tačiau renginyje esama ir kitų atlikėjų, su kuriais gyvenime esu ne kartą susidūrusi ir jų dalyvavimas papildo mano muzikinę partitūrą. Tai Kauno styginių kvartetas, „Giunter Percussion“, Danguolės Beinarytės vadovaujami chorai „Jaunystė“, „Dangi&Dangiukai“. Ir žinoma – judesio, šokio vizija, kuri nuo pat pradžių gyveno mano vaizduotėje ir kurią su Šeiko šokio teatru ir kitomis trupėmis („Nuepiko“, Kauno Miko Petrausko scenos menų mokykla, „Ulna“) kuria choreografė Agnija Šeiko. Reikšmingi šiame kūrinyje solistų Monikos Pleškytės (sopranas), Jeronimo Miliaus (tenoras), šokėjo Petro Lisausko vaidmenys. Su šiais atlikėjais savo muzikoje susitinku pirmą kartą. Visus muzikinius procesus patikėta suvaldyti dirigentui Ričardui Šumilai.

– Apskritai, ar sunku, ar lengva kurti pagal užsakymą, tam tikrai progai? Kaip tuomet yra su menine laisve?

– Kiekviename užsakyme gali rastis daug laisvių ir kiekvienoje laisvėje – daug suvaržymų. Čia ir slypi kūrybiškumo paslaptis – kaip tau pavyks įveikti, atverti aklinai uždarytus langus arba kaip, lengvo įkvėpimo pagautam, neužsiliūliuoti. Kitas dalykas, kas tampa itin svarbu jau vykstant kūrybiniam procesui, – kūrybinė grupė. Tokiuose kaip šis kūriniuose veikia prisitaikymo, suderinamumo, meninių ambicijų ir žmogiškojo santykio išsigryninimo momentai. Kiekvienas joje esantis narys savaip papildo, nukreipia meninių sprendimų tėkmę.

Man tokie kūriniai, kuriuose yra ir laisvės, ir suvaržymų arba, kaip aš juokauju, specialiųjų sąlygų, patinka – ir nesvarbu, ar jame esu pakviesta kurti muziką pagal užsakymą, ar turiu neribotas laisves ir teises.

– Kas buvo didžiausias iššūkis kuriant muziką „Sutarčiai“?

– Didelė kūrinio apimtis, daug sudedamųjų dalių ir daug dalykų, kuriuos reikia iš anksto apgalvoti, pvz., būsimą pasirodymo pristatymo erdvę ir techninius (garso, šviesos) aspektus. Aš jau nekalbu apie tai, kad viso proceso metu būtina sklandi tarpusavio komunikacija, darbų planavimas ir žinojimas, kad visada gali prireikti kitų sprendimų, kuriuos reikės priimti teisingai ir greitai.

Sakyčiau, kad kūrybos procesas yra pats maloniausias, įskaitant net ir mano paminėtas apimtis, sudėtį. Tačiau, kaip mano profesorius Julius Juzeliūnas sakydavo: sukurti kūrinį – tik pusė darbo, o štai jį paleisti į gyvenimą – dar tiek pat arba daugiau...

– Tai ne pirmas jūsų indėlis į programą „Kaunas 2022“. Gal galite papasakoti apie savo asmeninį kūrybinį kelią šiame projekte? Ką išsinešite iš šių bendradarbiavimų?

– Programoje „Kaunas 2022“ „Sutartis“ bus mano trečiasis ir didžiausias indėlis. Pirmuoju darbu įvardiju muzikinę programą „Made in Kaunas“ su Kauno bigbendu ir valstybiniu choru „Vilnius“, kuri buvo atlikta gegužės mėnesį ir skirta lietuvių disidento Romo Kalantos žūties 50-mečiui. „Made in Kaunas“ programoje skambėjo lietuviškų (daugiausia – Kauno) grupių bigbyto dainos. Vėlgi – tai buvo prieš kelerius metus kruopščiai parengta koncertinės įstaigos „Kauno santaka“ iniciatyva. Antrasis veiksmas kultūros sostinės programoje – muzikinės dalies parodoje „1972: pramušti sieną“ kuravimas.

Kiekvienąkart dalyvaujant atsivėrė daug langų ir durų į istoriją, patyrimus, prasiplėtė naujai sutiktų žmonių ratas, su kuriais, net neabejoju, bendrausime ir toliau. Manau, kad Europos kultūros sostinės metai Kaunui suteikė didelį matomumą ir tai yra labai svarbu čia gyvenantiems ar miestą atrandantiems.

– Ką manote apie naujai sukurtą Kauno Žvėries mitą? Kiek jis turi šansų išlikti publikos širdyse ir Kauno naratyve?

– Kiekvienam reiškiniui subręsti ir išlikti reikalingas laikas ir sąlygos. Mito tvarumas priklauso nuo to, ar jis bus auginamas, ar bus jo reminiscencijų ateityje. Jei mitą užkonservuosime kaip Kauno Europos kultūros sostinės simbolį, jo neliks. Jei jį plėtosime įvairiais pavidalais, tuomet išliks ne tik proginiame kontekste, bet ir Kauno miesto naratyve.