Per naujausią incidentą išpampusi leopardo gaišena antradienį buvo rasta anakardžių plantacijoje Neluvos miškų draustinio pakraštyje, maždaug 145 km į pietryčius nuo sostinės Kolombo. Gyvūną užsmaugė vielinė spąstų kilpa.

„Gali būti, kad spąstai buvo pastatyti indiniam zambarui, bet vietoje jo įkliuvo leopardas“, – naujienų agentūrai AFP sakė vienas vietos gamtosaugos pareigūnas.

Prieš savaitę spąstuose Nalatanio aukštumose buvo rastas dar gyvas retas juodasis leopardas, bet jis po dviejų dienų nugaišo.

Leopardas, kuris penktadienį spąstuose buvo rastas gyvas, buvo nuramintas vaistais ir paleistas atgal į laisvę. Jis buvo įkliuvęs Jatijantotoje – kitame aukštumų rajone.

Nors spąstų statymas nacionaliniuose parkuose ir draustiniuose yra įstatymo pažeidimas, kitur juos statyti leidžiama, ir ūkininkai dažnai saugo jais pasėlius arba gaudo šernus.

Šri Lankos gamtosaugininkas Jayantha Jayewardene (Džajanta Džajevardenė) sakė, kad ši leopardų gaudymo banga gali atspindėti kaimų gyventojų neviltį per karantiną praradus pajamas.

„Maždaug du mėnesius šie žmonės neturėjo jokio darbo, o neturėdami pinigų maistui stato kilpas šernams, – naujienų agentūrai AFP sakė jis. – Susiduriame su didesne problema, ne vien laukinių gyvūnų klausimu.“

Manoma, kad Šri Lankoje laisvėje gyvena mažiau nei tūkstantis leopardų. Įstatymas numato įkalinimo iki penkerių metų bausmes už kenkimą šiems gyvūnams.

Šri Lankos laukinės gamtos apsaugos fondas paragino uždrausti bet kokį kilpų statymą ir bausti tokiu būdu gyvūnus gaudančius asmenis.

„Kilpos [žudo] nesirinkdamos, todėl gali pražudyti bet kurį gyvūną – tiek saugomą, tiek nesaugomą“, – vietos laikraščiui „Daily Mirror“ sakė fondo narė Anjali Watson (Andžali Votson).

Naujausi incidentai „aiškiai laikomi atsitiktinio leopardų nugalabijimo spąstais atveju, taigi, juos reiktų uždrausti“, sakė ji.

Įrodyti, kad įtrauktas į Saugomų gyvūnų sąrašą lūšis jie patys ir pasmaugė, nepavyko.

Lazdijų rajone gyvenantys teisiamieji – tėvas, sūnus ir šeimos draugas buvo demaskuoti šių metų pradžioje, bandant šias lūšis parduoti. Apie tai Kauno regiono aplinkos apsaugos departamento pareigūnams pranešė pilietiškas asmuo, sulaukęs tokio pasiūlymo.

Gavusieji šią informaciją pasidalijo ja su Kauno policija. Įtariamųjų sulaikymą organizavo Kauno apskrities vyriausiojo policijos komisariato Nusikaltimų nuosavybei tyrimo valdyba, kurios pareigūnai apsimetė susidomėjusiais pasiūlymu ir nusipirko vieną parduodamą lūšį.

Kriminalistams atlikus kratą įtariamųjų šaldikliuose, rasta ir antra lūšis. Ekspertai konstatavo, kad jos abi buvo pasmaugtos, paspendus kilpas. Per kratas rastas ir visas maišas jų. Tačiau įrodyti, kad įtariamieji brakonieriavo, nepavyko. Ikiteisminio tyrimo metu jie kategoriškai neigė savo kaltę. O teisme vienas iš jų pareiškė esą radęs šias lūšis jau negyvas, kai ieškojo miške gyvūnų ragų.

Teisiamųjų advokatai paprašė teismo atleisti jų ginamuosius nuo baudžiamosios atsakomybės pagal laidavimą. Už teisiamą tėvą ir sūnų sutiko laiduoti jų brolis bei dėdė, už šeimos draugą – šio tėvas.

Kaltinimą palaikantis Kauno apygardos prokuroras tam neprieštaravo, nes teisiamieji ne tik teisme prisipažino bei gailėjosi, bet jau yra atlyginę ir dalį aplinkosaugininkų pareikšto daugiau kaip 9 tūkst. eurų ieškinio už gamtai padarytą žalą. Be to, įsipareigojo atlyginti ir likusiąją.

Pagal pareikštą kaltinimą gresia bauda, areštas arba laisvės atėmimas iki ketverių metų. Nors sulaikius įtariamuosius jų vadovybė pradėjo tarnybinį patikrinimą, teisiamieji iki šiol tebedirba pasieniečiais, nes esą nusikaltimas, kuriuo jie kaltinami, tiesiogiai su jų tarnyba nėra susijęs.

Savo sprendimą šią bylą nagrinėję Alytaus apylinkės teismo Lazdijų rūmai planuoja skelbti spalį.

Taip pat, jo teigimu, žmonės gali prieštarauti ir tam, kad Lietuvoje vėl būtų įkurdinti rudieji lokiai: „Paleistum rudąjį lokį Lietuvos miškuose, grybautojai su jais nelabai sugyventų. Taigi ne visos laukinių gyvūnų rūšys – kandidatai grįžti į laisvę.“

Būtina didinti spaudimą Rytų Azijos šalims

Žemutiniame Manhatane, Niujorke, beveik prieš mėnesį pastatyta bronzinė trijų vienas ant kito vertikaliai sukeltų raganosių skulptūra. Tai Najin ir Fatu, baltųjų raganosių šiaurinio porūšio patelės, bei patinas Sudanas. „Paskutiniai trys“ – taip pavadinta skulptūra, kuria siekiama atkreipti dėmesį į paskutinių šio porūšių raganosių likimą, taip pat kitų raganosių išsaugojimą.

Scanpix nuotr.

Po kelių dienų nuo skulptūros pastatymo pranešta, kad Kenijos draustinyje užmigdytas sunkiai sirgęs 45 metų Sudanas. Liko paskutinės dvi patelės.

Visi šie raganosiai į Keniją atgabenti iš vieno Čekijos zoologijos sodo. Čia dirbantis Janas Stejskalas, paklaustas, kas nutiko, kad šiaurinių baltųjų raganosių liko tiek nedaug, sako, jog Rytų Azijoje žmonės vis dar tiki, kad ragai gali padėti jiems išsigydyti tam tikras ligas, todėl ėmė juos naikinti. Bet, pabrėžia J. Stejskalas, tai didelė problema ir kitoms raganosių rūšims tiek Afrikoje, tiek Azijoje.

8–9 dešimtmetyje didelę dalį šiaurinių baltųjų raganosių Centrinėje Afrikoje išnaikino brakonieriai. Paskutiniai keliasdešimt laukinėje gamtoje gyvenusių raganosių sunaikinti per neramumus Kongo Demokratinėje Respublikoje. Ragai naudoti ne tik Azijos medicinai, bei ir durklų rankenoms Jemene.

„Vietname ir Kinijoje draudžiama parduoti ar pirkti raganosių ragus, bet šie reguliavimai turi spragų. Viena, ką kiekvienas iš mūsų gali padaryti, – prašyti vyriausybių, kad jos didintų spaudimą Rytų Azijos šalims ir priverstų laikytis įstatymų, kad būtų sumažintas ragų poreikis. Kitas dalykas – remti projektus, saugančius raganosius“, – sako J. Stejskalas.

Prireiks milijonų dolerių

Paaukoti projektui, siekiančiam išsaugoti šiaurinius baltuosius raganosius, galima ir dabar. O prieš metus gamtosaugininkai netgi buvo sukūrę Sudano paskyrą pasimatymų programėlėje „Tinder“. Tuomet jis apibūdintas kaip toks, kuris mėgsta kramsnoti žolę ir vėsintis purve.

Skaičiuojama, kad, siekiant išsaugoti šiuos raganosius, mokslininkams gali prireikti milijonų dolerių, nes reikalingos dirbtinio apvaisinimo procedūros labai sudėtingos.

Scanpix nuotr.

„Vienas iš būdų – galėtumėme paimti kiaušinėlius iš paskutinių likusių dviejų patelių. Jos pačios nebėra pajėgios natūraliai reprodukcijai, bet žinome, kad tebeturi ciklą, o tai reiškia, kad gamina kiaušinėlius. Jeigu juos paimtume, nugabentume į laboratoriją ir apvaisintume su jau anksčiau paimta raganosių sėkla, pagamintume embrioną.  Jis galėtų būti perkeltas surogatinei motinai“, – aiškina J. Stejskalas.

Jo teigimu, yra ir kitas, bet sudėtingesnis, būdas – kamieninės ląstelės. Abiem atvejais surogatine motina galėtų būti kito, tačiau artimo – pietinio porūšio baltųjų raganosių patelė.

„Manau, kad Sudano gyvenimas – abiejų procesų simbolis. Viena vertus, nepagarbos gamtai, kurią mes, kaip žmonija, turime. Iš kitos pusės – tai ir šviesiosios žmonijos pusės simbolis. Mes vis dar tikimės, kad turėsime pakankamai stiprybės ne tik padėti gyvūnams, bet ir gerbti laukinę gamtą, leisti jai klestėti“, – mano J. Stejskalas zoologijos sodo tarptautinių projektų vadovas Janas Stejskalas.

Kritika zoologijos sodams nebūtinai pagrįsta

Gamtosaugininkams pranešus apie raganosio Sudano žūtį, žiniasklaidoje vėl pradėta aktyviau diskutuoti ir apie kitas nykstančias rūšis ir jų apsaugą.

Pasaulio gamtos fondo duomenimis, dėl komercinės žvejybos kritiškai nyksta Kalifornijos jūrų kiaulės –  jų suskaičiuota vos 30. Grėsmė išnykti yra iškilusi ir javiniam raganosiui, amūriniam leopardui ar Borneo orangutanui.

Raudonojoje knygoje nurodoma, kad iš viso šiuo metu daugiau nei 5 tūkst. rūšių priklauso kritiškai nykstančioms.

Raudonojoje knygoje nurodoma, kad iš viso šiuo metu daugiau nei 5 tūkst. rūšių priklauso kritiškai nykstančioms. Nors zoologijos sodai neretai kritikuojami, kad gyvūnai juose laikomi netinkamai, pasak Lietuvos zoologijos sodo vyriausiojo biologo Beno Arūno Noreikio, dažnai rūšys, kad visiškai neišnyktų, apsaugomos būtent zoologijos soduose. Jo teigimu, zoologijos sodai iš gamtos laukinių gyvūnų beveik nebeima, nes jų atstovų pasaulio zoologijos soduose jau yra.

„Zoologijos sodai nelaisvėje vykdo veisimo programas. Pavyzdžiui, kritiškai nykstančios tamarinos, labai mažos beždžionytės, gyvena Pietų Amerikoje, bet jų buveinės beveik sunaikintos, smulkios populiacijos izoliuotos, nėra kur plėstis, todėl tamarinos eina į miestus, parkus.

Bet jų tiek mažai, kad net per visus pasaulio zoologijos sodus jų vienetu daugiau nei gamtoje. Todėl gauname signalų iš koordinatorių, kad jau užtenka, yra geras genofondas, pakanka atstovų ir nereikia veisti jų iki begalybės“, – pasakoja biologas.

Ko nori visuomenė?

Pasak B. A. Noreikio, būtent dėl zoologijos soduose išlikusių stumbrų pavyko jų populiaciją atkurti ir Lietuvoje.

„Stumbrai Lietuvoje gyveno nuo seno ir turėtų gyventi – jie natūrali fauna. Visoje Europoje beveik išnykusi populiacija (buvo likę tik keli vienetai) buvo atgaivinta tik zoologijos sodų darbuotojų dėka. Bet dabar stumbrais ne visada patenkinta visuomenė – esą jie pridaro žalos“, – pastebi biologas.

Be to, pasak B. A. Noreikio, visuomenė gali prieštarauti ir tam, kad Lietuvoje vėl būtų įkurdinti rudieji lokiai: „Paleistum rudąjį lokį Lietuvos miškuose, grybautojai su jais nelabai sugyventų. Taigi ne visos laukinių gyvūnų rūšys – kandidatai grįžti į laisvę.“

Kol mintys ruduosius lokius sugrąžinti į Lietuvos miškus dar tik svarstomos, ir vėl nusikelkime kiek toliau.

Kaip vienas iš sėkmingų populiacijos atkūrimo pavyzdžių neretai pateikiamas didžiųjų pandų atvejis. Kinija pradėjo taikyti griežtas priemones prieš prekybą kailiais, taip pat išplėtė saugomų miškų teritorijas. Prieš pusantrų metų paskelbta, kad didžiosios pandos vienu laipteliu nutolo nuo išnykimo ir dabar priskiriamos jau nebe nykstančioms, o pažeidžiamoms rūšims.

Tiesa, kai kurie net ir saugojimo projektuose dalyvaujantys gamtosaugininkai pastebi, kad tai gali būti tik trumpojo laikotarpio pergalė. Anot jų, nelaisvėje gimusias ir auginamas pandas labai sunku perkelti į laukinį gyvenimą. O ir natūralios jų buveinės dėl žmonių veiklos toliau sparčiai naikinamos.

Didžiosios pandos ir baltieji šiauriniai raganosiai – rūšys, kurios sulaukia didelio žiniasklaidos ir visuomenės dėmesio. O kai kurios mažiau pastebimos rūšys nyksta tyliai.

Gamtosaugininkai skelbia, kad per pastaruosius 50 metų Europoje padidėjo meškų, vilkų, lūšių, erelių ir grifų populiacijos, praneša BBC. 

Manoma, kad Europos laukinės gamtos atsigavimą lėmė stiprėjanti gyvūnų apsauga, medžioklės ribojimai ir žmonių pasitraukimas iš kaimiškų vietovių.

Gyvūnų skaičiaus analizę atliko Londono zoologijos draugija, Ornitologų draugija ir Europos paukščių surašymo taryba.

„Žmonės manė, kad mes jau praradome didžiąją dalį savo laukinių gyvūnų. Tačiau aš galvoju, kad likęs pasaulis šiuo metu gali pasimokyti iš mūsų, kad gamtosaugininkų darbas iš tiesų yra veiksmingas“, – sako specialistas Fransas Schepersas.

Per pastaruosius kelis šimtmečius Europos gyvūnai smarkiai nukentėjo. Medžioklė, gyvūnų gyvenamosios vietos naikinimas ir užterštumas lėmė, kad gyvūnai ėmė sparčiai nykti. Tačiau nauji tyrimai rodo, kad gyvūnų skaičius vėl ėmė augti.

Mokslininkai tyrinėjo 18 žinduolių ir 19 paukščių rūšių visoje Europoje. Jie nustatė, kad visų tirtų gyvūnų, išskyrus Iberijos lūšį, populiacijos nuo 1960 metų padidėjo.

Didžiausias populiacijos augimas pastebėtas tarp stumbrų, bebrų, baltagalvių ančių ir kai kurių rūšių žąsų. Šių gyvūnų per pastaruosius penkis dešimtmečius padaugėjo 3000 proc. Rudųjų meškų skaičius padvigubėjo. Pilkųjų vilkų, kurių populiacija buvo smarkiai sumažėjusi, skaičius padidėjo 30 proc.

„Laukinių gyvūnų populiacijos didėjimas prasidėjo po Antrojo pasaulinio karo. Lyginant su XVII ar XVIII amžiumi, skaičius vis dar mažas, tačiau jis palaipsniui didėja“, – tikina F. Schepersas.

Tačiau kai kurių stambių plėšrūnų didėjantis skaičius pradeda kelti nerimą. Pavyzdžiui, Prancūzijoje, kur vilkų skaičius pastaruoju metu išaugo, ūkininkai nerimauja dėl grėsmės jų gyvuliams.