Druskininkų savivaldybė primena, kad kultinio romano „Vilniaus pokeris“ autorius 1961-1968 metais gyveno šiame mieste, čia pradėjo pirmuosius literatūrinius bandymus, aukso medaliu baigė vidurinę mokyklą.

R. Gavelio atminimo lenta pakabinta ant 44-uoju numeriu pažymėto namo Mikalojaus Konstantino Čiurlionio gatvėje, šiame name rašytojas gyveno su tėvais.

Atminimo lentą atidengęs Druskininkų  meras Ričardas Malinauskas sakė neabejojantis, kad Druskininkai ir ateityje įkvėps daug talentingų žmonių kurti.

Druskininkų viešoji biblioteka įgyvendino projektą „Ričardo Gavelio skaitymai“, kurio tikslas – įprasminti vieno žymiausių lietuvių prozininkų asmenybę, jo gyvenimo ir literatūrinės veiklos vietas. 

Projekto metu buvo organizuotas trumposios prozos konkursas, minint rašytojo gimtadienį visose Druskininkų savivaldybės mokyklose vyko literatūrinės pamokos, viešoji biblioteka miesto gyventojus ir svečius kvietė dalyvauti renginyje „Jo laikas dabar“.

R. Gavelis gimė 1950 metais Vilniuje, vėliau gyveno Druskininkuose, dar vėliau studijavo Vilniaus universitete fiziką, dirbo Mokslų akademijos Fizikos fakultete.

Rašytojas mirė 2002 metais, jis palaidotas sostinės Antakalnio kapinių Menininkų kalnelyje.

Vilniaus miesto savivaldybės tarybos Istorinės atminties komisijos teikimu, prozininko, dramaturgo ir publicisto, romanų „Vilniaus džiazas“ ir „Vilniaus pokeris“ autoriaus vardas nuo šiol bus siejamas ir su skveru K. Vanagėlio ir Drujos gatvių sankirtoje. Kritikai R. Gavelį vertino už sąmoningai provokuojančią kūrybą, autentišką laisvo bei nepriklausomo žmogaus laikyseną lietuvių kultūros lauke. Žlugus sovietinei santvarkai, R. Gavelis buvo pirmasis rašytojas, itin atvirai ir kritiškai pažvelgęs į gyvenamąjį laikotarpį ir jo aktualijas. Kūryba jis aštriai ir skaudžiai reagavo į tai, kas tuo metu vyko aplinkui: epochų, santvarkų ir sistemų lūžius, Sovietų Sąjungos griuvimą, Sąjūdį, Nepriklausomybės pradžią, socialinius ir kultūrinius pokyčius bei persiorientavimus, mėginimus iš naujo suvokti lietuvybę, savo šalies suverenitetą ir galiausiai – savo tapatybę. Jo kūryba yra išversta į anglų, prancūzų, vokiečių, latvių, lenkų, suomių, baltarusių ir kitas kalbas. 

Tuo pačiu Istorinės atminties komisijos teikimu, Taryba bevardei Antakalnio seniūnijos gatvei suteikė Batrionių pavadinimą. Žaliajai zonai šalia Vingrių gatvės suteiktas Vingrių skvero pavadinimas. Šioje teritorijoje esantys Vingrių šaltiniai vieni labiausiai žinomų Vilniaus miesto šaltinių, kurių vanduo XVI a. buvo naudojamas pirmam centralizuotam Vilniaus vandentiekiui. Šis šaltinis gyvas ir dabar, tačiau jis kanalizuotas ir paslėptas nuo žmonių akių betoniniuose rezervuaruose. Jo vanduo naudojamas miesto gatvėms laistyti ir gaisrininkų reikmėms. 

Bevardei gatvei Naujosios Vilnios seniūnijoje suteiktas teisininko, Mažosios Lietuvos politinio veikėjo, Lietuvos diplomato Dovo Zauniaus (1892–1940) vardas. Naujininkų seniūnijoje atsirado Broniaus Oškinio (1913֪–1985) – Lietuvos sklandytojo, sklandytuvų konstruktoriaus, sklandymo pradininko vardas. Šnipiškių seniūnijoje Oršos gatvės pavadinimas (šalia Žalgirio gatvės) primins 1514 m. įvykusį mūšį.

Sostinės politikai dėl to kitą savaitę planuoja priimti sprendimą 

Prieš 18 metų mirusio rašytojo vardu ketinama pavadinti skverą tarp Drujos ir K. Vanagėlio gatvių.

Vilniaus miesto meras Remigijus Šimašius savo socialinio tinklo „Facebook“ paskyroje yra sakęs, kad pasirinktas būtent šis bevardis skveras, nes R. Gavelis gimė netoli Aušros vartų.

„Manau, atėjo laikas nuspręsti, kaip mes įžeminsime Ričardo dvasinį atminimą Vilniaus paviršiuje. Vienos iš jo taiklių sparnuotų citatų užrašymas ar iškalimas – turbūt pirmiausiai kylanti mintis. Tačiau gal turite ir kitų, geresnių? Bet kokiu atveju skelbsime konkursą, kaip tai įgyvendinti“, – teigė meras.

Pasak R. Šimašiaus, ir jis, ir pats miestas ilgisi rašytojo intelektualiai aistringos meilės kalbos.

„Vilnius visada bus Ričardo Gavelio miestas, o Ričardas Gavelis – jo literatūrinis chirurgas“, – tvirtino meras.

R. Gavelis (1950–2002) – prozininkas, dramaturgas, eseistas, apžvalgininkas, vienas griežčiausių totalitarizmo kritikų lietuvių literatūroje.

Ypatinga reikšmė jo kūryboje buvo skirta Vilniui, vienas garsiausių ir populiariausių jo romanų –„Vilniaus pokeris“

Talentingas rašytojas, gebantis visuomenėje tvyrantį chaosą paaiškinti pagal logikos dėsnius. Savo gyvenamą laiką aplenkęs publicistas, apdovanotas ypatingu įžvalgumu. Vienišius, nemėgęs minios, bet nenorėjęs likti nepastebėtas. Apie rašytoją Ričardą Gavelį galima sakyti daugybę frazių, tačiau visos jos bus netikslios. Tik frazės – mitologizuojančios, šabloninės, spraudžiančios į rėmus, kurias pats rašytojas būtų atmetęs, kaip kad atmesdavo minios verkšlenimus, reflekcijas be argumentų, nelogiškus veiksmus.

Veikiausiai jam nepatiktų ir būti prisimintam tik tam tikra proga, todėl tai, kad apie jį kalbame rugpjūčio 18-osios, jo mirties dienos, išvakarėse, galima laikyti tik sutapimu. Kalbame tikrai ne paskutinį kartą – pagarbos ir dėmesio pristigęs gyvas būdamas R.Gavelis jos vis daugiau sulaukia dabar. Jo "Vilniaus pokerį" skaito šios knygos bendraamžiai. Jo pasaulį atranda naujos kartos rašytojai, naujos kartos literatūrologai tyrinėja jo kūrinius, kalba apie jų vietą lietuvių literatūros aukso fonde.

"Tikrąją vietą lietuvių literatūros istorijoje ir literatūros dievų ar demonų panteone R.Gavelis pradeda atrasti tik dabar, kai atsiranda laiko distancija", – sako Lietuvių literatūros ir tautosakos instituto doktorantė Jūratė Čerškutė, nagrinėjanti R.Gavelio prozą per dekonstrukcijos prizmę. Pašnekesys su ja – tik vienas žingsnis R.Gavelio pasaulio link.

– 1989 m. pasirodęs R.Gavelio "Vilniaus pokeris" prilygo škvalui. Pasislėpti, nepastebėti tokio literatūrinio gyvenimo įvykio buvo neįmanoma. Pirmiausia dėl siužeto, liečiamų temų. Kokia buvo rašytojų bendruomenės reakcija į šį romaną?

– Greičiausiai šito reikėtų ir klausti tos bendruomenės, kuri išties tuo metu, kiek rodo kukliai rekonstruojama praeitis, laikėsi ganėtinai tyliai, palyginti su provincijos mokytojų ir, kaip po dešimtmečio leidžiant naują "Vilniaus pokerio" laidą prisipažino pats R.Gavelis, tamsybininkų bei davatkų siautuliu.

Atsiliepimų apie šį romaną lauke tarsi kuklus punktyras prabėga 2000 m. interviu su R.Gaveliu metu ištartas Sigito Gedos prisipažinimas, kad skaitydamas "Vilniaus pokerį" buvo pagautas didelio įspūdžio. Dar keli punktyrai, bet ne vien tik apie šį romaną, o veikiau apie patį R.Gavelį fiksuoti knygoje "Bliuzas Ričardui Gaveliui". Galiausiai prie rašytojų įvertinimo galėtų būti priskirta ir Vytauto Rubavičiaus parašyta šio romano recenzija, vienas geriausių R.Gavelio recepcijos tekstų apskritai.

Kita vertus, nereikia pamiršti ir dar vieno svarbaus, jei ne svarbiausio, dalyko – R.Gavelis buvo totalus vienišius, kaip pats sakęs, atėjęs į literatūrą iš visai nehumanitarinės profesijos – vienui vienas, piktas ir smarkiai apsiskaitęs, niekada neviręs bendrame visų rašytojų katile. Todėl tas nebuvimas bendruomenės katile ar, tiksliau, buvimas, bet atsitraukus, gali irgi liudyti tam tikrą tylos variantą.

Beje, visai neseniai ieškodama vienos senos laidos LRT archyve aptikau 2000 m. laidą "Kultūros spąstai", kurioje buvo rodomas reportažas iš Lietuvos rašytojų sąjungos suvažiavimo, skirto nepriklausomybės dešimtmečiui aptarti. Mane absoliučiai nustebino tai, kad visi kalbėjusieji verkė, kai kurie net ir pyko, kad niekas niekaip nereflektuoja, neperkelia į literatūrą sovietmečio patirčių! Ir kad čia, dabar mes visi turime nuspręsti ir kažką daryti ir pan. Tokie lozunginiai šūkiai, visiškai pamirštant, kad R.Gavelis tą buvo padaręs Lietuvai tebesant Sovietų Sajungos dalimi, bet, žinoma, tame reportaže ir vakare atrodo, kad R.Gavelio vardas nebuvo paminėtas. Ir tai yra iškalbu, kad ir kaip žiūrėtum.

– "Vilniaus pokeris" buvo ypatingas ne tik dėl istorijos, bet ir dėl novatoriškumo. Kaip manote, ar anuomečiai kritikai, pirmiausia atkreipę dėmesį į pasakojimo pikantiškumą, į tai, kad paliestos anuomet dar uždraustos temos, deramai įvertino romano svarbą lietuvių literatūrai?

– "Vilniaus pokerio" atsiliepimų gausa verta atskiro įdėmaus žvilgsnio, nes tuomečiai mėginimai perskaityti ir įvertinti iš tiesų kitokį, nebūtą lietuvių literatūroje romaną gana plačia amplitude laviravo nuo lūžio lietuvių literatūroje iki šėtono pasaulio sampratų, garsiųjų kaltinimų iki literatūros lygio nepakylančia pornografija, pačiam R.Gaveliui prikišant visokiausius argumentus ad hominem.

Žvelgiant į to meto atsiliepimus akivaizdu, kad laiko išbandymus išlaikė dvi recenzijos – Vytauto Rubavičiaus "Lūžis lietuvių prozoje?" ir Marijaus Šidlausko "Pokeris bažnyčioje". Ir dabar, skaitant šiuos tekstus, apima malonumas suvokiant, kaip tiksliai, lemtingai ir sakytume, toliaregiškai įvertintas ir perskaitytas R.Gavelio "Vilniaus pokeris", puikiai suvokiant jo išskirtinumą lietuvių literatūroje ir tą M.Šidlausko išskirtą faktą, kad "Gavelis parašė baisingai talentingą knygą, kuri negali būti perskaityta tik blogai ar gerai".

Vis dėlto man atrodo, kad iš tiesų tikrąją vietą lietuvių literatūros istorijoje ir literatūros dievų ar demonų panteone R.Gavelis pradeda atrasti tik dabar, kai atsiranda laiko distancija, kai geriau matyti tam tikri lūžiai, literatūros raidos slenksčiai ir kiti laipteliai.

– Kitoks "Vilniaus pokeris" ir dėl struktūros. Analizuodama R.Gavelio romaną vedate paralelę su garsiojo kino meistro Akiros Kurosawos atrastu kinematografijos žanru rašiomonu. Papasakokite apie pastarąjį plačiau.

– A.Kurosawos "Rašiomono" pėdsaką visiškai atsitiktinai sušerlokinau R.Gavelio archyve, viename iš jo laiškų, 1980 m. rašytų geram draugui Levui Raibšteinui. Taip žingsnis po žingsnio besikrapštant paaiškėjo įstabių dalykų. Vienas jų – iš tiesų įdomią ir netikėtą "Vilniaus pokerio" schemą – kiekvienas veikėjas pasakoja skirtingą to paties įvykio versiją – R.Gavelis perėmęs iš 1950 m. sukurto japonų kino meistro A.Kurosawos filmo "Rašiomonas", kurį jis sukūrė pagal du japonų rašytojo Ryūnosuke Akutagawos apsakymus: filmui pavadinimą davusį "Rašiomoną" ir specifinį pasakojimo dėliojimo būdą demonstruojantį "Tankmėje". Taigi, paprastai tariant, galima sakyti, kad rašiomoninis pasakojimas yra skirtingų to paties įvykių versijų dėlionė, neatskleidžiant galutinės ir neginčijamos tiesos. Joje nepatikimas yra ne tik pasakotojas, bet ir veikėjai, nes kiekvienas kalba kitaip. Tad "Vilniaus pokeryje" taip ir lieka neaišku, kas iš tiesų nužudė Lolitą Banytę-Žilinę, kas buvo Vytautas Vargalys, kaip mirė Gediminas Riauba ir pan.

Toks tas rašiomonas – viena vertus, atrodo labai suktas ir sudėtingas, kita vertus – itin gyvenimiškas, nes atkartoja labirintinę žmogaus kalbos ir mąstymo struktūrą. Juk iš tiesų tuos pačius dalykus mes neretai prisimename skirtingai, todėl nenuostabu, kad pastaruoju metu rašiomono sąvoka ir samprata vis labiau ima dominti ir psichologus.

– Kokia R.Gavelio kūryba buvo iki "Vilniaus pokerio", kokia – po jo?

– "Vilniaus pokeris" kartu su tais pačiais 1989 m. dalimis tuometėje "Pergalėje" publikuotu romanu "Jauno žmogaus memuarai" (daug kas tai pamiršta, romaną priskirdami 1991 m., kai jis buvo publikuotas atskira knyga) yra labai aiški riba, dalijanti R.Gavelio kūrybos trajektoriją į novelistinį ir romanistinį etapus. Iki 1989 m. tebuvo išspausdintos trys apsakymų knygos, kurios liudija R.Gavelio formos ir mėginimo atrasti santykio su tradicija ir realistiniu pasaulio vaizdavimu santykį. Po "Vilniaus pokerio" – romanistinis etapas, R.Gavelis ima viešai reikštis kaip apžvalgininkas, visuomenės kritikas. Iš tiesų "Vilniaus pokeris" yra lūžis ta prasme, kad lietuvių literatūroje atsiranda pasaulinės literatūros masto kūrinys, uždegęs žalią šviesą tolesnei R.Gavelio kūrybai, kurioje išsiskleidė tikroji R.Gavelio kvintesencija, neleidusi lietuviams užmigti ant sentimentų ir ašaroto patriotiškumo lapų, nuolat skrodusi visų reiškinių esmes ir jas aštriai analizavusi.

– Kuris R.Gavelio kūrinys jums asmeniškai yra labiausiai prie širdies?

– Labai jau sunkus klausimas, nes, žinot, su ta širdim dalykų būna visokių ir ja ne visada verta pasitikėti… (Juokiasi). Veikiausiai, kaip literatūros tyrėja, turėčiau sakyti, kad visos knygos geros – ir čia tikrai nesumeluočiau, ir rasčiau labai daug argumentų bei kiekvienos išskirtinių bruožų (šypsosi). Tačiau… man labiausiai patinka keli ankstyvieji apsakymai – "Galbūt", "Charono diena". Formos ir struktūros suvaldymo bei raiškos prasme, be abejo, genialusis "Vilniaus pokeris" ir pats linksmiausias R.Gavelio romanas – "Vilniaus džiazas". Dėl linksmojo balagano dirigento Elifonso Džindžerio Sylabos Baknerio personažo. Atrodo, tai buvo tas retas atvejis, kai, skaitydama R.Gavelio tekstus, kvatojau iš visos širdies.

– Jei "Vilniaus pokeriui" būtų suteikta rinkodaros įrankių, jis būtų tapęs tarptautiniu bestseleriu. Ir vis dėlto jis – toli gražu ne vienintelis R.Gavelio kūrinys, o romanas – ne vienintelis žanras, prie kurio prisilietė rašytojas. Apsakymai, novelės – kuo ypatingos jos, kodėl jos priskirtinos mūsų literatūros aukso fondui?

– Todėl, kad jos yra aukso vertės (juokiasi). Todėl, kad jos kuria opoziciją tuometei novelistikai: griežta, aiški struktūra, proto ir logikos, o ne jausmų ir emocijų valdomi veikėjai (be abejo, už tą šaltumą R.Gavelis ne kartą buvo kaltintas įvairiais dalykais, kad jo veikėjai neturi istorinio laiko ir pan.). Iš tiesų R.Gavelio novelistika yra savotiška rašymo laboratorija, kurią skaitant matyti, kaip, ką bandydamas, ką kritikuodamas, ką ryškindamas išsikristalizavo tas tikrasis R.Gavelis.

– "Kūrėjai nuosekliai žudosi savo kūryba. Visi kiti žudo tik laiką" – šiais žodžiais rašytojas palydėjo savo romaną "Septyni savižudybės būdai". Kodėl apskritai jo kūryboje toks stiprus mirties – savanoriškos ir ne – motyvas? Ar tai – kaip mėgstama banaliai sakyti, ankstyvo išėjimo nuojauta, ar mirtis rašytojui buvo tik tiesiog ribinė situacija, padėjusi išnarstyti kūrybos herojų sielas?

– Be abejo, į šitą klausimą turėtų atsakyti pats R.Gavelis, nes mano atsakymas tebus tik debesys ir spėliojimai. Manau, kad kiekvienas kūrėjas, o galiausiai ir paprastas žmogus, norėdamas įdomiai ir intensyviai nugyventi savo gyvenimą, turi jausti mirties, ar, poetiškiau sakant, anapusybės perspektyvą. Mes taip vengiame apie tai mąstyti, nuolat nerdami į gyvenimo sūkurius, kad kartais darosi nejauku, o juk ji visada šalia. Be abejo, nesakau, kad mes turėtume mirtį prisijaukinti, nes tai niekaip neįmanoma, tačiau neturėtume vengti apie ją mąstyti, ir R.Gavelis buvo vienas iš tų retų rašytojų, kuris vertė skaitytoją tą daryti, budino jo sąmonę. Kita vertus, R.Gavelio kūrybos ir mirties paralelės nėra kuo nors išskirtinės žvelgiant į pasaulio literatūrą. Daug tokių lakių ir garsių frazių klajoja pasaulyje, tik R.Gavelis jas pritaikė lietuviškam formatui, kuriame visi svarbiausi istorijos įvykiai yra suvokiami kaip mirties scenarijų raiška, galiausiai pats sovietmetis – kaip marinimo sistema.