„Dabar labai lengvai žiūrima į laisvę, ir net nepagalvojama, kiek paprastam civiliui žmogui reikėjo drąsos eiti, stovėti ir savo kūnu ginti tai, kas brangu“, – šeštadienį per iškilmingą Laisvės gynėjų dienos minėjimą Seime sakė jis.

R. Olšinskas teigė sausio 13-ąją vadinantis antruoju savo gimtadieniu. Jis 1991 metų sausį nukentėjo nuo sovietų karių.

„Vėl atmintyje atgyja tankai, sukiojantys pabūklus ir šaudantys virš beginklių žmonių galvų, dūmai, plieskiantys prožektoriai, byrantys ant galvų stiklai iš smūgio banga sudaužytų aplinkinių namų langų, kareiviai, su keista veido išraiška daužantys automatų buožėmis žmonėms per galvas, kraupus balsas iš šarvuočio garsiakalbio raginantis skirstytis“, – Sausio įvykių prisiminimais dalijosi jų dalyvis.

Vėl atmintyje atgyja tankai, sukiojantys pabūklus ir šaudantys virš beginklių žmonių galvų.

Pasak jo, tuomet buvo kova už tai, „kokiame pasaulyje gyvens mūsų vaikai ir vaikaičiai, ir jų vaikai“.

Anot R. Olšinsko, nors Lietuvai pavyko išsilaisvinti, ji ir toliau gyvena greta parako statinės, o agresorius niekur nedingo, jis užpuolė gretimą šalį, žudo civilius žmones ir naikina miestus.

Teisingumo viceministrė Gabija Grigaitė-Daugirdė per minėjimą tvirtino, kad tarptautinė teisė suteikė teisinį pagrindą atkurti nepriklausomą Lietuvos valstybę.

Kita vertus, ji atkreipė dėmesį, kad po Antrojo pasaulinio karo vykdyta sovietų agresija, taip pat žmogaus teisių pažeidimai okupacijos metais ir 1991 metų sausio įvykiai galėjo būti kvalifikuojami ir baudžiami kaip tarptautiniai nusikaltimai siekiant užtikrinti šių nusikaltimų pripažinimą bei pasmerkimą tarptautiniu lygmeniu, tačiau tarptautinei bendrijai tuomet pritrūko ir dabar trūksta drąsos bei ryžto nuteisti agresorių.

„Nebaudžiamas blogis linkęs augti, todėl tik tarptautinės bendrijos vardu įsteigtas tribunolas galėtų pasmerkti Rusijos imperialistinę ideologiją ir, svarbiausia, nuteisti tiesiogiai už agresiją prieš Ukrainą atsakingus dabartinius Rusijos vadovus“, – sakė viceministrė.

Anot jos, Rusija turi išmokti pralaimėti, o Tarptautinio tribunolo priimtas baudžiamasis nuosprendis dėl įvykdytos agresijos prieš Ukrainą būtų „amžinas ir tarptautine teise grįstas tiesos įrodymas ateičiai“.

Pokario Lietuvos partizanų vado generolo Jono Žemaičio-Vytauto dukterėčia Ana Luisa Monse šeštadienį dėkojo visiems civiliams, kariams, partizanams, gynusiems Lietuvos laisvę.

„Žinau, kad šį sprendimą priimti buvo sunkiausia. 2022 metais pajutusi labai tikrą agresoriaus grėsmę išsigandau. Tačiau vėliau apėmė dar didesnė baimė už pirmąją – prarasti laisvę. Laisvę, už kurią mano ir jūsų mamos ir tėčiai, sesės, dėdės ir proseneliai kovojo, atkovojo ir dar kartą kovojo“, – sakė ji.

Šeštadienį Lietuvoje minima Laisvės gynėjų diena, ja pagerbiami žuvusieji 1991 metų sausio 13 dieną per sovietų kariuomenės agresiją Vilniuje.

Tuomet Sovietų Sąjungos kariniams daliniams šturmuojant Vilniaus televizijos bokštą bei Radijo ir televizijos komiteto pastatą žuvo 14 žmonių, apie tūkstantis buvo sužeista.

Sovietai karine jėga mėgino nuversti teisėtą Lietuvos valdžią, 1990-ųjų kovo 11 dieną paskelbusią šalies nepriklausomybę nuo Sovietų Sąjungos.

1991 m. Sausio 13-ąją Lietuvos piliečiai taikiai pasipriešino Sovietų Sąjungos vadovybės bandymui jėga užimti Vilniaus televizijos bokštą, Radijo ir televizijos komiteto pastatą, Parlamento pastatą ir kitus valstybiniam perversmui reikšmingus objektus. Žmonės ginkluotus desantininkus bandė sulaikyti savo kūnais.

Pusantro metro – iš tokio atstumo desantininkas šovė į vilnietį energetiką R. Olšinską, tuomet 31-erių.

Žmona ir šiandien apie tai niekam negali pasakoti – per baisu.

„Šokas. Nepamenu, kaip atsitraukiau dar savo jėgom, kol pripuolė žmonės, kažkas šaliku užrišo peršautą koją ir mane išvežė į ligoninę“, – prisimena R. Olšinskas.

Jis su žmona net nesvarstė, rizikuoti ar ne, nors dukroms buvo ketveri metai ir vos vieneri – jauna pora nuskubėjo savo kūnais dengti Radijo ir televizijos komiteto pastato, kad į jį neprasibrautų desantininkai. Sumaištyje pasimetusi žmona kurį laiką nežinojo, ar iš viso jos vyras gyvas, puolė ieškoti jo ligoninėse ir vos atpažino savo Rimantą – kruviną, pajuodusį, sudegusiais plaukais ir barzda, su nuplėštu antakiu, su kumščio dydžio šautine skyle kojoje.

„Žmona ir šiandien apie tai niekam negali pasakoti – per baisu“, – sako Rimantas.

Televizijos bokšte iki šiol dirba A. Šalkauskas – Radijo, televizijos ir technologinės infrastruktūros priežiūros skyriaus vadovas. Jis prisimena, kad neramu buvo dar iki Sausio 13-osios, nes tanketėmis kariškiai vis atvažiuodavo prie bokšto pasižvalgyti. Darbuotojai patyliukais jau iš anksto ruošėsi, kad, jei ką, – desantininkai taip lengvai neperimtų svarbaus šalies objekto. Nors darbo savaitė vyrui baigėsi penktadienį, jis su draugais vis atvykdavo prie televizijos bokšto, kur būriavosi žmonės.

Lemtingąją naktį Algis su bičiuliais buvo ten taip pat, tik į darbovietę patekti jau negalėjo. Televizijos bokšte dirbo jo kolegos šešių žmonių pamaina – jie buvo kariškių išvaryti ir buvo įsitikinę, kad ginklai bus nukreipti į nugaras. Tos nakties siaubo – šūvių, žyrančių stiklų ant žmonių, tankų vikšrų džeržgesio, sužeistųjų aimanų – Algis negali pamiršti iki šiol. Pirmadienio rytą vyrui dar pavyko apgauti desantininkus ir patekti į savo darbo vietą – norėjo padaryti taip, kad kai kuriais prietaisais priešai negalėtų naudotis. Sausio 14 dieną jis su žmona švęsdavo jos gimtadienį, tačiau po kruvinos nakties tokiai dienai būdingo džiaugsmo neliko ir tas justi šeimoje iki šiol.

Ji dar šiek tiek kalbėjo, o aš žinojau, kad jos išgelbėti nepavyks. Tikra karo lauko ligoninė.

Išgirdęs šūvius plastinės chirurgijos specialistas profesorius K. Vitkus iš karto su tėvu Mečislovu Vitkumi šoko į automobilį ir nuvyko į Raudonojo Kryžiaus ligoninę. Kas kad ne jų darbo laikas – yra šūvių, vadinasi bus sužeistų. Juk ir savaitė iki lemtingos nakties nieko gero nežadėjo.

Ligoninė tą naktį tapo kruvinųjų įvykių epicentru: sužeistuosius greitosios vežė vieną po kito. Skirstyti ligonius K. Vitkus stojo su kolega Renaldu Vaičiūnu – ligoninėje net grindys netrukus buvo nuklotos neštuvais su sužeistaisiais. Lavonus teko krauti laiptinėje – vietos reikėjo dar gyviesiems.

„Loretos (Asanavičiūtės, – red.) oda buvo nudeginta, su tankų vikšrų atspaudais, dubuo – kaip kruopų maišelis, viskas sutrupinta... Ji dar šiek tiek kalbėjo, o aš žinojau, kad jos išgelbėti nepavyks. Tikra karo lauko ligoninė. Žmonės, atvežti pašautomis rankomis, kojomis, išplėštais audiniais, sprogmenų skeveldros įstrigusios įvairiose kūno vietose, vienos moters koja kabojo tik sausgyslės... Tą naktį stengėmės aplenkti mirtį – daryti, kas būtiniausia, kad tik būtų išgelbėtos gyvybės, stabilizuota padėtis, atidėdant tai, kas dar gali palaukti, – prisimena profesorius. – Nepamenu, kada rytą išėjau pėstute namo. Kiek pailsėjęs grįžau ligoninėn  – su kolegomis pajuodę, apžėlę ir toliau savaitę neišėjom iš darbo, nes vis operavom sužeistuosius.“

Profesorius K. Vitkus Sausio 13-ąją visada leidžia prie laužų ir vis sulaukia buvusių tragiškos nakties pacientų, kurie jam dėkoja už išgelbėtą gyvybę.

Tai buvo mūsų Pilėnai, mūsų legenda, žmonėse nebuvo jokio brutalumo – tik giesmės ir maldos, tik taikus pasipriešinimo demonstravimas.

„Tankai eina!“ – aktorė, Nepriklausomybės akto signatarė N. Oželytė, Sausio 13-osios naktį leidusi Parlamente, pamena momentą, kai ją pasiekė ta žinia. Kunigas Robertas Grigas susirinkusiems tarė, kad asmeniniam paskutiniam patepimui laiko nėra – salėje klaupėsi visi, net ir komunistai.

Kai pirmasis atkurtos Lietuvos vadovas Vytautas Landsbergis paprašė kolegų perduoti, kad moterys ir vaikai pasišalintų iš aikštės, nes juos gali traiškyti tankai, N. Oželytė, pamena, išgirdo drąsų moters su vaiku ant rankų atsakymą: „Oželyte, manai, Lietuva tik tavo?“

„Tai buvo mūsų Pilėnai, mūsų legenda, žmonėse nebuvo jokio brutalumo – tik giesmės ir maldos, tik taikus pasipriešinimo demonstravimas. Buvo pasiektas toks laipsnis, kai mirti nebeskauda. Tai svarbiausia naktis mano gyvenime“, – pasakoja N. Oželytė.

Apie visa tai – žurnalo „Žmonės“ ir TV3 televizijos kuriamoje laidoje „Visi mes žmonės“ pirmadienį 19.30 val. per TV3.