Už konservatorių Andriaus Vyšniausko ir Andriaus Kupčinsko parengtas pataisas po pateikimo balsavo 101 Seimo narys, penki susilaikė. Toliau projektą svarstys komitetai.

Rinkimų kodekse siūloma nustatyti ilgesnį laiką pateikti pareiškinius dokumentus, riboti debatuose dalyvaujančių kandidatų skaičių, įtvirtinti melagingos informacijos sąvoką.

Taip pat norima nustatyti, kad likus 65 dienoms iki rinkimų kandidatas turėtų būti ne tik atlikęs teismo skirtą bausmę, bet ir baudžiamojo poveikio priemonę.

Be to, parlamentarai teikia Baudžiamojo kodekso ir Baudžiamojo proceso kodekso pakeitimus, kurie, jų teigimu, padės teismams priimti aiškesnius sprendimus ir taikyti vienodą praktiką dėl baudžiamųjų poveikio priemonių taikymo kartu su bausme, kai atimamos viešosios teisės ar teisės dirbti tam tikrą darbą arba užsiimti tam tikra veikla.

Siūloma į institucijų, kurioms privalu pateikti informaciją apie nuosprendžio vykdymą, sąrašą įrašyti Vyriausiąją rinkimų komisiją (VRK).

Šiemet VRK po pirmojo tiesioginių merų rinkimų turo iš kovos buvo pašalinusi į antrąjį Anykščių ir Visagino rajono merų rinkimų turą patekusius Kęstutį Tubį bei Dalią Štraupaitę. Rinkimų komisija rėmėsi Panevėžio apygardos teismo nuosprendžiais, kuriais dėl korupcijos nuteistiems politikams buvo skirtos baudžiamojo poveikio priemonės, draudžiančios šiems asmenims kelerius metus eiti tam tikras pareigas. Tačiau kiti teismai VRK sprendimus panaikino dėl procesinių pažeidimų arba neaiškių nuosprendžio formuluočių.

Įstatymuose įtvirtintos dvi baudžiamojo poveikio priemonės – draudimas asmeniui būti tam tikros kategorijos pareigūnu ir draudimas dirbti konkretų darbą kokioje nors veiklos srityje arba užsiimti tam tikra veikla.

Šias abi priemones siūloma palikti, tik sudėti jas į vieną Baudžiamojo kodekso straipsnį ir patikslinti formuluotes, kad teismams liktų mažiau galimybių taikyti skirtingą praktiką.

Pagal projektą, pareiškiniai kandidatų ir partijų dokumentai dalyvauti rinkimuose Vyriausiajai rinkimų komisijai galėtų būtų pradėti teikti prasidėjus politinės kampanijos laikotarpiui, o šis procesas baigtųsi likus 80–100 dienų iki rinkimų dienos, priklausomai nuo rinkimų pobūdžio.

Dabar pareiškinių dokumentų priėmimas pradedamas likus 83 dienoms iki rinkimų, kad būtų daugiau laiko dokumentų patikrai ir jų patikslinimui.

Siūloma keisti ir balsų perskaičiavimo rėžius prezidento, savivaldybių tarybų ir merų rinkimų metu.

Pataisos numato, kad per prezidento rinkimus privalomai balsai būtų perskaičiuojami, jei tarp kandidatų būtų mažiau kaip 1000 balsų skirtumas, per savivaldos rinkimus – ne daugiau kaip 50 arba 100 balsų, priklausomai nuo renkamos savivaldybės tarybos dydžio.

Be to, norima nustatyti, kad jei per pakartotinį balsavimą vienmandatėje apygardoje kandidatas mirtų ar netektų pasyviosios rinkimų teisės, rinkimai toje apygardoje būtų organizuojami iš naujo.

Projekte siūloma įpareigoti Lietuvos vyriausiąjį administracinį teismą per tris dienas išnagrinėti su rinkimų rezultatais susijusius skundus.

Rinkimų kodeksas yra priimtas kaip konstitucinis įstatymas. Jį pakeisti reikės ne mažiau kaip trijų penktadalių arba ne mažiau kaip 85 Seimo narių balsų.

Artimiausi rinkimai Lietuvoje vyks 2024 metų pavasarį.

Taip pat norima nustatyti, kad likus 65 dienoms iki rinkimų kandidatas turėtų būti ne tik atlikęs teismo skirtą bausmę, bet ir baudžiamojo poveikio priemonę.

Šiuos ir kitus Rinkimų kodekso pakeitimus antradienį registravo Seimo narių grupė, prieš tai surinkusi suinteresuotų institucijų pasiūlymus.

„Situacija, kurią matėme dėl dviejų kandidatų į merus, kurie yra teisti už korupcinio pobūdžio nusikaltimus, įrodė, kad reikalinga tikslinti tokio pobūdžio nusikaltimų reglamentavimą ir nubrėžti aiškią ribą, kada teisti asmenys nebegali dalyvauti rinkimuose“, – BNS perduotame komentare sakė vienas iš pataisų autorių, Seimo Teisės ir teisėtvarkos komiteto (TTK) narys Andrius Vyšniauskas.

„Greta to matome poreikį suteikti daugiau įrankių Vyriausiajai rinkimų komisijai, kad ji galėtų greičiau reaguoti į teismų sprendimus ir nesukelti tokio chaoso, kurį matėme“, – pridūrė jis.

Šiemet Vyriausioji rinkimų komisija (VRK) po pirmojo tiesioginių merų rinkimų turo iš kovos buvo pašalinusi į antrąjį Anykščių ir Visagino rajono merų rinkimų turą patekusius Kęstutį Tubį bei Dalią Štraupaitę. Rinkimų komisija rėmėsi Panevėžio apygardos teismo nuosprendžiais, kuriais dėl korupcijos nuteistiems politikams buvo skirtos baudžiamojo poveikio priemonės, draudžiančios šiems asmenims kelerius metus eiti tam tikras pareigas. Tačiau kiti teismai VRK sprendimus panaikino dėl procesinių pažeidimų arba neaiškių nuosprendžio formuluočių.

Dabar siūloma nustatyti, kad kandidatas likus 65 dienoms iki rinkimų turėtų būti baigęs ne tik teismo paskirtą bausmę, bet ir įvykdęs baudžiamojo poveikio priemonę.

Reikalinga tikslinti tokio pobūdžio nusikaltimų reglamentavimą ir nubrėžti aiškią ribą, kada teisti asmenys nebegali dalyvauti rinkimuose.

Be to, parlamentarai teikia Baudžiamojo kodekso ir Baudžiamojo proceso kodekso pakeitimus, kurie, jų teigimu, padės teismams priimti aiškesnius sprendimus ir taikyti vienodą praktiką dėl baudžiamųjų poveikio priemonių taikymo kartu su bausme, kai atimamos viešosios teisės ar teisės dirbti tam tikrą darbą arba užsiimti tam tikra veikla.

Siūloma į institucijų, kurioms privalu pateikti informaciją apie nuosprendžio vykdymą, sąrašą įrašyti VRK.

Įstatymuose įtvirtintos dvi baudžiamojo poveikio priemonės – draudimas asmeniui būti tam tikros kategorijos pareigūnu ir draudimas dirbti konkretų darbą kokioje nors veiklos srityje arba užsiimti tam tikra veikla.

Šias abi priemones siūloma palikti, tik sudėti jas į vieną Baudžiamojo kodekso straipsnį ir patikslinti formuluotes, kad teismams liktų mažiau galimybių taikyti skirtingą praktiką.

Pagal projektą, pareiškiniai kandidatų ir partijų dokumentai dalyvauti rinkimuose Vyriausiajai rinkimų komisijai galėtų būtų pradėti teikti prasidėjus politinės kampanijos laikotarpiui, o šis procesas baigtųsi likus 80–100 dienų iki rinkimų dienos, priklausomai nuo rinkimų pobūdžio.

Dabar pareiškinių dokumentų priėmimas pradedamas likus 83 dienoms iki rinkimų.

„Šie pakeitimai užtikrintų, jog Vyriausioji rinkimų komisija turėtų daugiau laiko dokumentų peržiūrai, o taip pat pareiškiniai dokumentai nebūtų teikiami tarpušvenčiu, kaip visados nutinka per savivaldos rinkimus“, – teigia projekto autoriai.

Taip pat siūloma numatyti mažesnį debatuose dalyvaujančių kandidatų kiekį. Anot projekto, siekiant debatų kokybės vienos laidos dalyvių skaičius negalėtų būti didesnis nei septyni dalyviai.

Konkretų dalyvių skaičių ir grupių dydį kiekvienoje debatų laidoje nustatytų VRK.

Kodekso pataisomis taip pat siūloma įtvirtinti „melagingos informacijos“ sąvoką ir sukurti mechanizmą, kaip kandidatas galėtų apsiginti, jeigu apie jį tokia melaginga informacija yra paskelbta.

Taip pat Rinkimų kodekse norima numatyti draudimą rinkimų politinės kampanijos laikotarpiu skelbti savivaldybių, Seimo narių ir Europos parlamento narių veiklos ataskaitas, kurios nėra pažymėtos kaip politinė reklama.

Siūloma keisti ir balsų perskaičiavimo rėžius prezidento, savivaldybių tarybų ir merų rinkimų metu.

Pataisos numato, kad per prezidento rinkimus privalomai balsai būtų perskaičiuojami, jei tarp kandidatų būtų mažiau kaip 1000 balsų skirtumas, per savivaldos rinkimus – ne daugiau kaip 50 arba 100 balsų, priklausomai nuo renkamos savivaldybės tarybos dydžio.

Be to, norima nustatyti, kad jei per pakartotinį balsavimą vienmandatėje apygardoje kandidatas mirtų ar netektų pasyviosios rinkimų teisės, rinkimai toje apygardoje būtų organizuojami iš naujo.

Projekte siūloma įpareigoti Lietuvos vyriausiąjį administracinį teismą per tris dienas išnagrinėti su rinkimų rezultatais susijusius skundus.

Rinkimų kodeksas yra priimtas kaip konstitucinis įstatymas. Jį pakeisti reikės ne mažiau kaip trijų penktadalių arba ne mažiau kaip 85 Seimo narių balsų.

Artimiausi rinkimai Lietuvoje vyks 2024 metų pavasarį.

„Toks pirmas paketas. Manau, kad dar ne kartą bandysime gryninti (siūlymus – BNS), nes artėja kiti rinkimai, norime kuo geriau sutvarkyti“, – BNS sakė laikinai VRK pirmininko pareigas einantis Andrius Puksas.

Anot jo, pasiūlymai susiję su terminais, baudžiamojo poveikio priemonių taikymu.

Savo siūlymus VRK teiks Seimo Teisės ir teisėtvarkos komitetui.

„Esame pažadėję, kad balandžio 14 dieną Seimo Teisės ir teisėtvarkos komitetas gaus mūsų pasiūlymus“, – teigė A. Puksas.

Kovo pradžioje vykę tiesioginiai merų ir savivaldybių tarybų rinkimai organizuoti pagal naują Rinkimų kodeksą.

Jį taisyti ketinama, nes kilo nesklandumų kandidatams pateikiant pareiškinius dokumentus, taip pat taikant teismų priimtas baudžiamojo poveikio priemones prieš pat rinkimus nuteistiems kandidatams. Dėl to po pirmojo turo iš Anykščių ir Visagino rajonų merų rinkimų buvo pašalinti Kęstutis Tubis bei Dalia Štraupaitė, o po kelių dienų – grąžinti. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas nurodė pakartoti antrojo turo balsavimą Visagine.

„Akivaizdu, kad po šių rinkimų reikės analizuoti tiek poreikį dar koreguoti Rinkimų kodeksą, tiek VRK darbą, matyt, čia uždavinys ir VRK pirmininkei, ir visai komisijai, analizuoti, ar viskas buvo padaryta gerai, nes svarbiausias dalykas, kad niekam nekiltų klausimų dėl rinkimų eigos“, – antradienį žurnalistams sakė V. Čmilytė-Nielsen.

VRK sulaukė kritikos iš politikų ir kandidatų, kai jau po pirmojo turo iš rinkimų buvo išbraukti į antrąjį turą patekę kandidatai į merus – „laisvės ir teisingumo“ kandidatė Dalia Štraupaitė Visagine ir „valstiečių“ kandidatas Kęstutis Tubis Anykščiuose.

VRK juos išbraukė iš rinkimų pagal teismų nutartis, kurios apribojo dėl prekybos poveikiu nuteistų kandidatų galimybes eiti viešąsias pareigas.

D. Štraupaitės atveju Lietuvos apeliacinis teismas nutartį panaikinimo ir ji grąžinta į antrąjį turą išankstinio balsavimo išvakarėse. Anykščiuose rinkimų antrasis turas prasidėjo be K. Tubio – teismas jo skundo dėl pašalinimo ėmėsi antradienį.

Didžiausia problema su šiais kandidatais yra tai, kad už korupciją teisti asmenys dalyvauja rinkimuose tuo metu, kai teisminiai procesai dėl jų dar vyksta.

„Aš šitame etape tikrai apie tai (VRK vadovės asmeninę atsakomybę) nekalbėčiau, aš kalbėčiau, kad pasibaigus rinkimų antrajam turui reikėtų analizuoti, kas įvyko ir kiek tai yra įstatymų spragų, o kiek tai įstatymų taikymo klausimas, tai tikrai, tas darbas bus daromas“, – situaciją komentavo Seimo pirmininkė.

Opozicinės Demokratų sąjungos „Vardan Lietuvos“ vadovas Saulius Skvernelis sako, kad tai yra „diskreditavimas rinkimų Visagine ir Anykščiuose“.

„Naujasis rinkimų kodeksas ir šitie rinkimai neprisidėjo prie pasitikėjimo rinkimais, kalbant apie mūsų visuomenę, o sukėlė abejonių apie rinkimų objektyvumą ir galimybę dalyvauti laisvuose nepriklausomuose rinkimuose. Tos pamokos turėtų būti daromos, ir VRK turėtų įsivertinti, pažiūrėsime, kuo pasibaigs“, – antradienį žurnalistams sakė S. Skvernelis.

Jis pažymėjo, kad rinkimus organizuoja ir už juos atsako VRK, bet taip pat teigė nemanantis, kad reikėtų kelti VRK vadovės atsakomybės klausimą, nes VRK yra kolegiali institucija ir sprendimus priima balsuodama.

Rinkimų kodeksą rengusios darbo grupės vadovas Andrius Vyšniauskas sako, kad problemos kyla dėl rinkimuose dalyvaujančių teistų kandidatų, o ne dėl VRK klaidų.

„Mano galva, VRK nariai čia kokių nors didelių pažeidimų ar procedūrinių problemų nepadarė. Didžiausia problema su šiais kandidatais yra tai, kad už korupciją teisti asmenys dalyvauja rinkimuose tuo metu, kai teisminiai procesai dėl jų dar vyksta. Čia klausimas partijoms, kurias juos kelia, ir patiems kandidatams“, – antradienį žurnalistams sakė A. Vyšniauskas.

Jis taip pat teigė, kad teismų sprendimai dėl abiejų kandidatų buvo neaiškus, tad ir buvo kreiptais dėl nutarčių išaiškinimo, todėl „pirmiausia reikėtų kalbėti apie teismų sprendimų kokybę“.

„Matome du sprendimus, kurių baigiamosios nuostatos yra labai suveltos. Man atrodo, kad čia pirmiausia reikėtų kalbėti apie teismų sprendimų kokybę ir jų išaiškinimą, kad nereikėtų sukti tų procedūrų ir įsivelti į tolesnius teisiniu ginčus“, – kalbėjo konservatorius.

Jis taip pat svarstė, ar šiose dviejose savivaldybėse nereikia rengti naujų rinkimų, „nes nustatyti galutinį rezultatą darosi be galo sudėtinga“.

„Žmonės yra sumišę, kandidatūros pakankamai neaiškios, dar sunku pasakyti, kokie kandidatai dalyvauja rinkimuose. Bet ir D. Štraupaitės atveju, neabejoju, kad politiniai konkurentai teiks teisminį ieškinį, ir gali būti sprendimas kitoks. Galiausiai ta situacija, kai kandidatai negali pasinaudoti debatų teise, negali normaliai agitacijos vykdyti – tai irgi kenkia rinkimams. Dėl to, man atrodo, protingiausia būtų ieškoti kelio, kaip būtų galima surengti naujus rinkimus, nes sumaišties yra gana daug“, – kalbėjo darbo grupės vadovas.

„Bet noriu pabrėžti, kad ta sumaištis yra ne dėl VRK kaltės, o dėl teismų išaiškinimų, kurie atkeliavo šituo laikotarpiu“, – pridūrė konservatorius.

Antradienį prasidėjo balsavimas iš anksto merų rinkimų antrajame ture 34-iose savivaldybėse, kuriose merai nebuvo išrinkti pirmajame ture. Juose rungiasi du daugiausiai balsų per pirmąjį turą surinkę kandidatai.

Dviejose savivaldybėse į antrąjį turą patekę kandidatai buvo išbraukti dėl jų teisę eiti pareigas valstybės tarnyboje apribojusių teismų nuosprendžių: Anykščių rajone pirmavęs „valstiečių“ kandidatas K. Tubis ir Visagine antroje vietoje buvusi „Laisvės ir teisingumo“ atstovė D. Štraupaitė, kuri į rinkimus grąžinta išankstinio balsavimo išvakarėse.

K. Tubio skundą dėl pašalinimo iš rinkimų Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas nagrinėja antradienį.

Mūsų BK – per griežtas ar per švelnus rinkimų taisyklių pažeidėjams? Ar naujasis Rinkimų kodeksas turės kokios nors įtakos ir baudžiamajai teisei? Kas efektyviau: bausmė visai partijai ar atskiram jos nariui? Šiuos ir kitus klausimus „Kauno diena“ aiškinasi su advokatu, Vilniaus universiteto Teisės fakulteto Baudžiamosios justicijos katedros docentu dr. Remigijumi Merkevičiumi.

BK – dvi naujovės

– Kokių su rinkimais susijusių naujų nuostatų atsirado BK per pastaruosius porą metų, kai visos Lietuvos mastu nevyko jokie rinkimai?

– Atsiranda dvi naujos nusikalstamos veikos. Viena susijusi su politinių partijų ir komitetų politinių kampanijų finansavimu: nustatyta baudžiamoji atsakomybė už finansavimą iš netinkamų šaltinių, davimą ir priėmimą pinigų, kurių negalima priimti. Antra – BK pakeistas ir tuo požiūriu, kad kriminalizuotas tam tikras slaptas informacijos rinkimas turint politinį kontekstą – neteisėtas techninių priemonių įrengimas ar panaudojimas informacijai rinkti. Bet greičiausiai tai nebus labai reikšmingas pokytis.

– Kas konkrečiai BK pasikeitė dėl rinkimų finansavimo?

– Kriminalizuotas didesnės sumos, nei leidžiama įstatymu, davimas ir priėmimas, taip pat lėšų ėmimas iš juridinių asmenų, kas nėra leidžiama. Dabar labai aiškiai pasakyta, kad už tai gresia baudžiamoji atsakomybė. Lig šiol, pavyzdžiui, Darbo partijos ar kitose bylose tokius klausimus bandyta aiškintis aplinkiniu būdu tikrinant buhalteriją, aiškinantis iššvaistymus, deklaracijų nepateikimą ar kitas šalutines nusikalstamas veikas, o dabar tai aiškiai įrašyta.

– Bet ką reiškia ši BK įvardyta konkreti suma – 500 bazinių socialinių išmokų (anksčiau MGL), o tai dabar sudaro 23 tūkst. eurų, nuo kurios baudžiama už neteisėtą lėšų teikimą, priėmimą ir panaudojimą? Ar kad galima piktnaudžiauti mažesnėmis sumomis? Kodėl būtent tokia kartelė?

– Kad įstatymų leidėjas apsisprendė įvardyti konkrečią sumą, yra gerai, nes baudžiamoji teisė turi turėti aiškumą. Kai lemiančių požymių vertinimas paliekamas pačiam teismui, griežtumas ir aiškumas iš įstatymų dingsta.

Kodėl suma tokia? Toks politikų apsisprendimas. Ar tokia suma taikytina politikai ir ar ji yra aktuali šiems rinkimams, reikėtų analizės.  MGL – įprasta kategorija BK, ne viename straipsnyje čia rasime 250 ar daugiau.

– Ar baudžiamajai teisei turės kokią nors įtaką nuo rugsėjo įsigaliojęs Rinkimų kodeksas?

– Rinkimų kodeksas įnešė kai kurias naujesnes sąvokas. Tik nežinia, kaip į jų pakeitimą sureaguos teismų praktika. Paprastai ji šiuo požiūriu konservatyvi, laikosi savo suformuluotų standartų, taisyklių, vadinamų precedentais. Kaip žinome, baudžiamoji teisė veikia tik į ateitį, tad, kol pasieks aukščiausias teismines instancijas, tikrai dar praeis vieni ar dveji rinkimai.

Efektyviausia: praėjusią savaitę Apeliacinis teismas pripažino „Tvarką ir teisingumą“ kalta padarius tam tikras veikas. Juridinio asmens baudžiamoji atsakomybė – labiausiai atgrasanti nuo politinės korupcijos. "Kauno dienos" archyvo nuotr.

Dažniausias – rinkėjų papirkimas

– BK XXVI skyrius skirtas su rinkimais susijusiems nusikaltimams. Jame – penki straipsniai: trukdymas pasinaudoti rinkimų teise, rinkimų dokumento sunaikinimas, sugadinimas ar paslėpimas, taip pat jo suklastojimas ar tokio panaudojimas, neteisingas rinkimų balsų suskaičiavimas ir neteisėtas politinių organizacijų ar politinių kampanijų finansavimas. Kurios iš šių nusikalstamų veikų dažniausios?

– Dažniausiai pasikartojanti baudžiamoji veika yra rinkėjų papirkimas visokiausiomis formomis, bet populiariausias – degtinės butelis ir 5 eurai. Labai primityvu ir labai gaila, kad, perkeltine prasme tariant, tokia yra rinkėjų kaina, bet, deja, taip jau yra. Teismų praktikoje buvo atvejų, kai nustatytas netgi biudžetas papirkimams, išdalytas vienos garsios partijos, kai buvo paperkami kaliniai ir pan.

Dažniausiai pasikartojanti baudžiamoji veika yra rinkėjų papirkimas visokiausiomis formomis, bet populiariausias – degtinės butelis ir 5 eurai.

Ši nusikalstama veika dažniausiai pasitaikanti, rinkėjų papirkimas matyt bus aktualus ir ateityje. Bet ir ta dažniausia nusikalstama veika – pavieniai atvejai. Kitos BK nuostatos, susietos su vienokiais ar kitokiais rinkimų pažeidimais, kol kas yra neaktualios, teisminės praktikos nėra.

– Kokių baudžiamąją atsakomybę užtraukiančių nusikalstamų veikų, kurios tiesiogiai nėra specifinės rinkimams, dažniausiai pasitaiko rinkimų procese?

– Ryškiausia ir dažnai pasitaikanti yra dokumentų klastojimas. Aktualūs įvairūs buhalteriniai dalykai, susiję su finansavimu. Naujas teisinis reguliavimas pagal Rinkimų kodeksą čia įneš naujų spalvų, bet jis apima labai siaurą sritį – paramos mokėjimą, gavimą ir panaudojimą. Tad liks aktualūs ir tokie buhalteriniai dalykai kaip neteisingų duomenų pateikimas deklaracijose, ataskaitose, apgaulinga ar aplaidi buhalterinė apskaita ir kt.

– Kaip BK atsispindi šiandien tokie aktualūs klausimai kaip istorinių faktų apie SSRS okupaciją neigimas ar iškraipymas ir to panaudojimas rinkimų kovoje?

– BK yra su rinkimais nesusijusių nuostatų, kurios kriminalizuoja vienokį ar kitokį elgesį, nuomonių skleidimą neigiant ar garbinant tam tikras Sovietų Sąjungos ar nacistinės Vokietijos veiksmus ar ideologiją. Tai kriminalinis elgesys. Vertinant dabartinę geopolitinę situaciją, tokie lozungai rinkimuose gali skambėti ir, manau, gali įgauti ir kriminalinį turinį.

Dar vienas momentas, kuris gali tapti aktualus, – žmonių priklausymas tam tikroms grupėms. Ne vieną kartą politiniame kontekste, politiniuose debatuose girdime pareiškimų, pavyzdžiui, apie homoseksualius asmenis, kurie skamba ne tik amoraliai ir negražiai, bet ir tampa pavojingi. Jei tai bus susiję su kurstymais, įtikinėjimais prieš priklausomybę tokiai grupei žmonių, tai irgi nusikalstama veika, kuri gali turėti įtakos ir rinkimams.

– Ar BK galimos nusikalstamos veikos, jų mastas tiksliai apibrėžti? Pavyzdžiui, didelio skaičiaus dokumentų sunaikinimas. Didelis skaičius – tai kiek?

– Yra neapibrėžtų, vadinamųjų guminių, kategorijų, bet tai nėra specifinis rinkimų atvejų baudžiamosios atsakomybės požymis. BK yra daug tokių nuostatų. Visos tos sąvokos turėtų būti paaiškinamos teismų praktikoje, bet jos rinkimų klausimais neturime. Jei čia turėtume gausesnę teismų praktiką, tos nuostatos taptų aiškesnės, teismai jas paaiškintų. Kita vertus, turime džiaugtis, kad tos teismų praktikos neturime, nes tai reiškia, kad gal ir nereikia baudžiamosios teisės rinkimuose.

– Kodėl?

– Nes ji neduoda greito efekto, visuomet yra pavėluota. Antra vertus, jei rinkimuose turime tokį priemonę kaip baudžiamoji teisė, atsiranda pagunda ja piktnaudžiauti tiems, kurie prieina prie baudžiamosios valdžios galių. Sakyčiau, kuo mažiau baudžiamosios teisės rinkimuose, tuo jie kažkokia prasme bus skaidresni, sąžiningesni ir lygiavertiškesni.

– Ar sistemiška, kad BK rinkimams skirtame skyriuje atskirai išskirta atsakomybė už nusikalstamų veikų organizavimą?

– Manau, atskirai išskirti tikrai nereikia. BK galioja kaip tam tikras sistemiškas nuoseklus aktas, o pagal bendrąsias BK nuostatas organizatorius yra atsakingas labiau negu vykdytojas ar kiti bendrininkai.

Nuomonė: R.Merkevičiaus manymu, baudžiamosios teisės rinkimuose nereikia, nes procesas ilgas, todėl nedaro įtakos jų rezultatams. Be to, rinkimuose turint tokią priemonę, atsiranda pagunda juo piktnaudžiauti. R.Merkevičiaus asmeninio archyvo nuotr.

Bausti juridinius asmenis

– Ar veiksminga bausti juridinius asmenis – partijas, komitetus? Štai Darbo partija (DP) išsisuko triuku – reorganizacija. Tiesa, vėliau įstatymai buvo kiek pakeisti. Tad ar dabar toks triukas padėtų išvengti atsakomybės?

– Manau, nepadėtų. Galvočiau, kad šis atsakomybės aspektas – juridinio asmens baudžiamoji atsakomybė yra labiausiai realus ir atgrasantis, nes rizikuojama prarasti tam tikras valstybės dotacijas, politinę partiją apskritai pašalinti iš rinkimų ar politinės veiklos. Tai jau labiau reikšmingas padarinys, reikšmingesnis nei kažkokio vieno politiko ar politikieriaus nubaudimas bauda.

DP byla buvo pirma kregždė, kuri greičiausiai nesimbolizavo pavasario. Po jos turime kitokių pavyzdžių. Štai praėjusią savaitę Apeliacinis Teismas paskelbė sprendimą dėl partijos „Tvarka ir teisingumas“, kuri pripažinta kalta padariusi tam tikras veikas. Juridinio asmens atsakomybę vertinčiau labai teigiamai, manau, šis elementas galėtų būti pakankamai veiksmingas.

– Tačiau visuomenėje daug nusivylimo, o dar daugiau nustebimo, kai didžiuliai galimos politinės korupcijos skandalai baigiasi niekuo. Ar mūsų teismai ne per siaurai vertina korupciją? O nelygiavertės finansinės galimybės gali žymiai paveikti ir rinkimus.

– Nemanau, kad per siaurai. Vienintelės institucijos, kurios kalba apie tariamą nesupratimą apie korupciją, kažkokį tariamą nuolaidžiavimą jai, yra baudžiamosios valdžios institucijos, kurios pačios kovoja su korupcija, turiu omenyje Specialiųjų tyrimų tarnybą, prokuratūrą ir pan.

Mano nuomone, Lietuvos baudžiamieji įstatymai visiškai atitinka tarptautines nuostatas, kurios nurodytos tarptautinėse konvencijose dėl korupcijos: turime kriminalizuotą kiekvieną veiksmą, kurį pasakė kriminalizuoti tarptautinė bendruomenė – ir susitarimą dėl kyšio, ir pažadą dėl kyšio, ir kyšio davimą už būsimą palankumą, ir t. t.

Klausimas, kaip tai turime įrodyti. Teismų praktika sako, ir tai sako remdamasi Konstitucija, kad bet koks nusikalstamas elgesys, taip pat ir korupcinis, privalo būti įrodytas nesant jokių pagrįstų abejonių. Negali būti taip, kad teisime žmones už korupciją vadovaudamiesi prielaidomis ar paskalomis.

Todėl, jei nepavyksta įrodyti tam tikrų faktų, baudžiamosios institucijos turėtų ne skleisti naratyvą, kad neva visuomenė, teisininkai, teismai nesupranta, kas yra korupcija, o pažiūrėti į save, į savo baudžiamojo persekiojimo praktiką, įvertinti teisminę praktiką ir paanalizuoti, kokių įrodymų trūksta teismams atskirose bylose, kad nepavyksta korupcijos įrodyti.

Ar bausmės atgrasančios

– Minėjote, kad dėl daugelio su rinkimais susijusių BK straipsnių teisminės praktikos nėra. Tai ar rinkimai tokie skaidrūs, ar neaiškiai suformuluotos, neįrodomos, o gal perteklinės veikos, kurios pagal BK gali būti kriminalizuotos?

– Hipotetiškai būtų galima sakyti ir taip, ir kitaip: arba rinkimai labai skaidrūs ir todėl tų veikų nėra, arba tai baudžiamosios justicijos požiūriu nereikšmingi dalykai, todėl nepradedami teisiniai procesai, nes manoma, kad užtenka politinių procesų, tarkime, valstybės dotacijų davimo ar nedavimo klausimų ar pavienių atvejų sprendimo.

Be to, norint skirti baudžiamąsias bausmes tyrimas būtų labai ilgas ir komplikuotas. O ilgas tyrimas reiškia, kad toks procesas nedaro įtakos rinkimams, jis tampa gerokai pavėluotas, buitiškai kalbant, niekam nebeįdomus.

Nusikaltimas yra tada, kai tai turi lemiamą reikšmę ar įtaką rinkimams – taip sukonstruotas įstatymas. Vadinasi, kol nėra lemiamos įtakos, tol kaip ir neturime nusikaltimo.

– Ar teisinga, kad baudžiamoji atsakomybė taikoma tik esant tam tikroms sąlygoms – kai nusikalstama veika turi lemiamos reikšmės rinkėjo apsisprendimui ar rinkimų rezultatams? Juk jei padaromas nusikaltimas, tai padaromas, kaip galima už jį nebausti? Kaip sprendžiama, kas yra lemiama reikšmė, kas ne?

– Nusikaltimas yra tada, kai tai turi lemiamą reikšmę ar įtaką rinkimams – taip sukonstruotas įstatymas. Vadinasi, kol nėra lemiamos įtakos, tol kaip ir neturime nusikaltimo.

Ar tas padarinys pagrįstai įrašytas? Sakyčiau, gal ir taip, nes baudžiamoji atsakomybė negali būti taikoma visiems paeiliui už bet kokius menkaverčius dalykus. Kažkokios ribos turi būti, nes baudžiamasis procesas ir baudžiamosios teisės sritis yra labai brangi, ir, jei ją taikysime, kur pakliuvo, valstybei tikrai duos ne naudos, o atvirkščiai – finansai bus prarasti, o efektas menkas, nes, kaip minėjau, šie procesai trunka labai ilgai. Kad užkeliama aukštesnė kartelė baudžiamajai atsakomybei, yra pagrįsta ir, mano galva, teisinga. Turime daugiau dėmesio teikti politinei kultūrai, rinkimų kultūrai, tradicijoms, bet ne atgrasymo baudžiamąja atsakomybe veiksniams.

Nustatyti, ar tai yra lemiantis, ar nelemiantis dalykas, ir sunku, ir nesunku. Baudžiamoji justicija šį padarinį gauna iš Vyriausiosios rinkimų komisijos (VRK): jei ji nusprendžia, kad tai turėjo lemiamos ar reikšmingos įtakos rinkimams, tokiu atveju ir baudžiamoji justicija ištraukia savo kardą ir ima juo kapoti kaltų asmenų galvas. Bet jei VRK nemato didelės reikšmės rinkimams, sako, kad tai menkavertis pažeidimas, teisinga, kad ir baudžiamoji teisė čia neįsijungia.

– Tačiau ar nėra taip, kad toks nebaudžiamumas neatgraso nuo tokių nusikaltimų? Juk rinkimai – labai rimtas ir svarbus įvykis demokratinės valstybės gyvenime.

– Toks įstatymų leidėjo apsisprendimas, jis nustato tam tikras ribas. Reikia ar nereikia čia ką nors keisti, reikėtų detalesnės diskusijos, daugiau faktinės medžiagos, kiek tas reiškinys paplitęs, kiek tai politikai linkę daryti. Žinoma, pavojus visuomenei yra tam tikras kriterijus kriminalizuoti kurią veiką ar ne, bet nusikalstamo veikimo mastas taip pat yra kriterijus. Jei matome, kad tai paplitę ir nuo to nebeatgraso kitos priemonės, galima būtų kriminalizuoti ir tokį elgesį.

– Ar adekvačios ir atgrasančios bausmės už rinkimus reglamentuojančių teisės aktų pažeidimus?

– Pirmą kartą tokias nusikalstamas veikas padariusiam asmeniui realiai jokiais apribojimais, tikrai jį suvaržančiais ir atgrasančiais nuo tokių veikų, įstatymas negrasina. Galima svarstyti, ar tai atgrasanti priemonė, jei bus paskirta tam tikro pobūdžio bauda. Vienam bauda bus atgrasanti ir pamokanti, kitam – ne, nes tai tiesiog tampa rinkimų kaina ar jų finansavimo tam tikra dalimi.

Ar atgrasanti priemonė yra realus laisvės apribojimas, jei jo vykdymas atidedamas dvejiems trejiems metams? Realiai tai irgi nėra apribojimas.

Tad sakyti, kad baudžiamasis įstatymas labai grasina tiems, kurie darys neigiamą kriminalinę įtaką rinkimams, nedrįsčiau. Šiais atvejais baudžiamojo įstatymo reikšmė – labiau pagrūmojimo ir prevencinė. Bet ar reikia tokius žmones kišti į kalėjimą? Manau, kad ne. Rinkimų srityje baudžiamojo įstatymo veikimas labiau vertybinis, simbolinis pasakant, kad negalima taikstytis su tokiu elgesiu, bet baudžiant tik pačius baisiausius kriminalinius veiksmus, o ne kiekvieną paeiliui.

Spalį prasideda savivaldybių tarybų ir merų rinkimų kampanija. Ar bus aiškiau, ką reiškia nepiniginė auka, ar partijos, pasibaigus rinkimams, nebeliks su neaiškių skolų kupra, ar ir toliau klestės paslėpta reklama, „Kauno diena“ aiškinasi su Vilniaus universiteto Teisės fakulteto asistente, buvusia Vyriausiosios rinkimų komisijos (VRK) nare dr. Elena Masnevaite. „Absoliutaus skaidrumo niekada nebus ir to nereikia tikėtis“, – pastebi pašnekovė.

Užkardys limitų viršijimą

– Kuriuos Rinkimų kodekse įtvirtintus politinių kampanijų finansavimo pakeitimus priskirtumėte prie svarbių pokyčių?

Draudimai: pasak E.Masnevaitės, dabar rinkimų kampanijų dalyviai saugomi nuo visko – ir nuo verslo, ir nuo žmonių. (I. Gelūno/BNS nuotr.)

– Tikrai geras sprendimas, kad į kandidatų vienmandatėje Seimo rinkimų apygardoje, Prezidento, mero rinkimuose kampanijai maksimaliai leistiną jų pačių skiriamą sumą įskaičiuojami ir jų finansiniai įsipareigojimai. Taip bus užkirstas kelias viršyti politinės kampanijos išlaidų limitą. Dabar būna atvejų, kai savarankiški politinės kampanijos dalyviai sudaro daug įvairių sutarčių, o mokėjimo terminą atideda, kai baigsis rinkimų kampanija. Tačiau tada gaudyk vėją laukuose – kai kurių skolos nunykdavo ar būdavo grąžinamos iš neaiškių šaltinių.

Kitas, man atrodo, svarbus pokytis, kad, skiriant aukas politinei partijai arba rinkimų komitetui, galima nurodyti, kuriam konkrečiai sąrašo numeriui ji turi atitekti. Gal žmogus nenori skirti aukos partijai, bet jos sąraše yra vienas ar keli žmonės, kurie jam imponuoja ir jis konkrečiai juos nori paremti. Tai turi šiokį tokį panašumą į galimybę reitinguoti rinkimų sąraše esančius kandidatus. Man patinka ta mintis, kad aukotojas taip gali daryti nors ir minimalią įtaką rinkimų kampanijai.

Politikos ir verslo santykis yra pernelyg glaudus, kad jį būtų galima sunaikinti teisiniais draudimais.

Kodekse pateikta aukos sąvoka aiški, nėra griozdiška, kokia buvo. Kildavo problemų dėl savanoriško darbo, nes buvo taikoma skirtinga praktika: vieni manė, kad jį reikia traukti į apskaitą, kiti – kad ne. Dabar aišku – reikia įtraukti ir tai laikoma nepinigine auka. Savanoriškas darbas turi savo materialinę išraišką, jį galima įvertinti kad ir minimaliu valandiniu įkainiu. Konkrečios vertės nustatymo taisyklės nustatomos finansų ministro įsakymu.

Labai svarbu, kad Rinkimų kodekse patikslinta ir politinės reklamos sąvoka, joje aiškiai išskirta, kas yra atlygintinė, o kas neatlygintinė reklama.

Landos reikalavimams apeiti

– Ar draudimas aukoti grynais pinigais užkardys galimybę aukoti per trečiuosius asmenius?

– Šis ribojimas kiek pasunkins aukojimo galimybę tiems, kurie pinigus linkę kaupti grynaisiais, bet leis išvengti tokių situacijų, kai kokios nors įmonės darbuotojams būdavo išdalijamos sumos grynaisiais, kurios turėjo būti panaudojamos kurio nors kandidato politinei kampanijai finansuoti.

Yra ir daugiau landų, kaip apeinami kampanijos finansavimo reikalavimai. Pavyzdžiui, yra atvejų, kai asmenys fiktyviai įstoja į partiją. Jie moka nario mokesčius, tiesa, jie paprastai nedideli, bet yra gana aukštas limitas, kokio dydžio sumą galima sumokėti kaip nario mokestį. Buvo ir tokia situacija: asmenys fiktyviai buvo įrašyti į partijos rinkimų sąrašą, nors neketino siekti mandato, bet taip galėjo kitam dalyviui paaukoti maksimalią sumą.

Dabar Rinkimų kodekse yra nauja nuostata, kad į maksimalią aukos sumą savo kampanijai įtraukiamas ir sumokėtas nario mokestis, ir kitam rinkimų dalyviui paaukota suma. Lig šiol buvo galima paaukoti maksimalią sumą ne tik sau, bet ir kitiems rinkimų sąrašo nariams, vadinasi, vienas žmogus galėjo finansuoti dalį rinkimų sąrašo.

– Ar logiška, kad nario mokestis bus įskaičiuojamas į maksimalią per metus rinkimų kampanijai suaukotą sumą?

– Ne, nes nario mokesčiai skirti ne tik rinkimų kampanijai, bet ir organizacinei veiklai tarp kampanijų finansuoti. Tai ypač aktualu toms partijoms, kurios negauna valstybės dotacijų.

Kalbant apie aukas nesuprantu, kodėl jos uždraustos ne politinės kampanijos metu. Taip, gyventojai gali remti partijas joms skirdami gyventojų pajamų mokesčio procentą. Bet kodėl negali remti ir aukomis?

Dabar valstybė partijoms skiria labai daug pinigų dotacijoms. Bet menkas pasitikėjimas partijomis rodo, kad laikotarpiais tarp rinkimų jos nebesistengia pritraukti žmonių, nes kam joms jų reikia – vis tiek gauna pinigų iš valstybės. Lyg partijos būtų reikalingos tik valstybei, kad būtų įrodyta turint daugiapartinę sistemą ir esant demokratine valstybe, o ne visuomenei, kad ji būtų pilietinė. Iš čia kyla problemos dėl didelio nepasitikėjimo partijomis, mažo procento visuomenės narių jose. Mano manymu, jos pirmiausia turėtų gyvuoti savo simpatikų dėka.

Maža to, Rinkimų kodekse nurodyta, kad nario mokestis įskaičiuojamas į maksimalią aukoti leidžiamą sumą tik partijoms, bet ne komitetams. Tai akivaizdus nelygiateisiškumas, ir jis niekuo nepagrindžiamas.

Įtaka: skiriant aukas partijai ar rinkimų komitetui galima nurodyti, kuriam konkrečiai sąrašo numeriui ji turi atitekti – taip aukotojas gali daryti nors ir minimalią įtaką rinkimų kampanijai. (J. Elinsko/BNS nuotr.)

– Ar nėra nelygiateisiškumo, kad nors komitetų veikla reglamentuota beveik kaip partijų, jie neturi teisės į valstybės dotaciją, gyventojų pajamų mokesčio dalį?

– Taip, gali būti sakoma, kad lygiateisiškumas čia pažeidžiamas. Bet svarbiausia ne tai. Apskritai manau, kad šis komitetų veiklos sureguliavimas ydingas, tokie reikalavimai, kokie jiems nustatyti, ne visai adekvatūs. Suprantu, kodėl kilo poreikis griežčiau reglamentuoti jų veiklą: pasibaigdavo rinkimai, komitetas nustodavo egzistuoti, ir visi finansinių atsakomybių ir atskaitomybių galai – į vandenį. Bet gal reikėjo paieškoti kitokių būdų šiai problemai išspręsti?

Tačiau dabar kyla konceptuali problema: jei nori dalyvauti rinkimuose, nori būti įrašytas į sąrašą, bet nepriklausai partijai ar komitetui, gali patekti tik į jų keliamą kandidatų sąrašą iš esmės tik tokiu atveju, jei esi Šarūnas Marčiulionis ar kita įžymybė. Nemanau, kad komitetai turėtų būti steigiami kaip juridiniai asmenys, juo labiau kad, jei jie nenori tęsti veiklos, po rinkimų susitvarkę finansines ataskaitas gali likviduotis. Poreikyje steigti tokius ad hoc juridinius asmenis teisinės logikos aš nelabai nesuprantu. Nebent siekta komitetams sudaryti daugiau formalumų, kad jiems būtų sunkiau konkuruoti su partijomis. Jei partijos mato, kad pralaimi komitetams, gal problema – jos pačios, nes nenori investuoti į rinkėją, jį edukuoti.

– Ar, leidus partijoms steigti analitinius centrus, tai nebus landa per juos partijas finansuoti tretiesiems asmenims, kurie nebūtinai gali būti draugiški mūsų valstybei?

– Tokia teorinė galimybė visada yra, ne tik šiuo atveju – tai daugiau vaizduotės klausimas. Bet Politinių organizacijų įstatyme yra aiškiai apibrėžta, iš kokių lėšų šaltinių jie gali būti finansuojami. Taip pat analitiniams centrams draudžiama tiesiogiai ir netiesiogiai gauti lėšų iš subjektų, kurių veiklos tikslai yra nesuderinami su Lietuvos Respublikos valstybės interesais, konstitucinėmis vertybėmis ir nacionaliniu saugumu. Taigi jų finansavimo kontrolė jau turėtų būti ne tik VRK kompetencija. Tačiau apie šiuos centrus kalbame tik finansavimo kontekste, o kalbant plačiau tikrai reikia stiprinti partijas ir partinę sistemą. Tad jų steigimą iš esmės vertinu kaip teigiamą dalyką. Sveriant, kuri vertybė didesnė – finansavimo skaidrumas ar partinės sistemos stiprinimas, politikos kokybės gerinimas, manau, šiuo atveju buvo rasta pusiausvyra.

– Bet tai tam tikra prasme – galimybė juridiniams asmenims remti partijas. Ar, jūsų manymu, draudimas tai daryti pasiekė tikslą?

– Lietuvos ir kitų valstybių patirtis rodo, kad juridiniai asmenys partijas rėmė, remia ir rems nepriklausomai nuo to, ar atitinkamas draudimas nustatytas, ar ne. Politikos ir verslo santykis yra pernelyg glaudus, kad jį būtų galima sunaikinti teisiniais draudimais. Žinoma, būtų geriau, kad taip nebūtų, nes jei įstatymas draudžia, to reikia laikytis. Jeigu įstatymas nepatinka, yra teisinės priemonės, kurios leidžia patikrinti jo teisėtumą. Deja, ne visi galvoja taip, kaip aš.

Tačiau manau, kad šis draudimas juridiniams asmenims remti partijas – perteklinis. Kai tenka kalbėti su kai kuriais žmonėmis, talkinusiems kandidatams rinkimų kampanijos metu, jų nuomonė tokia – šis draudimas neveiksmingas, rezultatas toks, kad pabrango politinė kampanija, nors tikslas buvo priešingas.

Nepiniginė auka turi vertę

– Ar nepiniginės aukos apibrėžimas suteiks aiškumo, kada, savanoriškai padėdamas savo partijos kandidatui, tiesiog užsiimi partine veikla, o kada tai jau laikytina nepinigine auka? Kur čia riba?

– Rutininius politinės kampanijos organizavimo dalykus, kaip parašų rinkimas, partinės atributikos, skrajučių, kurios leidžiamos įstatymu, dalijimas, susitikimų organizavimas, vadinčiau savanoriška veikla.

Bet, pavyzdžiui, politikai patys sau spaudos konferencijų paprastai neorganizuoja, tam reikia kito personalo. Jei asmuo, kuris yra profesionalas tam tikroje srityje, suteikia kokią paslaugą nemokamai, tai savanorišku darbu sunku pavadinti. Arba, pavyzdžiui, asmuo suteikia didelę nuolaidą už kokį atliktą darbą. Tas kainos skirtumas lyg ir savanoriškas, bet neatitinka politinės kampanijos lygiateisiškumo principų. VRK turėtų nustatyti tvarką, kaip tokie savanoriški darbai turėtų būti registruojami kaip nepiniginė auka.

– Tai pagal naują teisinį reguliavimą būtų daugiau priemonių tiriant tokius atvejus, kaip kilę įtarimai dėl Gitano Nausėdos rinkimų kampanijos finansavimo, kai paaiškėjo, kad jį nemokamai konsultavo viešųjų ryšių profesionalas?

– Taip, dabar tai aiškiau reglamentuota. Bet jūsų minėtu atveju VRK, surinkusi pradinę informaciją, nerado duomenų, kad apskritai šį atvejį reikėtų tirti. Kadangi VRK net nepradėjo tyrimo, teigti, kad kažkas buvo blogai, nėra pagrindo.

– Kaip vertinate, kad padidintas maksimalus mažos aukos dydis, o ir didesnę aukojant nebereikės deklaruoti turto?

– Maža auka tesiekė 12 eurų, ir tai nebeatitiko jokių ekonominių realijų. Gerai, kad dabar aukos dydis susietas su vienu iš kintamų rodiklių – vidutinio mėnesinio darbo užmokesčio dalimi. Dabar maža auka sieks 50 eurų.

Reikalavimas deklaruoti turtą, manau, buvo perteklinis. Jei deklaruoji pajamas ir pagal nustatytus kriterijus jų užtenka aukai pagrįsti, kodėl turi deklaruoti dar ir turtą? Tokie biurokratiniai dalykai gali atgrasyti žmogų nuo minties kažką aukoti. Juk lig šiol, norėdamas paaukoti 13 eurų, jau turėjai deklaruoti ir turtą, ir pajamas.

Bet hipotetiškai gali būti tokių situacijų, kai žmogus neturi pajamų, bet turi turto. Jis deklaruoja turintis nulį pajamų, bet banko sąskaitoje turi daug pinigų. Manau, turi būti alternatyva deklaruoti turtą, jei neužtenka pajamų pagal reikalavimus aukai pagrįsti.

Neaiškumai dėl reklamos

– Kaip vertinate naują rinkimų kampanijos reklamos reguliavimą?

– Gerai, kad išskirtos ir apibrėžtos dvi reklamos rūšys – pozityvi ir negatyvi.

Tačiau blogai, kad praleista proga įteisinti asmenų, nedalyvaujančių rinkimuose, galimybę dalyvauti rinkimų kampanijoje. Anksčiau rinkėjų, pilietinės visuomenės atstovų dalyvavimas rinkimų politinėje kampanijoje nebuvo sureguliuotas, o pagal Rinkimų kodeksą tai tiesiog neleidžiama.

Atlygintinę politinę reklamą dabar gali užsakyti tik pats politinės kampanijos dalyvis. Pagal tokį teisinį reguliavimą Andrius Tapinas su „Laisvės TV“ nebegalėtų rengti akcijos „Viso gero, Voldemortai“.

Užuot reglamentavę trečiųjų asmenų dalyvavimą, kaip ne kartą siūlė ir VRK, ir „Transparency International“, įstatymų leidėjai pasirinko kitą kelią – drausti, o tai neprisideda prie pilietinės visuomenės stiprinimo. Tai didelė ir praktinė, ir konceptuali problema, kodėl rinkėjas negali pareikšti nuomonės apie kandidatą ir partiją tam pasamdydamas profesionaliai reklamos sklaida užsiimančius žmones ar įmones. Pavyzdžiui, galėtų būti nustatytas limitas, kad vienas asmuo per rinkimų kampaniją tokiems tikslams visiems rinkimų kampanijos dalyviams gali skirti 100 eurų. Piliečiai galėtų konsoliduotis ir, sutelkę šias lėšas, padaryti daugiau. Nesuprantu, kodėl to neleidžiama, nes ir pagal dabartinę mokslinę sampratą rinkimų teisė, dalyvavimas politinių partijų veikloje nebėra suprantamas tik klasikiniu griežtuoju būdu. Gal žmogus nenori būti politinės partijos nariu, bet ji jam patinka ar jam priimtina, kaip ji siūlo spręsti kokį jam aktualų klausimą, ir jis nori jai finansiškai padėti.

– Ar pagal naują teisinį reguliavimą kils mažiau skirtingų interpretacijų dėl neatlygintinos reklamos socialiniuose tinkluose?

– Politinės reklamos atpažįstamumo aspektu nebus geriau – čia dar viena proga, kurią praleido įstatymų leidėjas. Apibrėžta, kad politinė reklama – bet kuriuo metu bet kuriomis priemonėmis atlygintinai ar nemokamai skleidžiama atitinkamo pobūdžio informacija. Anksčiau nebuvo tokio aiškaus atlygintinės ir nemokamos reklamos atskyrimo, ir dėl pastarosios kildavo įvairių situacijų, buvo ir kitoks reguliavimas. Bet nemanau, kad dabartiniai sprendimai geresni.

Susikoncentruota į žymėjimo reikalavimus atlygintinei reklamai, o neatlygintinė neturi būti pažymėta. Visų pirma, politinę reklamą kažkodėl reikia žymėti tik politinės kampanijos metu. Nesuprantu, kodėl tai neprivalu bet kuriuo metu: juk reklamai taikomas atpažįstamumo reikalavimas, jos adresatas bet kuriuo metu turėtų suprasti, kad tai politinė reklama. O rinkimų kampanija praktiškai prasideda anksčiau, nei būna oficialiai paskelbiama, praktiškai ji nesibaigia niekada.

Nors prievolės žymėti neatlygintinę reklamą nėra, kitos Rinkimų kodekso nuostatos sako, kad politinė reklama – vadinasi, tiek atlygintinė, tiek neatlygintinė, jei netinkamai pažymėta ar nepažymėta, laikoma paslėpta politine reklama ir už jos sklaidą įstatymai numato atsakomybę. Čia jau teisinis absurdas, nes kokiu pagrindu gali būti baudžiama už tai, ko nereikalaujama?

Asmenys fiktyviai buvo įrašyti į partijos rinkimų sąrašą, nors neketino siekti mandato, bet taip galėjo kitam dalyviui paaukoti maksimalią sumą.

Labiau pasitikėti visuomene

– Per kiekvienus rinkimus kyla skandalų, kad merai, valdančiųjų daugumų atstovai naudoja administracinius resursus savireklamai. Bet kaip atskirti, kur jie atsiskaito gyventojams, o kur jau vykdo rinkimų kampaniją?

– Veikiantis politinis asmuo rinkimų kampanijos metu yra palankesnėje situacijoje, bet yra kriterijų, kaip atskirti, kur informacija apie jo veiklą, o kur rinkimų reklama. Pavyzdžiui, jei skelbiamas trumpas informacinis tekstas, bet su daugybe nuotraukų, taip pat ir nesusijusių su tekste pateikiama informacija, tai jau rinkimų reklama.

Yra VRK rekomendacijų šia tema, dabar jos, matyt, bus pakoreguotos pagal Rinkimų kodekso nuostatas.

– Kokių teisinių korekcijų dar reikėtų rinkimų kampanijų finansavimo skaidrumui padidinti?

– Lietuva su(si)reguliavimo prasme rodoma kaip pavyzdinė šalis. Rinkimų kampanijos finansavimo skandalų yra visur – ir Vakarų demokratijos valstybėse, ir jų bus. Jei lygintume skaičiais, ten kartais būna tokios sumos, kokios pas mus neįsivaizduojamos.

Absoliutaus skaidrumo niekada nebus ir to nereikia tikėtis.

Kadangi turime labai daug reguliavimų, kai kuriais atvejais ir labai detalių, atitinkamai fiksuojama ir daugiau pažeidimų. Jie gali būti ir smulkūs, o jau sakome, kad rinkimų kampanija neskaidri. Manyčiau, kai kur galima būtų atsisakyti pernelyg smulkmeniško teisinio reguliavimo, o kai kurie klausimai, pavyzdžiui, politinė reklama, turėtų būti detaliau sureguliuoti.

Manau, reikėtų labiau pasitikėti visuomene, duoti jai didesnę galimybę dalyvauti rinkimų kampanijose. Dabar jų dalyviai saugomi nuo visko – ir nuo verslo, ir nuo žmonių. Suprantu, verslas per žmones gali daryti įtaką, bet reikėtų leisti visuomenei, nebūtinai didesniais pinigais, bet daugiau veikti, pavyzdžiui, tretiesiems asmenims kažkokia finansine išraiška leisti dalyvauti rinkimų kampanijoje. Man panašu į tai, kad, užuot visuomeninius santykius atitinkamai sureguliavus, draudimo forma pasirenkama juos apskritai ignoruoti.

Seimo Teisės ir teisėtvarkos komitetas kartu su Lietuvos mokslų akademija, Vilniaus universiteto Teisės fakultetu bei Lietuvos teisininkų draugija organizuoja mokslinę-praktinę konferenciją „Rinkimų kodeksas – naujovės, iššūkiai, perspektyvos“.

Seimas birželio pabaigoje priėmė naują Rinkimų kodeksą, į kurį sutraukė Seimo rinkimų, Prezidento rinkimų, Rinkimų į Europos Parlamentą, Savivaldybių tarybų rinkimų, Politinių kampanijų finansavimo ir finansavimo kontrolės bei Vyriausiosios rinkimų komisijos įstatymus, nors dauguma šiuose įstatymuose buvusių nuostatų liko galioti.

Taip pat nauju reguliavimu suvienodinti rinkimų organizavimo principai ir numatytos kai kurios naujovės, pvz., merų kadencijos apribotos iki trijų iš eilės, išskiriama ne tik teigiama, bet ir neigiama politinė reklama, kuria siekiama sukelti neigiamą poveikį kampanijos dalyvio atžvilgiu.

Nauju kodeksu taip pat prailgintas išankstinio balsavimo dienų skaičius, nustatyta, kad balsavimas iki rinkimų dienos galės vykti ne tik savivaldybės pastatuose, bet ir kitose balsavimui tinkamose vietose, sutrumpintas agitacijos draudimo laikotarpis ir pan.

Artimiausi rinkimai Lietuvoje planuojami savivaldybių tarybų ir merų – kitų metų kovo 5 dieną.

Kodeksas keičia Seimo rinkimų, Prezidento rinkimų, Rinkimų į Europos Parlamentą, Savivaldybių tarybų rinkimų, Politinių kampanijų finansavimo ir finansavimo kontrolės bei Vyriausiosios rinkimų komisijos įstatymus, nors dauguma šiuose įstatymuose buvusių nuostatų lieka galioti.

Kaip nurodo Vyriausioji rinkimų komisija, naujuoju kodeksu apribotos merų kadencijos iki trijų iš eilės, išskiriama ne tik teigiama, bet ir neigiama politinė reklama, kuria siekiama sukelti neigiamą poveikį kampanijos dalyvio atžvilgiu.

Prailgintas balsavimo dienų skaičius – išankstinis balsavimas vyks rinkimų savaitę nuo antradienio iki ketvirtadienio. Valanda paankstinta ir balsavimo pradžia rinkimų dieną, balsavimas vyks nuo 7 val. ryto.

Nustatyta, kad balsavimas iki rinkimų dienos galės vykti ne tik savivaldybės pastatuose, bet ir kitose balsavimui tinkamose vietose.

Trumpinamas rinkimų agitacijos draudimo laikotarpis – agitacija bus draudžiama rinkimų dieną, nuo vidurnakčio iki 20 val. vakaro.

Taip pat trumpinamas terminas iki rinkimų, kada būtina deklaruoti vietą konkrečioje savivaldybėje – nuolatiniu jos gyventoju bus laikomas ne prieš 90, o prieš 60 dienų gyvenamąją vietą deklaravęs asmuo. Terminas aktualus tiek rinkėjams, tiek kandidatams artėjant 2023 metų savivaldybių tarybų ir merų rinkimams.

Nebelieka galimybės kandidatus remti grynaisiais – aukojama turės būti pavedimais. Asmenys, skiriantys aukas kandidatams, nebeprivalės deklaruoti turto, pakaks pajamų deklaravimo.

Atsiranda nuostata, kad politinės kampanijos metu su ja susijusią politinę reklamą gali užsakyti tik politinės kampanijos dalyviai ar jų vardu veikiantys asmenys, įvedama pokyčių dėl išorinės politinės reklamos skelbimo ir politinės reklamos žymėjimo.

Užstato kandidatams į savivaldybių tarybas mažinamas nuo 10 vidutinio minimalaus darbo užmokesčio (VMDU) iki dviejų VMDU, jei kandidatai eina su tarybos nario mandatu nesuderinamas pareigas.

Pakeitimai numato, kad pareiškinius dokumentus politinės partijos, politiniai komitetai bei kandidatai rinkimų komisijoms galės teikti tik elektroniniu būdu.

Taip pat panaikinamas 10 metų apribojimas pareiškinių dokumentų duomenims – jie bus skelbiami neterminuotai, išskyrus kandidato telefono numerį, elektroninio pašto adresą, interneto svetainę, socialinių tinklų paskyras. Šie duomenys bus nebeskelbiami pasibaigus politinei kampanijai.

Norint pakeisti Rinkimų kodekso normas ateityje, tam reikės ne mažesnės nei 3/5 visų Seimo narių balsų daugumos, t. y. surenkant ne mažiau kaip 85 parlamentarų balsus.