Kadaise populiarių grupių XXL ir "B‘Avarija" narys, aistringas parašiutizmo entuziastas bei instruktorius Robertas Rezgevičius pripažįsta, kad ekstremalių pojūčių jam niekada netrūko. Klaipėdiečio gyvenimą galima būtų išdalyti dešimčiai žmonių ir visiems jiems pakaktų patirtų nuotykių, domėjimosi sričių ar nuveiktų darbų. Pastaruoju savo iššūkiu R.Rezgevičius įvardija kelionę į Ukrainą.
Pateko į žvalgų būrį
– Kodėl nusprendėte vykti į krauju laistomą šalį?
– Dar nuo Maidano aktyviai sekiau visas naujienas. Mano draugas, su kuriuo susipažinau šokinėdamas nuo kalnų Norvegijoje, yra kilęs iš Ukrainos. Maidane jis buvo Raudonojo Kryžiaus savanoris, o pastaruoju metu nusprendė prisidėti prie kariaujančiųjų nereguliariojoje armijoje. Kelionės tikslas toks ir buvo – pasiekti rytinę Ukrainos dalį, kurioje yra frontas, ir susitikti su bičiuliu. Šį tikslą beveik pavyko pasiekti.
– Kodėl beveik?
– Į vietą, kurioje buvo mano draugas ukrainietis, patekti gali retas žmogus, buvo paruošta ir mašina mane atvežti, tačiau šiek tiek susivėlinau. Tuo metu bičiulis išgyveno ukrainietišką kasdienybę – su bendražygiais parsivežė nukautą draugą ir vieną pagautą separatistą, o vėliau vėl išvyko vykdyti užduoties. Taip ir nesusitikome.
– Kaip toliau tęsėsi jūsų avantiūra?
– Kramatorske, ieškodamas, kur apsistoti, pamačiau žiguliuką, kuriame sudėti ginklai, ir šalia stovinčius pora kariškai apsirengusių vaikinų. Priėjau, prisistačiau, kad esu iš Lietuvos ir atvažiavau viską pamatyti savo akimis. Paminėjau ir to paties draugo ukrainiečio pavardę. Vyrukai jį prisiminė ir informacijos patikslinimui pakvietė savo būrio vadą. Paaiškėjo, kad jie mano bičiulį ukrainietį neseniai išvedė iš apsupties. Neįtikėtina, tačiau pataikiau prieiti prie Specialiųjų užduočių (žvalgų) būrio atstovų, kurie pažinojo mano draugą. Po 20 min. pokalbio jau sėdėjau jų mašinoje. Kovotojai mane vežė į dislokacijos vietą. Man tai buvo didelis nuotykis. Tokiose vietose bet kas apsilankyti negali, o aš pravažiavau visus patikrinimo postus. Paskutiniame į mane pažiūrėjo kiek įtariai. Iš savanorių išsiskyriau savo ryškia apranga, tačiau vežusiesiems pasakius slaptažodį ir šaukinį mane praleido. Taip naktį praleidau su kovotojais.
Pavojų juto ore
– Ar teko patirti nuotykių?
– Pats įspūdingiausias momentas buvo tada, kai savanoriai mane aprengė amunicija – šalmu ir apsaugine liemene su metalo plokštėmis, kuri svėrė gal 30 kilogramų. Vienas jos neapsimausi. Tada išėjome į vakarinę visų pozicijų apžiūrą. Niekas nešaudė, buvo beprotiškai tylu. Net nežinau, kuris variantas būtų baisesnis. Kartu ėję vyrukai taip pat pripažino, kad ta spengianti tyla ir yra kraupiausias dalykas. Ten jausmas toks, kad tave nuolat seka per taikiklį ir tuoj gausi kulką į kaktą. Visi žino, kad aplink yra pasislėpusių snaiperių. Kad būtų saugiau, vienas iš būrio ėjo priekyje, du – iš šonų ir vienas – gale. Mane pastatė prieš paskutinįjį. Grįžęs jaučiausi labai keistai. Be to, Ukrainoje suvoki, kad buvimas ten labai greitai gali baigtis įforminimu į kokią nors uždarą erdvę. Žmones ten gaudo, gali prašyti išpirkos. Manau, kad tokį, kaip mane, džiaugtųsi sučiupę ir bandytų įrodyti, jog esu šnipas.
– Kokį įspūdį jums paliko tragediją išgyvenantys ukrainiečiai?
– Per savaitę trukusią kelionę judėjau labai greitai. Važiuodavau traukiniais, nes juose galima pabendrauti su žmonėmis. Ukrainoje artimiau pasišnekėjau turbūt su 60 žmonių. Ir visi jie klausė – ar Lietuva supranta čia besiklostančią situaciją ir ar palaiko mus. Tiesa, kuo arčiau Rytų, tuo daugiau tikinčiųjų separatistų pažadais. Kalbėdamas su sutiktais žmonėmis, stengiausi suprasti jų pasirinktą poziciją, išsiaiškinti pasirinkimo priežastis. Tačiau kai užduodavau tam tikrus raktinius klausimus, kai kurie imdavo abejoti tuo, ką patys bandė įrodyti kaip neginčijamą tiesą. Supratau, kad žmonės separatistų yra tiesiog apkvailinti nerealiais pažadais. Buvimas Ukrainoje buvo emociškai stiprus išgyvenimas. Pats esu dalyvavęs Sausio 13-osios įvykiuose, todėl tai, kas vyksta kaimyninėje šalyje, man yra artima ir jautru.
Gyvenimą nuspalvina iššūkiai
– Lietuviai, jūsų akimis, pakankamai patriotiški?
– Laisvę mes atgavome palyginti su nedaug aukų. Gal todėl žmonės greitai pamiršo, dėl ko kovojome. Nebeįvertiname. O ir mokyklose maža to patriotinio auklėjimo. Kartais stebina jaunoji karta, kuri labiausiai ir susižavi įvairiomis sąmokslo teorijomis. Meilė tėvynei tarp mūsų pasireiškia tik tada, kai kas nors pasiekia aukštų sportinių laimėjimų. Tada džiaugiamės esantys lietuviais. O jei bėda – tepasakome – štai kokie mes. Reikėtų pakeisti intonaciją.
– Kelionė į Ukrainą turbūt yra dar vienas jūsų ekstremalaus būdo įrodymas? Ilgus metus propaguojate parašiutizmą. Aštrūs pojūčiai jums nesvetimi įvairiose srityse?
– Taip, noras pakirbinti savo vidų egzistuoja. Nežinau, kaip tai pavadinti – gal bravūriškumu? Savo gyvenime esu linkęs iššūkiams. Jie buvimą šiame pasaulyje paverčia spalvingesniu. Manau, kad savo gyvenime jau esu patyręs ir pamatęs pakankamai, todėl esant reikalui tėvynę ginčiau nedvejodamas dėl savo gyvybės.
Svajoja ūkininkauti
– Uostamiestyje buvote labai populiarus. Šokote breiką, kitus šokius, dainavote tuo metu labai populiariose grupėse XXL ir "B‘Avarija". Nepasiilgstate tų pašėlusių laikų?
– Dabar galvoje turiu visai kitų norų. Ir jie su šou pasauliu ar žinomumu nieko bendra neturi. Puikiai suvokiu, kad niekada nebuvau net ir tos pačios popestrados elitas, kuris įeis į muzikos istoriją. Buvome tiesiog to laikmečio "žvaigždutės", kurios sublizgėjo ir užgeso. Todėl noro vėl eiti į sceną tikrai nėra. Nors pasiūlymų ir skatinimų sulaukiu. Man vis sako – Robi, grįžk. Bet pats jau nežinau, kas man galėtų būti įdomu estradoje, kur patiktų realizuoti save. Žinoma, kadangi mėgstu iššūkius, išbandyti jėgas kokiame nors patraukliame projekte turbūt sutikčiau.
– O kas jus dabar domina, ką dar norite išbandyti?
– Turbūt jau pastaruosius penkerius metus svajoju imtis ūkininkavimo. Skubinti įvykių nenoriu, bet ir šios idėjos neatsisakau. Dabar turiu prisitaikyti prie tam tikrų aplinkybių, nuo kurių priklausys ir tolimesnė ateitis. Jei nepasiseks, galvosiu ką kita.
Stiprybė – įvairiapusiškumas
– Jeigu reikėtų jūsų gyvenimą lyginti su muzika, jus būtų galima pavadinti multiinstrumentalistu. Jūsų akiratyje buvo šokis, muzika, parašiutai, darbas televizijoje, pedagoginė veikla vaikų stovykloje, žemiškesni darbai užsienyje, net veikla apdirbant gintarą. Kam jums visko tiek daug?
– Teisybė, mane daug kas kaltina dėl to, kad esą neturiu vieno užsibrėžto tikslo. Bet taip gyvendamas jaučiuosi puikiai. Vienas draugas yra gerai pasakęs – tu turi stiprų išgyvenimo instinktą. Turbūt tai geriausiai ir apibūdina mane. Galiu užsiimti daugeliu dalykų ir puikiai išsiversti. Tačiau ko žmogui reikia gyvenime? Aš vertinu tai, kad vaikštau, esu sveikas ir niekas dar nepranešė, jog po mėnesio mirsiu. Tuo ir džiaugiuosi.
– O kiti poreikiai?
– Mada, gražūs drabužiai ar kiti dalykai yra puiku. Bet gyventi galima ir be to. Visiškai nevengiu eiti į padėvėtų drabužių parduotuves ir sau tinkamų, kokybiškų daiktų ieškoti ten.
– Metams bėgant atėjo suvokimas, kad žmogui reikia nedaug?
– Galbūt. Bet didelio finansinio pertekliaus niekada ir nejaučiau. Turbūt todėl ir neišlepau. Tiesa, Dailės kombinate apdirbdamas gintarus gyvenau neblogai. Ne paslaptis, kad daugelis tada savo gaminių pasidarydavo ir "į šoną". Gaudavau papildomų pajamų, kurias iš tikrųjų reikėjo kaupti, investuoti, o aš pinigus tiesiog leidau. Kai pirmą kartą mano dukra kartu su manimi išvyko į Norvegiją padirbėti, gavo jai nenusakomo dydžio pinigus. Juos padalijau į dvi dalis. Pirmąją jų Viltė iššvaistė akimirksniu, o antrąją jau leido atsakingiau. Kiekvienas žmogus privalo pajausti, kaip sunkiai pinigai uždirbami ir kaip greitai jie dingsta. Taip ir mokomės.
Dukra – ir draugė
– Neseniai vėl pradėjote mokytis. Klaipėdos universitete pasirinkote magistro studijas, susijusias su komunikacija ir medija. Jaučiate naujų žinių poreikį?
– Baigiau andragogikos studijas ir iš karto įstojau mokytis toliau. Daugelis teiravosi, kam man to reikia – juk jau 45 metai. O man įdomu. Gyvenime nuolat reikia ko nors siekti, tobulėti ir neužsidaryti. Net ir išėjimas į pensiją nereiškia, kad viskas jau baigėsi. Šis žmonių požiūris turėtų pasikeisti.
– O kaip žiūrite į jaunąją kartą? Jūsų dukrai dabar 18 metų. Kaip sutariate su ja?
– Žiūrėdamas į ją, matau save. Viltė – taip pat labai emocinga, linkusi į eksperimentus, komunikabili. Man patinka tai, kad ji yra perskaičiusi daug knygų. Kai noriu ją sudrausminti, kartais sustoju ir pagalvoju – juk ir pats panašiai elgiausi. Man atrodo, kad nesusiduriu su sunkumais, bendraudamas su jaunais žmonėmis. Prie to nemažai prisidėjo ir parašiutizmas, kur amžiaus ribų nėra. Mūsų klubas vienija labai daug ir įvairių žmonių. Savo būdu ir požiūriu plaukiu su dabartine banga. Su dukra ne kartą drauge esame šokę kokiame nors šiuolaikinės grupės koncerte.
Vizitinė kortelė
Gimė 1969 m. gegužės 18 d. Klaipėdoje.
Baigęs 8 klases dabartinėje Baltijos gimnazijoje, pradėjo mokytis S.Šimkaus konservatorijoje, bet mokslų nebaigė.
1987–1989 m. savo noru tarnavo kariuomenėje.
Nuo 1989 m. kelerius metus dirbo Dailės kombinate, gamino papuošalus iš gintaro. Darbavosi Lietuvos autorių teisių gynimo asociacijos agentūroje.
8 metus Klaipėdos televizijoje buvo žurnalistas.
Dirbo radijo stotyje "Labas FM".
Bendrovės "Baltijos telenaujienos" televizijos laidos "Ultra" kūrėjas.
Buvo grupių XXL, "B‘Avarija" narys.
2014 m. Klaipėdos universiteto Tęstinių studijų institute baigė bakalauro studijas ir įgijo andragogikos specialybę.
Nuo 2014 m. Klaipėdos universiteto Socialinių mokslų fakultete studijuoja Medijų ir komunikacijos magistro specialybę.
Turi dukrą Viltę.
