„Metų knygos rinkimų“ nominantė (romanas „Sudie, rytojau“ paauglių kategorijoje) neseniai Lietuvos rašytojų sąjungos išleistame romane „2084“ kuria, rodos, tolimą pasaulį, tačiau kartu jis atrodo ir baugiai artimas. Knygoje tikrovė virtuali, pagrindinis veikėjas psichologas Kajus joje dirba ir pramogauja, kaip ir kiti šios „visatos“ gyventojai – virtualybėje mezgami santykiai, diskutuojama, žaidžiama ir keliaujama. Čia įmanu viską keisti pagal kiekvieno individo poreikius. Bet ar šiame pasaulyje dar lieka vietos tikrovei? Ar technologijos, palengvinančios kasdienybę, neriboja, neatima galimybės klysti, neima spręsti už mus? Apie visa tai Kajus susimąsto susidūręs su Lėja, kuri nenori gyventi pasaulyje be tiesos. Knygos pasirodymo proga – Lolijos Spurgienės pokalbis su rašytoja Une Kaunaite apie „2084“ paraleles su G. Orwello „1984“, apie Lietuvoje dar tik įsitvirtinantį distopijos žanrą ir apie tai, kiek virtualybės pačios rašytojos gyvenime.
– Romanas „2084“. Neįmanoma nepastebėti paralelės su Orwellu, ir net Jurgio Griškevičiaus sukurtas viršelis susikalba su naujausiu „1984“ viršeliu. Tai Orwello romano parafrazė?
– „1984“ tampa tam tikru atspirties tašku, tekste šis kūrinys kartais išnyra – nebūtinai taip, kaip tikėtumeisi. Nedrįsčiau to vadinti parafraze ir net specialiai vengiau brėžti per daug sąsajų tekste, tačiau neabejoju, kad tam tikras paraleles skaitytojai ras. O viršelis, matyt, yra sutapimas, kurių kūryboje pasitaiko ne taip retai. Bet labai malonus.
U. Kaunaitės asmeninio archyvo nuotr.
– Ši jūsų knyga – ketvirtoji. Ankstesnės trys pastebėtos, gražiai įvertintos, apžvalgose kalbėta apie „unikalų riboženklį“, „originaliai nagrinėjamas problemas“, „intelektualesnę literatūrą“ ir panašiai. Kas pasuko jūsų „plunksną“ nuo realistinės, socialinės prozos į distopiją?
– Drįsiu teigti, kad plunksna pasisuko ne taip toli. Grįšiu pirmiausia prie distopijos žanro apibrėžimo. Nesipriešinu jam, nes skaitytojams jis pažįstamas. Tačiau distopija atsirado kaip utopijos priešingybė, joje vaizduojamas niūrus, neteisingas, priespauda grįstas pasaulis. Kurdama pasaulį po šešiasdešimties metų, aš bandžiau kurti būsimą realybę, jos specialiai neiškreipdama, nebent labai nedaug. Ar tai tikrai distopija, gali vertinti skaitytojai.
Didelė dalis to pasaulio yra šiandienos tęsinys. Paprastas pavyzdys yra klimato krizė – ji ateityje jau kur kas labiau apčiuopiama nei šiandien, bet tai, ką aprašau – mokslininkų prognozės, o ne mano fantazija. Ir žvilgsnio į šiandieną iš ateities perspektyvos knygoje ne tiek mažai – tik veikėjams tai jau tapę istorija. Tad tam tikra prasme tiesiog pakeičiau žiūros tašką, tačiau man vis dar rūpi šiandieninė realybė ir įvairios socialinės problemos. Tik iš ateities perspektyvos. Net ir mano ankstesnei realistinei kūrybai tam tikri fantastikos elementai nebuvo svetimi – mano pirmoje knygoje griūna Gedimino pilis, antrosios veikėjai gyvena sukurtoje šalyje – Alkapėje. Tad šiek tiek provokuoti skaitytoją ir išplėsti realybės sąvoką man visada buvo įdomu.
– Jūs visuomeniškai aktyvus žmogus, matomas portaluose, ekranuose ir socialiniuose tinkluose, ėjusi svarbias pareigas švietimo srityje, dabar – švietimo ekspertė. Ar jūsų kūriniuose atsispindi kasdienė veikla, kiek pravertė psichologijos ir socialinės antropologijos studijos Škotijoje?
– Švietimo ekspertės, tikiuosi, mažiau – man jos užtenka kasdien. Bet antropologės, manau, nemažai. Kai studijavau socialinę antropologiją, dalis mano dėstytojų man labai priminė rašytojus. Jie mėgindavo aprašyti tam tikras žmonių grupes ar jų ritualus – ar tai būtų gentis, ar ligoninių darbuotojai, ar iš neturtingų šeimų atėję vaikai. Antropologas supranta, kad jis yra subjektyvus, bet kiek įmanoma mėgina suprasti kito žmogaus perspektyvą. Jis daug stebi, klausosi. Rašytojas irgi stebi, tyrinėja. Kūriniai tampa dėlione dalykų, kurie nutiko, kuriuos įsivaizdavai, apie kuriuos girdėjai. Man rašymas atrodo labai antropologiškas veiksmas, tik išlaisvintas nuo poreikio būti objektyviai – greičiau priešingai.
– Žmonių kasdienybė romane „2084“ jau persikėlusi į virtualybę. Kiek kūrinyje džiaugsmo dėl žmonijos pokyčių ar nerimo dėl ateities? Kiek tos virtualybės jūsų dabartyje?
– Yra, man rodos, abiejų. Štai šiandien intensyviai diskutuojama apie ChatGPT ( pokalbių roboto programa, kuri atsakinėja į tekstinius pranešimus - red. pastaba ) ir kitus, pastaruoju metu išpopuliarėjusius dirbtinio intelekto įrankius. Jie stebina, domina, gali būti ir yra labai naudingi darbams, tačiau diskusijose visada kyla ir nerimastingi klausimai – ar dar reikės vienų ar kitų sričių specialybių ir panašiai. Prieš dvejus, pusantrų metų, kai intensyviai rašiau romaną, tose diskusijose viriau pati, tad dabar labai įdomu matyti atsikartojančius naratyvus. Knyga visų pirma ir yra kvietimas diskutuoti – ne neigti ir atmesti, nes nuo to į mus besiveržianti nauja realybė nedings, o svarstyti. Virtualybės, kaip ji vaizduojama knygoje, mano dabartyje dar nėra daug, bet jos pamatai dėliojasi dabar – duomenų rinkimo, vaizdų perkūrimo ir taip toliau. Deja, mes kaip visuomenė daugybę dalykų imame svarstyti tik tada, kai būna per vėlu arba kai labai sunku keisti pamatinius dalykus. Klimato krizė – labai geras pavyzdys. Norėtųsi, kad būtų įmanoma apie tai diskutuoti anksčiau.
U. Kaunaitė/ M. Požerskytės nuotr.
– Sakoma, kad knygos keičia gyvenimus. Kokia knyga ar knygos pakeitė jūsiškį?
Geros knygos gal nebūtinai keičia gyvenimą, o padeda jį gyventi.
– Tokių knygų sąrašas smarkiai per ilgas. Šiame kontekste paminėsiu Kurtą Vonnegutą – amerikiečių rašytoją, žinomą dėl savo satyriško stiliaus. Iki tol, kol jį atradau paauglystėje, sakydavau, kad nemėgstu mokslinės fantastikos žanro – tiesiog atsisakiau imti tokias knygas į rankas. Jis man padėjo suprasti, kad žanras neapibrėžia kūrinio, neapriboja idėjų ir istorijų įvairovės, o – jei tas žanras pasirinktas sąmoningai – gali netgi padėti pasakyti dalykus, kurių kitaip nepavyks. Būtent šį rašytoją dabar prisiminiau, nes kai pasakau, kad mano knyga – distopija, nukelianti į ateities pasaulį, daugybė žmonių man atsako, kad jie „nemėgsta fantastikos“, suplakdami visus įmanomus žanrus į vieną. Aš tuos komentarus suprantu, nes paauglystėje mąsčiau lygiai taip pat – kol reikiami autoriai neprivertė permąstyti savo požiūrio.
O šiaip geros knygos gal nebūtinai keičia gyvenimą, o padeda jį gyventi. Kai atsiveria gyvenimo prasmės paieškų smegduobės, gera knyga padeda bent trumpam tą ertmę užpildyti.
– Savo feisbuko paskyroje emocingai palydėjote knygą į spaustuvę. Paleidusi rankraštį iš rankų nurimstate, paleidžiate ir iš galvos? Ar vis neduoda ramybės mintys, kad liko kas nors neišbaigto, neapgalvoto iki galo? Ar išvis tas baigtumas įmanomas?
– Palaipsniui mokausi paleisti dalykus, išmokti, kad visada galima tobulinti, bet kažkada reikia padėti tašką. To mokausi darbe, to mokausi rašydama. Netgi šioje knygoje yra kelios mintys apie rašymo procesą, ten vienas veikėjas sako, kad užrašant mintis jos susiduria su trintimi, niekada nebūna tokios geros, kaip galvoje. Bet mėgini išgauti tiek, kiek pavyksta. Knygos kontekste padeda tai, kad skaitytojas mato tik ledkalnio viršūnę – knygos „paleidimas“ mano galvoje jau vyksta visus metus, nuo tada, kai išdrįsau ją nusiųsti pirmam draugui perskaityti, kai prieš jau beveik dešimtį mėnesių išsiunčiau leidyklai, dar tobulinau, vėliau redagavome... Tad paleidimas vyko palaipsniui, bet kai knyga pagaliau iškeliavo į spaustuvę, jau nebegalvojau, ko dar neaprašiau. Ir tas susitaikymo su kūriniu jausmas labai geras, nes pagaliau užleidžia galvoje vietą kitoms mintims, kurios kantriai stovėjo eilėje.
