Vienas žirgų – Lavrentijus, jojikų vadinamas mažybiniu Laurušos arba Lauro vardu, yra 2018 m. Valstybės dienos išvakarėse Kaune atidengtos skulptūros „Laisvės karys“ žirgo prototipas. D. Lukašina patikslino: modeliu buvo ir Bitneris. Autoriai skulptūrai pavyzdžiu pasirinko šio žirgo galvą, o kūnui – Lavrentijų.

Dvejonių nebuvo

Pajiesio žirgyno direktorė Ieva Anužienė patikino: sužinojus, kad iš Ukrainos atkeliauja žirgai ir juos reikia priglausti, sprendimą priėmė labai lengvai. „Toje situacijoje pagrindinis tikslas man, kaip ir daugeliui lietuvių, buvo prisidėti ir padėti Ukrainos žmonėms. Kadangi turiu žirgyną, paskelbiau, kad turiu kelias laisvas vietas, nes tuomet jau buvo didžiulis poreikis išgabenti žirgus iš užpultos šalies. Galbūt būtų atkeliavę kokie nors kiti, tačiau, Kauno rajono savivaldybei sulaukus pagalbos prašymo, priglaudėme garsųjį Lavrentijų ir dar du žirgus“, – sakė I. Anužienė.

Geradarė: I. Anužienė patikino: sužinojus, kad iš Ukrainos atkeliauja žirgai ir juos reikia priglausti, sprendimą priėmė labai lengvai./ Justinos Lasauskaitės nuotr. 

Modernus 25 vietų Pajiesio žirgynas teikia sportinių žirgų laikymo ir priežiūros paslaugą. Be nuomininkų, tuo metu savininkė turėjo keturis nuosavus žirgus ir galėjo priimti tris išgelbėtus nuo karo.

Pajiesio žirgyno direktorė džiaugėsi, kad atvyko sporto mokykloje dirbę žirgai, jie ir čia pratęsė savo įprastinę veiklą. „Kartu su žirgais atkeliavo nuostabus žmogus – motyvuota ir kompetentinga trenerė D. Lukašina. Dabar esame labai stipri komanda. Darja yra tas žmogus, su kuriuo labai lengva dirbti, jos adaptacija užtruko gal porą savaičių. Kauno rajono dziudo ir jojimo sporto mokyklai yra didžiulis pranašumas, nes treniruotės dabar vyksta ir anglų kalba, vaikai gauna dvigubą naudą. Tėvai labai patenkinti, nes vaikai, be įprastinės veiklos treniruotėse, sužino labai daug naujų žodžių angliškai, su trenere bendrauja drąsiai, drąsiau nei su anglų kalbos mokytoja, nes žino kad kitaip nesusikalbės“, – tvirtino I. Anužienė.

D.Lukašina nuo dvylikos metų pradėjo mokytis valstybinėje jojimo mokykloje „Avangard“ Kyjive ir netrukus perėjo į konkūrų grupę. Nusprendusi savo gyvenimą sieti su žirgais, įstojo į Žemės ūkio universitetą ir pasirinko žirgininkystės specializaciją. Lygiagrečiai su studijomis universitete, stažavosi ir dirbo laborante arklidėse, dalyvavo ir ne kartą tapo 100–120 cm aukščio konkūrų varžybų nugalėtoja, norinčius studentus mokė jodinėti.

Nuo 2012 m. ukrainietė dirbo trenere vaikų stovyklose, o vėliau – School Horse Club SP jojimo mokykloje. Iki tol, kol veiklos neparalyžiavo karas, pas D. Lukašiną nuolat treniruodavosi daugiau nei 20 vaikų ir suaugusiųjų. Jauniausiam trenerės mokiniui buvo vos pusketvirtų metų, jos auklėtiniai dalyvaudavo konkursuose ir grįždavo iš jų nugalėję arba iškovoję prizines vietas.

Vaikų skaičius ūgtelėjo

Kauno rajono savivaldybės Kultūros, švietimo ir sporto skyriaus vedėjo pavaduotojas Arūnas Talalas papildė Ievą: Kauno rajono dziudo ir jojimo sporto mokykloje dirba trys treneriai, jojimo treniruotes lanko apie 50 vaikų. Jie – įvairaus amžiaus ir įvairaus meistriškumo, dalyvauja varžybose, vasarą vaikams rengiamos stovyklos. „Atsiradus trečiai trenerei – D. Lukašinai, lankančiųjų skaičius gerokai ūgtelėjo“, – džiaugėsi A. Talalas.

Siekis: I. Grikienis svajoja patekti į kokį nors pasaulio čempionato etapą./ Justinos Lasauskaitės nuotr. 

D. Lukašina ir I. Anužienė treniruoja jojimo sporto pradinukus, o Irmantas Grikienis – perspektyvius, siekiančius aukštų sporto rezultatų jojikus.

„Mūsų siekiai visada yra aukštesni nei vidutiniai. Stengiamės, kad būtų užimtumas, masiškumas ir, žinoma, geri rezultatai. Mums labai svarbu, kad vaikai laiką leistų aktyviai, ne prie kompiuterių ar su telefonais rankose“, – pabrėžė I. Grikienis.

Treneris džiaugėsi ir pasiekimais: Kauno rajono dziudo ir jojimo sporto mokykla yra išugdžiusi jojimo sporto čempionų ir jaunių, ir jaunučių, ir jaunimo grupėse. „Ir pats esu Lietuvos čempionas. Šis sportas Kauno rajone yra pasiekęs aukštą lygį. Svajoju patekti į kokį nors pasaulio čempionato etapą, tikimės, kad viena mūsų mergaitė – Emilė Zaikauskaitė – šiemet Lietuvos rinktinės komandos sudėtyje startuos Europos čempionate“, – pasakojo treneris.

Augimas: A. Talalas pasidžiaugė: atsiradus trečiai trenerei, lankančių jojimo treniruotes skaičius gerokai ūgtelėjo./ Justinos Lasauskaitės nuotr. 

Jau apsiprato pakaunėje

Paklausta, kas greičiau apsiprato Kauno rajone, D. Lukašina beveik neabejojo: tikriausiai žirgai. „Jiems čia gerai, jais labai rūpinamasi, žirgai gerai maitinami, labai geri jais jodinėjantys vaikai, jiems patinka čia būti, jie myli žirgus. Man buvo sunkiau“, – atviravo ukrainietė.

Moteris atvyko kartu su sūnumi, tai ir palengvino, ir pasunkino adaptaciją. „Nikolajus – paauglys, dešimtokas. Jis iš viso nenorėjo niekur važiuoti. Iškėlė kelias sąlygas: važiuos, jei galės mokytis pagal ukrainietišką programą ir jei bus kur lankyti kartų užsiėmimus. Dabar jis priprato ir jaučiu, kad yra patenkintas: mokosi lietuviškoje mokykloje pagal ukrainietišką programą, važinėja į kartų varžybas ir savarankiškai iš užmiesčio – į treniruotes Kaune“, – pasakojo Darja.

Įžymybė: Lavrentijus – skulptūros „Laisvės karys“ žirgo prototipas. / Justinos Lasauskaitės nuotr.

D.Lukašina patikino, kad ji taip pat jau apsiprato: padeda darbas, vaikai, kuriuos treniruoja, ir, žinoma, žirgai, su kuriais atvyko. „Kai dirbi, esi užsiėmęs, kai žinai, kad esi reikalingas, lengviau adaptuotis“, – tvirtino pašnekovė.

Galbūt būtų atkeliavę kokie nors kiti, tačiau Kauno rajono savivaldybei sulaukus pagalbos prašymo, priglaudėme garsųjį Lavrentijų ir dar du žirgus.

Per dieną trenerė veda nuo trijų iki septynių treniruočių, kurias nuolat lanko apie penkiolika vaikų: kai kurie – kartą per savaitę, kiti – du ir net tris kartus. Vaikai skirtingo lygio, kiekvieną kartą vis daugiau išmoksta. Kai kurie, kai pradėjo lankyti treniruotes, žirgu drįso joti tik tuomet, kai jį vedė trenerė, o dabar jodinėja savarankiškai, dviem ar net trimis aliūrais, žingine, risčia, šuoliais, sugeba valdyti žirgą.

„Per pirmuosius treniruočių metus tai dideli pasiekimai. Kai kurie jau turėjo daugiau jodinėjimo patirties, tačiau nesugebėdavo pasiruošti psichologiškai šuoliams per kliūtis, o dabar tai daro be baimės. Jei treniruotes lankai kartą per savaitę – tai fizinė kultūra, o ne sportas. Tai savęs pažinimas, pasitikėjimo savimi įvertinimas, savo kūno suvokimas, žirgo reakcijos į tavo kūną“, – tvirtino D. Lukašina.

Tačiau ir vienas kartas per savaitę, trenerės nuomone, duoda naudos: nepasitikintys vaikai įgauna pasitikėjimo, tampa atviresni, nes jojant ir būnant uždaram nepavyks tapti duetu su žirgu. Komunikacija su žirgu moko komunikuoti su žmonėmis. O kur dar akyvus laikas ir buvimas gryname ore!

Ketina dar pasilikti

Paklausta apie ateities planus, Darja neslėpė: po praėjusių metų vasario 24 d. ji nustojo planuoti. „Po šios datos mano planai apsiriboja viena diena. Planas savaitei – jau didžiulis planas, o mėnesiui – labai tolimas planas. Atvykusi į Kauno rajoną planuoti pradėjau maždaug po keturių mėnesių. Pavyzdžiui, kad po trijų savaičių sūnus važiuos į varžybas“, – šypsojosi moteris.

Modelis: D. Lukašina patikslino: svarbus ir Bitneris. Autoriai skulptūrai pavyzdžiu pasirinko šio žirgo galvą, o kūnui – Lavrentijų. / Justinos Lasauskaitės nuotr.

Nors turi kur grįžti, kol kas trenerė tam nemato kokių nors galimybių. „Ačiū Dievui, mūsų namas nesugriautas, manęs laukia vyras, mama, artimieji, giminės. Tačiau ten nėra mano darbo, nežinau, ar galėtų mokytis mano sūnus, todėl kitais metais dar ketinu pasilikti čia. Nebent atsitiktų stebuklas – karas baigtųsi po trijų mėnesių ir mes aksominį sezoną galėtume važiuoti į Krymą“, – sakė D. Lukašina.