Gėlės kėlė paniką
1972 m. gegužės 14 d., sekmadienį, apie 12 val., Kauno miesto sode, prie Muzikinio teatro, protestuodamas prieš sovietinį režimą, devyniolikmetis R.Kalanta apsipylė benzinu ir užsiliepsnojęs sušuko „Laisvę Lietuvai!“ Atskubėję greitosios pagalbos medikai vaikiną į ligoninę išvežė jau netekusį sąmonės. Konstatuoti viso kūno antrojo ir ketvirtojo laipsnio nudegimai. Bandymai išgelbėti gyvybę buvo nesėkmingi.
Oficialiais duomenimis, R.Kalanta mirė 1972 m. gegužės 15 d. 4 val. ryto.
Laisvės alėjoje benzino kvapo prisigėręs kelių kvadratinių metrų lopinėlis sukėlė branduolinį smūgį, išsiliejusį stichiškais maištais – nesankcionuotais mitingais, kurie giliu sovietmečiu buvo absoliutus tabu.
Įvykiai Kaune klostėsi taip, kad suklupimo akmuo, kurį neriantis iš kailio bandyta sumenkinti, virto išsilaisvinimo ikona.
Žmonės nekviečiami ėjo ir dėjo gėlių ant susideginimo vietos. Milicininkai jas trypė ir kišo į šiukšlių dėžes. Gėlės 1972 m. pavasarį ėmė kelti paniką ir sumaištį. Su gėlėmis rankose tomis dienomis buvo laikomi priešais, juos persekiojo. Tai savo kailiu patyrė kaunietis Algirdas Babrauskas.
„Kitą dieną po R.Kalantos susideginimo važiavau į P.Mažylio gimdymo namus lankyti dukrą pagimdžiusios žmonos. Aišku, turėjau daug gėlių. Iš automobilio išlipau netoli Muzikinio teatro ir pakeliui į gimdymo namus dar planavau užsukti į kūdikiams ir vaikams skirtų prekių parduotuvę „Mažylis“, kuri buvo prieš Centrinį paštą. Mane iš karto už parankių čiupo trys vyrai ir liepė paaiškinti, kodėl aš su gėlėmis vaikštau... Pasakiau, kad einu į gimdymo namus, nes žmona pagimdė dukrą. Du jaunesni nenorėjo patikėti, manė, kad gudrauju, bet vyresnis nurodė mane paleisti. Gėlių nekonfiskavo, leido eiti toliau, bet visą kelią iki gimdymo namų turėjau uodegą“, – „Kauno dienai“ pasakojo A.Babrauskas.
Per Kalantines gimusi jo dukra Jūratė jau sulaukė 50-mečio. Praėjo pusšimtis metų, bet A.Babrauskas puikiai prisimena Kauno pavasario įvykius.
Nepamirštama: Gegužės 14-ąją ant R.Kalantos aukos vietos kasmet gėlių padedančiam kauniečiui A.Babrauskui Kalantinės dvigubai reikšmingos – per jas gimė dukra Jūratė. (Laimučio Brundzos nuotr.)
„Pats bananų neparagavau, tačiau teko suktis kone pačiame įvykių verpete. Dar ir dabar matau apsvilusį medį, prie kurio liepsnojo R.Kalanta. Paskui tas medis dingo. Tą pavasarį nešiau gėlių ne tik į gimdymo namus, bet ir į R.Kalantos žygdarbio vietą. Pavienes gėles pašalindavo valytojos, bet kartais jų atsirasdavo krūvos, tada veždavo karučiais. Esu iš tremtinių šeimos, patriotiškai išauklėtas ir R.Kalantą laikau tikru Lietuvos didvyriu. Įvykio 50-mečiui paminėti pinu vainiką su lietuviška vėliava, skaičiumi 50, juodu kaspinu. Gegužės 14 d. 12 val. prie susideginimo vietos, kaip ir kasmet, susirinks buvę tremtiniai, seni bičiuliai, pabendrausime, prisiminsime praeitį, pasidalysime naujienomis, padėsime vainiką, gėlių. Gegužės 14-oji yra šventa“, – pabrėžė A.Babrauskas.
Pilietiškumo jausmo išmokau būtent per R.Kalantos įvykius, kai buvau suimtas ir stipriai su bananais paskatintas mylėti sovietų valdžią.
Bičiulis neišsižadėjo
Maištingomis Kalantinių dienomis, kurios buvo siejamos ir su gėlių vaikais vadinamų hipių judėjimu, gėlėms teko kone fatališkas vaidmuo.
Apie R.Kalantai skirtas gėles pasigėrėtinai drąsiai paskutiniame teisiamojo žodyje kalbėjo nesankcionuotų mitingų lyderis, R.Kalantos bičiulis Vytautas Kaladė. Teisme jis neatsižadėjo savo veiksmų ir priekaištavo tiems, kurie pasidavė veidmainiškos atgailos pagundai ir teisme tikino besigailintys dėl savo aktyvaus dalyvavimo protesto akcijose.
V.Kaladė tuomet teisme kalbėjo: „Ne vienas tada susimąstė, dėl ko nusižudė Romas, dėl ko atsirado žmonių, kurie iš kailio nėrėsi, norėdami sutrukdyti gėlių dėjimą, sodo lankymą. Ne vienas ir ne du matė sulaikant tą ar kitą už gėlių dėjimą. Žmogau, mirdamas Romas Kalanta neprašė nė vieno iš mūsų, kad ant jo susideginimo vietos dėtume gėlių, būriais eitume prie susideginimo vietos ar kitokia forma jį minėtume. Tu pats, žmogau, vedamas nuoširdaus pasipiktinimo, gailesčio, darei tai, ką darei. Todėl būk iki galo, bet kokiomis aplinkybėmis ištikimas savo jausmams, neišduok jų sakydamas: visi dėjo gėles ir aš dėjau, visi ėjo ir aš ėjau, visi šaukė ir aš šaukiau. Kodėl taip dariau, nežinau. Žinai puikiai, žinai ir tau ne vieną kartą tai prikiš ne kas kitas, o tavo sąžinė. Gegužės mėnesį kauniečiai įrodė, kad mirties vieta jiems yra šventas dalykas, ir davė suprasti, kad niekam neleis jos išniekinti.“
Lietuvos SSR Aukščiausiojo Teismo Teisminė baudžiamųjų bylų kolegija 1972 m. spalio 3 d. nuosprendžiu nuteisė V.Kaladę pagal Lietuvos SSR BK straipsnį (grupinių veiksmų, kuriais pažeidžiama viešoji tvarka, organizavimas arba aktyvus dalyvavimas juose) trejiems metams nelaisvės, bausmę atliekant sustiprinto režimo pataisos darbų kolonijoje. Bausmę V.Kaladė atliko Tiumenės srities sustiprinto režimo pataisos darbų kolonijoje. Grįžęs po bausmės atlikimo negalėjo įsidarbinti. Lietuvos SSR Aukščiausiojo Teismo 1989 m. rugsėjo 1 d. nutartimi, protesto veiksmuose nesant nusikaltimo sudėties, byla buvo nutraukta. 1989 m. rugsėjo 14 d. V.Kaladė kreipėsi į Lietuvos SSR Aukščiausiąjį Teismą dėl reabilitacijos pažymos.
V.Kaladė mirė 1995 m. vasario 12 d. Kauno slaugos ligoninėje. 2004 m. jam buvo pripažintas Laisvės kovų dalyvio statusas, o 2006 m. sausio 10 d. Lietuvos Respublikos Prezidento dekretu V.Kaladė buvo apdovanotas (po mirties) Vyčio Kryžiaus ordino Riterio kryžiumi.
Žalą skaičiavo kapeikomis
Sunku apčiuopti, kokiu mastu Kalantinės Lietuvoje inspiravo vėlesnes išsilaisvinimo pastangas, kokia žala buvo padaryta režimui.
Atrodo juokinga, bet Kalantinių įvykius sumenkinti bet kokia kaina siekęs tuometis režimas žalą apskaičiavo labai konkrečiai. Remiantis knygoje „Romo Kalantos auka“ publikuojama Lietuvos SSR prokuroro F.Archipovo kaltinamąja išvada, neramumų metu padaryta žala – 257 rubliai ir 66 kapeikos. Tokią žalą sukėlė demonstracijų metų išdaužti kavinės „Tulpė“ ir knygyno langai.
Demonstracijose dalyvavę žmonės oficialiai buvo vadinami chuliganais, silpnavaliais, triukšmadariais, antisovietiniais elementais. Viskas turėjo būti sumenkinta, sutrypta. R.Kalantos karstas, kad ko nors neatsitiktų, buvo užpiltas betono sluoksniu, slepiama jo laidojimo valanda. Medikų prašyta nustatyti, ar R.Kalanta nebuvo homoseksualus, mat sovietmečiu ilgi plaukai galėjo asocijuotis su homoseksualumu, kurį to meto sovietinė teisė traktavo kaip kriminalinį nusikaltimą.
Neramumuose Kaune dalyvavo apie 1 500–2 000 žmonių, per demonstracijas sulaikyti 402 asmenys.
Tokio masto maištas gūdžiausio sovietmečio laikotarpiu buvo drastiškas, neturintis precedento. Nenuostabu, kad R.Kalantos fakelas tautos atmintyje niekada neužgeso, ir Kalantinės nuolat kurstė laisvės ir pasipriešinimo dvasią, buvo vienas kertinių akmenų, ant kurio kilo drąsios Lietuvos Atgimimo Sąjūdžio iniciatyvos.
Ar reikia muziejaus?
2013 m. buvo paskelbtas sumanymas įkurti Kaune R.Kalantos memorialinį muziejų.
Iniciatyvos iniciatoriai – Lietuvos sąjūdžio Kauno tarybos pirmininkas Raimondas Kaminskas ir R.Kalantos brolis – Antanas Kalanta (jis mirė 2014 m.).
„R.Kalanta buvo paprastas vaikinas, jo gyvenime nebuvo nieko įspūdingo, išskirtinio. Jis buvo vienas iš mūsų, niekuo neišsiskyrė ir kuo galėjo išsiskirti vos sulaukęs devyniolikos metų. Tačiau muziejus, manau, turėtų svarbią edukacinę ir pažintinę paskirtį“, – „Kauno dienai“ tvirtino R.Kaminskas.
Jo manymu, tai būtų visuomenei tarnaujanti ir Lietuvos jaunimo pilietinio pasipriešinimo raidą atspindinti vieša, nuolatinė kultūros įstaiga.
„Muziejų siūlėme įkurti Vilijampolėje, Kaune – kur jis gyveno, mokėsi, dirbo. Muziejus galėtų kaupti, saugoti istorijos, kultūros, meno vertybes, susijusias su R.Kalantos ir kitų Lietuvos jaunuolių neginkluotu pasipriešinimu SSRS ir nacistinės Vokietijos okupacinėms valdžioms“, – paaiškino R.Kaminskas.
R.Kaminsko įsitikinimu, bene tinkamiausia vieta muziejui galėtų būti Panerių gatvėje esantis namas, kur R.Kalanta gyveno su šeima, kur buvo pašarvotas ir prie kurio prasidėjo protesto mitingas, netrukus pasiekęs Laivės alėją ir virtęs antisovietiniu maištu.
„Savo pasiūlymą dėl muziejaus Kauno miesto savivaldybei pateikėme 2013 m., tačiau sulaukėme tik moralinio pritarimo. Lėšų buvo pasiūlyta ieškoti patiems“, – apgailestavo R.Kaminskas.
Detalės: butas, kuriame gyveno ir iš kurio į paskutinę kelionę buvo išlydėtas R.Kalanta, išsaugojo autentiškų elementų. (Laimučio Brundzos nuotr.)
Pasak jo, šiuo metu sumanymas dėl muziejaus įkūrimo jau atrodo gerokai nutolęs ir vargu, ar apčiuopiamu laikotarpiu įgyvendinamas.
Žmonės nekviečiami ėjo ir dėjo gėlių ant susideginimo vietos.
Bute – kita šeima
Pasibeldėme į buvusio Kalantų šeimos buto duris, už kurių prieš 50 metų buvo pašarvotas laisvės fakelo simboliu tapęs vaikinas.
Čia dabar gyvena iš Jonavos rajono atsikrausčiusi šeima. Butas pirktas maždaug prieš 20 metų. Buitis kukli, paprasta. Bute gyvena Birutės prižiūrimi du slaugomi žmonės.
„Jokio didelio remonto nedarėme, ką čia pridarysi. Vyras – ant patalo. Namas 1931 m. statybos – senas, papuvęs. Kiek galėjome, paremontavome, apkalėme. Pati dažiau, tvarkiau, bet viena nepritvarkysiu, bute gyvena du slaugomi žmonės… Išsaugojome memorialinę lentelę. Kai kur nebuvo grindų – tik plytos, todėl sudėjome juodgrindes, šildomės krosnimi“, – pasakojo buvusio Kalantų šeimos buto dabartinė šeimininkė Birutė.
Pasak jos, buto išdėstymas likęs tas pats, nedaug kas pakeista: yra trys kambariai, bendras plotas – 80 kv. m.
„Būklė, patys matote, kokia: gegnės – papuvusios, kai kurios konstrukcijos vos laikosi. Remonto neplanuojame, ką mes čia priremontuosime. Kur buvo kamara, pasidarėme tualetą. Durys išlikusios tokios pačios, kaip ir buvo“, – sakė Birutė.
Anot jos, iki šiol nepasitaikę, kad kas nors čia ateitų kaip į istorinę vietą.
R.Kaminskui pasiteiravus, ką mananti apie galimybę čia įsteigti R.Kalantai skirtą memorialinį muziejų, moteris sakė apie tai niekada nesvarsčiusi. „Kaip gyvenimas susiklostys. Džiaugiamės, kad turime, kur gyventi. Pastogė ir tiek“, – kalbėjo Birutė.
Slopino šviesą
Prieš 50 metų šiame bute teko lankytis aktyviam tuomečių protestų dalyviui, dabar žinomam fotografui, Nacionalinės premijos laureatui, profesoriui Romualdui Požerskiui.
„Aš buvau tame namuke, kai R.Kalanta buvo pašarvotas. Mačiau jį gulintį visą subintuotą labai tamsiame kambaryje. Šviesa, aišku, specialiai buvo slopinama, viskas tada buvo slopinama, slepiama“, – atkreipė dėmesį R.Požerskis.
Jo nuomone, Vilijampolėje esantis namukas būtų tinkama vieta muziejui, nes sukurtų autentišką aplinką, tačiau menininkas nėra tikras, ar toks muziejus turėtų pakankamai eksponatų.
„Nežinau, kiek apie R.Kalantą yra surinkta medžiagos. Manau, nedaug, nes buvo labai jaunas, nedaug ką tespėjęs nuveikti “, – svarstė R.Požerskis.
Kalbėdamas apie R.Kalantos atminimo įamžinimą K.Požerskis atkreipė dėmesį į susideginimo vietoje esantį skulptoriaus Roberto Antinio kūrinį. „Prie Roberto Antinio Laisvės alėjoje sukurtos R.Kalantos atminimo ir pagerbimo vietos man trūksta svarbios istorinės informacijos. Gal kažkur netoliese būtų gerai įrengti stendus su informacija apie tų dienų įvykius, apie vietą, kur žmonės rizikuodami keturias dienas dėjo gėlių“, – sakė R.Požerskis.
Išmoko pilietiškumo
Jis pritarė R.Kaminsko idėjai, kad R.Kalantos memorialinis muziejus, jei jį pavyktų įkurti, galėtų atlikti pilietiškumo, patriotizmo ugdymo misiją.
„Pavyzdžiui, aš pilietiškumo jausmo išmokau būtent per R.Kalantos įvykius, kai buvau suimtas ir stipriai su bananais paskatintas mylėti sovietų valdžią. Man buvo iškelta byla, bet neteisė, nes buvau studentas. Tiesiog išmetė iš instituto“, – pasakojo R.Požerskis.
Jis atkreipė dėmesį, kaip, jo nuomone, Kaune formavosi karta, kuri R.Kalantos susideginime matė prasmę ir dėl to turėjo drąsos dėti gėlių jo aukos vietoje.
„Septintojo dešimtmečio pabaigoje socialistiniame lageryje Europoje kilo jaunimo pasipriešinimo banga, kurią sukeliant didelę reikšmę turėjo 1968 m. įvykęs vadinamasis Prahos pavasaris, kai kariuomenė jėga nuslopino bandymus liberalizuoti komunistinį režimą. Paskui ėjo pavienių protestuojančiųjų susideginimai Čekoslovakijoje, Ukrainoje, Latvijoje. Labai gerai prisimenu 1968 m. įvykusį labai aštrų konfliktą tarp mano klasiokų ir auklėtojos. Buvau vienuoliktokas. Kaip tik tada į Čekoslovakiją buvo įvesta didžiulė kariuomenė ir užgniaužtas bandymas išsilaisvinti. Mokytoja mums, vienuoliktokams, ėmė pasakoti, kaip jai turbūt buvo nurodyta, kad Čekoslovakija nuėjo blogu keliu, ją norėjo atimti iš socialistinių šalių glėbio, todėl ją reikėjo apsaugoti, dėl to buvo įvesta didžiulė kariuomenė ir Čekoslovakijos žmonės buvo išgelbėti. Bet klasės draugai pasakė, kad tai buvo Čekoslovakijos okupacija, kad rusai visada okupuoja, kad ir Lietuva buvo okupuota, ir tie banditai, kurie kovojo miškuose, buvo partizanai, ir jie kovojo už Lietuvos laisvę. Sovietiniais laikais tai buvo šokas, mokytoja suakmenėjo, paskui išbėgo iš klasės, direktorių kvietė. Mokytojai atsikirtę jauni žmonės buvo atstovai kartos, kuri nebijojo dėti gėlių R.Kalantos susideginimo vietoje“, – pabrėžė R.Požerskis.
Pasigenda didingo paminklo
R.Kalantos memorialinio muziejaus įkūrimas atrodo prasmingas ir A.Babrauskui. Jo tvirtinimu, R.Kalantai įamžinti reikėtų įspūdingo ir didingo paminklo.
„Laisvės alėjoje esantis paminklas, manau, per daug savotiškas, neatkreipiantis dėmesio, daug kas praeina net nepastebėję“, – savo požiūrį išsakė A.Babrauskas.
R.Kaminskas yra parengęs ekskursiją „Laisvės kovotojo Romos Kalantos kelias Kaune“. Jis atkreipė dėmesį, kad visi svarbiausi R.Kalantos gyvenimo įvykiai, išskyrus susideginimą Laisvės alėjoje, išimtinai susiję su Vilijampole. Pats R.Kaminskas taip pat yra užaugęs Vilijampolėje ir jau ankstyvoje jaunystėje žinojo, kas yra rezistencijos dvasia – 1983 m. netoli nuo savo namų ant Snaigių gatvėje esančio pastato sienos užrašė sveikinimą su Vasario 16-ąja. Saugumas išsiaiškino rezistentą ir jaunuolis bei jo tėvai turėjo nemalonumų.
Mato įdomių sutapimų
R.Kaminskas pabrėžė, kad kai kurios su R.Kalantos gyvenimu Vilijampolėje susijusios vietos keistu sutapimu yra reikšmingos lietuvių savimonės, patriotiškumo, valstybingumo raidai.
„Kai R.Kalantos šeima iš Alytaus atvyko į Kauną ir apsigyveno Vilijampolėje, R.Kalanta pradėjo mokytis Raudondvario plente netoli jo namų veikusioje mokykloje, kuri Kauno istorijai labai svarbi, bet mažai žinoma. Mokykla veikė maždaug iki 1968 m. Prie Raudondvario plento, Panerių ir Jurbarko gatvių transporto žiedo pietinės pusės, kiek atokiau nuo gatvės yra išlikęs šios mokyklos pastatas. Tačiau jo būklė – prasta, ten yra keletas butų. Pirmoji lietuviška mokykla Kauno Vilijampolėje buvo pastatyta 1910 m. lietuvių bendruomenės lėšomis. To meto laikraščiai rašė, kad, surinkus iš visuomenės 3 200 rublių, Vilijampolėje buvo nupirkta žemė ant Neries kranto ir pastatyti dideli namai – „13 sieksnių ilgio ir 6 platumo“, o „Saulės“ švietimo draugijos valdyba gavo leidimą tuose namuose atidaryti dviklasę mokyklą. Mokyklos atidaryme kalbą sakė kunigas Juozas Tumas-Vaižgantas“, – pasakojo R.Kaminskas.
Paveldas: mažai kam žinoma, kad Vilijampolėje yra daugiau nei prieš 100 metų pirmoji šiame rajone pradėjusi veikti lietuviška mokykla, kurioje mokėsi ir R.Kalanta. (Laimučio Brundzos nuotr.)
Anot jo, nors lietuviškų mokyklų steigimo klausimas jau senokai neaktualus, tačiau išlieka svarbi užduotis auklėti jaunimą pilietine, patriotine ir krikščioniška dvasia. „Vilijampolės bendruomenės nariai ir jų svečiai turi sužinoti turtingą, permainingą vietovės istoriją, kurioje gimė, gyveno ir dirbo mūsų protėviai. Būtų prasminga, kad prie šios buvusios mokyklos pastato Vilijampolėje būtų įrengta informacinė-memorialinė lenta arba atminimo žymeklis“, – svarstė R.Kaminskas.
Suklupimo akmuo, kurį neriantis iš kailio bandyta sumenkinti, virto išsilaisvinimo ikona.
Tiesa, dėl memorialinės lentos jis dabar netikras, nes buvęs mokyklos pastatas – akivaizdžiai prastos būklės.
Itin įdomūs, R.Kaminsko tvirtinimu, galimam memorialiniam muziejui galėtų būti Veršvų gimnazijoje (buvusi 18-oji vidurinė mokykla, kurioje mokėsi R.Kalanta) išsaugoti autentiški R.Kalantos daiktai – kai kurių disciplinų sąsiuviniai, užrašai, pažymių knygelės, klasės dienynai.
„Paskutiniais gyvenimo metais išryškėjo Romo nusivylimas gyvenimu, piešiniuose kartojosi aukos motyvas, vaizduojamas kryžius, ugnis ir žmogus. Jo užrašų knygelėje liko ir paskutinis įrašas: „Dėl mano mirties kalta tik santvarka.“ Visiškai pritariu ne kartą išsakytam teiginiui, kad R.Kalantos auka buvo skirta tam, kad kitos lietuvių kartos jau turėtų galimybę kurti Lietuvą ne susinaikinant, o kuriant“, – pabrėžė R.Kaminskas.
R.Kalantos atminimo įamžinimas
Nuo 1998 m. Kauno IX forte muziejuje veikia R.Kalantai skirta nuolatinė ekspozicija.
„Ekspozicija šiuo metu perkelta kitur, nes pastatas, kuriame ji įrengta, uždaromas kapitaliniam remontui. Nuo gegužės 14 d. dalis asmeninių R.Kalantos daiktų bus eksponuojami „Kaunas – Europos kultūros sostinė 2022“ parodoje Centrinio pašto rūmuose. Yra R.Kalantos fizikos, geometrijos, vokiečių, rusų kalbos mokykliniai sąsiuviniai, yra gitara, kuria mokėsi groti, yra jo akiniai nuo saulės, yra juodas švarkas, yra susideginimo vietoje rasti drabužių likučiai, yra jo kišenėje buvusios trys monetos ir autobuso nuolatinis bilietas. Po pastato remonto tie daiktai grįš į savo ekspozicinę vietą“, – sakė Kauno XI forto muziejaus direktoriaus pavaduotojas Kęstutis Bartkevičius.
Po R.Kalantos susideginimo 1972 m. vieną birželio naktį autostrados Kaunas–Klaipėda paplentėje, netoli Ariogalos, ant Dubysos šlaito, slapta buvo pastatytas metalinis kryžius su užrašu: „Romui Kalantai, pasiaukojusiam už Lietuvą.“ Pasitelkę techniką, valdžios atstovai netrukus paminklą sunaikino.
1989 m. gegužės 14 d. susideginimo vietoje ant grindinio R.Kalantai atminti atidengta šlifuoto granito memorialinė plokštė su įrašu: „Romas Kalanta 1972.V.14.“
1990 m. vasario 14 d. ant namo Panerių g. 34 atidengta memorialinė lenta su užrašu: „Čia nuo 1963 iki 1972 gegužės 14 d. gyveno Romas Kalanta“ (skulptorius Vytautas Ledas). Šalia namo pastatytas paminklinis akmuo, kurio aplinką prižiūri bendruomenės jaunimas.
1990 m. buvusi I.Černiachovskio gatvė Petrašiūnuose pavadinta R.Kalantos vardu.
1992 m. gegužės 14 d. Kryžių kalnelyje prie VI forto pastatytas medinis kryžius su užrašu: „Brangus lietuvi, Romas Kalanta prieš 20 metų trokšdamas laisvės nušvito gyvu fakelu“ (autorius – tautodailininkas Albinas Fokas).
1997 m. minint R.Kalantos susideginimo 25-ąsias metines, sodelyje prie Muzikinio teatro atliktas muzikinis kūrinys „Auka laisvei“ (projekto autorius kompozitorius Vidmantas Bartulis, prodiuseris ir dirigentas Julius Vilnonis, kūrinį atliko Kauno valstybinio muzikinio teatro orkestras ir roko grupė „Rebelheart“).
1990 m. sukurtas maištingas jaunimo nuotaikas sovietmečiu vaizduojantis filmas „Fontano vaikai“ (rež. Raimundas Banionis ir Andrius Šiuša), parašytos knygos „Po ugnies ženklu“ (1999 m.), „Romo Kalantos auka: 1972 metų Kauno pavasaris“ (2002 m.), Gintauto Iešmanto poezijos knygelė „Kauno elegija“ (1997 m.).
2000 m. liepos 4 d. R.Kalanta apdovanotas (po mirties) Vyčio kryžiaus 1-ojo laipsnio ordinu.
2002 m. gegužės 14 d., dalyvaujant prezidentui Valdui Adamkui, atidengtas žūties vietos įamžinimo paminklas „Aukos laukas“ (skulptorius Robertas Antinis, architektas Saulius Juškys).
Lietuvos laisvės kovotojų sąjungos ir Lietuvos sąjūdžio užsakymų šios savaitės pradžioje pagamintas R.Kalantos vardo medalis, kuris bus teikiamas už pilietiškumą ir visuomeninę veiklą (medalio autorius Raimondas Kaminskas).
Regalija: šios savaitės pradžioje pagamintas R.Kalantos vardo medalis, kuris bus teikiamas už pilietiškumą ir visuomeninę veiklą. (Laimučio Brundzos nuotr.)
2022 m. gegužės 13, 14, 15 d. Nacionaliniame Kauno dramos teatre – spektaklio „Kauno pavasaris‘72“ premjera, kuri yra programos „Kaunas – Europos kultūros sostinė 2022“ dalis. Idėjos autoriai – Jonas Tertelis ir Andrius Jevsejevas.
2022 m. gegužės 14, 15, 18,19 d. Kauno valstybiniame muzikiniame teatre vyks roko operos „1972“ apie Kauno pavasario įvykius premjera. Pagrindinius vaidmenis kuria atlikėjai Mantas Jankavičius, Martynas Beinaris, Jeronimas Milius, Rokas Laureckis, Marija Arutiunova, Akvilė Garbenčiūtė, Karina Krysko, Dileta Meškaitė.
Išsaugotas: priešmirtinis R.Kalantos raštelis: „Dėl mano mirties kalta tik santvarka“. (Laimučio Brundzos nuotr.)
