Prisiminiau šią vietą apie žirgo ir raitelio santykį, kai įvairūs pastarųjų dienų įvykiai ir komentarai vėl atgaivino viešumoje diskusijas apie paminklus, apie jų formą ir prasmę. Nuo JAV protestų prieš rasizmą iki Vilniaus Lukiškių aikštės – visame pasaulyje memorialų tema yra stipriai įelektrinusi viešąją erdvę. Bet nepriklausomai nuo įvykių, kiekviena forma reikalauja apmąstymo ir refleksijos, net ir labai tradicinė bei nusistovėjusi (pvz., kaip mūsų žinomiausia žirgo ir raitelio skulptūra).
Kalbant apie memorialinius paminklus, esminis yra atminties, kurios išraiška, įamžinimu ar perdavimu jis yra užsiėmęs, klausimas. Kaip toks kūrinys medijuoja atmintį? Ar prasmingas toks memorialas, kuris, anot Kaune prieš kelis metus viešėjusio žinomo memorialų tyrinėtojo profesoriaus Jameso Youngo, perima iš žiūrovo visą atminties atsakomybę ir jos darbą?
Įvairūs paminklų tyrinėtojai ir praktikai (J.Youngas, Jochenas Gerzas, Josephine Shaya ir kt.) teigia, kad tradiciniai (figūratyviniai ir realistiniai) istorinius įvykius įamžinantys paminklai sukuria uždaros, nekintančios, baigtinės praeities iliuziją. Apeliuodami į universalumą šie statiniai siekia įtvirtinti konkrečius, apibrėžtus atminties naratyvus, būtent dėl to tokia skulptūra per amžius (nuo antikos laikų) yra ypač mėgstama autoritarinių režimų. Pasak tyrėjų, tokių paminklų galia kyla ne iš jų grožio ar paties jų atminimo objekto, bet iš visuomenės noro įsisavinti ir susitapatinti su tais diskursais ir iliuzijomis, kurias vieni ar kiti paminklai išreiškia.
Dominuojančios jėgos inicijuotas paminklo nukėlimas paskui save meta įtartiną šešėlį, niekad negali žinoti, kas šiame šešėlyje slepiasi ir, galbūt, siekia užimti senojo stabo vietą.
Siekdami sustingusios, tiesioginės atminties išraiškos, uždarydami atmintį realistinio paminklo paviršiuje, kūrėjai visuomet rizikuoja, nes atmintis niekuomet nėra sustingusi ir nejudanti. Paminklo prasmę sukuria ne vien skulptorius, bet ir žiūrovai, kurie su laiku prideda kūrėjo ar užsakovo nenumatytų prasmių. Kiekviena nauja karta peržiūri savo santykį su kolektyvine praeitimi. Tai vyksta šiandien JAV, kur per protestus prieš rasizmą yra prasidėjęs masinis Amerikos Valstijų konfederatų realistinių skulptūrų nukėlimo procesas. Arba, pvz., Petro Cvirkos skulptūra Vilniuje taip pat yra praeities naratyvo neatitikimo dabarčiai atvejis. Šio paminklo forma, ideologiškai suformuotas didingumas neatitinka mūsų atminties, to, ką mes jau apie šį rašytoją žinome ir suvokiame.
Bet nereikėtų manyti, kad prieštaringo paminklo nukėlimas išsprendžia visas problemas ir, juo labiau, problemiškos erdvės klausimą. Nukėlimas erdvę atveria užmarščiai (kas nėra taip blogai) arba naujoms galimybėms ir ideologinėms pagundoms. Politinis, dominuojančios jėgos inicijuotas paminklo nukėlimas paskui save meta įtartiną šešėlį, niekad negali žinoti, kas šiame šešėlyje slepiasi ir, galbūt, siekia užimti senojo stabo vietą.
Šiandien akivaizdi savitai atmintį medijuojančių, atviros formos memorialų stoka miestuose. Pvz., Kaune pastaruoju metu populiariausia paminklų forma tapo vadinami skulptūriniai akcentai. Tariamai miestą puošiantys, o iš tikrųjų verčiantys jį turistiniu disneilendu jie gerai atskleidžia dar vieną su paminklais susijusią dimensiją – turizmo ir monumentalumo ryšį. Menotyrininkas Borisas Groysas teigia, kad paminklai mieste glaudžiai susiję su turizmu, dar daugiau, jog pats turizmas šiuos paminklus ir sukūrė: "Būtent turizmas įpaminklina miestą: praeinančio turisto žvilgsnis sklandų, nepaliaujamai kintantį miesto gyvenimą paverčia monumentaliu amžinybės įvaizdžiu. Augantis turizmo mastas pagreitina monumentalizacijos procesą." Pasak B.Groyso, turistas ieško vietinės tapatybės; erdvė jo žvilgsnyje yra kažkas, kam trūksta istorijos, kas yra amžina, kas visada buvo toje vietoje ir liks, kaip yra ir jo atvykimo dieną, "nes turistas negali sekti miesto istorinės transformacijos, jo virsmo". Turistinis žvilgsnis monumentalizuoja ir suabsoliutina viską, kas patenka į jo ribas, o miestas prisitaiko prie šio stingdančio turisto žvilgsnio.
Kaip priešingybė visa ko monumentalizavimui yra paminklai, kurie nesiekia įteigti ir įtvirtinti, uždaryti atminties akmenyje, atmeta didaktiką. Nepriklausomos Lietuvos memorialų kontekste ypač išsiskiria Roberto Antinio memorialinis paminklas Romui Kalantai "Aukos laukas" (architektas Saulius Juškys, 2002) Kaune. Paminklas yra plokščias, horizontalus ir jis nėra figūratyvinis. Jis nėra realistinis, nevaizduoja herojaus, kaip dažnai yra įprasta.
Prasminga: R. Antinio sukurtas memorialas R. Kalantai „Aukos laukas“ – objekto, įženklinančio atmintį, o ne praeivių regos lauką primityviai dirginančio objekto pavyzdys. T. Raginos nuotr.
R.Antinis ne tik išsaugojo autentišką vietą su visais čia augusiais medžiais, bet ir prie jos prisiderino, įsiliejo į ją, šios istorinės svarbios vietos beveik nekeisdamas. Horizontalus paminklas neužgožia erdvės, kuri turi daug vertikalių akcentų. Skulptoriui buvo svarbu ne tik pastatyti kažkokį naują statinį, paminklą tradicine prasme, bet ir, kad būtų išsaugota autentiška vieta, kurioje įvyko tragiška R.Kalantos auka. Pasak skulptoriaus, kūrinio tarsi turėjo nebūti – nes čia svarbi pati žemė, kurioje įvyko R.Kalantos susideginimas. Šis memorialas yra tarsi sudegęs istorijos puslapis arba sudegusi žemė. Kūrinyje svarbus yra neapčiuopiamumas, nes ne visi praeiviai iškart pastebi šį objektą, nors jis matomoje vietoje, turi istorinį kontekstą ir pagal mastelį užima gana didelį plotą. Memorialas R.Kalantai "Aukos laukas" neužgožia idėjos ar įvykio ir yra atviras įvairioms sampratoms.
Žiūrovas čia priverstas suvokti, kad už atmintį jis atsakingas pats ir ieškoti jos turi savyje, o ne išorėje.
Kažin kodėl žmonės / žiūrovai iki šiol taip bijo tokių atvirų, daug minčių suteikiančių paminklų? Ir kažin ar tokį paminklą kas nors Kaune pastatytų šiandien? Savo laiku vykę protestai ir parašų rinkimai, siekiant R.Antinio paminklą R.Kalantai pašalinti, o jo vietoje pastatyti "tinkamą-aukštą-paminklą", labai primena šiandienę Lukiškių memorialo, skirto kovojusiųjų ir žuvusiųjų už Lietuvos laisvę atminimui, situaciją (šio memorialo konkursas jau įvykęs, nugalėtojas paskelbtas, bet įgyvendinimas vis dar pakibęs ore).
R.Kalantos memorialas primena kai kuriuos XX a. devintajame dešimtmetyje pradėtus statyti neįprastus savo forma paminklus, vadinamuosius anti-paminklus, kai nutraukiamas bet koks ryšys su didingumą ir herojiškumą propaguojančia realistine vaizdavimo tradicija. Jo forma siekia išreikšti, o ne paslėpti atsiradusią nebūtį, tuštumą, žaizdą, ji skatina žiūrovo įsitraukimą, dalyvavimą, apmatymą. Tokie paminklai dažnai jų kūrėjų (Maya Lin, Horsto Hoheiselio, J.Gerzo ir kt.) apibūdinami kaip memorialai, kur svarbi, o kartais ir vienintelė vertikali forma yra ne skulptūra, o pats atminties atėjęs ieškoti žmogus. Žiūrovas čia priverstas suvokti, kad už atmintį jis atsakingas pats ir ieškoti jos turi savyje, o ne išorėje.
