– Didelė garbė su jumis sveikintis čia. Kaip jaučiatės grįžusi į Lietuvą?

– Be abejo, tai mane labai atgaivino. Susitikau su šeima. Nėra geresnio jausmo. Net sunku žodžiais pasakyti, kiek man tai reiškia. Bet tikrai labai daug.

– Kada paskutinį kartą lankėtės Lietuvoje?

– Paskutinį kartą lankiausi čia prieš pat COVID-19 pandemiją. Vienas šeimos narys išleido istorinę knygą apie mūsų šeimos medį. Taigi jaučiau, kad būtinai turiu atvykti. Kaip tik sutapo su tuo, kad paskui netrukus pasaulis užsidarė. Tad džiaugiausi, kad suspėjau. Vienas mūsų šeimos narys buvo knygnešys, kiti buvo ištremti į Sibirą. Ir jie ten išgyveno ir galėjo toliau sėkmingai kurti gyvenimus. Mane tai labai įkvėpė. Tame knygos pristatyme dalyvavo ir Vytautas Landsbergis. Sakė kalbą, tai buvo stipru.

Visas LNK reportažas – vaizdo įraše:

– Ar jūsų šeimos asmeninė patirtis lėmė ir pačios istoriją, suteikė daugiau kovingos dvasios?

– Šimtu procentų. Eidama į ringą galvoju, kad tai – tik sportas, o mano protėviai ir giminaičiai išgyveno tikras kovas ir kovojo dėl daugybės skirtingų dalykų. Jų patirtį naudoju kaip įkvėpimą. Tai padeda man eiti toliau, suteikia drąsos įveikti baimes.

Pirmoji versija buvo geresnė, bet viskas apsivertė taip, jog pabaigoje filmas suveikė labai terapiškai ir pasakiau sau: „Gerai, tai baigta“.

 

– Ar turite sąrašą, ką norite nuveikti Lietuvoje šį kartą? Gal kažko paragauti, kažko pasiklausyti, kažką pamatyti...

– Kiekvieną kartą atvykusi stengiuosi suvalgyti kuo daugiau silkės. Mėgstu silkę, nes Amerikoje tokios geros nėra. Ten ji arba labai sūri, arba su labai daug acto. Taigi naudojuosi proga. Taip pat mėgaujuosi čia kepta duona ir gėrimais. Nors namuose įprastai negeriu daug, nes nuo to jaučiuosi prasčiau, bet čia kažkaip gerai. Ir skonis puikus.

– Kokį žmogų žmonės pažins iš dokumentinio filmo apie jus?

– Tikriausiai tai, kad aš esu tiesiog žmogus. Žinoma, aš tikrai unikali – kūrybiška, artistiška, turiu platų spektrą skirtingų emocijų, bet nesu tobula. Manau, kad darau tai, ką galiu geriausio. Ir bandau kasdien tobulėti, paversti pozityviu tai, kas gali pasirodyti labai neigiamo.

– Ar pačiai nebuvo sunku peržiūrėti savo biografiją – būti stebėtoja savo gyvenimo iš šalies?

– Kai kuriais momentais gal. Filmas kelis kartus keitėsi. Prie pirmos Mariaus filmo versijos prisirišau, bet buvo padaryta daug pokyčių. Pirmoji versija buvo geresnė, bet viskas apsivertė taip, jog pabaigoje filmas suveikė labai terapiškai ir pasakiau sau: „Gerai, tai baigta“.

– Terapijoje uždarius vienas duris, turi atverti kitas. Kokias asmeniškai jūs uždarėte duris?

– Manau, kad už uždarų durų palikau savo praeities skausmus, nusivylimus ir tai, kad praeityje buvau įskaudinta. Tai lėmė, jog buvau tapusi labiau agresyvi ir ne tokiu puikiu žmogumi. Mano praeities traumos lėmė tai, kad kartais išsiliedavau ant kitų žmonių. Dabar dirbu ties tuo su savimi. Dabar esu kur kas geresnis žmogus.

Eidama į ringą galvoju, kad tai – tik sportas, o mano protėviai ir giminaičiai išgyveno tikras kovas...

 

– Kaip tik ir kalbėjome su kolegomis, kaip toks mielas, geras žmogus gali užsiauginti savo viduje tiek pykčio, tiek kovingos dvasios…

– Aš to nebandau padaryti specialiai. Ir kuo toliau, tuo manyje to pykčio mažiau. Tas pyktis – praeities traumų pasekmė. Kuo daugiau sužinojau apie kovos menus, tuo lengviau galėjau tą pyktį kontroliuoti – naudoti daugiau technikos, strategijos ir mažiau emocijų. Tai palengvina kelią iki pergalės ir mažiau kenkia man pačiai.

– Žiūrint filmą apie save, ar nekilo minčių, – čia įamžintas vienas mano gyvenimo etapas, o kas toliau?

– Geras klausimas. Nuo mažumės norėjau būti ūkininke. Tai buvo viso mano gyvenimo svajonė. Tai taip pat artima mano šeimai. Aš sodininkauju ir dabar. Turiu tokią idėją galvoje – nuo kovų iki... daržo. Ir mano tikslas, kad vieną dieną nebereikės kovoti, galėsiu skirti daugiau laiko kūrybai, sodininkystei, taip pat – padėti kitiems kovotojams. Bet dabar dar vis turiu savyje tos kovotojos ugnies. Tiesiog lieka nuspręsti, kada viskam ateis laikas.

– Turite savo sodą ir ūkį. Tuo dalinatės socialiniuose tinkluose. Ką auginate ir ar žmonėms patinka matyti kitokią jūsų pusę?

– Viską auginu – ir pomidorus, ir agurkus, bulves, morkas, visokias žoleles, gėles. Viską, kas gerai gamtai, ir padeda saugoti žemę.

– Minėjote, kad namuose, Kolorade, lankėsi ir močiutė. Ar ji turėjo pastabų dėl jūsų sodininkavimo įgūdžių?

– Žinote, labai juokinga, bet kai aš jos nuolat klausiu apie sodą ir sodybą, arba tiesiog kalbame, ką aš darau sode, ji visada sako: „Eik jau, tu tam per jauna, tu to nenori“. Ji netiki, kad man patinka tai daryti. Manau, kai ji buvo jauna, buvo panaši į mane. Dabar ji niekada nepalieka savo sodo be priežiūros.

– Ar esate laiminga?

– Taip, aš labai laiminga. Džiaugiuosi būdama čia, nes iki galo nežinojau, ar tikrai galėsiu atvykti. Esu labai laiminga būdama su šeima. Taip pat – galėdama susipažinti su gerbėjais čia arba šiaip naujais žmonėmis. 

Du JAV lietuviai Vilniuje, „Forum Cinemas Vingis“, susitiko pristatyti juostos „Rose Namajunas: aš esu čempionė“.

Trečiadienio vakarą pirmieji išvysti jautrų pasakojimą apie mišrių kovos menų kovotojos kelią į aukštumas rinkosi kino industrijos, pramogų ir sporto pasaulių atstovai, taip pat – R. Namajunas ir M. Markeviciaus artimieji.

Visiems susirinkusiems prieš premjerinį seansą padėkojo ir pati Rose: „Netikėjau, kad atvyksiu čia, bet pakeičiau savo planus taip, kad pavyktų – sakiau Mariui, kad pasaulyje situacija sunki, bet mes turime žinoti, kaip būti pozityviems, kaip kovoti ir būti stipriems, ir kaip mylėti.“

LNK reportažas:

Kino meno ir sportinių pasiekimų dėka susipažinę, beveik penkerius metus kartu dirbę JAV lietuviai kino salėje gavo simbolinę dovaną – Lietuvos krepšinio rinktinės marškinėlius su abiejų pavardėmis. Po seanso salė netuštėjo – kelias minutes ploję žiūrovai liko sudalyvauti klausimų ir atsakymų sesijoje. Joje aptarta viskas nuo mišrių kovos menų specifikos ir lietuvybės iki Rose nuosavo daržo ir jos močiutės ruošiamos sriubos.

„Rose Namajunas: aš esu čempionė“ – tai pasakojimas apie moterį, kuri savyje rado jėgų atsispirti tamsai ir tapti pasaulio čempione. Kartu tai istorija apie dvasios stiprybę, meno galią, lietuviškų šaknų atsparumą. Visuose Lietuvos kino teatruose filmas bus rodomas nuo vasario 10 d.

Po kelerių metų pertraukos į tėvų gimtinę grįžusi atletė šįkart atvyko ypatinga proga – šią savaitę kino teatrus pasieks dokumentinis filmas apie ją „Rose Namajunas: aš čempionė“ (Thug Rose: Mixed Martial Artist).

Vos keletui dienų į Lietuvą atvykusi moteris planuoja daug laiko skirti susitikimams su plačios savo giminės nariais, bičiuliais, pokalbiams su žiniasklaidos atstovais – žinoma, ir dalyvavimui filmo premjeroje. „Tai pirmas kartas, kai į Lietuvą atvykstu ne tik aplankyti šeimos, tačiau ir, galima sakyti, darbo reikalais. Jau pirmadienį pirmąkart gyvai pasimatysiu su savo sūnėnu, nekantrauju“, – pasitikta oro uoste sakė R. Namajunas, su kuria kartu į Lietuvą atvyko kolega Chico Camus. Abu atletai domėjosi padėtimi Ukrainoje, žadėjo skirti laiko ir tiesiog turistavimui.

Lietuvių kilmės režisieriaus Mariaus A. Markeviciaus sukurtas pasakojimas – tai ne tiesiog sportininkės kelias pasaulio čempionės link. Tai filmas apie moterį, sukaupusią visas jėgas, kad ištrūktų iš psichologinių gniaužtų, ir sporte atradusią vaistą nuo kadaise patirto smurto.

Vitalijaus Otkinskio nuotr. 

„Režisierius pasistengė, kad šis filmas netaptų dar vienu prieš sporto varžybas rodomu vaizdo įrašu. Tai šis tas daug išsamesnio ir intymesnio, tai istorija, kupina pozityvumo ir žmogiškumo. Rose istorija bus artima net tiems (ar toms), kurie iki šiol nesidomėjo kovos menais“, – rašo filmą „Rose Namajunas: aš esu čempionė“ JAV jau matęs kino apžvalgininkas Tony Asankomahas.

Išankstiniai seansai norintiems sulaužyti vieną kitą stereotipą rengiami vasario 9 d. – tądien iniciatyva „Normalios Bobos EINA OUT“ rengia peržiūras „Forum Cinemas Vingis“ Vilniuje ir „Romuvoje“ Kaune.

Visos Lietuvos kino teatrus filmas pasieks penktadienį, vasario 10 d. Tą vakarą R. Namajunas apsilankys sostinės „Forum Cinemas Vingis“ kino teatre, kur sudalyvaus filmo apie save seanse, prasidedančiame 18 valandą.

1992 m. gimusi moteris nuo 2013 m. yra profesionali UFC („Ultimate Fighting Championship“) kovotoja. 2017 m. ji nugalėjusi Joanną Jędrzejczyk pirmąkart tapo pasaulio čempione „strawweight“ kategorijoje. 2019 m. čempionės diržo neteko pralaimėjusi brazilei Jéssica Andrade, o 2021 m. susigrąžino jį nokautavusi Zhang Weili. Filme užfiksuota kova, kurioje Rose apgynė šį titulą. Pernai pavasarį R. Namajunas prarado čempionės diržą – teisėjų sprendimu jį iškovojo amerikietė Carla Esparza.

Vasario 10-ąją naujasis dokumentinis filmas pasieks Lietuvos kino ekranus. Apie profesionalios atletės virsmą kino filmo heroje, introvertės santykį su visuomenės dėmesiu, UFC organizacijos suteikiamas galimybes ir laimę kalbėti lietuviškai pasakoja kelionei į protėvių žemę besiruošianti R. Namajunas.

– Ar filmo kūrimo procesas buvo toks, kokio tikėjotės, kai Marius pirmą kartą jums paskambino?

– Iš tiesų nelabai įsivaizdavau, kaip viskas vyks. Na, tik nujaučiau, jog bus sudėtinga suderinti pasiruošimą kovoms ir filmavimo darbus. Bet visa tai turint omenyje esu netgi nustebusi, koks puikus galutinis rezultatas, nes visą tą laiką tiesiog buvo labai daug reikalų.

Sutikdama su Mariaus pasiūlymu sakiau, kad esu kaip atvira knyga, neturiu ko slėpti, bet mėgstu privatumą (šypsosi). Nors esu davusi nemažai interviu, visgi kiek nerimavau, kad bus detaliai papasakota mano šeimos istorija, ir taip toliau. Bet nutiko toks dalykas, kuris mane galutinai motyvavo. Kai paskutinįkart lankiausi Lietuvoje, mano močiutės iš mamos pusės pusbrolis Arimantas Dumčius surengė savo knygos apie šią giminės dalį pristatymą. Knyga vadinasi „Dumčiai: kilmė, giminystės ryšiai, veikla“. Pristatyme dalyvavo ir profesorius Vytautas Landsbergis! Vienas jo pasakytas dalykas man įstrigo – lietuviams svarbu kažkuo prisidėti prie Lietuvos istorijos. Būtų puiku, jei kiekvienas prisidėtų, nes tai istorija, kuri nėra pakankamai papasakota. Taigi V. Landsbergio žodžiai mane motyvavo tais momentais, kai buvo sunku – prisiminusi juos suprasdavau, kad turiu stengtis ir žūtbūt pabaigti šį projektą.

Nemažai mišrių kovos menų kovotojų iš tiesų gali būti vadinami menininkais.

– Tai bent istorija! Bet netikėtumų pakanka ir pačiame filme – pavyzdžiui, jo pradžioje skambinate fortepijonu Šopeno melodiją. Ekrane atsiskleidžiate kaip menininkė – ne tik tiesiogine prasme. Visgi ne kiekvienam atletui tai duota. Kaip manote, kas sportininką verčia menininku?

– Visaip gali būti. Mišrūs kovos menai taip jau pavadinti (šypsosi). Bet kas gali vadintis menininku, tai jau kitas klausimas. Pamenu, aktorė Meryl Streep, atsiimdama „Auksinio gaublio“ apdovanojimą, pasakė, kad mišrūs kovos menai – tai ne menas.  Mane tai įskaudino. Pasitikrinusi apibrėžimą supratau, kad juk menininkas iš esmės yra tas, kuris tobulina savo amatą. Atletai šiuo atveju turi įgūdžių ir amatą, kurį ilgai tobulina, kad sukeltų emocijų kitiems žmonėms, t. y., žiūrovams. Taigi nemažai mišrių kovos menų kovotojų iš tiesų gali būti vadinami menininkais. Žinoma, yra į kovą žiūrinčių itin sportiškai, su mokslininko tikslumu, jie atsisako bet kokių emocijų. Man daug artimesnė menininko perspektyva.

– Rose Namajunas – jau ne tik sporto ir kino, bet ir mados pasaulio vardas. 2022 m. pabaigoje juk pasirodė „Victoria’s Secret“ reklamos, kurioms pozavote. Ar filmavimasis, fotosesijos yra tai, ką privalote daryti, kad dar daugiau dėmesio atkreiptumėte į savo sportinius pasiekimus, ar jums tokia nauja veikla išties patinka?

– Žinote, vaikystėje buvau gana introvertiška, vengdavau dėmesio. Visi šie dalykai nėra tai, ko specialiai siekiu, bet šios galimybės man pasitaiko. Jos tiesiog nutinka. Manau, kad tiesiog turiu tam tikrų savybių, kurios skatina mane eiti šia linkme, bet to tikrai nedarau specialiai. Man įdomu išgirsti įvairius pasiūlymus.

– Viešumas – kaina, kurią moka beveik visi sėkmingi atletai, menininkai, kitų sričių atstovai. Kaip tvarkotės su šiuo žiniasklaidos ir gerbėjų dėmesiu? Juk ypač pastarieji gali būti nenuspėjami.

– Tiesa, viskas yra gana beprotiška. Kuo daugiau darau – nesvarbu, ar laimiu, ar pralaimiu, tiesiog darau – tuo daugiau dėmesio sulaukiu. Ir nors tikrai yra daug žmonių, kurie džiaugiasi mano egzistavimu, kad ir kas nutiktų, yra ir tokių, kurie ne asmeniškai, o internete, mėgsta kalbėti netiesą.

Esu jau beveik įvaldžiusi naują įgūdį – kad sugebėčiau egzistuoti internete, bet nesureikšminti jokių komentarų, atsakymų ir panašiai. Turiu „YouTube“ kanalą, jame stengiuosi sutelkti dėmesį į nuoširdžius gerbėjus ir žmones, kurie mane palaiko. Nieko neturiu prieš kritiką. Suprantu, kad niekas nėra tobulas, ir esu už daug ką skolinga savo gerbėjams. Visų pirma juos ir turiu galvoje. Bet tikrai yra žmonių, kurie mano, jog privalo nekęsti visų, kas tik sulaukia dėmesio. Visgi kol niekas prie manęs neprieina, nebando manęs susirasti, medžioti, tol viskas gerai. Suprantate, ką noriu pasakyti? Niekas niekada man į akis nepasakė nieko itin negatyvaus. Bet jei visgi norėtų, jie gali pabandyti mane susirasti.

– Esate pasipuošusi filmo „Kita svajonių komanda“ marškinėliais. Šis filmas jums patiko dar iki pažinties su jo režisieriumi, tiesa? Kuo?

– Pirmą kartą jį žiūrėdama nuoširdžiai verkiau. Jaučiau, kad esu susijusi su pasakojama istorija. Ne su pačiais krepšininkais, žinoma, bet visa ta aplinka, vaizdai sukėlė tas pačias emocijas, kurias jaučiu, kai galvoju apie savo šeimą, kilmę, protėvius. Lietuvos kova už laisvę mane labai skatina ir motyvuoja. Žinoma, mano gyvenime daug laisvės, bet tikrai vertinu, kad ši kova – ir mano istorijos dalis. Na, gal galėčiau vertinti labiau (juokiasi). Mariaus filmas būtent tai daryti ir primena.

– Marius neseniai duotame interviu kalbėjo apie tai, kad visuose jo filmuose svarbus lietuviškumas, o jam pačiam kino kūrimas iš dalies yra ir savo šaknų tyrinėjimas. Ar jums, kaip pirmosios kartos JAV lietuvei, irgi panašiai?

– Taip, manau, kad ta lietuvybė manyje proceso metu tik sustiprėjo. Man visada rūpėjo tai, kas lietuviška, bet jaučiau, kad pasikapsčiusi giliau atrasčiau dar daugiau. Įtariau, kad esu kitokia nei dauguma žmonių (kvatoja), nes lietuviai... na, jie labai unikalūs. Bėgant laikui pastebėjau tam tikras savo savybes, supratau, kodėl esu tokia, ir ne kitokia. Kai lankiausi Čikagoje, nes gavau JAV lietuvių draugijos apdovanojimą, vienas vaikinas renginyje kalbėjo apie tai, kad lietuviai yra užsispyrę. Jis minėjo įvairius dalykus, pavyzdžiui, kodėl būtent užsispyrimas atvedė Lietuvą iki nepriklausomybės. Kaip tik tądien buvome susiginčiję su mano sužadėtiniu Patu Barry, nes jis pavadino mane užsispyrusia. Sakiau, ką tu kalbi, nesu tokia. Priėmiau jo kritiką neigiamai, o išgirdusi tą vaikiną supratau, kad jis teisus. Tai negalėjo būti sutapimas! Taigi teko išmokti suvaldyti tą paveldėtą užsispyrimą.

– Pakalbėkime apie filmo auditoriją. Pirmiausiai įdomu išgirsti, kodėl jį svarbu pamatyti tiems, kurie jau yra UFC gerbėjai, seka jūsų karjerą? Ką nauja jie sužinos?

– Pirmiausia dėl to, kad jis leidžia naujomis akimis pasižiūrėti į mano asmenybę ir patirtį. Manau, kad viena yra girdėti mano trumpus komentarus žiniasklaidai, o kita – žiūrint filmą suvokti, kad tai, ką girdėjote, tebuvo ledkalnio viršūnė. Manau, kad filmas leis tiesiog šiek tiek geriau mane suprasti.

Man pačiai kartais sunku susitaikyti su tuo, kad esu moteris tokiame brutaliame sporte.

– Visgi toli gražu ne visiems UFC kovos yra tai, ką malonu žiūrėti laisvalaikiu, ypač jei kovoja moterys. Ar manote, kad pasakojimas apie jus, apie čempionę Rose, galėtų pakeisti nuomonę tų, kurie tiesiog nemėgsta kovos menų?

– Turbūt negaliu niekaip argumentuoti šio sporto žiaurumo, kad tie žmonės jaustųsi patogiau. Net man pačiai kartais sunku susitaikyti su tuo, kad esu moteris tokiame brutaliame sporte. Suprantu, kad skamba paradoksaliai, bet aš į šią areną patekau dėl tam tikros priežasties. Jei ne mano praeities patirtys, traumos, jei ne savigyna, tikriausiai būčiau tapusi balerina ar užsiimčiau šiaip kuo moteriškesniu. Visgi šis sportas atnešė man daug gero, ir tai joks atsitiktinumas – Dievas mane tokią sukūrė.

Suprantu tuos, kuriems nepatinka smurtas, bet tai yra mūsų pasaulio realybė. Tai realybė, su kuria visi susiduriame, nors ir skaudu tai pripažinti. Tad geriau gal paversti tai pramoga ir žinoti, kad po kovos visi grįžtame namo laimingi. Bet tai ne tik pramoga. Šis sportas – tai istorija, suklota iš daugelio sluoksnių. Žmonės juo užsiima neatsitiktinai.

– Ar siekiate savo pavyzdžiu įkvėpti paaugles?

– Neabejoju, kad moterys ringe, laiminčios moterys, įkvepia daugiau merginų išbandyti kovos menus. Tai sparčiai augantis reikalas! Mano močiučių jaunystėje tai nelabai buvo galima įsivaizduoti, vyriški ir moteriški užsiėmimai buvo labai aiškiai atskirti. O man augant jau daugiau durų prasivėrė. Motyvuoja ir tai, kad iš šio sporto galima uždirbti, išlaikyti save ir savo šeimą.

– UFC kovos profesionaliai filmuojamos, žiūrovo patirtis čia labai svarbi, tad greičiausiai pradėjus filmo kūrimo darbus jums nereikėjo prisipratinti prie kamerų? Galbūt tai kino kameroms reikėjo priprasti prie jūsų?

– Neslėpsiu, reikėjo priprasti prie Mariaus darbo stiliaus, prie dokumentikos niuansų. Pati kamera didesnė! Viskas iš tiesų labiau „kaip filme“. Visgi, kai kartu keliavome į Lietuvą, buvau po pralaimėtos kovos, daug mąsčiau apie gyvenimą, tada filmuotis buvo kiek sudėtingiau. Kai niekas neslegia, tikrai nesibaidau kameros. Na, o prieš kovą Niujorke sudėtingiau buvo Mariui – jo kameros turėjo tilpti tarp UFC kamerų.

– Filme užfiksuota, kaip kapstotės savo sode. Daug laiko jam skiriate?

– Galbūt tai irgi mano lietuviškos šaknys? Visi giminaičiai Lietuvoje turi sodus, visi visada valgo savo užaugintas gėrybes. Net parduotuvėse Lietuvoje viskas labai šviežia, palyginti su tuo, ką galime gauti Amerikoje. Mano mama, kiek save pamenu, visada augino pomidorus ir braškes, dar kartais rabarbarus! Man tai paliko didelį įspūdį. Nors nelabai gerai prisimenu tėtį, nes jie anksti išsiskyrė, bet man įsirėžę atmintin, kaip jam rūpėjo gamta, gyvūnija. Vaikystėje būtent tuo ir svajojau užsiimti, tikrai negalvojau, kad imsiuosi kovos menų! Darželyje paklausta, kuo būsiu užaugusi, sakydavau, kad ūkininkė (šypsosi). Manau, ši veikla svarbi ne tik sveikatai, dėl mitybos, bet ir dvasiškai. Sodininkavimas šia prasme daro stebuklus. Be to, augindamas savo maistą esi laisvas. Tai ir bendruomeniškumas! Anksčiau gana aktyviai dalyvavau bendruomenės sodo veikloje, smagu bendrauti su kaimynais. Dabar turime sodą savo sklype.

– Filmo pradžioje skambinate Šopeną, bet ar apskritai klausotės muzikos, pavyzdžiui, treniruodamiesi ar prieš kovą?

– Man labai patinka instrumentinė muzika, mėgstu R&B. Na, viską, pagal ką galiu dainuoti ar šokti. Bet, kai patekau į UFC, mums šešias savaites iki kovos neleido klausytis muzikos, žiūrėti televizoriaus, net knygų skaityti. Tai leido man atidžiai įsiklausyti į save ir tiksliai žinoti, ką galvoju. Stengiuosi laikytis šios metodikos, bet muzika – irgi labai galingas dalykas. Paprastai leidžiu ja rūpintis Patui, jo grojaraščiai puikūs.

– Dar vienas dalykas, kuris sudomino – tai jūsų ryte, pozityviai nusiteikiant ateinančiai dienai, kartojamos afirmacijos. „Aš esu čempionė“, – sakote lietuviškai, – „Renkuosi meilę“. Ne angliškai. Nors dabar kalbame angliškai!

– Taip. Matote, darau tai kartu su savo mama. Kai ruošiausi kovai dėl čempiono diržo, kasryt jai skambindavau ir kartodavau afirmacijas. Net nežinau, kodėl – galbūt dėl to, kad lietuvių kalba buvo pirmoji, kurią išgirdau, pirmoji išmokta kalba? Angliškai irgi išmokau tuo pat metu, visgi kažkas turi turėti pirmenybę. Be to, lietuvių kalba juk sena ir sudėtinga, reikia daug pastangų, kad ji liktų gyva. Dėl to man atrodo, kad ja tariamuose žodžiuose yra daugiau galios. Todėl mano afirmacijos lietuviškos. Praktikuojuosi. Nors močiutės mano, kad turėčiau praktikuotis daugiau (šypsosi).

– Rose, kas toliau? Laukia filmo premjera Lietuvoje, o ką dar esate suplanavusi 2023-iesiems?

– Tikiuosi labiau pasitreniruoti džiudžitsu, sudalyvauti daugiau graplingo varžybų. Neseniai taip ir padariau, tik labai prastai pasirodžiau, nes specialiai tam nesiruošiau. Smagu būtų daugiau padirbėti būtent su tuo. Na, ir šiaip daug galvoju apie ateitį, man jau 30, metas subręsti kaip moteriai.

Dokumentinis filmas apie ją prasideda nuo scenos, kurioje kovotoja skambina fortepijonu. „Aš esu čempionė“ – kasryt Rose kartojama afirmacija.

„Rose Namajunas: aš esu čempionė“ – taip pavadintas ir Mariaus A. Markevičiaus sukurtas pasakojimas apie ją. Filmo premjera 2022 m. rudenį įvyko Ostino kino festivalyje JAV, o Lietuvos ekranus jis pasieks vasarį. Šiandien pristatomi filmo anonsas ir plakatas.

„Maniau, kad teks ją ilgai įkalbinėti, bet Rose iškart pritarė idėjai – jau netrukus susitikome Los Andžele ir filmavome bandomąjį interviu“, – 2017-uosius siekiančią pažintį prisimena Amerikos lietuvis M. A. Markevicius. Jis neslepia nudžiugęs, kai Rose jam prasitarė esanti „Kitos svajonių komandos“ (The Other Dream Team) gerbėja. 2011 m. pasirodęs Mariaus dokumentinis filmas apie pasaulį pribloškusią Lietuvos vyrų rinktinę suderino dvi jo aistras – krepšinį ir kiną – bei tapo atspirties tašku tolimesniems savo kilmės ir lietuvių reikšmės pasaulyje tyrinėjimams. Kitas jo kūrinys – juosta apie tremtį „Tarp pilkų debesų“ (Ashes in the Snow) – tapo visų laikų žiūrimiausiu filmu Lietuvos kino teatruose. Bendros režisieriaus ir herojės šaknys ir tapatybės paieškos suvaidino lemiamą vaidmenį ir „Rose Namajunas: aš esu čempionė“  kūrime.

R. Namajunas, kaip ir filmo apie ją režisierius, gimė JAV. 1992-aisiais dukters susilaukė į Viskonsiną atsikrausčiusių menininkų iš Lietuvos šeima. Įdomu, kad Rose senelis buvo daugkartinis Lietuvos ir Baltijos šalių imtynių čempionas. Pačios merginos kelias į prestižiškiausius pasaulio ringus buvo sudėtingas – visgi būtent profesionalus sportas tapo priešnuodžiu vaikystėje patirtam smurtui. Skirtumas tarp smurto ir kovos – viena svarbiausių dokumentinio filmo „Rose Namajunas: aš esu čempionė“  žinučių, kviečianti atvira širdimi, pamiršus stereotipus, pažvelgti į nevienareikšmiškai vertinamus kovos menus bei sporto suteikiamą šansą.

Profesionalios MMA kovotojos karjerą Rose pradėjo 2013 m., ir jau po metų debiutavo UFC. 2017 m. ji tapo  UFC čempione („strawweight“ kategorija iki 52 kg). 2022 m. gegužę lietuvių kilmės kovotoja prarado šį titulą, bet į UFC ringą revanšui žada grįžti jau šiemet.

Dokumentiniame filme prisiminimais apie Rose vaikystę ir paauglystę dalijasi jos mama ir brolis, filmavimo komanda kartu su pagrindine juostos heroje viešėjo ir pas jos močiutę Kaune – žiūrovai tikrai juoksis išgirdę, kaip pastaroji vertina anūkės pravardę „Thug Rose“. Itin svarbus vaidmuo projekte atiteko ir sportininkės sužadėtiniui bei vadybininkui Patui Barry. Režisierius neslepia, kad sudėtingiausia buvo filmuoti pačias UFC kovas dėl pasaulio čempiono diržo ir pasiruošimą joms – šis sportas itin pavojingas, tad atletai turi būti maksimaliai susikaupę. Visgi Amerikos lietuvio idėja užsidegę sporto pasaulio atstovai pasistengė, kad kameros užfiksuotų įdomiausias akimirkas, kurių paprastai nemato televizijos žiūrovai.

„Rose Namajunas: aš esu čempionė“ Lietuvos kino teatruose – nuo vasario 10 dienos.

R. Namajunas tapo pirmąja moterimi istorijoje, kuriai pavyko susigrąžinti UFC čempionės titulą.

Jau pirmajame raunde, praėjus vos vienai minutei ir 20 sek. nuo kovos pradžios, R. Namajunas spyriu koja nokautavo Z. Weili, kovotoja krito ir po to tęsti kovos nebegalėjo.

Neoficialiais duomenimis, R. Namajunas vien už pasirodymą turnyre gavo 150 tūkst. JAV dolerių, o dar didesnę sumą jį susižėrė laimėjusi.

Scanpix nuotr.

Portalas sportekz.com suskaičiavo, kad dar 150 tūkst. kovotoja uždirbo iškovodama pergalę. Pajamos už sutartyje su rėmėjais numatytas premijas turėjo sudaryti apie 10 tūkst. dolerių. Kiti užsienio portalai skelbia, kad įspūdingas nokautas taip pat neliko nepastebėtas – už geriausią nakties pasirodymą laukia dar papildoma 50 tūkst. premija. Tad už šią kovą 28-erių kovotoja uždirbo mažiausiai 360 tūkst. JAV dolerių.

Ankstesnis R. Namajunas pajamų rekordas už vieną kovą buvo 240 tūkst. dolerių – tiek iš ji gavo už antrąją kovą su lenke Joanna Jedrzejczyk.

Nepaisant pergalės, R. Namajunas priešininkė Zh. Weili net ir po nesėkmės savo sąskaitą papildė solidesne suma – 390 tūkst. dolerių.

Kaip skelbiama portale sportas.lt, trijų raundų kovoje R. Namajunas dvejuose iš jų atliko daugiau taiklesnių smūgių ir buvo pranašesnė už varžovę.

Nors J. Andrade dvejuose raunduose naudojo taktiką vis dažniau kovos metu judinti galvą ir taip gąsdinti R. Namajunas, tai nepadėjo. Lietuvių kilmės kovotoja vis dažniau pataikydavo brazilei į galvą.

Tuo tarpu, pastaroji taikėsi į R. Namajunas kojas ir korpusą. 

Kaip rašoma sportas.lt trečiajame kovos raunde, fortūna buvo J. Andrade pusėje, ji praliejo lietuvių kilmės sportininkės kraują. Po smūgio jos akis patino, tačiau pastarasis manevras pergalės nenunešė – laimėti du raundai R. Namajunas garantavo sėkmę kovoje.

R. Namajunas triumfavo 2017-aisiais, kai nugalėjo lenkę Joanną Jędrzejczyk, o 2018-aisiais apgynė planetos čempionės titulą, vėl įveikusi šią Lenkijos kovotoją.

2019-aisiais Brazilijoje surengtame turnyre „UFC 237“ sėkmė lydėjo kovos narvo šeimininkę J. Andrade – po jos metimo R. Namajunas dėl kaklo traumos negalėjo tęsti mūšio.

Varžovės: R.Namajunas (kairėje) nori atsirevanšuoti brazilei J. Andrade / gettyimages.com nuotr.

Pernai rugpjūtį J. Andrade prarado čempionės diržą – vos per 42 sek. pralaimėjo kinei Zhang Weili.

Kita varžovė – kinė?

„Ištaisiau kelias klaidas, kurias padarydavau anksčiau, tačiau svarbiausia – psichologija: šiuo metu pasitikiu savo jėgomis labiau nei tąkart Rio de Žaneire, – atvykusi į Abu Dabį kalbėjo R.Namajunas. – Mėgstu šį sportą. Dabar esu arti savo karjeros viršūnės“.

Kinijos kovotoja Z.Weili yra užsiminusi, kad norėtų susikauti su R. Namajunas.

„Manau, kad Rose yra viena labiausiai patyrusių aukščiausio lygio MMA kovotojų. Dvikova su ja man būtų reikšmingas išbandymas“, – teigė kinė.

Atminimui – medalis

Pernai R. Namajunas viešėjo Lietuvoje, susitiko su giminaičiais, kolegomis sportininkais, Kauno „Žalgirio“ arenoje stebėjo Lietuvos ir Serbijos vyrų krepšinio rinktinių mačą.

MMA žvaigždės senelis – praeityje žinomas imtynininkas Algimantas Andriukonis, daugkartinis Lietuvos čempionas.

Viešnagė: pernai per susitikimą Lietuvos sporto muziejuje kovotojai sėkmės palinkėjo Kauno bokso federacijos prezidentas R.Rutkauskas / Kauno bokso federacijos nuotr.

Kaune įsikūrusiame Sporto muziejuje R. Namajunas bendravo su Lietuvos bušido federacijos, Kauno bokso federacijos vadovais. Lietuvos sąjūdžio Kauno tarybos vardu kovotojai buvo įteiktas atminimo medalis, skirtas Baltijos kelio 30-mečiui.