Ekspozicijoje – naujausi G. Vaičio tapybos darbai. Tai, anot parodos rengėjų, vienas iš nedaugelio lietuvių tapytojų, kuriančių abstraktaus meno srityje.

G. Vaičys 1984 metais baigė J. Naujalio vidurinę meno mokyklą, vėliau studijavo Vilniaus dailės akademijoje, kur įgijo tapytojo specialybę. Po studijų sugrįžo gyventi į gimtąjį miestą Kauną, su kuriuo ir susiejo savo kūrybą bei veiklą. Nuo 1999-ųjų priklauso Lietuvos dailininkų sąjungai (LDS). 2009–2019 metais G. Vaičys buvo LDS Kauno skyriaus pirmininkas.

Jis kuria tapybos bei fotografijos srityse. Lietuvos nacionalinis dailės ir MO muziejai bei įvairūs meno kolekcininkai mūsų šalyje bei ir užsienyje yra įsigiję menininko G. Vaičio kūrinių. Menininkas aktyviai dalyvauja įvairiuose kūrybiniuose pleneruose, respublikinėse ir tarptautinėse parodose (Lietuvoje bei užsienyje), neretai šiuos renginius pats kuruoja, organizuoja. Vienas žymiausių jo kuruojamų tarptautinių plenerų – „Tylos ekspresija“, rengiamas dailininkui Antanui Samuoliui (1899–1942 m.) atminti.

Su naujausiais G. Vaičio kūriniais parodos Druskininkuose lankytojai galės susipažinti iki lapkričio 10 dienos.

Po vienu viršeliu visus tris kūrinius sujungia nauja knyga, kurią išleido Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, iš švedų kalbos vertė Zita Mažeikaitė. Knygos dailininkė Deimantė Rybakovienė.

„Žemuogių pievelėje“ profesorius emeritas Isakas Borgas po košmariško nakties sapno važiuoja su savo marčia Mariane į Lundą, kur jam bus iškilmingai suteiktas garbės daktaro vardas. Pakeliui jį užplūsta vaikystės ir jaunystės prisiminimai. Sapnuose bei prisiminimuose jis susitinka su įvairiais žmonėmis iš savo praeities. Kelionė automobiliu per pietų Švediją virsta intriguojančia istorija apie ilgą ir prieštaringą profesoriaus gyvenimą, kuriame būta sėkmingos karjeros, nelaimingos santuokos, egoizmo ir vienatvės.

1956 m. Upsaloje, gimtajame mieste, I. Bergmanas stabtelėjo prie senelės namo, kuriame prabėgo jo vaikystė, ir jam kilo mintis sukurti realistinį filmą: „Štai atsidaro durys ir tarytum įžengi į vaikystę, už kitų durų – jau kita tikrovė, gatvėje už kampo – vėl kitas gyvenimo tarpsnis, ir visa tai atgyja, juda, mainosi. Iš tikrųjų aš tebegyvenu savo vaikystėje“, – viename interviu sakė režisierius. Draminis filmas „Žemuogių pievelė“, I. Bergmano sukurtas 1957 m., pelnė „Auksinį gaublį“, „Auksinį lokį“ ir daugelį kitų apdovanojimų.

Kūrinyje „Sekmadienio vaikas“ pasakojami keli epizodai apie Pu, kaip vaikystėje vadindavo I. Bergmaną, ir jo santykį su tėvu, giliai tikinčiu pastoriumi, kurį daugelis laikė ypatingu autoritetu. Per vienas vasaros atostogas vasarnamyje Dalarnos krašte atskleidžiama šeimoje vyraujanti įtampa, ūmus tėvo būdas ir pykčio priepuoliai, itin griežtas elgesys su vaikais. Nuotykinga Pu kelionė su tėčiu į atokią kaimo bažnyčią čia virsta baimės, nerimo, neapykantos gumulu, ilgam įstrigusiu į vaiko sąmonę.

Tėvo ir sūnaus santykiai ir vienam, ir kitam lieka svarbūs visą gyvenimą. Prieš mirtį  tėvas ir sūnus, jau pusamžis vyras, su kartėliu ir liūdesiu kalbasi apie praeitį, stengiasi suprasti vienas kitą, susitaikyti, atleisti. „Sekmadienio vaikas – pats intymiausias dalykas, prie kurio išdrįsau prisiliesti“, – sako I. Bergmanas.

Apie sudėtingus tėvų santykius I. Bergmanas sukūrė savotišką trilogiją: „Geri ketinimai“ (ekranizuota 1992 m.; knyga lietuvių k. – 2000 m.), „Sekmadienio vaikas“ (ekranizuota 1992 m.) ir „Intymūs pokalbiai“ (ekranizuota 1996 m.; knyga lietuvių k. – 1997 m.).

„Rudens sonata“ (ekranizuota 1978 m.) – tai psichologinė drama, vaizduojanti garsią menininkę, pianistę Šarlotę, jos vienatvę, atsiribojimą nuo savo artimųjų. Pianistė atvyksta aplankyti vyriausios dukters, su kuria nesimatė septynerius metus. Eva per tą laiką ištekėjo už pastoriaus, susilaukė sūnaus, tačiau berniukas nuskendo. Po tos nelaimės Eva parsivežė iš prieglaudos jaunesnę seserį, turinčią sunkią negalią. Toks Evos poelgis motiną suerzina. Iš pradžių draugiškas, nerūpestingas motinos ir Evos dialogas pamažu virsta dramatišku kivirču, paaiškėja, kad vienai ir kitai dukteriai nuo mažens labai stigo motinos dėmesio, nors seserys visaip mėgindavo suartėti su ja.

„Rudens sonata“ įtikinamai perteikia dažnai pasitaikančią ir mums labai svarbią tėvų ir vaikų nesusikalbėjimo problemą, o ir apskritai tarp žmonių atsirandančią prarają.