– Kai kuriuos svajoti apie tarnybą, susidomėti ja paskatina sukarintos stovyklos ar mokyklos. Kiti atranda save jau karo akademijose. Kada ir kur prasidėjo jūsų kaip karės kelias?
– Savo ateitį visuomet siejau tik su Lietuvos kariuomene, apie tarnybą joje svajojau nuo vaikystės. Mane labiausiai skatino noras išbandyti save. Kelią į kariuomenę pradėjau grįsti įstojusi į Lietuvos šaulių sąjungą. Šioje organizacijoje laisvu laiku dalyvavau jau nuo dvylikos metų. Man taip patiko, kad negalėjau įsivaizduoti savęs kitoje srityje.
– Ar į dabartinę tarnybą žiūrite kaip į karjerą? Galbūt siekiate aukštesnių pareigų, laipsnių?
– Sako, kad blogas tas karys, kuris nenori tapti generolu. Kol kas esu vyresnioji eilinė, dabartinė padėtis mane tenkina. Laipsnis man niekada nebuvo prioritetas, bet aukštesnės pareigos vilioja ir dar labiau motyvuoja tobulėti.
Savo ateitį visuomet siejau tik su Lietuvos kariuomene, apie tarnybą joje svajojau nuo vaikystės. Mane labiausiai skatino noras išbandyti save.
– Kokiomis savybėmis turi pasižymėti geras karys?
– Visų pirma, kiekvienas karys privalo būti fiziškai pasirengęs ir geros sveikatos būklės. Išskirčiau ir pareigingumą, nes būti kariu – daugiau nei darbas.
– Ar Lietuvoje, palyginti su kitomis valstybėmis, merginoms netrūksta pasiryžimo būti karėmis?
– Tikrai netrūksta. Kuo toliau, tuo daugiau moterų savanoriškai nusprendžia išbandyti savo jėgas kariuomenėje. Kai renkasi tokią karjeros kryptį, jos ateina jau aiškiai žinodamos, ko nori.
– Moterys vis dar pavadinamos silpnosios lyties atstovėmis. Ar jums trukdo tokie stereotipai ir tradiciniai lyčių vaidmenys?
– Kariuomenėje nėra lyčių, neskirstoma, vyras ar moteris. Yra tiesiog karys. Mums taikomi tokie patys reikalavimai kaip vyrams. Man stereotipai netrukdo, nes kiekvienas žmogus gali turėti asmeninę nuomonę. Juk ir vyrų yra visokių. Kariuomenė nėra nei abstrakti, nei labai siaura, nekintanti sąvoka. Didelė karinių vienetų ir pareigybių įvairovė leidžia moterims tam tikrose vietose jaustis netgi labiau tinkamoms.
– Kaip suprantate pilietiškumą? Kaip, jūsų nuomone, yra tinkamiausia rodyti meilę tėvynei?
– Labai paprastai: pilietiškumas – meilė savo šaliai, pareigų atlikimas valstybei. Visų pirma, reikia gerbti tėvynę ir būti dėkingiems už tai, ką ji mums suteikė. Klausimas, ką davė valstybė, neturėtų kilti nė vienam. Jeigu nesi siauro mąstymo, supranti, kad dvylika mokykloje praleistų metų, tolesnis švietimasis, sveikatos apsauga, kariuomenė ar policija turi kainą. Juk yra šalių, kur žmonės išvis negali naudotis tokiomis paslaugomis. Todėl manau, kad savos valstybės apsauga ir priežiūra yra mažiausia, ką jai galima duoti.
– Lietuvoje nemažai atvejų, kai šauktiniai, pakviesti tapti kariuomenės dalimi, išsisukinėja. Ką galvojate apie žmones, vengiančius karo tarnybos?
– Pritariau sprendimui grąžinti privalomąją pradinę karo tarnybą. Mano nuomone, kiekvienas Lietuvos gyventojas turėtų išbandyti jėgas kariuomenėje, bet, kaip matau, šiuolaikiniam jaunimui tai nėra priimtina. Visi pripratę gyventi atsipūtę, kai viskas padėta po ranka. Kariuomenėje susiduriama su kiek kitokia realybe. Ten reikalinga disciplina, ištvermė, kuria pasigirti gali toli gražu ne visi. Kiekvienas turėtų išeiti pradinės tarnybos programą, kur fiziškai ir psichologiškai sustiprėtų, įgytų naujų įgūdžių ir žinių. Manau, kad to vengiantiems žmonėms tiesiog trūksta atsakomybės. Neretai pagalvoju, kad reikia džiaugtis, jog šių žmonių nėra mūsų gretose. Kitu atveju jie tiesiog trukdytų.
– Vadinasi, skeptikams taip pat įmanoma paaiškinti, kad karo tarnyba yra naudinga patirtis, kurios nereikia bijoti?
– Taip, priežasčių, kodėl kiekvienas turėtų tarnauti (ar būti nors kiek pamėginęs) Lietuvos kariuomenėje – begalė. Prisijungęs prie kariuomenės susiduri su dar nepatirtais iššūkiais. Neįprastos užduotys sudėtingomis sąlygomis neleidžia nė susimąstyti, kad tavo darbas monotoniškas ar nuobodus. Reikia nebijoti tobulėti. Yra manančiųjų, esą kariuomenėje įgyta patirtis negali būti praktiškai pritaikoma civilio gyvenime, bet tai klaidinga nuomonė. Džiuginantis kariuomenės išskirtinumas – komandinė dvasia. Man patinka ten galiojanti taisyklė: "Vienas už visus ir visi už vieną!" Tavo kuopa, būrys, skyrius tampa šeima. Ji lyg tvirtas kumštis, kuriame negali būti nė vieno palaido pirštelio. Beje, valstybė nėra mūsų pamiršusi, todėl gauname ir atlyginimą. Būtent šis faktas labiausiai motyvuoja jaunimą.
– Galbūt dalis piliečių, net jeigu jie ir sveiki, iš tiesų nėra tinkami kariuomenei, nes tiesiog nevertina disciplinos ir nemoka pripažinti kitų viršenybės? Ar nedrausmingus žmones verta įtikinėti tarnauti?
– Nėra nepalaužiamo žmogaus. Aišku, niekam nepatinka, kai ant tavęs šaukia, bet jei nieko blogo nepadarei, tikrai nerėks be priežasties. Neverta įtikinėti tarnauti, nes gan daug žmonių ateina savo noru, o su tokiais lengviau dirbti. Turbūt dažnam girdėtas posakis: "Su juo galėčiau eiti į žvalgybą." Norisi, kad būtų daugiau tokių savo darbui atsidavusių žmonių. Juk dirbti komandoje su drausmingu bendražygiu yra maloniausia.
– Jei kalbėtume ne apie kariuomenę, kokias kitas patriotiškumą ugdančias veiklas patartumėte išbandyti jaunimui?
– Manau, geriausiai jaunimo pilietiškumą ugdo Lietuvos šaulių sąjunga. Pati esu šios asociacijos narė, todėl ją rekomenduoju be abejonių. Žinoma, galima būti patriotu pasirenkant ir ne karinę veiklą.
– Ar tarnyba užima daug jūsų laiko? Kokias pramogas renkatės laisvalaikiu?
– Taip, tarnybai skiriu didžiąja dalį laiko. Pirmus trejus tarnybos metus praleidau Lietuvos didžiojo kunigaikščio Algirdo mechanizuotojo pėstininkų bataliono trečioje kuopoje. Drąsiai galiu teigti, kad tuo laikotarpiu darbas ir buvo mano gyvenimas. Laimei, šiuo metu viskas kiek paprasčiau. Laisvu laiku mėgstu mankštintis sporto klube, ypač patinka traukti virvę. Be fizinės veiklos, stengiuosi kuo daugiau laiko skirti artimiausiems žmonėms.
