Vietoj pedagogikos – bunkeris
– Tarnaudamas Lietuvos kariuomenėje nemažai nuveikėte. Kokią misiją atlikote Afganistane?
– 2007-aisiais tarnavau NATO bazėje Lenkijoje, iš kurios buvome perkelti į misiją Afganistane. Kabule, pagrindinėje NATO štabo vadavietėje, praleidau pusę metų. Tuo metu buvome penki lietuviai. Aš buvau atsakingas už visą informaciją, cirkuliuojančią Afganistane, įvykių stebėseną. Pavyzdžiui, žuvusiųjų fiksavimą susirėmimo su Talibano pajėgomis metu, kas jie tokie ir ar į vietą išsiųstas sraigtasparnis ir panašiai. Prasprūsti negali jokia nepatikrinta ir neteisinga žinia. Buvo svarbu NATO šalims pranešti informaciją kuo greičiau, kad ji nenutekėtų žurnalistams. Nėra gerai, jei apie nelaimę pirmiau sužinoma iš BBC ar CNN, o ne oficialių šaltinių. Įtemptas darbas, teko daug sėdėti prie kompiuterio, todėl būnant ten nusilpo regėjimas. Budėdavau tris paras po 12 valandų dieną ir tiek pat naktį. Ši patirtis užgrūdino, suartėjome su kolegomis, pradėjome labiau vertinti draugystę. Kai esi toli nuo namų ir šeimos, tenka atrasti naujus atsipalaidavimo būdus.
– Augote Užventyje, kaip atsidūrėte Tytuvėnuose?
– Užventyje mane susirado vienas sporto mokyklos treneris, rengęs vaikus sportiniam ėjimui. Jis pasiūlė pradėti lankyti Tytuvėnų vidurinę mokyklą, kurioje tada mokėsi gabūs sportininkai. Ten trejus metus treniravausi ir gyvenau bendrabutyje.
– Svajojote apie profesionalaus sportininko karjerą?
– Iš tiesų baigęs mokyklą ketinau toliau sportuoti ir siekti trenerio ar fizinio lavinimo mokytojo karjeros. 1984-aisiais įstojau į Vilniaus pedagoginį universitetą. Deja, teko šiuos planus atidėti, nes reikėjo sėdėti bunkeryje. Tų pačių metų rudenį mane pakvietė tarnauti į Estiją, kur praleidau dvejus metus. Buvau radistas, pusę metų mokiausi Morzės abėcėlę, o po to išvykau į karinius dalinius.
– Ką veikėte grįžęs?
– Nutariau perstoti į Lietuvos kūno kultūros institutą ir pasirinkau pradinio karinio parengimo specializaciją su fiziniu lavinimu. Ko gero, šis apsisprendimas mane pastūmėjo eiti tarnauti į kariuomenę. Kaip dabar atsimenu, birželį gavau diplomą ir jau kitą dieną sėdėjau Lietuvos kareivinėse, kur tris mėnesius vyko karininkų kursai. Ten sužinojome daug naudingų dalykų, o 1991-ųjų rudenį atvažiavau į Klaipėdą. Pats taip pasirinkau, nors šis kraštas man buvo nežinomas. Iš pradžių dirbau Klaipėdos apskrities komendantūroje, bet pasirodė pernelyg nuobodu, tad perėjau į Lietuvos didžiojo kunigaikščio (LDK) Butigeidžio dragūnų batalioną. Prasidėjo tikro karininko kelias. Teko išvykti į užsienį – 2011–2013 m. praleidau JAV, Floridos centrinėje vadavietėje, kuri buvo atsakinga už pajėgas Afganistane. Mano pagrindinė užduotis – derinti Lietuvos karių perkėlimus, logistinę dalį Afganistane, nes patys neturėjome tam pajėgų. Viską suteikdavo amerikiečiai. Kaip tik 2013-aisiais pradėjome išvesti savo karius, perkelti turtą, reikėjo organizuoti transportą oru, žeme, vandens keliais. Buvau koordinacinis žmogus tarp Lietuvos ir Amerikos. Grįžęs į gimtinę ir atitarnavęs dvejus metus išėjau į atsargą. Mat kiekvienas karininkas pagal savo laipsnį turi nustatytą tarnybos laikotarpį. Manasis baigėsi, kai suėjo 50 metų.
Žiaurių skerdynių liudininkas
– Lietuvos kariuomenei atidavėte kone pusę gyvenimo. Kaip pats vertinate savo karjerą, pasiekėte visų trokštamų aukštumų?
– Manau, taip. Esu patenkintas tiek pulkininko leitenanto kariniu laipsniu, tiek tarnyba: teko ir LDK Butigeidžio dragūnų bataliono vadu pabūti, ir misijose užsienyje.
– Vengrijoje išgelbėjote karį ir už tai pelnėte Žūvančiųjų gelbėjimo kryžių. Ko gero, šis įvykis giliai įsirėžė į atmintį.
– Labai nemalonu dar kartą tai prisiminti. 2004-ųjų vasarį trims mėnesiams buvau išvykęs į anglų kalbos kursus Vengrijoje. Gyvenome bendrabutyje. Paprastai tokiuose karininkų ir kareivių kursuose nakčiai durų niekas nerakina. Nežinau, kodėl, bet man kilo mintis jas užrakinti. Ir nuojauta neapgavo. Kursuose buvo kareivių iš Armėnijos, su vienu jų gyvenau ir aš. Kitas armėnas panoro atkeršyti savo tėvynainiams. Deja, vieno kario išgelbėti nepavyko. Gretimame kambaryje, kur durys buvo neužrakintos, vienas karys buvo užkapotas kirviu. Toks pat tragiškas likimas laukė ir mano kambario draugo. Tris kartus it įsiutęs žvėris užpuolikas bandė įsilaužti į mūsų kambarį, bet jam nepavyko. Skaudi istorija. Ir dar – viduryje Europos, kur nevyko jokie kariniai veiksmai. Niekas nė neįtarė apie gresiančią nelaimę.
– Kaip vertinate vėl įvestą privalomąją karo tarnybą?
– Aš už. Šaliai reikalingas karių rezervas, juolab kad mūsų profesionalų kariuomenė yra nedidelė. Per devynis mėnesius tarnybos galima nemažai išmokti, jaunuoliai išeina kursą, kurio metu įsigilina į ginkluotę, taktiką. Be to, dar iki 2008-ųjų, kai buvo sustabdytas šaukimas, mačiau, kokie žali viščiukai jie ateidavo: su savo nerūpestinga jaunyste ir be atsakomybės jausmo. Bet išeidavo drausmingi vyrai, gebantys apginti ir save, ir savo draugą, mokantys planuoti laiką, fiziškai sustiprėję. Be to, dabar šauktiniams daug lengviau: savaitgaliais išleidžiami namo, jiems mokami didesni atlyginimai. Pačiam labai malonu girdėti apie tokias gausias savanorių gretas. Tai liudija apie jaunimo pilietiškumą.
Batalione pasigedo picų
– Turbūt tarnybos metu nuo sporto nenutolote?
– Buvau lengvaatletis, vėliau, dar besimokantį Kūno kultūros institute, mane paviliojo beisbolas. Žaidžiau Lietuvos rinktinėje, Klaipėdoje buvome įkūrę beisbolo klubą, vadovavau jo komandai. Kariuomenėje irgi nemažai sportavau, ypač būdamas jaunas leitenantas. Savo daliniui atstovavau įvairiose varžybose. Juk be fizinio pasirengimo nei ginklo paneši, nei pabėgsi. Organizuodavome krepšinio, futbolo, bokso varžybas, krosus. Tiesa, mane labiau domino komandiniai užsiėmimai. Kartą Klaipėdoje net vyko pasaulio kariškių futbolo čempionatas. Linksma prisiminti, kai atvykę italai iškart pareiškė: "Norime picos." Reikėjo gražiai paaiškinti, kad mūsų valgykloje picų nėra, tada jie užsispyrė patys jų pasigaminti. Maisto bloke bet kas vaikščioti negali, todėl teko ieškoti kompromisų... Beje, ir dabar pabėgioju Girulių parke, mėgstu žaisti krepšinį. Kai išėjau į atsargą, tam turiu daugiau laiko.
– Jums teko daug keliauti. Ar visur lydėdavo šeima?
– Žinoma, išskyrus Afganistaną. Dabar dukros taip pat gyvena užsienyje. Vyresnioji darbuojasi Londone, kur baigė politikos mokslus. Kita dukra – ketvirto kurso farmacijos studentė Škotijoje. Sūnus eis į dvyliktą klasę Klaipėdos licėjuje. Jo situacija išties nepavydėtina, nes pirmą klasę pradėjo lankyti Lenkijoje ir trejus metus visų dalykų mokėsi anglų kalba. Lietuvių kalbos pagrindus jam suteikė mama, kuri yra pradinių klasių mokytoja, o šiuo metu vadovauja darželiui. Vėliau grįžome į Lietuvą, tačiau neilgam. Kaip jau minėjau, teko dar trejiems metams persikelti į JAV, ir vaikai mokėsi amerikiečių mokykloje. Pirmąją dieną grįžo verkdami, nes neturėjo draugų. Vėliau veidai pralinksmėjo, susirado bendraminčių, nes angliškai kalbėjo puikiai. Taigi, sūnui teko mėtytis nuo vienos švietimo sistemos prie kitos.
Medituoja žvejodamas
– Kaip atsipalaiduojate po darbų?
– Didžiausias mano pomėgis – žvejyba. Tai darydamas geriausiai atsipalaiduoju, pabūnu su savimi ir savo mintimis, galvoje susidėlioju būsimus darbus. Ir sūnų kartu pasiimu. Mėgstu stebėti beisbolo varžybas, tik gaila, kad čia, Lietuvoje, jos retai vyksta. Amerikoje tai būdavo įspūdingas reginys – sėdi milžiniškame uždarame stadione su gausybe žiūrovų, o nuo gausmo net stogas kilnojasi. Ne išimtis ir ledo ritulys, amerikietiškas futbolas. Apskritai JAV daug dėmesio skiriama sportui, infrastruktūrai, vaikų įsitraukimui į įvairias sporto šakas.
– Neseniai tapote Sporto ir kūno kultūros skyriaus vedėju. Ar sunku adaptuotis naujoje aplinkoje? Kokie pirmieji įspūdžiai?
– Tiesa, darbo pobūdis, struktūra ir reikalavimai kitokie nei kariuomenėje. Tačiau bendrieji principai panašūs – tai yra valdymas, planavimas, strategija. Nauja tai, kad reikia įsigilinti į sporto bazes, įvertinti sporto šakų Klaipėdoje lygį, galbūt reikės ką nors keisti ar tobulinti. Norisi susitikti su sportininkų treneriais, kurie, neabejoju, irgi turi idėjų ir savo pasiūlymų. Juk vienas lauke – ne karys. Nereikia pamiršti, kad yra Sporto taryba, su kurios nariais taip pat bendrausime. Savaime suprantama, visiems geras negali būti. Tai įtemptas laikas, nes šiuo metu vyksta sporto reformos antrasis etapas. Bet tokie iššūkiai motyvuoja judėti į priekį. Manau, uostamiesčiui reikia daugiau jaunimo trenerių. Jeigu patys geriausi sportininkai išeis neperdavę savo žinių kitiems, pokyčiai nevyks. Norisi sudominti ir sportu užkrėsti kuo daugiau jaunuolių.
Vizitinė kortelė
Gimė 1966 m. sausio 24 d. Užventyje, Kelmės rajone.
1984 m. baigė Tytuvėnų vidurinę mokyklą.
1991 m. baigė Lietuvos valstybinį kūno kultūros institutą, dabartinį Lietuvos sporto universitetą ir įgijo kūno kultūros pedagogo specialybę.
2009 m. mokėsi Baltijos gynybos koledže.
2011–2013 m. stažavosi JAV.
Apdovanotas Lietuvos kariuomenės savanorio kūrėjo medaliu.
Tarnybos metu įteiktas Rusijos kariuomenės išvedimo iš Lietuvos atminimo ženklas.
Įteiktas Mechanizuotosios pėstininkų brigados "Geležinis vilkas" garbės ženklas.
Apdovanotas Žūvančiųjų gelbėjimo kryžiumi.
Už įvairius nuopelnus apdovanotas Lietuvos Respublikos krašto apsaugos sistemos medaliais.
Vedęs, turi dvi dukras ir sūnų.
