Netikėtai ir šiuolaikiškai

Šio festivalio ir konkurso iniciatoriaus, Klaipėdos kamerinio orkestro meno vadovo Mindaugo Bačkaus idėja violončelėmis atlikti „Boléro“ – vieną žymiausių prancūzų kompozitoriaus Maurice’o Ravelio kūrinių orkestrui – sulaukė stulbinamos sėkmės. Suspėjusieji įsigyti bilietus laukiami gruodžio 8 d. 18.30 val. Klaipėdos koncertų salėje.

Šokio spektaklis „Boléro-Extended“ – tai neįprasta ir originali vieno garsiausių prancūzų kompozitoriaus M. Ravelio kūrinių „Boléro“ interpretacija. Valandą trunkantis violončelių ir šokio „Boléro“ priverčia naujai pažvelgti į kanoninį kūrinį. Lengvai atpažįstama melodija ir jos parafrazės scenoje vizualizuojamos Šeiko šokio teatro šokėjų ir Klaipėdos violončelių okteto atlikėjų. Originaliai dekonstruojama M. Ravelio muzika scenoje atliekama vienos, kelių ar iš karto aštuonių violončelių, suskamba netikėtai ir šiuolaikiškai.

Vyrai ir moterys

Danų choreografas P. Granhøjus drauge su šokėjais sukūrė varžančiose aplinkybėse atsidūrusių asmenybių portretų galeriją, atskleisdami unikalias kiekvieno trupės šokėjo savybes ir jomis papildydami muzikinį spektaklio audinį ir interpretaciją.

Choreografas scenoje siekė išryškinti žmogiškąją būtį, užuot eksponavęs šokėjų plastiką ir choreografijos ypatybes, P. Granhøjus scenoje siekė atskleisti vyrus ir moteris, tokius, kokie jie yra, – tikrus, gyvus ir sudėtingus.

Idėja vieną M. Ravelio orkestrui skirtą „Boléro“ atlikti gyvai tik violončelėmis gimė Tarptautinio Klaipėdos violončelės festivalio ir konkurso iniciatoriui M. Bačkui, o dėl ilgamečio bendradarbiavimo su Šeiko šokio teatru ši mintis peraugo į unikalų šokio ir gyvos muzikos spektaklį.

Šokis ir klasika

Tarptautiniu mastu pripažintas danų choreografas P. Granhøjus garsėja autorine obstrukcijos technika. Ji leidžia choreografui transformuoti šokėjų judesius, ribojant jų veiksmus, ir taip atskleisti vidinius jų asmenybės sluoksnius. Per pastaruosius 30 metų, bendradarbiaudamas su šokėjais, jis yra sukūręs apie keturias dešimtis šokio spektaklių. P. Granhøjus savo kūryboje dažnai derina šiuolaikinio šokio kalbą su klasikine muzika, yra sukūręs spektaklių pagal Igorio Stravinskio („Šventasis pavasaris“) ir Gustavo Mahlerio („2men2mahler“ ir „Men & Mahler) kūrinius. P. Granhøjus nuolat kuria Orhuse įsikūrusiai savo trupei „Granhøj Dans“, o jo darbai jau pristatyti 49 pasaulio šalyse.

Klaipėdos violončelių oktetas – tai 2017 m. Klaipėdos violončelės festivalyje debiutavusio Klaipėdos violončelių kvarteto pagrindu susibūręs ansamblis. Jo susikūrimą inicijavo vienas intensyviausiai koncertuojančių violončelininkų ir Klaipėdos kamerinio orkestro meno vadovas M. Bačkus, kurio muzikiniai interesai itin platūs: nuo baroko iki šiuolaikinių opusų, nuo tradicinio iki eksperimentinio violončelės skambesio. Klaipėdos violončelių kvartetas nuolat bendradarbiauja su Šeiko šokio teatru ir jau yra pristatę kelis drauge sukurtus šokio ir muzikos spektaklius, tarp kurių – „Metų laikai“ (2017 m.) ir „Mano Piteris Penas“ (2018 m.).

Flocking (liet. – būrimasis į pulką, pulkavimasis) – tai reiškinys, vykstantis gamtoje ir žmonių pasaulyje: paukščiai skraido pulkais danguje, žmonės būriuojasi... Taip pat tai kompozicinė forma, kai grupėmis juda atspindžiai ir šešėliai.

Nepaisant vietos, laiko ar kilmės, susibūrimuose mus vienija kolektyvinė kūno kalba, kuri mena žmonijos pradžią. „Flocking“ sukurtas iš judesių, kurie mus suburia, suartina. Spektaklį įkvėpė Paryžiuje kuriančios choreografės J. Leighton surinktas nuotraukų katalogas, kuriame užfiksuoti įvairūs žmonių sambūriai – protestai, šventės, ritualai. Tai pasaulio, kuriame gyvename, atspindys.

Daugiau nei dešimtmetį J. Leighton kruopščiai renka įvairias žmonių susibūrimų nuotraukas iš įvairių pasaulio šalių ir kultūrų. Šį nuotraukų atlasą choreografė naudoja kaip vizualinę partitūrą, nuo kurios atsispyrė kurdama spektaklį, dedikuotą universaliems mus vienijantiems judesiams.

Šias nuotraukas scenoje įkūnija aštuoni šokėjai, kurdami demonstracijų, ritualų, šokio ir linksmybių scenas. Jų judesių kalba autentiška ir nepagražinta. Šokėjuose apsigyvena nuotraukose užfiksuoti prisiminimai, o muzika nukelia į kitą laiką. Tokia choreografija kuria itin asmenišką ir empatišką santykį su žiūrovais.

Vaizdų kartojimas, gretinimas ir sluoksniavimas scenoje kuria judančią kartografiją, o judesys, nors ir šiuolaikiškas, tarsi grąžina gestus, kurie liudija žmonijos pradžią. Šie judesiai, anot spektaklio kūrėjų, mus vienija ir formuoja mūsų žmogiškumo pagrindą. Spektaklyje kūnai – švelnūs arba provokuojantys, uždari arba atviri, balansuojantys tarp chaoso ir statiškumo – kuria galingą fizinę kalbą, kurią iš karto atpažįstame ir su kuria jaučiame bendrystę.

Sluoksniavimas atsikartoja ir spektaklio muzikos takelyje. „Flocking“ garso takelyje pinami Steve’o Reicho, Peterio Crosbie’o ir lietuviškų sutartinių skambesiai.

Šis spektaklis – prancūzų-lietuvių šiuolaikinio šokio programos „KlaipėDAnse“ dalis.

Spektaklyje šoks Dovilė Binkauskaitė, Nielsas Claesas, Gintarė Marija Ūsė, Mantas Ūsas, Ema Senkuvienė, Inga Kuznecova, Viktorija Zobielaitė ir Rūdis Vilsonas.

Spektaklio „Flocking“ pradžia – 19 val.

Apie šokio misiją, kūrybos prasmę, sėkmės receptus ir darbo su savo trupe principus – pokalbis su teatro įkūrėjomis choreografe, meno vadove, direktore Agnija Šeiko (A.Š.) ir prodiusere Goda Giedraityte (G.G.).

– Buvote turbūt vienos pirmųjų į Klaipėdą 2002 ir 2005 m. gyventi grįžusios su užsienietiškais diplomais. Kaip tada kolegos, auditorija priėmė šiuolaikinį šokį ir meną apskritai?

G.G. Pirmieji bandymai jau buvo: Baroti galerija, Remigijus Treigys, Benas Šarka ir kiti tuo metu jau veikė Klaipėdoje, tačiau šiuolaikiniai scenos menai reiškėsi vangiai. Tuomet Klaipėdoje ypač trūko scenų, todėl prieš 20 metų įkūrus menininkų grupę „Žuvies akis“ ir pradėjus rengti menų festivalį „Plartforma“ (jam eina šešiolikti metai) jo renginiai vyko netradicinėse, industrinėse erdvėse.

A.Š.: Mums su Goda tie vakarietiški diplomai davė tikrumo ir tvirtumo einant nauja kryptimi. Pamenu pirmąjį „Plartformos“ festivalį, į kurį atvežiau savo bendrakursių iš Nyderlandų šokio darbus. Žmonėms buvo smalsu pamatyti, kokia nauja kryptis, traukė ir netradicinės erdvės. Žinoma, paskui atsirado tikrasis darbas, kaip auginti auditoriją, kaip uždirbti, kaip išleisti spektaklius, neturint įdarbintų šokėjų.

– Kaip atsirado šokio teatro poreikis?

A.Š.: Atsirado natūraliai, tiesiog išaugome iš projektinių marškinių. Teatro pradžioje buvę žmonės – Dovilė Binkauskaitė, Inga Kuznecova, Petras Lisauskas, Darius Berulis, žinoma, Goda Giedraitytė – iki šiol yra čia. Smagu, kad jie išliko.

G.G.: Kuriantis teatrui šiuolaikinis šokis nebebuvo visiška naujiena, nes klaipėdiečiai jau turėjo galimybių jį pažinti: „Žuvies akis“, su kurios vėliava ir buvo statomi pirmieji Agnijos darbai, gyvavo jau dešimtmetį ir turėjo savo auditoriją. Be to, žiūrovai lankėsi „Plartformoje“ ir pažino užsienio kūrėjų darbus. Tačiau buvo poreikis stiprėti, augti ir būtent su oficialiu teatro įsteigimu atsirado veiklos stabilumas ir nuoseklumas, naujos bendruomenės formavimo galimybės.

Ilgaamžis: teatro įkūrimo metais sukurtas spektaklis, rodomas iki šiol "Baltoji lopšinė" (chor. A.Šeiko). / D. Matvejevo nuotr.

– Kokių siekių, planų turėjote veiklos pradžioje?

A.Š.: Siekėme aukštos meninės kokybės ir norėjome atrasti savo kalbą, būti specifiški. Buvo daug intuityvių paieškų, koks tas mūsų veidas, ir šiandien mes jį turime. Man taip pat buvo svarbu, kad teatre nebūtų tik mano kūryba, kad tai būtų  grupė kūrybingų žmonių, kurie turi savo balsą. Todėl ir šokėjai stato spektaklius. Stengiuosi kurti aplinką, kurioje žmonės dirbdami nesijaustų suvaržyti. Taip pat norėjome išaugti į profesionalų lygą, dirbti su stipriais šokėjais, geriausiais choreografais. Taip pat auginti savo auditoriją, nes šiuolaikinis šokis vis dėlto yra specifinis žanras.

Norėjosi atvežti pasaulinio garso teatrų, trupių, choreografų. Tai išsipildė: žymaus danų choreografo Palle'ės Granhøj'aus kūryba studijų metais man buvo siekiamybė, o šiandien mes kartu kuriame Šeiko šokio teatre (repertuare jau du spektakliai: „Bolero-Eextended“ ir „La Calash La Latin-LT“), tai didžiulė dovana: prancūzų choreografo Rachido Ouramdane'o pavardę tik girdėdavau tariant didžiausiuose Paryžiaus teatruose, o 2021 m. atsidūrėme vienoje repeticijų salėje (spektaklis „Audros akis“) ir, žinoma, Daphnis Kokkinos – Pinos Bausch šokėjas ir asistentas. Darbas su juo buvo prisilietimas prie šokio istorijos, legendų, tai, su kuo užaugau kaip kūrėja. Apie šią patirtį net svajoti nesvajojau, tad saugau ją kaip deimantą. Šios patirtys padeda suprasti, kad esame nuėję didelį kelią.

– Apie 2017–2018 m. teatre įvyko nemažai pokyčių ir svarbių lūžių. Papasakokite apie juos.

A.Š.: Viena vertus, tai buvo natūralus vystymasis, kita vertus – ėmimasis drąsių pokyčių. Jaučiau, kad nebegalime būti to lygio, kuriame esame, turime žengti į nežinomybę, o visata visada viską sutvarko, kai esi pasiruošęs. Didelis postūmis mums buvo titulas „Klaipėda – Lietuvos kultūros sostinė 2017“. Miestas buvo pasiruošęs platesnėms vizijoms: įsteigė teatrų finansavimo programą, ruošėsi „Europos kultūros sostinės“ kandidatūrai. Šalies mastu irgi vyko reikšmingų kultūros finansavimo pokyčių – padidėjo Lietuvos kultūros tarybos finansavimas. Tarsi iš dangaus nukrito galimybė vykdyti programą „KlaipėDAnse“, kurią inicijavo Prancūzų institutas Lietuvoje ir Prancūzijos ambasada Lietuvoje, prisijungė Klaipėdos miesto savivaldybė ir Klaipėdos universitetas. Tai didelė dovana ne tik mums kaip kūrėjams, bet ir miestiečiams, nes vienas iš programos prioritetų – bendruomenės įtraukimas į menines veiklas.

Netikėta: šiuolaikinio ir sportinio šokių susitikimas spektaklyje "La CALASH-La Latin" (chor. Palle Granhoj). / D. Matvejevo nuotr.

Tuo metu prasidėjo bendradarbiavimas su Klaipėdos violončelininkų kvartetu. Auginome vieni kitus ir kokybę. Norėjosi, kad žiūrovai nejaustų jokio kokybės skirtumo, ar tai būtų klaipėdiečių, ar, pavyzdžiui, prancūzų kūrinys. Taip vienas kitą stumdami ir augome.

Tais metais padaugėjo ir mūsų gastrolių užsienyje. Tai vieni nuostabiausių metų mano gyvenime.

G.G.: Didžiulis pokytis buvo nuolatinė trupė, nes tai leido išlaikyti šokėjus nuolat profesiškai pasiruošusius, pakelti kokybę, atsivėrė galimybės pas mus statyti kitiems choreografams iš Lietuvos ir užsienio. Šį žingsnį žengti padrąsino Klaipėdos miesto savivaldybės trimetė teatrų programa.

– Kaip per 10 metų pasikeitė Šeiko šokio teatro auditorija ir jūsų santykis su ja?

A.Š.: Pirmiausia, ji išaugo. Manau, mes atradome kelią į skirtingas amžiaus grupes, nes teatre statau ne tik aš, bet ir šokėjai ir, žinoma, kviestiniai choreografai.

Senjorams rengiame nemokamus užsiėmimus pagal programą „KlaipėDAnse“ ir kviečiame juos  šokti spektakliuose. Vaikams turime gražių spektaklių, esame užsitikrinę gerą vardą mokyklose. Žinoma, ir jaunimas, o pagrindinė auditorija – suaugusieji. Šiandien žmonės daug keliauja, lankosi kultūriniuose renginiuose visame pasaulyje, todėl ir mus mato europiniame kontekste, meta mums iššūkį būti to paties lygio. Gebėjimas komunikuoti su auditorija – labai teigiamas dalykas. Kita labai svarbi auditorijos dalis – regionų gyventojai. Nuoširdžiai tikiu kultūrinės atskirties mažinimo regionuose misija ir visada su malonumu važiuojame ten susitikti su žiūrovais. Čia karaliauja nuoširdumas, jauti: gali prisidėti, kad žmogus atsivertų ir priimtų naujas patirtis.

Koks mano santykis su auditorija? Aš perėjau visas standartines menininko fazes: nuo studijų metais Nyderlanduose madingo „aš žinau geriau“ požiūrio, kad auditorijos patirtis nesvarbi, iki supratimo, kad kuriu žmonėms ir man svarbu su jais kurti ryšį, kalbėtis. Juk turiu privilegiją kurti, o žmonės dar ir bilietą nusiperka. Todėl turiu padaryti geriausiai ne tik dėl savo kaip menininkės ambicijų, bet ir iš pagarbos žmonėms, kurie irgi dovanoja savo laiką susitikti su mano kūriniu. Žinoma, kalbu ne apie pataikavimą, o apie jautrų susitikimą su auditorija.

– Koks teatro santykis su klaipėdiečiais, bendruomene? Kokią vietą tai užima teatro veikloje?

G.G.: Mes esame vienintelis profesionalus šiuolaikinio šokio teatras Vakarų Lietuvoje, todėl mūsų misija – šio regiono auditorijas supažindinti su šiuo menu. Ryšys su bendruomene taip pat reiškia ir teatro gyvybingumą.

A.Š.: Tai vienas iš teatro pamatinių veiklos akmenų. Nuo pat pradžių ir man, ir Godai buvo labai svarbus ryšys su vieta, kurioje esame. Šokėjams nuolat kartoju, kad svarbu prisidėti prie vietos, kurioje kuri, gerinimo. Tad nuo pat pradžių rengiame kūrybines dirbtuves, rodome spektaklius mieste (pvz., „Keliaujančios bažnyčios. Klaipėda tranzit Memel“) ir įtraukiame miestiečius (spektaklyje „Shake that Devil!“ dalyvavo kelios dešimtys klaipėdiečių).

Siužetas: teatre kuria ir šokėjai. Akimirkos iš detektyvo "Kill, Baby, Kill" (choreografė Inga Kuznecova). / E. Sabaliauskaitės nuotr.

– Koks šiandien teatro etapas?

A.Š.: Tai brendimo ir persiformavimo etapas. Dalis trupės šokėjų labai jauni, kita dalis – brandi. Jiems įdomu patiems daugiau kurti ir dalyvauti kuriant kitur. Norisi rasti modelį, kuris leistų turėti lankstesnes ribas jiems kurti. Dabar jo ieškau.

G.G.: Pritariu, tai transformacijų laikas. Išgyvenome sunkų pandemijos laikotarpį ir, nors tai buvo iššūkis, kartu buvo labai kūrybiškas laikas. Uždarius duris – atsivėrė langai. Radome būdų, kaip susitikti su žiūrovais, ir teatras atsivėrė nauju amplua. Vis dėlto tenka vėl prisijaukinti žiūrovą, kuris atprato nuo gyvų susitikimų. Šiandien turime daug sukurtų spektaklių, jų bagažas ir šokėjų skaičius juose auga. Dabar spektakliuose paprastai aštuoni ir daugiau šokėjų. Tad norisi dabar daugiau dėmesio skirti spektaklių sklaidai, o ne naujų kūrimui. Su šokio ir muzikos spektakliu „Bolero-Extended“ tai padarėme su kaupu, vien spalį Danijoje jis parodytas šešiolika kartų, prieš tai lankėsi Edinburgo Frindžo festivalyje, tad norisi tokios sėkmės ir kitiems spektakliams.

– Kokį teatrą matote dar po 10 metų?

A.Š.: Daug užsienyje gastroliuojantį ir turintį nuostabius namus Lietuvos pajūryje. Turai užsienyje leidžia pasitikrinti save su labai skirtinga auditorija ir padeda augti, o savas pastatas galėtų būti vieta, kur rodomas aukščiausio lygio menas, dirba bendraminčių komanda ir gimsta įdomūs darbai.

G.G.: Norėčiau, kad teatro misija ir strategija būtų dar stipresnės, kad teatras aiškiau suvoktų savo poziciją, kad įgautų viso Vakarų Lietuvos regiono teatro statusą. Užsienyje esame gana žinomas vardas, tad reikia toliau tęsti veiklą. Kadangi nėra kalbos barjero, šokis viena patogiausių tarptautinio bendradarbiavimo formų ir šiandien tikrai yra stiprus Lietuvos kultūros ambasadorius.

– Kokios trys pagrindinės teatro vertybės?

A.Š.: Kūrybiškumas, laisvė ir meninė kokybė.

– Ko gali tikėtis į bet kurį Šeiko šokio teatro spektaklį atėjęs žmogus?

A.Š.: Netikėtumo, išgrynintos estetikos ir įvairovės. Nesvarbu, ar tai forma, ar turinys, ar idėja, ji visada bus netikėta arba neįprasta. Mūsų estetika – nėra nieko nereikalingo, vien dekoratyvaus, nieko, kas „nekalba“. Vengiame scenografijos, judesio, kostiumų paviršutiniškumo. Įvairovę teatre sukuria skirtingi kūrėjai: ir mūsų šokėjai, ir kviestiniai choreografai, – kiekvienas ateina su savo pasaulio matymu, kuria skirtingoms auditorijoms.

Erdvėje: šokio projektas "Keliaujančios kopos" (chor.Daphnis Kokkinos). / M. Lukošiaus nuotr.

– Kokios jūsų didžiausios asmeninės ir profesinės pamokos per šiuos veiklos metus?

G.G.: Reikia tikėti savo komanda, tuo, ką darai, nebijoti savęs pozicionuoti ir daryti viską profesionaliai, kokybiškai. Mūsų kartais klausia, kaip mes prisikviečiame garsius choreografus (Palle Granhoj, Daphnis Kokkinos)? Paskambiname ir pasikviečiame. Galime ir turime dirbti be baimių. Ne šventieji puodus lipdo. Kai tiki tuo, ką darai, viskas pavyksta. Aš visada sakau, kad nėra problemų, yra tik iššūkiai. Juos visada galima įveikti.

A.Š.: Praminti keliai į naujas ganyklas neveda. Reikia nuolat ieškoti naujų, dirbti su stipresniais už save, kad augtum. Kita pamoka – paleisti žmones. Jei brangini žmones, kurie tave supa, negali jų laikyti savo nuosavybe, turi leisti jiems eiti ten, kur jie nori.

Apgaubtas paslapties

Spektaklis apgaubtas archeologijos paslapties – tarsi iš molio kylančių figūrų, mumijų, o gal fosilijų ir mėlynų pelenų lietaus. Tai kūrinys apie (ne)pasiekiamą svajonę, aistringą ir nuožmų tikslo siekimą, tiesą ir melą, kuriamą įvaizdį ir realybę bei nesibaigiančias savęs paieškas. Premjera bus rodoma rugsėjo 27 ir 28 d. 19 val. „Hofo“ kiemo angare Klaipėdoje.

Dar 2016 m. Klaipėda rengė paraišką, siekdama tapti Europos kultūros sostine, ir buvo ieškoma temų, asmenybių, kurios atspindėtų šio krašto kultūrą ir jos sąsajas su Europos istorija. Uostamiesčio istorikai atkreipė dėmesį į H.Schliemanną. „Europos kultūros sostinės 2022“ titulą pelnius Kaunui, ši idėja nugulė į stalčių. Ją Šeiko šokio teatras atgaivino Klaipėdai ruošiantis švęsti 770 metų jubiliejų, o Europai – H.Schliemanno 200-ąjį gimtadienį.

„Manau, svarbu, kad Klaipėda nepamirštų savo multikultūriškumo. Spektakliui, skirtam Klaipėdos miesto gimtadieniui, pasirinkome ne klaipėdietį, o prūsą. 2023 m. sueis 100 metų, kai Klaipėda priklauso Lietuvai. Kaip būdinga uostamiesčiams, joje ilgai virė įvairių kultūrų katilas. Šis spektaklis – kvietimas neignoruoti šio istorinio konteksto ir taip pat nepamiršti, kad Klaipėda visada buvo Europos kultūros dalis“, – sumanymą pristatė spektaklio idėjos autorė, Šeiko šokio teatro prodiuserė Goda Giedraitytė.

Trojos atradėjas

Ilgai galvota, kad Troja egzistavo tik graikų legendose ir Homero kūriniuose. Prūsų kilmės verslininkas, poliglotas, archeologas mėgėjas, mintinai citavęs „Iliadą“ H.Schliemannas XIX a. įrodė kitaip. Nuo vaikystės svajojęs atrasti Troją, jis vargu ar būtų tai padaręs, jei ne laimingas atsitiktinumas, nutikęs tuomečiame Mėmelyje. Per didįjį Klaipėdos gaisrą 1854 m. vienintelis nepraradęs brangaus krovinio – indigo miltelių, jis susikrovė dar didesnius turtus, kurie vėliau jam leido svajonę paversti tikrove.

H.Schliemannas sąmoningai siekė tapti istoriškai reikšmingu asmeniu, todėl stengėsi pagražinti savo biografiją. Jis negailėjo pinigų savo pasiekimų propagandai ir net buvo nusisamdęs asmeninį reklamos agentą. Dėl savo polinkio „pagražinti“, mistifikuoti ir tiesiog meluoti, istorikų, archeologų ir biografų jis vertinamas nevienareikšmiškai. Anot biografo Philippo Vandenbergo, beveik visi H.Schliemanno laiškai parašyti žinant, kad bus paviešinti. Biografas teigė, kad verslininkas buvo „pažeidžiamas žmogus, amžinai susirūpinęs savo reputacija, po kruopelytę kūręs sau tyrinėtojo biografiją“.

Bet pasiekti mokslinį pripažinimą jam sekėsi sunkiai. Dar Trojos atradėjui esant gyvam, jo asistentas suprato, kad ant Hisarliko kalvos egzistavo devyni kultūriniai sluoksniai ir įrodė, kad tas, kurio įnirtingai ieškodamas verslininkas naudojo sprogmenis, nėra homeriškoji Troja. Paradoksalu, bet įnirtingai ieškodamas „tos“ Trojos, būtent ją ir sunaikino.

Lyg archeologo šluotele

Atsargi lyg archeologo šluotelė choreografija, skendinti mėlynuose pelenuose

Kūrėjai pabrėžia – „Indigo. Das Schliemann Projekt“ nėra istorinis spektaklis. Tai abstraktus, nuojautomis ir pasąmonės ženklais „kalbantis“ darbas, tačiau temos susiveda į savikūros, užkasimo, atkasimo-atradimo temas, kuriomis persmelkta H.Schliemanno istorija. Kūrėjus domina, kas paslėpta po tuo fasadu.

„Kaip jis atrodė kitiems, jam buvo svarbiausia. Jo knygose apstu istorijų apie įvykius, kuriuose jis negalėjo dalyvauti, tačiau save „įklijuoja“ ir pateikia kaip faktą. Mes šiandien nuolat gyvename šiame fone: labai lengvai gali formuoti savo įvaizdį, o kiti gali spręsti apie tave pagal jį. Pinigai ir jo ambicijos buvo vienintelis tikslas, pateisinantis priemones, nekvestionuojant vertybių“, – apie spektaklio aktualumą kalbėjo choreografė Agnija Šeiko.

Spektaklio atmosferą choreografė apibūdino kaip paslaptingą, meditatyvią. Joje leidžiama laikui tekėti. Kaip ir archeologijoje, kuriai reikia laiko, atsargumo ir kruopštumo.

„H.Schliemannas išsprogdino visas kitas Trojas, kad surastų „tą“, ir taip sunaikino tai, ko ieškojo. Todėl spektaklyje viskas vyksta atsargiai, kad tie sprogimai neįvyktų, o jeigu įvyksta, kas po to lieka? Tyrinėjame, kaip atsiranda šis monstriškumas, kiek jame lieka žmogiškumo, kaip iš tų griuvėsių vėl surinkti save“, – sakė A.Šeiko.

Abstraktu, rytietiška, modernu

Abstraktumas, rytietiškumo ir modernumo derinys, archeologijos įtakos ryškios ir scenografijoje, kostiumuose bei Donato Bielkausko kuriamoje muzikoje.

„Šokėjai išsivynioja iš mumijas, iškasenas primenančių paltų, iš po kurių kyšo mėlyni marškiniai. Viso spektaklio metu scenoje sninga mėlynais pelenais, kurie pamažu užkloja visą sceną ir panardina šokėjus iki pat kelių. Indigo atspalvių drabužiai ima susilieti su pelenais, o tada laukia dar vienas išlukštenimas, iš kurio, kas žino, gal pasirodys gyvi žmonės“, – vizualiąja spektaklio „Indigo. Das Schliemann Projekt“ dalį pristatė kostiumų dizainerė Sandra Straukaitė ir scenografė Sigita Šimkūnaitė.

Šis spektaklis yra Klaipėdos 770-ojo gimtadienio programos dalis.

Bilietus į premjerinius spektaklius platina „Bilietai.lt“.

Scenos iš Šeiko šokio teatre statomo naujo spektaklio „Indigo. Das Schliemann Projekt“.

Premjera bus pristatyta Klaipėdos „Kultūros fabrike“ gegužės 14 d., 19 val., Telšių Žemaitės dramos teatre gegužės 15 d., 18 val., ir Vilniaus „Menų spaustuvėje“ gegužės 24 d., 19 val., o Anykščiams spektaklį gegužės 25 d. dovanos šokio festivalis „Pėdos“.

„La CALASH La Latin-LT“ yra sukurtas pagal „La CALASH La Latin“ – kūrinį, kurio premjera įvyko 1997 m. Danijoje ir choreografui P. Granhøj atnešė tarptautinę sėkmę su daugiau nei 100 pasirodymų visame pasaulyje.

P. Granhøj Lietuvos auditorijai gerai pažįstamas ir yra rodęs ne vieną spektaklį. Su Šeiko šokio teatru bei Tarptautiniu Klaipėdos violončelės festivaliu 2019 m. jis sukūrė šokio ir muzikos spektaklį „BOLERO-EXTENDED“, kuris pelnė teatro apdovanojimą „Padėkos kaukė“, o pats P. Granhøj buvo nominuotas „Auksiniam scenos kryžiui“ už spektaklio choreografiją.

Šįkart choreografas ir Šeiko šokio teatras kuria naują spektaklio „La CALASH La Latin-LT“ versiją su lietuvių atlikėjais, nauja choreografija, šviesų dizainu, kostiumais, tačiau atsispiria nuo tos pačios idėjos apie sportinių ir šiuolaikinio šokio susidūrimą.

„Kai Naujajame Baltijos šokyje prieš 20 metų pamačiau šį spektaklį, tai buvo visiškas hitas ne tik Lietuvos, bet ir Europos šiuolaikinio šokio lauke. Tai buvo neįprastas kūrinys: labai gyvas, netikėtas. Naujoje spektaklio versijoje žiūrovų lauks labai daug netikėtumų, juoko, tragikomiškumo ir gražaus liūdesio. Taip pat visiškai kitame amplua atsiskleis mūsų šokėjai bei kviestiniai atlikėjai Mantas Stabačinskas ir Marius Pinigis. Kūrybiniame procese jie atrakina dar nematytų spalvų“, – pasakoja Šeiko šokio teatro meno vadovė, spektaklio konsultantė Agnija Šeiko.

Palle Granhøj. Asmeninio archyvo nuotr.

Nors išoriškai patraukia pirmiausia kostiumų spalvos ir žvilgesys, po jomis slypi gilesni idėjiniai sluoksniai. Sportiniuose šokiuose kiekvienas dalyvis turi savo vaidmenį: poroje – vyras arba moteris, grupėje – į jos sinchroną įsiliejanti dalis. Tuo tarpu šiuolaikiniame šokyje daugiau individualios judesio raiškos, o lyčių vaidmenys dažnai persimaišę ar net neakcentuojami. Tokiu būdu lyg veidrodžiai vienas kitam, žanrai pabrėžia svarbų momentą apie mūsų troškimą būti kartu ar atskirai, priklausyti bendruomenei ar būti savarankiškais.

Perkurdami prieš 25 metus sukurtą spektaklį menininkai pabrėžia kūrybos ekologiją, kai seniau sukurti aukšto meninio lygio kūriniai, sulaukę pasisekimo ir įvertinimo, gali atgimti naujam gyvenimui. Balete tai normali praktika. Beveik kiekvienas teatras turi savo „Spragtuko“, „Žizel“, „Karmen“ ir kitų klasikinių baletų versijas. Visgi šiuolaikiniame šokyje tai dar neįprasta. Anot A. Šeiko, pervertiname naujumą, nes originalumas visuomet gimsta iš gebėjimo „perdirbti“ tai, kas jau buvo sukurta anksčiau. Šią idėja pratęsia ir tai, jog spektaklyje „La CALASH La Latin-LT“ naujam gyvenimui prisikelia legendinio sportinių šokių klubo „Žuvėdra“ sceniniai rūbai. Taip spektaklio kūrėjai atiduoda pagarbą uostamiestį garsinusiam kolektyvui. Taip pat taupomi resursai, išvengiama būsimų atliekų, o žiūrovai turi galimybę vėl išvysti įspūdingus dizainerės Ainos Zinčiukaitės studijos „Žuvėdrai“ ir kitiems kurtus kostiumus-meno kūrinius.

Spektaklyje „La CALASH La Latin-LT“ judesinė medžiaga kuriama pasitelkiant sportinių šokių susikabinimus bei choreografo P. Granhøj autorinę obstrukcijos techniką. Tai leidžia choreografui transformuoti judesius, ribojant jų veiksmus ir taip atskleisti giluminius asmenybės sluoksnius bei specifinį kiekvieno atlikėjo fiziškumą.

„Šiame spektaklyje atsispyriau nuo klausimo: kaip sportinių šokių susikabinimo pozos veikia šiuolaikinį šokį. Naudodami mano obstrukcijos techniką, kai varžomi atlikėjų judesiai, kuriame spektaklio medžiagą. Būtent per šokėjus matau, kur vystosi spektaklio turinys ir forma. Fantastiški atlikėjai, proceso metu labai daug juokiamės. Manau danų ir lietuvių humoro jausmas panašus. Juokas – galingas vaistas, ypač šiandienos kontekste. Tikiuosi, kad ir žiūrovams tai bus spalvinga ir juoko kaulelius kutenanti patirtis“, – kūrybinio proceso akimirkomis dalinosi choreografas P. Granhøj.

Bilietus į premjerinius spektaklius platina bilietai.lt. Daugiau informacijos apie spektaklio rodymą Anykščiuose suteiks Anykščių kultūros centras.

„La CALASH La Latin-LT“ yra Granhøj Dans ir Šeiko šokio teatro koprodukcija. Choreografiją P. Granhøj kuria glaudžiai bendradarbiaudamas su šokėjais Dovile Binkauskaite, Dariumi Beruliu, Niels Claes, Mantu Ūsu, Oksana Griaznova, Gintare Marija Ščavinskaite, A. Šeiko, M. Stabačinsku, M. Pinigiu, Inga Kuznecova ir Viktorija Zobielaite. Šviesų dizaineris – Aurelijus Davidavičius, naudojama Uma Sumac, Pérez Prado, Serge Gainsbourg, Camila Cabello muzika. Šeiko šokio teatro meno vadovė, spektaklio konsultantė – A. Šeiko, o prodiuserės Sigrid Aakvik ir Goda Giedraitytė.

Produkcijos komandą sudaro Edita Grigaitienė, Greta Seiliūtė, Austėja Laurinavičiūtė.

Šeiko šokio teatro veiklą finansuoja: Lietuvos kultūros taryba, Klaipėdos miesto savivaldybė, Danijos meno fondas. Teatras dėkoja partneriams: Ainos studijai, sportinių šokių klubui „Žuvėdra“, UAB „Puantas“ už galimybę sukurti išskirtinį įvaizdį.

Didžiajame ekrane pirmą kartą bus pristatomi keturi trumpametražiai šokio filmai: Šeiko šokio teatro kurti poetiškas judesio filmas su Klaipėdos ir Palangos senjorais „Anapus sienų“, hipnotizuojantis ir meditatyvus „Audros akis“, Kuršių Nerijos galybę ir trapumą atskleidžiantis „Po oda“ bei šokėjos Viktorijos Zobielaitės debiutas – sapniškasis „Ephémeros“. Seansą atidarys gyvas pasirodymas – šokio studentės Olgos Gerasimovos kurtas solo šokis „Make Me Great Again, umbra“. Po filmų seanso – pokalbis su Šeiko šokio teatro meno vadove, choreografe, šokio filmų kūrėja ir daugybės nacionalinių apdovanojimų laureate Agnija Šeiko apie šokio filmo žanro subtilybes.

Užsienyje turintis savo festivalius, Lietuvoje šokio filmų žanras sutinkamas rečiau, įtraukiant vieną kitą kūrinį į didžiųjų šalies kino festivalių programą, todėl kartu su Klaipėdos kultūros fabrike įsikūrusiu „ArleKinu“, Šeiko šokio teatras pristato niekada kino salėje nerodytą programą. Organizatoriai pristatys 2020–2022 m. teatro sukurtus šokio filmus bei šokėjos V. Zobielaitės debiutą.

„Šiame šokio filmų seanse norime suteikti galimybę klaipėdiečiams susipažinti su šiuo žanru dideliame ekrane su geru garsu – taip, kaip ir priklauso jį patirti. Manau žiūrovus taip pat patrauks pamatyti kaip per lietuvių bei prancūzų kūrėjų akį atsiskleis Kuršių nerija, o viename filme šoka ir Klaipėdos bei Palangos senjorai“, – apie renginio programą pasakojo A. Šeiko.

Seansą atidarys talentingos šokio studentės O. Gerasimovos kurtas solo šokis „Make Me Great Again, umbra“ (šokėjas Edvardas Kažarnovičius). Umbra verčiant iš lotynų k. – šešėlis, atspalvis, tamsa. Choreografę įkvėpė Salvadoro Dali paveikslas „Barcelona mannequin“, kuriame pavaizduota moters figūra iš trijų siluetų, primenančių šešėlius ar skirtingas asmenybės puses.

„Rodysime keturis Šeiko šokio teatro sukurtus filmus, vienas iš jų apdovanotas, taip pat kalbinsime A. Šeiko. Neabejoju, kad kažkam tai bus tas baltas triušis, atvesiantis į fantastišką šiuolaikinio šokio ir kino pasaulį“, – į vienintelį šokio filmų seansą kvietė „ArleKino“ vadovas Linas Lesauskas.

Pirmasis filmas – choreografės, judesio terapijos praktikės Dovilės Binkauskaitės ir Mariaus Lukošiaus šokio filmas „Anapus sienų“, kurio dėmesio centre pajūrio senjorai. Filmo kūrėjai lankė senjorus jų namuose ir prašė ne pasakoti, o parodyti savo istorijas per kūną – judesį ir šokį. Tarsi sielos akimis šiame filme permatomas po kasdienybės dulkėmis pulsuojantis gyvenimas. Filmas įtraukia banguojančiu ritmu, ramiu dėmesingumu ir choreografei būdingu gebėjimu kiaurai permatyti buities paviršių bei atskleisti būties gelmę. Filmo trukmė 10 minučių.

Antrasis kūrinys – jaunos šokėjos V. Zobielaitės debiutas, tapęs jos baigiamuoju šokio studijų darbu ir 2022 metais Eksperimentinio šokio ir muzikos filmų festivalyje pelnęs apdovanojimą už geriausią garsą ir muziką. Sapniškajame EPHÉMEROS (sen. gr. trumpalaikis) subtiliai jungiant tris dėmenis – žmogų, augalą bei skulptūrą – kuriamas savitas fantazijų pasaulis, kuriame patiriamas būties laikinumas neišvengiamas – viskas yra laikina santykyje su amžinybe. Filmo trukmė 14 minučių.

Trečiuoju numeriu bus rodomas prancūzų ir lietuvių kūrybinio bendradarbiavimo programos „KlaipėDAnse“ vaisius – šokio filmas „Po oda“, kurį išaugino dvi prancūzės – choreografė, režisierė Mathilde Monfreux ir operatorė, režisierė Trécy Afonso kartu su Šeiko šokio teatru. Anot menotyrininkės, šokio kritikės Silvijos Čižaitės-Rudokienės, „Po oda“ „skleidžia savotišką poetiškumą, labai gryną poetiką“. Juostoje šokančio kūno ir natūralių formų sintezė įgauna architektūrines formas. Tarsi praskleidus Majos šydą, žiūrovui atsiveria subtilus žmogaus ir pasaulio ryšys, kur kiekvienas elementas veikia visą sistemą. Su prancūzių kūrėjoms būdingu subtilumu ir organiškumu filmas panardina žiūrovą į poetišką gamtos ir šokio tėkmę. 2021 m. filmas buvo atrinktas į Sans Souci šokio kino festivalio Kolorade (JAV) programą. Filmo trukmė 24 minutės.

Paskutinis programoje – pagal to paties pavadinimo prancūzų choreografo Rachido Ouramdane šokio spektaklį sukurtas R. Ouramdane, A. Šeiko, Oksanos Griaznovos ir Mariaus Paplausko filmas „Audros akis“. Šis kūrinys viešai bus rodomas tik antrą kartą. Pirmąjį jis pristatytas Kauno centriniame pašte, kur ir buvo nufilmuotas, „KlaipėDAnse“ savaitės Kaune metu. „Audros akyje“, modernistiniame interjere skleidžiasi chaoso ir tvarkos dėsniai, tyrinėjamas individo ir grupės santykis. Lyg energijos šuoras, besisukantis kaleidoskopas, filmas įtraukia žiūrovą į hipnotišką, aktyvios meditacijos būseną.

Šokio filmas „Audros akis“ – Prancūzijos-Lietuvos kūrybinio bendradarbiavimo programos „KlaipėDAnse“, vykdomos nuo 2017 metų, dalis. Filmo trukmė 10 minučių.

Šokio filmų vakaras su A. Šeiko – balandžio 30 d. 18 val. Klaipėdos kultūros fabriko kino salėje. Bilietus platina „Bilietai.lt“.

Šįmet pajūryje vykusiai kūrinio premjerai pasirinktas Nidos švyturys. Šiluvos apylinkes apvažiavę Šeiko šokio teatro komandos nariai instaliacijai išrinko vieną iš dviejų nebenaudojamų Žaiginio mokyklos patalpų, kurias ketinama atiduoti bendruomenei.

Į šį nuo didžiosios kultūros renginių nutolusį miestelį A.Šeiko komandą pakvietė Šiluvos teatro bienalės organizatorė Silvija Čižaitė-Rudokienė. "Nuostabu, kad renginys turi tokio plataus akiračio organiziatorę, norinčią atvežti į regioną kažką nematyta ir įveiklinti erdves, apie kurių tinkamumą meno kūriniams net nepagalvotum", – interviu džiaugiasi žinoma choreografė.

– Kodėl "In-contact" rodymui pasirinkote nebeveikiančios mokyklos patalpas?

– Organizatoriai siūlė keletą erdvių, patys važiavome rinktis tinkamiausios. Viską apvažiavus pasirodė visapusiškai svarbu įveiklinti buvusios mokyklos Žaiginyje patalpas. Pirma – bendruomenė pamatys, kad jos puikiai tinka meno kūrinių pristatymui. Antra – tai labai įdomi erdvė, joje radome įvairių mokyklinių daiktų, užsilikusių dar nuo sovietinių laikų. Trečia – tokiose patalpose mūsų kūrinio temos gali suskambėti dar garsiau ar netgi naujai. Rodysimės Lietuvos viduryje esančioje apleistoje, nykstančioje erdvėje, kurioje likę visai nedaug žmonių – vadinasi, jie nebėra erdvės šeimininkai. Tokioje aplinkoje "In-contact" veikiantys padarai lengvai taps naujais šeimininkais, į kurių valdas ateis žiūrovai. Antrame aukšte, buvusiose klasėse, ketiname įkurti tų padarų namus, šalia kurių sustatysime žiūrovų judesius fiksuojančias kameras. Instaliacijoje naudojame specialią programą, kuriančią spektaklio garso takelį pagal kameros užfiksuotus judesius.

– Vadinasi, muzika bus kursiama tik žiūrovams aktyviai judant?

– Tam tikro jų aktyvumo reikėtų – dėl to spektaklis tikrai taps įdomesnis ir publikai, ir atlikėjams. Žinome tai, nes esame turėję visokių patirčių. Kartais susirenka gyva, laisva publika, greitai pagaunanti žaidimo taisykles ir judesiais daranti sąmoningą įtaką muzikai. Būna ir tokių, kurie nesupranta kamerų funkcijos – jie stovi ir stebi, tad niekas nesikeičia. Natūralu – žmonės ateina su skirtingomis patirtimis, kai kurie – tiesiog nedrąsūs. Todėl spektaklio pradžioje visuomet parodome žiūrovams, kad jie turėtų jaustis instaliacijos dalimi, ir kad jų aktyvumas svarbus.

Beje, gali būti, kad Žaiginyje šiek tiek eksperimentuosime. Paprastai kameros fiksuoja tik publikos judesius. Kai rodėme instaliaciją Nidos švyturyje, fiksuoti atlikėjų judėjimo negalėjome dėl riboto ploto. Mokyklos erdvė atvers kitokias galimybes, tad gali būti, kad nuspręsime fiksuoti ir žiūrovų, ir atlikėjų judėjimą.

– "In-contact" aprašyme daugiau informacijos ne apie patį darbą, bet apie erdvę, kurioje rodyta premjera. Ar kūrinį taip sunku apibūdinti?

– Tikrai nėra sunku! Spektaklio išeities taškas buvo mano susitikimas su bulgarų menininke Albena Baeva, nuolat ieškančia galimybių garsui, judesiui ir apšvietimui komunikuoti su dirbtiniu intelektu. Dirbtinio intelekto, o dabar – ir pandemijos padarinių temos padiktavo "In-contact" idėjas: kalbame apie savo aplinkos, gamtos situaciją. Be abejo, Nida, kurios švyturyje rengėme premjerą, kėlė savo kontekstus: atsidūrėme unikalioje vietoje, kurią sistemingai naikina krūvos poilsiautojų, turizmas. Todėl instaliacijoje atsirado žvėrys, mutavę padarai, kažkuriuo metu perėmę kontrolę į savo rankas.

"In-contact" svarbi galios pasisavinimo tema. Mes, žmonės, jaučiamės visagaliai, tačiau pati gamta – kad ir pandemijos pavidalu – mums nuolat parodo, kad tokie nesame. Siekdami naudos sau galime pridaryti žalos aplinkai, tačiau vėliau patys springsime to padariniais. Instaliacijoje norime apversti trupmeną, parodyti, kad žmogus nebūtinai yra viršuje.

– Pastaruoju metu Šeiko šokio teatre pastatyta daug įvietintų darbų (tarp jų ir "In-contact"), kuriuose erdvė atrodo neatsiejama nuo pasirodymo. Tokius kūrinius ypač sunku vežti į gastroles, nes kaskart reikia perkurti iš naujo.

– Kuriozų ar didelių problemų, kurių negalėčiau išspręsti, kol kas nepasitaikė – regis, jau sugebu žvelgti į reiškinius iš įvairių kampų, tad išeitis visuomet atrandu. Užtat pamenu Žagarėje rodytą "Karalienę Luizę". Mums buvo siūlomos dvaro apylinkės, tačiau pati bevaikščiodama pamačiau nuostabų žirgyną. Buvome patikinti, kad juo naudotis leidimo negausime, tačiau su savininku pavyko susitarti. Taigi spektaklis vyko tarp žirgų, kurių vienas pasirodė esąs artistas – ruoštas dalyvauti parodomosiose programose. Kai spektaklio metu atlikėjos pradėjo šalia jo šokti, žirgas, regis, nutarė, kad atėjo laikas jo programai. Taip gyvūnas savarankišku sprendimu tapo improvizuota spektaklio dalimi.

– Žirgynas, mokykla, švyturys, bažnyčios... Regis, kaskart pritaikant spektaklį naujai erdvei reikia atlikti didžiulį darbą.

– Taip ir yra. Tačiau man tai vienas maloniausių dalykų, nes galiu kitaip pažiūrėti į žinomas funkcijas ar istorijas turinčias erdves. Todėl, kai organizatoriai pasisiūlo surasti man spektaklio vietą, visuomet labai padėkoju ir paprašau sau visiškos sprendimo laisvės.

– Kalbėjome apie darbų formas, o kaip dėl turinio? Gana dažnai šiuolaikinio šokio spektaklių bijoma, nes tikima, kad jie reikalauja didelio apsiskaitymo ir sudėtingo gilinimosi į kūrinio filosofiją. Kaip pati norėtum veikti žiūrovus, kokius pojūčius jiems sukelti?

Kad žmogus sutiktų eiti kartu su spektakliu, reikia jį pakviesti į šią kelionę jo kalba.

– Šiuo atžvilgiu esu praėjusi įvairias stadijas. Studijuojant ir pačioje karjeros pradžioje man buvo labai svarbu neatsilikti nuo europietiškų tendencijų, eiti tuo metu populiariu ir pripažintu šokio keliu, nepasirodyti nevykusia ar atsilikusia. Žinoma, tokiais atvejais menininkui kyla pavojus prarasti savastį. Tačiau tada man atrodė, kad svarbiausia ne tai, ką žiūrovas pajus, bet kad spektaklyje būtų suformuluota intelektuali mintis. Atrodė, kad blogiausia, kas tuo metu galėjo nutikti, tai banalus, paviršutiniškas ar – o siaube! – jausmingas spektaklis.

Tačiau kažkada įvyko lūžis ir pradėjau galvoti: koks tada spektaklio tikslas, jeigu nesiekiu paveikti žmogų? Kodėl verčiu jį perskaityti, bet ne pajusti tas intelektualias prasmes? Šokis yra menas, kuriame daug kas suvokiama pasąmoningai, per pojūčius, pamatinių žiūrovo patirčių sujudinimą. Kad žmogus sutiktų eiti kartu su spektakliu, reikia jį pakviesti į šią kelionę jo kalba. Tačiau kūrėjai kartais pasiklysta filosofijose ir nebegali kalbėti paprastai, ne aukštąja meno kalba. Nesupraskit neteisingai – aukštasis, intelektualus menas yra puiku. Tačiau jo harmonija su žemiškais, žmonėms artimais reiškiniais yra dar geriau.

Šiandien manau, kad niekas kitas taip nesujaudins žmogaus, kaip kito žmogaus buvimas šalia.

– O kaip apibendrintum lietuvių publikos požiūrį į šiuolaikinį šokį 2020-aisiais metais?

– Apibendrinti visos Lietuvos žiūrovus būtų sudėtinga. Didmiesčių publika, žinoma, jau mačiusi įvairiausio šokio iš skirtingų šalių, tad jų nebestebina forma, jie ieško turinio, kokybės. Manau, kad šių žiūrovų sąmonėje šokis yra gana arti teatro.

Regionų situacija kitokia, tačiau daug gastroliuodama pastebiu gyventojų nuojautas, kad šiuolaikinis šokis gali juos sujungti su tuo, kas iš tikrųjų svarbu šiandienos žmogui, neleisti nuo visko nutolti, nepaisant geografinės padėties. Regionų žiūrovai šokį pasitinka vis atviriau. Tačiau tam pirmiausia būtinas pačių menininkų atvirumas – kaip pateikiame savo darbus, kaip pasiruošiame susitikimui su konkrečiomis publikomis. Nuo to priklauso, ar žmonės mus įsileis. Nes jei tiesiog įmesime žmones į abstrakčią kūrybą, tikėdamiesi susilaukti jų dėmesio neinvestuodami savojo, paliksime juos likimo valiai. O juk kur kas tikslingiau pasikviesti juos eiti kartu.