– Nuo ko viskas prasidėjo? Kaip nusprendei, kad šiai žmonių grupei šokis būtų aktuali veikla?
– Viskas prasidėjo nuo Šiuolaikinio šokio asociacijos iniciatyvos. Gyvenu Kaune ir žinau, kad čia brandaus amžiaus šokėjams trūksta veiklos, tad labai apsidžiaugiau, gavusi galimybę prisijungti.
Aš pati savo karjeroje ir amžiuje šiuo metu išgyvenu tokį laikotarpį, kai nebegaliu daryti to, ką galėjau daryti prieš porą ar šešerius metus. Kūno galimybės susiaurėjo, todėl nebeišeina tiek judėti, tiek dirbti, šokti spektakliuose. Šokio specialybę įgijau todėl, kad jaučiu, jog esu tam sutverta gamtiškai, šią meninę išraišą laikau sau prigimtine. Todėl pagalvojau, kad jei noriu likti šokio srityje, turiu rasti kitokių būdu joje veikti. Tikiu, kad šokio pamokos yra naudingos ne tik jas lankančioms senjorėms, bet ir man pačiai. Galbūt tai atvers naujus kūrybinius impulsus.
– Šokio pasaulyje visgi egzistuoja tam tikras jaunystės kultas. Ar lengva buvo surinkti vyresnio amžiaus dalyves tokiam užsiėmimui? Galbūt ši amžiaus grupė į šokį vis dar žiūri skeptiškai?
– Ši problema egzistuoja ne tik šokyje, bet ir visoje scenos kultūroje Lietuvoje. Tai plati ir labai jautri tema, aktuali ir man pačiai. Turbūt nesunku pastebėti, kad televizijoje, medijose visas pramoginis turinys nukreiptas į jaunystės, grožio kultą. Atrodo, kad žmonių virš 50 tiesiog nėra arba jiems nėra ką pasiūlyti. Teatro spektakliuose dar sutinkame garbaus amžiaus aktorių, o šokyje – ne. Tačiau norisi tikėti, kad vyresnio žmogaus dalyvavimas meno, kultūros pasaulyje visgi yra svarbus ir aktualus.
M. Plepio nuotr.
Prisikviesti dalyvių nebuvo sunku – Šiuolaikinio šokio asociacija šią veiklą pristatė Kaune vykusioje menų mugėje ir iškart sulaukė susidomėjimo. Daug reiškia tai, kad pamokos yra nemokamos. Visos dalyvės yra pensinio amžiaus ir man labai įdomu kartu su jomis dirbti. Abu mano tėvai mirę, tad iš pamokų dalyvių tarsi gaunu prarasto ryšio su vyresniąja karta kompensaciją – pajudam, pasišnekam, pasitariam visais klausimais.
– Kaip atrodo jūsų pamokos?
– Aš esu šiuolaikinio šokio specialistė, todėl tai atsispindi ir pamokose. Prieš šiuolaikinį šokį gyvavo išraiškos šokis – man teko laimė dalyvauti Kiros Daujotaitės (viena išraiškos šokio pradininkių Lietuvoje, – aut. past.) seminare, „Auros“ šokio teatro veiklos pradžioje taip pat vyko daug išraiškos šokiu paremtų trenažų, apšilimų. Tad savo pamokose taikau kai kuriuos išraiškos šokio elementus kartu su šiuolaikinio šokio apšilimo dalimis. Užsiimame ir improvizacija, kontaktiniais pratimais. Tiesa, su pastaraisiais sekasi sunkiau – žmonėms vis dar sudėtinga liesti kitą ar būti liečiamiems.
– Ar galėtum įvardinti, kuo šokio poveikis senjorams skiriasi nuo įprastos mankštos poveikio?
Atrodo, kad žmonių virš 50 tiesiog nėra arba jiems nėra ką pasiūlyti. Teatro spektakliuose dar sutinkame garbaus amžiaus aktorių, o šokyje – ne.
– Įprastą mankštą, įtariu, atlikti yra paprasčiau, nes ji paremta tam tikrų judesių kartojimu. O šokio pamokose įsijungia atmintis – dalyviai turi atsiminti judesių junginius, taip pat čia labai daug improvizacijos, o tai iš esmės yra momentinė kūryba. Reikia atpalaiduoti mąstymą, pamiršti vidinį kritiką, pasinerti į pojūtį. Man, kaip kūrėjai, labai įdomus kūrybinis pamokų procesas, nes improvizacijų metu vykstantis judesys yra unikalus, nepakartojamas. Dar vienas išskirtinumas – šokio pamokose dirbame su muzika. Klausome daug klasikos, džiazo. Šokio pamokos pilnos harmonijos, kūrybiškumo, plastiškumo, dėmesio, jautrumo savo kūnui ir aplinkai.
M. Plepio nuotr.
– Užsiminei, kad šokio pamokos naujas patirtis atneša ir tau pačiai, dalyvės kartais atstoja vyresnius artimuosius. Gal gali praplėsti, ką pasiimi iš šios veiklos?
– Norėčiau grįžti prie savo pamąstymo apie tai, kad šiuo metu pati ieškau naujų būdų judėti. Užsiimdama šia veikla tarsi bandau surasti naują ramybę šokyje. Žinoma, svarbus ir bendravimo su pamokų dalyvėmis momentas – kaip ir minėjau, galime pasikalbėti, pasitarti labai įvairiais klausimais, pasidalinti patirtimi ir išmintimi. Gera stebėti, kaip dalyvės viena kita džiaugiasi, o po užsiėmimų eina išgerti kavos ir pabendrauti – formuojasi tam tikra bendruomenė.
– Pokalbio pradžioje užsiminėme apie amžizmą. Kaip manai, kaip ši problema galėtų būti sprendžiama šokio pasaulyje?
– Kaip spręsti problemą – nežinau. Tik suprantu, kad kol esi jaunas ir pilnas energijos, apie tai nesusimąstai. Ilgainiui nebeturi jėgų ne tik judėti ir kurti tiek, kiek seniau, bet ir „kovoti dėl būvio“ – rašyti ir teikti paraiškų finansavimui, sekti naujienų. Kad išliktum, reikia tam tikro intensyvumo, agresyvumo. Sprendimo neturiu, bet džiaugiuosi, kad Šiuolaikinio šokio asociacija po truputį atsisuka į šią problemą, galbūt iš to kažkas išsivystys. Siekti tikslų ir spręsti problemas padeda bendruomeniškumas.
– MO muziejus neseniai pranešė apie savo pasiūlymą muziejų lankymo receptą įtraukti į sveikatos priežiūros sistemą. Galbūt šokis irgi galėtų būti skiriamas gydytojo kabinete?
– Vienareikšmiškai taip. Aš tikiu nenugalima meno jėga. Judesys veikia kaip terapija, tai – nežalingas „vaistas“, laimės hormonas. Pajudėjus su muzika pasikrauni bei subalansuoji energijas, atsiveria kanalai kūrybiškumui.
