Scena įprasta, kasdienė, tikroviška – vaizduojamas skurstantis miestelis, o gyventojai – paliegę, alkani, nereikalingi šios žemės keleiviai. Į tą provincijos miestelį, kuriame jau seniai nebeveikia gamyklos, net nestoja svarbius keleivius vežantys traukiniai, atvyksta labai turtinga ponia Kler (aktorė Jūratė Onaitytė). Situacija graudi – nuvargę nuo savo kasdienybės ir skurdo, miestelio gyventojai tikisi, kad ji padovanos jiems viltį ir sugrąžins į miestelį gerovę: vėl pradės dirbti gamyklos, važiuos traukiniai, žmonės atsikvėps.

Tiesą gyvenime rasti labai sudėtinga, nes žmonės slepia veidus kiek galėdami giliau po kaukėmis.

Tvyranti nežinomybė dėl bedruomenės ateities siejama su ponia Kler. Iš pradžių atrodo, kad situacija spręsis palankiai, nes ponią pažįstantis Ilis (aktorius Liubomiras Laucevičius) tikisi vėl sugrąžinti ją į praeitį ir atseit priminti malonias akimirkas. Miestelio gyventojai deda į jį viltis, jaučiasi drąsesni, nes laukia tos išganingos valandos, kai jie galės normaliai gyventi. Skurdas žmones padaro aklus dvasiškai, nes ir susiklosčius šiai situacijai nė vienas asmuo nepaklausia, o kokie ryšiai sieja Kler su Iliu. Užtenka žinoti, kad jie prieš 40 metų buvo pažįstami, o dabar ta pažintis gali tęstis. Griežtas aktorės J.Onaitytės balsas nieko gero nežada. Jau po pirmų pasisveikinimo žodžių tampa aišku, kad ne viskas čia bus gerai. Senoji ponia sutinka paaukoti miesteliui milijardą su viena sąlyga – kad miestelyje būtų atkurtas teisingumas. Tai ir yra konflikto pradžia.

Tiesą gyvenime rasti labai sudėtinga, nes žmonės slepia veidus kiek galėdami giliau po kaukėmis, kad tik nesimatytų jų skausmo išvagotų randų arba veidmainystės, kai vienas į kitą bijo žiūrėti dvasios akimis. Ponia Kler užaugo tame miestelyje, pamilo Ilį, bet jos meilė čia, tame miestelyje, buvo paniekinta, išduota ir tai visiems laikams pakreipė jos gyvenimą visai kita kryptimi. Sakytume, situacija panėšėja į Medėjos kerštą, nes Kler atvyko suvesti sąžinės sąskaitų su jaunystės mylimuoju.

Aktorė J.Onaitytė labai šitam vaidmeniui tiko – ji stipriai išjautė moters išgyvenimus, kurie neužsimiršo per daugybę metų. Atrodo, kiek vienas jos judesys ironiškai stabdo vyro pasąmonę ir priverčia įsiklausyti į sąžinę: ar galima ramiai gyventi su kita šeima, kai esi suniokojęs meilę? Šitos Dievo dovanos paneigti neįmanoma, o kas išdrįsta tai padaryti, ko gero, moka aukščiausia kaina. Meilė turi savo vertę. Tik spektaklio pagrindinis konfliktas sukasi ne pagal šią ašį. Prasmė glūdi dar gilesniuose kloduose.

Svarbiausias akcentas nagrinėjamame konflikte dedamas tada, kai multimilijardierė ponia Kler pasiūlo milijardą už tesingumo atkūrimą. Režisierius ieško atsakymo į svarbiausius dramaturgo keliamus klausimus – ar galima už pinigus nupirkti teisingumą, laisvę, laimę? O gal teisingumas tėra kaukė, kuria pridengiame savo godumą ir kitas silpnybes? Miestelio bendruomenė, išgirdusi tokį pasiūlymą, nustemba, gal net suabejoja, ar teisingumą galima nupirkti, apskritai, ar jis turi kainą. Bet veidmainystė vyksta prie akių: vieni kitus apgaudinėja, meluoja, išnaudoja. Tame dvasinės sumaišties sūkuryje yra tas didysis nusikaltėlis Ilis. Iš tiesų jo negalima teisinti – už padarytas klaidas reikia sumokėti. Juk negali gyventi laimingai ir džiaugtis savo padėtimi, kai giliai širdyje jauti, kad nesi doras žmogus, kad suniokojai kito žmogaus gyvenimą. Ar turėjai tam teisę? Apskritai, ar yra tokia teisė?

O tiek nedaug tereikėjo, kad visi išbristų iš vargo – tik vieno žmogaus gyvybės.

Prie akių miestelio bendruomenė sutaria palaikyti Ilį, jį net apginti, bet giliai viduje aiškiai matyti, kokia supuvusi yra ta visuomenė. Išraiškingas įvaizdis – geltoni batai. Tas rodo, kad visi to miestelio gyventojai yra vienodai godūs. Nežinia, kokios priežastys juos tokius padarė, bet galima būtų daryti prielaidą, kad skurdas pažeidė ne tik jų buitį, bet ir dvasinį pasaulį. Norėdamas prasigyventi, išbristi iš bėdų, žmogus ryžtasi išdavystei, pataikavimui, melui. Pirmiausia šitus pokyčius pastebi pats Ilis, atsidūręs tarsi miestelio gyventojų spąstuose. Jis negali priekaištauti, nes pats nukreips ugnį į save – miestelio gyventojai ima skolon produktus, beje, brangiausius, žada grąžinti. Bet iš ko? Šis klausimas neduoda ramybės ir Iliui. L.Laucevičius savo manieromis, kaip įprasta  žinomam aktoriui, perteikia savo nerimą, mato, kad jis artėja į aklavietę, kur reikės duoti savo sąžinės apyskaitą. Dievui? Ne, poniai Kler. Kiek kainuoja jaunystės klaidos ir išdavystė?

Iš tiesų, vienas klaidas galima nesunkiai ištaisyti, o kitoms prireikia viso gyvenimo. Atrodo, kad Ilio klaida jam kainuos gyvenimą. Žiūrovai įtemptai seka antrąjį veiksmą – o gal ponia Kler atleis jam klaidas? Dramatiškai vystosi ir pačios ponios Kler gyvenimo peripetijos – ji lengvabūdiškai išteka už devinto vyro. Kur meilė? Jos nėra, ją sunaikino dar jaunystėje Ilis, palikęs Kler vienišą, jūreivio palaidine apsirengusią, su kūdikiu ant rankų, alkaną, nuskurdusią. Tokia ji ir iškeliavo iš miestelio – visų pažeminta.

Po keturiasdešimties metų ji grįžo turtinga ir dabar miestelio bendruomenė laukia iš jos malonės. Ponios Kler Cachanasian pasirodymas nuskurdusiame gimtajame miestelyje yra tarsi gyvas priekaištas tiems, kurie smerkė ir niekino silpną mergaitę. Užtarėjų nebuvo. Kas dabar laukia jos pasigailėjimo ir malonės? Bumerangas grįžta? Galbūt, galima ir tokią prielaidą daryti – už visas klaidas reikia susimokėti. Bet čia žmogus tapo žmogui teisėjas. Nuoskauda sukilo prieš niekšybę. Iliui nepasisekė – jį išdavė ir mirčiai pasmerkė vieną visa jo šeima – atsirado visiems reikalų, nes jie gyvena gerai, išbrido iš skurdo. Vadinasi, tarp šitų žmonių nebuvo nei meilės, nei prisirišimo. Ko gero, materialiniais sumetimais sudaryta santuoka leido Iliui nusipirkti už tą nešvarią sąžinę. Deja...

Kokia turėjo būti pabaiga? Pagal Bibliją, priešai turėjo apsikabinti.

Kaip visada norisi, kad pabaiga būtų gera, laiminga. Žiūrovai laukė susitaikymo – galbūt tokio lyrinio pasikalbėjimo vienas su kitu. Atomazga kitokia: Ilis miršta (atseit, širdies smūgis) – jį uždusino bendruomenės godumas ir veidmainystė. Kler išdidžiai palieka miestelį išsiveždama karstą su Iliu. Ji įvykdė savo pažadą – miesteliui atidavė milijardą, prasidėjo gyvenimas. O tiek nedaug tereikėjo, kad visi išbristų iš vargo – tik vieno žmogaus gyvybės. Čia ir klausimas: kiek verta žmogaus gyvybė? Stiprus ir antras klausimas: kiek kainuoja mūsų humanistiniai idealai ir principai? Atsakymo nerasime, jo nėra. Tos intrigos neprarado savo aktualumo nuo pat pjesės sukūrimo, nes mes vis dar gyvename pasaulyje, kuris vis dar rūpinasi materialinėmis vertybėmis.

Kokia turėjo būti pabaiga? Pagal Bibliją, priešai turėjo apsikabinti. Šiuo atveju, žmogus žmogui tapo teisėjas. Nežinia, ar pajuto Kler širdyje palengvėjimą, bet guodžia ta mintis, kad Ilis suprato ir pripažino savo klaidą. Jis suvokė skaudžią gyvenimo tiesą – ta paniekinta mergaitė ne pati, o jo rankomis sugniuždė savo likimą. Ilį nuteisė tie, kurie kiekvieną dieną tikisi sulaukti "senos damos" (atpildo už savo jaunystės klaidas) vizito. Kol ji neatvyksta, tol širdyje ramu. Naujojo Testamento žodžiais būtų galima įvardyti ir šią situaciją: "Ar yra kas nors be nuodėmės?" Taigi, tokia skaudi istorija verčia susimąstyti ne tik apie savo praeities sunkius išbandymus ar klaidas, bet pagalvoti ir apie tarpusavio santykius, vertybes, ypač žmogiškumą. Kaip svarbu yra nenužudyti savyje žmogaus.

Pasaulinę šlovę šveicarų dramaturgui Friedrichui Dürrenmattui atnešusi pjesė „Senos damos vizitas“ (1956) nukelia į mažą Šveicarijos provincijos miestelį, kurio kasdienybė kupina tragikomiškų problemų. Teisingumas ir laisvė, atsakomybė ir abejingumas, kerštas, kaltė, godumas ir politikos nuosmukis – pagrindinės autoriaus nagrinėjamos temos. Į Giuleną, kuriame jau seniai nebeveikia gamyklos, nestoja traukiniai, atvyksta pasakiškai turtinga ponia Kler Cachanasian. Kadaise ji užaugo tame miestelyje, bet išvykusi nesirodė daugiau nei keturis dešimtmečius. Multimilijardierė Kler, galinti finansiškai paremti miestelio bendruomenę, yra paskutinė gyventojų viltis. Ponia sutinka paaukoti milijardą su viena sąlyga – kad miestelyje būtų atstatytas teisingumas, o tai reiškia, kad būtų nužudytas vienas žmogus, jaunystėje sutrypęs jos meilę.

Pagrindiniai keliami klausimai – kiek ir ką mes galime parduoti už pinigus? Ir ką galime už juos nusipirkti?

„Šiame spektaklyje yra trys svarbiausi veikėjai – tai senoji dama Kler Cachanasian, jos jaunystės draugas Alfredas Ilis ir miestelio bendruomenė. Visos pjesės intrigos rezgamos šiame trikampyje. Tos intrigos neprarado savo aktualumo nuo pat pjesės sukūrimo, nes mes vis dar gyvename pasaulyje, kuris pernelyg rūpinasi materialinėmis vertybėmis. Pagrindiniai keliami klausimai – kiek ir ką mes galime parduoti už pinigus? Ir ką galime už juos nusipirkti? Ar įmanoma nusipirkti laisvę, laimę, teisingumą?“, – sako režisierius A. Giniotis.

D. Stankevičiaus nuotr.

Teatro generalinis direktorius Egidijus Stancikas džiaugiasi, kad dešimtmetį trukęs bendravimas su režisieriumi pagaliau įgyvendinamas scenoje. „Dėl pastatymo mūsų teatre tarėmės gana seniai, tačiau Aidą Giniotį sustabdydavo akademinė veikla Muzikos ir teatro akademijoje, pastatymai Keistuolių teatre ir kita. Mūsų repertuare mažai pramoginio žanro spektaklių ir tokių, kuriuos būtų lengva pritaikyti kitose scenose. „Senos damos vizitas“ – aktorinis spektaklis, nereikalaujantis technologijų, tad manau, kad jį galėsime rodyti daugelio teatrų ir kultūros centrų scenose.“

Pagrindinius Kler ir Ilio vaidmenis kuria gerai žinomi aktoriai Jūratė Onaitytė ir Liubomiras Laucevičius. Taip pat jiems akomponuoja net po keletą išraiškingų personažų įkūnijantys trupės aktoriai Egidijus Stancikas, Dainius Svobonas, Audronė Paškonytė, Albinas Budnikas, Saulius Čiučelis, Tomas Erbrėderis, Martyna Gedvilaitė, Artūras Sužiedėlis, Gintautas Bejeris, Ugnė Žirgulė, Eugenija Bendoriūtė, Dovydas Pabarčius, Henrikas Savickis, Pijus Narijauskas, Ridas Žirgulis.

Scenografiją ir kostiumus spektakliui sukūrė dailininkė Laura Luišaitytė, muzikinio takelio autorius – kompozitorius Ignas Juzokas. Pasak L. Luišaitytės, vizualioji stilistika artima žaidybiniam spektakliui – vieta ar atmosfera kuriama lakoniškomis, atpažįstamomis detalėmis.

Balandžio 30 dienos spektaklio rodymas bus pritaikytas kurtiesiems ir neprigirdintiesiems (su surtitrais). Spektaklio sukūrimą remia Lietuvos kultūros ministerija.

Premjerai teatre, kuriame jaunystėje sukaupė solidų žiūrovo stažą, A.Giniotis pasirinko Friedricho Dürrenmatto tragikomediją "Senos damos vizitas". Joje vieno žmogaus ir vieno miestelio istorija pasakojama lyg skanus anekdotas, kuris linksmina ir intriguoja, tačiau kartu verčia žvelgti į žmogaus sielos vertikalę, ieškant atsakymų į amžinus vertybinius klausimus.

Akimirkai sustabdytas tarp intensyvių repeticijų, režisierius pasidalijo mintimis apie pasirinkimus ir kūrybinius ieškojimus.

– Jau netrukus Nacionaliniame Kauno dramos teatre išleisite pirmąją premjerą. Čia dirba keletas jūsų kurso studentų, o likusi trupė jums buvo pažįstama?

– Darbo prasme ši aplinka man mažai pažįstama. Tiesa, jaunystėje buvau didelis Kauno teatro gerbėjas ir važiuodavau beveik 100 km, kad pažiūrėčiau Jono Vaitkaus spektaklius iš jo aukso periodo, tad su teatru buvau daugiau pažįstamas kaip žiūrovas. Šiame spektaklyje vaidina tik viena mano studentė – aktorė Martyna Gedvilaitė, bet dirbdamas Lietuvos muzikos ir teatro akademijoje mačiau daug būsimųjų aktorių diplominių darbų, todėl esu susidūręs su Pijumi Narijausku, Artūru Sužiedėliu, Sauliumi Čiučeliu. Scenoje yra tekę dirbti su Dainiumi Svobonu – labai seniai jis vaidino spektaklyje Keistuolių teatre, o prieš gerą dešimtmetį spektaklyje "Kabaretas" Kauno valstybiniame muzikiniame teatre.

– Kaip rinkotės pagrindinius pjesės herojus – multimilijonierę Kler ir jos buvusį mylimąjį Ilį – įkūnysiančius aktorius?

– Pati pjesė ir du pagrindiniai vaidmenys reikalauja patyrusių, stiprių aktorių, tad ilgai rinktis nereikėjo – Jūratė Onaitytė ir Liubomiras Laucevičius, kaip savo profesiją išmanantys meistrai, čia tiko iš karto.

– Spektaklis vyks Didžiojoje scenoje. Dažnas režisierius stengiasi išnaudoti kuo daugiau jos teikiamų techninių galimybių. O jūs?

– Stebėjau Didžiojoje scenoje rodomų spektaklių vaizdo epizodus, analizuodamas, kaip scenos galimybės yra naudojamos. Išties, jos pasitelkiamos dažnai, o man norėjosi alternatyvos. Be to, teatro vadovas pageidavo, kad su šiuo spektakliu būtų galima gastroliuoti. Dirbdamas Keistuolių teatre naudoju šią specifiką – stengiuosi minimaliai išnaudoti dekoracijas ir scenos efektus. Ši pjesė nereikalauja kažko labai gigantiško. Norėjosi sugrįžti prie žaidybinio teatro, leisti aktoriams kurti vietoje, o ypatingų sąlygų tam nereikia.

Ar aš vaidinsiu kačiuką, peliuką ar Hamletą, nematau skirtumo. Patinka kurti mažus vaidmenis, patinka procesas.

– F.Dürrenmatto pjesę "Senos damos vizitas", ją įvardinote kaip benefisinę. Gal galite šią mintį pratęsti?

– Pjesė parašyta taip, kad pagrindinis krūvis tenka dviem aktoriams. O kalbant apie visumą, tai čia turbūt yra trys pagrindiniai veikėjai: į miestelį atvažiuojanti milijardierė Kler, Ilis – jos būsimoji auka ir trečias veikėjas – visa miestelio bendruomenė. Ji labai svarbus veikėjas ir tolygus tiems dviem, tik sukonstruotas iš atskirų veikėjų. Manau, tokie dideli vaidmenys yra dovana, o Kauno teatro žiūrovai, aktorių J.Onaitytės ir L.Laucevičiaus gerbėjai, turės progą stebėti jų dominavimą pagrindiniuose vaidmenyse. Todėl ir manau, kad pjesę galima vadinti benefisine.

– 1956 m. parašyta pjesė šveicarų dramaturgui atnešė pasaulinį pripažinimą. Ar ji pavaldi laikui? Galbūt tam tikru laikmečiu ji gali skambėti aktualiau, o galbūt ji – universali, senaties termino neturinti pjesė?

– Ji visada skambės aktualiai pasaulyje, kuris labai rūpinasi savo materialinėmis vertybėmis, nes čia pagrindinė tema, pagrindinis klausimas yra, kiek mes galime parduoti už pinigus. Manau, kad šių dienų Lietuvai tai ypač aktualu.

– Dar šioje pjesėje yra keliamas ir kitas klausimas, ar galima už pinigus nusipirkti teisingumą?

– Klausimas yra retorinis, į kurį turbūt kiekvienas pateiktų labai skirtingą atsakymą. Vieni sakytų taip, kiti – ne. Nusiperkant teisingumą už pinigus, kas vyksta pjesėje, neaišku, ar mes iš esmės kažką nusiperkame. Ar įmanoma nusipirkti tokias kategorijas kaip teisingumas, laisvė, meilė? Tai amžinas klausimas.

– Bilietai į artėjančią premjerą išparduoti net plačiai nepaskelbus reklamos. Ar jūsų spektaklius dažnai lydi tokia sėkmė?

– Keistuolių teatras taip gyvena jau 30 metų. Mums sako, kad reklamų nemato, nežino, bet žiūrovai susirenka. Manau, kad paveikė ir mano įdirbis bei pavardė, pagrindinių aktorių J.Onaitytės ir L.Laucevičiaus pavardės. Prisipažinsiu, kad žinodamas, jog scenoje išvysiu šį duetą, nedvejodamas eičiau į spektaklį. Medžiaga taip pat yra gan intriguojanti. Negaliu skųstis, kiek esu dirbęs "Atvirame rate", Keistuolių teatre, Klaipėdos, Šiaulių ar Kauno muzikiniuose teatruose, mano spektakliai būdavo lankomi ir gyvuodavo gana ilgai. Ar aš stengiuosi tai specialiai daryti? Ne. Turbūt Keistuolių teatras turi savo braižą, kuris traukia žiūrovus. Galiu tik pasidžiaugti, kad Kauno publika myli Keistuolių teatrą ir "Atvirą ratą".

– Ar pasitaiko, kad jus vis dar tapatina su senaisiais keistuoliais? Prieš keletą metų mūsų teatre rodytame spektaklyje "Pyp pyp!" dalis publikos tikėjosi išvysti jus, Iloną Balsytę ir kitus keistuolius.

– Taip, dar būna. Gerai, kai atsimena ir mini geruoju, bet žmonės, prisimindami, kas buvo seniau, nežiūri to, kas sukurta dabar. Tas pats spektaklis "Pyp pyp!’’ nenusileidžia legendiniam "Aukštyn kojom". Aš kartais pasižiūriu senus įrašus – ten labai daug energijos, labai daug grožio, bet kai kurie mūsų šiuolaikiniai spektakliai man patinka labiau.

– Jūs ne tik režisierius, bet ir aktorius. Kuris vaidmuo ar vaidmenys jums pačiam svarbūs?

– "Kas nužudė Šekspyrą", kuriame atlikau kelis vaidmenis. Režisavau aš, o scenarijų kūrėme keliese. Net pusę metų klijavome skirtingų Williamo Shakspeare'o pjesių tekstus. Labai brangus šis spektaklis. Dabar yra toks keistas spektaklis "Edis Agregatas, arba Nemirštančio optimisto gyvenimas ir mirtis", kuriame skamba mano muzika, sukurtas scenarijus. Vaidinu W.Shakespeare'o "Dvyliktoje naktyje" Malvolijų ir man ten smagu. Aš nesu tikras aktorius, truputį kažkoks kitoks – man ne vaidmuo svarbiausia: jei spektaklyje gera komanda ir mums gerai sekasi bendrauti bei sukurti tam tikrus dalykus, tada man labai gera. O ar aš vaidinsiu kačiuką, peliuką ar Hamletą, nematau skirtumo. Patinka kurti mažus vaidmenis, patinka procesas. Jei spektaklis visus veža, ko daugiau reikia?

– Režisūra nuo aktorystės atrodo labai nutolusi. Kaip manote jūs?

– Tai visai kita profesija. Aišku, kažkiek naudojiesi aktorine patirtimi. Manyčiau, to privalumas yra tik vienas – galėjimas suprasti aktorių iš vidaus, o minusas – bandymas "įstatyti" save į aktoriaus vietą. Aš visą laiką bijau tokių režisierių, ir pats bijau tai daryti. Kai pradedi aktoriui rodyti, sakyti, kaip turėtų vaidinti, nes pats tą iš vidaus jauti, tai turbūt esi režisuojantis aktorius, o ne režisierius. Profesijos skirtumas yra didžiulis, – režisierius turi galvoti apie spektaklio visumą, kaip atskleisti dramaturgiją, kaip pateikti temą žiūrovui gana aiškiai.

– Repetuodamas šią premjerą bendraujate net su 16 aktorių. Kaip sekasi suvaldyti tokį būrį?

– Neseniai Valstybiniame Šiaulių teatre išėjo mano režisuotas "Revizorius", kuriame vaidina didžioji trupės dalis. Aišku, paprasčiau dirbti su penkiais arba šešiais aktoriais, nes turi daugiau laiko, o aktoriai – daugiau sceninės erdvės. Gali daugiau dirbti su kiekvienu atskirai – patogesnis ir net gal, sakyčiau, lengvesnis procesas. Priešingu atveju, turi išdalyti save didesniam žmonių skaičiui ir, aišku, laiko kiekvienam skirti mažiau. Jei scenoje yra daug žmonių problemos nematau. Beje, masuotę (masinę sceną, aut. past.) dramos scenoje gali sukurti 6–8 aktoriai, o Muzikiniame teatre reikėtų daugiau žmonių.

– Artėjant premjerai stebinate jaukia ramybe ir šypsena. Kaip jums tai pavyksta?

– Reikia palaukti, nežinau kaip toliau seksis (šypsosi). Su kiekvienu spektakliu ateina patirtis. Patirtis yra ir blogas, ir geras dalykas. Gerai, kad tu jau žinai, kur nereikia be reikalo nervintis, o juk stresuoji beveik dėl visko. O paskui tiesiog supranti, kas yra svarbu, kas svarbiau, kas – svarbiausia. Blogai tai, kad kartais būtent ir trūksta to nervo, kuris įskeltų kūrybinę ugnį. Kai repetavau Šiauliuose, savaitę prieš premjerą sakiau, kad rėksiu, bet neteko. O dabar dar nežinau (juokiasi).

Vardai ir veidai

Šveicarų dramaturgo F.Dürrenmatto kūrinyje "Senos damos vizitas" pasakojama apie mažo provincijos miestelio gyvenimą, kupiną tragikomiškų problemų, primenančių mūsų laikmetį ir mūsų visuomenės ligas.

Į mažą nuskurdusį provincijos miestelį, kuriame jau seniai nebeveikia gamyklos, nestoja svarbius keleivius vežantys traukiniai, atvyksta pasakiškai turtinga ponia Klara. Kadaise ji užaugo tame miestelyje, bet išvykusi nesirodė daugiau nei keturis dešimtmečius. Multimilijardierė Klara, galinti finansiškai paremti miestelio bendruomenę, yra paskutinė gyventojų viltis atkurti miestelio gerovę. Senoji ponia sutinka paaukoti miesteliui milijardą su viena sąlyga – kad miestelyje būtų grąžintas teisingumas, o tai reiškia, kad būtų nužudytas vienas žmogus, jaunystėje sutrypęs jos meilę.

Pagrindinį Klaros vaidmenį kuria aktorė Jūratė Onaitytė. Ją publika išvys kiek netikėtu amplua. Taip pat spektaklyje vaidina Liubomiras Laucevičius, Egidijus Stancikas, Dainius Svobonas, Albinas Budnikas, Saulius Čiučelis, Tomas Erbrėderis, Martyna Gedvilaitė, Ugnė Žirgulė, Eugenija Bendoriūtė, Dovydas Pabarčius, Dovydas Pabarčius, Audronė Paškonytė, Henrikas Savickis, Artūras Sužiedėlis, Ridas Žirgulis, Gintautas Bejeris. Scenos apipavidalinimu ir kostiumais rūpinasi dailininkė Laura Luišaitytė, muziką kuria kompozitorius Ignas Juzokas.

Spektaklio premjera balandžio 27, 28 ir 30 d. Nacionalinio Kauno dramos teatro Didžiojoje scenoje.