„Šių dienų Lietuva, Kaunas. Matote konteinerį, pilną XIX amžiaus (!!!) literatūros išmetimui. #Kaunaskultūrossostinė“, – tokia žinute ir nuotraukomis, užfiksuotomis prie Lietuvos sveikatos mokslų universiteto (LSMU) bendrabučio Kudirkos g. pasidalijo abejingu negalėjęs likti vyras.

„Čia neblogai atsispindi istorinės atminties svarba. Galima stebėti mūsų visuomenės istorinį išprusimą, šis faktas tai labai gerai iliustruoja“, – piktinosi ne vienas komentatorius.

„Kaip suprantu, čia ne pirmas kartas. Gal reik griežtint literatūros utilizavimo taisykles ar pan.? Pvz.: tik su departamento leidimu būtų galima naikinti literatūrą. Gal ne visą, kažkokio senumo ar pan. Jei tokios taisyklės išvis dabar yra“, – siūlė kitas internautas. Kiti tokius vaizdus vadino barbarizmu, nedovanotina klaida.

Kol LSMU atstovai rengia išsamų komentarą visuomenei, sureagavę paveldosaugininkai pateikė savo situacijos vertinimą ir išvardijo, kokios knygos buvo išmestos.

Galima stebėti mūsų visuomenės istorinį išprusimą, šis faktas tai labai gerai iliustruoja.

„Gavę pranešimą apie XVIII – XIX a. knygas sumestas į konteinerį ir išvežtas į atliekų tvarkymo aikštelę nedelsiant nuvykome į vietą jų apžiūrėti. Deja, tuo metu knygos jau buvo sunaikintos. Vienoje krūvoje buvo sumesti nuplėšti knygų viršeliai, kitoje – supresuoti knygų blokai“, – teigė Kultūros paveldo departamento Kauno skyriaus atstovai.

Anot jų, dauguma sunaikintų knygų buvo XX a. pradžioje užsienyje anglų, prancūzų, lenkų, vokiečių kalbomis leisti periodiniai leidiniai apie mediciną ir farmaciją. Dalis knygų išleistos XIX a. Senesnių leidinių (pvz. XVIII a. ) likučių neaptikta.

LNK reportažas:

„Beveik visi leidiniai su tarpukario Vytauto Didžiojo universiteto (VDU), Stepono Batoro universiteto (dabar – Vilniaus universitetas) bei kitų tarpukariu Kaune ir Vilniuje veikusių institucijų antspaudais. Nustatyti sunaikintų leidinių vertę kultūrinę sudėtinga, tačiau neabejotinai dauguma jų buvo įdomios vien savo nuosavybės žymomis ir svarbios kaip tarpukariu veikusių aukštųjų mokyklų ir kitų institucijų istorijos dalis“, – nuomonę išreiškė paveldosauginininkai.

T. Biliūno/BNS nuotr.

Jie įvardijo vieną įdomių knygų, kurios atsidūrė tarp šiukšlių. „Per atsitiktinumą išlikusioje (šiukšlių krūvoje rastoje) knygoje Gustav Gauger „Repetorium Pharmazie und praktische chemie in Rusland“ ( išleistoje 1845 m. Sankt Peterburge) mes galime paskaityti apie Lietuvos teritorijoje veikusias vaistines. Kauno gubernijoje 1845 metais buvo 20 vaistinių. Pačiame Kauno mieste, kuriame tuo metu buvo 558 namai ir 8525 gyventojai, buvo dvi vaistinės. Jas valdė provizorius Carl Fischer ir vaistininkas Joachimas Ley su daktaru Gottliebu Ley. Taip pat surašyti ir kitose mažesniuose miestuose veikusių vaistinių savininkai (šis knygos puslapis nufotografuotas). Pavyzdžiui Rietavo vaistinės valdytojas buvo pats grafas Oginskis, o Ukmergėje buvo atskirai žydų bendruomenei priklausiusi vaistinė“, – teigė inspektoriai, pridūrę, kad ši VDU priklausiusi ir įdomius istorinius faktus išsaugojusi knyga, laimei, išsaugota. Ją planuojama perduoti į muziejų tolesniems tyrimams.

Departamento atstovai nurodo, kad dėl galimai istorinę vertę turinčių kultūros objektų sunaikinimo pradėjo tyrimą.

Savo ruožtu LSMU tvirtina, kad sklindanti informacija nėra tiksli.

„Informuojame, kad tai yra seni, suskaitmeninti periodiniai leidiniai, prieinami  el. žurnalų archyvuose. Leidiniai šiuo metu neatitinka higienos normų, yra supeliję ir nėra tinkami naudoti. Patiksliname, kad viešojoje erdvėje periodiniai leidiniai klaidingai įvardijami knygomis. Taip pat paneigiame neteisingą informaciją, kad Universitetas supainiojo leidinius“, – portalui kauno.diena.lt nurodė universitetas.

Patiksliname, kad viešojoje erdvėje periodiniai leidiniai klaidingai įvardijami knygomis. Taip pat paneigiame neteisingą informaciją, kad Universitetas supainiojo leidinius.

LSMU taip pat tvirtino, jog kreipėsi į didžiąsias šalies bibliotekas su siūlymu perimti trūkstamus periodinius leidinius, tokie leidiniai atrinkti ir bus perduoti bibliotekoms.

„Nurašyti atrinktus periodinius leidinius įvertino Universiteto specialistai. Taip pat LSMU kreipėsi į Kultūros ministeriją su prašymu leisti nurašyti senus ir pelėsio sugadintus užsienio šalių periodinius leidinius. LR kultūros ministras rugsėjo 14 dieną pasirašė įsakymą (...), leidžiantį nurašyti leidinius pagal pridedamą sąrašą ir remiantis Senų, retų ir ypač vertingų dokumentų fondo formavimo, saugojimo ir naudojimo nuostatų, patvirtintų kultūros ministro 2016-11-24 dienos įsakymu“, – pabrėžė LSMU.

Anot kultūros ministro Simono Kairio, buvo išmesti ne tie leidiniai.

„Pasirodo ne tie dalykai buvo išmesti, buvo išmestos visai kitos knygos, pabrėšiu, knygos, ne periodika, ne kiti dokumentai. Tai jau skamba absurdiškai ir tikrai, tiek biblioteka, tiek universitetas keistai pasižiūrėjo į klausimą“, – LNK žinioms sakė ministras.

„Jeigu ir pats prašymas dėl tų, pabrėšiu, leidinių ar dokumentų rinkinių – su juo buvo viskas kaip ir iš principo tvarkingai, tai visi įvykiai sekę po to yra mažų mažiausiai keisti“, – teigė S. Kairys.

„Po frontalios fondų, kur saugomos senos knygos, parašytos kirilica, patikros ir inventorizacijos, buvo pasigesta 95 iš 586 knygų bei dviejų iš 58 senų rankraščių“, – sakė T.Vozniakas.

Anot jo, patikrinimą vykdžiusios komisijos aktą jis gavo sausio 3 dienos vakare. Kitą dieną jis pasirašė įsakymą, kad muziejus pradėtų dirbti fondų režimu, o visi su incidentu susiję darbuotojai būtų nušalinti nuo pareigų.

„Vakar pranešiau apie dingimą teisėsaugai“, – nurodė T.Vozniakas.

„Norime daryti viską kaip galima viešiau, kad bylos nebūtų įmanoma užmaskuoti“, – sakė galerijos generalinis direktorius.

Pasak T.Vozniako, dingo XVI-XVIII amžiaus knygos, spausdintos Lvove ir kituose miestuose. Jis nenurodė, kokia yra dingusių eksponatų vertė.

Kaip sakė pagrindinis Lvovo galerijos saugotojas Igoris Chominas, po naujausios patikros paaiškėjo faktų, kad senovinės knygos galėjo būti vagiamos ilgus metus.

„Akivaizdu, kad jos buvo vagiamos kelis dešimtmečius. Kol kas dar nepatikrinome senovinių knygų vokiečių, lenkų ir kitomis kalbomis. Šios yra dar patrauklesnės importui“, – pažymėjo T.Vozniakas.

Be to, galerijos generalinis direktorius nurodė, kad vietoj įprastos apsaugos galerijoje įrengtas policijos postas.

Vienos populiariausių knygų XV–XVI a. buvo kulinarinės, kurias naudojo didikai, ir mokančios, kaip derėtų teisingai numirti. Taip teigia Vilniaus universiteto (VU) Retų spaudinių skyriaus darbuotoja Sondra Rankelienė. Jos tvirtinimu, tuo metu knygos buvo taip saugomos, kad jų vagis iš anksto prakeikdavo.

„Kad knygos niekas nevogtų, buvo paliekami užkeikimai. Pavyzdžiui, „Povilas Katkus (tikriausiai – savininkas): „Kas šią knygą pavogs, tas trejus metus pekloje kroks.“ Jeigu nenori trejus metus „pekloje krokti“, t. y. verkti, nevok knygos“, – LRT Radijui pasakoja S. Rankelienė.

Ji kartu su kolege Indre Saudargiene parengė parodą, kurioje eksponuojami įdomiausi knygos istorijos faktai ir unikalios VU bibliotekoje saugomos knygos. Tarp jų galima išvysti ne tik minėtas knygas, bet ir sužinoti, kodėl knygos seniau buvo parduodamos neįrištos ar kuo ypatingi apdegę leidiniai.

Knygos nagrinėjo, ar moteris – žmogus

Pažvelgus iš šiandienos perspektyvos, kai kurios XV–XIX a. knygose nagrinėjamos temos ir klausimai atrodo gana pažangūs – pavyzdžiui, kaip išsamiai Žygimanto Augusto gydytojas XVI a. išmanė akušeriją. Kita vertus, natūralu, kad kai kurios temos šiandien stebina, pavyzdžiui, dėmesys vadinamajam moterų klausimui. Anot S. Rankelienės, šią temą nagrinėjanti knyga iš pažiūros niekuo neišsiskiria.

„Ši diskusija tęsėsi nuo XIV a. iki pat Didžiosios prancūzų revoliucijos. Kai daugiau paieškojome, paaiškėjo, kad net ir XX a. pr. dar buvo vienas autorius, [...] kuris 1910 m. parašė nedidelį traktatą – ar moterys yra žmonės. Kodėl jie galvojo, kad moteris – ne žmogus? Jų manymu, moteris nemąsto. Moteris pasiduoda emocijoms ir mąstymas tuo baigiasi. Tai – pagrindinė priežastis. Visa kita – fizinis kūnas, kalba ar dar kas nors – esą nerodo žmogiškumo“, – aiškina S. Rankelienė.

Parodoje eksponuojamos knygos parodo ir skirtingų visuomenių interesus. Pavyzdžiui XIV–XV a. didžiulis dėmesys buvo skiriamas mirčiai. Didelio populiarumo sulaukdavo mirimo meno mokančios knygos. Pasak S. Rankelienės, kadangi XIV–XV a. Europoje siautė maras, karai, daugelis tikrų krikščionių tiesiog nespėdavo atlikti visų apeigų ir mirdavo neteisingai – nekrikščioniškai.

„Mirus tokiu būdu, jų sielos patekdavo į pragarą. Kad žmogus patektų į dangų, reikia teisingai numirti. Tai reiškia, kad reikia laikytis visų krikščioniškų tradicijų. Dėl to ši knyga – „Ars Moriendi“ – „Mirimo menas“ – buvo tokia populiari. Vien tik XV a. išleista 100 laidų. Kiekviename puslapyje yra graviūros, kurios paaiškina visą mirimo eigą: ką žmogus turi daryti, kaip tai daryti teisingai“, – teigia S. Rankelienė.

Graviūrose vaizdavo laidotuvių ceremonijas

Jos teigimu, tarp nurodymų yra elementarios taisyklės, kad žmogus turi atlikti išpažintį, gauti patepimą, kažkas turi skaityti už jį maldas. Be to, tuo metu dažnai būdavo vaizduojamos ir laidotuvių ceremonijos, kurios dėl savo puošnumo parodos sudarytojų pavadintos „iškilmėmis“.

„Taip pavadinome, nes kartais atrodo, kad laidotuvės buvo didesnė šventė negu vestuvės ar kita ceremonija. Kaip dabar darome nuotraukas, taip jie darydavo atminimo leidinį. Leidinių būdavo nemažai ir jie – ypač gražiai išpuošti. Kiekvienas lapas raižytas atskirai. Tai – atskiros graviūros. Viskas susiję su laidotuvėmis: vaizduojama, kaip tas žmogus atrodė gyvas, kaip guli karste. Po to – kaip atrodo uždengtas karstas“, – pasakoja S. Rankelienė.

Specialistė pastebi, kad graviūrose laidotuvių ceremonija vaizduojama iš eilės. Pavaizdavus uždengtą karstą, vaizduojama, kaip jis nešamas procesijoje. Taip pat, jeigu tai tilpdavo graviūroje, pavaizduojami laidotuvėse dalyvavę žmonės. S. Rankelienės tvirtinimu, yra šaltinių, kuriuose netgi pateikiamas laidotuvėse dalyvavusiųjų sąrašas. „Žinoma, tai buvo tik didikų: karalių, grafų ir kitų žinomų žmonių – laidotuvės“, – pabrėžia VU bibliotekos darbuotoja.

Vienos populiariausių knygų XV a. – kulinarinės

Šiandien viena iš leidybos madų – kulinarinės knygos. Pasirodo, kad jos Europoje plačiau imtos leisti dar XVI a. Žinoma, tai buvo didikų virtuvės atributas. Anot S. Rankelienės, iki tol receptų knygų beveik nebuvo, nes virėjai dažnai nemokėjo nei rašyti, nei skaityti, o šeimos receptus perduodavo iš lūpų į lūpas. Užrašytuose receptuose, sako LRT Radijo pašnekovė, galima rasti ir labai įmantrių būdų paruošti patiekalus.

„Skaitant visas šias kulinarines knygas, nustebino senųjų žmonių marinavimo būdas. Mėsą marinuodavo su įvairiais prieskoniais, kaip įprasta ir mums. Tada dviem–trim dienom tą mėsą kišdavo į taukus. Tai – konservantas, kad prie mėsos neprikibtų bakterijos ir ji nepradėtų gesti. Dar vienas aspektas – daug kur marinavimui naudojo razinas. Jos buvo naudojamos beveik visuose patiekaluose“, – tvirtina S. Rankelienė.

Skaitydama senuosius receptus, ji taip pat atkreipė dėmesį, kad vienas iš populiariausių tų laikų būdų paruošti padažą – naudoti imbierą, citrinas ir apelsinus. Tokiu padažu dažnai buvo naudojamas pagardinti paukštieną. S. Rankelienė akcentuoja, kad tokie įmantrūs receptai taip pat buvo naudoti tik didikų namuose.

Aiškinantis rankraščio amžių, tikisi lankytojų pagalbos

Įdomu ir tai, kad seniau knygos buvo įsigyjamos neįrištos. Viršelis, S. Rankelienės teigimu, – knygos savininko rūpestis. „Senosios knygos būdavo išleidžiamos neįrištos, nes viršelis buvo gana brangus malonumas. Jis būdavo gaminamas iš odos, pergamento. Dažnai viršelius puošdavo, paauksuodavo. Kiekvienas savininkas, jeigu būdavo turtingas, pasamdydavo knygrišį, o, jeigu neturtingas, gali būti, įsirišdavo pats į paprastesnį kartotinį ar popierinį viršelį. Todėl kiekviena sena knyga yra unikali savo viršeliu“, – tikina S. Rankelienė.

Parodoje eksponuojama ir knyga, kurios viršelis – senas, prirašytas pergamentas. VU bibliotekos darbuotoja svarsto, kad knygos savininkui senasis pergamentas, matyt, pasirodė nebereikalingas, todėl jis buvo panaudotas kitai knygai. Taip pat senų, nebereikalingų knygų viršeliai buvo panaudojami naujoms.

„Mes nežinome, kurio amžiaus šis pergamentas. Galbūt pasirodys, kad VU biblioteka turi XIII a. ar XIV a. ranka rašytą pergamentą, kurio netgi tekstas galbūt yra įdomus, unikalus. Kai aprašinėjome šią knygą, bandėme internete suvesti keletą ranka rašytų frazių, kurias pavyko perskaityti. Pasirodo, kad tai – dvi sekvencijos – senovinės giesmės. Daugiau mums nepavyko nieko išsiaiškinti“, – apgailestauja S. Rankelienė.

Pasak jos, biblioteka tikisi, kad kas nors iš parodos lankytojų galbūt susidomės šiuo pergamentu ir šiam žmogui pavyks išsiaiškinti, kokiame amžiuje rankraštis parengtas.

Apdegusios knygos išsiskiria ypatingu bruožu

Kai kurios knygos iš pažiūros savo viršeliais atrodo paprastesnės – jos nėra paauksuotos ar aptrauktos oda. Viršeliams panaudoti, pavyzdžiui, paprasčiausi šiaudai, tačiau S. Rankelienė atkreipia dėmesį, kad viršelyje iš šiaudų sudėliota mozaika, kuri rodo kruopštų knygos savininko darbą.

„Labai kruopštus darbas. Gana vėlyvas, greičiausiai XIX a. pab. ar XX a. pr., tikriausiai paprasto žmogelio, valstiečio, šiaudais dekoruotas viršelis. Tai – maldaknygė. Manytina, kad šios knygutės buvo populiaraus, plataus vartojimo. Žmogus, labai brangindamas, ją pasipuošė ir šiaudelius sudėliojo mozaikos būdu, juos nuspalvino“, – sako S. Rankelienė.

Dar viena įdomi parodos dalis – netikėti radiniai knygose. Čia galima pamatyti sutrupėjusį, dabar jau restauruotą kalėdaitį, adatą su siūlu. Taip pat – gyvūno kailiuką, įvairių dokumentų, laiškų nuotrupas. Viena didžiausių parodoje eksponuojamų knygų – nukentėjusi nuo gaisro.

„Gaisrai – viena didžiausių bibliotekų rykščių. Seniau būdavo daug karų ir kitų nelaimių – degdavo miestai. Yra buvę keli didžiuliai Vilniaus gaisrai. Vienos eksponuojamos knygos išdegęs vidurys. Ji labai įdomi tuo, kad užvertus nesimato, jog ji buvo patekusi į gaisrą. Jos viršuje yra maža skylutė. Greičiausiai ten įkrito kibirkštis, o po to knyga lėtai smilko“, – svarsto S. Rankelienė.

Ji pastebi ir įdomų degusių knygų bruožą – jose nėra pelėsio ar kitų biologinių darinių, kurie atsiranda senose knygose.

Cenzūravo net ir V. Hugo „Vargdienius“

Kitos parodoje eksponuojamos knygos taip pat pajuodusios, bet ne nuo nuodėgulių. Jose juodai užtušuotos vietos, kurios netinkamos skaitytojui. Tai, pasak S. Rankelienės, buvo daroma ir grožinėje literatūroje.

„Tvarkingai užtušuota, kad nesimatytų jokių žodžių. Nepersišviečia, net žiūrint prieš langą. Bandėme. Eksponuojamas Victoro Hugo „Vargdienių“ egzempliorius. Cenzūruotoje vietoje V. Hugo aprašo revoliuciją – kaip sukilti. Jis kviečia ne maištauti, nes tai yra neverta dėmesio, [...] bet sukilti. Nežinome, kas tai padarė [cenzūravo – LRT.lt] – ar mūsų cenzūra, ar prancūzų leidėjai jau taip išleido“, – sako S. Rankelienė.

Eksponuojamos ir spalvingumu išsiskiriančios knygos. Jau spaustuvėje nuspalvinti leidiniai atsirado tik XIX a. pab. Iki to laiko, anot LRT Radijo pašnekovės, knygas spalvindavo arba knygrišyklų samdyti darbuotojai, arba kiekvienas žmogus tai galėjo padaryti pats. Turtingesni samdėsi dailininkus, kurie paveikslėlius netgi paauksuodavo, o vargingesni spalvinti bandė patys.

„Eksponuojama knyga apie kinų karo meną, kuri spalvinta rankomis, bet, matyt, savininkas buvo turtingesnis žmogus. Knygoje netgi paauksintos karo aprangos detalės. Matyt, turtingesnis žmogus pasisamdė dailininką, auksintoją. Dažus senais laikais gamindavo iš įvairių mineralų. Sutrindavo į miltelius ir maišydavo su jungiančia medžiaga. Dėl to spalvos šiuo metu yra tokios ryškios, kad net sunku patikėti“, – stebisi S. Rankelienė.

Dažniausiai, jos teigimu, buvo iliustruojami botanikos veikalai, zoologijos ar augalų katalogai. Tarp jų didelį populiarumą turėjo vaistinių augalų katalogai, tačiau S. Rankelienė pabrėžia, kad spalvinti iliustracijas dažniausiai imdavosi tik turtingieji. To nedarydavo netgi ir vaistininkai, kuriems vaistinių augalų knygų reikėdavo darbui.

„Vaistininko knyga nebūdavo nuspalvinta arba tai būdavo padaryta dalyje knygos. Eksponuojamoje knygoje matosi, kad jis tai darė pats, savo ranka, nes paveikslėliai su nelygiais kraštais, susiliejusios spalvos. Kai kur nėra labai gražiai nuspalvinta“, – konstatuoja S. Rankelienė.

Knygos vagims – prakeiksmai

Pagarba tekstui ir knygai – mūsų kultūros dalis, tačiau, ar dažnai kyla noras ne tik pasibraukti mintį knygoje, bet ir kažką įsirašyti ar net nupiešti? Pasirodo, skaitytojai tokių pagundų turėjo visais laikais. VU bibliotekos parodoje eksponuojama skaitytojo iliustruota Biblija. Taip pat – kulinarinėmis pastabomis išmarginta knyga. Neretai į brangiai kainavusias knygas jų savininkai įrašydavo ir grasinimus.

„Kad knygos niekas nevogtų, buvo paliekami užkeikimai. Pavyzdžiui, „Povilas Katkus (tikriausiai – savininkas): „Kas šią knygą pavogs, tas trejus metus pekloje kroks.“ Jeigu nenori trejus metus „pekloje krokti“, t. y. verkti, nevok knygos. Tokių knygų su užkeikimais yra daug įvairiomis kalbomis, panašiomis frazėmis – šios knygos savininkas, pavardė, vardas, prakeiksmas“, – pasakoja S. Rankelienė.

VU bibliotekos Smuglevičiaus salėje, eksponuojamos knygos parodo, kad kai kurios temos lieka aktualios iki šiol. Knygose rašoma apie XV–XIX a. gyvenusių žmonių pasaulio suvokimą, gyvenseną. Tuo metu buvo aktualu, kaip sveikai gyventi, praleisti laisvalaikį. Taip pat – medicinos atradimai ar gero elgesio manieros.

Paroda „Bibliotheca curiosa“ – „Įdomioji biblioteka“ – VU bibliotekoje veiks iki rugsėjo 10 d. Ši paroda surinkta, pasitinkant 445-ąjį VU bibliotekos gimtadienį. Bibliotekos įkūrimas siejamas su 1570 m. gegužės 12 d. įrašu Vilniaus generalinės kapitulos akte – Vilniaus jėzuitų kolegijai perduodama mirusio ir testamento nepalikusio Vilniaus vyskupo Jurgio Albinijaus knygų kolekcija. Tai sudarė VU bibliotekos branduolį. Per tuos šimtmečius, universiteto biblioteką veikė įvairūs istoriniai neramumai, niokojo gaisrai, tačiau šiuo metu Retų spaudinių skyriuje saugoma apie 160 tūkst. leidinių.