– Kaip trimis žodžiais apibūdintumėte savo gimtinę?

– Mano gimtinė man visada buvo ir bus „mano pasaulio centras“. Trys svarbiausi žodžiai, kurie tinkamiausiai apibūdina Paluobės kaimą, netoli Ylakių, kuriame praleidau pirmuosius 13 savo gyvenimo metų.

– Kodėl ši vieta tapo Jūsų pasaulio centru, kas joje ypatingo?

– Šioje vietoje aš gavau viską, ką tik žmogus gali gauti, kad jo pasaulis taptų dvasiškai turtingas. Visas mano suvokimas apie gyvenimą, jo vertybes ir nuostatas, kilęs iš ten. Iki 13 metų, rodos, pastačiau visą savo gyvenimo pamatą – gimtinėje supratau, kas yra blogis, gėris, kas yra dora, o kas sąžinė, kaip reikia mylėti ir ką reiškia nekęsti. Man jau 72 metai, o vis atrodo, kad su tuo bagažu ir tebegyvenu.

– Kaip Jūs susijęs su  Ylakiais?

– Gyvenau Paluobės kaime, o už 3 kilometrų esančiuose Ylakiuose lankiau mokyklą, tad ir šis miestelis visada kelia malonius prisiminimus, visada gera ten nuvažiuoti ir pabūti.

– Kaip manote, ar šiandien Ylakiai pasikeitę?

– Ylakiai nepriklausomybės atgavimo laikotarpiu ir dabar skiriasi kaip diena nuo nakties. Nors dėl emigracijos miestelis smarkiai „nukraujavęs“, bet visada jaučiu ypatingą dvasią, gal dėl to, kad mano šaknys čia. Sentimentai visada užplūsta kai matau pažįstamas erdves, stebiuosi, kokios jos šiandien pasikeitusios ir pagražėjusios. Viena, kas išliko sava ir nepasikeitę, – nuoširdūs ir atviri Ylakių žmonės.

Jeigu kartais būtumėte šiame krašte, būtinai užsukite į šalia Ylakių, Kalnėnų kaimelyje, esantį Izidoriaus Navidansko botanikos parką.

– Palyginkite, kaip Ylakiai atrodė prieš 10 metų ir dabar?

– Akį džiugina sutvarkyta viešoji erdvė – „Beržynėlis“, kur dabar geresniu oru vyksta pagrindiniai miestelio renginiai, suvažiuoja šiuolaikiniai „popso“ karaliai. Nebeatpažįstamai pasikeitusi pagrindinė miesto aikštė. Man, kaip miesto svečiui, labai malonu vaikščioti pagražėjusiomis Ylakių gatvėmis. Džiugu matyti atsinaujinusią ir modernią savo mokyklą, kur kažkada vietoj jos stovėjo trys paprasti pastatėliai, o šiandien – moderni Ylakių gimnazija. 

– Trys vietos, kurias būtinai rekomenduotumėte aplankyti Ylakiuose?

– Jeigu kartais būtumėte šiame krašte, būtinai užsukite į šalia Ylakių, Kalnėnų kaimelyje, esantį Izidoriaus Navidansko botanikos parką. Ten labai smagu pasivaikščioti, ypač tada, kai keičiasi metų laikai. Visiška ramuma, kurios šiandien taip trūksta. Šiemet Ylakiams sukanka 450 metų, tad atvažiuokite apžiūrėti naujojo paminklo, skirto buvusiems, esamiems ir būsimiems ylakiškiams. Pamatykite atsinaujinusią Ylakių bažnyčią, kurioje kas vasarą vyksta Šventojo Roko atlaidai, o miestelį aplanko daug svečių.

– Kur Jūsų jaunystės metais Ylakiuose rinkdavosi jaunimas? Kokia ši vieta šiandien?

– Kai palikau Ylakius, buvo gilus sovietmetis, bet ir tada jaunimui reikėjo šokių ir dainų. Prisimenu Ylakių klubą, kuriame nuo neatmenamų laikų skambėdavo muzika. Šiandien ši vieta virtusi moderniu kultūros centru, kur verda miesto ir aplinkinių kaimelių kultūra.

– Ar įmanoma ir ko reikėtų, kad sugrįžtumėte gyventi į Ylakius?

– Galėčiau grįžti, bet kokia visa to prasmė? Nors dar jaučiu miesto dvasią, bet esu nuo jos atitolęs. Kam grįžti į praeitį? Ten žmonės kuria savo gyvenimus, dirba, ilsisi, augina vaikus, o aš būčiau sugrįžęs ten lyg iš praeities. Vieniems reikia palikti gimtinę, kitiems išvažiavus sugrįžti, dar kitiems, kaip ir man – išvykti ir kartais aplankyti, man to užtenka. Ir nereikia dėl to dejuoti, nes dejuojantis dėl praeities žmogus yra liūdnas, o liūdnas tu niekam neįdomus.

– Kokių pokyčių palinkėtumėte Ylakiams per artimiausią dešimtmetį?

– Netikiu, kad kada nors Ylakiuose kas nors atras dujų lobyną, šito niekada nebus ir nereikia. Todėl savo miesteliui palinkėčiau didesnio stabilumo, doro susiklausymo ir gražaus gyvenimo.

Geriausiai „Keistuolių teatro“ gerbėjams pažįstamo aktoriaus personažas, anot režisieriaus Sauliaus Vosyliaus, nustebins žiūrovus ir labai netikėtai pakeis serialo veiksmą.

Kaip sekasi jaukintis naują vaidmenį, su kuo valgoma aktoriaus duona ir kokia šviesa spingsi švietimo sistemos tunelyje, su A. Meliešiumi kalbėjo „TV diena“.

– Juokaujama, kad „Giminės“ – lyg sekta, į kurią pašaliečiams patekti sunku. Kaip ten atsidūrėte?

– Pastaruosius sezonus vis atsiranda naujų personažų arba personažų, kurie suveda siužeto vingius: Saulius Bareikis, Gabija Jaraminaitė, iš „Keistuolių teatro“ atėjo Robertas Aleksaitis ir Darius Auželis. O mane „Giminės“ užgriuvo netikėtai – gerai, kad sėdėjau, nes paskambino prodiuseris ir pasakė, kad mane mato viename vaidmenyje. Nežinojau, ką ir atsakyti, bet režisieriaus filtrą perėjau ir štai aš – Gimbutas.

– Koks tai personažas ir kuo jis jums įdomus?

Pirmiausia noriu, kad žmonės, kurie yra šalia manęs ir kuriuos labai myliu, būtų sveiki ir laimingi. O aš irgi noriu būti laimingu žmogumi, būti savimi.

– Gimbutas – teisininkas, turintis savo konsultacinę įmonę, užsiimantis dokumentų tvarkymu, savotiškas verslininkas. Man teisės reikalai – visiškai nežinomi, bet nesikabinu į profesiją, remiuosi jo savybėmis: jis paprastas, nuoširdus, atviras žmogus, sakantis tai, ką galvoja, gal net šiek tiek saldokas – tam, kad vėliau apkarstų. Prasidės įdomūs dalykai, kuriuos pamatys žiūrovai.

– Ar menininkui nesudėtinga „persijungti“ į biurokratą?

– Tokia jau aktoriaus profesijos dalis – perprasti žmogų ir sukurti personažą, tipažą, kurį kiekvienas perteikia savaip – vienas pasitelkia fizinius bruožus, mimiką, kitas gilinasi, ką žmogus mąsto, jaučia.

– Intriguoja jūsų herojaus santykiai su tėvu, kurį vaidins Vidas Petkevičius. Kokie jie?

– Painūs. Tiesiog tas personažas pasirodo vieną dieną prie tėvo namų durų ir sako: „Štai ir aš“. Daug kas lieka tarp eilučių. Tad santykiai komplikuoti, bet kartu tai ir atsargi, pagarbi meilė.

– Užsimenama, kad Gimbuto ir G.Jaraminaitės herojės laukia ypatingas serialo vingis. Užmesta meškerė?

– Kol kas su šia heroje buvau susitikęs tik kartą ir labai trumpai, filmavomės, tiesa, prie ežero, bet meškerė dar neužmesta.

– Tai paraiška tapti ilgamečiu „giminaičiu“ pateikta?

– Nežinau serialo ateities, visi serialai su klaustuku – juk ir „Giminės“ pradėtas kurti kaip filmas, tapo serialu, buvo nutrūkęs ir vėl atgijo.

– Ar jūs pats esate giminiškas, mėgstantis bendrauti su artimaisiais?

– Kol gyvenau su tėvais, iki studijų, giminės iš abiejų pusių buvo labai svarbi gyvenimo dalis. Vasaros kaime buvo apskritai stebuklingas periodas – sakyčiau, serialas „Giminės“ buvo mano realaus gyvenimo dalis. O išvykus studijuoti ryšiai sutrūkinėjo ir, žinoma, norėtųsi, kad jie būtų stipresni.

– Žiūrėjote „Giminių“ serialą?

– Taip, tik ne visų sezonų serijas. Stebėjau ir iš aktorystės pusės, lyginau su kitais serialais. O gal buvo nuojauta...

– Susidūrėte po požiūriu, kad teatro aktoriui televizija – žemesnė kasta?

– Negaliu vienareikšmiškai atsakyti. Spektaklių, kino filmų, serialų yra labai įvairių. Vieni dalykai priklauso nuo pasiruošimo, požiūrio į darbą, kiti – nuo finansų, treti – nuo laiko. Reikia žiūrėti, koks tu esi, kur eini ir ką pats atneši. Tikiu, jog ir vienas žmogus savo santykiu gali kažką pakeisti – kad ir tokią smulkmeną – jei esi priverstas skubėti, pakeisk aplinkybes, kad padarytum tai, ką gali geriausia.

– Turite tabu, dėl ko atsisakytumėte vaidmens?

– Nesu sau nusibrėžęs ribos, bet, ačiū Dievui, nepadorių pasiūlymų nesu sulaukęs. Pasiūlymų yra tekę atsisakyti tik dėl laiko stokos – žinojau, kad būčiau bėgęs ir nebūčiau gerai pasiruošęs.

– Aktoriaus darbas nėra itin pastovus. Tenka patirti pauzių be darbo?

– Ruošiamas „Keistuolių teatrui“ mūsų aktorių kursas buvo mokomas pasirūpinti savimi, susikurti spektaklius, planuoti savo veiklas ir padėti vieni kitiems. Žinau, kad vienos durys užsidaro, kitos atsiveria. Kaip tik neseniai trumpa pauzė neseniai buvo, ir tuomet sulaukiau LMTA studento Martyno Valinio skambučio su prašymu suvaidinti jo filme „Lobis“. Sutikau padėti, o tada darbo pasiūlymai pradėjo eiti kaip iš gausybės rago.

– Esate ne tik aktorius, bet ir pedagogas. Iš kur šis pašaukimas?

– Nežinau, ar tai pašaukimas, gal tiesiog šlykštus charakteris kažką vis mokyti. Pirma, esu gavęs per nagus – dar praeitame šimtmetyje neįstojau į anglų pedagogiką. Baigiau mokyklą virsmo metais – 1989-aisiais, mokiausi anglų kalbos sustiprintai ir ji tiesiog atrodė išskirtinė. Neįstojau, bet po to vis kažkas grąžindavo prie pedagogikos. Ne tiek traukdavo, kiek sulaukdavau pasiūlymų, paskatinimo, kad galėčiau ir turėčiau mokyti, dėstyti.

Tikiu, kad egzistuoja reikšmingos smulkmenos, ir kai jos susikaupia, nueini reikiama kryptimi.  Neatsispyriau pagundai dirbti su vaikais, jaunimu, trejus metus vienoje mokykloje vedžiau teatro ir muzikavimo programą 5–7 metų vaikams. Kartu pastebėjau, kad negali to daryti visavertiškai be reikalingų žinių.

Žvelgiant giliau, mano mama buvo mokytoja, sesuo baigė LEU anglų kalbos pedagogiką. Aš pats nebuvau apsisprendęs, kuo noriu būti. Ir į aktorystę buvau įstojęs, mečiau, po poros metų sugrįžau. Magistrantūra irgi buvo vėlesniame gyvenimo etape. Man visad labai svarbus buvo Mokytojas – iš didžiosios raidės. Keletą iš mokyklos laikų pamenu kaip pavyzdį žmogaus, kokiu aš norėčiau būti. Studijų laikais irgi pasisekė: dėstė Nijolė Gelžinytė, Olegas Ditkovskis, Andrius Žebrauskas, Vesta Grabštaitė – žmonės, kuriems esu labai dėkingas. Iki O. Ditkovskio paskaitų nelabai suvokiau save kaip aktorių, o jis ne tik įdavė raktą, bet ir parodė duris, pro kurias galėčiau eiti aktorystės link. Todėl ir norėjosi ieškoti ne būtent pedagogikos, o mokytojo autoriteto ir savikūros. Žmogus gali ir turi užsiimti savikūra.

– Kokiu mokytoju matote ar norėtumėte matyti save?

Bendra būtina mokytojo savybe laikau sąžiningumą, o mano mokytojo vaizdinys – labai šviesus žmogus. Tai – mano siekiamybė.

– Suprantu tiek, kad negaliu savęs apibrėžti vienaip ar kitaip. Juk jei įvardini, kad jau atradai septynis pasaulio stebuklus, prasidės sąstingis. Noriu būti atviras ir pasirengęs virsmui, pokyčiams. Be to, net ir LEU baigęs teatro pedagogikos magistrantūros studijas dar neatsakiau sau į klausimą, kiek  teatras gali būti ugdymo priemonė, kiek juo galima pasiekti užsibrėžtų tikslų ir kiek teatras turėtų pats būti tikslas. Šiuo metu Socialinių mokslų kolegijoje dėstau teatro režisūrą, bet ne aktoriams, o kūrybinių industrijų ir audiovizualinės kūrybos programų studentams. Ir lieka atviras klausimas, ar turi iš jų reikalauti vaidybos, režisūros ar teatrą pasitelkti pedagoginiams tikslams pasiekti. Be to, yra intravertų žmonių, kurie ne tik vaidinti, bet ir kalbėti viešai bijo, tad elgtis reikia labai jautriai. Mano, kaip mokytojo, pozicija, šokinėjanti – nuo mažų vaikų iki suaugusių žmonių. Bendra būtina mokytojo savybe laikau sąžiningumą, o mano mokytojo vaizdinys – labai šviesus žmogus. Tai – mano siekiamybė.

– Švietimas – bene jautriausia tema pastaruoju metu, tik ir girdėti aplink, kad jis – giliai dugne ir kad reikia kažką daryti. O jūs matote ten šviesą?

– Taip, visko girdime, bet gal mažiau reiktų kreipti dėmesį. Ir taip, aš matau žmones, kurie neklauso pliurpalų, kad nebus, kam mokyklose mokyti, ir neša tą šviesą. Gal mažoka tokių šviesulių, bet kiekvienoje srityje yra žmonių, kurie dirba ir tik vėliau supranta, kad profesija tiesiog jiems netinka, bei pasuka kitu keliu. O dėl įvairių reformų didelės vidinės isterikos nejaučiu – jos visada vykdavo. Ir aš pats po 8-os klasės egzaminų atėjau į 10 klasę, nes taip buvo pertvarkyta. Manau, visiems reikia pasistengti, kad bet koks virsmo laikas būtų ne destrukcija, o kūryba.

– Kuriame švietimo tunelio gale ieškoti pokyčių?

– Pirmas pokyčių etapas – keisti save, antras – padėti kitiems. Mano žmona sako – jei nori kažką keisti, pradėk dirbti su vaikais. Vaikai yra ne tik mūsų ateitis, tai žmonės, kurie tikrai labai nori kažko išmokti, gėlės, kurias mums reikia laistyti. Tai ir yra prasmė, vertė, nekalbant apie apčiuopiamą atlygį.

– Kiek jums svarbus yra atlygis?

– Norėtųsi apie tai nesukti galvos. Pinigai yra galinga priemonė tikslams siekti, tik reikėtų aiškiai ribą nubrėžti tarp siekių ir troškimų. O jei priemonė tampa tikslu, tuomet viskas – ne virsmas, o pabaiga. Pas studentą ėjau filmuotis už „ačiū“, padėjau, ir tokių darbų iš idėjos yra buvę daug. Mes turime padėti vieni kitiems. Aktoriui paprastai didelis atlygis „negresia“, o būti, pvz., vadybininku, kuris gal ir gerai uždirbtų, matyt, negalėčiau – net konkurso nepereičiau. Kūrybinius darbus apskritai sunku įvertinti, o piniginis matas – sąlygiškas, sutartinis. Pinigai – įformintas žmogaus noras įvertinti kažką, dėl to ne visada pavyksta susitarti dėl jų vertės, prasmės. Į tai žiūriu atsargiai, su baime ir manau, kad yra daug svarbesnių dalykų.

– Sakėte, kad ilgą laiką nežinojote, kuo norite būti. O dabar žinote?

– Pasakysiu atvirai ir taip – pirmiausia noriu, kad žmonės, kurie yra šalia manęs ir kuriuos labai myliu, būtų sveiki ir laimingi. O aš irgi noriu būti laimingu žmogumi, būti savimi.

– Kas jus uždega, pakylėja?

– Meilė, šeima, vaikai, mylimi žmonės.

– Kokia veikla leidžia atsikvėpti, pailsėti?

– Mano dėstytojas O.Ditkovskis sakydavo: dirbam, o pailsėsim ten, aukštai. Aš taip pat manau, kad svarbu turėti mylimą darbą, kuriam gali visą save atiduoti – ir širdį, ir žinias. Žinoma, aktoriui reikia skirti, kur darbas, kur gyvenimas, kad galėtų „išlipti“ iš vaidmens. Man pačiam yra tekę susidurti, kad kartais tai užsitęsia ir keletą dienų, vienam vaidmeniui ruošdavausi savaitę – artimieji žinodavo, kad tuo metu nelabai pavyks susikalbėti.

– Koks vaidmuo tai buvo?

– Algirdo Latėno režisuoto spektaklio „Škac mirtie, visados škac...“ Andrius Šatas. Nesakau, kad vaikščiodavau kalbėdamas spektaklio tekstais, bet tai vaidmuo, kuris iš manęs atimdavo kažkokią gyvenimo dalį, dienas. Visgi ilgainiui išmoksti padaryti tai rutina.

– Menininko gyvenimo būdas suderinamas su šeimynine rutina?

– Taip. Tai priklauso nuo paties žmogaus noro, suvokimo. Su laiku išmoksti, kad aktorystė netrukdytų šeimai. Galiu tik džiaugtis savo aktorystės mokykla, kuri paruošė gyvenimui.

– Neretai išgirsi, kad Lietuva – svetingų giminių kraštas. Visgi ne mažiau tvirtai teigiama, kad lietuvis lietuviui – vilkas, trūksta empatijos. Kokia jūsų nuomonė?

– Ar tikrai nėra tos empatijos ir vieni kitiems esame vilkai? Girdžiu panašias raktines frazes, kurios, manau, yra neteisingos ir net būtinos uždrausti. Šiuos PIN kodus girdžiu taip dažnai, kad labai abejoju jais. Visur vyksta vienokie ar kitokie pokyčiai, emigracija, bet gal problema – ne jie, o kaip tai pavadinta, suteikiant neigiamą potekstę. Pasakyčiau taip – pradėkim keisti save, o tada gal ir aplinka ims keistis.

– Esate patriotas?

– Taip. Ir šiuo atveju pasakysiu nepedagogiškai – patriotizmo ugdymas turi būti privalomas. Patriotizmas turi būti perduodamas, kartu ir turi būti sudaromos sąlygos atsirasti norui jį perimti – tokia tai pedagoginė sąveika.

Šįkart, tiesa, be vieno pagrindinių personažų – Sauliaus, kurį kūrė prieš mėnesį Anapilin iškeliavęs aktorius Dalius Mertinas. Tačiau seriale atsiras naujas ryškus veikėjas. „Naujam dideliam vaidmeniui bandysime keletą aktorių. Vaidmuo bus tikrai nemažas, labai svarbus ir filmo siužetą pakeis ryškiai“, – LRT.lt skaitytojams atskleidžia režisierius ir scenarijaus bendraautorius Saulius Vosylius.

„Siužeto vingių atskleisti, žinoma, negaliu, tik pasakysiu, kad pirmąją seriją, kaip jau įprasta, pradėsime nuo geležinkelio bėgių, šįkart čia bus gelbstimas vienas personažas. Taip pat galiu patvirtinti, kad ekrane vėl išvysime daugelį puikių mūsų aktorių.

Deja, ne visi sulaukėme šio sezono, turiu omeny a. a. Dalių Mertiną. Na, bet taip jau yra. Gyvenimas tęsiasi. Seriale įvardijame, kad vienas mūsų personažas iškeliavo Anapilin, o likusių veikėjų gyvenimai tęsis toliau. Be abejo, siužetą koregavome. Buvo parašyta dešimt serijų, liko parašyti dar dviejų serijų scenarijus“, – pasakoja režisierius.

Praėjusį sezoną žiūrovai išvydo seriale dar nematytų aktorių – Holivudo žvaigždę Rūtą Lee ir Gabiją Jaraminaitę. S. Vosyliaus teigimu, naujų veidų atsiras ir šiemet.

„G. Jaraminaitė toliau kurs savo vaidmenį seriale. O naujo aktoriaus pavardės įvardyti dar negaliu, kadangi dabar toks etapas, kai naujam dideliam vaidmeniui bandysime keletą aktorių. Vaidmuo bus tikrai nemažas, labai svarbus ir filmo siužetą pakeis ryškiai“, – neslepia kūrėjas.

Paklaustas, kas pasikeitė per daugybę metų kuriant serialą, režisierius teigia, jog didžiausi pokyčiai šiemet pastebimi kūrybinėje komandoje. „Kūrybinė grupė šiais metais labai atjaunėjusi, išskyrus režisierių, scenarijaus autorių ir dar keletą kūrybinės grupės narių (juokiasi – LRT.lt). Žinoma, mes senstame, bet stengiamės nuo jaunimo neatsilikti. Patys darbo metodai taip pat kažkiek keičiasi, bet pagrindinis dalykas išlieka – aš, kaip režisierius, „Giminėse“ didžiausią dėmesį skiriu aktoriams, man pirmiausia yra aktorius, o tada jau visa kita“, – kalba S. Vosylius.

Anot jo, filmavimo aikštelėje diskusijų su aktoriais dėl personažų kyla visada. „Daug ginčijamės, galvojame, kaip spręsti vieną ar kitą epizodą, nes kiekvienas aktorius, kaip personažas, yra nugyvenęs jau dvidešimt metų. Jis tą tekstą, kurį gauna, iškart vertina iš savo, kaip personažo, pozicijos, todėl kartais reikia ir pasiaiškinti, kartais – ir įtikinti, o kartais – ir išklausyti aktorių.

Daugiausiai pasiginčyti tenka su Vytautu Rumšu – nieko nuostabaus, jis yra akademinio dramos teatro aktorius, labiau – psichologinio teatro, jie visada ilgai ilgai diskutuoja“, – pastebi režisierius.

S. Vosyliaus teigimu, idėjų scenarijui kūrybinė komanda semiasi iš gyvenimo. Kartais pasitaiko situacijų, kai scenarijus parašomas iki filmavimo likus 8–9 mėnesiams, bet, įvykus kokiems nors ryškiems pokyčiams šalyje, kūrėjams seriale norisi kažką pakeisti, įtraukti šiuos įvykius į siužetą ir susieti su šia diena. Režisierius pastebi, jog „Giminių“ siužetas visada labai siejasi su įvykiais, vykstančiais Lietuvoje.

Paklaustas, ar pats stebi serialą televizoriaus ekrane, S. Vosylius tikina tai darantis ne iškart. „Serialo po filmavimo nežiūriu, turi praeiti kažkiek laiko, kad jį galėčiau pamatyti iš tam tikros perspektyvos. Tada ir vertini visai kitaip, objektyviau. Nes jei imi žiūrėti medžiagą vos parėjęs iš aikštelės, negali jos matyti iš šalies. Be to, daug kas keičiasi montažinėje, ten filmas koreguojamas. O šiaip atrodo, kad viskas vyksta natūralia gyvenimo tėkme: visi suvažiuojam, susirenkam, nufilmuojam, išsiskirstom ir kažkas lieka filme“, – šypsosi režisierius.

Ar toliau vaidinti seriale, D. Brenciūtei klausimų nekyla

Nuo pat pradžių seriale besifilmuojanti aktorė Dalia Brenciūtė tikina, kad ją kasmet grįžti į „Giminių“ filmavimo aikštelę paskatina darbas su puikia kūrybine komanda. „Man atrodo, mes visi, kurie filmuojamės seriale, per dvidešimt darbo metų kartu jau tapome giminėmis su režisieriumi Sauliumi priešaky“, – juokiasi aktorė.

Anot jos, per tiek metų ji jau spėjo susigyventi ir su savo personažu, ir su serialo kūrėjais. „Labai jaučiu režisierių, su juo kurti personažą yra labai paprasta. Tikrai esu susigyvenusi su savo vaidinama moterimi, nors ji per tuos metus buvo visokia.

Mano personažo istorija prasidėjo nuo to, kad ji buvo pabėgusi su kažkokiu rusų tautybės vyriškiu į Sibirą, o vėliau iš ten grįžta į geležinkelio stotį, – turbūt šitą pačią, tik dar nesuremontuotą, – su tokia kailine kepure, sutinka, berods, Jogailą ir taip kvatojasi... Viskas prasidėjo nuo to, kad mano vaidinama moteris nežinojo, kur dėtis, buvo be namų, be išeities, o dabar ji – merė. Mano vyrą vaidinusio a. a. Vytauto Grigolio jau kiek metų nėra, o aš vis dar gyva...“ – juokiasi aktorė.

Pasak D. Brenciūtės, per filmavimosi seriale metus labiausiai įsiminė kūrybinės komandos bendrystė, gerumas, nuoširdumas, tikrumas. „Net nekyla klausimų, ką veiksiu vasarą, ar galėsiu dalyvauti filmavimuose... Net kalbų nėra, aišku, kad galėsiu“, – pažymi ji.

Karštą birželio pusdienį šalia geležinkelio bėgių ne vieną sceną pirmajai serijai suvaidinusi aktorė tikina, kad toks darbas jos nevargina – atvirkščiai, net malonus.

„Dirbti nesunku, labai malonu, kad vėl kibome į filmavimo darbus. Ačiū Dievui, tas serialas dar gyvena, tikiuosi, gyvuos ir toliau“, – viliasi D. Brenciūtė.

Tai televizijos 60-mečiui skirtame projekte „60 akimirkų“ prisimena režisierius Saulius Vosylius. Jis ir kiti laidos svečiai kalbėjo apie televizijos filmus, spektaklius, serialus, apybraižas ir žmones, kurie visa tai kūrė.

Režisierė Romena Ražinskaitė prisiminė pirmąsias akimirkas vaidinant seriale „Petraičių šeima“. „Vaidinti filme buvau pakviesta mylimos režisierės Galinos Dauguvietytės. Man tai prilygo stebuklui. Konservatorijoje mokėmės amato: išeiti į sceną, nesijaudinti, kurti vaidmenis. Visai kas kita buvo televizija ir darbas su šia moterimi, kuri mano gyvenime paliko labai didelį pėdsaką. Tai buvo tiesioginis eteris ir žvaigždės, kurias matydavau tik teatre, tai būdavo begalinis jaudulys. Ir viskas būdavo taip talentingai paprasta, neliko baimės. Filmuodamasi šiame seriale galėdavau pajausti, kad taip pat esu svarbi, kad viską galiu“, – prisimena R. Ražinskaitė.

Režisierė pasakoja, kad ypatingas būdavo ne tik kūrybinis procesas, įsiminė ir asmeniniai pašnekesiai su G. Dauguvietyte. „Taip jau yra, kad kai bręsti, vis labiau nori būti jaunas. Pamenu, repetavome serialą „Sveika, Irena“, repeticijos dieną man suėjo 40 metų. Aš sakau: „Norėčiau kad man būtų 20, bet protas būtų kaip 40-ies.“ Režisierė G. Dauguvietytė žiūri į mane ir sako: „Na ir šneki, juk kiekvienas laikas turi savo spalvą ir savo žydėjimą. Nejaugi norėtum būti jauna senė?“ – su šypsena kalba R. Ražinskaitė.

57-erius metus LRT dirbantis garso režisierius ir kompozitorius Algimantas Apanavičius prisiminė pirmuosius darbus televizijoje. Tai buvo muzikos parinkimas „Žinių“, kurios tik vėliau pavadintos „Panorama“, siužetams.

„Nė vienas „Žinių“ siužetas negalėdavo apsieiti be muzikos. 1960-aisiais dirbo 3 garso režisieriai, aš buvau 4-tas. Tas, kuris ateidavo [į darbą – past.] paskutinis, turėdavo parinkti muziką siužetams, filmuotos medžiagos būdavo gal 15 minučių. Tik vienas kitas siužetas būdavo iš Lietuvos, visa kita atsiųsdavo iš Maskvos. Muzika turėdavo būti pakili ir kiekvienam siužetui atskira. Šį darbą dirbau 3 metus“, – prisimena garso režisierius A. Apanavičius.

Tačiau pašnekovas sako, kad toks darbas davė puikų startą suprasti muziką, nors tuometės fonotekos įrašus buvo galima suskaičiuoti ant pirštų. Pašnekovas prisimena, kad pirmasis filmas, kuriame juo pasitikėjo kaip kine dirbti pradedančiu kompozitoriumi, buvo režisieriaus Vytauto Žalakevičiaus – „Niekas nenorėjo mirti“. „Dar ir dabar šį filmą pasižiūriu. Muzika jame tikrai vykusi. Vėliau laukė „Tadas Blinda“, – kalba A. Apanavičius.

Režisierius S. Vosylius LRT televizijos laidoje atskleidė, kaip gimė populiarioji daina „Giminės“. „Filmas turėjo labai daug rėmėjų. Pamenu, buvo gruodžio mėnuo, režisierius Arvydas Ilginis paklausė: „Artėja vieno iš pirmųjų serialo rėmėjų gimtadienis, reikia kažkaip atsidėkoti, ką darysime?“ Pamanėme, kad geriausia būtų pageidavimų koncerte užsakyti kokį nors kūrinį. Tuo metu sutikau kompozitorių Tomą Leiburą ir paklausiau, gal jis gali kokią muziką sukurti? Sakiau jam, kad reikia labai greitai. Dėl teksto paskambinome Jonui Strielkūnui, sakėme, kad žodžių reikia per savaitę. T. Leiburas atnešė muziką, sakydamas, kad jam nelabai patogu, nes muzikos nėra daug. J. Strielkūnas atnešė eiles, sakė, kad greitai jas sumetė. Pakvietėme sudainuoti Aldoną Stasilevičiūtę ir Stasį Povilaitį. Nebuvo laiko nė teksto pasimokyti. S. Povilaitis sutiko įdainuoti, sakė, kad daina nebloga, bet nors kelias dienas būtumėte leidę parepetuoti. Kai ši daina nuskambėjo pageidavimų koncerte, po metų ją dainavo visa Lietuva. Kas įdomiausia, kine daina taip ir nepasirodė ir tik po 20 metų vėl pradėję filmuoti „Gimines“ suradome epizodą, kur ją įdėti“, – prisimena režisierius.

Režisierius taip pat prisiminė, kaip suprato, kad serialas „Giminės“ išties populiarus. „Kokios populiarios „Giminės“ supratau po vienos serijos. Joje vaidino mano šuo, afganų kurtas, labai gražus. Po vienos iš serijų išėjau į Žvėryną pasivaikščioti su Gordonu. Vingio parke vyko renginys, iš kurio ėjo daug žmonių. Žiūriu, visi atsigręžia į mane, pasišnabžda kažką. Aš pasitempiau, galvoju, kaip smagu, kad mane pažįsta. Tačiau staiga eina dvi merginos, atsigręžia ir sako: „Žiūrėk, kaip šeimininkas įsivaizdina, kad jo šuo „Giminėse“ vaidina“, – pasakoja S. Vosylius.

Režisierė, daugybės filmų ir festivalių laureatė, profesorė Janina Lapinskaitė prisiminė kuriozinę situaciją, nutikusią po vieno iš jos sukurtų  dokumentinių filmų premjeros. Dovanų nuo studentų tuomet ji gavo... paršelį!

„Tai istorija, susijusi su filmu „Venecijaus gyvenimas ir Cezario mirtis“. Istorija susiklosto taip, kad po ilgos draugystės paršelis Cezaris visgi privalėjo mirti. Po filmo premjeros švenčiau savo jubiliejų. Vieną dieną studentai atėjo į mano kabinetą su dėže, perrišta dideliu kaspinu, o joje – mažas paršelis. Jie man pasakė, kad Cezaris negali mirti, štai – jis atgimsta. Dovaną į dėžę jiems pavyko sudėti, tačiau antrą kartą jo ten jau nebesutalpinome. Galvojau, kaip man reikės parvažiuoti? Paršelis, juk netelpa į dėžę. Skambinu vyrui ir prašau, kad atvažiuotų manęs, turiu parsivežti dovaną. O jis spėlioja: „Kas gi ten per dovana?“ Pamenu, važiuojame per Vilnių, o prie lango – paršelis ir mano vyras Algimantas Puipa. Mes gyvename penkiaaukščiame name, turėjome mažą rūselį. Pagalvojau, kad reikės ten jį laikyti. Paršelis cypdavo, kriuksėdavo, galvodavau, kad mums gali iškviesti policiją. Manydavau sau: ir kas galėtų pagalvoti, kad Puipos rūsyje augina paršelį? Galiausiai jį teko padovanoti“, –  su šypsena pasakoja J. Lapinskaitė.

Daugiau pasakojimų – LRT televizijos laidoje „60 akimirkų“ šeštadienį, 21 val.

Naujose „Giminių“ serijose Rūta vaidina iš Amerikos atvykusią ekstravagantišką ponią Oną, kurią tėvų žemėje pasitinka ne mažiau įspūdinga dama – Reginos Varnaitės vadinama Paulė Šakalytė. Abi moteris filme sieja vienas vyras – Anupras. Jis – Onos velionis vyras ir Paulės pirmoji meilė. Ona atvyksta įvykdyti paskutinę vyro valią – kažkada Lietuvoje Anupro paliktai Paulei grąžinti sužadėtuvių žiedą...

„Jei SSRS vadovas Nikita Chruščiovas prieš daugiau nei penkiasdešimt metų išgirdo mano prašymą gauti leidimą parsivežti iš Lietuvos į Ameriką bobutę, tai kodėl aš turėjau neišgirsti „Giminių“ kūrėjų prašymo nusifilmuoti seriale?“ – prieš praėjusią vasarą Kernavėje vykusį filmavimą sakė viena garsiausių Amerikos lietuvių, Holivudo šlovės alėjoje žvaigžde įamžinta aktorė R. Lee. Scenarijaus autorius Bronius Bušma, sužinojęs, kad filmuosis garsioji tautietė iš Holivudo, specialiai jos herojei Onai Jonaitis kaipmat sukūrė svarbią sceną.

Pirmasis lietuviškas televizijos serialas „Giminės“ buvo pradėtas kurti netrukus po nepriklausomybės atkūrimo. 1993 m. LRT ekrane pasirodė pirmoji jo serija. Per dvidešimt trejus metus buvo sukurtos 97 dalys. „Giminėse“ filmavosi ir tebesifilmuoja patys garsiausi Lietuvos kino ir teatro aktoriai: Vytautas Paukštė, Gediminas Girdvainis, Vaiva Mainelytė, Rimgaudas Karvelis, Regina Varnaitė, Vytautas Rumšas, Ilona Balsytė, Dalius Mertinas, Saulius Bareikis, Vytautas Tomkus, Lilija Žadeikaitė. Auksinėmis raidėmis serialo istorijoje įrašyti velionių aktorių Antano Šurnos, Leonardo Zelčiaus, Danutės Juronytės vardai. Šį sezoną prie „Giminių“ komandos prisijungė ir aktorė Gabija Jaraminaitė.

„Galiu didžiuotis, kad mūsų aktoriai kituose serialuose nesifilmuoja. Ištikimi „Giminėms“, – sako režisierius Saulius Vosylius, rašantis serialo istoriją nuo pat pirmos jo serijos.

Mažų vaidmenų nebūna

Režisierius tvirtina, kad nors ir epizodinį, bet ryškų vaidmenį atlikusi žymi aktorė – ne vienintelė jau šį sekmadienį pradedamo transliuoti serialo naujiena: į esamų personažų gyvenimus naujų vėjų įpūs ir Gabijos Jaraminaitės vaidmuo.

Jau daugiau nei dvidešimt metų su pertraukomis serialą „Giminės“ kuriantis S.Vosylius tik šypsosi išgirdęs tradicinį klausimą – kur yra serialo sėkmės priežastis. „Visų pirma – nuostabūs aktoriai. Filme vaidina kelios aktorių kartos – Regina Varnaitė, Vytautas Tomkus, Gediminas Girdvainis, Vaiva Mainelytė, Vytautas Rumšas, Dalius Mertinas, Ilona Balsytė ir kt. Per ilgus filmavimo metus teko atsisveikinti su seriale vaidmenis kūrusiais Antanu Šurna, Danute Juronyte ir kt. Bet manau, kad vienas iš žiūrovus traukiančių dalykų yra įvairių kartų žvaigždės“, – svarsto režisierius.

S. Vosyliaus manymu, svarbus ir siužetas, kuris yra labai artimai susijęs su paprastų Lietuvos žmonių gyvenimu, problemomis. „Be abejo, ne paskutinėje vietoje ir meilės intrigos. Taip pat ir puiki Tomo Leiburo muzika, kuri skamba jau ne vieną dešimtmetį, bet yra tokia populiari. Manau, kad kai kurie žiūrovai, kurie anksčiau žiūrėdavo šį serialą būdami penkiolikos ar dvylikos, jauni vaikai, dabar jau – užaugę ir toliau žiūri. Turime savo elektoratą, kuris jau daugiau nei dvidešimt metų stebi ir seka šį filmą. Turbūt kiekvienas žiūrėdamas atranda kažką artimo savo gyvenimui“, – kalba serialo kūrėjas.

Nors seriale per visą tą laiką pasirodė labai nemažai aktorių, režisierius teigia, kad, išlaikant aktorių branduolį, sunkumų niekuomet nekilo. „Aktoriai labai daug metų gyvena kartu su savo personažais. Jų istorija visą laiką tęsiasi, jiems nereikia pasakoti priešistorės, jie kuria savo personažų gyvenimus. Aktoriai mielai imasi tęsti savo vaidmenis ir per tiek metų dar nė vienas neatsisakė vaidinti. Tai reiškia, kad jie su savo personažais susigyvenę. Aš pats maišau daugelio aktorių vardus, pvz., personažas Saulius gyvenime yra Dalius Mertinas, ir susitikęs dažnai jį pavadinu Sauliumi. Daugelis aktorių turi du vardus“, – juokiasi S. Vosylius.

Aš pats maišau daugelio aktorių vardus, pvz., personažas Saulius gyvenime yra Dalius Mertinas, ir susitikęs dažnai jį pavadinu Sauliumi.

Režisieriaus teigimu, tokį ilgą laiką kuriant serialą ir scenarijaus autorius, ir jis pats susiduria su įvairiais iššūkiais – visų pirma dėl to, kad kiekvieną personažą vaidinančio aktoriaus asmeniniame gyvenime vyksta daug pasikeitimų.

„Kiek aktorių atžalų „Giminėse“ atsirado... Ir mes į tai atsižvelgiame, rašydami scenarijų kiekvienais metais. Labai daug atsispiriame nuo jų pačių (aktorių – LRT.lt) asmeninių gyvenimų. Pavyzdžiui, Rūta Ščiogolevaitė prieš keletą metų pradėjo vaidinti „Giminėse“. Per tą laiką susilaukė poros vaikų, ir seriale atsirado jos atžala. Lygiai tas pats buvo su Ilona Balsyte, kuri anksčiau filmuojant serialą atėjo ir pasakė, kad laukiasi. Ir mes atitinkamai koreguodavom scenarijų. Tarsi du gyvenimai“, – pasakoja S. Vosylius.

Atsiranda naujas personažas

Režisierius pažymi, kad kiekvieną sezoną seriale atsiranda šviežias personažas. Prieš ketverius metus naują heroję įkūnijo Rūta Ščiogolevaitė, o šiais metais žiūrovai išvys ir Gabiją Jaraminaitę. Jai, režisieriaus teigimu, teko nemažas vaidmuo – seriale pasirodys jauna graži moteris, kuriai neabejingi kiti personažai.

„Aš manau, kad G. Jaraminaitė į „Gimines“ labai gražiai įsiliejo, ir su scenarijaus autoriumi Broniumi Bušma jau rašome naujas serijas, kur Gabijai skirtas nemažas vaidmuo. Tikimės, ji neatsisakys“, – viliasi režisierius.

Pati G. Jaraminaitė tikina, kad, kuriant personažą, jokių problemų neiškilo, nes ją ir jos heroję vienija tos pačios bendražmogiškos problemos.

„Mano herojė yra organizacijos, kuri atsakinga už pabėgėlių klausimus Lietuvoje, atstovė. Ji atvažiuoja į tą nedidelį miestelį su užduotimi pasižiūrėti, kaip provincijos žmonės yra pasiruošę priimti į savo bendruomenę pabėgėlius, kitaip tariant, ištirti aplinką ir šiuos klausimus aptarti su miestelio valdžia. Tada paaiškėja, kad tame miestelyje gyvena ir jos buvęs vyras, o jo žmona yra geriausia mano herojės draugė, su kuria kartu užaugo vaikų namuose“, – istorijos vingius atskleidžia aktorė.

Ne viena „Sidabrine gerve“ įvertinta profesionalė prisimena ir visą kūrybinę komandą prajuokinusią situaciją, kuri nutiko filmuojant paskutinę seriją.

„Paskutinėje serijoje mano herojė turėjo įsėsti į traukinį, ir mes iš tikrųjų laukėme realaus traukinio, kuris stabteli stotyje, kurioje filmavome. 

Kadangi tas traukinys stovi labai trumpai, teko gerokai pagalvoti, kaip per tokį trumpą laiką nufilmuoti visą sceną. Viską surepetavome, susitarėme, bet aplinkiniams buvo labai juokinga iš šalies žiūrėti, kaip aš greit įlipu į traukinį, tada kamera skubiai pasisuka, ir komanda man greitai padeda išlipti, kol traukinys dar nenuvažiavo, o paskui kameros toliau filmuoja nuvažiuojantį traukinį.

Filmuojant šį epizodą, visa grupė leipo iš juoko. Bet turėjome ir atsarginį planą – jei durys būtų užsivėrusios ir traukinys nuvažiavęs, būčiau išlipusi kitoje stotelėje. Laimei, šio plano neprireikė“, – juokiasi aktorė.

Ne viename televizijos seriale vaidmenis sukūrusi G. Jaraminaitė tikina pati jų žiūrėti nemėgstanti, tačiau dalį „Giminių“ serijų yra mačiusi. O paklausta apie serialo populiarumo priežastis, vardija panašias į S. Vosyliaus minėtas: „Tikriausiai serialas taip ilgai rodomas todėl, kad žmonės yra prie jo labai prisirišę, su juo užaugę. Čia yra toks tvirtas lietuvių bruožas – pastovumas, ištikimybė. Tikriausiai žiūri todėl, kad jie pažįsta visus herojus, žino jų istorijas ir jaučia jiems prieraišumą.“

Žvaigždė iš Holivudo

Jau anksčiau LRT.lt skelbė, kad legendiniame seriale praėjusią vasarą nusifilmavo ir Holivudo lietuvė R. Lee. Darbu su garsiąja aktore džiaugiasi ir pats serialo režisierius.

„Šiame sezone išvysime R. Lee, kuri atliko nedidelį, epizodinį vaidmenį, bet labai ryškų. Ji atvažiavo tik kelioms dienoms, filmavome vos kelias pamainas, tačiau man atrodo, kad šis vaidmuo bus trumpas, bet ryškus. Kaip sako, mažų vaidmenų nebūna – būna dideli aktoriai. Turbūt tai yra tas atvejis“, – susižavėjimo neslepia S. Vosylius.

Anot jo, mintis pasiūlyti vaidmenį R. Lee kilo spontaniškai – režisierius sužinojo, kad Holivudo aktorė ruošiasi dalyvauti pasaulio lietuvių susitikime mūsų šalyje, ir paprašė prodiuserio pasiūlyti jai nusifilmuoti „Giminėse“. „Žvaigždės visada būna arti, tik reikia jų nebijoti ir su jomis kalbėtis. Ji mielu noru sutiko. Aš galiu pasakyti tiek: kuo didesnė žvaigždė, tuo su ja lengviau bendrauti ir dirbti“, – šypsosi serialo kūrėjas.

S. Vosylius tikina, kad, netikėtai pakitus aplinkybėms, serialo kūrėjams tenka griebtis įvairiausių triukų, apie kuriuos nenutuokia žiūrovai. Kartais – net sukurti lietų.

„Prieš filmuojant pamainą su R. Lee, laukėme šviesos, saulėtos dienos, tačiau atvykus aktorei prasidėjo tokia liūtis... Nežinojome, ką daryti, juk ir drabužiai jos buvo tam neparuošti... Bet nufilmavome sceną lauke, ir kol filmavome kitą sceną pastato viduje, pradėjo šviesti saulė. Viską perfilmuoti nebuvo laiko, todėl kitam kadrui lauke lietų turėjome sukurti patys – pylėme vandenį, ir dar vieną lietų padarėme, kad visi epizodai gražiai susijungtų“, – prisimena režisierius.

Gyvenimas tęsiasi, tą ir sako mūsų pavadinimas.

Anot jo, LRT TELEVIZIJOS žiūrovai vėl išvys dvylika serijų. Tokia jau serialo kūrėjų tradicija: žiemą, kai aplink sniegas, šalta, „Giminės“ primena vasarą.

Režisierius viliasi, kad taip bus dar ne vienerius metus: „Kiekvieną kartą, kai sukuriame dvylika serijų, atrodo, kad jau viskas – jos paskutinės. Bet kai tik vasarą pasirodo aktoriai, kameros, vėl leidžiamės į kelionę ir vėl filmuojame dvylika serijų. Gyvenimas tęsiasi, tą ir sako mūsų pavadinimas.“

Pirmoji „Giminių“ tęsinio serija – jau šį sekmadienį, sausio 29 d., 21 val. per LRT TELEVIZIJĄ.

Važiuodama iš Vilniaus į filmavimo aikštelę ji prisipažino nesijaudinanti, tik šiek tiek nuogąstavo, kad kolegas, Lietuvos aktorius, gali trikdyti jos kalba. R. Lee neslėpė, kad mąsto angliškai ir mintis verčia į lietuvių kalbą.

Apie vidurdienį viešnios iš Amerikos filmavimo aikštelėje jau laukė „Giminių“ režisierius Saulius Vosylius, aktoriai Regina Varnaitė, Vaiva Mainelytė, Elvyra Piškinaitė ir Robertas Aleksaitis.

Scenarijaus autorius Bronius Bušma, sužinojęs, kad filmuosis garsioji tautietė iš Holivudo, specialiai jos herojei Onai Jonaitis sukūrė sceną: po daugelio metų, vykdydama savo velionio vyro Anupro paskutinę valią, Ona sugrįžta į Lietuvą, kad susirastų jo buvusią sužadėtinę Pauliną Šakalytę ir perduotų jai daugybę metų Anupro saugotą sužadėtuvių žiedą. Mat Anupras dar prieš sovietinę Lietuvos okupaciją išvyko į Ameriką, ten šachtoje sunkiai dirbo, kad sukauptų pinigų namui, kurį svajojo pasistatyti kartu su savo mylimąja Paulina. Tačiau karas sužadėtinių gyvenimą apvertė aukštyn kojomis, ir Amerikoje Anupras vedė Oną. Bet Paulinos iki pat mirties nepamiršo.

Abi Anupro mylimosios susitinka jau nepriklausomoje Lietuvoje. Ona atiduoda Paulinai brangų žiedą, o ši perduoda drobinį maišelį su žemės sauja iš tos vietos, kur svajojo su Anupru pasistatyt namą, kad jo teisėtoji žmona išbarstytų ją ant kapo.

Buvo ir jaudulio

Anupro sužadėtinę Pauliną vaidinanti Lietuvos kino ir teatro žvaigždė R. Varnaitė pasitiko R. Lee ir kaip žinomą kolegę iš už Atlanto, ir kaip savo konkurentę seriale. Buvo įdomu stebėti, kaip dvi aktorystės veteranės žaibiškai viena kitą įvertino ir tuoj pat „susigrojo“. Joms net neprireikė repeticijos. Iš karto stojo prieš kamerą. Šiltam viešnios pasitikimui sutrukdė tik smarki liūtis.

Užstalėje perduodama Anupro sužadėtuvių žiedą Paulinai, Ona taip susijaudino, kad jos akyse net sužibėjo ašaros.

„Viskas puiku. Turim!“ – po kelių dublių jau džiaugėsi režisierius S. Vosylius.

„Tikra meistrė. Nei pridėt, nei atimt“, – tyliai replikavo prodiuseris A. Žvinakevičius, stebėjęs visą filmavimo su R. Lee pamainą.

V. Mainelytė prisipažino nesitikėjusi, kad R. Lee tokia nuoširdi: „Teisingas posakis, kad kuo žmogus žinomesnis ir kuo didesnis savo profesijos meistras, tuo jis paprastesnis ir labiau savas. Po filmavimo su Rūta išsiskyrėme, lyg būtumėm senos draugės.“

Norėtų kailinius pravėdinti Lietuvoje

„Ar nebus taip, kad žiūrovai, pamatę R. Lee „Giminių“ seriale, galvos – kuri Lietuvos aktorė tokia panaši į ją ir taip tiksliai suvaidino garsiąją tautietę iš Holivudo?“ – atvykęs po filmavimo pasisveikinti su R. Lee, juokavo LRT generalinis direktorius Audrius Siaurusevičius.

S. Vosylius prisiminė, kaip kilo idėja pasikviesti R. Lee nusifilmuoti „Giminėse“. Vieną šių metų pavasario dieną, pjaudamas sodyboje žolę, jis sulaukė prodiuserio A. Žvinakevičiaus skambučio, kuris pranešė, kad vasarą į Lietuvą atvyksta R. Lee.

„Iš karto pasakiau, kad reikia Rūtą pakviest filmuotis. O po sėkmingos pradžios greičiausiai teks B. Bušmai sukurti ir ilgesnę O. Jonaitis siužetinę liniją“, – svarstė režisierius.

R. Lee tuoj pat pajuokavo: „Būtų gerai atvažiuoti į Lietuvą pravėdint savo kailinių, nes juk Kalifornijoje, kur gyvenam su vyru Webu, žiemos niekada nebūna.“

Tai, kad A. Siaurusevičius su S. Vosyliumi po filmavimo dviese kažką rimtai aptarinėjo, netruko pastebėti ir R. Lee. Jai pasirodė, jog tas vyriškas pokalbis galėjo būti apie serialo ateitį.

Geriausio vaidmens dar nesuvaidino?

1948 m. su tėvais, emigravusiais iš Dzūkijos dar prieš Antrąjį pasaulinį karą, Amerikoje apsigyvenusi R. Lee kine ir televizijos filmuose sukūrė apie 150 vaidmenų.  1954 m. ji suvaidino populiariame filme „Septynios nuotakos septyniems broliams“, vėliau pasirodė filmuose „Keistas veidelis“, „Kaltinimo liudytojas“, vaidino įvairiuose spektakliuose ir miuzikluose.

Šiemet atšventusi aštuoniasdešimtmetį, aktorė vis dar dirba ir nežada užsidaryti namuose. Iki šiol bent dvylika kartų per metus įvairiuose JAV televizijos kanaluose pasirodo laida „Gyvenimo stilius“, kurioje R. Lee su garsiais aktoriais ir žmonėmis kalbasi aktualiausiomis, jautriausiomis gyvenimo temomis.

Paklausta, ar jau suvaidino patį geriausią savo vaidmenį, aktorė valiūkiškai nusijuokė: „Tokio, už  kurį gaučiau „Oskarą“, dar – ne!“

R. Lee prisipažino seniai svajojusi padirbėti Lietuvoje. Galvojusi, kad dar galėtų vaidinti miuzikle „Hello, Dolly“ („Sveika, Doli“) arba „Frank Sinatra: The Main Event“ („Svarbiausias įvykis“).

„Anksčiau maniau, kad amerikietiškus miuziklus būtų sunku išversti į lietuvių kalbą, bet dabar juk yra įvairių techninių priemonių vertimams. Tik režisieriai turėtų paskubėti, nes mano laikrodis nelaukia“, – linksmai kalbėjo R. Lee, grįždama į Vilnių po savo pirmojo debiuto Lietuvoje.

Serialas – nepriklausomybės amžininkas

Pirmasis lietuviškas televizijos serialas „Giminės“ buvo pradėtas kurti netrukus po nepriklausomybės atkūrimo.

1993 m. LRT ekrane pasirodė pirmoji jo serija. Per dvidešimt trejus metus buvo sukurtos 97 serijos. Šiuo metu prodiuserinė firma „TV Europa“ kartu su LRT baigia dar dvylika serijų. Jos bus pradėtos rodyti kitų metų sausį.

„Giminėse“ filmavosi ir tebesifilmuoja patys garsiausi Lietuvos kino ir teatro aktoriai – Vytautas Paukštė, Gediminas Girdvainis, V. Mainelytė, Rimgaudas Karvelis, R. Varnaitė, Vytautas Rumšas, Ilona Balsytė, Dalius Mertinas, Petras Dimša, Saulius Bareikis, Vytautas Tomkus, Lilija Žadeikaitė. Auksinėmis raidėmis serialo istorijoje įrašyti velionių aktorių Antano Šurnos, Leonardo Zelčiaus ir Danutės Juronytės vardai.

„Galiu didžiuotis, kad mūsų aktoriai kituose serialuose nesifilmuoja. Ištikimi „Giminėms“, – sakė S. Vosylius, rašantis serialo istoriją nuo pat pirmos jo serijos.

Apie nelaimę patvirtino velionio šeima.

A. Ilginis pastatė daugiau kaip 15 televizijos ir dokumentinių filmų, spektaklių, televizijos serialų, sukūrė televizijos meno ir kultūros laidų, vaidmenų televizijos filmuose. 

2005 m. jis buvo BTV laidos „Sveikatai ir laimei“ vedėjas.

A. Ilginis buvo legendinio serialo „Giminės“ prodiuseris.

Velionis bus pašarvotas ketvirtadienį, rugsėjo 8 d., nuo 13 val. laidojimo namuose „Nutrūkusi styga“ (Ąžuolyno g., Vilnius). Laidotuvės – penktadienį, rugsėjo 9 d., 14 val. Sudervės kapinėse (Ąžuolyno g.).

LRT archyvo nuotr.

Žmogus, visada turėjęs daugiau idėjų nei laiko jas įgyvendinti

Žmogus orkestras, visada turėdavęs daugiau idėjų nei jėgų ir laiko jas įgyvendinti, novatoriškas, drąsus režisierius, poetas, puikus konferansjė, talentingas prodiuseris. Taip apie Anapilin iškeliavusį A. Ilginį kalbėjo jo artimiausi draugai ir kolegos.

„Kartą, studijų metais, vakarodami su Broniumi Morkevičiumi ir Arvydu Ilginiu, juokais traukėme degtukus, atseit, norėdami išsiburti, kas ilgiausiai gyvens. Šiandien dviejų trumpiausių degtukų jau nebėra“, – liūdnai studijų metus su A. Ilginiu ir B. Morkevičiumi prisiminė režisierius Saulius Vosylius. Pirmąjį televizijos režisierių kursą buvusioje Vilniaus valstybinėje konservatorijoje, kurioje mokėsi ir Rimantas Tuminas, ir Janina Lapinskaitė, ir Juozas Sabolius, buvo surinkęs Algis Galinis.

„Giminių“ serialas – tik nedidelė kūrybos dalis

Prisimindamas, kaip radosi iki šiol kuriamas ir per LRT rodomas „Giminių“ serialas, jo scenarijaus autorius Bronius Bušma prisipažino, jog dabar net sunku būtų pasakyti, kas pirmasis iš tuometinės jų bičiulių kompanijos sugalvojo serialo pavadinimą: „Mes mėgdavome važiuoti į Dzūkiją grybaut, greičiausiai vienos išvykos metu ir sugalvojome pavadinimą. Gal to pavadinimo autorius buvo Arvydas, gal Saulius, o gal režisierius Valdas Babaliauskas, kuris yra filmavęsis „Giminėse“. Tačiau tikrasis Arvydas atsiskleidė ne „Giminėse“, o puikiuose savo televizijos spektakliuose – „Stiklinė arbatos su citrina“, „Našlių guodėjas“, „Paskenduolė“.

Atsukdamas prisiminimus į 1991–1992 m., kai tuometinis LRT televizijos direktorius Skirmantas Valiulis pasiūlė kurti pirmąjį lietuvišką serialą, B. Bušma pasakojo, jog iš pradžių buvo manyta kurti serialą apie kareivį, pabėgusį iš sovietinės armijos. Bet ši po nepriklausomybės atkūrimo buvusi itin skaudi tema pasirodžiusi neperspektyvi.

„Aš visada sakydavau, kad reikėtų imtis tokio serialo, kurį pradėtume žiūrėti metų pradžioje, o baigti – kitais metais. Kadangi esu iš kaimo, siūliau kurti serialą apie girininką. Panašiai „Giminės“ ir prasidėjo – apie dieduką, kuriam sukanka šimtas metų“, – dalijosi prisiminimais B. Bušma.

Vėliau seriale vaidino ir pats A. Ilginis. Jo suvadintas gydytojas Saulelė po kurio laiko įkvėpė jį kurti laidas sveikatos temomis.

Pinigai ateidavo patys 

Ir S. Vosylius, ir B. Bušma atkreipė dėmesį, jog A. Ilginis buvo ne tik talentingas, novatoriškas režisierius, bet ir puikus vadybininkas, suradęs „Giminių“ serialui pirmuosius rėmėjus. O juk apie tai, kad kokie nors turtingi žmonės galėtų paremti kūrėjus, tais laikas dar niekas net nedrįsdavo pagalvoti.

„Jei man pinigus reikia užsidirbti labai sunkiai, tai pinigai pas Arvydą ateidavo patys. Jeigu jo kokie nors verslininkai neįsileisdavo pro duris, tai, ieškodamas rėmėjų, jis sugebėdavo pas juos ateiti pro langą ir niekada negrįždavo tuščiomis“, – šyptelėjo B. Bušma.

Su „Armonika“ apkeliavo visą pasaulį

Pasakodamas apie studijų metus su A. Ilginiu, S. Vosylius negalėjo nepaminėti dar ir to, kad jo senas draugas buvo puikus konferansjė.

Dar antrame ar trečiame studijų kurse pradėjęs dirbti tuo metu garsiame liaudies muzikos ansamblyje „Armonika“, A. Ilginis su jo muzikantais, ko gero, kelis kartus apsuko visą Lietuvą, o taip pat koncertavo lietuviams Amerikoje, Australijoje, Kanadoje ir kitose šalyse.

Liko neišleista eilių rinktinė

Greičiausiai retas žino, kad A. Ilginis dar buvo ir poetas, svajotojas.

S. Vosylius pasakojo, kad jis mėgdavęs draugams pirmiesiems paskaityti savo naujausius eilėraščius, kurie atsirasdavo tarsi iš niekur, bet būdavę labai jausmingi, gilūs. „Būtų gerai, jei Arvydo artimieji surinktų visus jo eilėraščius ir sudėtų į vieną rinktinę. Pats to padaryti jis taip ir nesuspėjo“, – atviravo S. Vosylius.

Tokios patirtys, išgyvenimai ir įspūdžiai laukė Lietuvoje viešėjusios vienintelės Holivudo šlovės alėjoje turinčios savo žvaigždę Rūtos Lee (Kilmonytės). Žvaigždę iš Lietuvos išlydėjo daugiau nei 50 giminaičių, kuriuos ji suburia kiekvieno savo apsilankymo Lietuvoje metu.

Penktą kartą Lietuvoje apsilankiusios R. Lee šį kartą laukė ypač daug jaudinančių akimirkų. Vaizdingo Daugų miestelio, netoli Alytaus, apylinkėse esančiame Bukaučiškių kaime aktorė rado dar išlikusius savo senelių Kilmonių namus, kuriuose užaugo jos tėvas Juozas Kilmonis. Aplankė aktorė ir motinos Marijos Kamandulytės-Kilmonienės gimtąjį Bukaučiškių kaimą kitoje Daugų pusėje, netoli Kančėnų miestelio.

Prie Daugų bažnyčios R. Lee pasitiko miestelyje veikiančios Vasario 16-osios akto signataro Vlado Mirono gimnazijos moksleivė Evelina Diksaitė, kuri apie ją yra sukūrusi dokumentinį filmą. Šešiolikmetė mokinė, niekada nebendravusi su garsiąja savo kraštiete, surinko visą informaciją apie jos šeimą ir giminaičius.

Pasimeldė motinos pamėgtoje bažnyčioje

R. Lee savo viešnagę tėvų gimtosiose vietose pradėjo nuo Daugų bažnyčios, į kurią jos mama pasimelsti eidavo pėsčiomis apie septynis kilometrus.

„Mama mišiosna aidavo basa ir tik prieg bažnyčios apsiaudavo batus, ba juos labai šienavodavo, nes reikėjo ir kitom seserim“, – dzūkuodama pasakojo aktorė ir pridūrė, kad kitaip kalbėti ir nemoka, nes, kol tėvai buvo gyvi, su jais kalbėdavo tik dzūkiškai.

Nesitikėjo rasti senelių namus

Iš Daugų R. Lee, su ją lydėjusiomis V. Mirono gimnazijos mokytojomis, E. Dirsaite ir čia sutiktais giminaičiais, patraukė Bukaučiškių link.

Netoli čia išlikusios buvusio V. Mirono dvaro koplyčios aktorei buvo parodyti jos senelių Kilmonių namai. Šiuo metu jie jau tušti. Juose gyvenę giminaičiai jau mirę.

„Negali būt! Negi čia mano tėvo gimtinė?“ – liejosi R. Lee emocijos. Dar labiau ji susijaudino pamačiusi nedideliais žaliais obuoliukais aplipusias senas, gal dar senelių sodintas, obelis: „Aš taip mėgstu mažus, rūgščius obuolius. Ir jie – nuostabūs, jau galima valgyt.“

Motinos M. Kilmonienės namų kitame Bukaučiškų kaime R. Lee aplankyti jau nebegalėjo, nes dar sovietmečiu, kai masiškai buvo melioruojami laukai, jie buvo nugriauti. Todėl pastovėjo tik prie mažų kaimo kapinaičių, kur sulaidota daugybė jos giminaičių.

Giminės medis siekia XIX a. pradžią

Prieš išvykstant į Ameriką, R. Lee Vilniuje laukė jaudinantis susitikimas su giminaičiais, kurių susirinko daugiau nei penkiasdešimt. Iš įvairių Lietuvos kampelių suvažiavo ir Kilmonių, ir Kamandulių atžalos.

„Rūta, kaip aš tavęs laukiau. Dabar jau galėsiu ramiai numirt“, – graudinosi aktorės pusseserė iš Perlojos Vanda Ciūnienė. „Nemirk dar – ne para. Jei mirsi, kaip mano mama sakydavo, aš tavi užmušiu“, – juokavo R. Lee.

Su ja pasimatyti ir pabendrauti susirinkę giminaičiai buvo atsivežę ir Kilmonių, ir Kamanduolių giminių genealoginius medžius, kurių šakos driekiasi net nuo XIX a. pradžios.

Ir šie giminių tyrinėjimai, ir Vilniuje susirinkusių R. Lee giminaičių bei jos pačios pasakojimai priminė pačius skaudžiausius Lietuvos istorijos puslapius.

Aktorės seneliai iš mamos pusės Martynas ir Liudvisia Kamanduliai už tai, kad turėjo šešiolika hektarų žemės ir gyveno pasiturinčiai, buvo išvežti į Sibirą. Pakeliui senelis mirė, o senelė Liudvisia, išvėrusi Sibiro išbandymus, po dešimties metų sugebėjo sugrįžti į tėvynę.

Pusseserės V. Ciūnienės šeima taip pat buvo ištremta į Sibirą. Tačiau irgi išgyveno ir sugrįžo namo.

R. Lee ir Lietuvoje, ir Amerikoje yra išgarsėjusi galvoje tiems laikams netelpančiu drąsiu poelgiu, kai Šaltojo karo metu, 1964 m., sugebėjo iš Lietuvos į Los Andželą parsivežt iš Lietuvos savo močiutę L. Kamandulienę.

Išnaudojusi visas savo pažintis ir, žinoma, vedama begalinio noro ištraukti močiutę iš sovietinės gūdumos, R. Lee sugebėjo rasti kelius, kaip paskambinti pačiam tuometiniam SSRS vadovui Nikitai Chruščiovui. Šis, kad ir kaip būtų neįtikėtina, davė nurodymus, kad garsiajai lietuvaitei iš Holivudo būtų leista parsivežt iš Lietuvos močiutę.

„Bet, kai susitiksiu su Dievuliu, paklausiu jo, kodėl jis mano močiutei Amerikoje su mumis laido pagyvent cik dvejus metus, du mėnasius ir dzvi dienas“? – pro ašaras juokavo R. Lee.

Išlydint ją iš Vilniaus, pusseserės V. Ciūnienės sūnus Rimas Ciūnys jai įteikė medalį su Dzūkijos herbu.

„Dabar jau turiu pačius svarbiausius Lietuvos onorus – vieną 2007 m. gavau iš prezidento Valdo Adamkaus, o kitą – dabar“, – vėl šmaikštavo aktorė ir visiems pažadėjo kitais metais būtinai vėl atvykti į Lietuvą. 

Tai prieš filmavimą Kernavėje trečiadienį portalui LRT.lt sakė viena garsiausių Amerikos lietuvių, Holivudo šlovės alėjoje žvaigžde įamžinta aktorė Rūta Lee (Kilmonytė).  

Važiuodama iš Vilniaus į filmavimo aikštelę ji prisipažino nesijaudinanti, tik šiek tiek nuogąstavo, kad kolegas, Lietuvos aktorius, gali trikdyti jos kalba. R. Lee neslėpė, kad mąsto angliškai ir mintis verčia į lietuvių kalbą.

Apie vidurdienį viešnios iš Amerikos filmavimo aikštelėje jau laukė „Giminių“ režisierius Saulius Vosylius, aktoriai Regina Varnaitė, Vaiva Mainelytė, Elvyra Piškinaitė ir Robertas Aleksaitis.

Scenarijaus autorius Bronius Bušma, sužinojęs, kad filmuosis garsioji tautietė iš Holivudo, specialiai jos herojei Onai Jonaitis sukūrė sceną: po daugelio metų, vykdydama savo velionio vyro Anupro paskutinę valią, Ona sugrįžta į Lietuvą, kad susirastų jo buvusią sužadėtinę Pauliną Šakalytę ir perduotų jai daugybę metų Anupro saugotą sužadėtuvių žiedą. Mat Anupras dar prieš sovietinę Lietuvos okupaciją išvyko į Ameriką, ten šachtoje sunkiai dirbo, kad sukauptų pinigų namui, kurį svajojo pasistatyti kartu su savo mylimąja Paulina. Tačiau karas sužadėtinių gyvenimą apvertė aukštyn kojomis, ir Amerikoje Anupras vedė Oną. Bet Paulinos iki pat mirties nepamiršo.

Abi Anupro mylimosios susitinka jau nepriklausomoje Lietuvoje. Ona atiduoda Paulinai brangų žiedą, o ši perduoda drobinį maišelį su žemės sauja iš tos vietos, kur svajojo su Anupru pasistatyt namą, kad jo teisėtoji žmona išbarstytų ją ant kapo.

Buvo ir jaudulio, ir ašarų

Anupro sužadėtinę Pauliną vaidinanti Lietuvos kino ir teatro žvaigždė R. Varnaitė pasitiko R. Lee ir kaip žinomą kolegę iš už Atlanto, ir kaip savo konkurentę seriale. Buvo įdomu stebėti, kaip dvi aktorystės veteranės žaibiškai viena kitą įvertino ir tuoj pat „susigrojo“. Joms net neprireikė repeticijos. Iš karto stojo prieš kamerą. Šiltam viešnios pasitikimui sutrukdė tik smarki liūtis.

Užstalėje perduodama Anupro sužadėtuvių žiedą Paulinai, Ona taip susijaudino, kad jos akyse net sužibėjo ašaros.

„Viskas puiku. Turim!“ – po kelių dublių jau džiaugėsi režisierius S. Vosylius.

„Tikra meistrė. Nei pridėt, nei atimt“, – tyliai replikavo prodiuseris A. Žvinakevičius, stebėjęs visą filmavimo su R. Lee pamainą.

V. Mainelytė prisipažino nesitikėjusi, kad R. Lee tokia nuoširdi: „Teisingas posakis, kad kuo žmogus žinomesnis ir kuo didesnis savo profesijos meistras, tuo jis paprastesnis ir labiau savas. Po filmavimo su Rūta išsiskyrėme, lyg būtumėm senos draugės.“

Norėtų kailinius pravėdinti Lietuvoje

„Ar nebus taip, kad žiūrovai, pamatę R. Lee „Giminių“ seriale, galvos – kuri Lietuvos aktorė tokia panaši į ją ir taip tiksliai suvaidino garsiąją tautietę iš Holivudo?“ – atvykęs po filmavimo pasisveikinti su R. Lee, juokavo LRT generalinis direktorius Audrius Siaurusevičius.

S. Vosylius prisiminė, kaip kilo idėja pasikviesti R. Lee nusifilmuoti „Giminėse“. Vieną šių metų pavasario dieną, pjaudamas sodyboje žolę, jis sulaukė prodiuserio A. Žvinakevičiaus skambučio, kuris pranešė, kad vasarą į Lietuvą atvyksta R. Lee.

„Iš karto pasakiau, kad reikia Rūtą pakviest filmuotis. O po sėkmingos pradžios greičiausiai teks B. Bušmai sukurti ir ilgesnę O. Jonaitis siužetinę liniją“, – svarstė režisierius.

R. Lee tuoj pat pajuokavo: „Būtų gerai atvažiuoti į Lietuvą pravėdint savo kailinių, nes juk Kalifornijoje, kur gyvenam su vyru Webu, žiemos niekada nebūna.“

Tai, kad A. Siaurusevičius su S. Vosyliumi po filmavimo dviese kažką rimtai aptarinėjo, netruko pastebėti ir R. Lee. Jai pasirodė, jog tas vyriškas pokalbis galėjo būti apie serialo ateitį.

Geriausio vaidmens dar nesuvaidino?

1948 m. su tėvais, emigravusiais iš Dzūkijos dar prieš Antrąjį pasaulinį karą, Amerikoje apsigyvenusi R. Lee kine ir televizijos filmuose sukūrė apie 150 vaidmenų.  1954 m. ji suvaidino populiariame filme „Septynios nuotakos septyniems broliams“, vėliau pasirodė filmuose „Keistas veidelis“, „Kaltinimo liudytojas“, vaidino įvairiuose spektakliuose ir miuzikluose.

Šiemet atšventusi 80-metį, aktorė vis dar dirba ir nežada užsidaryti namuose. Iki šiol bent dvylika kartų per metus įvairiuose JAV televizijos kanaluose pasirodo laida „Gyvenimo stilius“, kurioje R. Lee su garsiais aktoriais ir žmonėmis kalbasi aktualiausiomis, jautriausiomis gyvenimo temomis.

Paklausta, ar jau suvaidino patį geriausią savo vaidmenį, aktorė valiūkiškai nusijuokė: „Tokio, už  kurį gaučiau „Oskarą“, dar – ne!“

R. Lee prisipažino seniai svajojusi padirbėti Lietuvoje. Galvojusi, kad dar galėtų vaidinti miuzikle „Hello, Dolly“ („Sveika, Doli“) arba „Frank Sinatra: The Main Event“ („Svarbiausias įvykis“).

„Anksčiau maniau, kad amerikietiškus miuziklus būtų sunku išversti į lietuvių kalbą, bet dabar juk yra įvairių techninių priemonių vertimams. Tik režisieriai turėtų paskubėti, nes mano laikrodis nelaukia“, – linksmai kalbėjo R. Lee, grįždama į Vilnių po savo debiuto Lietuvoje.

Serialas – nepriklausomybės amžininkas

Pirmasis lietuviškas televizijos serialas „Giminės“ buvo pradėtas kurti netrukus po nepriklausomybės atkūrimo.

1993 m. LRT ekrane pasirodė pirmoji jo serija. Per dvidešimt trejus metus buvo sukurtos 97 serijos. Šiuo metu prodiuserinė firma „TV Europa“ kartu su LRT baigia dar dvylika serijų. Jos bus pradėtos rodyti kitų metų sausį.

„Giminėse“ filmavosi ir tebesifilmuoja patys garsiausi Lietuvos kino ir teatro aktoriai: Vytautas Paukštė, Gediminas Girdvainis, V. Mainelytė, Rimgaudas Karvelis, R. Varnaitė, Vytautas Rumšas, Ilona Balsytė, Dalius Mertinas, Petras Dimša, Saulius Bareikis, Vytautas Tomkus, Lilija Žadeikaitė. Auksinėmis raidėmis serialo istorijoje įrašyti velionių aktorių Antano Šurnos, Leonardo Zelčiaus ir Danutės Juronytės vardai.

„Galiu didžiuotis, kad mūsų aktoriai kituose serialuose nesifilmuoja. Ištikimi „Giminėms“, – sakė S. Vosylius, rašantis serialo istoriją nuo pat pirmos jo serijos.