Ramiai dirbo viešųjų ryšių srityje, nors kažkada puoselėjo svajonę tapti teisininke arba žurnaliste, deja, šios profesijos ją nuvylė.
Neįtikėtina karjera
Šiemet įvyko A.DuVernay "Netflix" kompanijos užsakymu kurto serialo "Kai jie mus mato", paremto tikra istorija, premjera. Faktai sukrečiantys: 1989-aisiais penki jauni juodaodžiai buvo neteisingai apkaltinti ir nuteisti už nusikaltimus, kurių nepadarė, kalėjo ne vienus metus. Tik po dešimtmečio prisipažino tikrasis nusikaltėlis, tai patvirtino įrodymai. Serialas gavo 16 "Emmy" apdovanojimo nominacijų. Per pirmąsias savaites jį peržiūrėjo 23 mln. žmonių. Neseniai režisierė pasirašė daugiau nei 100 mln. dolerių vertės sutartį su "Warner Bros" televizija.
Avos karjera tiesiog neįtikėtina. Dar prieš devynerius metus ji buvo mažai kam žinoma viešųjų ryšių specialistė, nors ir turėjo savo komunikacijos agentūrą. Klientų netrūko, viskas klostėsi neblogai. Tekdavo kurti ir reklamas, vaizdo siužetus, imdavosi įvairių kitų veiklų.
Bet kuri afroamerikietė moteris Jungtinėse Valstijose kiekvieną dieną susiduria su paslėpta agresija. Tačiau tai nereiškia, kad mes turime tylėti.
2003 m. A.DuVerney dirbo režisieriaus M.Mann vaidybinio filmo kūrimo komandoje, filmavo naktį Los Andželo gatvėse. Tada jai į galvą atėjo mintis, kad ir pati puikiai pažįsta gimtojo miesto gatves, kad irgi galėtų papasakoti ne vieną jose nutikusią istoriją. Ir netrukus pradėjo rašyti scenarijų...
Parašė, bet padėjo į šalį, nes suprato, kad neturi pakankamai pinigų savarankiškai nufilmuoti filmą, o nė viena kino studija tikrai nesusidomės kažkokios nežinomos moters, ir dar juodaodės, scenarijumi. Tačiau kino sėkla buvo pasėta.
Po poros metų per Kalėdų atostogas Ava ryžosi skirti 6 tūkst. dolerių santaupų savo pirmajam trumpametražiam filmui sukurti. Jis paremtas Avos mamos, kuri pirmuosius tris savo vaikus augino viena, patirtimi. Filmas apkeliavo nemažai kino festivalių.
Vėliau A.DuVernay kūrė dokumentinius filmus, kadangi jiems nereikia didelio biudžeto.
Paaukojo namo santaupas
Išimtis – 2011 m. pasirodęs pilnametražis meninis filmas "Aš seksiu paskui tave", kurį sukurti įkvėpė Avos teta Denise Sexton. Tai buvo žmogus, jai padaręs didžiulę įtaką, – jos dėka susidomėjo menu. Filmą sukurti pavyko per rekordinį laiką – dvi savaites. Skubėti teko dėl to, kad teta sunkiai sirgo ir galėjo bet kada mirti. Į šį kūrinį režisierė investavo santaupas, skirtas namui pirkti, 50 tūkst. dolerių.
Pagaliau, tų pačių metų vasarą, atėjo laikas nubraukti dulkes nuo pirmojo senokai sukurto scenarijaus. Pagal jį susuktas filmas "Viduryje niekur". Būtent jis apdovanotas už geriausią režisūrą Sandanso kino festivalyje. Pirmą kartą šis prizas atiteko afroamerikietei.
Antroji juosta "Selma" (2014 m.), vadinama pirmąja holivudine drama apie Martiną Lutherį Kingą, buvo nominuota "Oskaro" apdovanojimui geriausio filmo kategorijoje. "Visus filmus kūriau galvodama, kad jais nesusidomės nei kritikai, nei festivaliai, nesitikėdama jokių apdovanojimų. Jaučiau visišką laisvę, niekam nieko nebuvau įsipareigojusi. Galėjau pasikliauti tik vidiniu savo kompasu, nuojauta daryti tai, kas man atrodo svarbu", – teigia A.DuVernay.
Ko gero, iš dalies tai ir lėmė jos sėkmę. Ji imasi nepopuliarių temų, dažnausiai savo filmuose pasakoja apie juodaodžių problemas, gyvenimą. Kartu yra savotiška jų ambasadorė. Kai ateina į susitikimą, jos vis dar dažnai paklausia, ar tikrai atėjo ten, kur turėjo, nes neatrodo taip, kaip tikisi kino studijų šulai.
"Bet kuri afroamerikietė moteris Jungtinėse Valstijose kiekvieną dieną susiduria su paslėpta agresija. Tačiau tai nereiškia, kad mes turime tylėti", – sako A.DuVernay. Ji įsitikinusi, kad kovojant su diskriminacija geriausia yra susitelkti į savo darbą ir nesileisti provokuojamai neteisybės.
Aplinka – nedraugiška
Holivudas nesvetingas moterims, o juo labiau – ne baltosioms. Daugelį dešimtmečių JAV kiną kūrė baltieji vyrai, dauguma aktorių – taip pat buvo baltieji, istorijos, kurias jie pasakoja, taip pat dažniausiai susijusios su baltaodžių gyvenimo aktualijomis. Tai patvirtina skaičiai. Nors 40 proc. JAV gyventojų yra spalvotieji, 2016 m. 87 proc. režisierių buvo baltieji. Dauguma jų, 93 proc., yra vyrai.
Vis dėlto gyvenimas juda į priekį, pažanga rasių ir lyčių lygybės aspektu yra didelė. "Dabar galime daryti tai, ko mūsų seneliai net nebūtų įsivaizdavę, – konstatuoja A.DuVernay. – Pavyzdžiui, mano senelė nebūtų galėjusi nueiti į restoraną ir tikėtis būti aptarnauta. Mano kartos juodaodžiams tai nebėra jokia problema. Taigi, kai afroamerikiečiai ima skųstis dėl neteisybės, diskriminacijos, aš jiems pasiūlau atsigręžti į praeitį, ne tokią ir tolimą, ir tiesiog žengti pirmyn. Man tai reiškia kasdien dirbti aplinkoje, kuri tokioms kaip aš, juodaodėms moterims, nėra draugiška. Bet man skiriami apdovanojimai, ir tai aš vertinu kaip teigiamą pokytį."
Scanpix nuotr.
Nepaisant mūšių, atradimų ir praradimų, šiuo metu žinoma moteris jaučia pasitenkinimą tuo, ką daro. Jos nuomone, kiekvieno iš mūsų gyvenimas susideda iš skirtingų metų laikų: "Dabar aš tvirtai stoviu ant žemės, žinau, kur einu, ką ir kaip noriu daryti. Mano tikslas – pasakoti istorijas, neiškreiptas, o teisingas, atitinkančias tikrovę, atspindinčias man svarbias vertybes, daryti tai drąsiai ir įvairiomis formomis. Ir per daug nesvarstyti apie tai, kas bus ateityje."
Nusivylė teisingumo sistema
Avos mama susilaukė būdama vos 18-os. Vėliau susilaukė dar keturių vaikų, Ava turi du jaunesnius brolius ir dvi seseris. Mama dirbo pedagoge, rūpinosi šeima ir namais. Būsimoji režisierė užaugo Los Andželo rajone Komptone. Ji pasakoja, kad vaikystė buvo graži, be didelių rūpesčių – rajonas buvo jaukus, su tėvais, seserimis ir broliais sutarė gerai. Žinoma, jame dominavo juodaodžiai gyventojai, todėl šiokio tokio chaoso būta, juolab kad tais laikais klestėjo gaujos. Vasaras leido tėčio gimtinėje Alabamoje, jo vaikystės namuose pas senelius.
Giminėje nebuvo nei menininkų, nei pramogų pasaulio atstovų. Tačiau mylima teta, mamos sesuo, labai žavėjosi kinu, muzika, literatūra, teatru. Ji buvo tikra kino žinovė, tikra vaikščiojanti enciklopedija. Ava daugybę popiečių po pamokų praleido jos namuose žiūrėdama filmus arba kartu su teta eidavo į kiną. O kur dar ilgi pokalbiai dalijantis įspūdžiais apie tai, ką matė ekrane, kokias knygas perskaitė, kokios muzikos klausėsi. "Tai buvo didžiulė tetos dovana man", – vertina režisierė. Vis dėlto ji nuo mažens svajojo tapti ne menininke, o teisininke.
Labai svarbus dalykas – būti savimi. Odos spalva yra mano savasties dalis.
Buvo taip tuo įtikėjusi ir įtikinusi artimuosius, kad būdama paauglė iš tėvų gavo Kalėdų dovaną – solidų odinį portfelį. Vaizduotėje jau matė, kaip po kelerių metų juo nešina žingsniuoja į teismą... Klausėsi grupės "U2" politinių dainų apie socialinę neteisybę, apie skurdą Afrikoje ir karą Argentinoje, kruvinus įvykius Sarajeve ir Airijoje. Bet viskas pasikeitė 1989-aisiais, prasidėjus vadinamajai Centrinio parko bylai, kurioje buvo neteisingai apkaltinti penki jos bendraamžiai juodaodžiai. Ji nusivylė tuo, kad žurnalistai rašė ir kalbėjo netiesą, nusivylė teisingumo sistema.
Viliojo kino pasaulis
Baigusi mokyklą A.DuVerney įstojo į Kalifornijos universitetą, pasirinko anglų literatūros ir Afrikos–Amerikos studijas. Studijuodama susidomėjo žurnalistika, tai turėjo įtakos praktika CBS televizijos naujienų tarnyboje. Jai teko dalyvauti nušviečiant garsią to meto bylą – O.J.Simpsno, juodaodžio futbolininko ir aktoriaus, kaltinto buvusios žmonos ir jos draugo nužudymu. Jo kaltės nepavyko įrodyti, o Ava nusivylė ir žurnalistika, tad nuspendė pereiti į viešųjų ryšių sritį. Dirbo publiciste kompanijose "20th Century Fox", "Savoy Pictures", tai leido būti arčiau mėgstamo kino pasaulio.
Vėliau atidarė savo komunikacijos agentūrą, kuri teikė paslaugas pramogų ir gyvenimo būdo industrijos atstovams, kūrė reklamines, informacines filmų, televizijos šou kampanijas, bendradarbiavo projektuose, skirtuose juodaodžių moterų diskriminacijai įveikti. Pradėjusi kurti filmus, agentūros neuždarė, derino abi veiklas, nes reikėjo iš kažko gyventi. Pasinėrusi į scenarijų rašymą, režisūrą, kino dokumentiką, atidarė distribucijos ir filmų kūrimo kompaniją, kuri rūpinasi spalvotųjų žmonių, moterų kuriamų nepriklausomų filmų rėmimu, propagavimu ir platinimu.
Kai žurnalistai klausia, kaip A.DuVerney išmoko kurti filmus, nors nebaigė jokių šios srities studijų, ši atsako, kad daug patirties įgijo dirbdama publiciste kino kompanijose. Ši patirtis ypač pravertė rašant scenarijus, nes jų teko perskaityti daugybę. Naudinga buvo ir darbo kino kūrėjų viešųjų ryšių atstove patirtis. Žinių trūkumą papildė specializuota literatūra, įvairūs kursai ir mokymai. Daug ko teko mokytis jau dirbant, taip pat ir iš savo pačios klaidų. Labai padėjo mamos patarimai: "Ji mane visuomet mokė elgtis su kitais taip, kaip norėčiau, kad jie elgtųsi su manimi."
Iššūkiai – kasdien
Patarimas geras, bet jį ne visuomet būna lengva įgyvendinti dirbant kino industrijoje. Čia egzistuoja savos taisyklės, daug išankstinių nusistatymų, ir tikrai ne visuomet gali ateiti atvira širdimi, būti nuoširdus, pastebi režisierė. Klausiama, kas pasikeitė įžengus į uždirbančių 100 milijonų klubą, Ava šypsodamasi atsako: "Tai tikrai maloni vieta būti. Bet laukiu nesulaukiu, kad jame atsirastų daugiau mano sesių." A.DuVerney tikisi, kad jos pelnyti apdovanojimai, įvertinimai atvers duris į vyrišką Holivudo pasaulį kitoms moterims, taip pat ir juodaodėms kino kūrėjoms.
Kalbėdama apie savo ilgą kelią į kino pasaulį Ava sako, kad išmoko svarbiausią pamoką: negalima mesti to, ką darai, jei nori siekti savo svajonės. Apie scenarijaus rašymą ji tikina galvojusi ilgai, tik vis nesiryžusi, nes atrodė, kad tai neįmanoma. Saistė baimė prarasti tai, ką turi: darbą, kuris garantuoja pajamas, sveikatos draudimą ir kitas socialines garantijas. Bet pasirodė, kad rašyti galima naktį, savaitgaliais. Tai buvo tarsi testas: iš pradžių galima pabandyti, įsitikinti, ar sekasi, ar tikrai patinka, o tik tada šokti per upę, sudeginus visus tiltus.
Kiekviena moteris yra karalienė. Tačiau daugelis jos savyje nemato ir to net nežino.
"Kitas labai svarbus dalykas – būti savimi. Odos spalva yra mano savasties dalis. Jaučiu labai artimą ryšį su juodaodžiais žmonėmis, identifikuoju save su jais ir su jų kultūra", – dalijasi mintimis režisierė. Ji pataria nesitikėti, kad kas nors tau padės, pasigailės tavęs, padarys nuolaidą, išimtį. Kai per daug iš kitų nesitiki, netenka skaudžiai nusivilti. Ji viską labai ilgai darė pati: kūrė filmus, rūpinosi jų finansavimu, pristatymu, platinimu ir begale kitų dalykų. Buvo sunku, bet tai užgrūdino.
Neslepia silpnybių
46-erių režisierė išliko paprasta, nesusireikšminusi. Ji atvirai kalba apie savo silpnybes. Pavyzdžiui, kad jai sunku atsikratyti senų daiktų. Neseniai persikraustė į naują būstą, bet vis dar tebesaugo dešimtis dėžių su įvairiais rakandais, kurių tikriausiai niekada nebepanaudos.
Su šypsena prisimena pirmuosius savo darbus paauglystėje: pardavėjos jogurtinių ledų kioske, o po to padavėjos vaikų kavinėje, kur per savaitę uždirbdavo 100 dolerių – tada tai atrodė tiek daug.
Ava neslepia, kad be akinių ar kontaktinių lęšių beveik nieko nemato. Namuose ji mėgsta užsidegti daugybę kvepiančių žvakių, laisvalaikiu groja būgnais, skaito poeziją, kiekvieną rytą medituoja, savaitgaliais traukia į žygius gamtoje, be sąžinės graužimo valgo naktimis, nuo 2004 m. nė karto nešukavo savo garbanotų plaukų, dievina žurnalus, mėgstamiausios grupės "U2" koncertuose buvo net 29 kartus. Vengia kramtomosios gumos, nes kramtydama ją nuolatos įsikanda sau į skruostą, o filmas, kurį matė daugiausia kartų, – "Vest Saido istorija".
Prieš kelerius metus ji neteko savo mylimo tėčio, su kuriuo siejo itin šiltas, jautrus ryšys. Mama Darlene dar gyva, jos labai gražiai bendrauja, dažnai susitinka. Artima yra ir su savo sesėmis Jina bei Tera, broliais Kristopheriu ir Nicolasu.
Apie savo mylimuosius režisierė nepasakoja. Prieš kelerius metus ji buvo poruojama su repo atlikėju Common, kuris filmavosi jos kuriamame filme. Jie kurį laiką kartu vaikščiojo į vakarėlius, tačiau kalbama, kad šie santykiai nutrūko.
Ava DuVerney apie ...
... filmus. Filmai apie juodaodes moteris ir merginas, sukurti juodaodžių režisierių moterų, pasaulį mato tarsi iš skirtingos perspektyvos. Tai ne interpretacija, o atspindys. Interpretacijų yra labai daug ir jos dažnai prasilenkia su tikrove.
... išsilavinimą. Kurti kino nesimokiau jokioje mokykloje, nes specializuotos studijos man buvo neprieinama privilegija. Visko išmokau ir viską darau pati – rašau scenarijus, filmuoju, reklamuoju, rūpinuosi platinimu.
... apribojimus. Nekreipkite dėmesio į stiklines lubas, tiesiog dirbkite savo darbą. Jei susikoncentruosite į kliūtis, galvosite tik apie tai, kas jus riboja, pats save suvaržysite.
... moteris. Kiekviena moteris yra karalienė. Tačiau daugelis jos savyje nemato ir to net nežino.
... pokyčius. Moterys mūsų kultūroje buvo mokomos prašyti, kai joms ko nors reikia, o ne pačios tai pasiimti. Bet tai jau praeitis.
