Muziejaus Rinkinių skyriaus vadovo Daliaus Avižinio teigimu, juvelyrinis dirbinys unikalus tuo, kad iš 40 sidabro monetų, kuriomis puošta taurė, net 30 yra Lenkijos karaliaus ir Lietuvos didžiojo kunigaikščio Žygimanto Vazos (1587/1588–1632) skirtingų nominalų monetos.

Daugiausia monetų – ortai (aštuoniolikos grašių vertės) ir trijų grašių, viena – Lenkijos karaliaus ir Lietuvos didžiojo kunigaikščio Stepono Batoro (1576–1586) trijų grašių moneta. Šių valdovų laikais monetos buvo kaldinamos ir Lietuvos Didžiojoje Kunigaikštystėje, o iždas saugotas Lietuvos didžiųjų kunigaikščių rūmuose Vilniuje.

Seniausioji moneta, kuria papuošta taurė – Prūsijos kunigaikščio Albrechto Hohencolerno (1525–1568) trijų grašių moneta, nukaldinta 1547 metais.

Šis kunigaikštis buvo Lenkijos karaliaus ir Lietuvos didžiojo kunigaikščio Žygimanto Senojo (1506–1548) sūnėnas, tapęs Lenkijos Karalystės vasalu bei dažnai lankęs savo pusbrolį Žygimantą Augustą Lietuvos didžiųjų kunigaikščių rūmuose Vilniuje.

Pasak D. Avižinio, tokios taurės buvo naudojamos didikų reprezentacinėse puotose. Parodomieji, prabangūs indai puošdavo tuoktuvių iškilmes, naudoti kitomis svarbiomis progomis.

Anot muziejaus, taurė svarbi ir tuo, kad buvo sukurta kaimyninėje Lenkijoje – Torunėje. Lenkijos Karalystė ir Lietuvos Didžioji Kunigaikštystė tuo metu sudarė bendrą valstybę – Abiejų Tautų Respubliką.

Apatiniame taurės kraštelyje iškalti du ženklai – Torunės miesto „.T.“ ir paties meistro inicialai „NCB“. Būtent tokią formą, kuri reiškė „Nie Claus Bröllmann“, naudojo meistras Niklausas Brelmanas (apie 1640–1703), ženklindamas savo kūrinius.

20 cm aukščio paauksuotą sidabro taurę su dangteliu nuo antradienio galima išvysti Valdovų rūmų muziejaus ekspozicijoje, Lobyno salėje.

Sidabro taurės svoris – 676 gramai. Taurę muziejus įsigijo aukcione Vokietijoje. Kaip pranešama, tai itin vertingas auksakalystės kūrinys, kartu esantis ir istorinės numizmatikos rinkiniu. Valdovų rūmų muziejuje yra eksponuojamas ir panašus bokalas.

Sidabriniai indai su juose įmontuotomis monetomis pradėti gaminti XVI amžiaus pradžioje. Į jų sieneles iš pradžių buvo tvirtintos retos antikinės monetos, o vėliau tam naudotos ir vėlesnės įvairių šalių bei nominalų monetos.

Jos būdavo montuojamos taip, kad aversas atsidurtų išorėje, o reversas – vidinėje pusėje. Taurės ir bokalai su monetomis buvo ypač paplitę XVII ir XVIII amžiuje Šiaurės Vokietijoje, Danijoje, šiaurinėje Lenkijoje ir kituose kraštuose.