Eiles rašė visiems

S.Poškus yra išleidęs per 30 knygų vaikams ir suaugusiems, gavęs ne vieną premiją, tarp kurių – 2015-aisiais skirtas apdovanojimas už poeziją vaikams – "Poezijos pavasario" premija, o 2018 m. jis tapo 32-uoju Ievos Simonaitytės premijos laureatu.

Taip pat poetas ne kartą pelnęs Tarptautinės vaikų ir jaunimo literatūros asociacijos (IBBY) Lietuvos skyriaus premijas.

"O toliau – vienas siaubas"

S.Poškui skirtame atminimo vakare jo eiles skaitė poetės Nijolė Kepenienė ir Daiva Molytė-Lukauskienė. O N.Kepenienė pasidalino ir prisiminimais.

"Atsimenu, kai jam atnešiau pirmuosius savo eilėraščius. Jis pasakė "Dieve mano, pirmas posmas gerai, o toliau – vienas siaubas". Jis mane išpeikė, drąsiai, be jokių, kaip dabar sako "neužmuškime pradedančių talentų", jis "užmušė" iškart", – pasakojo poetė.

Tačiau S.Poškaus pastabos pakreipė tinkama linkme – nusprendusi siekti geresnio rezultato parašė eilėraščių knygutę.

Jis iš bet ko galėjo padaryti eiles.

Kadangi jie važiuodavo į IBBY suvažiavimus, daug laiko kalbėdavosi. S.Poškus tuomet pasidalino savo išgyvenimais ir patarimais.

"Jis pasakojo savo gyvenimiškus faktus, pavyzdžiui, kad mokytojavo kaimo mokykloje, ten dėstė ir matematiką, ir fiziką, ir dar kažką. Viską, kas buvo įmanoma. Paklausiau, kaip jis galėjo mokyti dalykų, kurių nežinojo. Jis atsakė, kad mokytojui nereikia nieko žinoti. Tam yra knygos, mokiniai turi mokytis patys, o mokytojas turi tik gyventi", – kalbėjo N.Kepenienė.

Buvo viskas viename

S.Poškaus eilės tą vakarą suskambėjo ir kitokia forma – per muziką. Muzikinius kūrinius atliko poeto draugas, Klaipėdos valstybinio muzikinio teatro aktorius, muzikantas Virginijus Pupšys.

Artima poeto bičiulė, vertėja Irena Aleksaitė pasakojo, kad S.Poškus buvo gana uždaras ir nepatiklus žmogus, tačiau kalbant apie kūrybą, turėjo begales idėjų.

"Sigitas buvo viskas viename. Jame buvo labai daug prieštaringumų. Į senatvę, kai mes susipažinome, jis buvo labai nepatiklus, užsiauginęs labai storą "šarvą" ir neprisileisdavo", – teigė I.Aleksaitė.

Įkvėpdavo kasdienybė

Idėjų poetas semdavosi iš kasdienės aplinkos. Pamatęs moteriškę autobusų stotelėje, laikančią šepetį, įsivaizduodavo, kad ji – ragana, nusipirkusi naują šluotą, nes senąją sulaužė.

"Jis iš bet ko galėjo padaryti eiles", – tikino vertėja.

Paskutinė S.Poškaus poezijos knyga – šiemet išleistas eilėraščių rinkinys "Prespapjė ir kiti dievo kiaušiniai". Knygą išleido "Eglės leidykla", ją sudaro eilėraščiai iš poeto rankraščių.

Leidyklos vadovas Antanas Stanevičius sakė, kad knygos atsiradimą pirmiausia paskatino N.Kepenienė, vėliau prisidėjo ir kiti.

"Kadangi jau 50 metų "trinuosi" aplink žodžius, man ji – labai gera", – teigė A.Stanevičius.

Norėjusieji daugiau pabendrauti su S.Poškaus bičiuliais, broliu Linu Poška ir kitais, dalyviai buvo kviečiami pasilikti po renginio.

Klaipėdos apskrities Ievos Simonaitytės viešosios bibliotekos Konferencijų salėje jaunieji kūrėjai skaitė savo eilės, dainavo daineles, o juos palaikyti atvyko draugai bei artimieji.

Šis vakaras taip pat buvo skirtas prisiminti jau iškeliavusį poetą Sigitą Poškų. Vakaro metu nuskambėjo ir keletas jo eilėraščių.

Viena pirmųjų savo kurtas eiles skaitė poetė Daiva Molytė-Lukauskienė. Ji neseniai grįžo iš Vilniaus, kur buvo pristatytas Poezijos pavasario almanachas.

Poetė pasidalino ir savo asmenine patirtimi su S.Poškumi.

“S.Poškus dažnai man skambindavo. Vieną kartą jis man paskambino, kai sėdėjau susirūpinusi, palinkusi prie kompiuterio, ir paklausė ką veikiu. Atsakiau, kad rašau eilėraštį, bet man labai nesiseka jį redaguoti, sunku ištaisyti klaidas. Jis ramiai pasakė, kad įdėmiai  mane išklausys ir viską pasakys, taip ir padarė. Tas eilėraštis yra mano knygoje”, – kalbėjo poetė.

Po jos į sceną žengė Vytauto Didžiojo gimnazijos, “Medeinės” mokyklos, “Vyturio” progimnazijos ir kitų mokyklų moksleiviai, kurių eilėse – gausybė įdomių patirčių, prisiminimų, troškimų.

„Šiąnakt mirė rašytojas Sigitas Poškus. Žinia, kuria sunku patikėti. Prieš kelias dienas kalbėjomės telefonu apie jo būsimą eilėraščių publikaciją „Duryse”. Publikacija bus, deja, jau pomirtinė. Amžiną atilsį, Sigitai“, – socialiniame tinkle rašo G. Grajauskas.

S. Poškus debiutavo 1991 m. poezijos rinkiniu „Eilėraščiai“. 1994 m. tapo Lietuvos rašytojų sąjungos nariu. Nuo 1995 m. rašė kūrinius vaikams.

„Trumpos pasakaitės“ buvo pripažinta geriausia 1995 metų knyga vaikams, „Nebaigta pasaka“ – geriausia 1998 metų knyga vaikams, „Vieną kartą“ – geriausia 2003 metų poezijos knyga vaikams, „Amalgama“ – geriausia 2007 metų poezijos knyga vaikams. 2018 m. jam buvo įteikta I. Simonaitytės literatūros premija.

Pirmadienio vakarą I. Simonaitytės bibliotekos Gerlacho palėpėje 2 tūkst. eurų apdovanotas 32-asis I. Simonaitytės literatūrinės premijos laureatas S. Poškus. Šeši iš septynių komisijos narių balsavo už tai, kad premija būtų skirta būtent šiam autoriui už pastarųjų dvejų metų skaitinių ciklą: eilėraščius, trumpas istorijas vaikams, tėvams ir seneliams "Varškėčių skaitiniai", "Uogienės skaitiniai", "Palėpės skaitiniai", "Bambuko pagaliukai" ir "Baltijos valdovė".

Kultūros mecenatas – bendrovės "Mūsų laikas" valdybos pirmininkas Rimantas Cibauskas savo pinigais remia ir skatina I. Simonaitytės premiją jau nuo 2011-ųjų. Šie metai – taip pat ne išimtis.

Pats S. Poškus, kalbėdamas apie savo kūrybą, pabrėžė, kad nebijo drastiškų, o kartais net ir chuliganiškų tekstų. Gal todėl jie tokie patrauklūs ketvirtokams ir penktokams. Juk čia tiek daug netikėtumų: šuo vardu Katinas, sliekas – Ežys, varna vardu Pelėda ir Jonelis vardu Antanas. Mokytoja nežino, kaip reaguoti, užtat mokiniams – viskas aišku.

"Kreivai šleivai pateikiama informacija, bet kuo toliau skaito, tuo įdomiau vaikams darosi. Suaugęs žmogus jau yra uždusintas mokyklos, sustabarėjęs, slepiasi už užuolaidų, o vaikai – tarsi švari lenta, visiškai atviri, dar šviežiomis akimis žiūri į viską aplinkui, neturi jokių sąlyginumų. Mūsų vaikų literatūroje seniai nieko įdomaus nėra. Knygų išleidžiama, bet pagal tuos pačius principus, kaip prieš 50 ir net 100 metų buvo parašyta. Trūksta inovacijos. Man įdomiau forma, žaidybiniai elementai", – sakė S. Poškus.

Suaugęs žmogus jau yra uždusintas mokyklos, sustabarėjęs, slepiasi už užuolaidų, o vaikai – tarsi švari lenta, visiškai atviri, dar šviežiomis akimis žiūri į viską aplinkui, neturi jokių sąlyginumų.

Pašnekovo žodžiais tariant, su vaiku reikia bendrauti kaip su lygiaverčiu pašnekovu, jokiu būdu jo nenumenkinant.

Todėl tam tikra prasme jiems kurti sunkiau nei suaugusiesiems.

"Tik taip atrodo, kad lengva ranka rašai. Nė velnio. Vaiko nereikia "nudobti", svarbu leisti įsisavinti informaciją per pokštą, absurdą ir šmaikštavimą. Ir man pačiam širdis tada atsigauna. Nes eilėraščių rašymas suaugusiesiems – viešas nusirenginėjimas. Nors tai darau, būna pernelyg liūdna ir skaudu", – atviravo S. Poškus.

I.Simonaitytės literatūrinės premijos tradicija užgimė 1987 m., kai Klaipėdos rajono „Jaunosios gvardijos“ kolūkis ir Lietuvos rašytojų sąjungos Klaipėdos skyrius pasirašė sutartį dėl premijos steigimo. Pirmuoju laureatu tapo rašytojas R.Sadauskas už romaną „Ežerėnų papartis“. Nuo tol iš 31 premijos tik 21 įteikta už prozą, 10 – už poeziją. Lygių galimybių paritetas neišlaikytas: tik dešimt laureatų – moterys.

I.Simonaitytės literatūrinės premijos laureatas pagal tradiciją paskelbiamas ir apdovanojamas Klaipėdos apskrities viešojoje I.Simonaitytės bibliotekoje, artėjant rašytojos gimtadieniui (sausio 23 d.).

Iki 2010-ųjų premijos mecenatai buvo bendrovės, privatūs asmenys, Klaipėdos apskrities viršininko administracija, biblioteka, kol 2011 m. I.Simonaitytės bibliotekos direktorius J.Šikšnelis ir UAB „Mūsų laikas“ valdybos pirmininkas, kultūros mecenatas R.Cibauskas pasirašė penkerių metų rašytojos premijos rėmimo sutartį. 2016 m. sutartis buvo pratęsta dar penkeriems metams, padidinant premiją iki 2 000 eurų.

Šiemet I.Simonaitytės literatūrinei premijai buvo pateikti šie kūriniai: Stasio Miliuko „Nuo senovės ir viduramžių iki Žalio velnio“, Sauliaus Šaltenio „Kalės vaikai“, dviejų veiksmų dramos rankraštis, Vytauto Stulpino eilėraščiai „Vakarijos“, Vlado Zenkevičiaus studija „Klaipėdos krašto pinigai 1917–1923 m.“, Romo Daugirdo esė „Rūke įšalusios dulkės“, Eglės Gudonytės romanas „Atversta ir apversta“, S.Poškaus eilėraščiai, trumpos istorijos vaikams, tėvams ir seneliams „Varškėčių skaitiniai“, „Uogienės skaitiniai“, „Palėpės skaitiniai“, „Bambuko pagaliukai“ bei „Baltijos valdovė“, Salio Šemerio atsiminimai „Apie vėjus burėse, galvoje ir kišenėse“, Mindaugo Jono Urbono romanas „Šimtmečių melancholija“. Komisijos narių dėmesį patraukė S.Šaltenio, E.Gudonytės, S.Šemerio, S.Poškaus ir M.J.Urbono kūriniai. Galutiniam balsavimui buvo atrinktos E.Gudonytės, S.Poškaus ir M.J.Urbono kandidatūros. Šeši iš septynių komisijos narių balsavo už tai, kad 32-oji I.Simonaitytės literatūrinė premija būtų skirta S.Poškui.