Skiriame per mažai dėmesio

Daugeliui žinomas faktas, kad tėvai savo vaikams vidutiniškai per dieną skiria 7 minutes, – tokia statistika buvo prieš 10 metų. Vis dėlto S. Markuckienė pažymi, kad situacija pasikeitė, nors nežymiai.

„Dabar vaikams skiriama 10–15 minučių per dieną, o priklausomai nuo tėvų išsilavinimo ir požiūrio į vaikų auginimą tėvai norėtų skirti vaikams bent keletą valandų. Kuo mažesni vaikai, tuo daugiau laiko tėvai jiems turi skirti, – teigia psichologė. – Kai vaikai auga ir savarankiškėja, gali atrodyti, kad pakanka tik pasiteirauti, ar yra sotūs ir kaip sekėsi per dieną. Taip atsitinka dėl laiko trūkumo, kai nuolat bėgame ir vos spėjame patenkinti fizinius poreikius, bet emociniams vietos nelieka.“

Pašnekovė pažymi, kad daug mamų, ypač auginančių mažamečius vaikus, mano, jog praleidžia su jais daug laiko. Tačiau dažnai laikas leidžiamas žiūrint į telefono ekraną, kol vaikas, pavyzdžiui, žaidžia smėlio dėžėje.

„Tai nėra tas pats, kas būti kartu su vaiku dviese bendroje veikloje. Ne tiek laiko trukmė, kiek jo kokybė lemia vaiko psichologinę būseną, jo suvokimą, kad yra mylimas, išklausytas, suprastas. Tokiu atveju vertingesnės net 10–15 minučių, jei yra praleidžiamos kokybiškai, aktyvioje sąveikoje su vaiku. Jam tikrai to užtenka pajusti, kad yra priimamas šeimoje“, – teigia psichologė.

Silvestra Markuckienė / S. Markuckienės asmeninio archyvo nuotr.

Svarbus amžiaus tarpsnis

Anot S. Markuckienės, renkantis bendras veiklas, svarbu atsižvelgti į vaiko amžiaus tarpsnį, nes skirtingų amžių atžalas domina skirtingi dalykai.

„Kuo jaunesnis vaikas, tuo jam įdomesnis aplinkos pažinimas, spalvų skyrimas, konstravimas, rūšiavimas, dėliojimas į visumą iš atskirų detalių. Be to, svarbu, kad vaikas galėtų įdėti pastangų ir veiklos metu įveiktų tam tikrą kliūtį. Taip įgyjamas jausmas „aš galiu“, pasitikėjimas kitu ir savimi. Veiklos bendrystėje vaikas įgyja ne tik tam tikrų įgūdžių, bet ir svarbių gyvenime dalykų – kaip įveikti sunkumus, kaip vertinti save ir santykyje su kitais, kaip džiaugtis šeimos nario laimėjimu arba paguosti jį dėl pralaimėjimo ar nesėkmės“, – paaiškina specialistė.

Ji atkreipia dėmesį į tai, kad taip pat svarbu tinkamai bendrauti su vaikais pasirinktos veiklos metu.

„Kai ateina „kodėlčiuko“ amžius, kada vaikui viskas įdomu, svarbu mokėti jam atsakyti į užduodamus klausimus sąžiningai, pagarbiai, tiek, kiek patys žinome. Kartais vaikų klausimai suaugusiesiems atrodo juokingi, o kartais erzina. Jei vaikas nuolat patiria tokį atstūmimą, jis gali daugiau nebeklausinėti, užsidaryti, susikurti pasaulio vaizdą iš to, ką supranta pats, ar informacijos ieškotis kitur. Taip palaipsniui nutolsta ryšys su tėvais, o šie gali tai pastebėti tik vaikui paauglėjant. Reikėtų atsakingai žvelgti ir į paauglius dominančius dalykus. Jiems irgi įdomu, iš ko pasaulis sudarytas, tik šiuo atveju domėjimosi centras yra žmonių (bendraamžių) tarpusavio santykiai ir savo vietos radimas tarp jų. Šiuos dalykus reikia vaikams aiškinti, kad jie patys gebėtų susidaryti pasaulio vaizdą“, – sako S. Markuckienė.

Užimtumas per atostogas

Pasak psichologės, dažnai vasarą, kai vaikams prasideda atostogos, o tėvai turi dirbti, susiduriama su užimtumo problema. Tėvai savaip sprendžia šią problemą.

Vienas iš sprendimo būdų – stovyklos, kurias galima pritaikyti pagal vaiko pomėgius, priklausomai nuo šeimos finansinių galimybių. Vaikų dienos centrams, veikiantiems visus metus, vasarą įprastai būna pats darbymetis – jie organizuoja vaikams daug veiklų ir užsiėmimų. Taip pat dažnai tėvai palieka vaiką prižiūrėti seneliams, kitiems giminaičiams ar geriems draugams.

Jeigu norime vaiką atitraukti nuo ekrano, turime pasiūlyti bendrą veiklą – tai, ką galime daryti kartu, ne po vieną, atskirai, o drauge.

„Viena vertus, vaikui susidaro terpė mokytis daugiau savarankiškumo, tačiau, kita vertus, – būtent dėl to padidėja grėsmė pakliūti į bėdą, – pastebi psichologė. – Būtina kalbėtis su vaikais apie jų pačių saugumą, kaip reaguoti iškilus netikėtumams, kur ieškoti pagalbos. Būna, kad tėvai palieka vaikus prižiūrėti vieniems kitus. Vis dėlto, nereikėtų mažamečių priežiūros užkrauti vyresniems broliams ar seserims, nes jie nepajėgūs atlikti tėvų vaidmens, negalime reikalauti iš jų tokios nevaikiškos atsakomybės.“

Ne visada – tėvų galvosūkis

Nekokybiško laiko su vaikais pavyzdys, pasak ekspertės, galėtų būti trumpalaikiai tėvų pasibendravimai su savo draugais, kaimynais, kitais tėvais, kai vaikai tuo metu laksto aplinkui. Fiziškai tarsi būnama kartu su vaiku, bet sykiu ir atskirai.

„Tėvų užsiėmimas sava veikla, pavyzdžiui, naudojimasis telefonu, televizoriaus žiūrėjimas, knygos skaitymas, kol vaikas kažką veikia aplinkui, nekreipiant į jį dėmesio, taip pat būtų nekokybiškas laikas kartu. Lygiai kaip ir filmo žiūrėjimas kartu, bet jo neaptarimas, nesikalbėjimas su vaiku apie jo gautas patirtis. Tokiu būdu neprisidedama prie vaiko lavinimo, jo geros jausenos. Tačiau visada reikia atsižvelgti į vaiko poreikius – kada ir kiek dėmesio jam reikia. Tėvams tenka būti jautriems ir pamatyti, kada metas kalbėtis su vaiku ar veikti, o kada vaikas nepasiruošęs tam, net jei tėvai yra nusprendę, kad dabar. Matydami ir įsijausdami į savo vaiką tėvai gana nesunkiai tai perpranta. Įkyrus, ne laiku ar per intensyvus dėmesys, kaip ir dėmesio stoka, nėra gerai“, – pabrėžia psichologė.

S. Markuckienė priduria, kad tėvai neturi visą laiką būti atsakingi už veiklų pasirinkimą. „Kai vaikas ateina ir klausia, ką jam veikti, nes nuobodu, nebūtina skubėti siūlyti variantų. Reikia leisti ir pačiam vaikui sugalvoti, kuo galima užsiimti – tokiu būdu skatinamas kūrybiškumas ir savireguliacija“, – teigia pasichologė.

Ekranai – opi problema

Psichologės teigimu, vaikų nepaliaujamas ekranų naudojimas – dar viena opi tėvų problema.

„Šią problemą iš dalies patys tėvai ir susikuria, kai paduodamas telefonas ar planšetė į rankas, kad vaikas netrukdytų užsiimti kitais dalykais, – pastebi specialistė. – Visa multimedija prikausto vaiko dėmesį ir tuomet būna labai sudėtinga nuo jos atitrūkti, nes panašios alternatyvos realiame gyvenime nėra. Juk realybėje vaizdai, spalvos, vietovės, personažai, pasekmės nesikeičia taip greitai kaip filmuke ar žaidime.“

Pasak psichologės vienas iš būdų spręsti šią problemą – riboti laiką, leidžiamą prie ekrano. „Žinoma, prieš tai būtų geriausia neįpratinti vaiko prie telefono ar kompiuterio ekrano kaip vienintelės priemonės, kuri teikia smagumą“, – pastebi S. Markuckienė.

Bendros veiklos svarba

Dar vienas aspektas, į kurį psichologė siūlo atkreipti dėmesį sprendžiant šią problemą, tai vaiko įtraukimas į bendrą veiklą – visiems vaikams didžiausia pramoga yra ką nors veikti kartu su tėvais.

„Tėvai vaikui yra autoritetai, jie juk viską moka, sugeba ir žino! Vaikas nori būti toks, kaip jo tėvai. Jis nori mokėti daryti tai, ką moka jo tėvai. Todėl nuo mažumės siekia jų įvertinimo. Tad kartu su vaiku galime tvarkytis, leisti jam išbandyti siurblį, pjaustyti salotas ir būtinai pamatyti ir išsakyti, kad jam pavyksta. Kokybiškai leidžiamas laikas kartu yra tuomet, kai vaikas padrąsinimas, paskatinimas, kada jis jaučiasi priimtinas šeimoje. Taigi, jeigu norime vaiką atitraukti nuo ekrano, turime pasiūlyti bendrą veiklą – tai, ką galime daryti kartu, ne po vieną, atskirai, o drauge. Mes galime žaisti“, – ragina psichologė.

Ji pabrėžia, kad žaidimas vaikui ne tik pramoga – bežaisdamas vaikas išmoksta svarbių gyvenimiškų dalykų. Tai gali būti stalo žaidimai, įvairūs daugiau ar mažiau aktyvūs žaidimai lauke, paslėptų užduočių radimas, atlikimas ir pan. Svarbu, kad veiklos ne tik būtų smagios vaikams, bet ir patiktų tėvams.

„Vaikai tikrai džiaugiasi, kai mums patinka kažką veikti su jais. Nebūtina, kad tos veiklos truktų visą dieną. Vaikai ne visada ilgai išlaiko dėmesį, jiems reikia tam tikro pokyčio ar atsitraukimo, net jeigu veikla yra įdomi“, – pažymi S. Markuckienė.

Svarbiausia – nuoširdus laikas drauge

„Šiomis dienomis, labiau nei bet kada, vaikui svarbu suaugusiojo artumas, nuoširdus laikas drauge su vaiku“, – pokalbį pradeda psichologė. „Nebūtina prisigalvoti naujų veiklų ar užduočių. Tam artumui išgyventi kuo puikiausiai tinka pasakų ar istorijų skaitymas drauge. Suaugusiojo laikas, praleistas kartu su vaiku prie knygos, mažajam transliuoja žinutes: „aš esu šalia“, „aš esu su tavimi ir dėl tavęs“, „mums gera kartu“, „mes esame saugūs“. Šie dalykai yra ypač svarbūs ikimokyklinio amžiaus vaikams“, – pasakoja Silvestra.

Šiomis dienomis, labiau nei bet kada, vaikui svarbu suaugusiojo artumas, nuoširdus laikas drauge su vaiku.

Vaikui svarbu žinoti, kas bus

Psichologė apžvelgia ir daugelio tėvų patirtą situaciją, kai vaikas prašo vis tos pačios pasakos ar istorijos, taiso intonaciją, kuria reikia skaityti tam tikrą vietą, įterpia praleistą žodį. Tėvams kurį laiką būna smagu, jie jau mintinai išmoksta tą pasaką vis beskaitydami. Natūralu, kad suaugusiems atsibosta ta pati istorija. Tėvai kartais ir susierzina, nesuprasdami, kam vaikui to reikia, jie stengiasi pasiūlyti ką nors naujo ir įdomesnio, o vaikui reikia vis tos pačios pasakos. „Tokių vaikų prašymų šiuo nestabiliu laikotarpiu gali net padaugėti“, – sako psichologė ir priduria, kad „vaikui, kaip ir kiekvienam žmogui, yra labai svarbu žinoti, kas bus, svarbu suvokti bei kontroliuoti situaciją ir taip mažinti nerimą ir tuo pačiu stiprinti pajėgumo jausmą“, – pabrėžia S. Markuckienė.

Kadangi vaiko, ypač ikimokyklinuko, gyvenime yra labai daug nežinomųjų, daugelis dalykų šiame pasaulyje jam yra nauji, sukelia ne tik smalsumą, bet ir nerimą. Dabar stiprus tampa „aš žinau, aš galiu“ jausmo poreikis. Vaikai savo nerimą stengiasi kontroliuoti ten, kur yra pajėgūs – gerai žinomoje pasakoje ar istorijoje. „Ne taip perskaitei, praleidai žodį ir kiti vaiko pastebėjimai gali tėvus ne juokais suerzinti. Tėvams svarbu suprasti, jog klausydamas vis pasikartojančios pasakos vaikas patiria pajėgumo jausmą. Žinodamas, numatydamas, kas bus toliau pasakoje, vaikas tampa šio proceso šeimininku, nulemiančiu vyksmą, valdančiu situaciją, vedančiu iki laimingos pasakos pabaigos. Jis tarsi pats įveikia visas kliūtis, siužeto žinojimas užtikrina tikėjimą, kad taip ir bus, kad viskas bus gerai, o ši mintis padeda išlaikyti viltį ir nurimti. Ir taip nutinka kiekvienąkart skaitant pasaką! Tokiu būdu vaikas susikuria pajėgumą savo gyvenime, stabilumą, struktūrą daug nenuspėjamumo ir chaoso turinčiame pasaulyje. Vaikai nori patirti, kad jie kontroliuoja gyvenimą ir pasikartojanti pasaka ar istorija jiems šį jausmą puikiai suteikia“, – sako specialistė.

Padeda ugdyti vaiko gebėjimus

Pasakos ar istorijos yra naudingos ne tik dėl saugumo jausmo, bet ir dėl to, kad jos ugdo pažintinius vaiko gebėjimus. Pasakos moko vaiką kalbos raiškos: klausydamas mažasis mokosi ištarti žodžius, pagauna sakinių struktūrą, išmoksta vartoti naujų žodžių. Ypač ankstyvame amžiuje pasaka padeda ugdyti vaiko kalbą, o kalbos raida yra tiesiogiai susijusi su mąstymo gebėjimais.

Labai svarbi vaikui ir pasakose užkoduota išmintis bei vertybės. „Pasakos moko, kad negandos įveikiamos ir viskas baigiasi gerai, kad norint pasiekti tikslą, reikia daug darbo įdėti, kantrybės turėti, kad sekasi sumaniems ir drąsiems, kad už gerumą gerumu atsilyginama, kad per atjautą draugai bei padėjėjai atsiranda, kad gėris nugali blogį ir daugelio kitų bendražmogiškų dalykų“, – vardija psichologė.

Garso pasakos taip pat naudingos

Žinoma, ne visi tėvai turi laiko, jėgų, galimybių savo vaikams sekti ar skaityti pasakų, istorijų. Tam puikiausiai tinka pasakų garso įrašai. Vaikas, klausydamas įrašo, supranta, kad yra normalu, jog suaugusieji vaikams skaito pasakas, kad tai daro ne tik jo tėvai, bet ir daugelis kitų žmonių, kad tai yra įdomu ir gera.

Organizacijos „Gelbėkit vaikus“ įgyvendinama kampanija „Gelbėk su pasaka“, turi daugialypę skatinančią socialinę potekstę: tėvams leisti daugiau laiko su savo vaikais ir drauge skaityti pasakas; nepamiršti prisidėti prie tų Lietuvos vaikų ir šeimų gyvenimo, kurioms koronaviruso pandemija išmušė pagrindą iš po kojų; dalintis savo skaitomos pasakos vaizdo ar garso įrašu socialiniuose tinkluose pažymint grotažymę #GelbėkSuPasaka ir taip kurti naudingą turinį kitiems tėvams bei vaikams. Tai ypač aktualu dabar, kai būdami nerimastingame laikotarpyje tėveliai ne visada gali praleisti daug kokybiško laiko su savo vaikais. Pasakų galima klausytis bet kada ir bet kur, net ir vaikui žaidžiant kitus žaidimus, tereikia tik „Facebook“, „Instagram“ ar „Youtube“ aplinkoje suvesti #GelbėkSuPasaka ir norimą pasaką įsijungti.

„Štai taip kruopelytę po kruopelytės vaikas susikuria savo pasaulio vaizdą. Stebėdamas savo tėvus bei kaupdamas patirtį vaikas augdamas suvokia, kad skaityti ir klausytis yra malonu, kad mėgstamomis istorijomis galima dalintis, kad teisinga yra pagalvoti apie tą, kuriam šiandien sunkiau“, – apie kampanijos naudą kalba psichologė.

Pasakos naudingos ir suaugusiems

„Greta jau išvardintų naudų vaikams, pasakų skaitymas yra vertingas ir suaugusiems“, – sako S. Markuckienė. Kai tėtis ar mama mato susidomėjusias vaiko akis, kai suvokia, jog gali vaiką lydėti per fantazijos pasaulį, kai skaitant pasaką tėčio ar mamos buvimas šalia turi tiek galios, kad vaikas nurimsta ir užmiega – visa tai stiprina pasitikėjimą savimi bei jausmą, jog esi pakankamai geras tėtis ar mama, o tai veda į pozityvesnį bendravimą ir glaudesnį ryšį su vaiku“, – tvirtina organizacijos „Gelbėkit vaikus“ psichologė.

Pasakos skaitymas suaugusiuosius gali sugrąžinti į malonias vaikystės patirtis. Arba tai gali būti puikus būdas duoti sau tai, ko savo vaikystėje nesame turėję. Be to, yra tokių pasakų ir istorijų, kurios įvairiais amžiaus tarpsniais atveria vis kitas prasmes. Yra pasakų, kurios yra tarsi labiau skirtos suaugusiems nei vaikams, pavyzdžiui, „Mikė Pūkuotukas“. „Taigi, kviečiu skaityti pasakas drauge su vaikais, stiprinti tarpusavio ryšį, didinti saugumo jausmą ir, žinoma, dalyvauti kampanijoje „Gelbėk su pasaka“, – pokalbį baigia psichologė.

Taip LRT RADIJUI sako Individualiosios psichologijos instituto dėstytoja, psichologė Silvestra Markuckienė. Anot jos, nors šiais laikais moterų ir vyrų funkcijos sujauktos, pastariesiems užtenka vos kelių žodžių, kad būtų įtaigūs.

– Vieni šaltiniai teigia, kad moterys šneka daug daugiau nei vyrai – per dieną jos pasako 20 tūkst. žodžių, vyrai – perpus mažiau. Kiti šaltiniai teigia, kad vyrai taip pat plepūs. Ką rodo tas vyrų ir moterų plepumas?

– Pradėčiau nuo mūsų lyčių biologinės paskirties. Seniau vyrams reikėdavo mažiau kalbėti ir daugiau veikti – kautis, atnešti grobio ir pan. Moterų paskirtis buvo išlaikyti šeimą – kurti židinį ir jį palaikyti. Kalbėjimas buvo viena iš priemonių, galinčių padėti tai atlikti, palaikyti biologinę funkciją.

Moterims reikėjo bendrauti, auklėti, ugdyti vaikus, tad kalba buvo vienas dalykų, kuriuo žmogus gali užmegzti kontaktą, perduoti savo patirtį, pasakyti, ko jis nori. Taigi, šia prasme, galima sakyti, kad moteris šneka daugiau, o vyrai – mažiau.

Šiais laikais biologinis funkcijų pasiskirstymas gerokai sujauktas – galime atlikti ir moteriškas, ir vyriškas funkcijas, nepriklausomai nuo to, kokios lyties esame. Nors tikrai galima teigti, kad vyrams užtenka kelių žodžių, norint pasakyti tą patį, ką moteris sakytų kalbėdama gerokai plačiau.

Daug kas priklauso ir nuo kalbėjimo tono, balso tembro, nes smegenų žievės labiau aktyvuojasi, kai girdime žemesnį garsą. Tokį balso tembrą dažniausiai turi vyrai. Jiems pakanka pasakyti santykinai nedaug žodžių, kad galėtų būti įtaigūs. Moterims, norint pasiekti tų pačių rezultatų, reikia kalbėti daugiau, nes jų balso tembras aukštesnis. Žinoma, yra moterų, kurių tembras žemesnis, joms kalbėti reikia mažiau – tai politikės ir moterys, pasisakančios viešose erdvėse.

– Ar iš kalbėjimo galima spręsti apie žmogaus temperamentą?

– Turiu pasakyti, kad žmonių, priklausančių vienam tipui – cholerikui, flegmatikui ir kt. – pasitaiko ne taip jau dažnai, esame gana mišrūs. Iš kalbėjimo tempo galima kai ką nuspręsti, bet tai – hipotezės. Žinoma, jei žmogus linkęs į flegmatiškumą, jis kalbės lėčiau už turintį daugiau choleriko bruožų.

– Vieni šneka lėtai, kiti – greičiau. Tačiau būna situacijų, kad lėtai šnekantis žmogus ima ir pradeda kalbėti labai greitai. Kodėl pasikeičia jo kalbėjimo tempas?

– Viena iš versijų, kad tai gali lemti padidėjęs nerimas. Jei sulaukia klausimo, kuris jį sutrikdo, žmogus gali dvejopai reaguoti į tokį, pavadinkime, stresą. Vieni sulėtėja, kiti – priešingai, ima veikti labai aktyviai ir energingai, daug šneka. Vienas iš paaiškinimų – padidėja streso lygis ir nervingumo fonas.

Į stresą reaguoti galima trejopai. Vieni sustingsta, tam tikra situacija tarsi paralyžiuoja, netenkama amo. Arba – pradedama kalbėti greitakalbe, berti žodžius, kad būtų spėta pasakyti viską, ką norisi. Trečias variantas – kai sulėtėjama, imama dėlioti žodžius, kartais net pametant mintį. Tai vėl priklauso, kokie esame žmonės, kokie mūsų genai, nervų sistemos labilumas ir reakcijos į stresą. 

– Pastebėta, kad jaunimas vartoja tuos pačius žodžius, pavyzdžiui, „ta prasme“. Kodėl taip yra?

– Tai yra įpročiai. Bet įsigilinus, ką tie nedideli žodeliai ir intarpai tam žmogui reiškia? Išvertus „ta prasme“ į frazę „noriu patikslinti savo mintį“, galima daryti hipotezę, kad tas žmogus tiesiog nori, kad kiti jį labiau suprastų. Pirminė to žodžio reikšmė nublanksta.

– Jei darbdaviui paskambina norintis įsidarbinti – užimti buhalterio poziciją – žmogus ir prisistato keliais sakiniais, juose pavartodamas porą frazeologizmų ir perkeltinės reikšmės žodžių, koks tai ženklas?

– Jei žmogaus kalba vaizdinga, o jis nori dirbti buhalteriu, tai gali būti ir pliusas, ir minusas, priklausomai nuo konkrečių tos darbo vietos reikalavimų. Jei reikia kūrybiškai mąstančio žmogaus, gebančio pažvelgti nestandartiškai, toks žmogus tikrai galėtų tikti. Mes linkę galvoti, kad buhalteris turi būti „sausas“.

Jei žmogus absoliučiai „sausas“, kalba tik tiek, kiek reikia, tai vėl – gali būti ir privalumas. Toks žmogus žino apie save, nepilsto vandens ir, jei reikia konkretumo, šis žmogus tikrai gali tikti. Bet retai nutinka, kad reaguojama į tokį griežtą skirstymą pagal būdo bruožus ar kalbėjimo manieras.

– Paaugliai daug bendrauja internete, o ar daug – realiai susitikę? Kaip jie bendrauja?

– Priklauso nuo to, kokio amžiaus tai paaugliai. Vyresnieji priklauso ar norėtų priklausyti tam tikrai grupei, pagal tai jie vartoja tam tikrus žodžius, galbūt pasisavintus iš anglų kalbos arba internetinės kalbos. Tai rodo, kad žmogus priklauso tai referentinei grupei, kuriai nori priklausyti. Tam tikros kalbos ir žodžių vartojimas parodo, kur aš norėčiau būti ir kokiame lygmenyje esu. Tai darome visi, nepriklausomai nuo to, ar mes paaugliai, ar ne.

Kalbant apie bendravimą internete, tai liečia bendravimo laisvę. Daugeliui žmonių sunku išlaikyti tą asmeninį ir tarpasmeninį kontaktą, tam reikia laiko ir pastangų. Reikia susiderinti, kada galima pasikalbėti ar susitikti, o kai vyrauja toks tempas, galima parašyti žinutę į „Facebooką“ ir taip palaikyti ryšį.

Kita vertus, „Facebooke“ ar kitoje virtualioje internetinėje erdvėje galima jaustis drąsiau ir reikšti savo mintis. Kitas žmogus nemato ir negirdi, tad save galima pateikti per vieną kanalą – raštiškai. Tam tikra prasme, jį galima net kontroliuoti taip, kaip norisi, kad kitas asmuo suvoktų.

Mačiau daug situacijų, kai sėdi du ar daugiau draugų ir visi spaudinėja telefonus, tokiu būdu bendrauja. Žinoma, tai paradoksas, tačiau iš kitos pusės – žmogus kažką gauna, nes tai daro. Greičiausiai tai jam duoda vidinę laisvę ir tam tikrą savo įvaizdžio kontrolę.

– Paaugliai turi ir savo kalbos kodus. Su suaugusiaisiais jie kalba suaugusiųjų kalba, o šalia atsiradus draugui, – visai kitokia. Ką tai reiškia?

– Į šį klausimą atsakysiu palyginimu – kai susitinkame su mažais vaikais, persijungiame į jų kalbą. Kai susitinkame su vyresniais už save – taip pat „peršokame“ į jų bendravimo stilių, manierą ir greitį. Tikslas – visi norime išlaikyti kuo pozityvesnį tarpusavio santykį. Iš paauglio pusės būtų labai drąsu bendrauti su savo tėvais lygiai taip pat, kaip bendrauja su draugais. Paaugliai žino, kad tėvams tai nepatinka.