XVIII amžiuje gyvenusio Elijo ben Saliamono Zalmano, vadinamo Vilniaus Gaonu, rankraščiai – 1799–1940 metais įvairiose Europos šalyse ir miestuose publikuotų darbų kolekcija. Joje – ir keli pasaulyje reti leidiniai, beveik visi jie yra vieninteliai Lietuvoje.

Kaip skelbia biblioteka, pats Vilniaus Gaonas nepaskelbė nė vieno savo teksto, o jo mokymas buvo kruopščiai konspektuojamas ir surašomas mokinių, sūnų ir žentų, po jo mirties pradėtas redaguoti ir publikuoti.

Vilniaus Gaonas pasisakė visomis svarbiomis judaizmo ir žydų religinės pasaulėžiūros temomis: žydų religinės teisės, giluminės Talmudo tekstologijos ir Biblijos studijų, etikos, kabalos.

Spausdintinis Gaono palikimas paskleidė jo mokymą po pasaulį ir išgarsino Lietuvą kaip žydų religinio mokymo ir intelektualumo centrą.

Antrasis dokumentinio paveldo objektas – vienuolika XIX amžiuje gyvenusio Lietuvos istoriko, rašytojo, švietėjo S. Daukanto rankraščių, rašytų nuo 1831 iki 1858 metų ir apimančių svarbias S. Daukanto veiklos sritis: istoriografiją, antikinių ir naujųjų autorių vertimus bei leksikografiją.

Nacionalinė biblioteka paraišką šiam unikaliam dokumentų rinkiniui įvertinti teikė kartu su Lietuvių literatūros ir tautosakos institutu bei Vilniaus universiteto biblioteka. Aštuoni šio rankraščių korpuso vienetai saugomi Lietuvių literatūros ir tautosakos institute, du – Vilniaus universiteto bibliotekoje, vienas – Nacionalinėje bibliotekoje.

Šie 11 rankraščių rašyti beveik 30 metų, todėl atspindi brandžiausią ir kūrybingiausią S. Daukanto gyvenimo laikotarpį.

Oficiali UNESCO programos „Pasaulio atmintis“ nacionalinio registro liudijimų teikimo ceremonija vyks rugsėjo 20 dieną Lietuvos nacionalinėje Martyno Mažvydo bibliotekoje.

Pirmieji dokumentai į Lietuvos UNESCO nacionalinį registrą „Pasaulio atmintis“ įrašyti 2006 metais. Pirmuoju dokumentu tapo Martyno Mažvydo „Katekizmas“, vienintelis jo Lietuvoje esantis egzempliorius šiuo metu saugomas Vilniaus universiteto bibliotekoje.

Nacionaliniame registre iš viso įrašyti 68 dokumentai: 35 iš jų pripažinti regioninės (europinės) ir 33 – nacionalinės reikšmės dokumentais.

Taip Valdovų rūmų muziejus kartu su Lietuvių literatūros ir tautosakos institutu siekia priminti iškilią XIX a. Lietuvos istorijos asmenybę – S. Daukantą (1793–1864), kuris pirmasis parašė Lietuvos istoriją lietuviškai ir vėliau pats pateko į lietuvių kultūros, literatūros istorijos puslapius.

„Tai nėra lengvo turinio paroda ir tai natūralu, nes pati S. Daukanto asmenybė yra išties įvairialypė, daugiasluoksnė, ne veltui apipinta daugybe legendų. Bendradarbiaudami su įvairiomis Lietuvos atminties institucijoms – muziejais, bibliotekoms, Lietuvos valstybės istorijos archyvu ir privačiais asmenimis, saugančiais su Simonu Daukantu susijusį paveldą, norėjome atskleisti tiek jo gyvenimo faktus, tiek ir parodyti jo atminimą“, – teigia Valdovų rūmų muziejaus Parodų ir leidybos skyriaus koordinatorė, šios parodos kuratorė Gintarė Džiaugytė, primindama, kad šiais metais minimos ir šios asmenybės 155-osios mirties metinės.

Parodoje pristatoma kiek daugiau nei 110 eksponatų, kurie atskleidžia dvi temas. Tai – S. Daukanto biografija ir darbai bei jo atminimui įamžinti skirti darbai. Daugiausia dėmesio skiriama šios istorinės asmenybės veikalų rankraščiams. Didžioji šio palikimo dalis, padovanota jo giminaičių Kaunackių, saugoma Lietuvių literatūros ir tautosakos institute.

Pirmoje parodos dalyje, skirtoje S. Daukanto biografijai ir darbams, eksponuojami svarbiausi reliktai, geriausiai atskleidžiantys jo gyvenimo kelią ir veiklos daugiakryptiškumą, kurių simbiozė įprasminama paties istoriko žodžiais: „Aš dėl lietuvystės pamatus dedu“.

„S. Daukanto biografijoje esama daug legendinių pasakojimų. Tai istorijos apie valstietišką ir vėliau subajorintą jo kilmę, mitinė kelionė pėsčiomis iš Kalvių, Žemaitijos, į Vilnių. Daiktų, siejamų su šia asmenybe, yra likę mažai, tik Šiaulių „Aušros“ muziejuje saugomi jam priskiriami kėdutė ir skrynelė, jie pristatomi ir parodoje“, – sako G. Džiaugytė.

Pasak jos, gausesnis paties S. Daukanto sukurtas palikimas. Studijomis ir gyvenimu Vilniuje prasideda jo kaip istoriko, švietėjo, etnografo kelias. Parodoje autoriaus gyvenimo etapai – Kalviuose, Vilniuje, Rygoje, Sankt Peterburge, Varniuose ir Papilėje – pristatomi atskirai. Kiekvienas jų vainikuojamas žinomiausiais istoriko veikalais.

Antroje parodos dalyje pristatomi įvairaus pobūdžio S. Daukanto atminimo įamžinimui skirti kūriniai. Per visą istoriko gyvenimą sukurtas tik vienas portretas, kitų atvaizdų nėra žinoma. Šis vienintelis vėliau tapo įkvėpimu kitiems menininkams. Medaliai, atvirukai, portretai, liaudies menas (drožiniai, siuviniai), skulptūros, grafikos kūriniai, monografijos – parodoje eksponuojama gausi įvairiažanrė kūryba, primenanti Simono Daukanto asmenybės svarbą ir jo indėlį į lietuvystę.

Paroda atidaroma naujame Valdovų rūmų muziejaus Parodų centre (VI maršrutas, II aukštas). Ji veiks iki gegužės 12 dienos. Parodos veikimo laikotarpiu taip pat planuojama turininga kultūrinė programa.

Prisiminti vieną iš žemaičių lietuviškojo sąjūdžio, siekusio sukurti kultūrinius pamatus moderniai lietuvių tautai, dalyvių ragina ir prezidentė Dalia Grybauskaitė.

„Šiandien Simono Daukanto 225-osios gimimo metinės. Prisiminkime šį nepaprastą žmogų, kuris carinės Rusijos pavergtoje Lietuvoje žadino tautos savimonę, pirmasis lietuvių kalba parašė mūsų istoriją ir kurio sukurtus žodžius vartojame iki šiol“, - sako prezidentė.

1793 metais Telšių apskrityje gimęs S. Daukantas tapo garsiu istoriku, rašytoju bei švietėju. Iš Žemaitijos pėsčias atėjęs į sostinę jis mokėsi gimnazijoje, o vėliau įgijo Vilniaus universiteto baigimo diplomą. Dirbdamas Peterburge, jis studijavo „Lietuvos metriką“ ir kitus archyvinius dokumentus, daugelį jų nurašė. 1850 metais grįžęs į Lietuvą, apsigyveno pas Žemaičių vyskupą Motiejų Valančių, mokė jį vokiečių kalbos, taisė kunigų rankraščius. S. Daukantas mirė 1864 metais, sulaukęs 71-erių. Palaidotas Papilėje, Šiaulių apskrityje.

Svarbiausi S. Daukanto veikalai - „Istorija žemaitiška“, „Būdas senovės lietuvių kalnėnų ir žemaičių“, „Pasakojimas apie veikalus lietuvių tautos senovėje“. S. Daukantas pats ir su pusšimčiu talkininkų rinko lietuvių tautosaką, parengė spaudai rinkinius „Dainės žemaičių“, „Pasakos masių“, parašė Lietuvių-lotynų ir Lenkų-lietuvių kalbų žodynus, vadovėlius „Prasma lotynų kalbos“, „Abėcėlė lietuvių, kalnėnų ir žemaičių kalbos“, išvertė iš lotynų kalbos Fedro pasakėčias.

Seimas, siekdamas paskatinti Lietuvos visuomenę, ypač jaunimą, domėtis S. Daukanto palikimu, jo aktualumu šių dienų žmogui ir valstybei, paskelbė 2018 metus S. Daukanto metais.

Mat rudenį sukaks 225 metai nuo šio tautos žadintojo, istoriko ir rašytojo gimimo. Stiprindami savo tautos laisvės pilį – Lietuvos valstybę, turime nuolat prisiminti tuos, kurie įritino į ją kertinius akmenis. O gal ir pasitikrinti, ar nenukrypome nuo Lietuvos projekto, ar tiesūs auga pilies kuorai ant tų pamatų.

Taigi, didžiavyris Simonas Daukantas – pirmosios lietuviškai parašytos Lietuvos istorijos autorius. Taip pat išguldęs raštuose ir mūsų etnokultūros istoriją. Tautinėje sąmonėje jo vardas žėri aukso raidėmis: istorikas buvo kelrodžiu sunkiame tautos kelyje į laisvę, vis iš praeities stiprybės po gurkšnį teikdamas. O šiandien mums S. Daukantas – didis tėvynės meilės mokytojas!

Gimė S. Daukantas Lietuvai beprarandant nepriklausomybę, 1793-ųjų spalio 28 d., o mirė pralaimėjus paskutiniajam bandymui atgauti laisvę, 1864 m. gruodžio 6 d. Tas 70 metų tarpsnis – senosios, istorinės Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės visiško sugurimo laikas. S. Daukantui liko tik savo raštais stiprinti pavergtosios tautos dvasią, ugdyti jaunąją kartą būsimiems laisvės žygiams. Jis pirmasis suprato, kad tautos atgimimo daigai atsiras ne dvaruose, ne miesto rūmuose, o kaimo grytelėse. Tad rašė vien liaudies kalba, gimtąja motinos tarme –žemaitiškai, nes lietuvių bendrinės tada nė nebuvo...

S. Daukanto darbų reikšmę yra gražiai įvertinę istorikai Vytautas Merkys ir Vincas Trumpa. Jų nuomone, rašytojo patriotines nuostatas suformavo Apšvietos epochos, filosofų Jeano-Jacqueso Rousseau, Johanno Gottfriedo Herderio idėjos. S. Daukantas nebuvo šauklys į ginkluotą kovą. Jo ginklas – šviesa ir mokslas, kad tauta įsisąmonintų savo prigimtinę ir istorinę teisę į laisvę.

Ir dar. Jo parašytoje abėcėlėje vaikams pirmasis skiemenuotas žodis yra „Do-ry-bė“! S. Daukantas turbūt vienintelis iš to meto šviesuolių išdrįso Lietuvos ateitį pamatyti ne kaip unijinę, atskirą nuo Lenkijos, tautinę valstybę. Ir skelbė naujosios Lietuvos atėjimą, žinia, dar labai tolimą jos viziją. Pasak istoriko V. Trumpos, „pralaimėjus sukilimams, daugiau progos atsirado kilti ir augti naujai revoliucinei kartai, kuri iš šiaudinės pastogės išaugusi, baudžiavos užgrūdinta, ims vadovauti naujai Lietuvai, kuri per „Aušrą“ ir „Varpą“ nuves tikrai į laisvos ir nepriklausomos Lietuvos rytojų“.

Visi S. Daukanto darbai: monumentalūs Lietuvos istorijos veikalai, žodynai, žemaitiškos maldaknygės, praktiškos ūkininkavimo knygelės, pradžiamoksliai, liaudies dainų ir tautosakos rinkiniai buvo skirti atgimsiančiai Lietuvai, jos žadinimui.

S. Daukantas Lietuvos senovę idealizuoja, savo raštuose jos praeitį piešia jausmingai ir romantiškai. Tačiau dabarčiai jis buvo griežtas ir labai kritiškas; tiesiai šviesiai įvardija visus Lietuvos nuopuolio kaltininkus. 1845 m. Petrapilyje išleistame veikale „Būdas senovės lietuvių, kalnėnų ir žemaičių“ S. Daukantas taip nusako Lietuvos padėtį: „vienok viso to šiandien nebėra: kaipgi pati Lietuva aptvinusi svetimomis tautomis, jos viešpačiai, karaliai, kunigaikščiai ir patys jos kunigai kalba jau svetima kalba, svetimą rėdą, svetimą taisą sakanti, trumpai sakant, savo pavasario žalių lapelių nieko nebeturinti, tiktai vienus minavojimus savo veikalus senovės raštuose, it giria žiemos laiku savo žagarus rodanti, tarp kurių tiktai viena pati kalba, it žalia bruknelė, nuo speigų apšarmojusi, lig šiai dienai tebežaliuoja, kaipo ženklas viso to buvusio...“ Ir rūpinosi Daukantas kiek begalėdamas tosios bruknelės žaluma... Jei kalba bus gyva, gyvens ir tauta – štai pagrindinis rašytojo priesakas ateities Lietuvai.

Paties istoriko biografijoje yra keletas bruožų, akivaizdžiai liudijančių apie savosios istorinės misijos suvokimą ir pasišventimą jai. Mokytis į Vilnių iš Kalvių kaimo, tolimojo Skuodo apylinkių S. Daukantas atėjo pėsčias, mat neturėjo pinigų pašto karietai nei prekybiniam vežimui; gal juos išleido už būtinus studijoms bajorystės dokumentus? Viename iš senojo Vilniaus universiteto kiemelių žygeiviai, pažymėdami šimtąsias jo mirties metines, pasodino ąžuoliuką, atgabentą iš rašytojo gimtinės. Ir kaip tas sulapojo, mūrus jau seniausiai praaugo! Ir dar simboliška, kad S. Daukantui skirtas ąžuolas gražiai auga Atgimimo ąžuolyne Jono Basanavičiaus gimtinėje.

1835 m. S. Daukantas išvažiavo į Petrapilį, ten įsidarbino Senato departamente eiliniu valdininku. Neabejotinai tam, kad galėtų būti šalia Lietuvos Metrikos, mūsų krašto istorinių dokumentų lobyno, išvežto iš Vilniaus. Kiek suspėdamas nurašinėjo tas svarbių svarbiausius archivalijas. Ir ne tik jas panaudodamas savo rašomai istorijai, bet siuntinėdamas nuorašus taip pat ir Teodorui Narbutui, rašiusiam Lietuvos istoriją lenkiškai. Petrapilyje S. Daukantas pragyveno 15 metų; liko viengungis, smarkiai sugadino sveikatą, nusilpnino akis. Jo toji tarnystė Petrapilyje – tai ne imperijai, bet nelaimingajai Tėvynei, užguitai tautai. Istoriko raštų kalba – pakili, šviesių spalvų. Vieniša ir nyku imperijos sostinėje, o tolimoji Lietuva – meilinga svajonė...

S. Daukantas palaidotas kapinaitėse ant piliakalnio, stūksančio Ventos pakrantėje. Labai gražų paminklą Papilės miestelyje jam sukūrė skulptorius Vincas Grybas. Ten iš savo knygos moko S. Daukantas mus gimtosios istorijos. Papilėje ir senoji klebonija, istoriko senatvės priebėga, tebestovi. Karo metais, artilerijai apšaudant miestelio centrą, skeveldra prakirto statulos galvą. Ir ką gi, vasarą joje susimetė bičių spiečius; medaus prinešė. Istorinė ir kultūrinė atmintis – saldžiausias medus tautos dvasiai.

Liberto Klimkos komentaras skambėjo per LRT RADIJĄ.

Kitąmet spalio 28 dieną bus minimos 225-osios S. Daukanto gimimo metinės.

S. Daukantas 1822 metais parašė pirmąją lietuvių kalba Lietuvos istoriją.

2018-uosius Seimas taip pat yra paskelbęs Lietuvos valstybės atkūrimo šimtmečio, Vydūno, Lietuvos skautų judėjimo, Trakų Dievo motinos paveikslo karūnavimo 300 metų jubiliejaus, laisvės kovų dalyvio Adolfo Ramanausko-Vanago, Sąjūdžio, Tėvo Stanislovo ir Lietuvos katalikių moterų sąjungos metais.

Spalio 28-oji yra Simono Daukanto gimimo diena, 221-sios sukaktuvės. Tad apie ką gi daugiau kalbėti, jei ne apie šį didžiavyrį... Stiprindami savo tautos laisvės pilį – Lietuvos valstybę – turime nuolat prisiminti tuos, kurie įritino jon kertinius akmenis. O gal ir pasitikrinti, ar nenukrypome nuo projekto, ar tiesūs auga pilies kuorai ant tų pamatų.

Taigi S. Daukantas, pirmosios lietuviškai parašytos Lietuvos istorijos autorius. Taip pat išguldęs raštuose ir mūsų kultūros istoriją. Tautinėje sąmonėje jo vardas žėri aukso raidėmis: istorikas buvo kelrodžiu sunkiame tautos kelyje į laisvę, vis iš praeities stiprybės po gurkšnį teikdamas.

Gimė S. Daukantas Lietuvai beprarandant nepriklausomybę, 1793-siais, o mirė pralaimėjus paskutiniajam bandymui atgauti laisvę, 1864-siais, gruodžio 6 d. Tas 70 metų tarpsnis – senosios, istorinės Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės visiško sugurimo laikas. Kas beliko S. Daukantui, – tik savo raštais stiprinti pavergtosios tautos dvasią, ugdyti jaunąją kartą būsimiems laisvės žygiams. Jis pirmasis suprato, kad tautos atgimimo daigai atsiras ne dvaruose, ne miesto rūmuose, o kaimo grytelėse. Tad rašė vien liaudies kalba, gimtąja motinos tarme – žemaitiškai, nes lietuvių bendrinės nė nebuvo.

S. Daukanto darbų reikšmę yra gražiai įvertinę istorikai Vytautas Merkys ir Vincas Trumpa. Rašytojo patriotines nuostatas suformavo Apšvietos epochos, filosofų Žano Žako Ruso, Gotfrido Herderio idėjos. S. Daukantas nebuvo šauklys į ginkluotą kovą; jo ginklas – šviesa ir mokslas. Kad tauta įsisąmonintų savo prigimtinę ir istorinę teisę į laisvę. Ir dar: jo parašytoje abėcėlėje vaikams pirmasis skiemenuotas žodis yra „Do-ry-bė“! S. Daukantas turbūt vienintelis iš to meto šviesuolių išdrįso Lietuvos ateitį pamatyti kaip atskirą nuo Lenkijos, ne unijinę, bet tautinę valstybę. Ir skelbė naujosios Lietuvos atėjimą, žinia, dar labai tolimą jos viziją. Pasak V. Trumpos: „Pralaimėjus sukilimams, daugiau progos atsirado kilti ir augti naujai revoliucinei kartai, kuri iš šiaudinės pastogės išaugusi, baudžiavos užgrūdinta, ims vadovauti naujai Lietuvai, kuri per „Aušrą“ ir „Varpą“ nuves tikrai į laisvos ir nepriklausomos Lietuvos rytojų“.

Visi S. Daukanto darbai: monumentalūs Lietuvos istorijos veikalai, žodynai, žemaitiškos maldaknygės, praktiškos ūkininkavimo knygelės, pradžiamoksliai, liaudies dainų ir tautosakos rinkiniai buvo skirti atgimsiančiai Lietuvai, jos žadinimui.

S.Daukantas Lietuvos senovę idealizuoja, savo raštuose jos praeitį  piešia jausmingai ir romantiškai. Tačiau dabarčiai jis buvo griežtas ir labai kritiškas; įvardija visus Lietuvos nuopuolio kaltininkus. 1845 metais Petrapilyje išleistame „Būde senovės lietuvių, kalnėnų ir žemaičių“ S. Daukantas taip nusako Lietuvos padėtį: „Vienok viso to šiandien nebėra: kaipgi pati Lietuva aptvinusi svetimomis tautomis, jos viešpačiai, karaliai, kunigaikščiai ir patys jos kunigai kalba jau svetima kalba, svetimą rėdą, svetimą taisą sakanti, trumpai sakant, savo pavasario žalių lapelių nieko nebeturinti, tiktai vienus minavojimus savo veikalus senovės raštuose, it giria žiemos laiku savo žagarus rodanti, tarp kurių tiktai viena pati kalba, it žalia bruknelė, nuo speigų apšarmojusi, lig šiai dienai tebežaliuoja, kaipo ženklas viso to buvusio...“ Ir rūpinosi Daukantas kiek begalėdamas tosios bruknelės žaluma... Jei kalba bus gyva, gyvens ir tauta – štai pagrindinis rašytojo naujosios Lietuvos sampratos teiginys.

Paties istoriko biografijoje yra keletas bruožų, akivaizdžiai liudijančių  apie savosios istorinės misijos suvokimą ir pasišventimą jai. Mokytis į Vilnių iš Kalvių, tolimojo Skuodo apylinkių S. Daukantas atėjo pėsčias; neturėjo pinigų pašto karietai nei prekybiniam vežimui; gal juos išleido už būtinus studijoms bajorystės dokumentus? Viename iš senojo Vilniaus universiteto kiemelių žygeiviai, pažymėdami šimtąsias jo mirties metines, pasodino ąžuoliuką, atgabentą iš rašytojo gimtinės. Ir kaip tas sulapojo, – mūrus jau praaugo!

1835 metais S. Daukantas išvažiavo į Petrapilį, ten įsidarbino Senato departamente eiliniu valdininku. Neabejotinai tam, kad galėtų būti šalia Lietuvos Metrikos, mūsų krašto istorinių dokumentų lobyno, išvežto iš Vilniaus. Kiek suspėdamas nurašinėjo tas svarbių svarbiausius archivalijas. Ir ne tik panaudodamas savo rašomai istorijai, bet siuntinėdamas nuorašus taip pat ir Teodorui Narbutui, rašiusiam Lietuvos istoriją lenkiškai. Petrapilyje pragyveno 15 metų; liko viengungis, smarkiai sugadino sveikatą, nusilpninto akis. Jo toji tarnystė Petrapilyje – tai ne imperijai, bet nelaimingajai Tėvynei, užguitai tautai. Jo raštų kalba – pakili, šviesių spalvų. Vieniša ir nyku imperijos sostinėje, o tolimoji Lietuva – meilinga svajonė.

S. Daukantas palaidotas kapinaitėse ant piliakalnio, stūksančio Ventos pakrantėje. Gražų paminklą Papilės miestelyje jam sukūrė skulptorius Vincas Grybas. Ten iš savo knygos moko Daukantas mus gimtosios istorijos. Papilėje ir senoji klebonija, istoriko senatvės priebėga, tebestovi. Karo metais, artilerijai apšaudant miestelio centrą, skeveldra prakirto statulos galvą. Ir ką gi – vasarą jon susimetė bičių spiečius; medaus prinešė. Istorinė ir kultūrinė atmintis – saldžiausias medus tautos dvasiai.