Už mėgėjų meno ir dainų švenčių tradicijų puoselėjimą ir sklaidą, etninės kultūros ir nematerialaus kultūros paveldo populiarinimą premija skirta Šilalės rajono savivaldybės kultūros centrui, trečiadienį pranešė ministerija.

Nidos kultūros ir turizmo informacijos centras „Agila“ apdovanotas už kūrybingą, novatorišką veiklą, skatinančią kultūrinės raiškos įvairovę, bei už profesionaliojo meno kūrimą ir sklaidą.

Už vietos kultūrinio identiteto, tautinės savimonės stiprinimą, istorinės atminties aktualizavimą premija įvertintas Jonavos rajono savivaldybės kultūros centras.

Šiomis premijomis siekiama skatinti kūrybingą ir efektyvią kultūros centrų veiklą, įvertinant savivaldybių ir kitų kultūros centrų pasiekimus, jų sukuriamas ir teikiamas kultūros paslaugas visuomenei.

Kasmet skiriamos trys premijos. Vienos premijos dydis – 70 bazinių socialinių išmokų, dabar tai siekia 3430 eurų.

Tarpinstitucinį planą, skirtą 2023–2025 metams, šią savaitę patvirtino kultūros ministras Simonas Kairys.

„Tai pirmas bandymas susisteminti problematiką, fiksuoti, tirti ir lygiagrečiai organizuoti mokymų procesą, kas, diskutuojant su sektoriumi, išaiškėja, yra labai svarbu“, – BNS sakė ministras.

„Taip atrodo, kad visi viską žinome, bet kartais pasitaiko ne visai standartinių situacijų, ir žurnalistai tiesiog nežino, kaip reaguoti, neidentifikuoja kokių nors grėsmių, kurios po to jos tampa dar didesnės“, – teigė jis.

Kartais pasitaiko ne visai standartinių situacijų, ir žurnalistai tiesiog nežino, kaip reaguoti, neidentifikuoja kokių nors grėsmių, kurios po to jos tampa dar didesnės.

Plane numatyta prokurorams ir policijos pareigūnams organizuoti mokymus, susijusius su žurnalistų atžvilgiu įvykdytų nusikalstamų veikų tyrimu, teisėjams – apie žurnalistų teisių bei veiklos garantijų apsaugą, teisės į informacijos laisvę užtikrinimą, nepagrįstą žurnalistų persekiojimą už kritiką, viešo ir privataus asmens sampratos išgryninimo problematiką.

Dokumente nurodoma, kad patys žurnalistai bus mokomi, kaip elgtis įvairių renginių metu, prieš kiekvieną riziką keliantį renginį įsipareigojama surengti instruktažą.

„Žurnalistams numatytos bendros konsultacijos, mokymai su policija, prokuratūra,  kalbant apie įvairiausius protestus, demonstracijas, į ką atkreipti dėmesį, kaip gali kilti grėsmė fiziniam saugumui, kokios gali būti provokacijos ir kiti dalykai. Policija savo ruožtu nusiteikusi tas konsultacijas suteikti“, – sakė S. Kairys.

Anot jo, taip pat bus atkreiptas dėmesys į žurnalistų apsaugą internete.

„Kultūros ministerija įsipareigoja organizuoti mokymus, kaip internete atpažinti vienas ar kitas grėsmes, kaip apsisaugoti nuo persekiojimo ir pan.“, – tvirtino ministras.

Policijos departamentui pavesta „nešališkai, nepriklausomai, veiksmingai, skaidriai ir laiku vykdyti tyrimus dėl veikų, įvykdytų prieš žurnalistus, nesvarbu, ar jos įvykdytos internetu, ar realiame gyvenime“.

Plane numatyta organizuoti teisėsaugos institucijų ir žurnalistų bei jų asociacijų susitikimus dėl grasinimų žurnalistams, išpuolių prevencijos, kovos su jais būdų.

Taip pat žadama rinkti duomenis apie išpuolius prieš žurnalistus, juos apibendrinti ir viešinti.

Turėtų būti gerokai rimtesnis požiūris, duomenų analizė kalbant apie įvairiausius išpuolius prieš žurnalistus.

„Pagrindinis dalykas – turėtų būti gerokai rimtesnis požiūris, duomenų analizė kalbant apie įvairiausius išpuolius prieš žurnalistus, nes jie niekaip nėra sistemiškai analizuojami, po to neformuluojami siūlymai. Duomenų rinkimas ir sisteminimas dar labiau aktualizuojant problematiką, dar labiau atkreipiant dėmesį, yra vienas iš esminių dalykų“, – pabrėžė kultūros ministras.

Jo teigimu, rengiant planą Generalinė prokuratūra ir teismai informavo, kad yra pasirengę organizuoti savo institucijose mokymus, išskiriant ir aktualizuojant žurnalistų saugumo problematiką, Socialinės apsaugos ir darbo ministerija yra pažadėjusi susisteminti informaciją apie psichologinės ir panašios pagalbos priemones.

„Kitaip tariant, kad būtų suvokta, jog yra tam tikra darbo specifika, kad žiniasklaidos laisvė nėra tik teorinis teiginys, bet susijęs su asmens, dirbančio tokį ypatingą darbą, fiziniu ir psichologiniu saugumu“, – BNS sakė S. Kairys.

Plane išskirti tiriamosios ir šviečiamosios žurnalistikos atstovai – jiems Medijų rėmimo fonde žadama sudaryti galimybę gauti stipendijas.

„Tikimės, kad visa tai atkreips įvairių kitų institucijų dėmesį į žurnalistus ir jų apsaugą“, – tvirtino jis.

Už veiksmų plano vykdymą bus atsakinga policija, prokuratūra, Nacionalinis krizių valdymo centras, Nacionalinė teismų administracija, Kultūros, Socialinės apsaugos ir darbo bei Užsienio reikalų ministerijos, kt.

Anot Eurostato, 2022 metais kultūros sektoriuje dirbo apie 58 tūkst. žmonių. Savo ruožtu 2021 metais ir 2020-ais šis skaičius buvo panašus ir siekė apie 54 tūkstančius.

Nuo 2019 metų iki 2022-ųjų šio sektoriaus darbuotojų skaičius kasmet augo tik trijose Europos Sąjungos (ES) valstybėse – be Lietuvos, taip pat Prancūzijoje, Portugalijoje.

„Aišku, turėkime omenyje, kad dalis jų gali šiek tiek persidengti. Biudžetinis ir privatus ar nevyriausybinis sektorius yra kartu. Na, gali būti, kad vienas asmuo gali, tarkim, pavyzdžiui, dirbti ir biudžetinėje įstaigoje ir nevyriausybinėje organizacijoje, kas jį užskaitytų kaip kelis“, – BNS duomenis komentavo kultūros ministras Simonas Kairys.

Duomenys rodo, kad Lietuvoje 4,1 proc. iš dirbančių žmonių tai daro kultūros sektoriuje, šis rodiklis praėjusiais metais taip pat buvo didžiausiais nuo 2013 metų. Visos ES vidurkis siekia 3,8 procento.

Matome, kad tas didžiausias darbuotojų didėjimas yra bibliotekose, muziejų, archyvų sektoriuje.

„Matome, kad tas didžiausias darbuotojų didėjimas yra bibliotekose, muziejų, archyvų sektoriuje, matome, pavyzdžiui, tą patį muziejų lankomumą didelį. Ir kalbant apie vėlgi pagalbą ne tiktai karantino atveju, bet ir pabrangusius energetinius išteklius, tai tikrai valstybė ganėtinai daug padėjo, ypač biudžetiniam sektoriui, ir tikrai tas matosi iš visų visų šių rodiklių“, – sakė S. Kairys.

Ministro nuomone, šias tendencijas galėjo lemti kultūros sektoriaus aktyvumas, Vyriausybės parama dėl COVID-19 pandemijos padarinių.

„Man sunku vertinti, nes pačiam ar patiems kolegialiai Vyriausybėje reikėjo priimti sprendimus. Tai vis tik manykime, kad tos priemonės tikrai buvo efektyvios, išlaikant visgi sektoriaus gyvybę pandeminiu laikotarpiu, o popandeminis laikotarpis – tai iš tikrųjų matėme didžiulį suaktyvėjimą renginių, projektų, veiklų. Tai natūralu, kad ir žmonių daugiau įsitraukia, ir darbuotojų poreikis atsiranda“, – kalbėjo S. Kairys.

Jo teigimu, stabilus augimas yra žinia, kad kultūros sektoriuje yra pakankamai saugu, net ir „neramiais laikais“.

Tokiu šurmuliu du mėnesius truksianti Kauno bienalė pradėjo daug stipresnio nei tik estetinio poveikio paieškas ir pakvietė pažinti tarptautinio solidarumo, pasipriešinimo ir atsparumo istorijas iš posovietinio ir pokolonialistinio pasaulio, kurios tampa ypač svarbios šiais laikais, kai pasaulis, kokį mes pažįstame, vėl patiria didelius pokyčius.

„Labai džiaugiuosi, jog 14-osios Kauno bienalės „Artumo geografija“ parodos atidarymo renginiai sulaukė tokio didelio susidomėjimo tiek iš Lietuvos, tiek iš tarptautinės meno ir kultūros bendruomenės. Parodos atidarymo renginiuose dalyvavo ekspertai iš Prancūzijos, Didžiosios Britanijos, Italijos, Vokietijos, Švedijos, Latvijos ir kitų šalių. Iki šiol sulaukiu daug pozityvių jų reakcijų“, – atidarymo nuotaikomis dalijosi Kauno bienalės vadovė Neringa Kulik.

Erdvioje, kadaise šurmuliuojančioje Kauno pašto operacijų salėje atgimė laiškai, atvirukai, pašto ženklai ir žinios, kuriomis dalinasi menininkai ir draugai iš trijų žemynų: Europos, Afrikos ir Šiaurės Amerikos. Georges Adéagbo ir Ibrahim Mahama paštą pasitelkė draugystės ir laisvės idėjų apmąstymui, o Hamedine Kane kūrinyje atsiverė naujos bendravimo galimybės, pagrįstos koduota ir neiššifruojama kalba arba vertimu.

G. Jovaišos nuotr.

Pirmą kartą lankytojams buvo atvertos ir pašto rūsio erdvės. Prisimindami XX a. 7-ajame dešimtmetyje vykusio antisovietinio studentų pasipriešinimo istoriją Kaune, menininkai Admire Kamudzengerere ir Ângela Ferreira įveiklino požemines pastato erdves, kuriose atgimė įkalintų laisvės kovotojų ir aktyvistų laiškų rašymo praktikos.

François Xavier Gbre fotografijose paštas atsiskleidė kaip transistorinė vieta, susijusi su buvusiomis cenzūros sistemomis, iš kurių kyla pasipriešinimo istorija. Nino Krvivishvili ir Marie-Claire Messouma Manlanbien parodai sukūrė iš tekstilės raštų paimtus simbolius, kurie praplečia turtingą miesto tekstilės istoriją. Kituose menininkų darbuose komunikacija vyksta per garsą ir kitas medijas.

G. Jovaišos nuotr.

Kauno centriniame pašte viešėjęs kultūros ministras Simonas Kairys pabrėžė, kad nors pirminės funkcijos pastatas nebeatlieka, jo misija sujungti žmones ir užmegzti ryšius nedingo.

Galbūt jau netapsime kristupais kolumbais ir neatrasime naujų žemynų ar šalių. Bet vis dar galime atrasti daug vertingų mažųjų istorijų, daug bendrų jungčių net su žmonėmis, gyvenančiais visai kitokiuose kontekstuose.

 

„Ši artumo geografija yra kur kas platesnė, nei kartais įsivaizduojame. Galbūt jau netapsime kristupais kolumbais ir neatrasime naujų žemynų ar šalių. Bet vis dar galime atrasti daug vertingų mažųjų istorijų, daug bendrų jungčių net su žmonėmis, gyvenančiais visai kitokiuose kontekstuose. Vis dar turime ieškoti kelių susikalbėti, priimti kitą su visais jo trūkumais ir privalumais. Vis dar turime sau priminti, kad gėrio kova prieš blogį yra amžina. Ir tam, kad ją laimėtume, reikia nepamiršti kilstelėti žvilgsnio aukštyn. Matyti ne kasdienes nereikšmingas apnašas, o aukštesnį bendrą tikslą“, – parodos idėją ieškoti ir siūlyti alternatyvias ateities perspektyvas priminė ministras.

Dvi lydinčios parodos ir edukacinė programa

Iki pat spalio 29 d. vyksianti Kauno bienalė pakvies į dar dviejų tarptautinių parodų atidarymus, taip pat pagrindinės parodos temą praplečiančias ir svarstančias veiklas.

„Nuo rugsėjo 16 d. startuoja 14-osios Kauno bienalės edukacinė programa. Lankytojų laukia paskaitos, diskusijos, ekskursijos, kūrybinės dirbtuvės, kavos degustacijos, integruotos pamokos ir daugybė kitų veiklų. Edukacinė programa padės susipažinti su parodos „Artumo geografija“ tema, menininkais bei jų kūriniais. Tikiuosi, jog lankytojai aktyviai įsitrauks į siūlomas veiklas, kurios taps atspirties tašku įvairioms politinėms, socialinėms ir kultūrinėms diskusijoms“, – plačią bienalės programą pristatė N. Kulik.

S. Petkaus nuotr.

Europos Komisijos kaip sėkmingiausias projektas lankytojų edukacijos srityje Europoje apdovanota Kauno bienalė į edukacines veiklas pakvies nuo rugsėjo vidurio. Kiekvieną savaitgalį ir kai kuriomis darbo dienomis vyksiančios veiklos bus skirtos suaugusiems, šeimoms, paaugliams ir vaikams, taip pat socialiai jautrioms visuomenėms grupėms. Festivalio profesionalių edukatorių ir lektorių komanda meno entuziastams ir visuomenei sieks sukurti erdvę susipažinti ir interpretuoti Kauno bienalėje pristatomus menininkus/-es, jų kūrybą, šių metų bienalės temą ir pažinti šiuolaikinio meno įvairiapusiškumą. 

Už dviejų savaičių Kauno bienalė pristatys dar dvi parodas. Rugsėjo 14 d. Kauno paveikslų galerijoje bus atidaroma Lietuvos ir Japonijos šiuolaikinės tekstinės meno paroda „Restart“. Jai kuratorės Keiko Kawashima, Odeta Žukauskienė ir Monika Žaltė subūrė 15 menininkų. O rugsėjo 16 d. Raudondvario menų inkubatoriuje duris atvers Kūrybiškos Europos „Magic Carpets“ (Stebuklingi kilimai) platformos paroda „Vieta bendruomenei, bendruomenė vietai“, kurioje bus pristatyti kylančių menininkų rezidencijų rezultatai. Pagrindinis jos tikslas – apmąstyti bendruomenės ir vietos santykį: kaip vieta gali veikti žmonių santykius ir atvirkščiai – kaip bendruomenės gali daryti įtaką erdvės pokyčiams. 

14-oji Kauno bienalė vyks iki spalio 29 d.

G. Jovaišos nuotr.

Šiais metais ji pristato jungtinę parodą „Artumo geografija“, kurią įgyvendina kartu su 14-uoju šiuolaikinio meno festivaliu „Survival Kit“ (Latvija). Jai kuratorės A. Knock ir I. Lāce subūrė apie 50 tarptautinių menininkų/ių ir jų kolektyvų iš trijų žemynų: Europos, Afrikos ir Šiaurės Amerikos. Daugelis jų kūrinius sukūrė specialiai šiai parodai, kuri apima šias erdves: Kauno centrinį paštą (Laisvės al. 102, Kaunas), P.A.R.A.K.Ą (Prancūzų g. 2, Kaunas), A. Juozapavičiaus pr. 19 ir Vidžemės turgų (Brīvības g. 90, Ryga).

Kauno bienalę iš dalies finansuoja Lietuvos kultūros taryba ir Kauno miesto savivaldybė. 

„Manau, kad LRT taryba tikrai jau išnaudojo laiką, visus limitus savo pareigai įvykdyti, ir tas atsakomybės prisiėmimas, manau, jau yra natūralus klausimas, jeigu dar ir trečią kartą nepavyktų paskirti vadovo“, – trečiadienį prieš Vyriausybės posėdį BNS sakė politikas.

Jis patikslino, kad atsakomybės prisiėmimas šiuo atveju reikštų atsistatydinimą.

„Jeigu taryba jau trečią kartą negali atlikti tos pareigos, turbūt turėtų ateiti žmonės, kurie galėtų tai padaryti“, – tvirtino ministras.

„Tai LRT tarybos pareiga, ir ji negali būti begalinė. Manau, kad trys kartai yra į valias paskirti vadovą arba pripažinti, kad taryba tiesiog to padaryti negali“, – pridūrė jis.

Tai LRT tarybos pareiga, ir ji negali būti begalinė.

Pasak S. Kairio, nepaskiriant nuolatinio vadovo žala daroma ir pačiai įstaigai.

Ministro teigimu, atviras balsavimas, esant vienodam balsų skaičiui renkant LRT vadovą, taip pat nėra gera išeitis.

„Ką reiškia atviras balsavimas? Atviras balsavimas reiškia, kad taip paprastai žiūrint vienas žmogus, LRT tarybos pirmininkas, išrenka generalinį direktorių. Toks ir lyg bėgimas nuo situacijos, nes sprendimą reikėtų priimti visos LRT tarybos vardu, o ne tiesiog pirmininkui turint dvigubą balsą“, – teigė S. Kairys, komentuodamas LRT tarybos sprendimą ir toliau nerengti atviro balsavimo renkant įstaigos generalinį direktorių.

Balandžio 1-ąją baigėsi LRT generalinės direktorės Monikos Garbačiauskaitės-Budrienės penkerių metų kadencija. Surengti du konkursai į šias pareigas, abiem atvejais kandidatai M. Garbačiauskaitė-Budrienė ir Aistis Zabarauskas surinko vienodą skaičių tarybos narių balsų.

Naujasis nacionalinio transliuotojo generalinio direktoriaus konkursas vyks spalio 3 dieną.

Konkursas į šias pareigas paskelbtas trečiadienį. Numatyta, kad pretendentai į vadovus iki rugsėjo 22 dienos galės teikti paraiškas.

Kol bus išrinktas nuolatinis LRT vadovas, transliuotojui vadovauja M. Garbačiauskaitė-Budrienė.

Pagal Lietuvos nacionalinio radijo ir televizijos įstatymą, tarybos nutarimai priimami daugiau kaip pusės visų LRT tarybos narių balsų dauguma, o balsams „už“ ir „prieš“ pasiskirsčius po lygiai, lemia posėdžio pirmininko balsas.

LRT tarybos reglamente numatyta, kad generalinis direktorius renkamas slaptu balsavimu, ir garantuojant balsavimo slaptumą posėdžio pirmininko valia neskelbiama.

LRT tarybą sudaro 12 narių, juos skirtingu metu deleguoja prezidentas ir Seimas, Lietuvos mokslo taryba, Lietuvos švietimo taryba, Lietuvos meno kūrėjų asociacija ir Lietuvos vyskupų konferencija.

„Prieš išeidamas atostogų dar pasirašiau įsakymą dėl komisijos sudarymo Valstybinės kalbos inspekcijos vadovo A. Valotkos pasisakymams įvertinti. Inspekcijos vadovas jau seniai maišosi, ar kalba su draugais virtuvėje prie stalo, ar tai daro eteryje. Bet paskutiniai jo pasisakymai, švelniai tariant, ne tik kad nesolidūs, bet kelia rimtą klausimą, ar tai dera su valstybės tarnautojo, valstybės institucijos vadovo pareigomis ir atsakomybe“, – penktadienį feisbuke rašė S. Kairys.

Kaip skelbta, Vilniaus rajono meras Robertas Duchnevičius ketvirtadienį kreipėsi į kultūros ministrą ir Valstybinės lietuvių kalbos komisijos pirmininkę Violetą Meiliūnaitę dėl Valstybinės kalbos inspekcijos viršininko A. Valotkos išsakytų teiginių.

Pasak mero, A. Valotkos LRT radijo laidoje „Aktualus pokalbis“ ketvirtadienį išsakyti apibūdinimai kursto tautinę nesantaiką.

„(...) Audrius Valotka, kalbėdamas apie mūsų rajono vietoves, išsakė tokius teiginius, kaip „markiruota lenkiška okupacinė zona“, „tai yra okupacinė zona, kurioje vyko nuožmi polonizacija lietuvių“, o apie Lietuvoje gyvenančių lenkų tautybės asmenis sako, kad „na, ir kas, kad nori“, – Vilniaus rajono savivaldybės pranešime teigė R. Duchnevičius.

Pasak mero, Valstybinės kalbos inspekcijos viršininkas lygino Vilniaus rajone esančias gyvenvietes su prorusiškų separatistų užimtu Donbasu.

Anot R. Ducnevičiaus, A. Valotka tap pat pavartojo neetišką teiginį kalbėdamas apie ženklų pastatymą Vilniaus rajone, jis tvirtino, kad neturi reikšmės, kas pastatė lenkiškus užrašus: „(...) nesvarbu, ar žmonės, ar marsiečiai pastatė. Jokio skirtumo nėra“.

R. Duchnevičiaus nuomone, minėti A. Valotkos išsireiškimai kursto nesantaiką ne tik tarp Lietuvoje gyvenančių lietuvių ir lenkų tautybės Lietuvos piliečių, tačiau galimai ir tarp Lietuvos bei Lenkijos valstybių.

„Audriaus Valotkos palyginimai gali būti suprasti mūsų ir Lenkijos valstybės visuomenės, kad lenkų tauta nėra mūsų šalies partneriai ir sąjungininkai nei tarptautiniuose, nei nacionaliniuose santykiuose, o, priešingai, yra mūsų šalies priešai. Inspekcijos vadovo žodžiai diskredituoja Lietuvos santykius su Lenkija, kuri yra mūsų valstybės partneris, ypatingai šiuo metu, palaikant Ukrainą, kovojančią kare su agresore Rusija“, – tvirtino R. Duchnevičius.

Pasak jo, kaip valstybės tarnautojas Kalbos inspekcijos vadovas galėjo pažeisti pagarbos žmogui ir profesionalumo reikalavimus, keliamus valstybės tarnautojui.

Vilniaus rajono meras prašo kultūros ministro ir Valstybinės lietuvių kalbos komisijos pirmininkės įvertinti A. Valotkos pasisakymus, jo elgesį laidos metu.

Valstybinei kalbos inspekcija yra nurodžiusi Vilniaus rajono savivaldybei panaikinti dvikalbius užrašus lietuvių ir lenkų kalba Bieliškių ir Ažulaukės kaimuose, ši su tuo nesutinka ir kreipėsi į Administracinių ginčų komisiją.

Ketvirtadienį apie tai diskutuojant LRT radijo laidoje Kalbos inspekcijos viršininkas sakė, kad nesvarbu, jog dalis Vilniaus rajono gyventojų nori užrašų jų gimtąja kalba.

„Na ir kas, kad nori. Rusai ten sakykime, jie Donbase nori rusiškų užrašų, turbūt nenori ukrainietiškų. Tai yra okupacinė zona, kur vyko nuožmi polonizacija lietuvių, tai žymėti visą teritoriją lenkiškais užrašais, manau, kad pasipriešinimas būtų labai didelis“, – kalbėjo A. Valotka.

„Žinoma, jei teisės aktai leistų užtvindyti, kaip sovietiniais laikais, rusiškais užrašais dvikalbiais, arba šiuo atveju lenkiškais, žinoma, mes vadovaujamės teisės aktais. Bet ar Lietuva norėtų, kad lenkiškais užrašais būtų markiruota lenkiška okupacinė zona, ir tai vadinti tradiciniais užrašais – su tuo nesutinku“, – sakė jis.

R. Duchnevičiaus teigimu, tautinės mažumos yra neatsiejama Lietuvos visuomenės dalis, todėl reikėtų stengtis, kad jie jaustųsi „ne atstumtais, svetimais, šiuo atveju – net priešinami su lietuviais, o priešingai – visateisiais viešojo gyvenimo dalyviais ir valstybės kūrėjais“.

Valstybinė kalbos inspekcija savo ruožtu pažymi, kad pagal įstatymą, „valstybinė kalba privaloma visų Lietuvos įmonių, įstaigų ir organizacijų antspauduose, spauduose, dokumentų blankuose, iškabose, tarnybinių patalpų ir kituose užrašuose, Lietuvos gaminių ir paslaugų pavadinimuose bei aprašuose“.

R. Duchnevičius pabrėžė, kad Ažulaukės ir Bieliškių vietovardžių pavadinimai lentelėse nurodyti dviem kalbomis – valstybine lietuvių ir lenkų.

„Jau kelinta savaitė klausimo aspekto ištraukimas vienu ar kitu kampu truputėlį apeliuoja į tendencingą nuomonės formavimą ir tam tikrų kuoliukų įsikalimą kalbant apie artėjančius rinkimus“, – trečiadienį žurnalistams sakė ministras.

Kitąmet vyks Europos Parlamento, prezidento ir Seimo rinkimai.

S. Kairys taip pat tvirtino nelabai matąs pagrindo VTEK tyrimui dėl jo gautų išmokų.

„Klausimas keliamas – kad trys ministrai, neva trys skirtingi elgsenos modeliai, o kaip čia iš tikrųjų turėtų būti. Manau, Etikos komisija turėtų aiškiai įvertinti, kur yra kokie nors pažeidimai. Bet žinant tos institucijos funkcijas, man atrodo, kad neturėtų būti kažko tokio pasakyta. Bet kita vertus, be abejo visi gali kreiptis, kur nori, į kokias nori institucijas ir gauti atsakymą“, – kalbėjo kultūros ministras.

Jau kelinta savaitė klausimo aspekto ištraukimas vienu ar kitu kampu truputėlį apeliuoja į tendencingą nuomonės formavimą ir tam tikrų kuoliukų įsikalimą kalbant apie artėjančius rinkimus.

„Mano vertinimu, teisininkų vertinimu, su kuriais yra tekę bendrauti, perspektyva yra, sakyčiau, nelabai su pagrindu“, – tvirtino jis.

Pagal įstatymą, VTEK, be kita ko, analizuoja ir apibendrina valstybinėje tarnyboje dirbančių asmenų tarnybinės etikos ar elgesio problemas, teikia rekomendacijas dėl tarnybinės etikos politikos institucijose ir įstaigose formavimo ir įgyvendinimo.

S. Kairys pakartojo neketinąs trauktis iš pareigų, planuojantis būsimus darbus.

„Ramiai dėlioju pozicijas, darbus, judu į priekį ir tikiuosi, kad truputį atskirsime, kur darbai reikalingi valstybei, o kur politiniai pareiškimai“, – teigė jis.

Prezidento vyriausiasis patarėjas komunikacijai Frederikas Jansonas antradienį kreipėsi į VTEK dėl finansų ministrės Gintarės Skaistės ir kultūros ministro S. Kairio ministrų išlaidų būnant tarybos nariai, kilus abejonių dėl jų skaidrumo.

VTEK vadovas Gediminas Sakalauskas antradienį patvirtino, kad komisija vertins, ar yra pagrindas pradėti tyrimą, bet pažymėjo, kad aiškintis ministrų elgesį gali būti per vėlu dėl trejų metų senaties termino. S. Kairys Kauno miesto savivaldybės tarybos nario pareigas ėjo 2011–2019 metais, o G. Skaistė – 2007–2016 metais.

Reaguodamas į Prezidentūros kreipimąsi dėl ministrų, konservatorius Matas Maldeikis savo ruožtu VTEK apskundė prezidentą Gitaną Nausėdą dėl jo viešai nepateiktos interesų deklaracijos.

Kilus abejonių dėl išlaidų pagrįstumo dirbant Kauno taryboje, iš pareigų pasitraukė konservatorių deleguota švietimo ministrė Jurgita Šiugždinienė. Dalis politikų taip pat ragino iš pareigų trauktis buvusius Kauno tarybos narius konservatorę finansų ministrę G. Skaistę ir Liberalų sąjūdžio atstovą kultūros ministrą S. Kairį. Pats G. Nausėda anksčiau sakė, kad šiems Vyriausybės nariams trauktis būtų geriausias sprendimas.

Finansų ministrė G. Skaistė gegužę paskelbė Kauno savivaldybei grąžinusi beveik 14 tūkst. eurų – dalį sumos, kurią išmokomis gavo dirbdama miesto taryboje. Ji teigė, kad darbo savivaldybėje metu visas lėšas naudojo skaidriai, tačiau už šią sumą savo išlaidų čekiais pagrįsti nebegali.

Kultūros ministras S. Kairys tuomet klausiamas, ar neketina pasekti kolegės pavyzdžiu, teigė, jog išmokas būtų įmanoma grąžinti, bet jis nesijaučia padaręs pažeidimus, o sumos buvo sąlyginai nedidelės ir pagrįstos logika.

Politikų savivaldybei teiktos ataskaitos rodo, kad per maždaug šešerius su puse metų S. Kairio išlaidos taryboje sudarė 35,1 tūkst. eurų, o G. Skaistės per maždaug ketverius – 20,4 tūkst. eurų.

Dokumente įsipareigojama remti Ukrainą įvairiuose tarptautiniuose formatuose siekiant apsaugoti jos kultūros paveldą ir kultūros vertybes, teikti visapusišką paramą Ukrainos menininkams ir kultūros profesionalams, kuriantiems ir dirbantiems Lietuvoje, Lenkijoje ir Ukrainoje, taip pat prisidėti prie tvaraus ir estetiško Ukrainos atstatymo.

Deklaraciją S. Kairys, Lenkijos vicepremjeras, kultūros ir nacionalinio paveldo ministras Piotru Glinskis ir Ukrainos kultūros ir informacinės politikos ministras Oleksandras Tkačenka pasirašė Krokuvoje surengtos Vilniaus 700 metų jubiliejui skirtos parodos atidaryme.

S. Kairys susitikime informavo, kad Lietuva prie Ukrainos kultūros pavaldo išsaugojimo prisidės ir per Lietuvos architektų sąjungos laimėtą „Kūrybiškos Europos“ projektą, kuriame architektai siūlys konkrečius sprendimus, kaip atkurti karo suniokotą Ukrainos kultūros paveldą, įtraukiant Ukrainos architektus ir kultūros paveldo specialistus, aktyvinant vietos bendruomenes.

Vizito metu Krokuvos nacionaliniame muziejuje taip pat atidaryta paroda „Vilnius-Wilno-Vilne 1918–1948. Vienas miestas – daug istorijų“. Ji atskleidžia, kaip Vilnių matė daugiautaučio ir daugiakultūrio miesto menininkai. Iš svarbiausių Lietuvos ir Lenkijos muziejų, bibliotekų ir archyvų į parodą buvo atrinkta daugiau kaip 250 kūrinių – tapyba, grafika, skulptūra, fotografija, knygos.

„Per ilgą savo gyvenimą Vilnius matė ir patyrė visko, išgyveno daugybę pokyčių. Bet keitėsi ne tik pats miestas. Vilnius paliko savo pėdsaką ir pasauliniuose virsmuose. Jis įsismelkė į kitų šalių dailininkų, fotografų, rašytojų kūrybą. Jis visam laikui paženklino išeivių, iš Vilniaus pasklidusių po visą pasaulį, likimus. Milžiniškame pasaulio miestų chore jis išsaugojo savo balsą: orų, tvirtą, garsų. Balsą, kuris gina turtingą istoriją ir amžinąsias vertybes“, – parodos atidaryme kalbėjo S. Kairys.

Parodą „Vilnius-Wilno-Vilne 1918–1948. Vienas miestas – daug istorijų“ inicijavo ir bendromis jėgomis parengė Lietuvos nacionalinis dailės muziejus ir Krokuvos nacionalinis dailės muziejus. Minint Vilniaus 700 metų jubiliejų, paroda lapkritį atkeliaus į Vilnių.