Šį antradienio vakarą, 20 val., per LNK, „Bus visko“ laidoje – jaukus interviu apie tai, kaip tradicinės šeimos vaidmenimis apsikeitusi pora surado tobulą modelį, leidžiantį jiems būti pilnaverčiais partneriais.

Tačiau būta ir sudėtingų akimirkų, motinystės atostogas į darbą iškeitusi Ieva prisimena: „Kaip tik prasidėjo rinkimų kampanija į Europos Parlamentą, aš labai daug važinėjau į užsienį. Būdavo toks laikotarpis, kai mane pasiimdavo 7 val. ryto, o grąžindavo 9 val. vakare. Tris savaites savo vaikus matydavau tik miegančius. Prisipažinsiu, tai buvo pats skaudžiausias periodas. Aš atsisėsdavau prie lovytės ir tiesiog tyliai verkdavau“.

Sprendimas gyventi kitaip nei dauguma šeimų turėjo savo kainą ir dėl aplinkinių reakcijų. Ir nors šiandien pora į tai išmoko nekreipti dėmesio, pati pradžia buvo nemaloni. Mat išgirdę, kad moteris dirba, o vyras namuose augina vaikus, aplinkiniai nesikuklindavo ir šią situaciją palydėti replikomis.

Simonas prisimena – ne kartą sulaukęs itin kandžių komentarų. „Vadino boba, namų šeimininke, bet skaudžiausia buvo, kai rašė, kad aš neva išlaikytinis ir savo šeimai neatnešu jokių pinigų. Man buvo labai skausminga kaip vyrui, nes aš niekada negyvenau iš savo žmonos. Visą laiką turėjau firmą, kurioje gaudavau dividendus, visą laiką turėdavau įvairių projektų. Šiuo metu visiškai gyvenu iš „Instagram“ ir negalėčiau sakyti, kad Seime žmonės uždirba daugiau nei aš“.

Šiandien Simonas be galo populiarus socialiniuose tinkluose ir už jų ribų – dalyvauja konferencijose, skaito paskaitas ir yra tikras įkvėpimas. Nors Simonas daug simpatijų ir palaikymo sulaukia iš mamų, deja, bet ne visiems tėčiams jis patikdavo, dažnai sulaukdavo ir piktesnių laiškų. Tačiau vyras supranta jų kilmės priežastis, o kalbėdamas apie savo pasirinktą vaidmenį šeimoje yra dėkingas sudėtingai vaikystei.

„Kažką gražaus įdedu ar parašau apie vaikus, o moterys ima taginti savo vyrus komentaruose. Ir aš galvoju – kad tai yra didelis pažeminimas vyrui, todėl prašydavau to nebedaryti. Nes mes visi gi skirtingi. Aš užaugau be tėčio, todėl susiformavau visiškai kitokį požiūrį į tėvystę. Bet jeigu būčiau turėjęs tėtį, kuris nuolatos dirba, gal aš būčiau kitaip elgęsis. Todėl kartais galvoju – esu apdovanotas, kad mano tėvai išsiskyrę, ir kad galėjau pakeisti tą požiūrį“, – šį antradienio vakarą, 20 val., LNK laidoje „Bus visko“ kalbės žmoną į darbą išleidęs ir vaikus prižiūrintis S. Urbonas.

Tikėjimas – tik ėjimas

Bekalbant ši dovana ėmė materializuotis ir įgavo aiškų planą – dvylika dienų ir žygis pėsčiomis iš Vilniaus į Karklę, kur būtų pastatyti balansiniai akmens bokštai. Kuo tokia dovana ir iššūkis vertingi bei kaip įmanoma savomis kojomis ir pečiais atlaikyti 485 km ir 585 tūkst. žingsnių per dvylika dienų?

Pasak S.Urbono, labai seniai kariai visuomet į mūšius šimtus kilometrų žygiuodavo pėsčiomis, o pakeliui išspręsdavo savo psichologines problemas. Tai veikia ir šiandien – daug einant, keliaujant, išsprendžiami dalykai, kurių sėdėdami vietoje mes taip greitai nesutvarkytume.

"Šis žygis – tai mano atostogos. Ir dovana. Per savo gimtadienį paprašiau žmonos, kad išleistų mane į dvylikos dienų žygį. Kai gavau tokią dovaną, iš karto pagalvojau, kaip galėčiau tas dvylika dienų išnaudoti taip, kad džiaugtųsi širdis ir būtų smagu. Iki šiol buvau labai daug nužygiavęs vos per tris dienas, maksimalų terminą, kiek galėdavau išeiti iš namų į žygį. Todėl iš Vilniaus per tokius trijų dienų žygius jau buvau nuėjęs į visas puses – Druskininkus, Kėdainius, Visaginą ir t.t. Šį kartą į galvą šovė Karklė. Tai yra vieta, kurioje man labai gera, kurioje labai mėgstu statyti balansinius akmens bokštus. Ir pagalvojau, kodėl man per visą Lietuvą nenuėjus iki Karklės ir nepastačius balansinio akmenų bokšto? Daug žmonių eina į bažnyčią, ten atranda džiaugsmą ir ramybę, o aš viską atrandu savo žygiuose, lietuviškoje gamtoje. Turbūt ne veltui žodis tikėjimas susideda iš dviejų žodžių – tik ėjimas. Ir tai yra mano bažnyčia", – sako žinomas tėtis.

Iššūkis kūnui

Tarp daiktų, kurie prieš didžiausią S.Urbono žygį atsidūrė jo kuprinėje, – mažai netikėtumų: daug labai gerų kojinių, apatiniai, keli šortai, keli marškinėliai, daug pudros kojoms, kad visą laiką būtų sausos. Taip pat kuprinėje vietos rado daugybė laidų ir įkroviklių, ausinės bei vaistai.

Daug žmonių eina į bažnyčią, ten atranda džiaugsmą ir ramybę, o aš viską atrandu savo žygiuose, lietuviškoje gamtoje.

Vienintelis žygiui išsiruošusio vyro draugas kelionėje buvo ant riešo esantis naujasis išmanusis laikrodis "Huawei Watch 3 Pro", kuris ne tik atlaikė visą žygį, bet ir ne sykį pagelbėjo jo metu: skaičiavo nueitą atstumą, sveikatos rodiklius, padėjo sudėlioti maršrutą, suvokti, kada metas pailsėti.

"Didžiausias iššūkis žygio metu tenka būtent kūnui – prisiversti kasdien eiti maratoną. Taip pat nepamiršti ryte ir vakare padaryti mankštą, nes be jos, tikriausiai, jau po poros dienų žygis būtų pasibaigęs. Tik pradėjus eiti kartais pasidaro nuobodu, bet praktiškai kas dieną įvykdavo nuotykių ar iššūkių – nuo autostradoje paklydusios stirnos ir jos lydėjimo atgal į mišką iki patekimo į draustinį, iš kurio kur kas sunkiau išeiti nei įeiti. Be to, eidavau vidutiniškai po 50 tūkst. žingsnių per dieną ir su didele kuprine ant pečių, o beveik visas dienas buvo didesnis nei 30 °C karštis", – įspūdžiais dalijasi S.Urbonas.

Ragina būti pavyzdžiu vaikams

Pasibaigus žygiui, viena pirmųjų Simonui kirbančių minčių – kada planuoti kitą? Kaip teigia žinomas tėtis, svarbiausia yra išdrįsti pradėti eiti į žygius, o toliau Lietuvos gamta ir pamatomi vaizdai padarys viską už jus.

"Lietuva yra be galo graži. Atrodo, pravažiuoji pro tą pačią vietą automobiliu kokius 100 kartų, nieko naujo. Bet kai žygiuoji, net paprastuose dalykuose pamatai kažką naujo. Todėl labai rekomenduoju pradžiai bent iš namų į darbą nueiti pėsčiomis, nes tikrai pamatysite daug naujų ir netikėtų dalykų. Nebijokite keliauti su vaikais, nes kartais suaugusieji sako, kad mūsų vaikai yra dar per maži. Uždėkite jiems laikrodukus ir pažiūrėkite, kas per dieną nueina daugiau. Būkite pavyzdžiu. Nebūtina pradėti iš karto nuo 20 km – nueikite vieną dieną 1 km, kitą – 2 km ir t.t. Pailsėkite, tada po truputį didinkite atstumus. Ir planuojant žygius visai nesvarbu, kuriame Lietuvos gale esate, nes visur yra nuostabių ir netikėtų atkarpų", – apibendrina S.Urbonas.

Europarlamentaras V. Uspaskichas LNK laidoje „Bučiuoju. Rūta“ aptarė ir aukščiausius valdžios postus užimančias moteris: „Noriu, kad Viktorijai Čmilytei-Nielsen pasisektų atlikti Seimo pirmininkės darbą, bet ji vis tiek nesugebės atlikti savo kaip mamos pareigų pilnai, vaikai jos pasiges.“ Ingridą Šimonytę V. Uspaskichas sakė mėgstantis kaip žmogų. Anot jo, ministrė pirmininkė pašventė gyvenimą karjerai ir nedalina savęs tarp darbo ir šeimos: „Aš nesu prieš, kad moterys, kurios neturi šeimos, darytų karjerą ar užimtų aukštus postus.“

O štai buvusiai šalies prezidentei Daliai Grybauskaitei V. Uspaskichas negaili kritikos ir tvirtina, kad ji yra viena nelaimingiausių Lietuvos moterų.

Anot jo, vyras ir moteris turi savo prigimtį. „Kas turi šeimoje gimdyti vaikus, kas turi maitinti vaiką krūtine? Ir jeigu moteris pagal savo paskirtį turi atlikti šiuos dalykus, tai klausimas – kada ji suspės siekti karjeros? Karjeristės neatlieka savo prigimtinės pareigos“, – tvirtino politikas.

Su tokia pozicija nesutiko Seimo narės Ievos Kačinskaitės-Urbonienės vyras, trijų vaikų tėvas Simonas Urbonas. Kol žmona kopia karjeros laiptais, S. Urbonas septynerius metus prižiūri vaikus.

„Man labai patinka, aš labai mėgstu stiprias moteris. Šįkart aš džiaugiuosi. Kai aš žiūriu į vyrus verslininkus, nesijaučiu norintis būti tokiu kaip jie – niekada nenorėjau. Man atrodo, kad tai kančia. Gal aš praeituose gyvenimuose gyvenau taip gerai, kad man dabar to nereikia. Aš save labai realizavau – noriu parodyti, kad tai gali būti misija ir kad tėvai nebijotų būti su savo vaikais“, – laidoje kalbėjo jis.

Anot vyro, gražiai ir jaunai moteriai nėra lengva kopti karjeros laiptais. Tad S. Urbonas savo žmonos nuogos nugaros skandalą vadina perėjimu iš mokinukės į moterį.

„Sakiau Ievai, kad politikoje iki tol ji buvo mokinukė. Dabar į ją pažiūrėjo kaip į moterį – po 15 metų politikoje. Vaikai iš jos nedarė vyresnės, nei nieko, jos protas, jos mokslas, jos bakalaurai, magistrai, – sakė S. Urbonas. – Jeigu ji būtų moteris karjeristė be vaikų, tai tokias mes mylim. Ir tokios yra kaip vyrai.“

S. Urbonas neslepia, kad žmona metus buvo atsitraukusi nuo politikos: „Buvo labai liūdnos akys. Ji, būdama namie, buvo visiškai nelaimingas žmogus. Tad man labai gera ją matyti, grįžtant iš darbo. Ji grįžta kaip bomba, labai įsikvėpusi.“

„Vyro prigimtinė realizacija yra padaryti moterį laimingą. Jis turi apsaugoti moterį nuo lyderystės, nuo sprendimų priėmimo. Ir kai vyras padaro moterį laimingą, jis pradeda realizuotis. Ir tada moteris pagal visatos struktūrą pradeda vyrą maitinti energija, žadinti jame vyriškumą, lyderiškumą“, – nuomonės vis tiek nekeitė V. Uspaskichas.

Anot jo, moteriai politika ar darbas turi būti tarsi pomėgis. „Ji neturi uždirbinėti pinigų“, – sakė V. Uspaskichas. 

– Esate trijų mažamečių vaikų tėtis, gimus pirmiems dviem vaikams savo noru išėjęs tėvystės atostogų. Užsiėmimų jums iki dabar netrūksta. Ir štai – pristatėte knygą. Kaip čia taip įvyko?

– Pusmetį iki karantino mokiau vaikus finansinio raštingumo – turėjau po keturias pamokas tris kartus per savaitę. Paskelbus karantiną visa tai sustojo, tad pasidarė labai liūdna ir norėjosi duoti tiems vaikams kažką. Patirtis parodė, kad tik pas mane pamokose jie kažkokių žinių apie pinigus ir gaudavo – labai mažai mokyklų, kuriose tokios pamokos vyksta. Tada ir sugalvojau, kad karantiną reikia išnaudoti knygai, į ją sudėti savo žinias, įgytas tiek vedant pamokas, tiek praktikoje, bendraujant su savo vaikais. Nusprendžiau parašyti knygą, kuri būtų smagi skaityti, bet kartu duotų ir naudos.

Finansinis raštingumas – svarbu, kaip ir visi kiti dalykai, kurių vaikus moko mokyklose, už kai kuriuos gal net svarbiau. 30 proc. studentų, atvažiavę į didžiuosius miestus studijuoti, prisipažįsta: juos labiausiai nustebino tai, kad už maistą reikia mokėti. Tokie tyrimo duomenys. Jie man pasirodė labai baisūs. Iš net trys dešimties suaugę žmonės visiškai nesuvokia realaus finansinio gyvenimo. Pinigų tema Lietuvoje vis dar yra toks pat tabu, kaip kalbos apie seksą. Apie finansus su vaikais kalbama labai mažai, nes tai suaugusiųjų reikalas. Bent jau mus visus taip mokė, mes taip užaugę. Jeigu šeimoje kalbama apie kažkokius pirkinius, vaikai nustumti į šoną, apie pinigus su jais mažai šnekama, neleidžiama vaikams turėti jų pačių pinigų, bandoma viską jiems reguliuoti savo patirtimi.

Aš ir pats iki tų pamokų nesupratau, kad pažinti pinigus ir kuo daugiau žinoti apie juos yra be galo svarbu. Tačiau atsitiko taip, kad kažkada nuvažiavau į diskusijų festivalį "Būtent", o ten buvo diskutuojama apie pinigus. Stovėjo didelė banko palapinė ir aš nusprendžiau toje palapinėje pašnekėti. Bet tuo metu man visiškai pinigai nerūpėjo –  buvau ką tik grįžęs iš Tailando, man atrodė, kad galima gyventi džiunglėse valgant tik vaisius ir daugiau nieko nereikia. Aš pašnekėjau, o Finansų instituto vadovė sako: "O, kaip tu čia įdomiai žiūri į pasaulį. Gal nori šiek tiek labiau pasidomėti apie pinigus, o po to mažiukams pamokėles vesti?"

Pradėjau domėtis ir supratau, kad aš pats labai nedaug težinau, visiškai klaidingai auginu ir mokau savo vaikus. Ir pradėjau kurti programą, kuria dabar naudojasi ir latviai, ir estai. Štai taip ji atsirado.

Ir sudomino mokyklas – klasės ėjo viena po kitos. Matyt, būtų ėję ir toliau, jei ne karantinas. Bet įvyko taipo, kaip įvyko, todėl atsirado knyga. O kadangi ir toliau negaliu mokyti, tai dabar knieti rengti kažkokias nuotolines pamokas, kurios galbūt būtų integruotos mokyklose. Iki spalio 10 d. planuoju sukurti naują – nuotolinio mokymo – programą. Tikiuosi, pavyks.

Nauda: knygoje "PINIGAI ir kiti Gilučių šeimos reikalai", pasak S.Urbono, palikta vietos ir tėvų interpretacijai, todėl skaityti ją reikia kartu su vaiku.

– O kas sugulė į knygą? Ji gimė iš vaikų dažniausiai užduodamų klausimų?

– Taip, knygoje – dažniausiai vaikų užduodami klausimai ir atsakymai į juos. Dar didelė dalis – istorijos iš mano šeimos gyvenimo. Pavyzdžiui, istorija, kurioje aš leidžiu vaikams patiems nuspęsti, ko trūksta namuose, nueiti ir viską supirkti. Mano vaikams atrodė, kad namie trūksta pieno, batono ir riešutų kremo. Apsipirkome, vieną dieną gerai pagyvenome su tuo maistu, ir vaikai suprato, kad vien tik tuo negyvensi. Iš tokių paprastų dalykų pamokos apie pinigus ir kuriamos.

Žinoma, knygos aš nebūčiau parašęs vienas – didelis ir mano kolegės finansų ekspertės Jūratės Cvilikienės indėlis. Kiekviena mano istorija paremta jos finansinėmis žiniomis. Ji puikiai sudėliojo akcentus, ką reikėtų žinoti ir ką daryti, kad tikslą pasiektum. Tai buvo man tam tikras palengvinimas, nes man patinka istorijos, jomis aš gyvenu, bet kad jos duotų naudos – ji smarkiai prisidėjo. Juk aš ne finansininkas – aš esu tėtis, kuris dabar domisi finansais ir bando su tuo supažindinti vaikus, kad jie nebijotų apie pinigus kalbėti, nebijotų bandyti taupyti, nebijotų apskritai liestis prie tų pinigų, nes dažnai mums tai asocijuojasi su kažkokia nešvara.

Kitas svarbus dalykas – ši knyga nėra skirta skaityti vaikui vienam. Tai knyga skaityti tėvams su vaikais. Ji skirta 5–10 metų vaikams, bet 5–6 metų vaikai dar tikrai nepajėgs jos skaityti, ta knyga nėra labai lengva. Mano pirmokė dukra pati skaito, bet reikia šalia sėdėti ir daug ką aiškinti. Tačiau toks šios knygos tikslas iš esmės ir yra – joje turėtų ir tėvai kažką atrasti, užpildyti savo žinių spragas, o vaikams ją skaitant kyla labai daug klausimų, į kuriuos tėvai turėtų būti pasiruošę atsakyti.

Pavyzdžiui, vienoje knygos istorijoje herojė gauna 300 eurų dovanų. Daugeliui vaikų kyla klausimas, kodėl jie tiek negauna? Ir čia puiki terpė tėvams pasipasakoti, kokie yra jų gyvenimai ir kokios žmonių galimybės. Kitaip sakant, palikta vietos ir tėvų interpretacijai. Todėl manau, kad knyga naudinga bus visiems.

– Kokių keisčiausių vaikų klausimų sulaukdavote per savo pamokas?

– Visada – kaip apiplėšti banką? Ar tai būtų įmanoma? Ar banko seifai yra nulaužiami? Kiek juose yra pinigų? Na, ir, aišku, kaip jiems užsidirbti daug pinigų? Nes pas mane labai dažnai ateidavo ir būsimi traktorininkai, ir balerinos, ir policininkai – ir visi jie nori būti milijonieriai. Kalbėdavome apie tai, kad ne visi darbai gali atnešti tiek pinigų, jog taptum milijonieriumi, kad renkantis profesiją yra dar ir pašaukimas, ne tik atlyginimas. Pavyzdžiui, mokytojo. Tikrai tik iš pašaukimo galima dirbti tokį darbą, nes nežinau, kaip už pedagogo atlyginimą galima pragyventi.

Pažintis: S.Urbono vestos finansinio raštingumo pamokos pradinukams susilaukė didelio populiarumo.

Kartais vaikai papasakodavo visokių dalykų apie savo šeimas. Tai irgi aptardavome – kad nereikėtų visiems visko pasakoti, niekam, net ir artimiausiems draugams, nereikia žinoti mamos banko kortelės kodų ar kur tėčio seifas. Vaikai linkę viską išpasakoti nejausdami baimių.

– Ar lengva vaikams suvokti, kad pinigai neatsiranda iš niekur, kad jie yra uždirbami?

– Labai skirtingai. Kartais atrodo, kad ateina iš tos pačios mokyklos trečiokai, ir vieni nesuvokia visiškai nieko, galvoja, kad jie iš kopūstų, o kiti, atrodytų, žino daugiau nei aš. Tada kažkoks keistas jausmas apima, nes nesuprati, kodėl taip yra. Bet susidariau nuomonę, kad labai daug priklauso nuo to, kokia yra pradinių klasių mokytoja. Jeigu tik ji nori į mokymo procesą įtraukti bent kažkiek tos finansų temos, ji tai padaro, ir vaikai labai imliai viską priima.

Pinigų tema Lietuvoje vis dar yra toks pat tabu, kaip kalbos apie seksą. Apie finansus su vaikais kalbama labai mažai, nes tai suaugusiųjų reikalas.

Aš manau, kad šešerių septynerių metų vaikas turi susiskaičiuoti savo pinigus, žinoti, kiek turi, kiek jam turi duoti grąžos. Šitie dalykai yra visiškai paprasti. Bet ateina vaikas, turi du eurus, kažkas kainuoja eurą penkiasdešimt, ir jis sako, kad negalės nusipirkti, nes turi tik vieną... monetą. Tokių vaikų būna net tarp ketvirtokų. Ir tada supranti, kad su vienais, matyt, yra kalbama daugiau, laisviau, todėl jie daugiau žino ir supranta. O norėtųsi, kad visi vienodai tą pagrindinę informaciją gautų.

Pinigai pirmiausia yra susiję su atsakomybe. Mes turime išugdyti vaikų atsakomybę. Net šuniuko pavedžiojimas kiekvieną rytą jau yra atsakomybė. O bendraudamas su vaikais pastebiu, kad neretai yra palikta tų pamatinių klaidų, kurios net ne apie pinigus, o apie pačią atsakomybę. Be atsakomybės pinigų niekada nesuvaldysi ir net nežinosi, kaip juos valdyti.

– Tačiau faktas, kad šiandien pradinukus auginantiems tėvams niekas nieko apie pinigus mokykloje neaiškino, tokios sąvokos kaip finansinis raštingumas apskritai nebuvo. Tai ką jie gali paaiškinti savo vaikams?

– Taip. Aš, pavyzdžiui, jaunystėje taupiau pinigus, vis norėjau jų susitaupyti daugiau, tačiau kaip juos valdyti, ką su jais daryti, kur juos saugiau laikyti, kaip jų daugiau ateityje turėti, niekas su manimi apie tai nešnekėdavo. Todėl ir augindamas savo vaikus iki tam tikro laiko buvau užsidaręs, man atrodė, kad pinigai – tik mano reikalai. Ką čia tiems vaikams aiškinsi – monetų duodi, kad į taupyklę įdėtų, ir tiek. Bet dabar mano požiūris keičiasi.

Aš turiu puikų pavyzdį tėvams, kad įsivaizduotų, kaip atsiskiria biudžetai šeimoje: juk mes einame pirkti maisto ir nuperkame vaikams saldainių. Bet iš tiesų tai yra jau vaiko biudžetas. Tą eurą, kurį sumokėsite už vaiko saldainį, duokite vaikui ir tegu jis pats būna atsakingas už saldumynų pirkimą. Vėliau galima pridėti daugiau atsakomybės: jeigu vaikas vaikšto į gimtadienius ir jam reikia po 10 eurų, tai galima duoti mėnesio pradžioje už visus gimtadienius iš karto ir jis turi pats sugalvoti, kaip tuos pinigus išskaidyti. Yra gausybė žaidimo formų, kurie ir patiems tėvams sukels azartą, ir vaikai tikrai daugiau dalykų išmoks, o svarbiausia – nebijos tų pinigų.

Mes po truputį mokomės, keičiamės. Esame tokia karta, kuri negavo daugelio dalykų, kuriuos gauna mūsų vaikai. Tad dabar turime mokytis kartu su jais.

– Vaikų suvokimas apie pinigus skiriasi priklausomai nuo ko, kokia situacija jų šeimoje?

– Žinoma. Tiesa, kai ateina vaikai iš vadinamųjų valdiškų mokyklų, tai mažiau jaučiasi nei iš privačių. Valstybinėse mokyklose dažniausiai mokosi vaikai iš vidutines pajamas turinčių šeimų. Kartais būna, kad tie turtingų tėvų vaikai, būdami tokioje paprastesnėje aplinkoje, yra labiau skriaudžiami – iš jų būna imama, jų būna prašoma, jie dalijasi, nes nori pritapti. Tai gana skaudi tema – vaikams kartais atrodo, kad draugystė gali būti nuperkama. Tie vaikai dažnai būna ir liūdnesni, jiems trūksta tėvų šilumos, nes tėvai, siekdami uždirbti daug pinigų, su vaikais praleidžia mažiau laiko.

Bet yra ir tokių šeimų, kur tėtis verslininkas ir labai nori, kad vaikas užaugęs būtų verslininkas. Tokie vaikai, atrodo, viską žino apie pinigus – ir kaip juos taupyti, ir kiek jų turi, ir kur juos investuos. Manau, jei tėtis ar mama tokiems vaikams sugeba paaiškinti, kaip tai yra svarbu ir kad pinigais nereikia taškytis, tokie vaikai kažkada daug pasieks. Viskas juk prasideda namuose. Ir daug kas priklauso, manau, net ne nuo tėvų pajamų, o nuo jų būdo, sugebėjimo bendrauti ir daug ką vaikui paaiškinti.

– Ar apskritai gerai yra duoti vaikui pinigų?

– Paprasta forma, manau, visiškai ne. Davimas gali būti kišenpinigiai. O kišenpinigiai – vėlgi, kam jie skirti. Ar tai pinigai maistui, ar taupymui, ar mėnesio biudžetas visas duodamas ir vaikas turi su juo išgyventi, žinoti, kur panaudoti. Aš manau, kad kišenpinigiai yra labai gera pradžia vaikui susivokti, ką jis nori daryti, gal išleisti ir subankrutuoti vieną kartą, kad suvoktų, kaip pinigus reikia paskirstyti. Manau, tai yra finansinio raštingumo pradžia.

Ir nebūtina duoti po 3 eurus per dieną – pradžiai mažiems vaikams galima duoti gerokai mažiau. Mano lopšelinukė, pavyzdžiui, kiekvieną dieną gauna po 10 centų. Ji juos tiesiog deda į taupyklę, niekur jų neleidžia, bet mato, kad tų monetų daugėja.

Tačiau pinigai negali būti duodami už jokius darbus, kurie yra mūsų darbai. Pavyzdžiui, žmonės kartais moka vaikui už lovos pasiklojimą ar kambario susitvarkymą, šuns pavedžiojimą ir pan. Tai yra klaida, nes čia yra pareiga, ir už tai negali būti mokama. Knygoje yra pavyzdys, kurį aš išgirdau per pamokas iš vieno ketvirtoko: jis tiesiog sujaukdavo kambarį, kai jam reikėdavo pinigų, ir "nuskalpuodavo" tėtį. Iš šios istorijos išėjo puikus pavyzdys knygoje, kuris, manau sustabdys daugelį tėvų nuo tokių dalykų.

Vaikams galima mokėti už, pavyzdžiu, langų plovimą, kambarių iššveitimą ar žolės nupjovimą – už tuos darbus, kuriems atlikti samdytumėtės pagalbininkus. Bet mes negalime vaikui už šiuos darbus mokėti euro, jeigu samdytume žmogų už trisdešimt, nes tada sugriūva vaiko suvokimas apie darbą ir tai, kiek tu, kažką dirbdamas, gali uždirbti. Nesakau, kad ir vaikui reikia mokėti 30, bet bent jau 10 eurų galima sumokėti.

– Tėvai kartais pinigais skatina vaikus mokytis. Tai gerai?

– Taip negalima daryti. Tai gali labai pakenkti. Vaikui nereikės pinigų – jis nesimokys. Arba jis gali pradėti labai blogai jaustis psichologiškai, nes mes mokomės ne tam, kad gautume už tai pinigus. Žinių noras turi būti pagrįstas visai kitais dalykais. Bet... Kiekviena šeima turi savo modelį, ir jeigu jis veikia – puiku. Mano nuomone, to nereikėtų daryti, bet gali būti ir kitų nuomonių.

– Tai nuo kokio amžiaus duoti vaikui pinigų?

– Lopšelinukei aš duodu po 10 centų, bet ji dar nesuvokia pinigų vertės – tai tiesiog monetų dėliojimas, piramidžių statymas, kas naudinga motorikai. Kažkokiu momentu ji, tikiu, tiesiog suvoks, ką ji gali padaryti su tais pinigais, kuriuos turi. Kažkada jau buvo sugalvojusi, kad nori kažką nusipirkti, ir mes nuėjome su jos turimais pinigais. Ji išgirdo, kad nelabai kas išeina. Tai skatina ją kaupti jų kuo daugiau. Kitaip sakant, aš tai darau vien dėl to taupymo suvokimo. Taupymo įgūdis, matyt, pirminis, kurį vaikai įgyja, – nežinau vaikų, kurie vaikystėje neturėjo taupyklės. Didesnę sumą – eurą, du ar tris – vaikas turėtų gauti tada, kai jau tikrai moka tuos pinigus susiskaičiuoti, žino, kiek turi ir kokią grąžą jam turi duoti. Kitaip sakant, kai gali juos valdyti.

Kada su vaikais pradėti kalbėti apie pinigus

Nuo pirmojo jų klausimo apie pinigus, kuris jiems pradeda rūpėti. Tėvai turi būti pasiruošę atsakyti į klausimus apie pinigus taip pat, kaip jie turi būti pasiruošę atsakyti į vaiko klausimą, iš kur jis atsirado ar iš kur atsirado broliukas. Pirmas klausimas yra pats svarbiausias, ir jei mes į jį neatsakome, tai galima prarasti visą ateities komunikaciją šia tema. Tad, jei pinigai sudomina trejų metų vaiką ir jis nori juos čiupinėti – turėtume atverti piniginę ir duoti jam tuos metalinius centus žaisti, dėlioti pagal dydį ir pan. Treji ketveri metai vaikams pažinti pinigus yra puikus laikas – tada būdamas penkerių jis neklaus, kur čia mažiausias pinigas, kur didžiausias. Jis per žaidimą tai jau bus sužinojęs. Tad reikia nebijoti, duoti monetų vaikams žaisti, tik nepamiršti jų prieš tai nuplauti, o pažaidus – nusiplauti rankas. Jeigu mes mokysime vaiką anksti pažinti pinigus, leisime jį apsipirkti, susiskaičiuoti grąžą, turėsime nuostabius pirmokus antrokus, kurie puikiai sugebės valdyti matematikos įgūdžius ir mokytis matematikos jiems taip pat gerai seksis.

Poilsis – ėjimas

Praėjusį penktadienį S. Urbono laukė vienas jo iššūkių: vyras pėsčiomis patraukė iš Vilniaus į Visaginą. Taip jis jau kelintus metus iš eilės išnaudoja Tėvo dienos proga šeimos jam suteikiamas išeigines.

"Iš tiesų aš jau ilgai tos savo religijos ieškau, ir vieno žygio metu pagalvojau, iš ko žodis "tikėjimas" sudarytas. Supratau, kad jis sudarytas iš dviejų žodžių – "tik" ir "ėjimas". Tad ėjimas dabar – tarsi mano bažnyčia. Aš ten ir išsiverkiu, kai jau būna labai sunku, ir atrandu daug gerų dalykų, euforijos. Eidamas aš įsikraunu. Man tai savotiška meditacija", – dalijasi S.Urbonas.

Taip bemedituodamas Simonas jau ėjo iš Vilniaus į Kėdainius, į Druskininkus. Prieš tai pusę Tailando taip apėjo.

"Aš jau kokį mėnesį laukiau šitos kelionės, – sako pašnekovas. – Po karantino tai labai labai gerai, nes iš tiesų per tuos mėnesius pavargome stipriai ir aš, ir žmona. Reikėjo ir darbus susiderinti, ir vaikus namuose mokyti, kurie dar per maži patys sėdėti prie to kompiuterio. Tai išvargtas laikas, ir džiugu, kad gaunu tokią galimybę. Turėčiau keliauti 5–6 dienas pagal tai, kiek kilometrų reikia nueiti norint nealinti savo kūno, bet tik tris gavau, sekmadienį būtinai turiu grįžti, nes suplanuota šventinė vakarienė", – praėjusią savaitę pasakojo vyras.

Kai gimė vaikai, tiesiog viską "išjungiau" ir pradėjau mokytis. Pradėjau mokytis iš jų, pradėjau mokytis būti geresnis, pradėjau mokytis eiti anksčiau miegoti, anksčiau keltis ir rodyti tinkamą pavyzdį.

Pasak Simono, jei būtų kas nors pasakęs, kad karantinas truks 20 metų, žmonės būtų iškart kažkaip kitaip pradėję gyventi, nes suprastų, kad tai – ilgam. O kai niekas nebuvo aišku, tai šeima šiek tiek pagyveno atostogų ritmu: mat tris žiemas prieš tai tokiu metu iškeliaudavo į Tailandą, o šiemet tiek pat laiko, kiek būdavo Tailande, liko karantine. Po "atostogų" teko dirbti ir mokytis. Laikotarpis buvo varginantis, kol galiausiai įsivedė tam tikrą dienotvarkę – tai išgelbėjo. "Bet dabar, neslėpsiu, džiaugiamės, kad vaikai gali eiti į darželį – galima šiek tiek atsikvėpti", – sako S.Urbonas.

Su vaikais – tėvas

Trijų vaikų tėvas du kartus buvo išėjęs vaiko priežiūros atostogų. Trečiąjį vaiką jis taip pat prižiūri, nes dažnai dirba iš namų.

Paprašytas prisiminti, kaip kilo idėja jam, o ne žmonai, auginti vaikus, vyras pasakoja, kad jis šeimoje augo vienas. Tėvai gana anksti išsiskyrė, tad jam vis buvo neramu, ar mokės užmegzti tvirtus šeiminius santykius, santykius su vaikais.

"Turėjau vieną projektą – su kolega du mėnesius keliavome po Europą be pinigų, – pasakojo Simonas. – Iškeliavau, kai mano žmona buvo šeštą mėnesį nėščia. Toje kelionėje supratau, kad labai noriu kurti santykį su savo vaiku. Paskambinau Ievai prieš kelionės pabaigą ir pasakiau, kad, gimus vaikui, aš norėčiau eiti tėvystės atostogų. Ji tuo metu buvo ką tik mokslus pabaigusi ir pradėjusi karjerą, degančiomis akimis dar, norėjo dirbti. Nežinojome, kaip viskas bus, bet pasakiau – pabandome, o jei nepavyks, ieškosime kitos išeities. Bet taip jau atsitiko, kad vaikui gimus mano žmona negalėjo jo maitinti, ir tai iškart atrišo rankas man."

Tad kai pora susilaukė pirmosios dukrytės, du mėnesius su ja namuose buvo mama, o tada abu sutarė, kad dėl darbo ypatumų daug paprasčiau ilgesniam laikui namie likti vyrui. Žmona išėjo į darbą, o Simonas liko pabandyti. Ir jam ėmė patikti – pradėjo domėtis vaiko auginimu, skaityti įvairią literatūrą, lankyti seminarus, paskaitas. Labai gerai ten jausdavosi, nes būdavo vienas tėtis su kūdikiu tarp mamų, o jam, užaugusiam su mama ir močiute, su moterimis sekėsi bendrauti.

"Aš daugelio akyse tapau šaunuoliu. Kur kas sunkiau buvo mano žmonai – ji sulaukdavo komentarų, kad dėl karjeros paliko vaikus, kokia ji mama?! Psichologiškai jai buvo sunku. Bet mes stengėmės ją palaikyti, siųsdavome nuotraukas, eidavome pas ją į darbą, stengėmės kuo daugiau laiko praleisti visi kartu", – pasakoja S.Urbonas.

Kai po metų gimė sūnus, situacija buvo panaši, ir vyras vėl mielai liko namie. Tiesa, vyresnėlę netrukus išleido į darželį. Ir su trečiu labai norėjo likti, bet dar tada, kai žmona laukėsi, sutarė, kad dukrytės priežiūros imsis mama – reikia pagaliau ir jai pajusti, ką reiškia tos vaiko priežiūros atostogos. Bet ir čia S.Urbonas pasielgė savaip: pasitikrino savo finansus ir suprato, kad pusę metų gali būti kartu su šeima. Anot jo, tai buvo nuostabiausias šeimos laikas, kai jie galėjo auginti vaikus ir leisti laiką kartu.

Svarbu – požiūris

Prisimindamas pirmosios dukters auginimą S.Urbonas pripažįsta, kad tada ir jam, ir žmonai teko mokytis visko – kai gimsta vaikas, juk niekas neduoda instrukcijos... Dabar jis pats stebisi, kad duodavo vaikui pieniškų dešrelių ar varškės sūrelių kaip užkandžių, planšetę į rankas sėdint ant puoduko – dabar nė už ką taip nedarytų.

"Kai reikėjo likti vienam su vaiku, gąsdino daug kas: o jeigu užsprings, jeigu kas nors atsitiks, verks, jeigu dus? Man atrodydavo, kad maži vaikai kiekvieną rytą pabunda su misija susinaikinti, o tėvų darbas visą dieną juos saugoti. Iš pradžių dėl to saugumo norėjosi vos ne šalmus dėti. Vėliau atsirado drąsos, pradėjau suprasti, kad viskas tau lyg ir duota, darai ir išeina. Tikriausiai kiekvienam vyrui užkoduota būti tėvu, tiesiog reikia tą kodą atrakinti", – svarsto Simonas.

Dar kankino triukšmas, netvarka namie, kurios nebuvo iki gimstant vaikams. Bet laikui bėgant tiesiog įpranti ir prie triukšmo, ir prie tos švaros, kokią ją įmanoma išlaikyti vaikų pilnuose namuose.

Tad ar tėvystės atostogos tikrai yra atostogos? "Aš kažkada sakiau, kad tą žodį reikėtų keisti ir pavadinti tai darbu. Tada bent jau vyrai suprastų, kad moterys nesėdi namie su vaiku šiaip sau. Bet dabar galvoju, kad čia – požiūrio klausimas. Kai tu esi pavargęs arba kai tavęs antroji pusė nepalaiko – tai labai sunkus darbas. Vienam rūpintis vaikais ir buitimi, kai kitas dirba, tikrai sunku. O kai tuo rūpinamės dviese, tai yra kaip žaidimas", – tikina S.Urbonas.

Situacija keičiasi

Anot Simono, jeigu žmogus gali visiškai atsiduoti ir būti su vaiku, matyti, kaip jis auga, augti kartu, tai tikrai atostogos. Nes smegenys veikia visiškai kitaip, kai esi tėvystės atostogose. Ir nenuostabu, kad daug mamų pradeda verslus gimus vaikui, – smegenys veikia kitaip, kūrybiškai. Ir jam pačiam daug idėjų, įvairių projektų kilo būnant tėvystės atostogose.

"Prieš kokius ketverius metus maniau, kad auginti vaiką – tikrai ne atostogos, o dabar mano požiūris keičiasi, – sako S.Urbonas. – Manau, jeigu tu priimi tai kaip atostogas, tada tai tikrai nuostabus laikas. Jeigu susikoncentruoji į kažką viena, ką darai. O juk mamos dažnai bando ir vaikus auginti, ir kažką dirbti, tada nieko nespėja, nieko nepadaro iki galo, sąžinė graužia, tada sėdi naktimis, ryte atsikelia pavargusios, piktos, ir visa tai jaučia vaikas... Kai tik augini vaiką ir tam atsiduodi, tai yra nuostabu. Lietuvoje mums leidžiama gana ilgai tai daryti –  turime gražią galimybę, tik ją reikia išnaudoti. Ir turėti galimybių išnaudoti, nes kartais tų išmokų už vaiką yra per mažai. Daug kas atsiremia į finansus. O vyrai Lietuvoje uždirba 30 proc. daugiau nei moterys – tokia yra tiesa."

Tiesa, situacija keičiasi. Pastaruoju metu įvairiuose seminaruose Simonas sutinka vis daugiau vyrų. Kaip jis juokauja, tenka ir pečiais pasistumdyti – jau dėmesys ne tik į jį. Tačiau jam patinka, kad vis dažniau galima susitikti vyrų, stumiančių vežimėlį. "Nesakau, kad tai yra geras modelis. Manau, kiekviena šeima turi atrasti savo modelį, ir jis yra geriausias", – dėsto vyras.

Tobuliausia savo versija

Simonas yra paskaičiavęs, kad jei dirbtų nuo ryto iki vakaro, kaip dauguma vyrų, uždirbtų gerokai daugiau nei dabar. Tačiau jam svarbiau ne pinigai, o laikas, kurį praleidžia su šeima. Kai kurie dirba po keliolika valandų per parą, o po to sako, kad nepastebėjo, kaip jų vaikai užaugo.

"Žinoma, vaikui reikalinga mama. Bet taip pat žinau, kad ryšys reikalingas su abiem tėvais, ir sakyti, kad tėtis yra mamos padėjėjas auginant vaiką netinkama, nes mes vienodai svarbūs. Aš galvoju, kad tėvai vaikui yra kaip paukščiui sparnai – su vienu sparnu gali kažkur nusiirti, bet su dviem skristi yra daug lengviau", – svarsto daugiavaikis tėvas.

O kas, jo manymu, yra tobulas tėvas? Pasak S.Urbono, tai tas tėvas, kuris būna su savo vaiku, kai vaikui jo reikia. Tad, norėdamas būti geras tėvas, kai gimsta vaikas tiesiog turi pamiršti ankstesnį gyvenimą ir bent penkerius metus pasistengti būti tobuliausia savo versija – toks, koks tu galvoji, kad tu būtum geras žmogus.

"Manau, tobulo tėvo apibrėžimas – stengtis būti tobulam, – sako pašnekovas. – Aš daug pakeičiau. Mėgau klubus, vakarėlius ir visokius panašius dalykus. Kai gimė vaikai, tiesiog viską "išjungiau" ir pradėjau mokytis. Pradėjau mokytis iš jų, pradėjau mokytis būti geresnis, pradėjau mokytis eiti anksčiau miegoti, anksčiau keltis ir rodyti tinkamą pavyzdį."

Iššūkiai padeda tobulėti

S.Urbonas – iššūkių sau mėgėjas. Jis jau įrodė, kad gali išgyventi be interneto, be cukraus, be mėsos, be alkoholio, gerdamas tik vandenį ar maitindamasis darželinukų maistu. Pastarasis 100 dienų iššūkis prieš maždaug trejus metus išsivystė į iniciatyvą #VaikasNeŠiukšliųDėžė ir pakeitė vaikų mitybą daugelyje šalies darželių, mokyklų, atkreipė dėmesį į tai, kuo žmonės maitinami ligoninėse.

Eksperimento metu nusprendęs pasigilinti į tai, ką kasdien darželiuose valgo vaikai, vyras neslepia, kad 100 dienų išbandymas, valgant darželinukų maistą, jam tarsi atvėrė akis. Jis teigia supratęs, kad per 30 metų sistema ikimokyklinio ugdymo įstaigose ne itin pasikeitė, o vaikų mitybos problemos yra išties didelio masto. Tad šįkart pradėjo gilintis į bendrą situaciją, ne į save.

Darželiuose vaikai maitinami bent tris kartus per dieną. Taigi, anot S.Urbono, jie pripranta prie netinkamos mitybos ir tokius įpročius parsineša į namus. Net jei tėvai namuose stengiasi įdiegti sveikos mitybos principus, darželyje visa tai gali sugriūti.

Ne mažesnė problema ir tėvų požiūris į vaikų mitybą. Nors šiais laikais turime daug informacijos šaltinių, visuomenėje vis dar trūksta sąmoningumo: neretai patys tėvai skatina vaikus perimti netinkamus mitybos įpročius.

Tad planuotas 100 dienų iššūkis S. Urbonui virto dvejais metais įtempto darbo. Na, kaip sako Simonas, bent jau pieniškas dešreles dėl to iššūkio tikriausiai pavyko išnaikinti visuose Lietuvos darželiuose. O pasitaikius progai jis vaikams vis pasako, kad dėl jo kaltės dabar darželyje jie negauna arbatos su cukrumi – kad vaikai turėtų ant ko pykti. Bet vis dažniau išgirsta, kad jie ir taip arbatos su cukrumi negeria. Vadinasi, pokytis vyksta. O taisyklingą vaikų mitybą ugdymo įstaigose propaguojantis judėjimas "Super tėvai" subūrė apie 25 tūkst. tėvų.

"Naujausias mano iššūkis – sportuoti ir susitvarkyti viską, ką prisidariau per ankstesnius iššūkius, – sako vyras. – Nemažai tie iššūkiai žalos pridarė. Visada geriau yra gyventi balansuojant, iššūkiai yra kraštutinumai ir kartais organizmas patiria šoką. Kai gėriau 100 dienų tik vandenį, atrodė, kad organizmas išsivalys. Taip, veidas pradėjo valytis, bet priaugau 8 kg, nes paaiškėjo, kad ne visi skysčiai iš mano organizmo pasišalina. Gyvenant be interneto prasidėjo visokios paranojos, baimės, kad nebeišgyvensiu, nes mieste gyventi be interneto – didelė problema. Pradėjau nieko nebespėti, nuo visko atsilikti ir iššūkio pabaigoje prireikė net psichoterapeuto – susigadinau nervus, o mesti nepabaigęs dalykų nemėgstu. Kai iššūkiai susiję su mityba – šeima turi prisitaikyti. Tad nepatogumų visokių buvo. Bet ir atradimų nemažai. Tad kasdieniame gyvenime stengiuosi balansą išlaikyti."

Naujausias Urbonų šeimos gyvenimo projektas – dar šią vasarą Naujininkuose, merdinčiame Vilniaus rajone, prie kurio atgaivinimo jie norėtų prisidėti, įrengiamas vaikų žaidimų kambarys. Planuojama, kad ten atėję vaikai galės gauti sveiko gero maisto.

Šeimos pusryčiai už 1,10 euro

Benedikto kiaušiniai grikių jūroje

5 kiaušiniai – 0,45 euro,

1 morka – 0,09 euro,

1 svogūnas – 0,08 euro,

1 salieras – 0,08 euro,

300 g grikių – 0,40 euro.

Grikius užpilkite vandeniu ir užvirinkite. Sumažinkite ugnį ir virkite, kol grikiai išvirs, apie 15 min. Nupilkite likusį vandenį ir palikite uždengtus. Svogūną, morką ir salierą supjaustykite ir apkepkite, kol suminkštės, apie 5–7 min. Sumaišykite su grikiais. Jei turite, galite paskaninti trupučiu sojų padažo. Pasiruoškite indą virti ir maistinę plėvelę. Ją ištepkite aliejumi, įmuškite kiaušinuką ir užriškite kaspinėlį. Kaspinėlius dėkite į verdantį vandenį ir virkite 5 min. Į lėkštę dėkite grikius su daržovėmis, ant viršaus – Benedikto kiaušinį.

"Svajonių batonėlis" už 15 euro centų

Kol nepradėjau sportuoti, mažai galvojau, kiek suvalgau baltymų̨ ir kiek man jų reikia. Parduotuvėje visada užmetu akį į tuos baltymų batonėlius su įvairiausiais priedais, bet jų kaina dažniausiai mane apsuka atgal.  Du eurai, trys, o kartais ir daugiau. Kartą̨ pasiskundž̌iau žmonai, o ji sako – pasidaryk pats. Pasakė,̇ ir šventa. Man išėjo 37 batonėliai už 4,75 euro.

400 g avižinių dribsnių,

100 g saulėgrąžų,

100 g moliūgų sėklų,

100 g sezamo sėklų,

100 g džiovintų abrikosų,

50 g linų sėmenų sėklų,

80 g sviesto,

80 g kokosų sviesto,

150 g medaus.

Visas sėklas truputį pakepinkite, tada pasmulkinkite maišytuvu. Pasmulkinkite abrikosus. Kad būtų geriau smulkinti, prieš tai pašaldykite. Galiausiai pasmulkinkite maišytuvu ir avižinius dribsnius. Tik trumpai, kad neišeitų avižiniai miltai. Viską sudėkite į vieną indą. Išlydykite sviestą, ten pat – medų ir kokosų sviestą. Visą išsilydžiusią masę supilkite ant sėklų, avižų ir abrikosų. Viską gerai išmaišykite. Galite užbarstyti vanilės, cinamono, proteino miltelių. Gerai išmaišę, dėkite į skardą, išklotą kepimo popieriumi. Masę paskirstykite 1 cm storiu. Pašaukite į orkaitę ir kepkite 170 laipsnių temperatūroje 15–20 min. Ištraukite ir palikite atvėsti. Atvėsusį kepinį supjaustykite norimo dydžio batonėliais.

S.Urbono iššūkis sau: pigiau – ne blogiau

Pirmasis iššūkis sau buvo tikslas pagaminti desertą, nes niekada to nebuvau daręs. Be to, norėjau, kad būtų kuo pigiau, skaniau ir sveikiau. Galite klausti, kaip suderinama desertas ir sveika? Pasirinkau gaminti "Pavlovą". Jei palygintume tradicinius tortus ir pyragus su puskilogramiais sviesto, miltų, grietinės, grietinėlės, daugybe kiaušinio trynių – "Pavlovos" kalorijos yra niekinės. Keli pritūpimai, keli šuoliukai ir vėl galima kartoti desertuką. Juolab taip pigiai – vos už 5 su trupučiuku euro.

Reikės 5 kiaušinių baltymų, 300 g cukraus, citrinų rūgštelės ant šaukštelio galiuko, 1 šaukštelio krakmolo, 400 ml plakamosios grietinėlės, šviežių uogų, mėtų. Baltymus pradėkite plakti ir plakite, kol susidarys putos, bet dar ne standūs balti kalnai. Tada po šaukštą suberkite cukrų ir plakite iki vientisos masės. Suberkite citrinų rūgštį, krakmolą ir plakite, kol pasidarys standi, kieta baltymų masė. Skardą išklokite kepimo popieriumi ir šaukštu iš gautos masės suformuokite apvalų ratą ar kvadratą. Pašaukite į iki 150–160 laipsnių įkaitintą orkaitę valandai, o po valandos išjunkite, bet "Pavlovą" palikite orkaitėje. Po kelių valandų morenginį padą nulupkite nuo popieriaus, išplakite grietinėlę, sukrėskite ją ant morenginio pado, pabarstykite uogomis, mėtomis – skanaus!

Jau rugsėjo 22 dieną „Žalgirio“ arenoje vyks kasmetinis būsimiems ir esamiems tėveliams skirtas renginys „Esu mama“. Šiais metais jame dalyvaus ir žinomas tinklaraštininkas, rašytojas, komunikacijos specialistas bei trijų vaikų tėtis S. Urbonas, kuris čia pristatys ne tik savo knygą , bet ir ves paskaitą tėvams apie ryšį su vaikais bei papasakos kaip jam, išėjus tėvystės atostogų, sekėsi prižiūrėti atžalas.

– Vaikų prekių parduotuvėse yra visa galybė jiems siūlomų produktų, kaip nepasimesti ir nepirkti visko iš eilės? Kokie, jūsų manymu, yra svarbiausi daiktai, kuriuos reikėtų įsigyti iki gimstant vaikui ir kur geriausia pirkti norint sutaupyti?

– Pradžiai reikia turėti automobilio kėdutę, vežimą, krūvą sauskelnių ar vystyklų, jeigu nusprendėte vaikus auginti be sauskelnių. Taip pat labai reikalinga vonelė ir lovelė. Nebūtina visko pirkti iš karto, nes daugelio dalykų, kurių prireikia auginant vaikus, poreikis pasimato bėgant laikui. Ir tu tada tiksliau supranti, ko tau trūksta. Aš esu linkęs pirkti daiktus iš antrų rankų arba įvairiose mugėse. Taip gali už tą pačią pinigų sumą visko daugiau įsigyti nei tiesiog nuėjęs į parduotuvę.

– Vienas didžiausių tėvų iššūkių yra vaikų primaitinimas? Ką patartumėte tėvams, kurių vaikučiai nenoriai valgo ar net priešinasi?

– Neretai tėvai 3-4 valandas kovoja su vaiku bandydami jį pamaitinti, dažnu atveju toks maitinimas būna ir per prievartą, o tai gali privesti net iki vėmimo.Tai ilgainiui tampa didele kančia tiek mamai, tiek vaikui. Todėl tokių vaikučių tėvams patarčiau atlikti „kilogramo testą“ ir savaitę laiko duoti vaikui valgyti tik tada, kai jis nori ir tiek, kiek jis nori, nekišant maisto. Jeigu, pavyzdžiui, vaikas nenori valgyti šią minutę, leiskite jam nueiti pažaisti, padėlioti kaladėles, kai norės valgyti, pasiims pats ar paprašys. Ir taip kiekvieną dieną stebėkite jo svorį. Tada pamatysite, kad vaikas be prievartos valgydamas kada nori ir kiek nori nenumeta daugiau negu kilogramo svorio per savaitę. Jeigu numeta daugiau, tuomet projektą reikia stabdyti.

Auginant vyresnius vaikus labai svarbu neturėti jokių stalčiukų, kuriuose slypi įvairūs sausainukai, riešutukai ir kiti skanėstai, nes tada mes nepastebime, kaip vaikas pasiima juos ir suvalgo.

Auginant vyresnius vaikus labai svarbu neturėti jokių stalčiukų, kuriuose slypi įvairūs sausainukai, riešutukai ir kiti skanėstai, nes tada mes nepastebime, kaip vaikas pasiima juos ir suvalgo. Tada mes nežinome kiek vaikas iš tikro yra valgęs. Reikia apsisaugoti ir neturėti tokių vietų iš kur vaikas gali kažką pasiimti ir pakramtyti be jūsų žinios.

Kitas tėvų iššūkis – pratinimas atlikti gamtinius reikalus ant puoduko. Kaip apibūdintumėte šią patirtį? Kokių gudrybių ėmėtės patys?

– Su pirmu vaiku buvo planšetinis kompiuteris. Jis buvo tiktai ant puoduko ir niekur daugiau ir tai mums padėjo, bet nežinau, ar dabar tai kartočiau. Kai kuriais atvejais reikia atrasti patinkantį puoduką. Pavyzdžiui, mūsų paskutinei dukrai nuo brolių likę puodukai nepatiko, grojantis puodukas nepatiko, galiausiai nuvykome į parduotuvę kur ji išsirinko jai patinkantį puoduką ir ant jo pradėjo sėsti. Kitas būdas, labai padedantis atpratinti vaikus nuo sauskelnių,  – jų atsisakymas. Kurį laiką gali būti visokių balų ir kitų nelaimių, bet augantis vaikas tampa vis sąmoningesnis ir pamažu pradeda suprasti, kad jam tai nepatinka. Galbūt šitas būdas ir atrodo kiek nežmoniškas, bet mes savo vaikams leisdavome su tom šlapiom kelnėm vaikščioti 10-15 minučių ir tada pamažu atsirado suvokimas. Gal ir atrodo, kad tas pusantrų metų vaikutis nieko nesupranta, bet vis tiek reikia kalbėti, reikia rodyti, net ir aš pats esu gal tris kartus sėdęs ant to paties puoduko rodyti (juokiasi). Tam reikia darbo, nes tai nevyksta savaime.

– Prieš savaitę mokyklinukai, o taip pat ir darželinukai šventė Rugsėjo pirmąją. Kaip jūsų vaikams sekėsi pirmosiomis dienomis darželyje? Ar lengvai priprato?

– Mano viena dukra išėjo į priešmokyklinę grupę, ko ji labai laukė, nes ėmė save tapatinti su jau dideliu vaiku ir su mokslais. Ji apie tai svajojo ir kol kas jai kiekviena diena yra kaip šventė.

Mūsų mažoji pradėjo lankyti lopšelį ir iš tiesų jai sekėsi labai gerai lyginant su sūnumi. Su juo aš pusę metų eidavau į darželį kur jis išbūdavo tik iki pietų ir niekada jame nelikdavo miegoti. Aš, matydamas tą vaiko skausmą ir nenorą likti, leisdavau jam grįžti su manimi ir pietų miego miegoti namie. To dabar nedarome su dukra. Tas prisirišimas ir stovėjimas prie durų laukiant, kol vaikas nurims ir nustos verkti, yra labai sunkus ne tik vaikams, bet ir tėvams. Todėl tėvams, išleidžiantiems vaiką į darželį, patariu susigalvoti atsisveikinimo ritualą, kuris patiktų vaikui, nes tai labai dažnai padeda, juk vaikai mėgsta pasikartojimus. Tad jeigu jums pavyksta atrasti tą smagų atsisveikinimą tuomet abiems viskas tampa kur kas paprasčiau – vienam likti darželyje, kitam išeiti. Taip pat labai rekomenduoju likus kelioms savaitėms iki darželio, keletą kartų apsilankyti jo teritorijoje, čia pažaisti, pasivaikščioti, kad jūsų atžala priprastų prie tos aplinkos, taip pat supažindinkite darželio vaikus su būsimais grupės draugais, bent vienu ar dviem, nes tai irgi padės vaikui greičiau adaptuotis darželyje.

– Dar viena jaunus tėvelius gąsdinanti baimė – vaikų „ožiukai“. Kaip patartumėte su jais susitvarkyti?

– Kai prasideda „ožiukai“ ir matau, kad vaikas gulasi ant žemės ar piktas sėdi, tai aš darau tą patį. Tas keistas pavyzdys neretai pralinksmina ir vaikas pamiršta „ožiukus“, o jeigu ne – tada reikia išlaukti. Taip ir laukiu. Galiu laukti ir 20, ir 30 minučių, čia svarbu kantrybė, bet nusileisti vaikui nereikia. Jeigu taip padarai, reiškiasi, kad tu atiduodi visas vadžias vaikui. Svarbiausia išlaukti ir, žinoma, vėliau apie tai pasikalbėti, nes tuo metu, kai vaikas ožiuojasi jam nieko negalima padaryti, jis nieko negali išgirsti, kaip ir mes jausdami įtampą nieko nenorime klausyti.

– Tėčiams vaiko priežiūra atrodo kaip pats didžiausias iššūkis, dėl kurio jie bijo palikti darbus ir pasirinkti tėvystės atostogas. Kaip galėtumėte juos padrąsinti nebijoti priimti šio iššūkio?

– Suvokimas, jog tik moteris turėtų prižiūrėti vaikus, yra atėjęs iš praeities, juk visą laiką buvo taip, kad vyrai turi uždirbti, vyrai yra stiprioji lytis, dažnai čia turbūt yra net ne tėčio problema, o mamos, nes ji nepasitiki vyro gebėjimu pasirūpinti jų bendru vaiku. Aš praeitą savaitę buvau sutikęs tokią moterį, kuri kas 3 minutes skambino vyrui klausdama, ar jis tą padarė, ar aną padarė. Vakare mes sutikome tą vyrą su vaiku ir man pasirodė, kad jis su vaiku daug geriau tvarkosi nei ji. Todėl vyrus galbūt gąsdina tas moterų požiūris ir nusiteikimas, kad vyras negali tinkamai prižiūrėti vaiko. Taip mes esam skirtingi ir, žinote, aš gal aprengsiu dukrą taip, kad ji jaustųsi saugiai, patogiai ir galbūt mano uždėta kepurytė nederės prie basučių, bet tai nieko nereikš, nes mes –vyrai ir moterys – tiesiog matome skirtingai, bet stengiamės dėl to paties tikslo ir kai abu tėvai daro tai iš meilės, vaikas yra laimingas, jis mato, kad jį myli abu tėvai. Vyrai, kurie išdrįsta išeiti tėvystės atostogų, džiaugiasi tai padarę. Aš dabar turiu draugų, kurie sako: „Žinok, tai buvo geriausias sprendimas mano gyvenime“.

Pamenu, kai prieš beveik 6 metus išėjau vaiko priežiūros atostogų, aš buvau vienintelis. Man buvo taip gera, nes aš ateinu su vaiku ir visur būna vien moterys, vien mamos, o dabar aš jau stumdausi pečiais su kitais vaiko priežiūros atostogose esančiais vyrais (juokiasi). Aš džiaugiuosi, kad kalbėjimas apie tai žiniasklaidoje, įvairiose konferencijose, straipsniuose veda prie to, kad vis daugiau vyrų supranta, jog kažkas irgi daro tai, reikia tik pabandyti, ir labai svarbu, kad moterys pačios tai leistų, kad pasitikėtų savo vyrais. Manau, kad dar praeis 1-2 kartos ir mes turėsime lygius procentus tėvų – vyrų ir moterų–, kurie palieka darbus ir išeina vaiko priežiūros atostogų.

– Neseniai parašėte knygą „Mamų eilės“. Papasakokite plačiau kam ji skirta, apie ką ir kodėl būtent tokia?  

– Knyga yra apie mamos likimą, buvimą namuose su vaiku. Aš ją parašiau sarkastiškai tarsi ir nujausdamas, ką jaučia moterys, kad pasijuokti iš jų kasdienybės, kad suprastų, jog jos nėra vienos, kad daug tokių. Skaitydamas tu supranti, kad visiems yra iššūkių, visiems yra sunku ir visiems taip pat gera auginti vaikus. Knygą rašiau tam, kad ją perskaitytų vyrai, todėl joje yra trumpi, nedideli tekstai apie tai, ko truputį trūksta mamai arba moteriai. Ją perskaitę vyrai ima geriau suprasti savo žmonas – vaikų mamas.

Rugsėjo 22 dieną Kauno „Žalgirio“ arenoje vyksiančiame renginyje „Esu mama“ kartu su S. Urbonu įvairiomis temomis paskaitas ves ir kiti žinomi savo sričių specialistai: Lina Čaplinksienė „Makšties infekcijos nėštumo metu ir pogimdyviniu laikotarpiu“, Aušra Bružienė „Aš + vaikas = viena komanda“, Marija Mizgaitienė „Gimdymo baimė“, Sigita Valevičienė „Išprotėjusi motinystė. Kaip išprotėti sveikai?“, Ramunė Murauskienė „Kaip nenusisukti galvos ugdant ir auklėjant vaikus?“ ir Romualdas Šemeta „Kaip padėti žmonai gimdymo metu“. Lankytojų lauks ne tik seminarai, bet ir šeimoms skirtų prekių mugė.

Dalijasi receptais

Sveikatos apsaugos ministerija su Lietuvos restoranų vyriausiųjų virėjų ir konditerių asociacija birželio pabaigoje pristatė patiekalus, pagamintus pagal atnaujintus receptus. Dabar šiais ir dauguma kitų receptų bei gamybos aprašymų nemokamai gali naudotis visos mūsų šalies ugdymo ir gydymo įstaigos, taip užtikrindamos sveiką ir skanią vaikų bei pacientų mitybą.

Sveikatos apsaugos ministro Aurelijaus Verygos teigimu, mitybos įpročiai nesikeičia per vieną dieną, sukurti sveikus ir skanius receptus, savo sudėtimi ir skoniu tinkančius vaikams bei pacientams ir atitinkančius realias įstaigų finansines galimybes, užtrunka.

Sveikatos apsaugos viceministro Algirdo Šešelgio teigimu, sveikas ir skanus maistas ugdymo bei gydymo įstaigose turėtų tapti norma.

"Puikiai suprantame, kad pakeisti mitybos įpročius sudėtinga. Tai nuoseklus, kantrybės ir motyvacijos reikalaujantis procesas. Manau, kad geriausia motyvacija – puikus skonis ir žinojimas, kad produktas ar patiekalas palankus sveikatai. Anksčiau sukurti receptai buvo bandomi Lietuvos mokyklose, sulaukta įvairių pasiūlymų, tad buvo patobulinti ir dabar pristatomi atnaujinti. Tikimės, kad tai bus gera įžanga ir galimybė toliau dirbti, siekiant įdiegti sveikesnį, kokybiškesnį maitinimą ne tik mokyklose ir darželiuose, bet ir ligoninėse", – sakė viceministras.

Ministerija skelbia, jog taip pat yra parengusi ir paskelbusi savo svetainėje švediško stalo principo diegimo ir maisto švaistymo mažinimo priemonių įgyvendinimo rekomendacijas bei kreipusis į savivaldybes ir jų visuomenės sveikatos biurus, kviesdama skatinti jų įgyvendinimą.

Atsivėrė akys

Sveikų patiekalų receptai, galima sakyti, – prieš maždaug dvejus metus visuomenėje kilusios iniciatyvos #VaikasNeŠiukšliųDėžė rezultatas. Vienas šios akcijos iniciatorių – S.Urbonas, su žmona Ieva Kačinskaite-Urboniene auginantis tris vaikus. Jis – "netradicinis" tėtis, mat gimus vaikams savo noru išėjo tėvystės atostogų ir iki šiol tuo džiaugiasi.

S.Urbonas – įvairių socialinių eksperimentų mėgėjas. Jis jau įrodė, kad gali išgyventi be telefono, interneto, cukraus, mėsos, alkoholio. Eksperimentai, kaip pats teigė, jam padeda kovoti su savimi ir įgyti žinių. Iššūkius jis priima kaip galimybę keisti netinkamus įpročius ir įgyti patirties.

Tačiau projektas #VaikasNeŠiukšliųDėžė jį pasuko visiškai nauja linkme. Eksperimento metu nusprendęs pasigilinti į tai, ką kasdien darželiuose valgo vaikai, vyras neslepia, jog 100 dienų išbandymas, valgant darželinukų maistą, jam tarsi atvėrė akis. Jis teigė supratęs, kad per 30 metų sistema ikimokyklinio ugdymo įstaigose ne itin pasikeitė, o vaikų mitybos problemos yra išties didelio masto. Tad šįkart pradėjo gilintis į bendrą situaciją, ne į save.

Iš pradžių galvojau, kad bus smagu, bet įvyko kitas dalykas – pamačiau, kad darželiuose maistas yra toks pats, koks buvo mano vaikystėje. Tada man kilo klausimas: jau turime robotus namuose, tačiau darželiuose maistas liko lygiai toks pats.

"Tuo metu vedžiodavau sūnų į darželį, kur jis būdavo pusę dienos. Kažkaip vis tekdavo kartu su juo pietus pabaigti. Tada ir sugalvojau pamėginti maitintis tuo, kuo darželyje maitinami vaikai. Pusryčiams valgydavau košes ar sumuštinius, pietus – darželyje, pavakarių eidavau į valgyklas, kurios, panašiai kaip darželiai, skaičiuoja pinigus ir kalorijas, – pasakojo S.Urbonas. – Pirmas kelias savaites buvo labai sunku, nes reikėjo pradėti valgyti mėsą, o aš jos prieš tai nevalgiau, mano racione atsirado visokių dešrelių, sūrelių... Skonio receptoriai pradėjo kažkaip keistai reaguoti. Iš pradžių galvojau, kad bus smagu, bet įvyko kitas dalykas – pamačiau, kad darželiuose maistas yra toks pats, koks buvo mano vaikystėje. Tada man kilo klausimas: jau turime robotus namuose, tačiau darželiuose maistas liko lygiai toks pats. Ir visas mano sumanymas pakrypo kita linkme: pradėjau gilintis, kodėl tas maistas toks pats."

Pašnekovo teigimu, tie laikai, kai jis lankė darželį, buvo "deficitiniai". Tada darželiai tikrai negalėjo turėti tokio maisto, kokio gali turėti dabar. Tačiau paaiškėjo, kad dar ir dabar darželiuose maistas gaminamas pagal tuos pačius receptus, kurie buvo pritaikyti tiems laikams. Ištraukia dietologai  30 metų senumo dulkėtą knygą ir sako: pagal ją mes dirbame. Tačiau juk būtent tada, kai daug ko trūko, buvo sukurti visokie keisti receptai, pavyzdžiui, grikiai su spirgučiais ir miltų bei pieno padažu. O keisčiausia S.Urbonui buvo pamatyti, kad dar ir dabar darželiuose vaikams tai patiekiama. Arba sužinoti, kad maždaug 60 proc. darželių vaikams iki šiol bent kelis kartus per dieną patiekiama batono riekė su sviestu, prie kiekvieno maisto duodama batono, kuris neturi jokios maistinės vertės, o tik "užaugina" kalorijų skaičių, kurių trūksta iki dienos normos. Net pieniška sriuba su plėvele iki dabar darželiuose yra. Negana to, nors "valdiškuose" darželiuose visi moka vienodus mokesčius, tačiau atrodo, jog kai kuriuose jų vaikai maitinami nuo kitų darželių likusiu maistu.

"Kai pradėjau kalbėti apie tai, pradėjo ta tema reikštis vis daugiau žmonių. Atsirado daugiau tėvų, kurie taip pat norėjo permainų, pradėjo "lįsti" ligoninių maistai ir visa kita. Tada ir išlindo visi tie dalykai – visi "pontemai", visi "negalėjimai", kad būtų geriau, ir tas visas monstras, kuris valdo viešojo maitinimo reikalus. Tapo aišku, kad čia labai viskas klampu ir labai daug "galų," – sakė S.Urbonas.

Laimio Steponavičiaus nuotr.

Svarbi ir šeima

Darželiuose vaikai maitinami bent tris kartus per dieną. Taigi, anot S.Urbono, jie pripranta prie netinkamos mitybos ir tokius įpročius parsineša į namus. Net jei tėvai namuose stengiasi įdiegti sveikos mitybos principus, darželyje visa tai gali sugriūti.

Ne ką mažesnė problema ir tėvų požiūris į vaikų mitybą. Anot pašnekovo, vaikas formuojasi nuo pat ankstyvosios vaikystės, todėl tėvai turėtų jausti atsakomybę už savo elgesį ir įpročius, kadangi visa tai ilgainiui pradeda atsispindėti jų vaikuose. Ir nors šiais laikais turime daug informacijos šaltinių, pašnekovo nuomone, visuomenėje vis dar trūksta sąmoningumo: neretai patys tėvai skatina vaikus perimti netinkamus mitybos įpročius.

"Jei tėvams sunku keistis dėl savęs, derėtų keistis bent dėl savo vaikų – mes turime būti pavyzdžiu. Juk jei tėvai valgys daržoves, vaikai jų tikrai neatsisakys," – aiškino vyras. Žinoma, daug lengviau mikrobanginėje krosnelėje pašildyti pusgaminių, nei gaminti valgį namuose kartu su vaikais. Tačiau kai nerandama laiko vaikams, atsiranda daug problemų ne tik dėl mitybos.

S.Urbonas neslėpė – jo pirma dukra buvo maitinama dešrelėmis ir sūreliais, nes jis taip suvokė. Bet projekto metu keitėsi pats, keitėsi ir jo suvokimas. Dabar jis gali drąsiai sakyti – jeigu tėvas namie žiūrėdamas televizorių graužia morką, o ne kilnoja alaus bokalą, tai ir vaikai tikrai valgys morkas.

"Tad supratau labai svarbų dalyką – svarbu ne tik tai, kas vyksta darželyje, bet ir tai, kas vyksta namuose, kaip ten ugdomas vaikų supratimas apie maistą ir mitybą. Deja, dar yra daugybė tėvų, kurie galvoja, kad sūrelis yra priešpiečiai, o ne desertas, ar kad vadinamosios pieniškos dešrelės visada yra labai gerai. Kai vaikas auga su tokiais tėvais, jo požiūryje į mitybą niekas į gera negali pasikeisti, – sakė trijų vaikų tėvas. – Dabar mūsų šeimoje, pavyzdžiui, rytais valgomos įvairios košės, ir tai jau įprasta, todėl vaikams keista, jei staiga jiems duodamas koks sumuštinis. Vaikai įpranta. O ar mes, suaugusieji, sugebame išlaikyti tą – čia jau kitas klausimas."

Procesas užtruks

Tačiau ar pakanka vien sukurti sveikų patiekalų valgiaraščius ir patiekti tuos patiekalus vaikams? S.Urbono įsitikinimu – tikrai ne. Juk jau teko girdėti, kad ten, kur vaikai staiga pradėti maitinti sveiku maistu, jie jo paprasčiausiai nevalgo, nes nėra prie tokio maisto pratę, jiems jis neskanus.

"Projekto metu viename darželyje aš paslėpiau cukrų ir įpylėme į arbatą tik trečdalį to, kas buvo numatyta. Vaikai arbatą gėrė ir nė vienam klausimų nekilo. Vadinasi, nebūtina imtis kardinalių veiksmų ir tuos nesveikus dalykus staiga visiškai išmesti – galima mažinti po truputį ir vaikai pripras tų nesveikų produktų vartoti  mažiau. Ypač tai pasakytina apie "darželinius" vaikus. Mes čia gilinamės, koks yra maitinimas mokyklose, į širdį imame, kad pakeitus valgiaraščius vaikai bėga į parduotuves pirkti kebabų, o mes negalime jų sustabdyti. Negalime, nes jau padarėme klaidų", – sakė pašnekovas.

Jo manymu, turi būti sukurta kažkokia bendra sistema. Kodėl dabar viename darželyje geriau maitina vaikus, kitame – prasčiau? Nes nėra kažkokio bendro požiūrio: "Prirašys receptų ir viskas išsispręs? Ne. Gauti receptą yra viena, bet to nepakanka. Ne išeitis tik paduoti vaikui sveiką patiekalą, nes jeigu prie jo nepripratęs, nevalgys. Jį reikia sugebėti pritaikyti konkrečiai bendruomenei, atsižvelgiant į tai, ką vaikai mėgsta. Kaip paprastus makaronus keičia viso grūdo makaronais? Sveikesnių deda 20 proc., po kurio laiko, kai vaikai pripranta – 40 proc., 60 proc. ir t. t. Po truputį vaikus pratina. Patiekti vaikams ne morkų ir obuolių, o iš morkų ir obuolių padarytas mašinėles. Pateikimas. Kai kur vaikai mielai valgo špinatų sriubą, nes tai yra Šreko sriuba. Negana to, reikia mokyti virėjas, tikrinti skonį, bendrauti su tėvais, stebėti vaikus – jei valgo, ar jaučiasi sotūs. Nepakanka tik numesti receptus, dėl kurių visi už galvos susiėmę, nes nemoka pagaminti. Tik tada, kai kiekvieną dieną kažką darai, gali pasiekti rezultatų ir atrasti tą valgiaraštį, kuris tai bendruomenei tinka, tiems vaikams tinka."

Anot S.Urbono, darželis yra mažas uabas, kur vyksta savi reikalai. Tik tėvų švietimas, suaugusiųjų noras, kad situacija būtų kitokia, gali kažką pakeisti į gera.

"Pasiekėme, kad situacija keičiasi, jau yra daug gerų dalykų. Galbūt ne taip sparčiai, kaip norėtųsi, bet faktas, kad tam reikės ne kelerių metų, o kartos ar net dviejų, nes tie dalykai – maitintis bet kuo – jau įaugę daugeliui mūsų ir mūsų vaikų į kraują", – sakė jis.

Naujovės davė naudos

Sveikatos apsaugos ministerija pažymėjo, kad ji yra atsakinga tik už bendrųjų taisyklių mitybai organizuoti tobulinimą ir koordinavimą, o viešuosius pirkimus dėl vaikų ar pacientų maitinimo rengia savivaldybės arba pačios įstaigos. Jos ir sprendžia, ar įstaigos mokinius ir pacientus maitins pačios, ar paslaugą pirks iš šalies.

Kauno miesto savivaldybės atstovai "Kauno dienai" tikino, kad miesto švietimo įstaigose didesnių vaikų maitinimo problemų nekyla.

"Vaikų maitinimo organizavimo tvarkos aprašas patvirtintas jau daugiau kaip prieš metus. Kauno švietimo įstaigos sėkmingai perprato ir įgyvendina šiuos pakeitimus. Maisto racionas tapo sveikesnis, vartojama mažiau cukraus, vyrauja didesnė maisto įvairovė. Jei anksčiau tai būdavo rekomendacinio pobūdžio instrukcijos, dabar – numatytos kur kas aiškesnės, konkretesnės gairės, kuriomis belieka pareigingai ir kruopščiai vadovautis. Kai kurios įstaigos spėjo Kauno valstybinėje maisto ir veterinarijos tarnyboje pasitvirtinti ir vadovaujasi net ne vienu valgiaraščiu", – komentavo Sveikatos apsaugos skyriaus vedėja Renata Kudukytė-Gasperė.

Pasak pašnekovės, naujoves pritaikytos palaipsniui ir nesiekiant iškart kardinaliai pakeisti maitinimosi įpročių, todėl ir vaikai įprato prie palaipsniui vykstančių pokyčių.

"Jiems ne tik patiekiamas maistas, bet ir nuolat vykdoma švietėjiška, edukacine veikla, kai aiškinama, kodėl verta rinktis sveikesnį maistą, kaip tai veikia ir kokią naudą teikia žmogaus organizmui. Didžiausią dėmesį šiai temai savo veiklos planuose skiria įstaigose dirbantys Visuomenės sveikatos biuro specialistai. Beje, kelios ikimokyklinio ugdymo įstaigos Kaune netgi pačios augina daržoves savo įsirengtuose šiltnamiuose ir tokiu būdu moko savo auklėtinius apie sveikatai palankios mitybos reikšmę", – pažymėjo savivaldybės atstovė.

Įdiegto naujovės leido stebėti ir išmetamo maisto kiekius. Anot R.Kudukytės-Gasperės, išmetamo maisto kiekiai tikrai neišaugo, o kai kuriose įstaigose jie netgi laipsniškai mažėja. Tai ypač pastebima bendrojo ugdymo mokyklose, kuriose taikomas švediško stalo principas. Kol kas Kaune veikia vienuolika tokių įstaigų.

R.Kudukytė-Gasperė nurodė, kad Kauno švietimo įstaigos gali pirkti valgiaraščio sudarymo paslaugą, naudotis Sveikatos apsaugos ministerijos bei Lietuvos restoranų vyriausiųjų virėjų ir konditerių asociacijos viešomis technologinėmis kortelėmis arba atsakingi darbuotojai gali sudaryti valgiaraštį vadovaudamiesi savo kompetencija, konsultacijomis, viešomis technologinėmis kortelėmis, įstaigos bendruomenės pasiūlymais.

"Kaune valgiaraščių pirkti įstaigoms neprireikė. Konsultuojantis su kompetentingais specialistais ir vadovaujantis nemokamomis technologinėmis kortelėmis dauguma įstaigų valgiaraščius sudarė savarankiškai", – apie tai, kaip nuspręsta, kokie patiekalai bus ant vaikų stalo, kalbėjo Sveikatos apsaugos skyriaus vedėja.

Prie vaikų maitinimo gerinimo miestas prisideda ir atnaujindamas švietimo įstaigų valgyklas ir virtuves. Siekiama diegti ne tik naują techniką, bet ir padaryti patrauklią aplinką čia valgyti ateinantiems vaikams.

Tėtis Tomas: Turkijoje prie viešbučio baseino laužo nesusikursi

Susipažinkime – Tomas Slausgalvis. Drauge su žmona Gintare esame profesionalūs šokėjai, šokių studijos "Dance4fun" įkūrėjai ir mokytojai. Mūsų keliautojų komandą sudaro keturi asmenys: aš, Gintarė ir dvi dukrytės – šešerių Vakarė ir trejų Gabrielė. Ach, tiesa, visai neseniai šeimos gretas papildė dar vienas bendražygis – kalytė labradorė Dorė. Prisipažinsiu, nesu iš tų tėčių, kurie labai vadovauja. Su žmona draugiškai dalijamės vaidmenimis. Labiausiai mums patinka nuotykių kelionės automobiliu į civilizuotą gamtą (turiu omeny nacionalinius parkus su kempingais; smagias, turistams pritaikytas vieteles prie upių ar ežerų). Mūsų šeimą žavi gyvenimas palapinėse (turime ir visą tokioms kelionėms reikalingą įrangą). Tolimiausias užsienis – dar ateity. Kol kas rengiame trumpesnius žygius aplink Lietuvą, lankome kaimynines ES šalis, kurioms nereikia vizų – pvz., Lenkiją, Latviją, Vokietiją. Slausgalvių šeimos įspūdingiausia kelionė – mėnesio klajonės po Europą su kemperiu. Tuo metu Gintarė laukėsi antrosios dukrelės, o Vakarytei jau buvo dveji metukai. Ar galite įsivaizduoti, kaip giliai vaikui įstrigo ši išvyka?! Po ketverių metų Vakarė, vos išvydusi kur nors kemperį, jau tampo man už skverno ir džiaugiasi, kaip tada buvę smagu keliauti vagonėliu – jame nakvoti, valgyti ir t.t. Prašo pakartoti.

Tėtis Edvardas: savaitgalis namuose su vaikais sunkesnis už dieną kelionėje

Esu Edvardas Kučinskas. Už šeimos sienų – IT vadovas. Namuose – keturių nuostabių vaikų tėtis. Su žmona Vaida keliavome visada. Bendras startas – povestuvinė kelionė į Prahą sutikti 1998-ųjų. Vėliau buvo įvairių agentūrų suplanuotos kelionės. Su pirmagime dukryte taip atostogavome Turkijoje, Maljorkoje, Kretoje. Vėliau pradėjome organizuoti keliones patys. Apvažiavome Kroatiją, dalį Italijos, Kataloniją, Siciliją, Andalūziją. Keliauti su mažamečiais vaikais tikrai nėra paprasta: reikia iš anksto kruopščiai viską suplanuoti, užsisakyti. O ir kelionės biudžetas didelis (į komandą kviečiame dar ir senelius). Reikia superdidelio automobilio, milžiniškos vilos su aštuoniomis miegamosiomis vietomis arba kelių kambarių viešbučiuose. Vis tiek taip keliauti mums gerokai smagiau, nei tiesiog gulėti prie baseino. Pirma – su mažais vaikais ten ir nepagulėsi, antra – neparsiveši tiek įspūdžių. Tai unikali patirtis visiems: prisiliesti prie kitos kultūros, kalbos, istorinių paminklų. Taip plečiame akiratį, įgyjame gyvenimiškos patirties, ištvermės, tolerancijos, bendradarbiavimo šeimoje įgūdžių.

Tėtis Simonas: šiame skubančiame pasaulyje kelionės skirtos pabūti su šeima

Esame Urbonų šeima. Tėtis Simonas – iššūkių meistras, knygos "Mamų eilės" autorius, mama Ieva ir trys mūsų stebuklai: penkiametė Anebelė, keturmetis Viesulas ir dvejų Džiugė Aurora. Savarankiškai drauge keliaujame visą laiką. Esame aplankę kelis miestus Europoje, bet didžiausias ligšiolinis mūsų iššūkis – dvi žiemos Tailande. (Pirmoji – su dviem mažyliais ir dar vienu, gyvenančiu pilvelyje.) Kelionę pradėjome iš Vilniaus, pasimalėme kelias dienas Londone ir tada buvo pats ilgiausias mūsų skrydis iš Anglijos į Kiniją – net 13 valandų kabojome ore! (Po jo nebebijome jokių skrydžių!) Iš Kinijos pasiekę Tailandą, apsigyvenome džiunglių namelyje – su driežais, skorpionais, šliužais, gyvatėlėmis ir viskuo, kas yra gyva ir tikra. Šią žiemą taip pat leidome Tūkstančio šypsenų šalyje, bet visai kitokiomis sąlygomis. Keliauti po užsienį yra puiku, bet, manau, norėdamas pažinti pasaulį, pirmiausia turi kuo geriau pažinti save, savo protėvių kraštą. Ta proga praeitą vasarą surengėme ne mažiau įspūdingą 42 dienų kelionę aplink Lietuvą.

Tėtis Armandas: kelionės išmoko suvokti, kad šeima yra "mes", o ne "aš" rinkinys

Esame trys keliautojai. Aš – Armandas Rumšas (mokytojas, vertėjas, mokslinių straipsnių redaktorius ir, žinoma, tėtis), mama Goda ir sūnus Radvilas – gaujos vadas. Savarankiškai keliaujame jau keturiolika metų. Gimus vaikui, supratome, kad nebeturime galimybės kažkur vykti su grupe, tad ėmėmės individualios veiklos. Pradėjome nuo Kanarų, kur paplūdimyje ištvėrėme penkias valandas, o pabėgę išmaišėme keturias salas. Niekada neskaičiavome, kiek tų šalių esame apkeliavę. Turėtų būti maždaug 52. Gal keliones objektyviau atspindės skaičius, kad esame skridę į 222 skirtingus oro uostus. Buvome visuose žemynuose, išskyrus Antarktidą. Iš penkiolikos gyvenimo metų Radvilas užsienyje yra praleidęs maždaug 3 metus ir `1 mėnesį. Labai mėgstame gamtą ir laukinius gyvūnus, įspūdingiausios kelionės buvo Grenlandijoje, Mongolijoje, Samoa, Mianmare, Galapaguose (Ekvadoras) ir Folklando salose. Mėgstamiausia tapo Indonezija – joje praleidome virš 3 mėnesių.

– Su kokiais sunkumais susiduriate keliaudami? Savarankiškos kelionės – iššūkis labiau tėvams ar vaikams?

– Tomas: Didžiausias sunkumas pateikti šeimynai kelionę taip, kad ji būtų visiems linksma, įdomi ir prasminga. Vaikams įdomu, jei yra daug ledų, sūpynių, maudynių ir pan. (Gražus piliakalnis, nuostabi gamta ar pilis, stūksanti tolumoje, kol kas dar jų nedomina.) Suaugusiesiems smagu, jei pakeliui galima aplankyti kokią istorinę vietą, sukarti kokį kelių kilometrų žygį pėsčiomis. Žodžiu, sudarant maršrutą tenka pasukti galvą, kad įtiktum ir vieniems, ir kitiems. Šiais technologijų laikais, manau, keliautojams sunkumų gerokai sumažėjo. Prieš penkiolika metų, kai mes su Gintare tik pradėjome keliauti, roaming paslauga buvo labai brangi. Važiuodavome su popieriniais žemėlapiais, spausdintais neaišku kada – o keliai pasikeitę... Tai Gintarė sėdėdavo išsiskleidusi kokių 2 kv. m žemėlapį ir bandydavo šturmanauti. Tuomet, aišku, neišvengdavome kuriozų ir lengvo streso. Bet priimdavome jį tiesiog kaip kelionės prieskonį.

– Edvardas: Mūsų vaikai yra labai aktyvūs, drąsūs. Daugelis net stebisi, kaip mes pajėgiame su jais keliauti. Didžiausias iššūkis tėvams – tai bagažo, kelionei reikalingų daiktų krovimas. Jų kiekis visada atrodo įspūdingai – lyg išsikraustytume visam laikui. O kur dar kėdutės, vežimukai... Kelionėse visko būna. Tenka ir paprakaituoti iš streso, kai mažieji patys išeina iš viešbučio arba akimirksniu išlekia iš kavinės tiesiai į judrią į gatvę. Nė minutei negalime atsipalaiduoti. Bet ir namuose įjungtas budrusis režimas. Eilinis savaitgalis ten mums sunkesnis už bet kurią dieną kelionėje, todėl, kai tik galime, judame oru ar asfaltu. Pernai išmaišėme automobiliu Zakopanę. Buvo tikras iššūkis vaikams, ypač mamai, kuriai teko atremti ir ištverti visus tuos: "Kada jau?", "Ar greitai atvažiuosim?". Vis dėlto kelionės automobiliu turi savito žavesio. Vaikams visada suplanuojame pramogų: vandens parkai, baseinai, atrakcionų parkai ir pan. O ko užsinori po tokių smagių, bet sudėtingų atostogų? Cha... Tik vieno: pradėti planuoti kitas atostogas!

– Simonas: Mano penkiametė dukra jau yra atšventusi jubiliejinį – 30-ąjį – skrydį lėktuvu. O visi trys mano vaikai pirmą kartą skrido lėktuvu nesulaukę nė trijų mėnesių.  Daugelis tėvų neleidžia sau nė pagalvoti, kad su mažais vaikais galima keliauti. Tada aš jiems sakau: o kada keliauti su vaikais, jei ne tada, kai jie dar maži? Vėliau prasidės darželiai, mokyklos, draugai, pramogos. Keliaudamas vienas niekada nesusidursi su tiek sunkumų, kaip keliaudamas su vaikais, bet tai tėvų bėdos. Vaikai to nejaučia.

– Armandas: Kelionė nėra iššūkis. Tai džiaugsmas. Ją planuoti, sutinku, yra sunkus darbas (ypač kol dar trūksta patirties). Mes pradėjome keliauti tuomet, kai internete dar buvo labai mažai informacijos. Ką beliko daryti – improvizuoti. Tarkim, atvyksti į kokį miestą po vidurnakčio, nerezervavęs viešbučio, ir bandai suktis iš padėties. Nuo 2008-ųjų, kai kelionių pramonėje įvyko interneto persilaužimas, tapo kur kas lengviau. Mūsų trijų asmenų šeimai daugiausia problemų kelia kažkokia sunkiai paaiškinama viešbučių neapykanta šeimoms su vienu vaiku – kai kuriose šalyse beveik visų viešbučių triviečiai kambariai kainuoja kone tiek pat, kiek du dviviečiai, arba dar blogiau – triviečių beveik išvis nėra. Didžiausias iššūkis ir laimėjimas – nuvykti į kokį nors atokų ir sunkiai pasiekiamą nacionalinį parką, kur gyvūnų vis dar daugiau nei turistų.

– Neseniai teko matyti filmą "Stiklo pilis", sukurtą pagal rašytojos Jeannette's Walls autobiografiją. Ekscentriškas rašytojos tėvas mokė savo vaikus, kad pasaulio pažinimas turi būti gyvas – ne tik iš knygų ar mokyklos suolo...

– Simonas: Manau, kad visur turi būti balansas. Keliaujant ir neskaitant knygų, manau, ir patyrimai bus kiek kitokie. Juk gaudami žinių mes daugiau suprantame, tai leidžia pamatyti daugiau ir tikrame pasaulyje. Todėl manau, kad keliauti reikia visaip. Ir knygų, ir gyvenimo keliais. O mūsų vaikai kelionėse išmoko labai daug. Bet tik dėl to, kad mes joms (ir kartu jiems) skyrėme visą savo laiką, ir tai prisidėjo prie vaiko tobulėjimo greitesniu žingsniu. Šiame skubančiame pasaulyje kelionės, manau, pirmiausia skirtos pabūti kartu visai šeimai, ir tik po to – kažką pamatyti.

– Armandas: Visiškai sutinku su filmo mintimi. Liūdna, kad daugelis žmonių vis dar nesupranta tokio paprasto dalyko. Visiškai nesvarbu, kad vienų ar dvejų metų vaikas vėliau vienos ar kitos kelionės nė neatsimins. Svarbu išlaukti. Rezultatai nepasirodo iš karto. Tikiu, kad į vaiko pasąmonę keliaujant nuo mažens įrašomi neįkainojamos vertės patyrimai ir įspūdžiai. Tad būkite drąsūs ir investuokite į perspektyvą! Na, o šiandien, kai tėvai su mažais vaikais iš tiesų gali lengvai, patogiai ir saugiai keliauti (turiu omeny sauskelnes, kūdikių maistelį, nešiokles, internetą), yra tiesiog nuodėmė atimti iš vaiko tikrąjį pasaulio pažinimą.

– Tomas: Manau, kad pasaulio pažinimas turi būti gyvas, bet su integruotais į jį šiuolaikinio pasaulio pasiekimais. Modernias technologijas išmanantis XXI a. žmogus naudojasi navigacija, "Google" žiniomis apie lankytinas įdomias pasaulio vietas, specialiomis programėlėmis ar aplikacijomis. Man kur kas įdomiau stebėti naktį žvaigždes įsijungus aplikaciją, kuri parodys, koks tai dangaus kūnas. Tokiu atveju prasiplečia ne tik vaikų, bet ir suaugusiųjų akiratis: juk negali būti absoliučiai viską išmanantis tėtis... Bet žiūrėti tik į paveikslėlius kompiuterio ekrane ir sakyti, ko man ten važiuoti, jei ir taip viską matau per "Google" vaizdus, yra labai trumparegiška. Virtualus vaizdas neatstos to jausmo, kai viską gali išvysti ir patirti gyvai.

Pasaulio pažinimas turi būti gyvas, bet su integruotais į jį šiuolaikinio pasaulio pasiekimais.

– Ar savarankiškos kelionės, jūsų tėviška galva, pranašesnės už "viskas įskaičiuota" poilsį kokiame nors Turkijos kurorte? Galbūt jūsų vaikams būtų smagiau tiesiog turkštis viešbučio baseine?

– Tomas: Bet kokioje srityje darytis malonų masažą yra smagiau, nei patirti kokį šoko terapijos manualinį kaulų laužymą, bet... Nepabandęs vienokio, negalėsi įvertinti kitokio. Pagulėti Turkijos kurorte tiesiog privalai, kad pajaustum, koks poilsis tau labiau patinka – "viskas įskaičiuota" ar "viskas netikėta". Turkijoje prie baseino laužo nesusikursi, šašlyko neišsikepsi, o ir nepažvejosi. Kas lieka? Maudynės ir bambų deginimas. Iš praktikos galime pasakyti, kad toks poilsis mums apkarsta po kokių dviejų trijų dienų. Užtai, kai keliavome mėnesį po Europą su kemperiu, kelionės pabaigoje visi be galo liūdėjome, kad ji artėja į pabaigą. Štai jums ir atsakymas!

– Simonas: Nemėgstu "viskas įskaičiuota" atostogų pirmiausia todėl, kad tuose viešbučiuose labai didelis vartojimo ir metimo pavyzdys. Dar – milžiniška žmonių koncentracija, kurioje sunku rasti ramybę. Taip, ir mums keletą kartų teko atostogauti tuo patogiuoju būdu, kai dėl nieko nereikia sukti galvos. Prieš kelias savaites kaip tik grįžome iš vieno tokio Turkijos viešbučio, kur maži vaikai tampomi iki vidurnakčio po viešbučio pasirodymus ir kur vargšeliai užmiegotomis akimis turi stebėti nemokamus kokteilius maukiančius jų tėvus. Buvo labiau liūdna nei linksma nuo tokio tėvų sąmoningumo. O lūkesčiai buvo dideli... Artimas skrydis, gera kaina, maitinimas (kokia laimė, kai gali atsitraukti nuo puodų!) Taip, poilsis "viskas įskaičiuota" turi daug pranašumų, bet galėjimas rinktis, o ne gauti, kas supalnuota, yra mūsų šeimos kelionių vizija.

– Armandas: Negaliu savo šeimos kelionių lyginti su "viskas įskaičiuota", nes niekuomet tokiose ir nebuvau. Gal žmonės, vykstantys į tokias atostogas, labai pavargsta pilkoje kasdienybėje ir jiems tiesiog norisi apie nieką negalvoti? Nėra pranašesnių variantų, tiesiog žmonės skirtingi. Kažkam reikia dar aštresnių gyvenimo prieskonių, o kažkam norisi dar vieno svaiginančio kokteilio po palme. Mūsų šeimai savarankiškos kelionės reiškia pažinimą, nuotykius. Taip keliaudamas daug sužinai, pažįsti naujas kultūras, jų žmones. O viešbučiai "viskas įskaičiuota", manyčiau, yra tokie patys visame pasaulyje. Be menkiausios netikėtumo galimybės, be šanso pasitikrinti, kaip sugebi spręsti sudėtingas situacijas (tai, beje, irgi labai lavina, ugdo bei grūdina ne tik vaikus).

– Kaip į jūsų keliavimą su visu šeimos taboru žvelgia aplinkiniai? Ar nesulaukiate draugų, pažįstamų replikų, kad galėtumėte keliauti kaip visi normalūs žmonės?..

– Simonas: Daugeliui atrodo, kad mes keliaujame per daug. Bet mes su žmona suvokiame, kad šis laikas labai trumpas ir kad greitai tokių ilgų kelionių nebegalėsime sau leisti. Turiu omeny, kai vaikai pradės lankyti mokyklą. Tad šiuo metu visas savo santaupas sąmoningai skiriame ne naujam automobiliui ar sodui. Didžiausias mūsų turtas – tai galėjimas keliauti, keliauti ilgai ir taip susirinkti visus Lietuvoje taip trūkstamos saulės (laimės) spindulius.

– Armandas: Aplinkiniai manęs beveik nebekritikuoja. Vis dėlto, kai buvome jauni tėveliai ir pradėjome keliauti su 11 mėnesių kūdikiu, sulaukėme labai daug kritikos, pastabų, netgi pasmerkimo iš aplinkinių. Šiandien labai džiaugiamės, kad išlikome tvirti, nepabūgome ir išdrįsome suteikti sūnui tai, ką galėjome geriausio – pasaulio pažinimą. Juokaujame, kas ką turėjo prieš, per penkiolika metų jau išsakė. O normalumas yra susitarimo dalykas. Warrenas Buffettas sykį pasakė maždaug taip: "Jei pamatau, kad esu dauguma, iškart susimąstau, kad turbūt kažką darau negerai."

– Kaip sakoma, gerai, kai gerai, bet... Ar yra buvę kokių stresinių situacijų keliaujant su vaikais ir kaip pavyko su jomis susidoroti?

– Simonas: Kartą buvome olose su vaikais. Bežygiuojant dingo visur elektra ir likome su gidu, vienu prožektoriumi, dviem vaikais ant rankų ir besilaukiančia žmona. Teko eiti tamsoje, kas buvo beveik neįmanoma. Lendant pro siaurą angą iš rankų ištrūko sūnus ir verkdamas pabėgo kažkur į tamsą, kur buvo ir duobių, ir skardžių... Tos kelios minutės, patikėkit, man buvo lyg pragaras. Suradęs sūnų laikiau ir verkiau kartu su juo, o visa kelionė einant atgal buvo sunkiausias dalykas, nutikęs man kada nors kelionėje. Radus išėjimą ir atsidūrus lauke, net apsikabinome su gidu. Pasirodo, ir jam tai buvo pats baisiausias turas per septynerius darbo metus.

– Armandas: Deja, kelionėse stresas neišvengiamas. Tų labai didelių stresų yra buvę gal apie dešimt. Baisiausia, žinoma, kai suserga vaikas. Vis dėlto į visas nesėkmes (dingo bagažas, kas nors susirgo, pavogė brangų fotoaparatą) reikėtų reaguoti paprastai: juk tokios pat nesėkmės nutinka ir mūsų kasdienybėje. Kartais pasitaikydavo ir komiškų vaizdelių. Pvz., atvažiuojame į Peru, į Piską. O vietiniai sako: "Mūsų vienintelis viešbutis sugriuvo prieš keturias dienas. Bet neliūdėkit, nuvešime jus į Parakasą – ten viešbučių pilna." Arba, pavyzdžiui, Pietų Argentinoje žengiame Atlanto pakrante trumpomis rankovėmis. Temperatūra +3, tačiau mūsų bagažas su visais šiltais drabužiais nusprendė nuskristi į Čikagą... Matot, kiekviena sudėtinga situacija išmoko tave vis naujų dalykų, suteikia patirties. Be šitų smulkių nesėkmių kelionė net nebūtų kelionė.

– Pridėkite ranką prie širdies ir paatviraukite: ar grįžę iš tokios kelionės nenorite imti dar vienų atostogų, kad pailsėtumėte nuo mylimos šeimos?

– Armandas: Kai skrendame namo, visada imame aptarinėti, kur vyksime kitą kartą. Nežinau nieko baisesnio už vienatvę be šeimos.

– Simonas: Svarbiausia stengtis nepamiršti to jausmo, su kuriuo grįžai, nes jis labai greitai išblėsta miesto džiunglėse. Vėl darbai, vėl darželiai, būreliai ir tas šeimos jausmas kuo toliau, tuo labiau ima darytis indvidualus... Tad, jei kelionėse kartais ir pagalvoju, kad jau laikas būtų pabūti atskirai, tai išsyk sau primenu, kad būdamas atskirai daug labiau noriu atsidurti ten, kur visa šeima.

– Tomas: Grįžę po turistinės kelionės, kai mėnesį turėjome tenkintis buitimi be patogumų, negalvojame apie nieką kitą, kaip tik koks gėris yra karštas vanduo, šildomos grindys, plati lova su patogiu čiužiniu... O paskui imame planuoti kitą kelionę. Dabar laukia naujas iššūkis – pirmoji bendra kelionė su labradore Dore!