Neseniai perskaičiau vienos socialiniuose tinkluose žinomos komunikacijos specialistės įrašą ir apėmė dvejopi jausmai. Moteris su didžiuliu pasididžiavimu pasakojo apie tai, kaip prisidėjo prie gamyklos statybų netoli Kauno. Iš tiesų, pasiekimas įspūdingas, turint galvoje tų patalpų dydį, sudėtingumą ir statybų trukmę. Kita vertus, sėkmingo finišo kaina irgi nemaža. Pačios autorės žodžiais, paskutinėmis statybų savaitėmis "pamečiau laiko nuovoką, savaitgalio konceptą, pietų konceptą, numečiau 3 kg, sugėriau dvi pakuotes migdomųjų, susilašinau dvi lašelines, atsinaujino skrandžio opa, tris kartus verkiau, du beveik rėkiau". Skaitant šias eilutes, man nejučia kyla klausimas – o dėl ko?

Su derama pagarba visų specialybių atstovams, bet na… Suprasčiau, jei tokiais žodžiais savo patirtis nupasakotų gydytojas arba ugniagesys, šalį ištikus masinei katastrofai. Juk jų didvyriškumas ir pasiaukojimas tiesiogiai susijęs su gelbėjamomis gyvybėmis. Bet kai šitaip apie savo darbą kalba vadybininkai, rinkodaros specialistai ar aptarnaujančiojo personalo darbuotojai, kyla kita mintis. Gal jie savo gyvenimą aukoja vien tam, kad kažkam kitam sukrautų daug pinigų? O patys, geriausiu atveju, pasiima tik mažytį procentėlį to, ką uždirbo kitam, ir, žinoma, pasiglosto ego, vėl padarę tai, kas neįmanoma.

Pamenu, draugė dirbo vienoje įmonėje, kurios veiklos tiksliau apibūdinti dėl konfidencialumo negaliu. Ta vieta savo darbuotojus labai jau gudriai "motyvuodavo". Pirmojo mėnesio rezultatus padaugindavo iš dviejų ir gautą skaičių nurodydavo kaip ateinančio mėnesio tikslą. Na, maždaug, versdamasis per galvą pasirašei sutartis su penkiasdešimt klientų? Kitą mėnesiuką prašom šimtą! Kas baisiausia – darbuotojai pasiekia tą šimtą, iki išnaktų sėdėdami biure. O paskui dar puikuojasi prieš mažiau atkaklius kolegas. Geros manipuliacijos esmė ir yra padaryti taip, kad kitas tikėtų sprendimą priėmęs pats, laisva valia. O kol vieniems dalyvauti lenktynėse savo jėgomis atrodo kaip tobulėjimas, kažkas šypsosi mokėdamas algą vienam darbuotojui už dviejų su puse darbą.

Taip, gyvenime būna visko. Būna, kad taip užsidegi kokiu nors projektu, jog į antrą planą nukeliauja tokie prabangos dalykai kaip pakankamas poilsis, namie gamintas maistas ar knygos skaitymas prieš miegą. Būna juodų ruožų, kai viskas sukrenta krūvon ir lakstai panikos pilnomis akimis nuo vienos atsakomybės prie kitos. Tik, bent jau mano kuklia nuomone, savaitgaliai biure ar naktys žvelgiant į kompiuterio ekraną, o ne į mylimųjų akis, turėtų būti laikina išimtis, bet ne amžina taisyklė.

Nes antraip rizikuojama visą gyvenimą šokinėti per vis kylančias karteles, tikintis, kad vieną dieną pasieksi finišą, o tada jau tavo naudai strikinės jauni bei sveiki, ir pagaliau ramiai pailsėsi. Tik nežinau, kiek toks poilsis kokybiškas, kai vaikai su tavimi nebenori bendrauti, nes augdami turbūt manė, kad jų vardas yra "netrukdyk". Kai nebeturi nei vieno draugo, nes net ištikimiausi po šimtojo pasakymo "negalėsiu, užsiėmusi" nustojo siūlyti susitikti. Kai pats, be profesinių subtilybių, daugiau niekuo nei kuo domiesi, nei turi ką papasakoti.

Internete klaidžioja dvi kardinaliai skirtingos klišinės citatos. Viena jų – "Karjera – nuostabu, bet prie jos šaltą naktį neprisiglausi", kita – "Jūsų karjera niekada nenubus ir nepasakys jums, kad jūsų nebemyli". Turbūt abejose esama tiesos ir kiekvieno laisvė rinktis, kiek svarbi gyvenimo dalis yra darbas. Tik gal vertėtų neužmiršti žodelio "dalis". Ir dažniau palinkėti sau ir vieni kitiems ramybės. Ne tik prieš Kalėdas ar išlydint amžinojo poilsio.

Tikrosios padėties neįmanoma suprasti neįsigilinus į pastarųjų kelių metų rinkos padėtį. Jei siūlomas produktas bus nepatrauklus, jo tiesiog niekas nepirks ir įmonė žlugs. Todėl būtina prisitaikyti prie kartų kaitos atnešamų pokyčių.

Vis daugiau  „tūkstantmečio“ kartos vaikų įžengia į rinką kaip vartotojai perkantys už savo pinigus. Ši karta visai kitokia. Ne tik požiūriu į technologijas, bet ir į gyvenimo būdą. Vis labiau į madą grįžta barzdos, kurios yra kaip peilis po kaklu skutimosi priemones gaminančioms kompanijoms. Per paskutiniuosius penkerius metus JAV skutimosi priemonių rinka susitraukė 11 proc, rašo „Reuters“.

Dauguma įmonių pasirinko tradicinius būdus problemai spręsti. Jie sumažino savo pelno maržas, taip leisdami atpiginti produktus. Logika paprasta: mažesnė kaina skatina pardavimus. Tačiau „Gillette“ pasielgė priešingai. Ji ne tik nemažino kainų, priešingai – jas didino ir dar bandė pakeisti rinkos tendencijas. 

Išleisdama reklamą, įmonė neabejotinai idėjų jai sėmėsi iš ką tik garsiai praūžusios #MeToo skandalo, kai moterys konsolidavosi ir viešino praeityje patirtą vyrų seksualinį priekabiavimą. Reklama tikrai turėjo rasti palaikymą tarp moterų, nes jose vaizduojamos jas skaudinančios ir užgauliojančios situacijos, skatinančios taip nesielgti.

Reklamos kūrėjų mintis buvo ta, kad vyrai turi rodyti pagarbų elgesį vaikams, nes jie užaugs vyrais. Tačiau daugybė reklamą išvydusių žmonių, siunčiamą žinią suprato visiškai kitaip.

Didžioji dalis vyrų nesutiko, kad vyriškumas yra tik seksualinis priekabiavimas, nešvankūs komentarai, muštynės ir kitos blogybės. Taip pat, kad reikia atsisakyti vyriškumo. Ir tai atsispindėjo reklamos vertinimuose. Šiuo metu ji peržiūrėta daugiau nei 31 mln. kartų ir surinko 1,5 mln. paspaudimų „nepatinka“. Komentarų skiltyje plinta patyčios dėl reklamos ir neigiamus komentarus trinančių administratorių. Dabar ir dėl patirtų nuostolių dydžio.

Toks neigiamas požiūris išties paveikė „Gillette“. Naujausios jos reklamos turi itin nedaug peržiūrų, o po vaizdo įrašais išjungtos komentavimo funkcijos. Taip pat negalima išvysti, koks reitingas skiriamas naujiems reklaminiams. To nebuvo iki lemtingos reklamos.

„P&G“ grupė šį prekės ženklą nusipirko 2005 m., tada už jį buvo sumokėta 57 mlrd. dolerių (šių dienų kursu, atsižvelgiant į infliaciją, tai 75 mlrd. dolerių). Pernai  žurnalas „Forbes“ šį ženklą įvertino 16,6 mlrd. dolerių suma. 

Per praėjusius metus įmonė pardavė vyriškų skutimosi reikmenų už 6,22 milijardų dolerių, tačiau iš moteriškos linijos produkcijos sugeneruota tik 1,28 mlrd. dolerių. Akivaizdu, kad vyrai yra pagrindiniai įmonės produktų pirkėjai.

Sunku tuo patikėti, tačiau bent kol kas „Gillette“, panašu, laikysis pasirinkto kurso. Iškart po blogos naujienos apie patirtus nuostolius, vadovybė kalbėjo be didelio nustebimo. „The Wall Street Journal“ kalbintas įmonės finansų skyriaus vadovas Džonas Moeleris (Jon Moeller) sakė: „Mes žiūrime į metinius pardavimų, akcijų ir maržų progresines vertes.“ Jam kur kas labiau rūpėjo tai, kad tūkstantmečio karta nemėgsta skutimosi.