Meilė nuo vaikystės

Škotų terjeras – mažas, kresnas, trumpakojis, ypač tvirto sudėjimo, šiurkštaus kailio, kiek groteskiškos išvaizdos šuo. Ši veislė kadaise buvo išvesta urviniams gyvūnėliams medžioti.

A. Petrilionienė sako šios veislės šunis pamėgo dar vaikystėje, pamačiusi tuo metu populiarų klouną Karandašą su šunimi Kliaksa. Nors apie tokio šuns įsigijimą negalvojo, sutikusi kur nors bevaikštinėjant negalėdavo ramiai praeiti – turėdavo apžiūrėti, pakalbinti, paglostyti.

„Prieš kokius keturiolika metų vyko mūsų studijų grupės susitikimas, – pasakoja Ana. – Kadangi mes su vyru Gyčiu esame bendrakursiai, nuvažiavome į tą susitikimą. Ten dalyvavo ir mūsų grupės draugas Aras Dichavičius, žinomo fotografo Rimanto Dichavičiaus sūnus. Jis papasakojo, kad augina škotų terjerą. Pažadėjo, jei kergs šunį ir jis turės šuniukų – man praneš. Po kurio laiko ir skambina: yra šuniukų. Aš net drebėti iš susijaudinimo pradėjau. Tais metais buvo mano jubiliejus, tad nusprendėme ta proga škotuką ir įsigyti.“

Tęstinumas: net A. Petrilionienės skiautiniuose – škotų terjerai, todėl jos darbus dažniausiai perka šios veislės šunų mylėtojai iš įvairiausių pasaulio šalių. / Butauto Barausko nuotr.

Šeimos džiaugsmas

Tiesa, teko lukterėti, kol buvo galima šuniuką pasiimti, o kai atėjo laikas, A. Dichavičius su dukra buvo išvažiavę į Turkiją atostogauti. Moteris sako minutes skaičiavusi, kada jis grįš, kad galėtų važiuoti šuniuko.

„Kaip dabar pamenu – Aras paskambino iš oro uosto ryte. Sako: „Važiuojame namo, pamiegosime truputį, tada važiuosime pasiimti Kamanės.“ Tai mes sėdėjome ir laukėme, kada jis išsimiegos“, – prisimena Ana.

Ir galiausiai šeimos namuose atsirado didelis džiaugsmas – juoda škotų terjerė vardu Kamanė.

„Kadangi esu siuvėja, pas mane lankydavosi daug įvairių žmonių. Viena klientė pasiūlė: vesk šuniuką į parodas, – pasakoja Ana. – Aš apie šunų parodas nieko nesupratau, tad ji rekomendavo man pažįstamą vedlę – labai šaunią merginą Karoliną. Kartu su ja nuvažiavome į parodą Panevėžyje ir... laimėjome. Viskas, užsikabinome. Susidraugavome su Karolina ir pradėjome važinėti po parodas. Kadangi mes su vyru ir taip mėgome keliauti, tai nuvažiavus kur nors dar reikėdavo pilis, dvarus apeiti. Kai dabar nuotraukas pasižiūriu – visur mes su šunimis.“

Butauto Barausko nuotr.

Greitai gretos pasipildė

Vėliau šeima nusprendė, kad Kamanei reikia draugo. Ieškojo šuniuko su gerais genais Lietuvos škotų terjerų veislynuose, bet galiausiai pamatė, kad yra šuniukų vada viename Čekijos veislyne.

„Peržiūrėjau šuniukų nuotraukas ir vieno akytės įstrigo man į širdį, pagalvojau: mano šuo. Parašiau laišką veislyno savininkui, jis man labai gražiai atrašė, paskui paskambino ir svarstė, kaip tą šuniuką mums atsiųsti, – prisimena Ana. – O aš galvoju: kaip čia dabar paštu šunį siųsti? Sakau vyrui – važiuojam. Susikrovėme į automobilį daiktus ir nuvažiavome į Čekiją, dar pakeliui gausybę pilių aplankėme. Taip į mūsų namus atkeliavo Fabriano Euri-Escot, trumpiau – Fabris.“

Paaiškėjo, šeima parsivežė labai puikų veislės atstovą – Lietuvos parodose jis iškart pradėjo rinkti apdovanojimus. Tada vedlė pasiūlė nuvažiuoti į parodą Slovakijoje, kur šuo taip pat buvo puikiai įvertintas, vėliau vyko ir į parodą Čekijoje, kitose šalyse. Taip prasidėjo iki šiol besitęsiančios šeimos ir augintinių kelionės po visą Europą. Galiausiai buvo įkurtas ir škotų terjerų veislynas „Kamanės lizdas“.

Kolekcija: Petrilionių šeimos namuose gausu su škotų terjerų veisle susijusių suvenyrų. / Butauto Barausko nuotr.

Skirtingi charakteriai

Ana pasakoja, kad kartą pamačiusi rudą škotų terjerą, įsimylėjo, tačiau Lietuvoje šios spalvos škotų terjerų nedaug. Teko pasistengti, kad tokios – kviečių – spalvos augintinė atsirastų ir jos namuose. Tai moters numylėtinė Aguona, Kamanės ir patinėlio iš Kauno palikuonė, šeimininkės švelniai vadinama Agute.

Dabar šeima turi visų spalvų šios veislės augintinų – juodų, raibų, kviečių spalvos.

Juokaujame, kad tai pusiau šuo, pusiau katinas: eina kur nori, jei reikia kažką daryti, – pagalvoja, ar jam verta.

Paprašyta apibūdinti, koks šios veislės šunų charakteris, veisėja sako: „Tai dideli šunys, tik jų pakuotė maža. Dideli dantys, stambios letenos – ne be reikalo jie buvo išvesti kaip medžiokliniai. Kiekvienas šuo – su savo charakteriu, bet apibūdindama vienu žodžiu pasakyčiau, kad tai šunys aristokratai. Mes juokaujame, kad tai pusiau šuo, pusiau katinas: eina kur nori, jei reikia kažką daryti, – pagalvoja, ar jam verta. Tačiau yra sukalbami, išdresuoti juos įmanoma, supranta, kad ringe reikia dirbti – uždedi ringo pavadėlį, ir šuo tiesiog pasikeičia, su malonumu eina ir dalyvauja.“

Moteris pasakoja, kad šunys, kaip ir žmonės, kiekvienas turi savo įpročių ir baimių. Pavyzdžiui, Aguona – romantikė, mėgsta laiką leisti kieme viena, o einant pasivaikščioti ją asmeniškai reikia tris kartus pakviesti. Fėja – didžiausia žiežula, gina savo teritoriją – namus – nuo svetimų šunų kaip nežinia ką.

Fabris bijo visokių nestabilių dangų. „Slovakijoje gyvenome apartamentuose labai gražioje vietoje: aplink pieva, aguonų laukas, netoliese maža bažnytėlė, viešbutukas įrengtas afrikietišku stiliumi. Prie įėjimo grindyse – stiklas, apačioje smėliukas, vaikšto vėžliukas, dar kažkas. Fabrį pro ten reikėjo kaip maišą pratempti“, – sako Ana.

Jauniausias šeimos augintinis Mačio Vilniaus parodoje išsigando ventiliacijos šachtų perdangų, mat jos ten labai barškėjo, ypač kai visi bėgiojo. Dabar metalą jis užuodžia net po kilimais. Parodoje Alytuje nėjo net prie savo pelnytų apdovanojimų nusifotografuoti, nes šalia nedidelis šulinukas buvo – po aviganiu palindo, kad tik neiti pro tą geležį, nors šiaip visai nieko nebijo.

Butauto Barausko nuotr.

Škotukų pilni namai

Keliauti mėgstančiai porai šunų parodos užsienio šalyse – puikus pretekstas nuvažiuoti ir tas šalis geriau pažinti. O štai vasario mėnesį, kai šventė vestuvių 40-metį, į kelionę vežėsi visus septynis savo augintinius.

Dėl škotų terjerų veisėjų namai prisipildė ir gausybe įvairiausių su šia veisle susijusių suvenyrų.

„Iš pradžių būdavo į parodas važiuoji, pamatai kokį suvenyrą, nusiperki, – sako Ana. – Vėliau labai susidraugavome su tokia konkurente iš Danijos, taip pat turinčią juodą škotų terjerą. Ji pamatė mano siuvamus skiautinius su škotukais ir norėjo nusipirkti. Vėliau pradėjome susirašinėti, sveikinti viena kitą švenčių proga. Aš jai Kalėdoms dovanų skiautinį nusiunčiau – ji man, žiūriu, antikvarinę škotuko skulptūrėlę su sertifikatu. Tada mano vyras užsidegė tų antikvarinių škotukų ieškoti – naršo antikvaro grupėse, kur ką su škotų terjerais susijusio pamato, tuoj perka. Tie, kas žino mūsų meilę škotams, patys pasiūlo įsigyti, jei tik ką turi. Taip ta kolekcija ir auga, auga, auga.“

O Ana puošia namus (dabar jau ne tik savo, bet ir visų norinčiųjų) skiautiniais su škotų terjerais.

„Mokiausi Vilniaus inžineriniame statybos institute, vėliau dirbau Statybininkų mokymo centre, – pasakoja pašnekovė. – Kartą, gal prieš 30 metų, ten vyko siuvimo kursai. Ir aš užsimaniau siūti. Sakau: išmokykite mane siūti taip, kad aš, pamačiusi paveiksliuką, galėčiau pasiūti. Mokytoja nusijuokė: aš po penkių metų mokslų negalėjau taip padaryti. Tačiau aš vis tiek užsidegiau, pati pradėjau bandyti ir išmokau, nereikėjo ir kursų.“

Pasiekimai: A. Petrilionienės augintiniai pelnė gausybę apdovanojimų tiek šalies, tiek tarptautinėse šunų parodose. / Butauto Barausko nuotr.

Atvaizdai ant rankdarbių

Iš pradžių Ana siuvo vaikams, paskui nusprendė siūti kostiumus vyrams. Galiausiai tiek ištobulėjo, kad vyrai pradėjo savo žmonas, vaikus pas ją vežti, tad klientų ir darbo buvo tikrai daug.

„Pastebėjau, kad nuo visų tų siuvinių labai daug likučių lieka, o aš turiu ligą – nieko neišmetu, – sako Ana. – Vis pasižiūrėdavau internete, ką iš tų likučių pasiūti galima. Atradau skiautinius ir taip užsimaniau... Pradėjau siūti iš gabaliukų. Atsimenu, sūnui paltą pasiuvau, tai kažkada gatvėje viena moteriškė net sustabdė pačiupinėti, kaip čia kas padaryta.“

Nemenkai pasipraktikavusi ir paeksperimentavusi, moteris sukūrė savo technologiją, kaip siūti skiautinius ir įsiūti į juos škotukus – dabar tai jos aistra. Ir škotukai kažkaip paslaptingai atsiranda bene kiekviename skiautinyje – ar tai būtų servetėlė, ar užtiesalas, ar pagalvės užvalkalas, ar aksesuaras, krepšys, rūbas.

„Kažkada skiautiniai buvo žaidimas, dabar jau ne – jau turiu internetinę parduotuvę, parduodu ten savo skiautinius, gaunu užsakymų. Kadangi į kiekvieną mano skiautinį būtinai įlenda škotukas, tai pagrindiniai mano pirkėjai – škotų terjerų mylėtojai iš viso pasaulio. Kartą įsigijęs škotą apie kitą veislę niekada nebegalvosi“, – sako pašnekovė.

Mamos pamokos

Polinkį į menus Rasa paveldėjo iš mamos, kuri, nors ir savamokslė, piešė, siuvo, mezgė – žodžiu, mokėjo viską, ko reikėjo jos šeimos gerovei sovietmečio stygiaus laikais. Matydama mamą nuolat triūsiančią tai su virbalais, tai su siuvimo mašina, Rasa irgi nesėdėjo rankų sudėjusi.

„Prie mūsų namų buvo parduotuvė „Snaigė“. Visos pardavėjos dėvėjo uniformas, ant kurių kišenėlių buvo išsiuvinėtos labai gražios snaigutės. Man jos taip patiko, kad vieną dieną (tai buvo trečioje klasėje) aš pati vaikiška siuvimo mašina kažkaip susikurpiau palaidinę ir išsisiuvinėjau snaigutę. Kad būčiau panaši į tas pardavėjas“, – leidžiasi į prisiminimus Rasa, mokykliniais metais bandžiusi atkartoti viską, ką įdomaus ir gražaus pamatydavo Panevėžyje.

Mergaitė siuvosi kaspinus į kasas, uniformoms nerdavo apykakles, savaip patobulindavo uniformines prijuostes. Ir savo klasės draugių nepamiršdavo – už 3 rublius vienai, kai mokėsi šeštoje klasėje, madingą medžiaginę striukę pasiuvo.

Rasa didžiuojasi, kad buvo mylimiausia darbų mokytojos mokinė. Pedagogė ir dabar, kai Rasa gimtajame Panevėžyje surengia savo darbų parodą, būtinai atvyksta jos pažiūrėti.

„Mokyklos laikais ne tik siuvau, bet ir mezgiau – visokias pirštuotas pirštines, gražiausiomis gėlėmis siuvinėtas. Ir visą laiką svajojau būti drabužių modeliuotoja. Besimokydama paskutinėje klasėje nusprendžiau įgyti siuvėjos profesiją, kad lengviau būtų stoti į aukštąją. Galiausiai išėjo taip, kad pradėjau siūti, vėliau atsidariau savo siuvimo saloną ir apie tolesnius mokslus pamiršau“, – atvirauja pašnekovė.

Kukliai: pasirinkusi blyškius tonus autoportretui, R.Kukuraitienė juokauja, kad geriau už ją tekalba jos darbai. L. Dūdienės nuotr.

Linas – puiki medžiaga

R.Kukuraitienė siuva sukneles iš lino, jas dekoruoja pačios pieštais įvairių gėlių piešiniais, o savo kolekcijas pristato mados renginiuose.

„Kuo daugiau siuvi, tuo daugiau fantazijų kyla. Tik kai prasidėjo pirmasis karantinas, rankos nusviro. Tarsi pramiegojau visus tuos mėnesius...“ – prisipažįsta Rasa ir tikina, kad nuolat siuvant kūrybinės mintys tiesiog per kraštus veržiasi.

Panašiai atsirado ir piešiniai ant lino – iš noro kažką kitaip, originaliai, netradiciškai sukurti. Kodėl pasirinko šią medžiagą? „Linas – labai geras audinys. Iš jo galima visokių avangardinių suknelių pasiūti, o jas įdomesnes padaryti pasitelkiant skirtingas technikas: batiką, tapymą, glamžymą, siuvinėjimą“, – vardija audinio galimybes savo amato profesionalė, minėtas technikas atradusi internete, o tapymą pamėgusi dar vaikystėje.

Išradingai: tapyti ant lino Rasa ėmėsi norėdama sutaupyti laiko, kurį sugaišdavo siuvinėdama drabužius. L. Dūdienės ir R. Kukuraitienės asmeninio archyvo nuotr.

Koks įvykis paskatino prisiminti buvusį pomėgį ir perkelti jį ant lino? Ogi pasisiūta pirmoji juodo lino suknelė – nutarė pagyvinti išsiuvinėdama jos apačią. „Dirbau ilgai ir rezultatu likau labai patenkinta. Mano menus pastebėjo pažįstamos moterys, ėmė prašyti tokių siuvinių ir ant savo drabužių. Ieškodama panašaus, bet lengvesnio ir mažiau laiko užimančio sprendimo, prisiminiau tapybą“, – aiškina Rasa.

Siuvėja, turinti menininkės gyslelę, ant drabužių piešia ne tik gėles. Neseniai sugalvojo, kad nori gauti tautodailininkės pažymėjimą, todėl sukūrė penkių lininių suknelių kolekciją, panaudodama kraičių skrynių raštų motyvus. Pati kraičio skrynios, juokiasi, tekėdama negavusi, užtai – daug knygų, iš kurių dabar semiasi tautodailės meno.

Kodėl savo drabužių nedekoruoja lietuviškų girių gyventojų – miško gyvūnų ir paukščių – atvaizdais? „Tapau ir juos, bet dažniausiai tai būna specialūs užsakymai. Kai prasidėjo antrasis karantinas, siuvau kaukes ir dekoravau jas piešinukais. Sulaukdavau pačių įdomiausių pageidavimų – nutapyti šuniukų, kačiukų, paukščiukų“, – prisimena Rasa.

Kadangi jokių kursų, pamokų internete nepirkau, tai dviratį ilgai išradinėjau pati. Kuo daugiau aksesuarų dariau, tuo gražesni jie išeidavo ir tuo daugiau kildavo įdomių minčių.

Odinių gėlių grožis

Pašnekovė sutinka, kad ne kiekviena siuvėja gali būti kūrėja. Jai kūryba reikalinga kaip oras, be kurio paprasčiausiai uždustų. Todėl kurti papuošalus iš odos – dar viena didelė moters aistra.

„Pradėjau kurti iš odos, kai Panevėžyje atsidarė prekybos centras „Babilonas“, o jame atradau natūralių akmenėlių skyrelį. Tuomet ir ėmiau eksperimentuoti su jais ir oda“, – prisimena aksesuarų kūrimo pradžią.

Iš pradžių juos kūrė pačia paprasčiausia technika. Kirpo iš odos gėlės žiedą su keliais apvaliais žiedlapiais, paskui jį kaitino ant keptuvės, taip išgaudama gražiai susirietusį vieną rožytės sluoksnelį. Pakepinusi dar keletą skirtingų dydžių žiedų ir sudėjusi juos į krūvą, jau turėdavo ir visą gėlytę.

„Paskui prasidėjo smalsaus tobulėjimo etapas: kai tik išvysdavau gėles iš odos, imdavau sukti galvą, kaip jos ten padarytos. Kadangi jokių kursų, pamokų internete nepirkau, tai dviratį ilgai išradinėjau pati. Kuo daugiau aksesuarų dariau, tuo gražesni jie išeidavo ir tuo daugiau kildavo įdomių minčių“, – prisipažįsta panevėžietė, mėgstanti stebėti gėlių formas ir jas fotografuoti eidama pėstute į savo siuvimo saloną.

Laisvalaikis – su šeima

Ar jos šešiolikmetė dukra Ugnė bando sekti mamos pėdomis? Siuvimas, rankdarbiai jos visiškai nedomina. Užtai dvylikametis sūnus Vėjas – į mamą. Mėgsta rankdarbius, piešimą, net lankė siuvimo būrelį, gamino žaislus. Dabar pina, žvakes lieja, muilus verda, konstruoja ir daro visokius kitokius dalykus, kuriems tik reikia lakios fantazijos ir kūrybiškumo.

Ar vaikai mato Rasą nuolat kažką namuose kuriančią, kaip kadaise ji stebėjo savo mamą? „Visaip būna. Kai reikėdavo padaryti daug papuošalų iš odos, namuose karpydavau gėlių lapelius. Prisidarydavau daugybę ruošinių, kad salone liktų juos tik sujungti į žiedynus. Dabar, kai daug žmonių dėl koronaviruso pandemijos tebedirba iš namų ir nebesipuošia taip, kaip anksčiau, gėlyčių namo jau nebesinešu – viską spėju darbe“, – atvirauja kūrybininkė, savo darbą vadinanti ir hobiu.

Didžiausias jos laisvalaikio pomėgis – tiesiog nieko nedaryti, nes būnant darbe viena mintis veja kitą, o rankos nuolat dirba. Savigrauža dėl to, kad ilsisi ir nieko nedaro, jau nebeužsiima. Dabar mielai leidžia laisvalaikį drauge su šeima – eina su vaikais pasivaikščioti, pažiūri įdomų filmą.

Mįslė: kaip gimsta odinių papuošalų idėjos, Rasa sako nežinanti – gal įkvepia einant į darbą matyti gėlių darželiai.  L. Dūdienės ir R. Kukuraitienės asmeninio archyvo nuotr.

Dalyvauja parodose

Norėdama pasitikrinti savo meistriškumo lygį R.Kukuraitienė dažnai dalyvauja įvairiose parodose, mugėse, mados renginiuose. Ką tai duoda?

„Matomumą, žinomumą. Moterys mane jau atskiria, atpažįsta pagal mano darbus“, – džiaugiasi pašnekovė ir tuoj pat surimtėjusi priduria, kad kūrėjai, rodantys savo gaminius, sulaukia ir kopijuotojų.

„Labiausiai buvo pikta, kai siuvau juodas kaukes ir dekoravau jas baltais piešinukais. Kai kurias dar pagražinau kristalų akutėmis. Vieną kartą feisbuke atsitiktinai iškrito nuotrauka su kaukėmis, kaip du vandens lašai panašiomis į mano. Lygiai tokios pat juodos, ant stendo sukabintos, identiškais baltais piešiniais išmargintos. Viskas kaip mano, tik matau, kad ne mano, nes piešinėliai kaip su vištos koja iškeverzoti, o vietoj akučių geltoni taškiukai sudėti“, – dalijasi nemalonia patirtimi siuvėja, tuomet pasiūliusi plagijuotojai atrasti savo kūrybos braižą.

Paklūsta ir molis

Rasa kviečia užsukti pas ją į svečius, į savo siuvimo saloną, kurio interjerą dekoravo pati. Čia sėdi ir kelios lėlės iš polimerinio molio. Pašnekovė jas vadina trimis fėjomis, saugančiomis laimingą jos darbo vietos aurą.

R.Kukuraitienės namuose – prieš Kalėdas pradėtas ir vis dar neužbaigtas didžiulis, virš metro ilgio, paveikslas, lipdytas iš ore stingstančio molio. „Ilgai tas darbas trunka. Kol visą pagrindą sutinkuoji, gėles sluoksniuoji, lipdai, dažai. Užima laiko“, – atvirauja ji, užsakymų tokiems paveikslams nepriimanti – per daug laiko ir darbo sąnaudų.

Pašnekovė juokauja, kad ruošdamasi naujam vis prognozuojamam karantinui prisipirko daug drobių. „Kad galėčiau kūrybiškai leisti laiką, nes kai Lietuvą ištiko pirmasis karantinas ir visos parduotuvės staiga užsidarė, patyriau didelį šoką. Juk kiekvieną, net ir mažiausią daiktelį, teko siųstis internetu“, – prisimena Rasa, šiuo metu sukaupusi nemažai siūti reikalingų priedų atsargų.

Ar Rasos šeima apsiūta nuo galvos iki kojų? Taip. Ypač mamos darbą vertina sūnus Vėjas, jau kelintus metus prašantis ant jo drabužių išpiešti kanapės lapą. Dukra irgi vertina, kad dauguma jos drabužių – specialiai jai siūti, o ne pirkti. Vyras taip pat nenuskriaustas. „Kaip ir visi vyrai, Dainius nereiklus drabužiams. Vasarai jam pasiuvu keletą lininių komplektų, kuriuos vyras mielai dėvi“, – džiaugiasi R.Kukuraitienė.

Iš provincijos – į Maskvą

Šiandien Ninai 82-eji. Tačiau garbaus amžiaus damos akys jaunatviškai suspindi, kai prabylame apie anuos laikus, kai ji, baigusi vidurinę mokyklą Klincuose (Briansko apskritis, Rusija), atvyko į Maskvą.

Čia gabi, artistiška ir linksma mergina iš provincijos tikėjosi, kad pavyks įstoti į universitetą, kur jai atsivers visos naujo gyvenimo galimybės svajonių didmiestyje.

"Maskvoje jau gyveno mano vyresnysis brolis su šeima. Prisiglaudžiau pas jį. Tačiau įvyko baisi nelaimė, kilo gaisras, per kurį mano brolis stipriai apdegė. Dvejus metus jis praleido ligoninėse, jam vis persodindavo odą, gydymas buvo ilgas ir skausmingas. Man studijas teko pamiršti, brolio žmona pagimdė mažylį, turėjau eiti dirbti, kad pragyventume", – gyvenimo pradžią Rusijos sostinėje prisiminė Nina.

Nina įsidarbino siuvimo ceche siuvėja-motoriste ir siuvo krepšius inkasatoriams. Tai truko metus.

Kiek pasveikęs brolis pasirūpino, kad jaunesnioji sesutė išmoktų siuvėjos amato.

"Nepasakyčiau, kad troškau šios profesijos, labiau norėjau būti aktore. Tačiau pasirinkimo nebuvo, pradėjau mokytis siuvėjų mokykloje, po vidurinės čia mokslai truko pustrečių metų. Aš atėjau jau mokėdama siūti, tad mokytis nebuvo labai sunku. Mokyklą baigiau su pagyrimu ir mane paskyrė dirbti į aukščiausios klasės ateljė Maskvoje. Labai išsigandau atsakomybės, net norėjau atsisakyti tos vietos, juk buvau tokia jauna, o jei ką nors padarysiu ne taip", – pasakojo moteris.

Siuvo Kremliaus grietinėlei

Čia Nina kukliai nutylėjo, kad paltus ir kostiumus kartu su kitomis meistrėmis ji buvo priimta siūti tuomečiams Kremliaus partiniams šulams ir generolams.

Moteris prasitarė, kad ji nenori girtis išskirtiniu įvertinimu, tačiau akivaizdu, jog siūti apdarus valdžiai ir tada, ir dabar patikėdavo ne kiekvienai ką tik baigusiai siuvėjų mokyklą merginai. Tai buvo 1956-ieji.

"Ta ateljė buvo pačiame Maskvos centre, netoli Kremliaus. Siuvau viršutinius vyriškus rūbus, kariškas milines taip pat. Pagal tas žvaigždutes, kurias tekdavo prisiūti, supratau, jog rūbai skirti aukščiausio rango karininkams. Kai kuriuos atėjusius klientus atpažindavau iš nuotraukų laikraščiuose", – kalbėjo klaipėdietė.

Nina nelinkusi per daug atvirauti apie darbą Kremliaus grietinėlei skirtoje ateljė, nes tada gerą darbą galėjai išlaikyti ir pats išlikti tik laikydamas liežuvį už dantų.

Šios nuostatos moteris veikiausiai laikosi ir dabar. Tik prasitarė, kad metus, kol ten dirbo, nesulaukė jokių priekaištų iš klientų, nesugadino nė vienos audeklo atraižos.

"Paskui niekam ir nepasakojau, kam kažkada teko siūti. Nes kas tuo patikės, o dar atrodys, kad puikuojuosi kaip tame anekdote, kai vieno provincialo paklausė, kur gyvena, tas atsakė, jog Maskvoje. O kur dirba? Kremliuje. Čia tai bent. Bet kai paaiškėjo, kad dirba kiemsargiu, visa pompastika subliūško", – savo santūrumo priežastis anekdotu iliustravo moteris.

Meilė svarbesnė už karjerą

Akivaizdu, jog jaunai merginai tada švietėsi stulbinamos karjeros perspektyvos, tačiau ji to atsisakė dėl mylimo žmogaus.

Maža to, Maskvą iškeitė į Šiaulius, kur atvyko nemokėdama nė žodžio lietuviškai ir nenutuokdama, ar pritaps svetimoje žemėje.

Gruodį Nina ir jos vyras Jakovas būtų šventę deimantines vestuves. Deja, jis mirė prieš 9 metus.

Kalbėdama apie savo sutuoktinį, Nina ir dabar puoselėja jam tik pačius šilčiausius jausmus.

1957-ųjų nuotraukoje sutuoktuvių dieną užfiksuoti jauni elegantiški laimingi žmonės, kuriems, regis, viskas buvo prieš akis. Nina su Jakovu susipažino tiesiog gatvėje.

"Buvo labai šalta žiema, vieną savaitgalį su drauge sėdėjome namie ir siuvinėjome, buvo žvarboka. Todėl pagalvojome, kad reikėtų išeiti pasivaikščioti, pajudėti, kiek apšilti. Buvo daug sniego. Gatvėje prasilenkėme su dviem jaunais vyrais, pamenu, jie mus juokaudami apipylė sniegu, taip prasidėjo mūsų pažintis", – Nina iki šiol pamena pirmąjį susitikimą su savo būsimu vyru.

Jakovas taip pat ne maskvietis, čia atvyko mokytis statybos technikume iš Jurbarko ir apsistojo pas Maskvoje gyvenančią savo seserį.

Jakovas – sentikių iš Lietuvos palikuonis. Vyriškiui daugelio tarybinių žmonių dievintas megapolis įspūdžio nepadarė.

Jam Lietuva buvo viskas, tai – jo gimtinė, jo namai, todėl apie pasilikimą Maskvoje nebuvo nė kalbos.

"Jam Lietuva buvo viskas, tai – jo gimtinė, jo namai, todėl apie pasilikimą Maskvoje nebuvo nė kalbos. Pamenu, mano brolis nelabai norėjo, kad aš ten važiuočiau. Apie Lietuvą tada žinojau tik tiek, kad ji – prie Baltijos jūros", – prisiminė Nina.

Ateljė vadovė taip pat bandė Niną atkalbėti nuo šio žingsnio, esą "tokių jakovų dar bus dešimtys, o šitokio darbo nebegausi niekada", tačiau moteris apsisprendė.

Lietuva sutiko svetingai

Pora 1958-aisiais atvyko į Šiaulius.

Ninai išlipus traukinių stotyje po Maskvos Šiauliai pasirodė kaip kaimas su daug medinių namelių.

"Vyras mane vedžiojo, rodė pastatus, pasakojo apie Šiaulius tarsi koks gidas. Taip pamažu susipažinau su aplinka, kurioje apsigyvenome. Žmonės, kuriuos sutikau, buvo labai svetingi. Pamenu, jie manęs prašydavo, kad kalbėčiau lietuviškai. Nors dar nelabai gerai mokėjau. Jiems patiko mano akcentas. Kalbą išmokau bendraudama su žmonėmis ir skaitydama lietuviškus laikraščius", – prisiminė moteris.

Nina pasakojo, kad tuo metu maisto čia buvo kur kas daugiau ir įvairesnio nei Maskvoje.

Už 5 rublius turguje nupirkta didele žąsimi šeima galėjo prasimaitinti visą savaitę. Ninai, karo vaikui, Lietuva tada priminė rojų.

Tapo kolektyvo siela

Moteris neslepia, kad pirmuosius metus ji vis dėlto labai apgailestavo išvykusi iš Maskvos.

Tačiau ir Šiauliuose ji įsidarbino siuvimo ateljė, kur greitai pritapo, kolegos ją pamėgo.

Nina garsėjo ne tik meistrišku darbu, už ką jai nuolatos siųsdavo mokyti studentus, ne tik nuoširdumu ir kruopštumu, ji net kelias kadencijas buvo išrinkta miesto tarybos deputate.

Moterį kolegos pamėgo ir už jos linksmą būdą bei puikų humoro jausmą.

"Dirbome dviem pamainomis, pamenu, ateinu į cechą, o ten mirtina tyla. Visos mašinos išjungtos, niekas nedirba. Tada išgirstu: Nina, jei nepapasakosi anekdoto, mes nedirbsime. Ką gi, tekdavo pasakoti", – pamena moteris.

Tarybinio garderobo peripetijos

Tarybinį laikotarpį menantys žmonės labai gerai prisimena, kad parduotuvėse pasiūtų drabužių beveik nebūdavo, todėl teko siūtis.

Importinių medžiagų taip pat nebuvo, nebent kas nors gaudavo siuntinių iš Vakarų.

Ne itin įmantrių audinių galima buvo rasti parduotuvėse arba ateljė, kur jie kabodavo vitrinose, kad klientai galėtų pasirinkti norimą medžiagą.

Pasak Ninos, neretai pasitaikydavo, kad į vitrinas geresni audiniai nepatekdavo, juos laikydavo "reikalingiems žmonėms".

"Tačiau brangias medžiagas, pavyzdžiui, "Baltiją", kabindavo ir vitrinoje, nes ne kiekvienas galėjo įpirkti palto audeklą, kurio metras kainavo 50 rublių, beveik kaip vidutinė to meto mėnesio alga. O vyriškas paltas iš tokios medžiagos buvo vertas 120 rublių. Vėliau aš savo vyrui paltą pasiuvau būtent iš šio audinio. Vyras liko labai patenkintas", – prisiminė klaipėdietė.

Nina užaugino tris dukras, kurias pati puošė ir joms siuvo nuo mažumės. Aplinkiniams tikrai buvo ko pavydėti.

Vyresnioji duktė Natalija pamena, kad mamos skoniu besąlygiškai pasitikėjo ir būdama studente, nes su jos siūtu paltu ir kepure merginos net kurso draugai neatpažindavo.

"Juk dabar visko yra parduotuvėse, o tada nieko nebuvo. Todėl nori nenori teko siūtis. Privalėjome labai stengtis ir įtikti klientams, nes ir tada buvo ta nuostata, jog klientas yra teisus. Tada ateljė virė darbas. Dabar tai jau – praeitis", – teigė beveik 50 metų siuvėja dirbusi moteris.

Ji vis tiek dainuoja

Paklausta, ar rinktųsi kitą profesiją, jei būtų tokia galimybė, Nina sakė: "Būti siuvėja nenorėjau. Bet taip viskas susiklostė. Svajojau apie sceną, bet gavosi kaip gavosi. Tačiau, kai prieš 26 metus atsikraustėme į Klaipėdą, jau išėjusi į pensiją savo svajonę įgyvendinau."

Moteris ne tik kuria eiles, bet kartu su bendramintėmis dainuoja ansamblyje, repetuoja Liepų gatvėje esančios stačiatikių cerkvės bibliotekoje, koncertuoja įvairiuose renginiuose.

Nina juokauja, kad jų kolektyvas yra labai jaunas, jauniausia dainininkė – 75-erių.

Čia moterys, tarp jų ir Nina, įgyvendino savo jaunystės svajas – dainuoti.

Pasak drabužius modeliuojančios ir siuvančios Dovilės Madeikytės-Bružienės, klientų netenkina masinė produkcija ir prasta audinių kokybė. Pašnekovės teigimu, daugėja klientų, kurie yra nepatenkinti šiuolaikine jaunatviška specifinių modelių vyrų mada, todėl renkasi siuvėjų paslaugas.

Vilnietis Adomas su LRT portalu pasidalijo savo nuomone apie drabužius, kuriuos šiandieną siūlo įvairios parduotuvės. Jis teigia, kad didžiausia problema, su kuria šiandien susiduria jo amžiaus vyras drabužių parduotuvėse Vilniuje, yra jaunimo mada.

„Pasirinkimo beveik nėra – arba pirk tai, kas tinka nebent šešiolikmečiams ir dvidešimtmečiams, arba lik „ant ledo“. Kažkodėl įsivaizduojama, kad ir keturiasdešimtmečiai turi atrodyti labai jaunatviškai – dėvėti ryškius kakadu stiliaus drabužėlius, prigludusius prie kūno, kaip baleto šokėjo. Net tai, kas vadinama klasikiniu stiliumi, dažnai su klasika turi tiek pat bendra, kiek sportinės kelnės – su kostiuminėmis. Kita problema, taip pat susijusi su mada, yra dydžiai. Į tokias aptemptas kelnių klešnes ir marškinių rankoves, kokios yra siuvamos pastaruosius keletą metų, telpa nebent liesi ir niekad nesportavę jaunuoliai. Jau nekalbant apie tai, kad visas šitas žydrai rožinis aptemptumas ant vyrų juokingai atrodo“, – piktinasi panekovas.

Pasak Adomo, taip pat tenka pastebėti, kad kaina dažnai priklauso ne tiek nuo kokybės, kiek nuo mados ir prekės ženklo.

„Kai mada kelia ir pasibjaurėjimą, ir vargą dėl dydžių, esi priverstas sugaišti labai daug laiko, ieškodamas net ne kažko gero, bet mažesnės blogybės. O tada už tą blogybę dar gana brangiai mokėti. Todėl šiandien gerai suprantu tuos, kurie renkasi drabužius siūdintis“, – sako jis.

Renkasi siuvėjų paslaugas

Vyriškus ir moteriškus drabužius pagal individualius užsakymus modeliuojanti ir siuvanti D. Madeikytė-Bružienė pastebi, kad norinčių siūdintis drabužius pagal individualius užsakymus tikrai daugėja ir jų pageidavimai dažnėja.

„Žmonės parduotuvėse neranda jiems gražių rūbų, jiems neįtinka masinė produkcija ir tragiška audinių kokybė, gausybė garsių dizainerių modelių plagiato.

Kur kas dažniau pageidavimus pasiūti drabužius pateikia ir vyrai. Dažniausiai jie peikia pasirinkimą parduotuvėse, kur labai daug jaunatviškų, specifinių modelių drabužių. Jiems neįtinka aptemptos ar siaurėjančios kelnės ir panašiai“, – kalba pašnekovė.

Drabužių siuvimo ir taisymo įmonės „Linos artelė“ direktorė Lina Liutkevičienė taip pat teigia galinti įžvelgti tendenciją, kad norinčiųjų siūtis drabužius daugėja: įmonės klientų skaičius auga.

„Ypač dažnai drabužius siūdinasi tie žmonės, kurių figūros yra nestandartinės ir sunkiai randa sau tinkamus drabužius. Dar viena priežastis – jie nori išskirtinumo, nes kiekviename prekybos centre pilna tų pačių parduotuvių, pilna ir tokių pat drabužių.

Į mūsų salonus taip pat labai dažnai užsuka norintys pataisyti naujus, neseniai įsigytus drabužius arba kaip nors persiūti senus“, – pasakoja L. Liutkevičienė.

Siūdintis – brangiau, bet verta?

Pasak L. Liutkevičienės, tie žmonės, kurie siūdinasi drabužius, supranta, kad jie nebus tokie pigūs, kaip eilinėje parduotuvėje.

„Siūdintis drabužius beveik visuomet bus brangiau, nei juos pirkti. Tačiau reikia įvertinti tai, kad drabužis atitiks žmogaus figūrą. Be to, greičiausiai nepavyks sutikti kito žmogaus su tokiu pat drabužiu“, – teigia pašnekovė.

D. Madeikytė-Bružienė taip pat pažymi, kad galimybę siūdintis drabužius labai lemia piniginės storis. Tačiau ji įsitikinusi, kad, jei galėtų, drabužius siūdintųsi, o ne pirktų, kone visi.

„Ypač tai daryti linkę išsilavinę, intelektualūs žmonės. Tiesa, nors siūdintis yra brangiau, toks drabužis yra ilgaamžiškesnis, jau nekalbant apie tai, kad išskirtinis“, – priduria ji.

– Jau daugiau nei trejus metus kartu su Julium turite savo dizaino studiją...

– Taip, jau treji, o lapkritį bus ketveri. Kaip sakau, dabar mūsų su Juliumi „vaikas” dar tik eina į darželį.

– Koks gi tas kelias svajonės išsipildymo link?

– Nuo pat vaikystės degiau noru kurti. Buvo tik laiko klausimas, kada viskas išsirutulios. Visą laiką būdavo – vis sugalvoju kokią nors „nesąmonę”. Tai turimą drabužį pataisyti, tai patrumpinti, kažką sau pasidarydavau, močiutė visada padėdavo, užvesdavo ant kelio. Po truputėlį kažkas vystėsi, noras kažką daryti buvo. Užaugusi pradėjau nuo paprastų, atsargių dalykėlių, tokių kaip kaklo aksesuarai, eksperimentavau su karoliukais. Ir Julius sako: „Žinai, aš manau, kad jau laikas tam duoti kūną, pavadinimą, atskirą profilį, kur žmonės galėtų matyti tavo kūrybą”. Po truputėlį kartu pradėjom tai įgyvendinti. Julius buvo tas variklis, kuris visada mane palaikė ir varė pirmyn. Tuo metu turėjau normalų darbą, socialines garantijas, tačiau tai buvo iššūkis sau – išeiti iš komforto zonos. Klientas po kliento, metras po metro ir va taip augom, užaugom ir jau gyvuojame trejus su puse metų.

– Kaip apibūdintum savo kūrybinį procesą?

– Absoliučiai viskas remiasi jausmu. Kartais ir spalvas pasirenku pagal tai, ką matau. Tai yra visiška organika. Niekada nežinau, kada kas eis gatve ir iš tam tikrų spalvų man mintyse susidėlios naujas kūrinys.

– Ar tai sunkus darbas?

– Kaip aš sakau, anksčiau mes tai vadinome darbu, bet dabar vadiname gyvenimo būdu. Dirbi 24 valandas per parą, nes nebūna, kad tu čia užrakinai studijos duris ir išėjai namo kaip kiti darbuotojai. O tu visą laiką galvoji apie studiją, kaip čia ką geriau padarius... Net ir dabar galvoje pilna naujų projektų. Tiesiog neišeina išjungti smegenų ir negalvoti apie studiją.

– Kaip gimė pirmasis jūsų studijos pavadinimas „Juodasis karoliukas“?

– Kaip aš sakau, tai dalis mano ir Juliaus meilės istorijos. Kai Julius man pasakė, jog mano darbeliams reikia kūno ir pavadinimo, mes slampinėjom gatvėmis, senamiesčiu, bandėm surasti, kas tai turėtų būti, kur tai yra ir kaip tas turėtų vadintis. Stanginomės, na gerai, galvojam, paleidžiam, susidėlios savaime. Aš tuo momentu gyvenau Kaune, Julius važinėjo pirmyn-atgal į Vilnių. O aš tuo metu kažką krapštydavau, darydavau su karoliukais ir vienas juodas karoliukas įkrito pas jį į kuprinę ir jisai jį parsivežė į Vilnių. Jis jį rado kuprinėje, man parašė žinutę, mes pajuokavome ir iš to viso gimė šis pavadinimas, nes juodasis karoliukas pirmas atvažiavo į Vilnių, o vėliau jau ir aš...

– Kaip įvyko transformacija iš „Juodojo karoliuko“ į „Zefyrą“?

– Iš tikrųjų, jaučiausi tarsi keisdama vardą ir pavardę. Ėjo laikas, atėjo momentas išsinuomuoti studiją ir dirbti jau ne tik namie. Gavusi dideles patalpas kartu aš gavau daug erdvės kūrybai, tad nusprendžiau kurti ir rūbus. Na ir kūriau, kūriau ir vienu momentu siuvant etiketę prie rūbo už žvilgsnio užkliuvo „Juodasis karoliukas“ - kažkaip keistai skamba... Paskui mano vienas labai geras bičiulis viską man labai gražiai išdėstė, kad mąstant apie ateitį ir platesnius vandenis, toks pavadinimas nebetinka. Pradėjome ieškoti naujo pavadinimo, užtrukom nei ilgai, nei trumpai, maždaug pusmetį, kol sugalvojom kas tai galėtų būti. Ieškojom visaip. Tik išsinomavus studiją, kažkurį vakarą aš padėjau baltą audinį ant stalo ir sudėliojau vieną suknelę, išsikirpau, pasisiuvau – tai buvo suknelė. Julius mane su ja fotografavo ir sako: „Jėzau, atrodai, kaip zefyras”. Tuo metu pasijuokėm. Ir po pusantrų metų supratom -  juk „Zefyras“, gi visą laiką šalia buvo. Ta medžiaga, ta tokia keista faktūra, tas minkštumas...

– Galbūt yra koks nors žmonių tipažas, tinkantis apibūdinti „Zefyro“ klientą?

– Jis laisvas, mėgstantis išskirtinumą, nebijo ir leidžia sau būti savimi. Nepriklausantis nuo komercinės mados, nesibaimina spalvų ir žino, ko nori.

– Reikia tik tikėti tuo ką darai, ar ne?

– Esu įsitikinusi, jog reikia pradėti kalbėti garsiai. Tuo jau seniai įsitikinau dėl savo asmeninės patirties. Pavyzdžiui, pradėjau zyzti, kad paskutinis pavasaris šioj studijoj ir ieškosim naujos, tada pradėjau garsiai šnekėti, visiems pasakoti, kad ieškosim, darysim ir ant tiek užsisukau, kad štai, jau dabar esam kitoj studijoj. Tai čia gal toks patarimas visiems, kad jeigu apie kažką svajoji – mintis yra materiali. Matyk, įsivaizduok ir tada praktiškai liks tik daiktus persivežti.

Akis į akį su savo dievuku dizaineriu Juozu Statkevičiumi susitikusi Vaidutė iš Vilkaviškio ne tik išpildė ilgus metus puoselėtą troškimą, bet ir patyrė jausmų audrą – nuo beribio džiaugsmo iki nuostabos. Labiausiai moterį suglumino tai, kad mados maestro dirbdamas nenaudoja antpirščio, be kurio savo kasdienybės neįsivaizduoja dauguma siuvėjų. Kaip Vaidutei sekėsi bendrauti su mados žvaigžde, bus galima pamatyti pirmojoje LRT televizijos šou „Svajonę turiu“ laidoje.

Naujajame LRT televizijos projekte yra pildomos penkiasdešimties metų ribą peržengusių lietuvių svajonės ir taip siekiama mažinti vyresnio amžiaus žmonių patiriamą socialinę atskirtį. Čia taip pat mėgaujamasi populiariąja estrados klasika bei pokalbiais su įdomiais ir garsiais žmonėmis.

„Mados pasauliu domiuosi jau daug metų, o siuvimu užsiimu nuo trylikos, baigiau ir su tuo susijusius mokslus, nors dirbu dailės mokytoja. Esu apsiuvusi visą savo šeimą, artimuosius ir draugus, o dovanų gaunu tik tai, kas susiję su mada. O ypač – su Juozu. Knygos, kvepalai ir visa kita. Manau, tai iškiliausias mados kūrėjas ne tik Lietuvoje. Susitikti su pačiu mados guru buvo mano didžiausia svajonė. Iki šiol negaliu iki galo suvokti, kad ji išsipildė“, – emocingai pasakojo šou „Svajonę turiu“ herojė.

Aplinkinių Vaidute vadinamai vilkaviškietei labiausiai rūpėjo pažvelgti į J. Statkevičiaus darbo užkulisius, pačiai pamatyti, kaip gimsta dizainerio kūriniai ir, žinoma, šnektelėti su jų autoriumi. „Jei trumpai, tai supratau, kad ne šventieji puodus lipdo. Net ir Juozui reikia milžiniškų pastangų, kantrybės ir laiko. Tačiau kai yra azartas, visos kliūtys nugalimas. Tuo mes su dizaineriu esame panašūs“, – šyptelėjo moteris.

Vaidutė džiaugėsi, kad garsusis dizaineris pasirodė paprastas ir draugiškas žmogus. „Be abejo, jis kartu ir orus žmogus, tačiau ir labai taktiškas. Iš pradžių kiek baiminausi, jog sulauksiu replikų, tačiau nieko panašaus nebuvo. Žmonės, kurie dirba su Juozu, taip pat ypatingi. Pusiau juokais užsiminiau, kad galbūt ir aš galėčiau padėti kūryboje, dizaineris pažadėjo pagalvoti“, – įspūdžiais dalijosi Vaidutė.

Paklausta, kad labiausiai nustebino susitikus su J. Statkevičiumi, Vaidutė paminėjo, kad dizaineris nenaudoja antpirščio. „Man tai buvo labai keista, kadangi kone visi man žinomi siuvėjai, įskaitant ir mane pačią, juos naudoja. Daug ir ilgai dirbant, reikia saugoti pirštus, o štai Juozas to nedaro. Tiesa, nežinau, ar dėl to, kad nemoka, ar dėl to, kad nenori“, – svarstė šou „Svajonę turiu“ dalyvė. Beje, Vaidutei dar teks apsilankyti Vilniuje mados reikalais ir jau netrukus, vizito priežastis paaiškės pirmoje „Svajonę turiu“ laidoje.

Pirmojoje televizijos šou „Svajonę turiu“ laidoje išsipildys ne tik Vaidutės, bet ir dar trijų senjorų svajonės. Ukmergiškė Irena aistringai mėgsta keliauti, o pirmoji jos ekskursija buvo dar prieš daug metų, sunkvežimiu prie Bubių ežero. Dabar kelionėms trukdo sušlubavusi sveikata, tad moteris pasaulį pamatyti trokšta bent per kompiuterio ekraną.  Laidoje Irena gavo ne tik kompiuterį, bet ir nemokamas pamokas, kaip juo naudotis, kurias čia pat studijoje pravedė dainininkas Linas Adomaitis.

Savo svajonę laidoje įgyvendino ir panevėžiečiai Janina su vyru, kuriems buvo dovanota galimybė atsipūsti Nidoje ir, žvelgiant į vietos kopas, suplanuoti, kur švęs savo auksines vestuves, vyksiančias po trejų metų. Be folkloro gyventi negalinti vilnietė mokytoja Nijolė labiausiai norėjo padainuoti kartu su Veronika Pavilioniene, ir šis troškimas išsipildė čia pat, šou „Svajonę turiu“ studijoje.

Kaip pildosi vyresnio amžiaus žmonių svajones, žiūrėkite jau šiandien, iš karto po „Panoramos“, 21.15 val. per LRT televiziją. Vedėjas Vytautas Rumšas jaunesnysis.