"Kauno diena" rašė, kad KTU gimnazijos istorijos mokytojas Domas Boguševičius už nusirašinėjimą dviem mokiniams parašė neigiamus pažymius. Jų įtakingi tėvai kreipėsi į direktorių, kad šis įvertintų esą netinkamą mokytojo elgesį ir šališką  vertinimą. D.Boguševičius neatlaikė gimnazijos vadovybės spaudimo ir nusprendė pasitraukti. Apie tai sužinoję gimnazistai parengė peticiją, palaikančią mokytoją.

D.Boguševičius "Kauno dienai" sutiko pakomentuoti susidariusią situaciją.

– Ar konfliktas su administracija prasidėjo nuo mokinių nusirašinėjimo, ar būta kokių nors nesutarimų anksčiau?

– Didesnių ar mažesnių darbinių klausimų visada buvo, bet realus jų poveikis prasidėjo po nusirašinėjimo fakto, spalio 25 d. įvykių.

– Gal moksleiviai anksčiau tiesiog nesiskųsdavo dėl jiems netikusio įvertinimo?

– Iš tikrųjų jokių skundų iki tol nėra buvę. Nebuvo ir nusirašinėjimo atvejų, ir įvertinimų vienetais dėl sukčiavimo. Buvo, kad tiesiog moksleivis gavo vienetą ne už nusirašinėjimą. Jis buvo kviečiamas į administraciją atsiskaityti dėl savo nepažangumo, bet ne mokytojas.

Šiuo atveju man buvo naujiena, kad moksleiviai dalyvavo nusirašinėjimo procese – vienas nusirašė, kitas davė nusirašyti, o tėvai su mokytoju nesusisiekė, bet praėjus maždaug dviem savaitėms atkeliavo skundas. Patys mokiniai man pretenzijų neturėjo, o jei jie bendravo su administracija, apie tai nesu informuotas.

– Kaip vertinate gimnazijos administracijos požiūrį į nusirašinėjimą?

– Esu akademinės erdvės žmogus, tad manau, kad jokių išlygų negali būti. Yra universitetų, kurie iš karto šalina studentus už nusirašinėjimą, kiti atsiunčia stebėtojus, kad nusirašinėjimų nebūtų. Aš to paties laikausi ir gimnazijoje, kad bet koks nusirašinėjimas yra netoleruojamas. Mano akimis žiūrint, tai yra vagystės faktas. Ir vagiama ne tiek iš savęs ar iš mokytojo, kiek vagiama iš bendraklasių, nes jie dirbo sąžiningai ir galbūt gaus mažesnį įvertinimą. Beje, to kontrolinio darbo metu drauge sėdėjo du moksleiviai. Vienas gavo dešimtuką, kitas – neigiamą įvertinimą. Juk jis irgi tada galėjo bandyti nusirašyti, bet jis to nedarė.

Vėlesnės poveikio priemonės, kurias man taikė administracija, reaguodama į tėvų skundą, mažų mažiausiai pasirodė keistos. Jei yra svarstomas mokytojo darbas, susidaro pozicija, kad pats nusirašinėjimo faktas nėra kvestionuojamas, tarsi jo nebūtų buvę.

Kai gimnazijos vadovams pasakiau, kad tokias priemones laikau mokytojo persekiojimu, jų reakcija buvo tokia, kad tai tėra tik mano požiūris.

– Kaip pasireiškė administracijos spaudimas?

– Dažnai sulaukiu klausimo, kodėl manau, kad mane spaudė pakeisti įvertinimą. Dėl tėvų skundo aš sulaukiau trijų poveikio priemonių. Buvo du įsakymai. Raštuose pasikartoja toks teiginys, reikalaujantis pasiaiškinti: "Kodėl buvo vienašališkai nuspręsta taikyti mokiniams drausminę nuobaudą, juos įvertinant neigiamai, kas neatitinka gimnazijos darbo tvarkos taisyklių."

Nors iš esmės taisyklės reikalauja informuoti tėvus ir administraciją apie mokinio prasižengimus. Jos taip pat reikalauja nešališkai argumentuoti tokį sprendimą, bet niekur nepasakyta, kad mokytojas negali taikyti drausminio poveikio priemonių. Šis dalykas mane nuoširdžiai stebina, nes administracija man pabandė net nelabai subtiliai pasakyti, kad jie turi teisę kištis į vertinimo procesą mano pamokoje.

Galiausiai galutinis veiksmas, po kurio aš pateikiau prašymą išeiti iš gimnazijos, buvo išorės vertintojų iškvietimas mano darbo metodams vertinti. Tiesa, jis buvo žodžiu, raštu pranešimas man nebuvo įteiktas. Mane sutrikdė, kad apie išorės vertinimą man niekas nepranešė dar pirmuoju įsakymu dėl pasiaiškinimo, nes tai tyrimo sudedamoji dalis. Kitas dalykas, kad apie išorės vertinimą aš apskritai nežinojau iki tada, kai man buvo pasakyta, kad kitą dieną atvažiuoja vertintojas.

Kai gimnazijos vadovams pasakiau, kad tokias priemones laikau mokytojo persekiojimu, jų reakcija buvo tokia, kad tai tėra tik mano požiūris. Bet kai yra pateikiamos trys reakcijos dėl vieno skundo, aš jaučiuosi sutrikdytas ir persekiojamas.

– Pamokose daryti įrašai taip pat yra persekiojimo dalis?

– Tas skundas buvo anoniminis, nemačiau, kas jį pasirašė. Kiek žinau, jis internetinėje erdvėje sklando tekstuose, kur minimi įrašai su necenzūrine leksika. Kadangi tai buvo išplatinta viešojoje erdvėje, aš viešojoje erdvėje ir atsakiau. Dabar mano atsakymas taip pat yra aptarinėjamas.

Paradoksas, kad pirmasis pareiškimas atsirado lapkričio 21 d., tačiau jame neminimas tėvų skundas dėl mano necenzūrinės kalbos pamokose. Oficialiai, per administraciją manęs tai ir nepasiekė.

Tame skunde minima citata, paimta iš R.Kmitos romano. Mane trikdo kitas faktas, kad šitą tekstą aš esu žodžiu pamokoje pacitavęs maždaug tarp gegužės 23 d. ir birželio pirmosios savaitės. Tuo metu romanas pateko į mano akiratį. Tas romanas tuo metu buvo labai ant bangos, manęs ir kai kurie moksleiviai klausė, ar skaičiau. Būtent apie tą laiką įrašas ir galėjo būti darytas. Vadinasi, nuo to laiko manęs niekas neieškojo, nesiskundė, kad leksika netinkama, kad tėvų ar mokinių supratimu šitos citatos yra nederančios ar trikdančios. Kažkodėl tai užkliuvo tik dabar.

Beje, tėvai, kurie rašė skundą, manęs neieškojo. Jie kreipėsi tiesiai į direktorių. Juolab kai buvo kontrolinis darbas ir nusirašinėjimo incidentas, tą pačią dieną gimnazijoje vyko tėvų dienos. Tėvai turėjo visas progas ateiti su manimi ir pabendrauti, bet niekas neatėjo.

– Kaip vertinate kitų moksleivių palaikymą?

– Labai vertinu mokinių, jų tėvų, buvusių mokinių palaikymą, kurie net ne visi buvo mano mokiniai. Man labai svarbu, kad jie yra tų pačių vertybių pusėje kaip ir aš. Jie atviru tekstu sako, kad nusirašinėjimas yra vagystė. Jie labai puikiai supranta, kad nusirašinėjimo faktas yra net nesvarstomas, o svarstomas mokytojas. Tad tai nevyksta vien tėvų rankomis. Tėvai skundo pavidalu duoda eigą visam procesui, o skundą palaiko tie žmonės, kurie turi administracinius įrankius. Man tokie bendruomenės reikalavimai yra labai suprantami. Žinoma, yra ir kitaip manančių.

– Kaip manote, ar penktadienį gimnazijos valdyba bandys jus įkalbėti sugrįžti?

– Negaliu nuspėti, nes, jei atvirai, nežinau, kas yra valdyboje.

– Vis dėlto, kadangi yra mokinių palaikymas, ar yra tikimybė, kad jūs pakeisite nuomonę ir sugrįšite?

– Dabar yra dviprasmiška situacija. Aš jaučiuosi labai įsipareigojęs moksleiviams ir esu atsakingas už tai, ką mes nuveikėme per ilgą laiką, pradedant pamokomis ir baigiant popamokine veikla. Tačiau yra du kiti labai svarbūs klausimai. Vienas – administracijos pozicija. Nes, mano akimis, ji yra nuosekliai nepalanki. Be to, aš matau ir kolegų ne pačias palankiausias reakcijas. Vienu ar kitu būdu mane pasiekia kalbos, kad vargu ar aš būčiau priimtinas gimnazijai. Tad yra reikšmingų veiksnių, skatinančių sugrįžti, bet kartu yra ir trikdančių.